Civilinė byla Nr. 2-755/2014

Proceso Nr. 2-56-3-00078-2014-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų J. G. ir A. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 31 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovų J. G. ir A. G. ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Nuova 5“ dėl sutarties kainos sumažinimo ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami sumažinti 2013 m. kovo 15 d. bylos šalių sudarytos nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo be varžytynių sutarties 2.1 punkte nustatytą sutarties kainą iki 135 000 Lt, o kainų skirtumą, t. y. 70 000 Lt, priteisti iš atsakovo. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo nekilnojamojo turto, esančio Baltų pr. 193, Kaune, 98 495 Lt vertės areštą, o šio turto nesant pakankamai – areštuoti pinigines lėšas, esančias atsakovo banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, jog atsakovas išparduoda turtą nepaisydamas statybas leidžiančio dokumento, reglamento ir galiojančių teisės aktų reikalavimų. Ieškovų nuomone, atsakovo nesąžiningumą ieškovų atžvilgiu pagrindžia atsakovo elgesys sutarties sudarymo metu - atsakovas nuslėpė nuo ieškovų aplinkybes apie dalį parduodamų žemės sklypų, kuriuose turėjo būti įrengtos antžeminės automobilių parkavimo aikštelės, dėl ko 45 butų daugiabutis gyvenamasis namas turi tik 21 automobilio stovėjimo vietą, kai pagal statybos reglamentus turėjo būti suprojektuotos ir numatytos 45 automobilių stovėjimo vietos. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas ir toliau gali vykdyti nesąžiningus veiksmus, dėl ko teismo sprendimas gali pasidaryti realiai neįvykdomas ar jo įvykdymas gali žymiai pasunkėti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. sausio 31 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas vadovavosi teismų praktika, pagal kurią turto areštas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, savo paskirtimi bankrutuojančios įmonės atžvilgiu gali būti taikoma tik iki bankroto bylos įmonei iškėlimo teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-552/2004, Teismų praktika Nr. 23), todėl sprendė, kad tarp šalių kilus turtiniam ginčui, kai atsakovui iki ieškinio pareiškimo jau yra iškelta bankroto byla, turto areštas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, nėra taikomas. Teismas pabrėžė, kad pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies prasmę, turto areštas atlieka būsimo teismo sprendimo įvykdymą užtikrinančią funkciją, jeigu atsakovas turi jam priklausančio turto disponavimo teises, kurios nėra suvaržytos kitais pagrindais. Atsakovas yra bankrutavusi įmonė, vadinasi, po bankroto bylos iškėlimo įmonė negali laisvai disponuoti turtu, nes bankroto administratoriaus teisės disponuoti bankrutuojančios įmonės turtu yra griežtai suvaržytos, turtas yra realizuojamas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka ir gautos lėšos panaudojamos visų kreditorių reikalavimams tenkinti bendra tvarka. Teismas padarė išvadą, kad ieškovų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo turtui po bankroto bylos iškėlimo praranda reikalavimą užtikrinančią paskirtį, dėl to nėra tikslingas. Atkreipė dėmesį, kad ieškinio patenkinimo atveju ieškovų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesuteiktų jiems pirmumo teisės prieš kitus bankrutuojančios įmonės kreditorius, nes kreditorių teisę į bankrutuojančios įmonės turtą lemia galiojančio Įmonių bankroto įstatymo nustatytas kreditorių reikalavimų patenkinimo eiliškumas (ĮBĮ 35 straipsnis). Išdėstytų aplinkybių pagrindu, teismas atmetė ieškovų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovai atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti 98 495 Lt vertės areštą atsakovo nekilnojamajam turtui, esančiam Baltų pr. 193, Kaune, o jo nepakankant – areštuoti atsakovo lėšas, esančias banko sąskaitoje. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Nepagrįstas teismo argumentas, kad areštas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, savo paskirtimi bankrutuojančios įmonės atžvilgiu gali būti taikoma tik iki bankroto bylos įmonei iškėlimo teisme. ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali teismo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones CPK nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Ši norma taikytina tuo atveju, jeigu yra teikiamas ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo. Nagrinėjamu atveju, bankroto byla atsakovui jau yra iškelta, o ieškovai prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones teikdami ieškinį dėl sutarties kainos sumažinimo, todėl minėta teisės norma ginčo atveju netaikytina.

