Administracinė byla Nr. eP-1-438/2022
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02786-2019-9
Procesinio sprendimo kategorija 60.3.12
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. sausio 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1733-502/2021 pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo valdybos Panevėžio skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas K. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė:
1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Utenos skyriaus 2019 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. (10.16E) VPE_SP6E-585 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo K. D.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti VSDFV 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8421 (toliau – ir VSDFV sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių įskaityti laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti bei perskaičiuoti pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d.; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 1993 m. gegužės 10 d. pagal darbo sutartį dirbo vairuotoju Širvintų rajono ugniagesių tarnyboje, 1997 m. gruodžio 3 d. buvo paskirtas į Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
(toliau – ir Departamentas) Širvintų miesto sukarintos priešgaisrinės dalies pamainos vado ugniagesio (pareigūno) pareigas, o 2019 m. rugpjūčio 1 d. buvo atleistas iš tarnybos. Atsakovas Sprendimu pareiškėjui paskyrė valstybinę pareigūnų pensiją, tačiau į tarnybos stažą pareigūno pensijai neįskaitė laikotarpio nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 2 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). VSDFV sprendimu VSDFV Utenos skyriaus Sprendimą paliko nepakeistą. Pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų pensijų įstatymas) 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų <...> sistemose, tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d. – darbo laikas, išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais darbo sutarties pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais. Nors pareiškėjo pareigybė buvo įvardinta kaip vairuotojas, tačiau jis vykdė gaisrininko vairuotojo funkcijas, kartu su komandos nariais gelbėdavo gaisruose ir kitose nelaimės vietose esančius žmones, jų turtą, gesindavo gaisrus, vykdydavo pirminius gelbėjimo darbus, kilus avarijoms, katastrofoms bei stichinėms nelaimėms, likviduodavo ekstremalių įvykių ir situacijų bei incidentų pasekmes, teikdavo kitą neatidėliotiną pagalbą. Širvintų rajono ugniagesių tarnyboje nuo 1993 m. iki 1998 m. į darbą nebuvo priimtas nė vienas gaisrininkas, visi darbuotojai buvo įdarbinti vairuotojais arba vyr. vairuotojais. Nuo 1997 m. gruodžio 3 d. pareiškėją paskyrus į Širvintų miesto sukarintos priešgaisrinės dalies pamainos vado (pareigūno) pareigas, jo įgaliojimai ir darbo pobūdis nepasikeitė, pasikeitė tik pareigų pavadinimas. Pareiškėjo teigimu, ginčo laikotarpiu Širvintų rajono ugniagesių tarnyba buvo struktūrinis vidaus reikalų sistemos padalinys, asmenys, dirbę šiame padalinyje, dirbo profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinyje.
3. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į skundą su juo nesutiko.
4. Atsakovo atsiliepimas buvo grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nustatytos išimtys iš šio įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintos bendros taisyklės (kad į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaitomas pareigūno tarnybos laikas), tarp jų – iki 1995 m. sausio 1 d. darbo laikas išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais darbo sutarties pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, prilyginamas tarnybos laikui (3 p.).
4.2. Remiantis pareiškėjo pensijos bylos dokumentais, jo tarnybos laikas pareigūnų pensijai skirti – 23 metai 8 mėnesiai 22 dienos – apskaičiuotas teisingai, remiantis Departamento Teisės ir personalo skyriaus parengtu 2019 m. rugsėjo 30 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapu
Nr. 6-1326 (toliau – ir Apskaitos lapas). Ginčo laikotarpis Apskaitos lape nėra nurodytas. Apskaitos lape bei Departamento Teisės ir personalo skyriaus papildomai pateiktuose dokumentuose nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies
3 punkte nurodytą darbą.
4.3. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. sausio 25 d. nutarime pripažino, jog Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 m. sausio 1 d. pagal darbo sutartis išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
6. VSDFV nurodė, kad į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti buvo įskaityti visi laikotarpiai, nurodyti Apskaitos lape. Nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytose pareigose, todėl nebuvo pagrindo šį laikotarpį įskaičiuoti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti.
