Civilinė byla Nr. e2A-728-330/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01336-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.6.5; 2.6.1.3.6; 2.6.29.2; 3.2.4.11; 3.3.1.18.3

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, atsakovės 38-osios gyvenamojo namo statybos bendrijos ir atsakovės D. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, ieškinį atsakovams 38-ajai gyvenamojo namo statybos bendrijai, D. M., R. S., V. R., K. R., S. K., dalyvaujant tretiesiems asmenims L. P., R. K., J. G., I. L., D. R., J. R., D. P., R. V., Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos išieškojimo, pagal atsakovo S. K. savarankiškus reikalavimus atsakovei 38-ajai gyvenamojo namo statybos bendrijai, ieškovui Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, dėl piniginės prievolės pripažinimo įvykdyta, nuosavybės teisės į butą pripažinimo ir hipotekos pripažinimo pasibaigusia, taip pat pagal atsakovės D. M. savarankiškus reikalavimus atsakovei 38-ajai gyvenamojo namo statybos bendrijai, ieškovui Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, trečiajam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybei dėl prievolės dydžio nustatymo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (toliau – Bankas), kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovės 38-osios gyvenamojo namo statybos bendrijos (toliau – Bendrija) 215 983,36 Eur skolą ir sutartines palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo negrąžintos kredito sumos (ją sudaro 183 201,05 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki visiško kredito grąžinimo, taip pat 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteistų sumų išieškojimą nukreipiant į ieškovui įkeistą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), parduodant iš viešųjų varžytynių butus   (duomenys neskelbtini).

2.       Ieškinyje nurodyta, kad tarp ieškovo ir atsakovės – kredito gavėjos Bendrijos 1994 m. rugpjūčio 16 d. buvo sudaryta ilgalaikio kredito sutartis (su vėliau sudarytais atitinkamais priedais), kurios pagrindu atsakovei Bendrijai iš viso buvo suteikta 749 239,02 Eur (2 600 000 Lt) paskola gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybai. Statomas namas buvo įkeistas ieškovui, siekiant užtikrinti tinkamą prievolių pagal kredito sutartį įvykdymą. 

3.       Ieškovo teigimu, atsakovė Bendrija kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, nesilaikė kredito grąžinimo terminų, nemokėjo palūkanų ir delspinigių. Pagal Bendrijos pateiktus duomenis, ieškovui įkeisto nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo butų statytojai D. M., V. ir K. R., R. S., S. K. nėra atsiskaitę už suteiktą būsto kreditą buto statybai, todėl išieškojimas priverstine tvarka nukreiptinas į pastatytus jų gyvenamuosius butus. Ieškovas pažymėjo, kad Bendrijoje buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma tinkamai (Bendrijos pirmininkė už tokius veiksmus patraukta baudžiamojon atsakomybėn), todėl sudėtinga nustatyti, kokia konkrečiai skolos dalis yra nepadengta konkretaus gyventojo. Ieškovo įsitikinimu, ta aplinkybė, jog skolos perkėlimo sutartys buvo sudarytos ne su visais namo gyventojais, neeliminuoja Bendrijos pareigos atsiskaityti pagal kreditavimo sutartį.

4.       Atsakovė Bendrija atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad yra visiškai atsiskaičiusi su ieškovu, nes per laikotarpį nuo 1994 m. rugpjūčio 16 d. iki 2016 metų vasario mėnesio yra sumokėjusi ieškovui 1 171 360 Eur (4 044 471,82 Lt), t. y. visiškai padengusi gautą kreditą bei sumokėjusi 5 proc. dydžio palūkanas. Bendrijos įsitikinimu, ieškovo pateikti duomenys apie kredito grąžinimą yra prieštaringi, neinformatyvūs, paremti jo vienašališkai nurodytais, objektyvaus pagrindo stokojančiais skaičiavimais, o jokių duomenų apie tokių skaičiavimų pagrįstumą į bylą nepateikta. Atsakovė teigė, kad ieškovas neturėjo teisės nurašyti palūkanų ir netesybų iš kredito grąžinimo sąskaitos, tame tarpe ir nuo joje esančių grąžinto kredito sumų. Ieškovui netinkamai kontroliuojant kredito sutarties vykdymą ir nesilaikant sutartyje nustatytos atliktų mokėjimų įskaitymo tvarkos, turi būti vadovaujamasi atsakovės Bendrijos duomenimis, patvirtinančiais, kad paskola yra grąžinta. Bendrija taipgi nurodė, kad iš ieškovo nurodytų fizinių asmenų išieškotina suma iš dalies yra grąžinta.

5.       Atsakovas S. K. atsiliepime prašė Banko ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad lengvatinis kreditas buto statybai buvo suteiktas jo sutuoktinei R. K., po kurios mirties jis priėmė palikimą ir toliau mokėjo įmokas už paskolą.

6.       Atsakovė D. M. atsiliepime prašė Banko ieškinį atmesti. Teigė, kad sutinka perimti iš Bendrijos jai tenkančią pagrįstą skolos dalį, kuri turi būti nustatyta bylos nagrinėjimo metu.

7.       Atsakovas S. K. byloje pareiškė savarankiškus reikalavimus, prašydamas jo skolinį įsipareigojimą Bendrijai sumokėti buto Nr. 90, esančio gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), kainą pripažinti įvykdytu, pripažinti jo asmeninės nuosavybės teisę į butą ir panaikinti hipoteką butui. Atsakovas teigė, kad yra visiškai atsiskaitęs su Bendrija: 2004 metų kovo mėnesį atliko 4 344,30 Eur (15 000 Lt) grynųjų pinigų mokėjimą, 2004 metų balandžio mėnesį atliko 1 448,10 Eur (5 000 Lt) mokėjimą, o šias aplinkybes patvirtina Bendrijos pirmininkės išduoti kasos pajamų orderiai. 2016 m. kovo 4 d. atsakovas mokėjimo pavedimu sumokėjo Bendrijai 10 072,82 Eur. Aplinkybę, kad S. K. 2004 m. kovo 4 d. sumokėjo 5 763,38 Eur (20 000 Lt) sumą grynaisiais pinigais įrodo Bendrijos pirmininkės ranka surašytas pakvitavimas, patvirtintas jos parašu ir Bendrijos antspaudu. Atsakovas nurodė, kad nėra  atsakingas už tai, jog Bendrijos pirmininkė šių lėšų (įmokų) oficialiai neapskaitė Bendrijos buhalterinėje apskaitoje ir neišdavė kasos pajamų orderio.

8.       Ieškovas Bankas atsiliepime prašė atsakovo S. K. reikalavimus dėl hipotekos butui panaikinimo atmesti, o kitų reikalavimų tenkinimą spręsti teismo nuožiūra. Teigė, kad negali išsamiai pasisakyti dėl atsakovo S. K. skolinių įsipareigojimų, nes tokių duomenų iš Bendrijos negavo. Ieškovo įsitikinimu, ssant abejonių dėl prievolės įvykdymo tinkamumo, nėra pagrindo naikinti hipoteką butui, esančiam (duomenys neskelbtini), nes būtų pažeistas gyvenamojo namo statybos bendrijos narių lygybės principas.

9.       Atsakovė Bendrija atsiliepime prašė atsakovo S. K. savarankiškus reikalavimus atmesti. Nurodė, kad nesutinka su S. K. teiginiais, jog 2004 metų pirmąjį ketvirtį jis kredito ir palūkanų mokėjimui panaudojo 11 584,80 Eur (40 000 Lt) sumą, nes tokia suma nei į Bendrijos kasą, nei į banko sąskaitą kredito ar palūkanų dengimui nebuvo įnešta. Be S. K. pateikto Bendrijos pirmininkės pakvitavimo, minėta pinigų suma daugiau niekur neatsispindi, todėl nėra aišku, ar apskritai pinigai buvo perduoti Bendrijos pirmininkei. Bendrijos skaičiavimu, po   2016 m. kovo 4 d. atlikto 10 072,82 Eur mokėjimo pavedimo, S. K. dar liko skolingas už buto statybą 24 507,18 Eur. 

10.       Atsakovė D. M. byloje pareiškė savarankiškus reikalavimus ir prašė: pripažinti, kad jos prievolė už gautą kreditą butui statyti 2016 m. liepos 1 d. sudarė 13 963,88 Eur, iš kurių –        10 820,47 Eur yra negrąžinta kredito dalis, 3 143,41 Eur – nesumokėta palūkanų suma; ieškovo Banko reikalavimui priteisti padidintas palūkanas taikyti ieškinio senatį; įpareigoti atsakovę Bendriją ir ieškovą Banką sudaryti su atsakove D. M. skolos perkėlimo sutartį, o jos nesudarius – skirti baudą; atleisti atsakovę D. M. nuo prievolės mokėti kreditą, palūkanas ir kitas mokėtinas sumas nuo jos ieškinio padavimo dienos iki skolos perkėlimo sutarties sudarymo dienos; įpareigoti atsakovę Bendriją perduoti atsakovės D. M. nuosavybėn butą Nr. (duomenys neskelbtini).

11.       Atsakovė D. M. teigė, kad iki 2016 m. birželio 30 d. buvo grąžinusi 5 637,47 Eur       (19 465,05 Lt) kredito. Bendrija sutinka, kad laikotarpiu nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. birželio 28 d. atsakovė D. M. yra grąžinusi 5 344,82 Eur (18 454,59 Lt), tačiau nepripažįsta iki 1999 m. rugsėjo 1 d. atliktų mokėjimų, t. y. 1999 m. sausio 31 d. atlikto 210,47 Eur mokėjimo, o 1998 m. rugsėjo 9 d. atliktą 231,70 Eur (800 Lt) mokėjimą Bendrija nepagrįstai įskaitė palūkanoms dengti, nes nuo 1998 m. balandžio 30 d. palūkanas už atsakovę D. M. mokėjo Vilniaus miesto savivaldybė. Atsakovės D. M. įsitikinimu, ji iki 1999 m. rugsėjo 1 d. buvo padengusi ir 292,65 Eur (1 010,47 Lt) kredito, taigi negrąžinto kredito dydis 2016 m. liepos 1 d. buvo 10 820,47 Eur. Vilniaus miesto valdybos 1998 m. birželio 25 d. sprendimu D. M. suteikus lengvatą nemokėti palūkanų grąžinant lengvatinį  būsto kreditą, 5 proc. dydžio palūkanos už atsakovę D. M. savivaldybės buvo mokamos laikotarpiu nuo 1998 m. balandžio 30 d. iki 2009 m. birželio 1 d. Nuo 2016 m. liepos 1 d. ieškovui Bankui priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų suma sudaro 3 143,41 Eur. Atsakovės D. M. įsitikinimu, nesant sudarytos skolos perkėlimo sutarties, nėra pagrindo jai mokėti padidintas palūkanas ir delspinigius, nes pretenzijų dėl nesumokėtų palūkanų ir padidintų palūkanų atsakovei D. M. nereiškė nei Bendrija, nei ieškovas. Atsakovės       D. M. teigimu, šios aplinkybės yra pagrindas ją visiškai ar iš dalies atleisti nuo prievolės mokėti padidintas palūkanas ir delspinigius vykdymo iki bus sudaryta skolos perkėlimo sutartis.

12.       Ieškovas Bankas atsiliepime nesutiko su atsakovės D. M. reikalavimu dėl kredito sutartyje nustatytų padidintų palūkanų pripažinimo nesąžininga sutarties sąlyga ir dėl atsakovės D. M. atleidimo nuo prievolių vykdymo ginčo nagrinėjimo laikotarpiu. Atsiliepime nurodė, kad negali išsamiai pasisakyti dėl atsakovės D. M. įsipareigojimų, nes tokių duomenų iš Bendrijos negavo. Nurodė, kad sutinka sudaryti skolos perkėlimo sutartį suderinus D. M. skolos dydį.