2. CPK ir Įmonių bankroto įstatyme nėra imperatyvios nuostatos, draudžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones bankrutavusiai įmonei. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bankrutavusiai įmonei turėtų būti sprendžiamas kiekvienu atveju individualiai, vadovaujantis CPK ir ĮBĮ nuostatomis, bei bylos aplinkybėmis. Teismas turėjo išnagrinėti ieškovų nurodytas aplinkybes ir prašymo pagrindą, kurie skiriasi nuo teismo cituotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-552/2004, bei išspręsti prašymą, tačiau teismas neatsižvelgė į ieškovų nurodytas aplinkybes ir jų nenagrinėjo.

3. Ieškovai atsakovo bankroto proceso metu iš atsakovo už nepagrįstai didelę kainą įsigijo butą ir žemės sklypo dalį, esančius Baltų pr. 193-27, Kaune. Atsakovui pardavus žemės sklypus, esančius Baltų pr. 193, Kaune, kuriuose buvo numatytos antžeminės automobilių stovėjimo aikštelės, gautos lėšos buvo paskirstytos ĮBĮ numatyta tvarka. Po pardavimo sandorių, daugiabučiam gyvenamajam namui liko tik aikštelė, kurioje pagal projektą numatyta 12 automobilių stovėjimo vietų. 45 butų daugiabutis gyvenamasis namas iš viso turi tik 21 (12 antžeminių stovėjimo vietų + 9 požeminės stovėjimo vietos) automobilių stovėjimo vietą. Projekte nustatyta, kad daugiabučio gyvenamojo namo, vykdant pirmąjį statybų etapą, automobilių stovėjimo vietų skaičius yra 46, todėl ieškovai kreipėsi į teismą su reikalavimu sumažinti sutarties, kuria įsigijo butą, kainą.

4. Ieškovų reikalavimai yra kilę po atsakovo bankroto bylos iškėlimo ir yra susiję su bankroto procedūrų vykdymu, bankrutuojančios įmonės nekilnojamojo turto realizacija, todėl ieškovų reikalavimai neturėtų būti tenkinami ĮBĮ 35 straipsnio nustatyta tvarka, o turėtų būti tenkinami iš atsakovo bankroto administravimo išlaidų.

Atsakovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apygardos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo šiuos argumentus:

1. Ieškinio reikalavimas yra nepagrįstas. Ieškovai iš atsakovo bankroto proceso metu įsigijo butą ir žemės sklypo dalį. Automobilio stovėjimo vietos ar aikštelės, apie kurią ieškinyje nurodo ieškovai, jiems nebuvo parduota ir jokios teisės į automobilio stovėjimo vietą ieškovai nėra įgiję. Tikrieji ieškovų ketinimai buvo įsigyti butą, tad samprotavimai, kad ketinta įsigyti butą su automobilio parkavimo vieta, nėra pagrįsti. Ikisutartiniu laikotarpiu ieškovams buvo sudarytos visos sąlygos susipažinti su parduodamu turtu ir tam buvo pateikta visa reikalinga dokumentacija. Sutartyje nebuvo nurodyta jokių apribojimų ar turto apsunkinimų, tad atmestini ieškovų teiginiai apie savo teisėtų turtinių interesų apsunkinimą ar pažeidimą.

2. Nepagrįsta ieškovų pozicija, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, bus suformuota tokia teismų praktika, kad turto įsigijimas iš bankrutuojančios įmonės taptų nelogiškai rizikingas. Teismas pagrįstai nurodė, jog turto areštas, kaip reikalavimo užtikrinimo priemonė, įmonei iškėlus bankroto bylą, iš esmės praranda paskirtį. Jeigu būtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, tai ieškovams suteiktų pirmumo teisę prieš kitus įmonės kreditorius, o tai pažeistų kitų įmonės kreditorių interesus. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pasunkintų atsakovo likvidavimo procedūras, kadangi atsakovas negalėtų realizuoti turto, skirto atsiskaityti su kreditoriais, bankroto procedūra užsitęstų, o tokiu būdu būtų pažeisti ĮBĮ numatyti tikslai bei kreditorių interesai.

