Administracinė byla Nr. eA-4423-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00471-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjo Z. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

              Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. (15/6-8)12PR-7; 2) įpareigoti Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

              Nurodė, kad pareiškėjas neturėdamas asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų 2014 m. gruodžio 17 d. atvyko į Lietuvą, buvo sulaikytas ir apgyvendintas Užsieniečių registracijos centre. Pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį, tačiau vėliau iš Užsieniečių registracijos centro pasišalino. 2015 m. rugpjūčio 26 d. jis buvo grąžintas į Vilniaus oro uosto policijos poskyrį, kur pakartotinai pateikė rašytinį prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Apklausos metu paaiškino, kad į kilmės valstybę (duomenys neskelbtini) grįžti negalintis, nes ten gresia pavojus jo sveikatai ir gyvybei. Prieš išvykdamas iš kilmės valstybės buvo parduotuvės savininkas, prekiavo ir dirbo su amerikiečiais, dėl ko jį pradėjo persekioti Talibanas. Iš (duomenys neskelbtini) išvyko, nes gavo tris naktinius (grasinančius) laiškus, kuriuose jam buvo grasinama nutraukti bendradarbiavimą. Dėl gautų laiškų kreipėsi į policiją, tačiau ji padėti negalėjo. Pareiškėjas pateikė įrodymus, patvirtinančius dirbtą darbą, bendradarbiavimą su amerikiečiais, nurodė, jog turėjo leidimus patekti į karinę bazę, taip pat pateikė dokumentus, jog kreipėsi į policiją.

              Pareiškėjas, pagrįsdamas Migracijos departamento sprendimo neteisėtumą nurodė, kad nepagrįstai nebuvo taikyta abejonių privilegija pareiškėjo pasakojimo daliai, jog jį persekioja talibai ir jis yra gavęs jų laiškus. Nurodė, kad naktinių laiškų siuntimas (duomenys neskelbtini) yra paplitęs reiškinys. Laiškų gavėjais yra tie, kurie laikomi nusižengę Talibano taisyklėms ir instrukcijoms. Pareiškėjas dažnai lankydavosi karinėje bazėje, turėjo leidimus ten patekti, todėl Departamentas negalėjo daryti išvados, kad pareiškėjui laiškai negalėjo būti atsiųsti. Pareiškėjas apklausų metu apibūdino, kokie laiškai jam buvo siųsti, nurodė jų turinį, formą, todėl laikytina, kad pareiškėjo pasakojimu galima tikėti ir nagrinėjant prašymą suteikti prieglobstį, abejonės privilegija turėjo būti taikoma. Pažymėjo, kad, nors Departamentas rėmėsi straipsniuose pateikta informacija, jog (duomenys neskelbtini) perka talibų laiškus, siekdami gauti tarptautinę apsaugą Europoje, tačiau bauginimo faktas tokiais laiškais nėra paneigtas. Tarptautinėse karinėse pajėgose dirbę asmenys susiduria su realia rizika būti sukilėlių bauginami ir persekiojami, todėl pareiškėjo gyvybei taip pat gali kilti pavojus, jis gali būti persekiojamas, dėl ko jam ir turėtų būti skirta tarptautinė apsauga. Vien tai, kad jis negalėjo pateikti laiškų, negali būti laikoma pagrindu abejoti, jog pareiškėjo sveikatai ir gyvybei jo kilmės valstybėje kyla pavojus. Pažymėjo, kad dėl bendros nuostatos apie policijos korupciją, tikėtinais turėtų būti įvertinti ir pareiškėjo argumentai dėl policijos atsisakymo jam padėti. Taip pat nurodė, kad tuo atveju, jei pareiškėjui negali būti suteikiamas prieglobstis, turėtų būti sprendžiama dėl papildomos apsaugos suteikimo.

