Civilinė byla Nr. e2A-26-425/2023

                                                                            Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07759-2022-3

                                                                              Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

                                                                                       2.6.1.3.6; 2.6.1.4; 3.3.1.20

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 18 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Laimantas Misiūnas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 30 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-12208-592/2022 pagal ieškovės UAB „Legal Balance“ ieškinį atsakovei A. Z. dėl skolos, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Pirmosios instancijos teismui pareikštu ieškiniu ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 835,78 Eur skolą, 752,40 Eur delspinigius, 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų.

2.       Procesiniai dokumentai atsakovei įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 123 straipsnio 3 dalies pagrindu paliekant procesinius dokumentus jos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Atsiliepimas į ieškinį nurodytu terminu ir per protingą terminą jam pasibaigus nepateiktas, prašymas pratęsti nustatytą terminą negautas. Ieškovė ieškinyje prašė priimti sprendimą už akių, jeigu atsakovė per nustatytą terminą nepateiks atsiliepimo į ieškinį. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas priimti sprendimą už akių (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 285 straipsnis).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Skundžiamu

4.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai, įvertinus juos preliminariai, leidžia daryti išvadą, kad pradinis kreditorius savo prievolę įvykdė tinkamai, t. y. pagal šalių sudarytą sutartį atsakovei 24 mėnesių laikotarpiui perdavė naudotis šaldytuvą, o atsakovė įsipareigojo visą sutarties laikotarpį mokėti mėnesinį 37,99 Eur nuomos mokestį Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka ir terminais.

5.       Tačiau atsakovė tinkamai nevykdė savo prisiimtų įsipareigojimų – laiku nustatytų įmokų nemokėjo, todėl pradinė kreditorė UAB „Be kredito“ vienašališkai nutraukė sutartį nuo 2021 m. kovo 11 d. Ieškovės teigimu, atsakovė liko skolinga 835,78 Eur nesumokėtų įmokų. UAB „Be kredito“ ir ieškovė 2021 m. birželio 11 d. sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „Be kredito“ perleido ieškovei reikalavimo teises į atsakovės įsiskolinimą pagal Sutartį. Apie reikalavimo teisės perleidimą atsakovė informuota 2021 m. birželio 16 d. pranešimu. Duomenų apie tai, kad atsakovė įvykdė pradinei kreditorei ar ieškovei savo įsipareigojimus pagal Sutartį, byloje nepateikta. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovė nevykdė savo prievolių sąžiningai, tinkamai ir laiku pagal Sutartį, dėl ko ieškovės reikalavimas dėl skolos, procesinių palūkanų bei dalies bylinėjimosi išlaidų pripažintas pagrįstu.

6.       Tačiau pirmosios instancijos teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju Sutartyje įtvirtintos sąlygos dėl delspinigių dydžio yra nesąžiningos – Sutartyje nėra numatyta analogiškos atsakovės teisės reikalauti tokio paties dydžio delspinigių iš ieškovės, jeigu pastaroji pažeistų savo įsipareigojimus. Tai yra, ieškovės, kaip stipresnės ginčo santykio šalies, padėtis lyginant su atsakovu yra privilegijuota – iš anksto numatyta, kad įmonės minimalūs neįrodinėtini nuostoliai dėl atsakovo prievolių nevykdymo dešimt kartų viršija vartojimo kredito davėjų minimalius neįrodinėtinus nuostolius (išreikštus delspinigių forma), kylančius analogiškose situacijose. Be to, nustatytas netesybų dydis yra neproporcingai didelis. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Ieškovė nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie pateisintų tokią šalių atsakomybės disproporciją, įtvirtintą Sutartyje. Juolab, kad pagal VKĮ 11 straipsnio 8 dalį, sudarant vartojimo kredito sutartį, negali būti susitarta dėl delspinigių, kurių dydis viršytų 0,05 procento, taikymo vartotojo atžvilgiu.

