Baudžiamoji byla Nr. 1S-1827-478/2014

Teisminio proceso Nr.: 1-31-1-00999-2009-4

Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.14.; 2.5.19.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 31 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jūratė Jakubonienė, nerengiant teismo posėdžio, išnagrinėjo nuteistojo M. K. skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarties, kuria netenkintas jo skundas panaikinti 2014 m. birželio 9 d. Pravieniškių pataisos namų-atviros kolonijos 3-iojo sektoriaus raštą Nr. 7-983 ir 2014 m. liepos 9 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos raštą Nr.2S-3525, kuriais atsisakyta teikti nuteistąjį M. K. lygtinio paleidimo komisijai.

Teisėja, išnagrinėjusi skundą ir susipažinusi su pateikta medžiaga,

n u s t a t ė :

M. K. Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 31 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. sausio 31 d. nutartimi, nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d. 129 str. 2 d. 2, 8 p., 284 str. 1 d., 63 str. 1, 2 d., 5 d. 2 p. – 11 metų laisvės atėmimo.

Bausmės pradžia – 2010-08-19, bausmės pabaiga – 2021-08-19.

Nuteistasis pateikė Kaišiadorių rajono apylinkės teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Pravieniškių pataisos namų-atviros kolonijos 3-iojo sektoriaus 2014 m. birželio 9 d. raštą Nr. 7-983 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. liepos 9 d. raštą Nr.2S-3525, kuriais atsisakyta teikti nuteistąjį M. K. lygtinio paleidimo komisijai, bei įpareigoti Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos direktorių teikti jo prašymą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai 3-ojoje valdyboje dėl lygtinio paleidimo taikymo.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 24 d. nutartimi nuteistojo skundą atmetė, motyvuojant tuo, kad įstaigos, kaip valstybinio administravimo subjektai, veikė teisėtai, nepažeidė nuteistojo M. K. teisių, tinkamai išaiškino jam galiojančių teisės aktų, reglamentuojančių lygtinį paleidimą, esmę.

Nesutikdamas su tokiu Kaišiadorių rajono apylinkės teismo sprendimu, nuteistasis  M. K. skundu prašo 2014 m. rugsėjo 24 d. nutartį panaikinti ir įpareigoti Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 3-ojo sektoriaus Lygtinio paleidimo komisiją svarstyti jo prašymą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos.

Skunde nurodoma, kad teismo sprendimas jį diskriminuoja ir pažeidžia Lietuvos Respublikos teismų praktiką. Nuteistasis nurodo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartį Nr. TS-118-818/2014, kurioje analogiškoje situacijoje pataisos namų lygtinio paleidimo komisija įpareigota svarstyti nuteistojo prašymą dėl lygtinio paleidimo taikymo. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Pirmosios instancijos teismas ignoruoja Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, konstituciškai svarbius tikslus ir taip pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės principą, ką draudžia ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnis.

Atsiliepimų į M. K. skundą negauta.

Nuteistojo M. K. skundas atmestinas.

Byloje yra kilęs ginčas dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatų, reglamentuojančių lygtinio paleidimo sąlygas, galiojimo ir taikymo.

Nuo 2012 metų liepos 1 d. galiojančio Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 157 straipsnio 2 dalies 3 punktas (Nr. XI-1863, 2011-12-22, Žin., 2012, Nr. 4-110 (2012-01-06)), kuris aktualus šiuo atveju, numato, jog nuteistieji, kuriems paskirta bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo, bet neviršija penkiolikos metų laisvės atėmimo, gali būti lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų faktiškai atlikę du trečdalius paskirtos laisvės atėmimo bausmės.

M. K. 2011 m. sausio 31 nuosprendžiu nuteistas 11 metų laisvės atėmimo bausme, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2010 m. rugpjūčio 19 d., todėl šiuo metu įstatyme numatyti 2/3 laisvės atėmimo bausmės dar nėra atlikti. Lygtinio paleidimo taikymo klausimo svarstymas bus galimas tik 2017 m. gruodžio 19 d., kada nuteistasis faktiškai bus atlikęs minimalią 2/3 paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalį (b. l. 16).

Nuteistasis nesutinka su tokiu aiškinimu ir yra įsitikinęs, kad jo atžvilgiu turėtų būti taikomos jam palankesnės iki 2012 metų liepos 1 d. galiojusios 157 straipsnio 3 dalies 1 punkto (IX-2338, 2004-07-08, Žin., 2004, Nr. 115-4278 (2004-07-24)) nuostatos, pagal kurias lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų gali būti nuteistieji, turintys vaikų iki septynerių metų (jei jiems neapribota tėvų valdžia), kai jie yra faktiškai atlikę ne mažiau kaip vieną trečdalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės, o teismo sprendimas, kuriuo netenkintas jo skundas, yra diskriminuojantis ir pažeidžiantis asmenų lygybės principą.