13.       Atsakovė Bendrija pateikė atsiliepimą, prašydama tenkinti atsakovės D. M. reikalavimų dalį dėl kredito sutarties sąlygos dėl padidintų palūkanų pripažinimo nesąžininga, dėl įpareigojimo sudaryti skolos perkėlimo sutartį, dėl buto perdavimo jai nuosavybės teise ir dėl atleidimo nuo prievolės vykdymo iki skolos perkėlimo sutarties sudarymo, o kitus D. M. reikalavimus prašė atmesti. Atsiliepime Bendrija teigė, kad atsakovė D. M. nuolat vėluodavo mokėti įmokas, pateiktuose dokumentuose pripažįstama, kad 2016 m. liepos 1 d. be nurodomo įsipareigojimo dydžio D. M. papildomai yra praleidusi prievolės įvykdymą už 8 433,71 Eur (29 199,95 Lt) sumą. Nuo 2009 metų gegužės mėnesio Vilniaus miesto savivaldybei nutraukus 5 proc. palūkanų už D. M. mokėjimą, po to prievolė mokėti palūkanas teko pačiai D. M.. Iki pat kredito sutarties nutraukimo dienos galiojo 35 proc. padidintų palūkanų norma, taikoma praleidus prievolės dengti kreditą įvykdymo terminą, o praleidus terminą sumokėti palūkanas turėjo būti mokami 0,5 proc. dydžio delspinigiai. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovė Bendrija buvo priversta nuo 2009 metų gegužės mėnesio skaičiuoti D. M. 5 proc. palūkanas, už prievolės dengti kreditą praleidimo laikotarpį skaičiuoti 35 proc. dydžio padidintas palūkanas bei už prievolės laiku mokėti palūkanas praleidimą skaičiuoti 0,5 proc. dydžio delspinigius. Bendrijos vertinimu, D. M. negražinto kredito suma sudaro 11 113,13 Eur, o iki 1999 m. rugsėjo 1 d. D. M. atlikti mokėjimai buvo užskaityti palūkanų dengimui. Bendrija nesutiko su atsakovės D. M. teiginiais, kad reikalavimui mokėti 5 proc. dydžio palūkanas turi būti taikomas 5 metų ieškinio senaties terminas, kad padidintos palūkanos turėtų būti vertinamos kaip netesybos, kurių išieškojimui taikytinas sutrumpintas šešių mėnesių terminas. D. M. arba Vilniaus miesto savivaldybei nevykdant pareigos mokėti 5 proc. dydžio palūkanas, šios sumos buvo padengtos Bendrijos ir kitų lengvatiniu kreditu pasinaudojusių asmenų sąskaita. Bendrijai įvykdžius prievolę už D. M., Bendrija įgijo regreso teisę reikalauti gražinti sumokėtas sumas. Regresinei prievolei taikomas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, todėl jis nėra praleistas. Atsakovė D. M. skolinga ne ieškovui Bankui, bet Bendrijai, todėl nėra pagrindo sudaryti skolos perkėlimo sutartį.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

14.       Kauno apygardos teismas 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškovo Banko ieškinį atmetė. Atsakovo S. K. savarankiškus reikalavimus teismas tenkino visiškai ir pripažino įvykdytu jo skolinį įsipareigojimą Bendrijai sumokėti buto (duomenys neskelbtini), kainą, pripažino šio buto asmeninės nuosavybės teisę atsakovui S. K. ir panaikino buto hipoteką. Teismas atsakovės D. M. savarankiškus reikalavimus tenkino iš dalies – pripažino, kad atsakovės D. M. prievolė už lengvatinį kreditą butui statyti 2016 m. liepos 1 d. yra 13 963,88 Eur (iš jų 10 820,47 Eur negrąžinta kredito dalis ir 3 143,41 Eur nesumokėtos palūkanos), įpareigojo atsakovę Bendriją ir ieškovą Banką sudaryti su atsakove D. M. skolos perkėlimo sutartį, įpareigojo atsakovę Bendriją perduoti atsakovės D. M. nuosavybėn butą Nr. (duomenys neskelbtini), o kitus jos reikalavimus atmetė.

15.       Teismas nustatė, kad kredito gavėja Bendrija 1994 m. rugpjūčio 16 d. sudarė Ilgalaikio kredito sutartį Nr. 1 su Valstybiniu akciniu Lietuvos žemės ūkio banku (nuo 2019 metų banko pavadinimas – Luminor Bank AS). Šios sutarties pagrindu Bankas suteikė atsakovei Bendrijai paskolą (kreditą) gyvenamojo namo statybai tokiomis sąlygomis: už suteiktą paskolą mokant    5 proc. metinių palūkanų (Kredito sutarties 1.1 p., 1.2 p.), už laiku nesugrąžintą kreditą taikant 120 proc. metinių palūkanų, už laiku nesumokėtas Bankui palūkanas skaičiuojant 0,5 proc. dydžio netesybas už kiekvieną pradelstą dieną nuo laiku nesumokėtos palūkanų sumos (kredito sutarties 2.2 p.); galutinis kredito grąžinimo terminas 2019 m. III ketvirtis; pradelsta skola ir priskaičiuotos palūkanos, netesybos nurašomos nuo skolininko atsiskaitomosios sąskaitos ne ginčo tvarka, už likučius atsiskaitomoje sąskaitoje mokama 20 proc. metinių palūkanų. Vėlesni kredito sutarties pakeitimai buvo susiję su papildomo kredito suteikimu, palūkanų dydžio koregavimu ir kt.). Ieškovas Bankas vienašališkai nutraukė kredito sutartį 2014 m. gegužės     24 d.

Teismo sprendimo dalis dėl Banko ieškinio

16.       Teismas, remdamasis byloje paskirtos teismo ekspertizės 2019 m. kovo 4 d. akto išvadomis, taip pat šalių paaiškinimais, nustatė, kad Banko pateikti kredito grąžinimo skaičiavimai grindžiami ne pirminiais mokėjimo dokumentais, kuriuose nurodytas Bendrijos ar jos nario atliktas mokėjimas ir jo paskirtis, o paties Banko atliktomis suvestinėmis, kurios buvo parengtos teismui ir bylos nagrinėjimo metu vis keitėsi. Bankas neišsaugojo ir nepateikė pirminių dokumentų apie kredito ir palūkanų grąžinimą per laikotarpį nuo 1994 metų iki 2001 metų, nepateikė įrodymų, kaip buvo paskirstyti Bendrijos ir jos narių atlikti mokėjimai kredito grąžinimui, palūkanoms, padidintoms palūkanoms ir delspinigiams. Teismas nustatė, kad lėšos buvo nurašomos Bendrijos vardu, buvo nurašoma daugiau nei reikėjo pagal mokėjimų grafiką, pagal Banko duomenis buvo susidariusios kredito permokos, taip pat permokėtos padidintų palūkanų ir delspinigių sumos. Teismas įvertino teismo eksperto nustatytas faktines aplinkybes, kad Bendrijos ir jos narių (namo gyventojų) lėšos, pervestos į Banką pagal 1994 m. rugpjūčio 16 d. kredito sutartį, buvo nukreiptos ne tik kredito, palūkanų ar delspinigių pagal kredito sutartį dengimui, bet ir kitų įsipareigojimų vykdymui (teismo antstolių, Sodros ir kitiems reikalavimams vykdyti). Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visetą, sprendė, kad Banko pateikti apskaičiavimai yra nepatikimi ir nepakankami, kad būtų nustatytos sumos, kiek Bendrija ir jos nariai yra grąžinę kredito, sumokėję palūkanų, padidintų palūkanų ir delspinigių už laiku nesumokėtas palūkanas.

17.       Teismas pažymėjo, kad sprendžiant ieškinio reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgtina į šios bylos specifines aplinkybes, bylos pobūdį – byla yra dėl lengvatinio kredito, išduoto prieš dvidešimt penkerius metus valstybės socialiai remtiniems žmonėms būstui statyti, grąžinimo, ieškovas yra Bankas, kuriam sutartimi valstybė pavedė administruoti valstybės lėšomis išduotą lengvatinį kreditą, tačiau Bankas duomenų ir dokumentų už visą kredito administravimo laikotarpį neišsaugojo. Teismas konstatavo, kad Bankas, kaip profesionali finansinė įstaiga, valstybės lengvatinį kreditą administravo netinkamai, jis galėjo gauti informaciją apie kiekvieną Bendrijos narį ir turėjo pareigą kontroliuoti, kaip yra vykdomi iš kreditavimo santykių kylantys įsipareigojimai, tačiau to neatliko, neįvykdė savo pareigos pasirūpinti, kad būtų išsaugoti kredito sutartimi sumokėtų kredito grąžinimo, palūkanų, padidintų palūkanų ir delspinigių faktui ir dydžiui įrodyti reikšmingi duomenys, pirminiai mokėjimo dokumentai, memorialiniai orderiai.

18.       Teismas, įvertinęs ekspertizės akto išvadas, o taip pat Bendrijos pateiktus įrodymus (kasos knygas, kasos pajamų išlaidų orderius, kvitus apie pinigų įnešimą, suvestines, kredito ir palūkanų apskaičiavimo žiniaraščius, kuriuose apskaičiuojama, kiek konkretus Bendrijos narys įnešė pinigų, kiek Bendrija užskaito kredito padengimą, kiek konkretus Bendrijos narys turi sumokėti palūkanų, kiek grąžinta kredito už tam tikrą laikotarpį, kiek negrąžinta kredito), padarė išvadą, kad šie įrodymai laikytini labiau patikimais, nes yra paremti pirminiais dokumentais, kiekvieno Bendrijos nario pagal konkrečią pavardę atliktais faktiniais mokėjimais.

19.       Teismas nustatė, kad remiantis ekspertizės akte nurodytais Bendrijos apskaitos dokumentais pagal 1994 m. rugpjūčio 16 d. sudarytą kredito sutartį Bankui yra grąžinta kredito –               686 245,85 Eur (2 369 469,67 Lt), sumokėta palūkanų – 379 953,49 Eur (1 311 903,41 Lt), sumokėta padidintų palūkanų – 5 693,86 Eur (19 659,76 Lt), sumokėta delspinigių – 34 468,01 Eur (119 011,16 Lt) (teismo sprendimo 36 punktas). Teismas, remdamasis Bendrijos pateiktais įrodymais bei Bendrijos atstovės nurodytais suvestiniais duomenimis, sutiko su tuo, kad per laikotarpį nuo 1994 m. rugpjūčio 16 d. iki 2016 metų vasario mėnesio Bendrija yra sumokėjusi ieškovui 1 171 360 Eur (4 044 471,82 Lt), tai yra visiškai padengusi 749 239,02 Eur (2 600 000 Lt) dydžio kreditą bei 5 proc. dydžio palūkanas (teismo sprendimo 64 punktas). Teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visetą, konstatavo, kad yra pakankamai įrodymų teisinei išvadai, jog atsakovė Bendrija yra visiškai atsiskaičiusi su ieškovu Banku – grąžinusi kreditą, sumokėjusi palūkanas ir nėra ieškovui skolinga. Be kita ko, teismas laikėsi nuostatos, kad Bendrija negali būti skolinga padidintų palūkanų už netinkamą kredito sutarties vykdymą, kadangi nebuvo pagrindo jas skaičiuoti – Bendrija buvo tinkamai įvykdžiusi kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo Bankui prievoles.

20.       Teismas pažymėjo, kad pagal tokiose bylose formuojamą teismų praktiką, gyvenamųjų namų  statybos bendrijos nebėra tinkamas atsakovas byloje po to, kai lengvatinis kreditas nėra grąžintas, bet namas yra pastatytas ir priimtas eksploatuoti. Tai, kad su fiziniais asmenimis (Bendrijos nariais) formaliai nebuvo sudarytos skolos Bankui perkėlimo sutartys, negali būti pagrindas reikalauti skolos priteisimo iš Bendrijos, nes ne Bendrija, o Bendrijos narys, nors ir nesudaręs skolos perkėlimo sutarties, tačiau pasinaudojęs lengvatiniu kreditu butui įsigyti, turi pareigą įvykdyti jam dėl pasinaudojimo lengvatiniu kreditu atsiradusią prievolę. Teismas pažymėjo, kad ieškovė teise tikslinti atsakovus, kuriems reiškiamas reikalavimas dėl skolos grąžinimo, nepasinaudojo, o tai sudaro papildomą pagrindą atmesti Banko ieškinį kaip pareikštą netinkamam atsakovui.

Teismo sprendimo dalis dėl atsakovo S. K. savarankiškų reikalavimų

21.       Teismas nustatė, kad S. K. sutuoktinei R. K. buto, esančio (duomenys neskelbtini), statybai buvo suteiktas 21 524,56 Eur (74 320,00 Lt) lengvatinis kreditas. Pagal Bendrijos dokumentus per 1997 m. sausio 31 d. – 2014 m. gegužės 31 d. laikotarpį grąžinta     11 753,43 Eur (40 582,26 Lt) kredito, o 2014 m. gegužės 31 d. duomenimis negrąžinta 9 771,11 Eur (33 737,70 Lt) kredito, nesumokėta 4 978,48 Eur (17 189,69 Lt) palūkanų ir 65,71 Eur (226,90 Lt) delspinigių. Nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2015 m. liepos 31 d. priskaičiuota 569,98 Eur (1 968,04 Lt) palūkanų ir iš viso nesumokėtų palūkanų suma sudaro 5 548,46 Eur            (19 157,73 Lt). Teismas pažymėjo, kad po savarankiškų reikalavimų byloje pareiškimo atsakovas S. K. 2016 m. kovo 4 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo 10 072,82 Eur sumą.