7.       Dėl nurodytų priežasčių konstatuota, kad Sutarties Specialiųjų sąlygų grafoje „Nuomininkas moka“ ir Bendrųjų sąlygų skiltyje „Šalių atsakomybė“ įtvirtinta sąlyga dėl delspinigių dydžio yra nesąžininga bei negalioja nuo sudarymo momento, o pripažinus paminėtas Sutarties sąlygas negaliojančiomis nuo sudarymo momento, ieškovė praranda teisę reikalauti priteisti iš atsakovės delspinigius. Koreguoti teismo iniciatyva priteistinų delspinigių dydį nėra pagrindo. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pripažinus sutarties sąlygą, numatančią nepagrįstai didelį delspinigių dydį, nesąžininga atsakovės atžvilgiu, tokia sąlyga iš viso negali būti atsakovui taikoma nuo sutarties sudarymo momento. Teismas neturi teisės keisti nesąžiningos sutarties sąlygos turinio iki tiek, kiek ji, teismo nuomone, galėtų vertinama kaip esanti sąžininga vartotojo atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-611/2020, 52 punktas).

III. Apeliacinio skundo argumentai

8.       Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Legal Balance“ prašo pakeisti skundžiamo sprendimo už akių dalį dėl delspinigių ir priteisti apeliantei iš atsakovės 752,40 Eur delspinigių, taip pat atitinkamai perskirstyti bylinėjimosi išlaidas bei priteisti apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

8.1.       Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo įstatymų nuostatų, taikytinų priteisiant netesybas, nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų (taip pat ir netesybų) nustatymą, nepagrįstai taikė VKĮ nuostatas, taip pat faktiškai paneigė šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Apeliantė pabrėžia, jog atsakovas, sudarydamas Sutartį, prisiėmė Sutartyje nustatytus įsipareigojimus žinodama, kad yra atsakinga už sutarties įvykdymą, laiku negrąžino skolos ar nuomojamo daikto ir nesiėmė jokių veiksmų, kad skola ar nuomojamas daiktas būtų grąžinti arba mokėjimų ar nuomojamo daikto grąžinimas būtų atidėtas vėlesniems terminams.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis). Be to, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliaciniu skundu nėra ginčijamos aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, nutraukimu, skolos dydžiu šią civilinę bylą nagrinėja pateikto apeliacinio skundo ribose, vertina tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kuria pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo.

10.       Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tarp pradinės kreditorės UAB „Be kredito“ ir atsakovės prievoliniai teisiniai santykiai atsirado 2020 m. lapkričio 16 d. sudarytos išperkamosios nuomos sutarties pagrindu, pagal kurią nuomotojas išnuomojo atsakovei kilnojamąjį daiktą – šaldytuvą, 24 mėnesių terminui, o atsakovė įsipareigojo visą sutarties laikotarpį mokėti mėnesinį 37,99 Eur nuomos mokestį sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais.

11.       Tarp Pradinės kreditorės ir ieškovės UAB „Legal Balance“ buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis, kuria pradinis kreditorius perleido reikalavimo teisęs į atsakovės skolą ieškovei UAB „Legal Balance“ (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101-6.110 straipsniai). Pradinis kreditorius savo prievolę įvykdė tinkamai, t. y. išnuomojo kilnojamąjį daiktą 24 mėnesių terminui už paskaičiuotas mėnesines įmokas, o atsakovė nevykdė savo įsipareigojimų pagal sutartį tinkamai ir laiku, praleido prievolės įvykdymo terminą, be to, negrąžino išnuomoto daikto pradiniam kreditoriui.

12.       Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti 752,40 Eur delspinigių pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovė yra vartotoja, kuris dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių aplinkybių turi ribotas galimybes, sudarydama sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nors formaliai Sutartis yra išperkamosios nuomos sutartis, o VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto, tačiau VKĮ 1 straipsnio 2 dalis numato, kad įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo, todėl įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta išimtimi galima naudotis tik tuo atveju, kai ja nėra siekiama išvengti VKĮ nuostatų taikymo. Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pradinis kreditorius ne išnuomojo kilnojamąjį daiktą atsakovei, o finansavo jos norą įsigyti šį daiktą.