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
8. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjo darbas neatitiko Pareigūnų pensijų įstatymo
16 straipsnio 3 dalies 3 punkte įvardintų pareigų. Tiek iki Pareigūnų pensijų įstatymo įsigaliojimo, tiek jam įsigaliojus, buvo ir yra nustatytas ypatingas vidaus reikalų sistemos pareigūnų teisinis statusas: skirtingai nei pagal darbo sutartis dirbantiems asmenims, pareigūnams keliami specialūs reikalavimai. Remiantis Lietuvos Respublikos laikinojo vidaus tarnybos įstatymo
(toliau – ir Laikinasis įstatymas) 1 straipsniu, Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komanda nebuvo vidaus tarnybos sistemos padalinys, todėl priešgaisrinė apsauga šioje komandoje negalėjo būti organizuota profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos pagrindais, nes priešgaisrinė apsauga profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos pagrindais buvo organizuojama tik vidaus reikalų sistemos padaliniuose. Pareiškėjas statutiniu valstybės tarnautoju tapo tik 1997 m. gruodžio 3 d., todėl nėra pagrindo ginčo laikotarpį įskaityti į stažą pareigūno pensijai gauti.
II.
9. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino: panaikino Sprendimą ir VSDFV sprendimą, įpareigojo VSDFV Utenos skyrių įskaityti laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti bei perskaičiuoti pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d., priteisė iš atsakovo VSDFV Utenos skyriaus 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų pareiškėjo naudai.
10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 1993 m. gegužės 10 d. pagal darbo sutartį dirbo Širvintų rajono priešgaisrinės tarnybos vairuotoju. 1997 m. gruodžio 3 d. iš minėtų pareigų jis buvo atleistas ir paskirtas dirbti Širvintų miesto sukarintos priešgaisrinės dalies pamainos vadu ugniagesiu (pareigūnu) ir dirbo iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. Pareiškėjas 2019 m. spalio 17 d. pateikė prašymą valstybinei pareigūno pensijai skirti. VSDFV Utenos skyrius Sprendimu pareiškėjui paskyrė valstybinę pareigūnų ir karių pensiją nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. Sprendimu buvo nustatytas pareiškėjo ištarnautas laikas – 23 m. 8 mėn. 25 d. Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas jį apskundė VSDFV, kuri 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimu VSDFV Utenos skyriaus Sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.
11. Teismas nurodė, kad profesionalioji priešgaisrinė apsauga turi būti suprantama kaip vidaus reikalų sistemos struktūrinių padalinių visuma. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priimtas dirbti būtent į Širvintų rajono priešgaisrinę tarnybą, joje dirbo iki reorganizavimo, o šią tarnybą reorganizavus, iš jos buvo atleistas. Teismo vertinimu, Širvintų rajono priešgaisrinė tarnyba prie policijos komisariato buvo vidaus reikalų sistemos struktūrinis padalinys, t. y. profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinys. Aplinkybė, kad pareiškėjo darbo vieta buvo nustatyta Širvintų rajono priešgaisrinės tarnybos struktūriniame padalinyje, nagrinėjamu atveju reikšmės neturi. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinyje.
12. Vadovaudamasis Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktu bei remdamasis pareiškėjo ir ginčo laikotarpiu pareiškėjo tiesioginiu viršininku buvusio asmens pateiktais parodymais, teismas sprendė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu de facto vykdė vairuotojo gaisrininko funkcijas. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo teismo praktiką, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1995 m. sausio 1 d. atitiko visas Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto taikymo sąlygas, todėl VSDFV Utenos skyrius nepagrįstai šio laikotarpio neįskaitė į pareiškėjo tarnybos laiką pensijai skirti.
13. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies
3 punktas laikotarpio, per kurį dirbtas darbas įskaitomas į tarnybos stažą pensijai skirti, pabaigą sieja su konkrečia data – 1995 m. sausio 1 d., tačiau profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos sukarinimo reforma iki šios datos nebuvo baigta, ji vyko ir 1996–1998 m., o Širvintų rajone buvo baigta 1997 m. pabaigoje. Atsižvelgęs į tai, kad Širvintų rajono priešgaisrinės tarnybos sukarinimo reforma užsitęsė ne dėl nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių, o dėl valstybėje buvusios finansinės padėties bei esant nustatytai aplinkybei, kad pareiškėjo faktinis darbo pobūdis Širvintų rajono priešgaisrinėje tarnyboje laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. nesiskyrė nuo 1993 m. gegužės 10 d.–1995 m. sausio 1 d. laikotarpiu vykdytų tapačių pareigų, kai pareiškėjas faktiškai dirbo vairuotojo ugniagesio darbą, teismas sprendė, kad atsakovas nepagrįstai į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti neįskaičiavo ir laikotarpio nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d.
III.
14. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius apeliaciniame skunde prašė panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
15. Atsakovo apeliacinis skundas buvo grindžiamas iš esmės šiais argumentais:
15.1. Apskaitos lape ir papildomai pateiktuose dokumentuose nėra duomenų, kad pareiškėjas nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. dirbo Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytose pareigose, o vidaus reikalų sistemos pareigūnu pareiškėjas paskirtas tik 1997 m. gruodžio 3 d. Departamentas nerado teisinio pagrindo prilyginti pareiškėjo darbo laiko nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti.
15.2. Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytas baigtinis pareigų, kurios prilyginamos tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti sąrašas: padalinių vadovai, gaisrininkai ir gaisrininkai vairuotojai. Pareiškėjas dirbo Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komandos vairuotoju. Vairuotojo pareigos nenurodytos Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio
3 dalies 3 punkte. Kadangi nei pareiškėjo pateiktuose dokumentuose, nei VSDFV Utenos skyriaus papildomai gautuose dokumentuose nėra duomenų, kad iki 1994 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas dirbo Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytose pareigose, nėra teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV Utenos skyrių perskaičiuoti pareiškėjo pareigūnų pensiją. Laikotarpis nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 2 d., atsakovo nuomone, irgi neįskaitytinas į tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti, nes į pareigūno pareigas – Širvintų miesto sukarintos priešgaisrinės dalies ugniagesiu pareiškėjas paskirtas tik nuo 1997 m. gruodžio 3 d.
15.3. Teismas, remdamasis rašytiniais liudytojo parodymais, neteisingai nustatė, kad nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. pareiškėjas faktiškai nuolatos ir nepertraukiamai iki 1995 m. sausio 1 d., o po šios datos ir iki 1997 m. gruodžio 3 d., vykdė priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo įstaigai priskirtas funkcijas. Teismas neatsižvelgė į Departamento atsiliepimą į skundą, kuriame nurodoma, jog pareiškėjas nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. pagal darbo sutartį dirbo Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komandos vairuotoju. Pareiškėjo pareigos nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. neatitiko Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte išvardintų pareigų, nes darbas Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komandos vairuotoju pagal darbo sutartį, nelaikytinas darbu profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinyje. Pareiškėjas tik 1997 m. gruodžio 3 d. pradėjo dirbti Departamento Širvintų miesto sukarintos priešgaisrinės dalies ugniagesio pareigose. Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komanda nebuvo vidaus tarnybos sistemos padalinys, todėl priešgaisrinė apsauga šioje komandoje negalėjo būti organizuota profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos pagrindais.
15.4. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. sausio 25 d. nutarimu
Nr. KT1-N1/2017 pripažino, kad Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 m. sausio 1 d. pagal darbo sutartis išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad valstybė nebuvo įsipareigojusi tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti prilyginti po Pareigūnų pensijų įstatymo, kuriuo nustatyta ši pensija, įsigaliojimo, t. y. po 1995 m. sausio 1 d., pagal darbo sutartis profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbto laiko. Todėl nurodytą darbą dirbę asmenys negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad jų tarnybos laikui bus prilygintas ir po Pareigūnų pensijų įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis dirbtas laikas. Tiek nurodytoje Konstitucinio Teismo byloje, tiek šio ginčo administracinėje byloje faktinės aplinkybės yra vienodos.
15.5. Teismas, darydamas išvadą, kad pareiškėjas nuolat ir be pertraukų dirbo toje pačioje priešgaisrinės apsaugos įstaigoje, vykdydamas priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo įstaigai priskirtas funkcijas, jo atliekamos funkcijos savo apimtimi ir pobūdžiu nesiskyrė nuo tų funkcijų, kurias pareiškėjas vykdė po 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d., neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo nustatytas aplinkybes, kad asmenims, dirbusiems pagal darbo sutartis, dėl žemesnio parengties lygio nebuvo patikima atlikti sudėtingų ekstremaliųjų situacijų likvidavimo ir gelbėjimo darbų, kuriems atlikti reikalinga atitinkama kvalifikacija. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tik rašytiniais liudytojo paaiškinimais, nepagrįstai sutapatino priešgaisrinės apsaugos padaliniuose tarnavusių pareigūnų ir juose pagal darbo sutartis dirbusių asmenų vykdytas pareigas ir neteisingai nusprendė, kad pareiškėjas faktiškai nuo 1995 m. sausio 1 d. dirbo statutinio pareigūno darbą.
16. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
17. Pareiškėjo atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo grindžiamas iš esmės šiais argumentais:
17.1. Teismas rėmėsi teisės aktų nuostatomis, suformuota teismų praktika, byloje surinktais duomenimis, dėl ko aiškiai konstatavo, jog laikotarpis nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. turi būti įskaitytas į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūno pensijai skirti. Aplinkybė, kad atsakovui buvo pateikti dokumentai, kuriose šis laikotarpis nėra įskaitytas į tarnybos laiką, nereiškia, kad jei yra nekvestionuojamai teisingi. Kilus ginčui, Departamento pateikti duomenys yra paneigti teismo sprendimu, todėl atsakovas, apskaičiuodamas pareigūno pensiją pareiškėjui, turi vadovautis teismo sprendime nurodytu, o ne jam pateiktais neteisingais duomenimis. Departamento sprendimai neturi viršenybės teismo sprendimo atžvilgiu, todėl atsakovas nepagrįstai šiuo pagrindu kvestionuoja teismo sprendimą.
17.2. Teismas sprendime nurodė, kad pareigos, kuriose ginčo laikotarpiu dirbo pareiškėjas, formaliai įvardintos kaip vairuotojo pareigos, tačiau pareiškėjas de facto atliko gaisrininko vairuotojo pareigas. Teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas, eidamas vairuotojo pareigas, atlikdavo ne tik automobilio eksploatavimo funkcijas vykstant į gaisro vietą, bet dalyvavo gaisrų gesinime ir dirbo vairuotojo bei ugniagesio darbą. Tarnyboje oficialiai nebuvo įdarbinta nė vieno ugniagesio. Nustačius, kad pareiškėjas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinyje nuo ginčo laikotarpiu vykdė vairuotojo gaisrininko funkcijas, turi būti paisoma konstitucinio asmenų lygybės prieš įstatymą principo, taip pat turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais.
17.3. Nors atsakovas teigė, kad Širvintų priešgaisrinė tarnyba nebuvo profesionali priešgaisrinė tarnyba, tačiau teisės aktai nenurodo, kas yra laikoma profesionaliąja priešgaisrine apsauga. Pareiškėjas dirbo Širvintų rajono priešgaisrinėje tarnyboje, kuri vykdė priešgaisrinę apsaugą. Jo darbas iš esmės atitiko sąlygas, pagal kurias organizuota profesionalioji priešgaisrinė apsauga.
17.4. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, situacija, kai darbas iki 1995 m. sausio 1 d. prilyginamas tarnybos laikui valstybinei pensijai skirti, tačiau po minėtos datos tas pats darbas tarnybos laikui nėra prilyginamas, prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka Pareigūnų pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirties.
18. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
19. Trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo grindžiamas iš esmės šiais argumentais:
19.1. Teismo sprendimas buvo priimtas neteisingai išaiškinus bei pritaikius materialiosios teisės normas, netinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir nepagrįstai nesivadovaujant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarime Nr. KT1-N1/2017 pateiktu Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatų bei kitų šiam ginčui aktualių aplinkybių išaiškinimu.
19.2. Pareiškėjas nuo 1993 m. gegužės 10 d. buvo ir ginčo laikotarpiu dirbo vairuotoju priešgaisrinės apsaugos padalinyje, kuriame priešgaisrinė apsauga nebuvo organizuota profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos pagrindais, t. y. pareigose, kurios nėra įvardytos Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte. Pareigūnų pensijų įstatyme nenumatyta, kad tarnybos laikui prilyginamas po 1995 m. sausio 1 d. išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais pagal darbo sutartį, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, t. y. laikas nuo 1995 m. sausio 1 d. iki jų paskyrimo sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais.
19.3. Apskaitos lape nėra duomenų, kad nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1995 m. sausio 1 d. pareiškėjas dirbo Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytose pareigose, todėl teismas netinkamai įvertino rašytinius įrodymus, tačiau rėmėsi rašytiniais dokumentais nepagrįstais pareiškėjo ir liudytojo parodymais.
20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą tenkinti – panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
21. Trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo grindžiamas iš esmės šiais argumentais:
21.1. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tik pareiškėjo paaiškinimais, liudytojo parodymais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017, kurioje pateikti išaiškinimai teisines pasekmes sukelia tik toje byloje dalyvaujančioms proceso šalims, ir įpareigodamas VSDFV Utenos skyrių įskaityti laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti, priėmė nepagrįstą, neteisingą ir neteisėtą sprendimą.