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime nurodė, kad esamoje situacijoje baimė turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Asmuo turėtų nurodyti individualaus pobūdžio aplinkybes, kurios galėtų pagrįsti prieglobsčio reikalingumą. Pažymėjo, kad byloje esantys nesutapimai negali būti pateisinami dideliu laiko tarpu, nes tai niekaip nepaaiškina, kodėl pareiškėjas neprisiminė savo gimimo datos ar gyvenamosios vietos, gyva motina ar mirusi. Pareiškėjas nors ir kritiškai vertindamas Departamento išvadą, konkrečių jos trūkumų nenurodė. Tuo tarpu Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas naktinių laiškų (grasinančių) gavimo neįrodė. Pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė ir prašomos jam suteikti papildomos apsaugos Lietuvoje poreikio. Pareiškėjo pateikti prieglobsčio suteikimo motyvai neatitinka pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo  skundą atmetė.

Byloje nustatyta, kad Departamentas skundžiamu sprendimu nusprendė pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjas nepateikė jokios realios informacijos, kad jam tokia pagalba reikalinga. Kaip nurodyta Sprendime, abejonės privilegija buvo taikyta teiginiams, kad pareiškėjas bendradarbiavo su tarptautinėmis pajėgomis ir dėl to jam galėjo būti grasinama. Tačiau teiginiai dėl persekiojimo buvo atmesti, vadovaujantis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas, 2015 m. lapkričio 26 d. redakcija) 83 straipsnio 5 dalies nuostata. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas kilmės valstybėje turėjo parduotuvę, kurioje apsipirkdavo tarptautinių pajėgų kariai. Pats pareiškėjas tarptautinėse pajėgose jokių pareigų neužėmė. Departamentas pagal kilmės valstybės informaciją nustatė, kad pareiškėjui nustojus pardavinėti prekes karinėje bazėje, pareiškėjui nekiltų grėsmė būti persekiojamam. Atitinkamai buvo priimta išvada, kad pareiškėjo baimė patirti grasinimus ateityje yra subjektyvaus pobūdžio ir nepagrįsta objektyviomis aplinkybėmis. Departamentas tyrimo metu taip pat nustatė, kad Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai šiuo metu vyksta ne visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje, o tik tam tikrose provincijose, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo gražinimas į kilmės valstybę, konkrečiai (duomenys neskelbtini) miestą, pareiškėjui sukels rimtas ir asmenines grėsmes jo gyvybei ir sveikatai. Tuo pagrindu įvertino, kad pareiškėjo prašymo pateikimo motyvai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Sprendimo antru punktu atsakovas nusprendė įsigaliojus sprendimui išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), sprendimo trečiu punktu nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, sprendimo ketvirtu punktu nuspręsta į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą, dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (EB) Nr.1987/2006 24 straipsnį dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikas dienos.

              Teismas pažymėjo, kad iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintų teisės normų turinio darytina išvada, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, yra „visiškai pagrįstos baimės“ prieglobsčio prašytojui egzistavimas, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra numatyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje (bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų), ar 87 straipsnio 1 dalyje (bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir prieglobsčio prašytojo suvokiama individualiai, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).

              Teismas nustatė, kad pareiškėjo prašymas Departamentui buvo grindžiamas grėsme sveikatai ir gyvybei, kuri pasireiškia galimu persekiojimu dėl pareiškėjo bendradarbiavimo su amerikiečiais. Įvertinęs byloje surinktą medžiagą, pareiškėjo skundo, atsakovo atsiliepimo argumentus, teismas padarė išvadą, kad Departamentas pagrįstai įvertino, kad pareiškėjo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai nepagrindžia pabėgėlio statuso ir apsaugos suteikimo būtinumo, o apklausų metu nurodyta išvykimo iš kilmės valstybės pagrindinė priežastis – dėl gautų grasinančių laiškų ir talibų persekiojimo, Departamento pareigūnams pagrįstai sukėlė abejones.