13.       Pirmiau išdėstytą vertinimą papildomai sustiprina ir ta aplinkybė, jog Sutarties skiltyje „Sutarties objektas“ buvo numatyta, kad, atsakovei tinkamai įvykdžius savo įsipareigojimus (sumokėjus visas reikiamas įmokas) ir pasibaigus Sutarčiai, atsakovas turės teisę įsigyti nuomotą daiktą už 1 Eur. Tokios simbolinės sumos, kaip išpirkos dydžio, nustatymas, kartu atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo aptartą Sutarties nuostatą, įtvirtinančią reikalavimus grąžintinam daiktui
(pilna pakuotė, grąžinimas nuomininko sąskaita, visiškai sukomplektuotas daiktas) leidžia pagrįstai vertinti, kad Sutarties objekto grąžinimo sąlygos išties reikalauja didesnių laiko ir lėšų sąnaudų, nei jo įsigijimas už 1 Eur, kas iš esmės sukuria situaciją, kai vartotojas faktiškai yra priverstas išsipirkti turtą už 1 Eur papildomą įmoką, kuri neturi jokio ryšio su turto nusidėvėjimu ir (ar) kaina.

14.       Taigi, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad faktiškai Sutarties sąlyga dėl 1 Eur įmokos sumokėjimo, formaliai traktuojant šios įmokos sumokėjimą kaip teisės išsipirkti turtą prielaidą, Sutartyje įtvirtinta tik tam, jog Sutartis formaliai atitiktų VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytą išimtį, dėl ko yra pagrindas Sutarčiai taikyti VKĮ nuostatas.

15.       Papildomai pažymėtina, jog teismų praktikoje tapačiose ir/ar labai savo faktinėmis aplinkybėmis panašiose bylose nuosekliai laikomasi vertinimo, kad vartotojas, sudarydamas terminuotą vartojimo sutartį, pagal kurią verslininkas sutartyje nustatytam terminui perduoda naują kasdieniams poreikiams (buičiai) skirtą daiktą (telefoną, televizorių ir pan.), o vartotojas įsipareigoja sutartyje nustatytą terminą mokėti už tai verslininkui periodinius mokėjimus, taip pasibaigus sutarties terminui ir sumokėjus visas sutartyje nustatytas įmokas sumokėdamas ne tik visą naujo daikto kainą (vertę), buvusią sutarties sudarymo metu (ir nurodytą sutartyje), bet kur kas didesnę sumą, ir pagal sutartį įgydamas teisę, pasibaigus sutarčiai, įgyti daiktą nuosavybes teise už 1 Eur, iš esmės siekia daiktą įsigyti nuosavybės teise, nepaisant to, kad tokia sutartis įvardijama kaip nuomos sutartis (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-34-275/2022; 2022 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-92-855/2022; 2022 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-28-866/2022; 2022 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-178-855/2022; 2022 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-452-430/2022; 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1650-967/2022; 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1843-392/2022; 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1831-430/2022; kt.).

16.       Pagal šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, situacija, kai verslo subjektas siūlo vartotojui įsigyti naujus (nenaudotus) daiktus, išdėstant visos daikto kainos mokėjimą per tam tikrą laikotarpį, o įmokas nustatant taip, kad papildomai būtų uždirbama iš atidėto kainos mokėjimo (nepriklausomai nuo to, ar toks uždarbis įvardijamas kaip nuomos mokestis už naudojimąsi daiktu, ar kaip palūkanos už naudojimąsi neapmokėtą daikto kainos dalį sudarančiomis pinigų sumomis), taip pat verslininkas sutartyje nusimato galimybę iš sutartį pažeidusio vartotojo po sutarties nutraukimo reikalauti visų sutartinių įmokų iki pat sutarties termino pabaigos sumokėjimo, o vartotojo diskrecija apsispręsti, ar jis pasibaigus sutarties terminui ketina įsigyti daiktą, siejama iš esmės tik su tuo, ar ketinama pasilikti sau daiktą, už kurį visa kaina iš esmės jau yra sumokėta, pagal esmę vertintina kaip dirbtinai, siekiant išvengti VKĮ taikymo, kuriama teisinė konstrukcija, užslepianti tikrąjį vartotojo tikslą įsigyti daiktą nuosavybės teise ir verslininko siekį ne tik vykdyti prekybinę veiklą, bet ir užsiimti vartojimo kredito veikla, finansuojant vartotojui perduodamos prekės įsigijimą ir papildomai taikant užmokestį už naudojimąsi pinigais (nesumokėta daikto kainos dalimi), į mokėtinas įmokas įtraukiant daikto kainą viršijančias sumas (prilygintinas sutartinėms palūkanoms).