3. Nepagrįsti ieškovų teiginiai, jog nepadengus ieškinio reikalavimo iš bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų būtų pažeisti teisingumo ir protingumo principai. Įmonės administravimo išlaidas keičia, nustato ir disponavimo tvarką jomis nustato kreditorių susirinkimas. Tai reiškia, kad bankroto administratorius nėra laisvas disponuoti pinigais, skirtais atskirų rūšių administravimo išlaidoms apmokėti, ir yra varžomas pareigos atsiskaityti. Tik kreditorių susirinkimas turi teisę tvirtinti, keisti administravimo išlaidų sąmatą ir nustatyti disponavimo administravimo išlaidomis tvarką.

4. Patenkinus ieškovų prašomą ginčo sumą iš administravimo išlaidų be abejonės būtų pažeisti ir kitų kreditorių interesai. Administravimo išlaidos yra apmokamos iš bankrutuojančios įmonės lėšų, iš kurių yra tenkinami ir kreditoriniai reikalavimai. Didėjant administravimo išlaidoms, mažėja kreditorių galimybė patenkinti savo reikalavimus. Nepagrįstai padidinus administravimo išlaidas, sumažėtų įmonės kreditorių galimybė patenkinti savo reikalavimus, kas yra vertintina kaip kreditorių teisių pažeidimas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria teismas atmetė ieškovų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Byloje kilo ginčas dėl būtinumo ieškovų reikalavimo įvykdymo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones bankrutuojančios bendrovės turtui.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios bylos kontekste svarbu pažymėti, kad atsakovui yra iškelta bankroto byla. Ieškovai prašo areštuoti atsakovui priklausantį turtą. Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje apibrėžta turto arešto samprata – įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų jos sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų ir nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą. Atsakovui iškėlus bankroto bylą jis neturi galimybės disponuoti jam priklausančiu turtu ir turtą išvaistyti. Jo vardu veikia bankroto administratorius, kuris vykdo įmonės bankroto procesą ir veikia jam įstatymo nustatytų įgalinimų ribose. Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 3 punktu, administratorius ĮBĮ nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat bankuose esančiomis lėšomis, disponuoja. ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta bankroto įstatymo. Taigi bankroto administratorius gina visų kreditorių teises ir negali išskirti kurio nors vieno kreditoriaus teisės į jo kreditorinių reikalavimų patenkinimą, nes tai pažeistų kreditorių lygiateisiškumo bankroto procese principą. Atsižvelgiant į šį teisinį reglamentavimą, nėra teisinio pagrindo areštuoti atsakovui priklausantį konkretų nekilnojamąjį turtą ar atsakovo banko sąskaitose esančias lėšas, kaip to prašo ieškovai. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo turtui po bankroto bylos iškėlimo praranda reikalavimą užtikrinančią paskirtį, dėl to nėra tikslingas.

Ieškovai įrodinėja, kad ieškinio tenkinimo atveju jų reikalavimas turėtų būti tenkinamas iš administravimo išlaidų, o atsakovo bankroto administratorius su šiais ieškovų argumentais nesutinka. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo išsprendimas, o ne konstatavimas iš kokių lėšų ieškinio tenkinimo atveju būtų tenkinamas ieškovų reikalavimas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymui šis klausimas neturi reikšmės, kadangi tiek bankrutuojančios bendrovės administravimo išlaidos, tiek kreditorių reikalavimai yra tenkinami iš bankrutuojančios bendrovės turto. ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės komercinės veiklos šio straipsnio 3 dalyje nurodyta apimtimi ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). Administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 36 str. 2 d.). Taigi ieškinio patenkinimo atveju, ieškovų reikalavimas bus tenkinamas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka.

Apeliantai teigia, kad turtas yra parduodamas. Pažymėtina tai, jog, nežiūrint turto pardavimo, ĮBĮ normos nesuteikia teisės bankrutuojančios bendrovės administratoriui lėšas, gautas pardavus turtą, skirstyti kreditoriams, kol nėra išnagrinėti teisminiai ginčai pagal turtinius reikalavimus bankrutuojančiai bendrovei, tai yra, kol galutinai nebus baigtas formuoti kreditorių bei jų finansinių reikalavimų sąrašas (ĮBĮ 30 str. 3 d., 33-35 str.).

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo, nesant ieškovams palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                       Danutė Gasiūnienė