              Nustatyta, kad pareiškėjas tiek apklausų metu, tiek skundo argumentais nurodė, kad išvykimo iš kilmės valstybės priežastis yra baimė dėl savo gyvybės ir sveikatos dėl gautų grasinančių laiškų, pareiškėjas taip pat apibūdino laiškų turinį ir formą, tačiau, pačių laiškų nepateikė, teikdamas, kad juos suplėšė. Pareiškėjas taip pat tik abstrakčiai nurodė, pateikdamas tik savo nuomonę, kad Talibanas jį priskiria grupei persekiojamų asmenų, dėl ko gali kilti pavojus pareiškėjo gyvybei ir jis gali būti persekiojamas. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad pareiškėjui nepateikus įrodymų dėl jo atžvilgiu, kokiu nors realiu būdu, pasireiškusių persekiojimo ar grasinimo veiksmų bei konkrečių žmogaus teisių ar laisvių pažeidimų, Departamentas neturėjo pagrindo išvadai, kad pareiškėją grąžinus į kilmės šalį jam galėtų grėsti reali grėsmė. Departamentas iš surinktos medžiagos taip pat neturėjo pagrindo fakto, kad pareiškėjas priklauso tam tikrai grupei, vertinti kaip teisingo. Pareiškėjas iš esmės tik savo subjektyvia nuomone vertino, kad prekybą su amerikiečiais vykdantys asmenys priskirtini tam tikrai grupei. Surinkta medžiaga nepatvirtina, kad pareiškėjui karinėje bazėje buvo priskirtos kokios nors pareigos, ar pareiškėjas kaip kitaip veikė amerikiečių naudai, todėl pareiškėjo savęs priskyrimas tam tikrai grupei persekiojamų asmenų laikytinas neįrodytu. Kaip nurodė pareiškėjas, grasinančiuose laiškuose jis buvo raginamas nebendradarbiauti su amerikiečiais. Taigi iš pareiškėjo teiginių darytina išvada, kad baimė dėl persekiojimo ateityje, iš esmės sąlygota pareiškėjo vykdytos veiklos, t. y. vykdytos prekybos ir bendradarbiavimo su amerikiečiais, todėl Departamentas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjui nutraukus bendradarbiavimo ir prekybos su amerikiečiais, pavojaus grėsmė galimai išnyktų. Taigi, pareiškėjui didžiausią nerimą kelia jo galimas persekiojimas kilmės valstybėje, tačiau, kaip nustatyta, su pareiškėjo galimu persekiojimu susijusios aplinkybės iš esmės objektyviai priklauso nuo pačio pareiškėjo veiksmų, tiesiogiai susijusių su jo vykdoma prekyba karinėje bazėje. Esant tokioms aplinkybėms, baimė dėl persekiojimo veiksmų, nagrinėjamu atveju, negali būti vertinama kitaip, nei tik kaip subjektyvaus pobūdžio, objektyviai priklausanti nuo pačio pareiškėjo veiksmų. Kitų realių pagrindų, pagrindžiančių prieglobsčio ir papildomos apsaugos būtinumą, pareiškėjas nenurodė.

              Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas jokių realiai egzistuojančių, jo asmens padėtį individualizuojančių įrodymų nurodytoms pabėgėlio statuso suteikimo priežastims pagrįsti nepateikė, teismas padarė išvadą, kad Departamentas pagrįstai konstatavo, jog pateiktas prašymas dėl pabėgėlio statuso ir apsaugos suteikimo neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad, kaip nustatyta Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo arba kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka bei kuris dėl šių priežasčių akivaizdžiai neatitinka šiame įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, laikytinas akivaizdžiai nepagrįstu.

              Apibendrindamas aptartą teisinį reglamentavimą bei faktines ginčo aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, kad jo atvykimas į Lietuvos Respubliką buvo sąlygotas realios grėsmės dėl pareiškėjo teisių ir laisvių pažeidimo. Atitinkamai skundžiamas Departamento 2016 m. sausio 18 d. sprendimas Nr. (15/6-8)-12PR-7 laikytinas teisėtu ir pagrįstu, naikinti jo pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Pripažinus, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo atsakovą įpareigoti pareiškėjui suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

III.