17.       Kartu apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl Sutarties sąlygų, susijusių su 0,5 proc. dydžio delspinigių skaičiavimu už kiekvieną pavėluotą mokėjimo dieną nuo nesumokėtos sumos, pripažinimo nesąžiningomis.

18.       Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio (pagal pareigas) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 32 punktas; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 38 punktas). Teismo pareiga būti aktyviam ir vertinti vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumą savo iniciatyva įtvirtinta CK 6.2284 straipsnio 9 dalyje.

19.       Be to, teismų praktikoje nustatyta, kad sutarties sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja CK 6.2284 straipsnis, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliama 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB). Pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesąžiningų sąlygų kontrolė: pirma, taikoma vartojimo sutartims; antra, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos (CK 6.2284 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.2284 straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad į CK 6.2284 straipsnio reguliavimo apimtį patenka standartinės sutartys, standartinės sutarčių sąlygos, taip pat kitos sutarčių sąlygos, jeigu vartotojas neturėjo realių galimybių daryti įtakos jų turiniui ir jos nebuvo individualiai suderėtos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-403/2020 37, 37 punktą). Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.

20.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Sutarties sąlygų nesąžiningumą pagrindžia tai, jog Sutartyje nėra numatyta analogiškos atsakovės teisės reikalauti tokio paties dydžio delspinigių iš ieškovės, jeigu pastaroji pažeistų savo įsipareigojimus, be to, nustatytas netesybų dydis yra neproporcingai didelis ir viršija VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą dydį. Pagal CK 6.2284 straipsnio 5 dalį, ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punktą preziumuojama, jog nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą.

21.       Taigi, atsižvelgiant į VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostatą, įtvirtinančią, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, o taip pat, kad Sutartyje buvo numatytos 0,5 proc. dydžio netesybos, tokių sąlygų neaptarus individualiai bei Sutartyje neįtvirtinant atsakovės teisės reikalauti analogiško dydžio netesybų, nėra pagrindo spręsti, jog Sutarties sąlygos dėl delspinigių dydžio yra sąžiningos. Kartu pažymėtina, kad šiuo atveju ieškovė nesiekė pagrįsti ir įrodyti, jog tokia Sutarties sąlyga yra sąžininga. Vien tai, kad, kaip pagrįstai nurodo apeliantė, netesybų dydį šalys gali nustatyti susitarimu, nesant jokių duomenų apie realias šalių tarpusavio derybas ar tokio dydžio delspinigių aptarimą, neleidžia konstatuoti netesybų dydį esant proporcingą.

22.       Apeliantė nepateikė jokių argumentų, kurie galėtų paneigti Sutarties sąlygų, nustatančių 0,5 proc. dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, nesąžiningumo prezumpciją. Be to, sutartimi sulygta 0,5 procento delspinigių norma yra net dešimt kartų didesnė nei VKĮ įtvirtintas maksimalus jos galimas dydis (0,05 proc.). Toks delspinigių dydis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laikytinas ne tik prieštaraujančiu VKĮ 8 straipsniui, bet ir akivaizdžiai per dideliu, neatitinkančiu šalių interesų pusiausvyros ir numatančiu nepagrįstai didelę vartotojo (atsakovės) civilinę atsakomybę sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju.

23.       Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, yra pagrindas remtis kasacinio teismo formuojama praktika. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra išaiškinęs, jog tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (liet. nuo sudarymo momento) ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti (CK 6. 2284 straipsnio 8 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 55 punktas; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018, 54–55 punktai). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą sutarties bendrųjų sąlygų grafoje „Šalių atsakomybė“ ir specialiojoje dalyje įtvirtintą nuostatą, kad „už kiekvieno sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą nuomininkas privalo mokėti nuomotojui 0,5 procento dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos“ pripažinti nesąžininga ir negaliojančia ab initio (CK 6. 2284 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

24.       Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

25.       Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinio skundo reikalavimas dėl delspinigių priteisimo nėra tenkinamas, nėra pagrindo vertinti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į ieškovės patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporcijas, todėl pagrįstai proporcingai sumažino apeliantei priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

26.       Įvertinus pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą už akių. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 30 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Teisėjas                                               Laimantas Misiūnas