Pranešėjas A. Žerlauskas Civilinė byla Nr. 2A-316-265/2013
Teisėja E. Mickevičius (Proceso Nr. 2-06-3-03696-2012-0)
Procesinio sprendimo kategorija
(S)

121.14;
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2013 m. kovo 6 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Žerlausko, kolegijos teisėjų Danguolės Martinavičienės, Irmos Čuchraj, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. S. ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei, tretieji asmenys A. S., V. S., V. S., V. S., dėl skolos priteisimo,
n u s t a t ė :
ieškovė kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą, esantį Liubeko g. 1-19, Klaipėdoje. Nurodė, kad gyvena Klaipėdos mieste nuo pat gimimo. Gyveno Laistų kaime avariniame name, sanitarinėje zonoje. 1994 metais iš šio namo buvo iškeldinti ir jos šeimai Klaipėdos miesto savivaldybė suteikė butą, kurio plotas 76,20 kv. m. Pasinaudoti teise privatizuoti butą tuo metu negalėjo, nes namas buvo naujas, pastatytas 1994 metais ir savivaldybė neleido jame privatizuoti butų. Kai vyko privatizavimo procesas, ji nespėjo susitvarkyti privatizavimo dokumentų dėl asmeninių rūpesčių, nes tuo metu augino tris vaikus. Ji kelis kartus kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybę dėl buto privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis, bet vis gaudavo atsakymą, kad namas nesusidėvėjęs 60 procentų ir privatizacija negalima. Savivaldybė raštiškai nesuteikė jokios informacijos privatizacijos klausimu.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-10-08 sprendimu tenkino ieškinį ir pripažino S. S. teisę privatizuoti butą adresu Liubeko g. 1-19, Klaipėdoja, lengvatinėmis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovės nuomojamas butas galėjo būti privatizavimo objektas, o ieškovė tinkamas privatizavimo subjektas, tačiau, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, šalys nesutaria dėl to, ar ji išreiškė savo valią pasinaudoti Butų privatizavimo įstatyme įtvirtinta teise galiojant šiam įstatymui. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ieškovės parodymais nustatė, jog ji 1994- 1995 m. ir vėliau ne kartą kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybę dėl buto privatizavimo. Savivaldybės tarnautoja jai paaiškino, kad butas jai suteiktas vietoj nugriauto namo, todėl privatizuoti jo nereikia (ar negalima). Šias aplinkybes patvirtino ir byloje apklaustos liudytojos. Esant šioms aplinkybėms teismas padarė išvadą, jog ieškovė visiškai pagrįstai galėjo tikėtis, kad butas, kuris jai buvo suteiktas įstatymų nustatyta tvarka už nugriaunamą namą, jai bus perduotas neatlygintinai. Teismas neturi pagrindo netikėti ieškovės nurodytomis ir liudytojų patvirtintomis aplinkybėmis, kad savivaldybės darbuotoja buvo patikinusi ieškovę, jog buto privatizuoti jai nereikia, o vėliau – kad negalima. Teismas, įvertinęs byloje šalių pateiktų įrodymų visetą padarė išvadą, jog labiau tikėtina, kad ieškovė Butų privatizavimo įstatymo nustatytu terminu kreipėsi dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo, siekė įgyvendinti šią savo teisę, tačiau dėl atsakovės ir jo darbuotojų kaltės šios teisės galiojant šiam įstatymui neįgyvendino, todėl ieškovės pagal įstatymą įgyta privatizavimo teisė buvo pažeista ir ji turi būti ginama. Be to, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, iš atsakovės pateiktų įrodymų matyti, kad analogiškais pagrindais jau ne vienam asmeniui yra suteikta teisė pirkti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis, todėl ieškovės teisės šioje byloje turi būti ginamos nepažeidžiant piliečių lygybės prieš įstatymą, teisingumo ir protingumo principų.