Pareiškėjas Z. A. su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnį dėl visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių ištyrimo, taip pat pažeidė ABTĮ 79 straipsnį dėl bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo. Pareiškėjas tokią išvadą daro todėl, kad posėdžio pradžioje teismo buvo prašoma atidėti bylos nagrinėjimą, nes iš vakaro gauta šiai bylai reikšminga informacija anglų kalba iš Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro (toliau – ir JTVPK) atstovo Lietuvoje. Medžiaga nebuvo prijungta prie bylos, 2016 m. gegužės 30 d. teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino, kad sprendimo priėmimo metu tie dokumentai nebuvo jam žinomi. Teismas dokumentų nepriėmęs, jų neišnagrinėjęs ir neįvertinęs, apie juos padarė išvadą. Šiuose, tarptautinių organizacijų paskelbtuose dokumentuose atsispindi per konkrečiai nurodytus faktus, kokia grėsmė pareiškėjui iškils, jeigu jis bus grąžintas į savo kilmės šalį. Dokumentuose nurodoma, kokioje veikloje dalyvavę (duomenys neskelbtini) buvo nužudyti ar kitaip nukentėję. Pareiškėjo veikla kaip tik įeina į dokumentuose paminėtų bendradarbiavimo su amerikiečių kariais sąrašą.

Pareiškėjas palaiko savo skunde nurodytus argumentus dėl nesutikimo su Departamento netaikyta abejonių privilegija jo pasakojimo daliai dėl talibų persekiojimo ir iš jų gautų laiškų. Pažymi, kad teismas neįvertino laiško su vertimu, kuris buvo pateiktas teismo posėdžio metu, sprendime dėl jo nepasisakė.  Tuo tarpu šis laiškas atspindi ne subjektyvų pareiškėjo baimės suvokimą, o objektyvų, nes tai laiškas gautas per JTVPK atstovą Lietuvoje ir todėl jis laikytinas tinkamu įrodymu šioje byloje, pirmosios instancijos teismas jį privalėjo įvertinti, bet to nepadarė.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad nei Pabėgėlių konvencija, nei ES Kvalifikavimo direktyva (Direktyva 2011/95/ES, 2011 m. gruodžio 13 d., dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (nauja redakcija)) nereikalauja, kad asmuo būtų patyręs persekiojimą ar grasinimus praeityje. Tokios sąlygos nenumato ir Įstatymas. Visiškai pagrįstos baimės sąlyga nukreipta į ateitį. Esminis klausimas yra ar asmeniui grės persekiojimas jį grąžinus į kilmės valstybę. Pagal Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 3 dalį, tokia grėsmė nustatoma atsižvelgiant į (a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu; (b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą; (c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala. Remiantis JTVPK Pabėgėlio statuso nustatymo vadovu, vertinant persekiojimo grėsmė taip pat turi būti atsižvelgta į panašioje situacijoje esančių asmenų padėtį kilmės valstybėje. Pareiškėjas patyrė tiesioginius grasinimus praeityje. Vertindamas šias aplinkybes, teismas nepagrįstai taikė aukštą įrodinėjimo standartą. Pažymėtina, kad nei Kvalifikavimo direktyva, nei Įstatymas nereikalauja, kad prieglobsčio prašytojai įrodytų jų apklausos metu minimas aplinkybes, pateikdami rašytinius ar kitus įrodymus. Tiek Direktyva, tiek Įstatymas reikalauja, kad prieglobsčio prašytojai bendradarbiautų su jų prašymus nagrinėjančiomis valstybės institucijomis, pateiktų išsamius, nuoseklius, neprieštaringus ir kilmės valstybės informacijai neprieštaraujančius pareiškimus (paaiškinimus), atsakytų į papildomus klausimus ir pateiktų visus jų turimus dokumentus. (Kvalifikavimo direktyvos 4 str. 1, 2 ir 5 d., Įstatymo 83 str.). Pareiškėjas šiuos reikalavimus visiškai įvykdė. Šį faktą pripažino ir Migracijos departamentas savo išvadoje. Departamento konstatuoti tam tikri neatitikimai nėra esminiai. Atvirkščiai, pareiškėjo pasakojimas apie Talibano laiško turinį yra išsamus, detalus ir neprieštarauja informacijai apie kilmės valstybę. Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalies b punkte reikalaujama, kad prašytojas pateiktų visą turimą informacija  ir tinkamai paaiškintų, kodėl nepateikta kita svarbi informacija. Tokius paaiškinimus pareiškėjas yra pateikęs detaliai atsakydamas į Migracijos departamento klausimus. Papildomai pareiškėjas pateikė dokumentą, patvirtinantį savo kreipimąsi į valstybės institucijas faktą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra pateikęs visą eilę kitų dokumentų (t. y. nuoširdžiai stengėsi bendradarbiauti), Departamentas pripažino jo bendradarbiavimo su JAV karinėmis pajėgomis faktą, o kilmės valstybės informacija akivaizdžiai patvirtina, kad su tarptautinėmis pajėgomis bendradarbiaujantys asmenys gauna grasinimus ir yra žudomi Talibano, lieka neaišku, kodėl grasinimų gavimo aplinkybė pareiškėjo atžvilgiu teismo ir Departamento nebuvo pripažinta.