22.       Teismas nurodė, kad pagal byloje esančius rašytinius įrodymus, t. y. Bendrijos 2004 m. kovo    4 d. kasos pajamų orderio kvitą Nr. 3496383, S. K. Bendrijai perdavė 4 322,53 Eur    (15 000 Lt), pagal 2004 metų balandžio mėnesio kasos pajamų orderio kvitą Nr. 3496386 S. K. perdavė 1 440 84 Eur (5 000 Lt), o pagal Bendrijos pirmininkės D. P. išduotą laisvos rašytinės formos 2004 m. kovo 4 d. kvitą S. K. perdavė               5 763 38 Eur (20 000 Lt). Teismas pažymėjo, kad ginčas iš esmės kyla būtent dėl šių 5 763 38 Eur (20 000 Lt) perdavimo, dokumentuoto Bendrijos pirmininkės pasirašytu paprastu rašytiniu kvitu. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus, kad 5 763 38 Eur (20 000 Lt) sumą Bendrijos pirmininkei įteikė atsakovo S. K. sūnus S. K., kuriam pinigus perdavė tėvas (atsakovas), jog Bendrijos buhalterinė apskaita buvo vedama netinkamai, o pirmininkė yra teista už veiką vykdant Bendrijos pirmininkės funkcijas, kad Bankas jokių reikalavimų atsakovui S. K. nereiškia, teismas konstatavo, jog atsakovas S. K. yra visiškai atsiskaitęs už suteiktą kreditą, todėl yra pagrindas tenkinti visus jo savarankiškus reikalavimus.

Teismo sprendimo dalis dėl atsakovės D. M. savarankiškų reikalavimų

23.       Teismas nustatė, kad atsakovei D. M. buto, esančio (duomenys neskelbtini), statybai 1997 m. kovo 26 d. buvo suteiktas 14 253,36 Eur (49 214,00 Lt) kreditas; nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. kreditas buvo padidintas iki 16 457,94 Eur (56 826 Lt); 2016 m. vasario 28 d. negrąžinto kredito likutis sudarė 11 044,36 Eur (38 134,00 Lt); pagal D. M. paaiškinimus ji 1998 m. rugsėjo 9 d. Bendrijos pirmininkei sumokėjo 231,70 Eur (800 Lt) įmoką grynaisiais pinigais, tačiau tas mokėjimas nebuvo apskaitytas. 

24.       Spręsdamas dėl atsakovės D. M. reikalavimų, teismas vadovavosi teismo ekspertizės akto išvadomis, kad D. M. 2016 m. birželio 30 d. negrąžinto kredito suma sudarė           9 398,69 Eur (32 451,81 Lt ), o 2016 m. vasario 1 d. nesumokėtų palūkanų suma – 3 301,81 Eur, t. y. atsakovės D. M. prašoma pripažinti negrąžinta kredito dalis yra 1 421,78 Eur didesnė, o prašoma pripažinti nesumokėtų palūkanų dalis yra tik 158,40 Eur mažesnė. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino iš esmės pagrįstus atsakovės D. M. skaičiavimus dėl likusios jos skolos. Teismas taip pat tenkintinu pripažino atsakovės D. M. reikalavimą dėl palūkanoms skaičiuoti taikytino penkerių metų ieškinio senaties termino.

25.       Teismas laikėsi nuostatos, kad atsakovės D. M. reikalavimų patenkinimui nėra teisiškai reikšmingas 231,70 Eur (800 Lt) įmokos sumokėjimas, dėl kurio kilo ginčas, nes pagal teismo ekspertizės akto išvadas nustatytas pakankamas faktinis ir teisinis pagrindas tenkinti                D. M. reikalavimus dėl jos finansinės prievolės dydžio nustatymo pareikštų reikalavimų ribose, kurių atsakovė netikslino (nemažino).

26.       Teismas konstatavo, kad Bendrija nėra skolinga Bankui padidintų palūkanų, kurias skaičiuoti nebuvo pagrindo, nes Bendrija buvo tinkamai įvykdžiusi kredito ir palūkanų mokėjimo Bankui prievoles. Pripažinęs, kad Bendrija apskritai neturėjo prievolės mokėti Bankui padidintas palūkanas, teismas nurodė, jog tokiu būdu buvo apgintos D. M. teisės dėl kredito sutartyje nustatytų per didelių ir nepagrįstų (nesąžiningų) padidintų palūkanų bei delspinigių.

27.       Teismas, vadovaudamasis teisės aktų normomis ir teismų praktikos išaiškinimais, nurodė, kad Bendrijai pastačius namą, kiekvienas jos narys, pasinaudojęs lengvatiniu kreditu butui statyti, privalo perimti jam tenkančią lengvatinio kredito skolos dalį ir sudaryti lengvatinio kredito sutartis su Banku. Remdamasis šia nuostata, teismas nusprendė, kad ieškovas Bankas ir atsakovė Bendrija turi sudaryti su D. M. skolos perkėlimo sutartį tomis pačiomis sąlygomis ir terminais, kurie buvo numatyti Bendrijos sudarytoje kredito sutartyje, atsižvelgiant į pakitusią teisinę ir faktinę situaciją, be to, Bendrija turi surašyti buto perdavimo atsakovei       D. M. aktą.

28.       Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovės D. M. reikalavimą atleisti nuo prievolės mokėti kreditą, palūkanas ir kitas mokėtinas sumas laikotarpiu nuo jos reikalavimų šioje byloje pareiškimo dienos iki skolos perkėlimo sutarties sudarymo dienos. Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog atsakovė D. M. nežinojo apie savo prievoles mokėti kreditą ir palūkanas. Tai, kad atsakovė teigė, jog nebuvo gavusi jokių pretenzijų nei iš Banko, nei iš Bendrijos dėl palūkanų ar delspinigių pavėluoto mokėjimo, jog ji nebuvo informuota apie savivaldybės nutrauktą palūkanų už ją mokėjimą nuo 2009 m. gegužės 30 d., teismo vertinimu nesudaro pakankamo teisinio pagrindo atleisti atsakovę nuo tokios prievolės.

III.                      Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

29.        Ieškovas Bankas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimo dalį, kuria jo ieškinys atmestas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

29.1.                       Įsipareigojimai Bankui pagal kredito sutartį nėra visiškai įvykdyti, todėl Bankas turi teisę nukreipti visos skolos išieškojimą į Bendrijos įkeistą turtą. Tai, kad ne su visais namo gyventojais, pasinaudojusiais lengvatiniu kreditu, buvo sudarytos skolos perkėlimo sutartys, neeliminuoja Bendrijos pareigos atsiskaityti pagal kredito sutartį.

29.2.                       Bendrija netinkamai tvarkė savo buhalterinę apskaitą ir dėl to nėra žinoma, nei kiek skolingi ar neskolingi Bendrijai jos nariai, nei kiek Bendrija ir jos nariai skolingi Bankui pagal Bendrijos vestą apskaitą, nors tokia pareiga Bendrijai buvo nustatyta kredito sutarties 4.2 punkte.

29.3.                       Teismas be pagrindo vadovavosi teismo ekspertizės akto išvadomis ir nepagrįstai sprendė, kad Bendrijos pateikti skaičiavimai yra teisingesni ir patikimesni už Banko, naudojančio žymiai sudėtingesnius skolos apskaičiavimo algoritmus ir kompiuterines programas. Teismo ekspertizės akte nustatyta, kad 1997 - 2004 metais tvarkant Bendrijos apskaitą buvo nesilaikyta Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo reikalavimų. Tai patvirtina ir faktas, kad buvusioms Bendrijos pirmininkei ir buhalterei iškeltos baudžiamosios bylos dėl  lėšų iššvaistymo. Bendrijos netinkamai tvarkytą buhalterinę apskaitą įrodo ir pačios Bendrijos narių susirinkimų protokolai, ekspertizės išvada bei šioje byloje dalyvaujančių Bendrijos narių ginčas su Bendrija dėl skolos dydžio. Teismo ekspertas teismo posėdžio metu nenuosekliai aiškino, kokių dokumentų pagrindu jis atliko ekspertizę, nuolat keitė savo nuomonę.

29.4.                       Bankas netvarkė apskaitos pagal kiekvieną Bendrijos narį. Skirtumai apskaitant paskolos ir palūkanų grąžinimo aplinkybes galėjo susidaryti dėl to, jog nuo pat kredito grąžinimo pradžios, t. y. nuo 1999 metų šalys skirtingai apskaičiuodavo grąžinto kredito dydį. Bankas, Bendrijos nariams įnešus pinigus į sąskaitą, pirmiausia dengė priskaičiuotus delspinigius ir palūkanas, o vėliau mažino kredito likutį suma, kuri turėjo būti sumokėta pagal kredito grąžinimo grafiką. Bendrija narių sumokėtus pinigus užskaitydavo taip, kaip buvo nurodyta mokėjimo paskirtyje. Toks Bendrijos taikytas skolos grąžinimo skaičiavimas yra nepagrįstas ir neteisingas, kadangi Bendrija turėjo laikytis terminuotuose pasižadėjimuose nustatyto mokėjimų grafiko bei dengti kreditą pagal eiliškumą, koks buvo nustatytas kredito sutartyje.

29.5.                       Negavus iš Bendrijos duomenų apie atsakovo S. K. įsipareigojimų visišką įvykdymą, nėra žinomos aplinkybės dėl S. K. ir Bendrijos tarpusavio finansinių prievolių vykdymo apimties bei terminų. Esant abejonių dėl prievolės įvykdymo tinkamumo, nėra pagrindo naikinti hipoteką butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Priešingu atveju būtų pažeistas Bendrijos narių lygybės principas, nes Bankas įgytų teisę nukreipti Bendrijai suteiktos ir negrąžintos paskolos dalies išieškojimą į Bendriją, o kartu – į gyvenamojo namo butų savininkus, kurie nebeturi jokių turtinių įsipareigojimų. Įkeitimo sutartis lieka galioti iki Bendrija galutinai atsiskaitys su Banku.

29.6.                       Bendrijos ir gyvenamojo namų gyventojų tarpusavio įsipareigojimai yra administruojami Bendrijos, todėl Bankas negali pasisakyti dėl D. M. tikslios įsipareigojimų apimties. Atsakovei D. M. su Bendrija suderinus skolos dydį, Bankas svarstytų skolos perkėlimo sutarties sudarymo galimybę šalims priimtinomis sąlygomis.

29.7.                       Nepagrįsti teismo argumentai, kad ieškinys pareikštas netinkamai atsakovei – Bendrijai. Sutartiniai santykiai yra susiklostę tarp Banko ir Bendrijos, todėl Bankas pagrįstai prašo skolą priteisti iš Bendrijos, o pastaroji vėliau turėtų bylinėtis su savo skolininkais. Nesant skolų perkėlimo sutarčių su atskirais Bendrijos nariais, Bankas negalėjo administruoti santykio, kuriame pats nedalyvavo ir apie kurį informacija jam nebuvo teikiama. Sprendžiant šį klausimą turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-511/2013.

30.       Atsakovė D. M. atsiliepimu į ieškovo Banko apeliacinį skundą prašo jį atmesti toje dalyje, kuria Bankas prašo nukreipti skolos išieškojimą į butą Nr. (duomenys neskelbtini). Atsiliepime teigiama, kad Bankas neišsaugojo ir nepateikė su paskolos išdavimu, grąžinimu susijusių buhalterinių dokumentų, negalėjo nurodyti, kiek iš viso lėšų Bankas gavo iš Bendrijos ir jos narių, kaip šias lėšas paskirstė, todėl teismas pagrįstai nustatė, jog Bankas neįrodė prašomos priteisti skolos. Ta aplinkybė, kad atsakovė D. M. nėra visiškai atsiskaičiusi su Bendrija, nepaneigia teismo išvados, kad Bendrija su Banku yra atsiskaičiusi. Atsiliepime nurodoma, kad nesant skolos fakto, skolos išieškojimo nukreipimas į hipoteka apsunkintą turtą nėra galimas.

31.       Atsakovė Bendrija atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

31.1.                       Teismas pagrįstai konstatavo, kad Bankas netinkamai vedė kredito apskaitą, nėra pirminių dokumentų, nepateikta memorialinių orderių, kur būtų nurodytas palūkanų, delspinigių, padidintų palūkanų apskaičiavimas, nurodyta, koks atsakingas darbuotojas jį atliko. Pagal kredito sutarties sąlygas memorialinis orderis turėjo būti surašomas vieną kartą per mėnesį apskaičiuojant palūkanas, kreditą, padidintas palūkanas, tačiau Bankas pateikė tik suvestines. Bankas šių faktų nenuginčijo. Teismo ekspertas patvirtino, kad Banke nebuvo laikytasi buhalterinės apskaitos taisyklių. Ieškovas yra Bankas, kuriam kredito administravimo sutartimi valstybė pavedė administruoti valstybės lėšomis išduotą lengvatinį kreditą, tačiau Bankas duomenų ir dokumentų už visą kredito administravimo laikotarpį neišsaugojo. 