Tačiau su šiais nuteistojo argumentais negalima sutikti. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad BK 3 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios įstatymo galiojimą laike, taikomos tik baudžiamajam įstatymui, o ne Bausmių vykdymo kodekso nuostatoms, kurios numato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus. Baudžiamasis įstatymas iš esmės numato materialines teisės normas, reikšmingas sprendžiant dėl veikos nusikalstamumo, bausmės skyrimo ir baudžiamosios atsakomybės pagrindų. Teisės aktai, nustatantys nusikalstamų veikų tyrimo, baudžiamųjų bylų nagrinėjimo ir paskirtų bausmių ar kitų poveikio priemonių vykdymo tvarką, yra procesiniai teisės aktai, kurie nelaikytini baudžiamuoju įstatymu. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas numato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus (BVK 1 str. 1 d.), dėl ko Bausmių vykdymo kodeksas iš esmės laikytinas procesiniu teisės aktu, nenustatančiu jokių materialinių teisės normų, todėl šio kodekso nuostatų taikymo atveju negalima vadovautis BK 3 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis baudžiamojo įstatymo galiojimą laike. Pažymėtina, kad pačiame Bausmių vykdymo kodekse imperatyviai reglamentuota, jog bausmės yra vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus (BVK 3 str. 1 d.).

Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, aukštesnysis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad skundžiamuose procesiniuose sprendimuose – Pravieniškių pataiso namų-atviros kolonijos administracijos atsisakyme nuteistojo M. K. prašymą pateikti svarstyti lygtinio paleidimo komisijai bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsisakymas panaikinti šį sprendimą yra pagrįstai pripažinti teisingais, M. K. išaiškinant, kad jam turi būti taikomos šiuo metu (nuo 2012-07-01 įsigaliojusios) lygtinio paleidimo tvarką ir sąlygas reglamentuojančios teisės normos, net jei jos ir griežtina lygtinio paleidimo sąlygas tiems nutiestiesiems, kurie laisvės atėmimo bausmę pradėjo atlikinėti dar iki 2012-07-01.

Žinoma, galiojantys įstatymai nedraudžia nuteistajam paduoti prašymą Lygtinio paleidimo komisijai, tačiau, kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, nesuėjus BVK 157 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytam terminui, tokio prašymo svarstymas būtų teisiškai beprasmis, kadangi komisija negalėtų priimti kitokio sprendimo, kaip tik atsisakyti taikyti lygtinį paleidimą.

Nesutiktina su nuteistuoju, kad pirmosios instancijos teismo nutartis prieštarauja vyraujančiai teismų praktikai. Priešingai, nuteistojo skunde nurodytas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartyje Nr. TS-118-818/2014 teisės aiškinimas prasilenkia su aktualia teismų praktika nagrinėjamu aspektu. Nors pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Teismų įstatymą teismai yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar panašiose bylose, bet tai nereiškia, kad vienoje byloje pateiktas teisės normos taikymo išaiškinimas, ypač žemesnės instancijos teismo, yra vyraujanti ir privaloma teismų praktika. Vykdydamas teisingumą ir nagrinėdamas bylas, teismas yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymų (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Teismui privalu remtis tik aukštesnės instancijos ir vėliausiai priimtu teismo precedentu. Šiuo atveju tos pačios grandies teismo nutartyje išsakyta pozicija Kaišiadorių rajono apylinkės teismui nebuvo privaloma. Pastebėtina, kad aktualiausioje, žymiai platesnėje apeliacinės instancijos teismų formuojamoje praktikoje (Vilniaus apygardos teismo nutartys Nr. 1S-261-92/2014, 1S-473-648/2014; Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 24 d. nutartys Nr. 1S-532-485/2014, 1S-748-508/2014; 1S-1628-348/2013; Šiaulių apygardos teismo nutartis Nr. 1S-951-332/2014) laikomasi būtent tokio teisės aiškinimo ir taikymo nuostatų, kuria pagrįstai vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, ir su kuria sutinka bei taiko nuteistojo M. K. skundą nagrinėjantis teismas.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog Kaišiadorių rajono apylinkės teismas pagrįstai atmetė nuteistojo M. K. skundą dėl Pravieniškių pataisos namų-atviros kolonijos 3-iojo sektoriaus administracijos 2014 m. birželio 9 d. rašto Nr. 7-983 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. liepos 9 d. rašto Nr.2S-3525 panaikinimo ir pripažino šiuos procesinius sprendimus teisėtais ir pagrįstais.

Skundžiamą 2014 m. rugsėjo 24 d. nutartį Kaišiadorių rajono apylinkės teismas priėmė visapusiškai įvertinęs reikšmingas bylai aplinkybes, ji yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 9 dalimi, teismas

n u t a r ė :

nuteistojo M. K. skundą atmesti ir palikti galioti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.

Teisėja                                                                                    Jūratė Jakubonienė