Teismas netinkamai taikė pabėgėlių teisėje pripažintas pasidalijimo įrodinėjimo našta taisykles. Prieglobsčio prašytojas turi pareigą pateikti paaiškinimus ir turimus dokumentus prašymui pagrįsti. Pareiga įvertinti, ar asmuo priklauso tam tikrai grupei asmenų ir ar turi visiškai pagrįstą persekiojimo baimę priklauso/atitenka Migracijos departamentui. Šią savo pareigą Migracijos departamentas turi įgyvendinti bendradarbiaudamas su prieglobsčio prašytoju (Įstatymo 83 str. 1 d.) ir imdamasis visų reikiamų veiksmų, siekdamas surinkti ir įvertinti papildomus įrodymus, įskaitant informaciją apie kilmės valstybę. Ši išvada aiškiai išplaukia iš ES Teisingumo Teismo (ESTT) praktikos prieglobsčio bylose (pvz. M. prieš Minister for Justice, Eąuality and Law Reform, Airiją (C-277/11)). Jei teismas būtų tinkamai taikęs įrodinėjimo naštos pasidalijimo taisykles bei įvertinęs pirmiau pateiktą informaciją apie kilmės valstybę, jam neišvengiamai tektų konstatuoti, kad pareiškėjas priklauso „tam tikrai persekiojamų asmenų grupei“.

Teismas atsisakė prijungti prie bylose papildomą pareiškėjo gautą įrodymą apie jo atžvilgiu vykdytus grasinimus. Ši teismo pozicija neleido išsamiai įvertinti visas persekiojimo riziką pagrindžiančias aplinkybes. Teismo pareigą atlikti išsamią Migracijos departamento sprendimo nesuteikti prieglobsčio kontrolę tiek faktų, tiek teisės atžvilgiu aiškia išplaukia iš ES teisės, būtent Prieglobsčio procedūrų direktyvos (Direktyva 2013/32/ES, 2013 m. birželio 26 d, dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija)). Remiantis Direktyvos 40 straipsnio 1 dalimi, visi naujai gauti įrodymai prieglobsčio bylai esant apeliacinėje procedūroje turi būti teikiami ir nagrinėjami teisme. Teismas turėjo pareigą atlikti perspektyvų apsaugos poreikių pareiškėjo byloje vertinimą, tiek akceptuodamas ir ištirdamas visą naujausią informaciją ir naujai pateiktus įrodymus, tiek taikydamas pabėgėlio sąvoką byloje nustatytoms aplinkybėms.

Teismo ir Migracijos departamento pozicija dėl grėsmės pareiškėjui išnykimo, jam nustojus bendradarbiauti su amerikiečiais, akivaizdžiai prieštarauja ESTT praktikai prieglobsčio bylose (pvz. sujungtos bylos C-71/11 ir C-99/11, taip pat C-199/12 ir C-201/12). Be to, naujausia informacija apie kilmės valstybę akivaizdžiai rodo, kad atitinkamos veiklos nutraukimas jokiu būdu neužtikrina saugumo/neužkerta kelio persekiojimui. Minėtos naujausios JTVPK gairės pateikia visą eilę pavyzdžių, kai asmenys buvo nužudyti Talibano dėl jų ankstesnės veiklos.