31.2.                       Bendrija ne kartą kreipėsi į Banką su prašymais padėti patikslinti ir suderinti apskaitos duomenis, prašė pateikti išsamius Banko išrašus apie gyventojų kredito, palūkanų bei delspinigių mokėjimus ir laiką, apie Vilniaus miesto savivaldybės dengiamas palūkanas ir kredito dalį, apie banko priskaičiuotus delspinigius dėl laiku nesumokėtų palūkanų ir kredito grąžinimo sumas bei laikotarpius, duomenis apie Bankui atliktus gyventojų mokėjimus ir pan. Tačiau Bendrija gavo tik dviejų Bendrijos sąskaitų išrašus, sudarytus nuo 2001 metų, be jokių konkrečių detalių ir paaiškinimų. Bankas su dviem Bendrijos nariais sudarė individualias kredito grąžinimo sutartis, vienam Bendrijos nariui suteikė paskolą lengvatinio kredito grąžinimui ir atsiskaitymui su Bendrija,  dėl keturiolikos Bendrijos narių sutiko su kredito grąžinimu ir išdavė pažymas jų butų nuosavybei įteisinti bei įregistruoti. Priimant šiuos sprendimus Bankui nekilo abejonių dėl Bendrijos vedamos apskaitos pagal kiekvieną fizinį asmenį teisingumo (Bankas pats pripažino, kad tokios apskaitos nevedė).

31.3.                       Ieškovo nurodyta baudžiamoji byla yra visiškai nesusijusi su lengvatinio kredito grąžinimu. Nei baudžiamojoje byloje, nei specialisto išvadoje nėra nustatyta, kad lengvatiniam kreditui grąžinti skirtos sumos būtų pasisavintos, todėl ieškovo daromos prielaidos yra nepagrįstos.

31.4.                       Bankas apeliaciniu skundu iš esmės neginčija bylos nagrinėjimo metu nustatytų faktinių  aplinkybių, kad Bendrija yra Bankui permokėjusi. Bankas nepateikia jokių įrodymų, kurie paneigtų Bendrijos atliktus skaičiavimus, be to, nenurodo pagrįstų argumentų, kodėl ir kur yra padaryti neteisingi skaičiavimai teismo ekspertizės akto išvadose. Teismo ekspertas patvirtino, kad Bendrija sumokėjo daugiau kredito nei priklausė pagal grąžinimo grafiką, pagal Banko duomenis buvo nurašyta daugiau lėšų nei priklausė, yra kredito permokos, tad Bankas nepagrįstai teigia, kad skaičiavimų skirtumai atsirado dėl netinkamo lėšų įskaitymo eiliškumo.

31.5.                       Ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui. Lengvatinis kreditas valstybės lėšomis buvo skirtas ne Bendrijos, o išskirtinai Bendrijos narių, turinčių teisę gauti lengvatinį kreditą, būsto poreikiui patenkinti. Tai, kad šiuo atveju su atsakovais – fiziniais asmenimis – formaliai nebuvo sudarytos skolos Bankui perkėlimo sutartys, negali būti pagrindas reikalauti skolos priteisimo iš Bendrijos.

32.       Atsakovė Bendrija apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimą pakeisti ir atmesti visus atsakovo S. K. savarankiškus reikalavimus bei atmesti atsakovės D. M. savarankiškus reikalavimus, kuriais ji prašė įpareigoti ieškovą Banką ir atsakovę Bendriją sudaryti skolos perkėlimo sutartį, įpareigoti Bendriją perduoti atsakovės D. M. nuosavybėn butą. Atsakovė Bendrija taip pat prašo suamžinti atsakovės D. M. naudai priteistas bylinėjimosi išlaidas ir jas priteisti tik iš ieškovo. Bendrijos apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

32.1.                       Atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas S. K. yra Bendrijai sumokėjęs 11 526,75 Eur (40 000 Lt). Tiek atsakovo, tiek jo atstovo, taip pat liudytojo S. K. paaiškinimai buvo nenuoseklūs, prieštaringi, painiojant aplinkybes, kada ir koks dokumentas buvo išrašytas bei perduotas. Buvusi Bendrijos pirmininkė aiškiai nurodė, kad iš atsakovo gavo tik 5 763,38 Eur (20 000 Lt) sumą, jos gavimo patvirtinimui buvo išrašytas laisvos formos pakvitavimas, o vėliau buhalterės išrašyti kasos pajamų orderiai tai pačiai sumai. Gavęs kasos pajamų orderius atsakovas S. K. pagal susiklosčiusią praktiką turėjo atiduoti pakvitavimą Bendrijos pirmininkei, tačiau to nepadarė. Aplinkybė, kad Bendrijos pirmininkė yra teista už netinkamą veiklos vykdymą, nesudaro pagrindo išvadai, kad ji teikė melagingus paaiškinimus byloje.

32.2.                       Teismas nepagrįstai įpareigojo sudaryti skolos perkėlimo sutartį su atsakove                    D. M.. Teismas konstatavo, kad Bendrija nėra skolinga Bankui, todėl atsakovė      D. M. lieka skolinga ne Bankui, bet Bendrijai, kuri atsiskaitė su Banku už atsakovę. Tokia sutartis objektyviai negali būti sudaroma, nes nėra skolos, kurią būtų galima perkelti.

32.3.                       Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovės D. M. patirtas bylinėjimosi išlaidas turi atlyginti ieškovas Bankas ir atsakovė Bendrija lygiomis dalimis. Atsakovės reikalavimai buvo nukreipti ne Bendrijai, o Bankui, todėl būtent ieškovas turi atlyginti atsakovės D. M. patirtas išlaidas. Be to, atsakovės D. M. reikalavimai tenkinti tik iš dalies, todėl išlaidos turėtų būti atlyginamos ne visiškai, o proporcingai patenkintų reikalavimų daliai.

33.       Ieškovas Bankas atsiliepimu į atsakovės Bendrijos apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad Bendrija yra skolinga Bankui, todėl skolos perkėlimo sutartis su atsakove D. M. gali būti sudaroma, tik tam yra būtina tiksliai nustatyti skolos dydį. Bankas taip pat sudarytų skolos perkėlimo sutartį ir nustačius, jog atsakovas S. K. yra skolingas.

34.       Atsakovė D. M. atsiliepimu į atsakovės Bendrijos apeliacinį skundą prašo teismą savo nuožiūra spręsti pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su bylinėjimosi išlaidų  paskirstymu, o likusioje dalyje Bendrijos apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

34.1.                      Teismui konstatavus, kad atsakovė Bendrija yra visiškai atsiskaičiusi su Banku, Bendrija  įpareigotina sudaryti su D. M. ne skolos perkėlimo, bet skolos grąžinimo sutartį.  

34.2.                       Pagal priėmimo - perdavimo aktą Bendrijai perdavus butą atsakovei D. M., atsakovė įgis teisę įregistruoti daiktines teises į butą. Tai, kad atsakovė nėra visiškai grąžinusi skolos už suteiktą kreditą, negali būti pagrindu atsisakyti perduoti butą.

34.3.                       Nėra pagrindo mažinti D. M. priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė reiškė turtinį ir su juo susijusius neturtinio pobūdžio reikalavimus. Teismas visiškai patenkino pagrindinį turtinį atsakovės reikalavimą, o išvestinių reikalavimų, kuriais siekiama tik palankaus teismo sprendimo įvykdymo, išsprendimo rezultatas neturi įtakos bylinėjimosi išlaidų paskirstymui ir nesudaro pagrindo jas mažinti. Be to, teismas nustatė, kad bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir neviršija rekomenduojamų užmokesčio advokatui dydžių. Dalis patirtų bylinėjimosi išlaidų yra susijusios su ieškovo Banko pareikštu ieškiniu, todėl jas turėtų atlyginti ieškovas.

35.        Atsakovė D. M. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimo dalį ir nustatyti, kad atsakovės D. M. prievolė už lengvatinį kreditą butui statyti 2016 m. liepos 1 d. yra 9 787,83 Eur, iš jų – 9 166,99 Eur negrąžinta kredito dalis ir 620,64 Eur nesumokėtų palūkanų. Teismui nustačius, kad Bendrija yra sumokėjusi Bankui palūkanas už D. M., tuomet, atsižvelgiant į taikytiną ieškinio senatį, nustatyti, jog atsakovės skola yra 11 457,24 Eur, iš jų  – 9 166,99 Eur negrąžinta kredito dalis ir   2 290,25 Eur nesumokėtos palūkanos. Skunde taip pat prašoma atleisti atsakovę nuo prievolės kreditoriui vykdymo nuo atsakovės savarankiškų reikalavimų pareiškimo dienos iki bus sudaryta skolos perkėlimo sutartis, patikslinti teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant       D. M. kreditorių bei terminą, per kurį turi būti sudaryta skolos perkėlimo sutartis, o taip pat terminą, per kurį atsakovė Bendrija įpareigotina perduoti butą atsakovės nuosavybėn. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

35.1.                       Abibrėždamas atsakovės skolos dydį, teismas neįvertino byloje nustatytų reikšmingų aplinkybių. Teismo ekspertas pagal atliktą tyrimą nustatė, kad 2016 m. birželio 30 d. atsakovės negrąžinto kredito dalis sudarė 9 398,69 Eur. Su tokia eksperto išvada sutiko tiek ieškovas, tiek atsakovė Bendrija, tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir nepagrįstai konstatavo, kad atsakovės Bendrijai įmokėta 231,70 Eur suma nėra teisiškai reikšminga. Šių pinigų sumokėjimą patvirtina ne tik Bendrijos pirmininkės parašytas raštelis, bet ir jos parodymai teisme. Teismas privalėjo šią sumą įskaityti į ir atitinkamai sumažinti atsakovės skolos dydį. 

35.2.                       Teismas, nustatydamas mokėtinų palūkanų dydį, nepagrįstai jas skaičiavo nuo atsakovės pareikštų pradinių reikalavimų. Neteisingai nustačius kredito skolos dydį, neteisingai nustatytas ir  mokėtinų palūkanų dydis, kuris yra daug mažesnis nei buvo nurodytas          D. M. ieškinyje.

35.3.                       Teismas nepagrįstai rėmėsi Bendrijos pateiktais skaičiavimais, kad 2016 m. vasario 1 d. D. M. nesumokėtų palūkanų suma yra 3 301,81 Eur, nes byloje nėra duomenų, už kokį laikotarpį Bendrija atliko paskaičiavimą. Nesant jokių objektyvių įrodymų, kad Bendrija už atsakovę D. M. mokėjo Bankui palūkanas ir sumokėjo jų daugiau nei nustatė teismo ekspertas, konstatuotina, kad pagal teismo eksperto išvadą 2016 m. liepos    1 d. D. M. mokėtinų palūkanų dydis buvo 620,64 Eur.

35.4.                       Teismas nepagrįstai netenkino reikalavimo atleisti atsakovę nuo prievolės mokėti kreditą ir palūkanas vykdymo nuo jos reikalavimų pateikimo dienos iki skolos perkėlimo sutarties sudarymo dienos. Teismas konstatavo, kad Bankas netinkamai vykdė savo pareigas, neišsaugojo pirminių dokumentų apie kredito grąžinimą, nesudarė skolos perkėlimo sutarties, nors dėl tokios sutarties sudarymo atsakovė D. M. kreipėsi ir į Banką, ir į Bendriją. Byloje yra nustatyta aplinkybių visuma, sudaranti pagrindą konstatuoti, kad kreditorius pažeidė prievolę, todėl atsakovė atleistina nuo savo prievolės vykdymo. Be to, teismas konstatavo faktinį teisinės situacijos pasikeitimą – Bendrija su Banku yra atsiskaičiusi, todėl atsakovė D. M. skolinga ne Bankui, bet Bendrijai. Akivaizdu, kad čia nėra atsakovės kaltės. Su tuo sutiko ir Bendrija atsiliepime į D. M. ieškinį.

35.5.                       Teismas sprendime nepasisakė dėl atsakovės reikalavimų nustatyti terminą, per kurį turi būti sudaryta skolos perkėlimo sutartis ir sudarytas buto priėmimo - perdavimo aktas.

36.       Atsakovė Bendrija atsiliepimu į atsakovės D. M. apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad teismo ekspertizės akte aiškiai paskaičiuota tiek D. M. nesumokėtų palūkanų suma, tiek suma, kurią už D. M. yra sumokėjusi savivaldybė ir  kokia suma yra likusi nesumokėta. Tuo laikotarpiu, kai atsakovei D. M. nebuvo teikiamos lengvatos, palūkanas privalo mokėti pati atsakovė. Atsiliepime teigiama, kad atsakovės D. M. nurodytas 230,54 Eur (800 Lt) mokėjimas nėra patvirtintas Bendrijos kasos dokumentais ir kasos knygos įrašais, todėl ši suma nebuvo nurašyta kredito dengimui. Bendrijos įsitikinimu, nėra pagrindo atsakovės D. M. atleisti nuo prievolės vykdymo, nes jai buvo nuolat primenama apie įsipareigojimus ir nėra pagrindo konstatuoti Bendrijos bendradarbiavimo pareigos pažeidimo. Atsiliepime pažymima, kad Bendrija su Banku yra visiškai atsiskaičiusi, todėl nėra pagrindo sudaryti skolos perkėlimo sutarties, nes atsakovė Bendrija turi atgręžtinį reikalavimą į skolininkę – atsakovę D. M..