Atsakovė su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko, prašė jį panaikinti ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba priimti priešingą sprendimą, – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliantė nurodė, kad ieškovės prašomas privatizuoti butas yra name, kuris nebuvo atsakovei perduotas valdyti. Dėl to pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio nuostatas atsakovė nebuvo tinkamas buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo subjektas. Patikėjimo teise šį būstą valdė Klaipėdos valstybinė butų ūkio eksploatavimo įmonė. Todėl tuo metu, kai kreipėsi ieškovė, atsakovė nebuvo tinkamas privatizavimo subjektas. Taip pat apeliantė nurodo, kad teismas neobjektyviai ir nenuosekliai įvertino liudytojų ir ieškovės paaiškinimus. Atsakovė nesutiko su pirmosios instancijos išvada ir ieškovės teiginiu, jog ji buvo klaidingai informuota dėl privatizavimo procedūrų. Pasak atsakovės, privatizavimo procesą reglamentavę teisės aktai buvo aiškūs, neprieštaringi. Dėl to, ieškovei norint privatizuoti butą, reikėjo laiku pareikšti prašymą ir įvykdyti visus formalumus, susijusius su šiuo procesu. Be to, apeliantė nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog analogiškais pagrindais jau ne vienam asmeniui yra suteikta teisė pirkti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis, todėl ieškovės teisių neapgynus būtų pažeisti piliečių lygybės prieš įstatymą, teisingumo ir protingumo principai. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas sukūrė teisinį netikrumą tų asmenų atžvilgiu, kurie gyvenamąsias patalpas privatizavo laiku ir pagal Butų privatizavime numatytas procedūras.
Ieškovė su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Kaip matyti iš bylos duomenų ir atsakovės apeliacinio skundo turinio, byloje kilo ginčas dėl to, ar ieškovė laiku kreipėsi dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo. Apeliantė taip pat skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą bei su juo nesutinka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje buvo ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Šimkuvienė v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, pagrįstai vadovavosi tikėtinumo taisykle ir, įvertinęs byloje šalių pateiktų įrodymų visetą, pagrįstai padarė išvadas, jog labiau tikėtina, kad ieškovė Butų privatizavimo įstatymo nustatytu terminu kreipėsi dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo, siekė įgyvendinti šią savo teisę, tačiau dėl atsakovės ir jo darbuotojų kaltės šios teisės galiojant šiam įstatymui neįgyvendino, todėl ieškovės pagal įstatymą įgyta privatizavimo teisė buvo pažeista ir ji turi būti ginama. Taip pat teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliantės argumentą, jog ji tuo metu, kai buvo galima privatizuoti butus lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo subjektas, į kurį buvo galima kreiptis dėl ieškovės pageidaujamo buto privatizavimo. Pažymėtina, jog atsakovei butų privatizavimas buvo teisės aktais priskirta funkcija, todėl būtent ši šalis turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą; netinkamas šios pareigos įvykdymas neturėtų sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2010). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadą, jog analogiškais pagrindais jau ne vienam asmeniui yra sutekta teisė pirkti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis, todėl ieškovės teisės šioje byloje turi būti ginamos nepažeidžiant piliečių lygybės prieš įstatymą, teisingumo ir protingumo principų. Pažymėtina, jog civilinėje byloje Nr. 2A-251-460/2011, nagrinėtoje apeliacine tvarka, Klaipėdos apygardos teismas 2011-04-11 nutartimi esant analogiškoms aplinkybėms leido ieškovei privatizuoti butą, kuris yra tuo pačiu adresu – Liubeko g. 1 -24, Klaipėdoje. Lietuvos Konstitucinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, jog Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais), neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama). Dėl to nepripažinus teisės privatizuoti buto ieškovei, esant analogiškomis sąlygomis kaip ir minėtoje byloje, būtų pažeistas Konstitucinis teisinės valstybės principas bei būtų neužtikrintas jurisprudencijos tęstinumas. Teisėjų kolegija šių argumentų pagrindu atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo motyvą, jog pirmosios instancijos teismas sukūrė teisinį netikrumą tų asmenų atžvilgiu, kurie gyvenamąsias patalpas privatizavo laiku ir pagal Butų privatizavime numatytas procedūras.
Atsižvelgdamas į anksčiau nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog yra pagrindas apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkas Alvydas Žerlauskas
Kolegijos teisėjai Danguolė Martinavičienė
Irma Čuchraj