Pareiškėjo įsitikinimu, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei į tai, kad pareiškėjas negali tikėtis efektyvios jo asmens, žmogaus teisių apsaugos, apsaugos nuo kankinimo (kuriuos yra linkę vykdyti talibai) ir persekiojimo, yra pagrindas papildomos apsaugos suteikimui. Remiantis Europos žmogaus teisių teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo grasinama ir toks reiškinys (duomenys neskelbtini) yra neretas bei žinomas tarptautiniu lygmeniu, laikytina, kad egzistuoja reali rizika, kad pareiškėjas, grąžintas į (duomenys neskelbtini), patirs aukščiau nurodytą elgesį, kuris yra pagrindas suteikti tarptautinę apsaugą.

Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo, taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Taip pat nesuprantamas ir nelogiškas 2013/32/ES direktyvos 40 straipsnio 1 dalies citavimas kalbant apie tai, jog teismas nepagrįstai atsisakė prijungti prie bylos papildomą pareiškėjo gautą įrodymą apie jo atžvilgiu vykdytus grasinimus. Direktyvos 40 straipsnis (III skyrius. Pirmosios instancijos procedūros) reglamentuoja paskesnių  prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimą pirmoje instancijoje, t. y. Migracijos departamente, kas nėra susiję su teismo „pareiga“ prijungti bet kokius pareiškėjo pateikiamus dokumentus.

Pažymi, kad Migracijos departamento argumentai dėl abejonės privilegijos netaikymo pareiškėjo atžvilgiu yra išsamiai išdėstyti Migracijos departamento 2016 m. sausio 18 d. išvadoje Nr. (15/6-8) 13PR-7RN (toliau – Išvada). Taikant abejonės privilegiją, prieglobsčio prašymą nagrinėjantis specialistas vertina prašytojo teiginius ir visos bylos kontekste, t. y. kartu įvertindamas ir asmens bendrą patikimumą. Byloje esami nesutapimai negali būti pateisinami dideliu laiko tarpu, nes tai niekaip nepaaiškina, kodėl pareiškėjas „neprisiminė“ savo gimimo datos ar gyvenamosios vietos, gyva motina ar mirusi. Kita vertus, kaip nurodyta Išvadoje, pareiškėjo pateiktas Migracijos departamentui rašytinis įrodymas – talibų laiško kopija pasižymi rimtais patikimumo vertinimo trūkumais. Apibendrinus visus turimus materialinius faktus ir juos įrodančius įrodymus bei informaciją, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė naktinių laiškų nuo talibų gavimo fakto. Nepaisant to, Migracijos departamentas Išvadoje vertino, ar pareiškėjui apskritai negali būti grasinama ateityje kaip asmeniui, kuris bendradarbiavo su tarptautinėmis karinėmis pajėgomis (toliau – TKP). Teismo posėdžio metu pateikta nauja informacija JTVPK ataskaitoje apie situaciją (duomenys neskelbtini), ateities grėsmės vertinimo požiūriu, iš esmės atitinka tai, kuo vadovavosi Migracijos departamentas priimdamas galutinį sprendimą.

Cituojama apeliaciniame skunde ESTT praktika (sujungtose bylose C-71/11 ir C-99/11) neatitinka pareiškėjo situacijos. ESTT nagrinėtose bylose buvo vertinama persekiojimo rizika, susijusi su prieglobsčio prašytojo religiniais įsitikinimais. Pareiškėjo atveju, jo verslas, t. y., prekyba su TKP, nėra jo vidiniai įsitikinimai, įgimtos savybės, todėl jo persekiojimo rizikos vertinime ateities perspektyvoje negalima vadovautis ESTT išaiškinimu. Be to, pats pareiškėjas nebedirbo (duomenys neskelbtini) su karinėmis pajėgomis, tačiau savo verslą toliau tęsė (duomenys neskelbtini) turguje kartu su tėvu, t. y. jis nebeturėjo ir nebeturi galimos persekiojimo savybės – bendradarbiavimo su TKP bei gyveno ir dirbo (duomenys neskelbtini) – viename saugiausių (duomenys neskelbtini) miestų.