37.       Atsakovas S. K. bendru atsiliepimu į ieškovo Banko, atsakovės Bendrijos ir į atsakovės D. M. apeliacinius skundus prašo dėl atsakovės D. M. apeliacinio skundo spręsti teismo nuožiūra, ieškovo Banko skundą, išskyrus tą dalį, kiek tai nesusiję su iš dalies patenkintais atsakovės D. M. savarankiškais reikalavimais, ir atsakovės Bendrijos skundą ta apimtimi, kiek jis susijęs su patenkintais atsakovo S. K. reikalavimais, atmesti kaip nepagrįstus. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

37.1.                       Teismas iš esmės teisingai įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Ieškovas ir atsakovė Bendrija subjektyviai interpretuoja bylos duomenis. Byloje esantys rašytiniai įrodymai, S. K. paaiškinimai ir liudytojo S. K. parodymai, atsižvelgiant į tai, kad jie dėstė aplinkybes, vykusias daugiau nei prieš keturiolika metų, yra pakankamai nuoseklūs ir išsamūs, jais abejoti nėra pagrindo. Atsakovas S. K. įrodė, kad yra visiškai atsiskaitęs už suteiktą kreditą. Byloje nėra 2004 m. Bendrijos kasos knygos, kurioje būtų atvaizduotos visos grynųjų pinigų operacijos, tad nėra ir galimybės tiesioginių įrodymų pagalba nustatyti, kokio konkrečiai dydžio pinigų sumą (20 000 Lt ar 40 000 Lt) 2004 metų vasario – balandžio mėn. grynaisiais pinigais     S. K. sumokėjo Bendrijai. Bendrijos pirmininkė, pasinaudodama S. K. nepatyrimu ir jaunu amžiumi, tikėtina, kad pasisavino S. K. per S. K. Bendrijai perduotus 20 000 Lt.

37.2.                       Atsakovė Bendrija nėra laikytina tinkama atsakove byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

38.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio    1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl Banko apeliacinio skundo

39.       Ieškovas Bankas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti jo ieškinį, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas be pagrindo vadovavosi pakartotinės teismo ekspertizės akto išvadomis, kurios yra prieštaringos, nepatikimos ir nepagrįstos, todėl turėtų būti vadovaujamasi Banko pateiktais skaičiavimais. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad Bendrija neteisingai vykdė su kredito grąžinimu susijusius mokėjimus, nes nesilaikė nustatyto mokėjimų eiliškumo.

40.       Ieškovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Pasisakant dėl tokių skundo argumentų pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje yra įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji yra nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Taigi ieškovas turi įrodyti savo ieškinio reikalavimų pagrįstumą.

41.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti atitinkamą faktą buvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007 ir kt.).

42.       Įvertinusi apskųstąjį pirmosios instancijos teismo sprendimą, išanalizavusi faktines bylos aplinkybes bei ieškovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo proceso pirmosios instancijos teisme ydingumą ar konkrečius teismo padarytus pažeidimus, galėjusius nulemti iš esmės neteisingą ginčo dėl ieškovo pareikštų reikalavimų išsprendimą. Pažymėtina, kad nagrinėjant tokios kategorijos  bylą, kurioje sprendžiamas specifinio pobūdžio ginčas, kilęs dėl lengvatinio kredito, išduoto daugiau kaip prieš dvidešimt penkerius metus, valstybės socialiai remtiniems žmonėms ir skirto būstui statyti, panaudojimo bei grąžinimo, įrodinėjimo procesas paprastai yra komplikuotas ir sudėtingas dėl neišlikusių ar tik iš dalies išlikusių duomenų ir dokumentų, todėl didelė reikšmė tenka specialiųjų žinių turinčio asmens (asmenų) pateiktoms išvadoms ir jų paaiškinimams.

43.       Pirmosios instancijos teismas, siekdamas tinkamai ir visapusiškai įvertinti šalių pateiktus įrodymus, byloje skyrė dvi ekspertizes. Nustatęs, kad paskirtos pirmosios ekonominės (finansinės) ekspertizės išvados buvo nepagrįstos ir šališkos, teismas byloje paskyrė pakartotinę ekonominę (finansinę) ekspertizę. Apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl ginčo, teigia, kad pakartotinės ekspertizės aktas yra netinkamas, eksperto išvados prieštaringos ir jomis nėra pagrindo remtis. Be to, ieškovas akcentuoja ir tai, kad pagal pakartotinės ekspertizės metu pateiktas eksperto išvadas Bendrijos tvarkoma buhalterinė apskaita buvo su trūkumais, nesilaikyta teisės aktuose įtvirtintų buhalterinės apskaitos reikalavimų, Bendrijos pateikta informacija yra netinkama, nepalyginama ir neišsami, todėl, anot apelianto, teismas be pagrindo Bendrijos pateiktus skaičiavimus laikė patikimesniais duomenimis.

44.       Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal savo objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK                  218 straipsnis), t. y. ekspertizės išvada yra vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės, be kita ko, taikant įrodymų pakankamumo ir patikimumo kriterijus. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017 ir kt.).

45.       Spręsdamas dėl teismo ekspertizės akto įrodomosios reikšmės teismas turi įvertinti ir jo atitiktį įstatyme įtvirtintiems turinio reikalavimams. Ekspertizės akte turi būti smulkiai aprašomi atlikti tyrimai, jų pagrindu padarytos išvados ir pateikti pagrįsti atsakymai į teismo iškeltus klausimus (CPK 216 straipsnio 1 dalis). Pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą ar jos dalį gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2010; 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2013 ir kt.).

46.       Kaip matyti iš apskųstojo teismo sprendimo turinio, sprendimą teismas grindė ne tik pakartotinės ekspertizės akto išvadomis, bet taip pat vertino ir šalių pateiktus faktinius duomenis, jų išdėstytus argumentus ir atsikirtimus į juos. Teismo sprendime itin išsamiai ir detaliai aprašomas ne tik pakartotinės ekspertizės akto, bet iš esmės visų bylos nagrinėjimo metu surinktų rašytinių įrodymų turinys, bylos dalyvių ir eksperto paaiškinimai, liudytojų parodymai bei jų patvirtinamos ar paneigiamos aplinkybės. Atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos specifiką, teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, vadovavosi tikimybių pusiausvyros principu. Nors ekspertizės akte nurodyti tam tikri Bendrijos vykdytos ir tyrimui pateiktos buhalterinės apskaitos trūkumai, teismas sprendė, kad lyginant Bendrijos pateiktus buhalterinės apskaitos duomenis su Banko pateiktais duomenimis, pirmieji laikytini patikimesniais. Išsamiai įvertinęs tuos duomenis, teismas konstatavo, kad Bendrija yra sumokėjusi Bankui iš viso 1 277 458,23 Eur sumą, kuri susideda iš 5 693,87 Eur padidintų palūkanų, 76 609,43 Eur delspinigių, 480 352,01 Eur palūkanų ir 709 109,04 Eur grąžintino kredito. Teismo vertinimu, iš nurodytos bendros sumokėtos sumos, Bankui buvo nepagrįstai sumokėta 82 303,30 Eur suma, kurią sudarė pirmiau nurodytos 5 693,87 Eur dydžio padidintos palūkanos ir 76 609,43 Eur delspinigiai. Darydamas pastarąją išvadą teismas rėmėsi byloje nustatyta aplinkybe, kad iš esmės per visą kredito grąžinimo laikotarpį Bendrija turėjo grąžintino kredito įmokų permoką, todėl Bankas neturėjo pagrindo skaičiuoti padidintų palūkanų ir delspinigių, nes palūkanos galėjo būti nurašomos iš Bendrijos permokėtos sumos, be to, Bankas nepateikė pirminių duomenų, patvirtinančių mokėjimų vėlavimą. Teismas taip pat nustatė, kad už parduotą priestatą sumokėtą kainą – 422 863,76 Eur Bendrija gavo į Banko sąskaitą ir ši suma turėjo būti įskaityta į grąžintiną kreditą, tačiau, kaip pripažino ir ieškovo atstovės, Bankas tos sumos neįskaitė, o duomenų, kur buvo panaudoti tie pinigai, neturi.

47.       Apeliantas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo atliktų ir vertintų skaičiavimų bei padarytų išvadų dėl Bendrijos sumokėtų sumų kreditui grąžinti. Nesutikdamas su nurodytais skaičiavimais, ieškovas formaliai teigia, kad teismas turėjo remtis ne Bendrijos, bet Banko pateiktais mokėjimų skaičiavimais, nes jie atlikti atitinkamos srities profesionalo, naudojančio žymiai sudėtingesnius skolos apskaičiavimo algoritmus ir kompiuterines programas.

48.       Bankas pripažįsta, jog neturėjo galimybių ir atskirai neadministravo bei nefiksavo Bendrijos ar kiekvieno jos nario atliktų detalių mokėjimų. Pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad jei Bankas būtų tinkamai vykdęs savo pareigas bei funkcijas, nebūtų susiklosčiusi tokia neapibrėžta situacija, kuomet praėjus daugiau kaip dvidešimt penkeriems metams nuo kredito suteikimo, nėra aiškios skolos grąžinimo aplinkybės, konkretūs įsipareigojimai ir praktiškai nebėra išlikusių reikšmingų įrodymų (pirminių mokėjimų apskaitos dokumentų).

49.       Pažymėtina, kad ieškovas yra finansų įstaiga, savo veiklos profesionalas, todėl jam keliami aukšti rūpestingumo, atidumo ir atsargumo reikalavimai, jis turi žymiai daugiau ūkinės patirties už namo statytoją Bendriją, disponuoja dideliais finansiniais ir žmogiškaisiais ištekliais. Bankui neabejotinai turėjo būti žinoma ir suprantama jo finansuojama specifinė sritis – nekilnojamojo turto statyba, todėl saugodamas savo privatų interesą nepatirti nuostolių, jis privalėjo imtis visų prieinamų ir efektyvių priemonių užtikrinti, kad lengvatinis kreditas būtų suteikiamas ir panaudojamas saugiai, galėjo gauti visą su kredito suteikimo tinkamu administravimu susijusią informaciją ir turėjo pareigą kontroliuoti, kaip yra vykdomi iš kreditavimo santykių atsiradę įsipareigojimai. Negebėdamas to deramai padaryti, Bankas prisiėmė neigiamą tokio elgesio ir veikimo riziką (Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 1, 6 dalys). Ieškovas neįrodė, jog Finansų įstaigų įstatymo nuostatų neturėjo galimybės tinkamai įgyvendinti jo veiklos sričiai būdingomis vykdymo priemonėmis: stebint ir analizuojant piniginių lėšų srautus Bendrijai priklausančiose banko sąskaitose, savarankiškai nurašant lėšas nuo Bendrijos sąskaitų. Byloje nėra duomenų, kad pastačius daugiabutį gyvenamąjį namą, būtų sudarytos visos skolos perkėlimo sutartys, atnaujinti įkeitimo sandoriai konkrečių butų atžvilgiu, kreditų grąžinimo eigoje būtų užtikrintas tinkamas kiekvieno konkretaus skolininko prievolių vykdymo administravimas, operatyviai imamasi reikiamų priemonių susidarantiems įsiskolinimams likviduoti. Nors gyvenamasis namas pastatytas dar 1997 metais, tik 2004 metais buvo sudarytos dvi skolos perkėlimo sutartys su Bendrijos nariais. Šios aplinkybės iš dalies patvirtina, kad Bendrijos nariams suteikto kredito panaudojimo ir grąžinimo procedūrų administravimo bei kontrolės srityje Banko veikimas nebuvo aktyvus, rūpestingas ir efektyvus.  

50.       Nors įrodinėjimo našta ginčuose, kilusiuose iš paskolos teisinių santykių, paprastai pasiskirsto taip, kad paskolos davėjas turi įrodyti paskolos teikimo faktą, o paskolos gavėjas – kad paskolą sugrąžino, nagrinėjamu atveju ši bendroji taisyklė tiesmukai negali būti taikoma ne tik dėl anksčiau aptartos šalių teisinių santykių specifikos, tačiau ir dėl to, kad nuo kredito sutarčių sudarymo praėjo labai ilgas laiko tarpas, pretenzijos dėl netinkamo prievolės vykdymo Bendrijai buvo pradėtos reikšti tik 2014 metais (duomenų apie ankstesnes pretenzijas byloje nėra), didžioji dalis tiesioginių įrodymų nėra išlikę (neišsaugoti), o pats Bankas netinkamai vykdė pareigas, susijusias su suteiktų paskolų administravimu ir kontrole, apibrėžtas su Finansų ministerija sudarytoje pavedimo sutartyje (periodiškai teikti duomenis apie paskolų būklę Finansų ministerijai, susigrąžinti paskolas, jas administruoti, ruošti priminimus paskolų gavėjams apie palūkanų mokėjimą ir paskolų grąžinimą, kt.).

51.       Apeliaciniame skunde Bankas iš esmės deklaratyviai ir formaliai teigia, kad Banko ir Bendrijos pateikti skaičiavimai skiriasi dėl skirtingos Bendrijos atliktų mokėjimų įskaitymo eiliškumo tvarkos. Banko aiškinimu, Bendrija narių grąžintus pinigus užskaitydavo taip, kaip buvo nurodyta mokėjimo paskirtyje, o Bankas – į sąskaitą įneštus pinigus pirmiausia dengė priskaičiuotiems delspinigiams ir palūkanoms, o vėliau mažino kredito likutį suma, kuri turėjo būti sumokėta pagal kredito grąžinimo grafiką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalių sudarytoje kreditavimo sutartyje atliktų mokėjimų paskirstymo tvarka nebuvo nustatyta. Apeliantas neteisingai nurodo, kad skolos dengimo eiliškumas buvo įtvirtintas tarp Banko ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sudarytos Pavedimo sutarties 5.3 punkte. Kaip matyti iš šio punkto turinio, jame reglamentuojama Bankui mokėtino atlyginimo tvarka – nustatyta, kad aptarnavimo mokestį Finansų ministerija privalo mokėti Bankui iki visiško paskolų gavėjo įsipareigojimų pagal su Banku pasirašytas sutartis įvykdymo. Pats Bankas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad kredito sutarties sudarymo laikotarpiu nebuvo reglamentuota, kokia tvarka bus įskaitomi mokėjimai pagal kredito sutartį (ar pirmiau turi būti dengiamas pagrindinės prievolės įvykdymas, ar netesybos) ir nurodo, kad gautos lėšos buvo įskaitomos pagal Banko apskaitos sistemą. Tokius teiginius pagrindžiančių įrodymų Bankas nepateikė – byloje apskritai nėra jokių duomenų, kaip įmokos buvo paskirstomos, kokia buvo negrąžinto kredito dalis, nesumokėtų palūkanų suma, ar tuo metu jau buvo pradelstų mokėjimų, kiek buvo priskaičiuota delspinigių ir pan. Taigi, nesant objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti teisingą įmokų paskirstymo eiliškumą, pirmosios instancijos teismo kritinių išvadų vertinant Banko pateiktus kredito grąžinimo ir kitų su tuo susijusių mokėjimų skaičiavimus pagrįstumas Banko apeliacinio skundo argumentais nebuvo paneigtas (CPK 178 straipsnis).  

52.       Banko pagal tam tikrus algoritmus ir/ar programas sudaryti suvestiniai skaičiavimai (lentelės) nėra pakankami įrodymai, kuriais būtų neginčijamai patvirtintas Bendrijos įsiskolinimo faktas ar kurie paneigtų Bendrijos pateiktus priešingus įrodymus, susijusius su faktiškai atliktais mokėjimais. Bendrijos pateiktų įrodymų apie atliktus mokėjimus nepaneigia ir pakartotinės ekspertizės akto išvadose nurodyti Bendrijos buhalterijos tvarkymo bendro pobūdžio trūkumai. Jų nepaneigia ir apelianto deklaruojama aplinkybė dėl baudžiamosios bylos iškėlimo fakto Bendrijos buvusios buhalterės atžvilgiu, nes nepateikiama jokių konkrečių argumentų, sietinų su šioje civilinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Banko pozicijos neapibrėžtumą iš dalies patvirtina jo paties procesinis elgesys bylos nagrinėjimo eigoje – Bankas vis tikslino ieškininius reikalavimus (teikė patikslintus ieškinius), atsižvelgdamas į Bendrijos pateiktus įrodymus (duomenis) apie Bendrijos narių atliktus mokėjimus, vadinasi, šiuos duomenis Bankas pripažino priimtinais, patikimais ir patvirtinančiais tam tikras faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą atsisakyti dalies ieškinio reikalavimų, kitaip tikslinti reikalavimų apimtį (mastą).

53.       Kaip jau minėta šioje nutartyje, būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą, tačiau šiuo atveju Bankas pateikė tik suvestinius duomenis apie kredito grąžinimo būklę ir įsiskolinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką suvestinių buhalterinės apskaitos dokumentų duomenys savaime negali būti pripažįstami pakankamais įrodymais, patvirtinančiais, kad tam tikros ūkinės operacijos realiai įvyko, jeigu nėra jokių pirminių tam tikras ūkines operacijas patvirtinančių įrodymų. Taigi, nors išvestiniai apskaitos dokumentai yra leistini įrodymai, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad vien tik jie nėra pakankami tokio pobūdžio reikalavimams pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018 ir kt.). Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, būtent tokia teismų praktikoje suformuota pozicija vadovavosi pirmosios instancijos teismas.

54.       Konstatuojant, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakovė Bendrija yra visiškai atsiskaičiusi su ieškovu pagal kredito sutartį, ieškovo apeliaciniame skunde pateikti argumentai, susiję su hipotekos gyvenamojo namo patalpoms panaikinimu bei atsakovės Bendrijos tinkamumu būti ginčo šioje byloje šalimi netenka teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų iš esmės nepasisako.

55.       Vadovaudamasi šioje nutarties dalyje išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija apibendrina, kad Banko apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, paremtų išsamiu ir visapusišku byloje esančių įrodymų ištyrimu bei įvertinimu, pagrįstumo, todėl Banko apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria Banko ieškinys atmestas, paliekama nepakeista.

Dėl atsakovės D. M. apeliacinio skundo

56.       Apeliaciniame skunde apeliantė D. M., iš dalies nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas neteisingai nustatė jos neįvykdytos skolinės prievolės dydį, taip pat be pagrindo neatleido jos nuo prievolės vykdymo nuo savarankiškų reikalavimų šioje byloje pareiškimo dienos iki skolos perkėlimo sudarymo dienos.

57.       Atsakovė D. M. prašė nustatyti, kad su 1997 metais jai suteikto lengvatinio kredito butui statyti grąžinimu susijusi jos neįvykdyta piniginė prievolė 2016 m. liepos 1 d. sudarė 13 963,88 Eur, iš kurių – 10 820,47 Eur negrąžinta kredito dalis ir 3 143,41 Eur nesumokėta palūkanų suma. 

58.       Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje paskirtos teismo pakartotinės ekspertizės akto išvadas, nurodė, kad pagal teismo eksperto atliktą Bendrijos pateiktų duomenų ir dokumentų tyrimą, atsakovės D. M. neįvykdyta prievolė 2016 m. birželio 30 d.           (D. M. savarankiškų reikalavimų pareiškimo dieną) sudarė 9 398,69 Eur negražinto kredito ir 620,64 Eur nesumokėtų palūkanų. Ekspertas pažymėjo, kad dėl neišlikusių kasos knygų ir kitų dokumentų, jis negali patvirtinti, jog 1998 m. rugsėjo 9 d. D. M. Bendrijos  pirmininkei sumokėjo 231,70 Eur (800 Lt), o tokį mokėjimo faktą konstatavus – prievolės suma turėtų būti mažinama nurodyta suma.

59.       Spręsdamas dėl atsakovės D. M. prievolės nustatymo, teismas pirmiau nurodytomis eksperto išvadomis nesivadovavo ir atsakovės prievolės dydį nustatė tokį, koks buvo apibrėžtas atsakovės D. M. ieškinyje. Teismas taip pat laikėsi nuostatos, kad nors byloje kilo ginčas dėl D. M. nurodyto 231,70 Eur sumokėjimo fakto, ši suma nelaikytina reikšminga, nes nedidina atsakovės prievolės, kurią ji prašė nustatyti savo ieškiniu. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės D. M. teiginiais, kad tokios pirmosios instancijos teismo nuostatos yra nepagrįstos.

60.       Teismas, išnagrinėjęs bylą, turi priimti sprendimą dėl visų byloje pareikštų reikalavimų (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Priimdamas sprendimą, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, nustatytos ir kurios ne, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys tenkintinas (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK                265 straipsnio 2 dalis). Teismas, pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis, atlieka jų teisinį įvertinimą (nustato ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas) ir sprendžia, ar tokio pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstai reikalaujama, ar jis taikytinas ir, jei taip, kokia apimtimi. Teismas yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, tačiau kitoks, nei ieškovas nurodė, nustatytų aplinkybių teisinis įvertinimas nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu (ieškinio ribų peržengimu). Teismas, priimdamas sprendimą, negali jo grįsti faktais, kuriais pareiškėjas nesirėmė teikdamas reikalavimą, ir išplėsti reikalavimo ribų apimties bei priteisti daugiau nei ieškovas prašė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014; 2015 m. spalio  16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-469/2015 ir kt.).

61.       Byloje susiklostė situacija, kai po atsakovės D. M. pareikšto ieškinio su savarankiškais reikalavimais, kuriuo ji prašė nustatyti pačios apskaičiuoto dydžio skolinę prievolę, paaiškėjo, kad atsižvelgiant tiek į bylos šalių pateiktus įrodymus (dokumentus, skaičiavimus), tiek byloje pateiktas teismo ekspertizės akto išvadas, atsakovės D. M. atlikti prievolės dydžio skaičiavimai yra netikslūs ir (ar) netinkami. Byloje nustatyta, kad su teismo eksperto pateiktais skaičiavimais ir jo nustatytu neįvykdytos D. M. prievolės dydžiu teismo posėdyje sutiko tiek ieškovo Banko, tiek ir atsakovės Bendrijos atstovai, o pačios atsakovės D. M. pareikšti reikalavimai buvo atitinkamai patikslinti teismo posėdžio metu jos atstovės baigiamojoje kalboje. Paaiškėjus tokioms aplinkybėms ir atsižvelgiant į byloje dalyvaujančių asmenų poziciją, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti eksperto pateiktais skaičiavimais vien tik todėl, kad D. M. ieškinyje buvo nurodyta didesnė neįvykdytos prievolės apimtis, nei ją apskaičiavo ekspertas. Atsižvelgiant į eksperto skaičiavimą, pagal kurį nustatytas atsakovės D. M. neįvykdytos skolinės prievolės dydis yra mažesnis nei apskaičiavo atsakovė, o ir pačiai D. M. (jos atstovei) sutikus koreguoti savo reikalavimo dydį, tikslaus faktinio neįvykdytos prievolės dydžio (pagal ekspertinio tyrimo duomenis) nustatymas negali būti vertinamas kaip išėjimas už D. M. ieškinio ribų.

62.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesprendė ir dėl atsakovės D. M. sumokėtų 231,70 Eur įtakos jos neįvykdytos prievolės apimčiai nustatyti, apsiribojęs nurodymu, kad ši suma yra nereikšminga. Kaip pažymėta šios nutarties   41 punkte, įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šiuo atveju byloje pateiktas rašytinis įrodymas – patvirtinimas, kuriuo Bendrijos buvusi  pirmininkės savo parašu ir Bendrijos antspaudu patvirtino, kad 1998 m. rugsėjo 9 d. D. M. sumokėjo 231,70 Eur (800 Lt). Bylos nagrinėjimo metu Bendrijos buvusi pirmininkė paliudijo gavusi šiuos pinigus, o paminėtas rašytinis įrodymas nebuvo ginčijamas. Įvertinus tokius duomenis byloje, nėra pagrindo neįskaityti šio D. M. atlikto mokėjimo, todėl ekspertizės akte apskaičiuotos D. M. neįvykdytos prievolės dalis turi būti mažinama 231,70 Eur suma (CPK 185 straipsnis). Konstatuotina, kad atsakovės D. M. piniginė prievolė už gautą lengvatinį kreditą butui statyti 2016 m. liepos 1 d. sudarė 9 787,64 Eur, iš kurių 9 167 Eur – negrąžinto kredito dalis ir 620,64 Eur – mokėtinos palūkanos. Analizuojamu klausimu pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, padarė įrodymais nepagrįstas išvadas, todėl D. M. prievolės dydį nustatė  neteisingai. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, atsakovės D. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai pakeičiamas.

63.       Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės D. M. argumentus, susijusius su jos reikalavimu atleisti nuo prievolės mokėti kreditą ir palūkanas vykdymo laikotarpiu nuo savarankiškų reikalavimų pareiškimo šioje byloje dienos iki skolos perkėlimo sutarties sudarymo.

64.       Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė D. M., neteisingai interpretuodama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2014, pateiktus išaiškinimus, nepagrįstai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo taikyti CK 6.64 straipsnį ir atleisti atsakovę D. M. nuo prievolės vykdymo.

65.       CK 6.64 straipsnis reglamentuoja atvejus, kai kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę. Vienas iš tokių atvejų – kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės. Kai kreditorius pažeidžia prievolę, skolininkas gali kreiptis į teismą ir prašyti visiškai ar iš dalies, su sąlyga ar besąlygiškai atleisti jį nuo prievolės vykdymo (CK 6.64 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad įvertinant prievolės sampratą, dalyką ir atsiradimo pagrindus reglamentuojančias teisės normas (CK 6.1–6.3 straipsniai), taip pat tai, kad CK 6.64 straipsnis įtrauktas į skirsnį „Prievolių neįvykdymo teisinės pasekmės“ ir kad įstatymų leidėjo aptariamos normos taikymo ribojimų nenustatyta, pripažintina, jog ši nuostata taikytina ne tik civilinės atsakomybės atveju, bet ir sprendžiant dėl skolininko pareigos vykdyti prievolę. Šis straipsnis įtvirtina galimybę atleisti skolininką nuo prievolės vykdymo tais atvejais, kai skolininkas objektyviai negali vykdyti konkrečios savo prievolės būtent dėl kreditoriaus tam tikrų veiksmų ar neveikimo, nepakankamo bendradarbiavimo (minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2014 ir kt.).