Taip pat atsakovas atkreipia dėmesį, kad 2016 m. sausio 12 d. EŽTT byloje A.G.R. prieš Nyderlandus taip pat konstatavo, kad bendra saugumo situacija (duomenys neskelbtini) nėra tokia, kad asmens grąžinimas į kilmės valstybę savaime pažeistų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos nuostatas.

Pareiškėjas papildomai paaiškina, kad Departamentas be pagrindo taikė abejonės privilegiją pareiškėjo teiginiams dėl jo bendradarbiavimo su tarptautinėmis pajėgiomis ir kreipimosi į policiją, kadangi šie teiginiai buvo pagrįsti rašytiniais įrodymais. Dėl pareiškėjo priklausymo asmenų, kurie bendradarbiauja su tarptautinėmis pajėgomis grupei, pareiškėjui kyla pavojus, ir jo kilmės valstybė nėra pajėgi pareiškėjui suteikti reikiamą apsaugą. Mano, kad deportacijos atveju, jis gali patirti elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatoms. Nurodo, kad išvada, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo grąžinimas į kilmės valstybę sukels grėsmę jo gyvybei ar sveikatai, prieštarauja visuotinai žinomai informacijai apie padėtį (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento 2016 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. (15/6-8)12PR-7, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas iš esmės nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimu, kuriuo teismas atmetė jo skundą.

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija pažymi, kad teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.

Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos duomenis konstatavo, jog šiuo atveju nebuvo pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir išvadoms.

Pareiškėjas savo prašymą suteikti prieglobstį iš esmės sieja su aplinkybe, kad jis bendradarbiavo su tarptautinėmis pajėgomis (turėjo krautuvėlę, kurioje apsipirkdavo tarptautinių pajėgų kariai), dėl to jam buvo grasinta laiškais. Nors pareiškėjas nurodo, kad turėjo krautuvėlę, kurioje apsipirkdavo tarptautinių pajėgų kariai, jis pats jokių pareigų tarptautinėse pajėgose neužėmė. Pažymėtina, kad nagrinėjant pareiškėjo prieglobsčio prašymą nustatyta, kad jam nustojus pardavinėti prekes (duomenys neskelbtini) karinėje bazėje (duomenys neskelbtini), nekiltų grėsmė patirti persekiojimo veiksmus iš sukilėlių pusės. Nors pareiškėjas priklauso specifinei asmenų grupei, tačiau gali pasirinkti nedirbti (duomenys neskelbtini) karinėje bazėje ir verslą vystyti tik (duomenys neskelbtini). Todėl baimė patirti grasinimus ateityje yra subjektyvaus pobūdžio ir nepagrįsta objektyviomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam kad būtų pripažinta esant pagrindą suteikti prieglobstį, pareiškėjas turėjo nurodyti aplinkybes, patvirtinančias konkretaus persekiojimo pavojų savo kilmės valstybėje. Kadangi pareiškėjas tokių aplinkybių nenurodė, o Migracijos departamentas, įvertinęs turimus duomenis apie pareiškėją taip pat duomenis apie bendrą padėtį jo kilmės valstybėje tokių aplinkybių nenustatė, pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai atmestas kaip nepagrįstas UTPĮ 86 straipsnyje įtvirtintais pagrindais.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Pirmosios instancijos teismas vertino situaciją ir pagrįstai konstatavo, kad papildoma apsauga, remiantis vien tik bendra informacija apie saugumo padėtį šalyje, negali būti suteikta.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs visas ginčui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Z. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                    Romanas Klišauskas

              Virginija Volskienė

              Skirgailė Žalimienė