66.       Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad atsakovei D. M. buvo suteiktas lengvatinis kreditas būstui įsigyti, ji juo naudojosi, bet byloje nėra įrodymų, jog ji kredito grąžinimo laikotarpiu būtų tinkamai ir laiku vykdžiusi savo įsipareigojimus mokėti įmokas už gautą lengvatinį kreditą. Priešingai, iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad atsakovė vėluodavo pateikti įnašus Bendrijai, kad Bendrija nuolat raštiškai primindavo apie įsipareigojimų vykdymą. Apeliantės D. M. nurodomos aplinkybės, kad nebuvo aiškus jos prievolės dydis, kad nebuvo sudaryta skolos perkėlimo sutartis su Banku, savaime nėra pakankamos atleisti ją nuo prievolės vykdymo, nes tokios aplinkybės iš esmės neturėjo įtakos jos prievolių vykdymo apimčiai ir tvarkai. Kaip minėta, pagrindas atleisti nuo prievolės vykdymo būtų atsiradęs tik tuo atveju, jei atsakovė būtų objektyviai negalėjusi vykdyti savo prievolės. Toks pagrindas byloje nenustatytas (CPK 185 straipsnis).  

67.       Apeliaciniame skunde atsakovė D. M. buvo pareiškusi išvestinį reikalavimą – nustatyti terminą, per kurį Bendrija turi D. M. nuosavybėn perduoti butą, esantį (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovė Bendrija su reikalavimu perduoti butą iš esmės sutiko, sprendžia, jog šis atsakovės D. M. reikalavimas yra perteklinis. Konstatavus, kad atsakovė D. M. už gautą kreditą yra skolinga atsakovei Bendrijai, kad Bendrija yra visiškai įvykdžiusi savo prievoles Bankui, atsakovė Bendrija nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos turi imtis visų reikalingų veiksmų tam, kad D. M. naudojamas butas būtų perduotas jos nuosavybėn.

Dėl Bendrijos ir atsakovės D. M. apeliacinių skundų argumentų, susijusių su skolos perkėlimo sutarties sudarymu 

68.       Atsakovė Bendrija apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo Banką ir Bendriją sudaryti atsakovės D. M. skolos perkėlimo sutartį. Teisėjų kolegija sutinka su šiais Bendrijos skundo argumentais.

69.       Nagrinėjamu atveju aktualių skolos perkėlimo sutarčių sudarymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 19 d. nutarimas Nr. 274 „Dėl gyvenamųjų namų, butų statybos arba pirkimo lengvatinio kreditavimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Nutarimas). Šio nutarimo 13 punkte įtvirtinta, kad pastačius gyvenamąjį namą ir nustatytąja tvarka patvirtinus jo priėmimo naudoti aktą, bendrija, laikydamasi CK nuostatų, su tais bendrijos nariais, kurie pasinaudojo paskola butui statyti, sudaro skolos perkėlimo sutartį (kreditoriui sutikus) tomis pačiomis sąlygomis ir terminais, kurie buvo numatyti bendrijos sudarytoje paskolos sutartyje, ir surašo buto perdavimo aktą. Skola gali būti grąžinama iš karto arba dalimis sutartyje nustatyta tvarka. Skolos perkėlimo sutartyje turi būti nurodyta, kad įkeitimo teisė pagal CK lieka galioti bendrijos nariui. Bendrijos narys, sudaręs skolos perkėlimo sutartį ir pasirašęs buto perdavimo aktą, įgyja nuosavybės teisę į butą, įregistravęs šį butą bei nuosavybės teisę į jį Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registre. Šiais atvejais Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, vadovaudamasis CK, kartu padaro žymą apie buto hipoteką. Atsižvelgiant į šį teisinį reguliavimą, pagal 1994 m. balandžio 16 d. kredito sutartį su visais vėlesniais šios sutarties pakeitimais bei papildymais atsakovės Bendrijos nariai privalo iš Bendrijos perimti skolinius įsipareigojimus Bankui. 

70.       Byloje konstatuota, kad Bendrija visiškai įvykdė skolinius įsipareigojimus Bankui pagal kredito sutartį – grąžino suteiktą kreditą ir įvykdė kitas su tuo susijusias pinigines prievoles (atsiskaitė už gautą paskolą). Byloje taip pat nustatyta, kad už suteiktą lengvatinį kreditą būstui atsakovė D. M. yra skolinga Bendrijai, apibrėžta konkreti jos neįvykdytos prievolės apimtis, buvusi 2016 m. liepos 1 d. (9 787,64 Eur negražinto kredito ir palūkanų). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas materialinės teisės normas, be pagrindo įpareigojo Banką ir Bendriją sudaryti D. M. skolos perkėlimo sutartį. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės Bendrijos apeliacinis skundas šioje dalyje tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies pakeičiamas, o atsakovės D. M. reikalavimas dėl įpareigojimo sudaryti skolos perkėlimo sutartį netenkinamas.

Dėl Bendrijos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su atsakovo S. K. reikalavimais

71.       Atsakovas S. K. byloje prašė pripažinti visiškai įvykdytu jo skolinį įsipareigojimą Bendrijai sumokėti buto statybos kainą. Bylos nagrinėjimo metu 2016 m. kovo 4 d. atsakovas  S. K. mokėjimo pavedimu įmokėjo į Bendrijos sąskaitą 10 072,82 Eur. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, konstatavo, kad S. K. yra visiškai atsiskaitęs su Bendrija už kreditą buto statybai.

72.       Bendrija apeliaciniame skunde su tokia skundžiamo teismo sprendimo dalimi nesutinka ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, nes išvadą dėl S. K. visiško atsiskaitymo padarė netinkamai įvertinęs bylos faktines aplinkybes, šalių ir liudytojų paaiškinimus. Anot apeliantės, liudytoju apklausiamas atsakovo S. K. sūnus S. K., kurio parodymais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, negalėjo nuosekliai paaiškinti pinigų perdavimo Bendrijos pirmininkei aplinkybių, prieštaringai bei painiodamasis aiškino, kada ir koks dokumentas dėl pinigų sumokėjimo buvo išrašytas.

73.       Įvertinusi apskųsto sprendimo turinį, Bendrijos apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Kaip matyti iš apskųsto sprendimo teksto, pirmosios instancijos teismas vertino šalių pateiktus įrodymus, išsamiai pasisakė iš esmės dėl visų šalių argumentų, taipogi ir dėl apeliantės Bendrijos nurodomų aplinkybių, susijusių su atsakovo sūnaus S. K. nurodytomis aplinkybėmis, susijusiomis su pinigų perdavimu Bendrijos pirmininkei. Priešingai nei skunde teigia apeliantė Bendrija, spręsdamas, kad su Bendrija atsakovas S. K. yra visiškai atsiskaitęs, pirmosios instancijos teismas vadovavosi ne tik paties atsakovo S. K., jo sūnaus paaiškinimais, bet savo išvadą suformavo būtent rašytinių įrodymų pagrindu. Ekspertas šiuo klausimu išvadų negalėjo pateikti nurodęs, kad nėra išlikusi 2004 metų Bendrijos kasos knyga, kurioje būtų įrašyti atitinkamo laikotarpio mokėjimai.

74.       Byloje nustatyta, kad tarp Bendrijos narių ir Bendrijos buvo susiklosčiusi tam tikra mokėjimų grynaisiais pinigais fiksavimo tvarka – Bendrijos nariui perduodant atitinkamą sumą, mokėjimas buvo patvirtinamas paprastos formos pakvitavimu, kurį (kvitą) Bendrijos narys vėliau grąžindavo gavęs išduodą kasos pajamų orderį. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai S. K. pateiktas Bendrijos pirmininkės pasirašytas 2004 m. kovo 4 d. pakvitavimas dėl 5 763 38 Eur (20 000 Lt) sumos sumokėjimo vėliau nebuvo grąžintas Bendrijai, o kasos pajamų orderis nurodytai sumai nebuvo išduotas, tačiau vien ši aplinkybė, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl tokios sumos grynųjų pinigų perdavimo Bendrijos pirmininkei (CPK 185 straipsnis). Byloje esantis Bendrijos pirmininkės pasirašytas ir Bendrijos antspaudu patvirtintas pakvitavimas S. K. nebuvo ginčijamas, nepaneigtas tokio pakvitavimo dėl pinigų gavimo faktas.

75.       Bendrija apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas dar nėra sumokėjęs Bendrijai 11 584,80 Eur (40 000 Lt) lengvatinio kredito padengimui, tačiau kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ginčas byloje tarp šalių kilo dėl 5 763 38 Eur (20 000 Lt) sumos sumokėjimo. Apeliantės pozicija yra prieštaringa – ji nurodo, kad atsakovas S. K. nėra sumokėjęs 11 584,8 Eur (40 000 Lt), nors neginčija byloje pateiktų įrodymų, patvirtinančių       5 763 38 Eur (20 000 Lt) sumokėjimą, kuris patvirtintas mokėjimo dokumentais: 4 344,3 Eur (15 000 Lt) suma pagal Bendrijos 2004 m. kovo 4 d. kasos pajamų orderį, kvito Nr. 3496383, ir 1 440 84 Eur (5 000 Lt) suma pagal Bendrijos 2004 m. balandžio mėn. kasos pajamų orderį, kvito Nr. 3496386. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad buvusios Bendrijos pirmininkės paaiškinimai byloje negali būti pripažinti nuosekliais ir patikimais: ji negalėjo prisiminti, kiek iš viso pinigų buvo atnešęs atsakovo S. K. sūnus, negalėjo paaiškinti, kodėl nepareikalavo grąžinti pakvitavimo, kodėl neatitinka kasos pajamų orderių datos, jų numeracija, neprisiminė kitų konkrečių aplinkybių, susijusių su pinigų mokėjimu ir ji fiksuojančių dokumentų grąžinimu. Akivaizdu, kad nuo byloje nustatinėjamų pinigų perdavimo aplinkybių buvimo yra praėjęs didelis laiko tarpas, tad suprantama, jog nėra įmanoma tiksliai ir detaliai įvardinti visų praeities įvykių, būtent todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai prioritetą teikė išlikusiems rašytiniams įrodymams.

76.       Apeliantė Bendrija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nepagrindžia savo teiginių, jog atlikdamas įrodymų vertinimą teismas pažeidė teisės normas ar netinkamai jas taikė. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kuris nėra palankus atsakovei Bendrijai, nesudaro pagrindo konstatuoti tokių požymių ar faktų buvimo.

77.       Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino atsakovo S. K. savarankiškus reikalavimus, todėl atsakovės Bendrijos apeliacinis skundas dėl šios apskųsto teismo sprendimo dalies atmetamas (CPK 185 straipsnis).

Dėl atsakovei D. M. priteisto bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

78.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė D. M. iš viso patyrė 7 256 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš kurių 341 Eur sudarė žyminis mokestis už pareikštus savarankiškus reikalavimus ir 6 915 Eur – išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Teismas sprendė, kad atsakovei D. M. atlygintinos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos, o kadangi atsakovė reikalavimus reiškė tiek ieškovui Bankui, tiek atsakovei Bendrijai, teismas šias išlaidas lygiomis dalimis priteisė iš ieškovo ir iš Bendrijos.

79.       Bendrija savo apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė D. M. patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą. Bendrijos teigimu, iš atsakovės D. M. pareikštų penkių reikalavimų teismas patenkino nepilnus tris reikalavimus, todėl nebuvo pagrindo jai atlyginti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas, atsakovės patirtų išlaidų atlyginimas turėtų būti sumažintas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Be to, Bendrija nesutinka su tuo, kad bylinėjimosi išlaidos atsakovei D. M. buvo priteistos iš ieškovo ir Bendrijos lygiomis dalimis. Pasak apeliantės, pagrindiniai D. M. reikalavimai buvo nukreipti prieš ieškovą, todėl D. M. patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas turėjo būti priteistas tik iš ieškovo. Su šiame nutarties punkte išdėstytais Bendrijos argumentais teisėjų kolegija iš dalies sutinka.

80.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su Bendrijos skunde nurodytu teiginiu, jog teismas tenkino tik maždaug pusę D. M. pareikštų penkių reikalavimų. Iš sprendimo turinio aišku, kad pirmosios instancijos teismas netenkino tik vieno atsakovės D. M. pareikšto reikalavimo – atleisti atsakovę nuo prievolės mokėti kreditą, palūkanas ir kitas mokėtinas sumas nuo jos savarankiškų reikalavimų šioje byloje pareiškimo dienos iki skolos perkėlimo sutarties sudarymo dienos. Reikalavimas dėl prievolės dydžio nustatymo buvo išspręstas pagal atsakovės D. M. suformuluotą jo dalyką, iš esmės buvo patenkinti reikalavimai dėl įpareigojimų sudaryti skolos perkėlimo sutartį ir perduoti butą nuosavybėn. Atsakovės D. M. reikalavimą dėl senaties taikymo palūkanoms arba palūkanų perskaičiavimo pripažinus nesąžininga kredito sutarties sąlygą dėl padidintų palūkanų dydžio, teismas netenkino ne dėl tokio reikalavimo nepagrįstumo, o dėl to, jog remdamasis argumentais, kurių pagrindu buvo atmestas ieškovo ieškinys Bendrijai, nurodė, kad D. M. teisės, kiek tai susiję su neprotingo ir nesąžiningo palūkanų dydžio nustatymu kredito sutartyje, yra apgintos kitu būdu.

81.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje (sprendimo 94 punktas) yra nurodyta, kad nėra pagrindo atleisti D. M. nuo prievolės mokėti kreditą, palūkanas ir kitas mokėtinas sumas nuo jos savarankiškų reikalavimų pareiškimo šioje byloje dienos iki skolos perkėlimo sutarties sudarymo dienos. Tokia teismo išvada reiškia D. M. reikalavimo tam tikru laikotarpiu atleisti ją nuo piniginių prievolių vykdymo atmetimą. Esant tokiai aplinkybei, teismas neturėjo pagrindo nuspręsti, kad atsakovei D. M. atlygintinos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos, nes vienas iš pareikštų penkių reikalavimų nebuvo patenkintas.

82.       Proporcingai patenkintiems ir atmestiems atsakovės D. M. reikalavimams (atmestas vienas iš penkių reikalavimų), jai atlygintina 80 proc. pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Tokios proporcijos nekeičia ir ta aplinkybė, kad šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje pripažinta, jog nebuvo pagrindo tenkinti D. M. reikalavimo dėl ieškovo ir Bendrijos įpareigojimo sudaryti      D. M. skolos už gautą lengvatinį kreditą butui statyti perkėlimo sutartį. Toks reikalavimas negalėjo būti tenkinamas ne dėl to, kad buvo pareikštas nepagrįstai, o todėl, jog atmetus ieškinį Bendrijos atžvilgiu tuo pagrindu, kad Bendrija nėra skolinga ieškovui, Bendrijos narių neįvykdytos prievolės (įsiskolinimas) už gautą ir panaudotą kreditą butui statyti toliau turi būti vykdomos ne ieškovui, o Bendrijai. Dėl šios priežasties reikalavimas įpareigoti sudaryti skolos perkėlimo sutartį tapo perteklinis, nes po teismo sprendimo atmesti ieškovo ieškinį Bendrijai, skolos perkėlimo sandorių sudarymas objektyviai neįmanomas (prievoles neįvykdžiusių Bendrijos narių – kredito butui statyti gavėjų kreditore liko Bendrija).

83.       Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl atsakovei           D. M. priteistų bylinėjimosi išlaidų pakeičiama, nustatant, kad atsakovei priteistina      80 proc. pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų, sudarančių 5 805 Eur sumą.

84.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės (Bendrijos) skundo teiginiu, kad atsakovės D. M. reikalavimai buvo nukreipti tik prieš ieškovą, todėl tik iš jo turėjo būti priteistos bylinėjimosi išlaidos. Iš D. M. pareikštų reikalavimų dalyko matyti, kad dalis reikalavimų buvo nukreipti prieš Bendriją (reikalavimai nustatyti ginčijamą skolinės prievolės dydį, įpareigoti perduoti butą nuosavybėn), dalis – tiek į ieškovą, tiek į Bendriją (įpareigoti sudaryti skolos perkėlimo sutartį, atleisti nuo palūkanų mokėjimo). Ta aplinkybė, kad kai kuriems D. M. reikalavimams Bendrija neprieštaravo, sprendžiant dėl D. M. bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo reikšmės neturi. Tačiau sutiktina su ta apeliantės Bendrijos argumentų dalimi, kad teismui nebuvo pagrindo D. M. turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš ieškovo ir iš Bendrijos lygiomis dalimis. D. M. savarankiškus reikalavimus byloje formulavo savo 2016 m. liepos 1 d. ieškinio pareiškime. Iki tol ji kaip atsakovė gynėsi nuo Luminor Bank AS pareikšto ieškinio, už advokato teisinių paslaugų, sietinų su prieštaravimais tam ieškiniui, suteikimą jai buvo pateikta 2 100 Eur vertės sąskaita (žr. el. bylos t. 29, l. 21). Atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę bei įvertinant atsakovei D. M. atlygintinų bylinėjimosi išlaidų sumą – 5 805 Eur, yra teisinga nustatyti, kad 60 proc. šių išlaidų (3 483 Eur) priteistina iš ieškovo, o 40 proc. (2 322 Eur) – iš Bendrijos.

Remiantis tuo, kas išdėstyta šiame nutarties motyvų skyriuje, atitinkamai pakeičiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys, kuriomis išspręstas tame teisme D. M. patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Kitas apskųsto sprendimo dalis dėl šalių ir trečiųjų asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, taip pat išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, paskirstymo, naikinti ar keisti nėra pagrindo, todėl jos paliekamos nepakeistos.

Dėl procesinės bylos baigties

85.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo Banko apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, nes jo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų (nutarties 55 punktas).

86.       Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl atsakovės D. M. reikalavimų nustatyti jos skolinės prievolės dydį ir įvardinti kreditorių, kuriam vykdytinos jos prievolės, neteisingai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė iš dalies nepagrįstą sprendimą. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą iš dalies tenkinti atsakovės D. M. apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, nustatant konkretų atsakovės D. M. prievolės dydį bei nurodant, kad prievolė mokėti lengvatinio kredito įmokas ir kitus su gautu kreditu susijusius mokėjimus vykdytina Bendrijai (CPK 326 straipsnio 3 dalis).

87.       Teisėjų kolegija, iš dalies tenkindama atsakovės Bendrijos apeliacinį skundą, atitinkamai pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl tame teisme bylos dalyvių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (nutarties 82-84 punktai).

Dėl šalių bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo paskirstymo

88.       Iš bylos dokumentų matyti, kad išlaidų apeliacinės instancijos teisme turėjo apeliantai: ieškovas (2 595 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą), atsakovė Bendrija (3 800 Eur advokato paslaugų išlaidos) ir atsakovė D. M. (94 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą ir   1 450 Eur išlaidos už advokato paslaugas). Ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, todėl jo turėtos žyminio mokesčio už paduotą skundą išlaidos neatlygintinos. Pažymėtina, kad šiame nutarties punkte nurodytų bylos dalyvių patirtos advokato teisinių paslaugų išlaidos yra mažesnės už Lietuvos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nurodytus užmokesčio dydžius (įvertinus išlaidų pobūdį, jų atsiradimo laiką ir vadovaujantis Rekomendacijų 7 punkte nurodyta užmokesčio maksimalių dydžių apskaičiavimo taisykle).

89.       Bendrijos apeliacinis skundas paduotas dėl atsakovo S. K. patenkintų savarankiškų reikalavimų ir dėl atsakovės D. M. iš dalies patenkintų savarankiškų reikalavimų, be to, Bendrija teikė atsiliepimus į ieškovo ir atsakovės D. M. apeliacinius skundus. Suteiktų advokato paslaugų ataskaitoje nurodyta, kad buvo pateikta apmokėti 400 Eur už apeliacinio skundo parengimą, po 1 700 Eur už atsiliepimų į ieškovo ir į atsakovės D. M. skundus parengimą. Bendrijos skundas dėl S. K. reikalavimų atmestas, o dėl D. M. – patenkintas iš dalies (dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies priteisti D. M. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą), todėl Bendrijai iš D. M. priteistina dalis išlaidų už apeliacinio skundo parengimą – 100 Eur. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, Bendrijai priteistina 1 700 Eur advokato pagalbos išlaidų už atsiliepimo į ieškovo skundą parengimą. Iš dalies atmetus atsakovės D. M. apeliacinį skundą, Bendrijai priteistina ½ dalis advokato pagalbos išlaidų už atsiliepimo į D. M. skundą parengimą – 850 Eur.

90.       Atsakovės D. M. apeliacinis skundas paduotas dėl teismo sprendimo dalių, kuriomis buvo nustatytas apeliantės skolinės prievolės dydis bei atmestas jos reikalavimas dėl atleidimo nuo piniginės prievolės vykdymo. Už skundą ji sumokėjo 94 Eur žyminį mokestį, už skundo parengimą mokėjo advokatui 1 450 Eur. Kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje, D. M. reikalavimas dėl prievolės dydžio nustatymo buvo nukreiptas į Bendriją, o reikalavimas dėl atleidimo nuo prievolės vykdymo – į ieškovą ir į Bendriją. Patenkinant D. M. skundo dalį dėl turtinio reikalavimo – prievolės dydžio nustatymo, jai priteistinos iš Bendrijos žyminio mokesčio išlaidos – 94 Eur. Kadangi tenkinama dalis D. M. skundo (atmetus skundo dalį dėl atleidimo nuo prievolės vykdymo), jai priteistina pusė advokato teisinės pagalbos išlaidų už skundo parengimą – 700 Eur. Šių išlaidų atlyginimas lygiomis dalimis priteistinas iš Bendrijos ir iš ieškovo. Atsakovė D. M. turėjo 350 Eur išlaidų advokato pagalbai parengiant atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą ir 400 Eur išlaidų už atsiliepimą į Bendrijos apeliacinį skundą. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, D. M. priteisiamos visos išlaidos už atsiliepimo į ieškovo skundą parengimą, iš dalies patenkinus Bendrijos skundą, D. M. naudai priteistina pusė (200 Eur) išlaidų už atsiliepimo į Bendrijos skundą parengimą.

91.       Šia nutartimi Bendrijai iš D. M. priteistina 950 Eur (100 + 850) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, o D. M. naudai priteistina iš Bendrijos 469 Eur (94 + 200 + 175) tokių išlaidų. Tikslinga atlikti priteistinų priešpriešinių sumų įskaitymą ir konstatuoti, kad Bendrijai iš atsakovės D. M. priteisiamas 481 Eur (950 – 469) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimas.

             Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkinti atsakovės D. M. savarankiški reikalavimai, iš šią sprendimo dalį išdėstyti taip: „Atsakovės D. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) savarankiškus reikalavimus tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad D. M. piniginė prievolė už lengvatinį kreditą butui statyti 2016 m. liepos 1 d. sudarė 9 787,64 Eur (devynis tūkstančius septynis šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus ir 64 ct), iš kurių 9 167 Eur buvo negrąžinto kredito dalis ir 620,64 Eur buvo palūkanos. Nustatyti, kad D. M. piniginė prievolė už lengvatinį kreditą butui statyti nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos vykdytina 38-ajai gyvenamojo namo statybos bendrijai (j. a. k. 124779970).

Įpareigoti 38-ąją gyvenamojo namo statybos bendriją (j. a. k. 124779970) perduoti atsakovės D. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybėn butą, esantį  (duomenys neskelbtini).

Kitus atsakovės D. M. savarankiškus reikalavimus atmesti.“

Teismo sprendimo dalis, kuriomis atmestas ieškovo Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, ieškinys atsakovei 38-ajai gyvenamojo namo statybos bendrijai, taip pat visiškai patenkinti atsakovo S. K. savarankiški reikalavimai, palikti nepakeistas.

Pakeisti teismo sprendimo dalis, kuriomis atsakovei D. M. priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, ir jas išdėstyti taip:

„Priteisti atsakovei D. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo Luminor Bank AS,

Lietuvoje veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (j. a. k. 304870069), 3 483 Eur (tris tūkstančius keturis šimtus aštuoniasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovei D. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės 38-osios gyvenamojo namo statybos bendrijos (j. a. k. 124779970) 2 322 Eur (du tūkstančius tris šimtus dvidešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų.“

Likusias teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų šalims ir tretiesiems asmenims priteisimo, taip pat dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, priteisimo valstybei iš ieškovo Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, palikti nepakeistas.

Palikti nepakeistas teismo sprendimo dalis dėl lėšų iš teismo depozitinės sąskaitos pervedimo Lietuvos teismo ekspertizės centrui ir dėl 11 Eur (vienuolikos eurų) lėšų grąžinimo     38-ąjai gyvenamojo namo statybos bendrijai.

Priteisti atsakovei 38-ajai gyvenamojo namo statybos bendrijai (j. a. k. 124779970) iš ieškovo Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (j. a. k. 304870069), 1 700 Eur (vieno tūkstančio septynių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Priteisti atsakovei 38-ajai gyvenamojo namo statybos bendrijai (j. a. k. 124779970) iš atsakovės D. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 481 Eur (keturių šimtų aštuoniasdešimt vieno euro) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Priteisti atsakovei D. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (j. a. k. 304870069), 700 Eur (septynių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Teisėjai                                               Danutė Gasiūnienė

        Gintaras Pečiulis

        Vigintas Višinskis