21.2. Pareiškėjo pareigos neatitiko Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte išvardintų pareigų – vairuotojo pareigos Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nėra nurodytos. Be to, darbas Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komandos vairuotoju pagal darbo sutartį taip pat nelaikytinas ir darbu profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinyje. Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komanda niekada nebuvo vidaus reikalų sistemos padalinys, todėl priešgaisrinė apsauga šioje komandoje negalėjo būti organizuota profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos pagrindais. Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komanda buvo ir šiuo metu yra Širvintų rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos padalinys.
21.3. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ne Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimu, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017, priėmė sprendimą, prieštaraujantį Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarime pateiktiems išaiškinimams ir nepagrįstai įpareigojo VSDFV Utenos skyrių į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti įskaičiuoti ir laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d.
IV.
22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartimi atsakovo VSDFV Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą atmetė, Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. birželio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 800 Eur bylinėjimosi išlaidų.
23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje susidarė situacija, kai į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti yra įskaičiuotas laikotarpis iki 1995 m. sausio 1 d. (už darbą pagal darbo sutartį, kai vėliau jis buvo paskirtas pareigūnu), tačiau nėra įskaičiuojamas laikotarpis nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. (už darbą pagal darbo sutartį, kai vėliau pareiškėjas buvo paskirtas pareigūnu). Tokia situacija, teismo vertinimu, susidarė ne dėl nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių.
24. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino atsakovo atsiliepime į skundą nurodytų argumentų, kadangi jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje surinktus įrodymus, buvo apklausti tiek pareiškėjas, tiek liudytojas, o aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą.
25. Apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad pareiškėjas nuo 1993 m. gegužės 10 d. visą laiką dirbo toje pačioje priešgaisrinės apsaugos įstaigoje, tose pačiose pareigose (gaisrinio automobilio vairuotoju) iki 1997 m. gruodžio 3 d., kai buvo reorganizuota Širvintose veikusi priešgaisrinė tarnyba, jo tarnybos metu keitėsi tik institucijos pavadinimas, t. y. iš esmės dirbo tą patį darbą. Pareiškėjas statutiniu tarnautoju tapo tik 1997 m. gruodžio 3 d., kai priešgaisrinės apsaugos įstaigos buvo reorganizuotos ir sukarintos, ši aplinkybė nepriklausė nuo pareiškėjo valios. Taigi, įvertinęs šios bylos faktines aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu faktiškai dirbo statutinio pareigūno darbą.
26. Teismas pažymėjo, kad Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nurodyta data – 1995 m. sausio 1 d., nustatanti ribą, iki kurios skaičiuojami tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami laikotarpiai, yra įstatymo įsigaliojimo data. Tačiau bylos aplinkybės leidžia spręsti, kad pareiškėjo atliktos funkcijos iki 1995 m. sausio 1 d. ir po jos niekuo nesiskyrė. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, proceso šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, taip pat tai, kad profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos sukarinimo reforma užsitęsė ne dėl nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių, konstatavo, jog pareiškėjo faktinis tarnybos Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Širvintų rajono priešgaisrinės tarnybos gaisrinio automobilio pareigose laikas nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d., kai pareiškėjo vykdoma tarnyba minėtu laikotarpiu niekuo nesiskyrė nuo jo iki
1995 m. sausio 1 d. vykdytos tarnybos, neteisėtai nebuvo įskaičiuojamas į stažą valstybinei pensijai gauti, nes pareiškėjas faktiškai dirbo statutinio pareigūno darbą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo tarnautas laikotarpis nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. turi būti įtrauktas į jo tarnybos laiką valstybinei pareigūnų ir karių pensijai skirti. Teisėjų kolegijos vertinimu, situacija, kai pareiškėjo darbas iki 1995 m. sausio 1 d. prilyginamas tarnybos laikui valstybinei pensijai skirti, tačiau po minėtos datos lygiai tas pats darbas tarnybos laikui nėra prilyginamas, prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka Pareigūnų pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirties.
27. Teismas nesutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017 pateiktu aiškinimu, nes minėtoje byloje buvo sprendžiamas iš esmės analogiškas klausimas – asmens, tarnavusio priešgaisrinėje tarnyboje, stažas. Teismas pažymėjo, kad ir vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje stažo įskaitymo valstybinei pensijai skirti klausimai sprendžiami analogiškai, remiantis, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017 suformuluotomis teisės taikymo taisyklėmis (žr., pvz. 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3890-552/2019; 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-591-602/2020).
28. Kadangi atsakovas nurodė, kad pareiškėjui į tarnybos laiką valstybinei pareigūnų ir karių pensijai skirti neįskaičiuotas laikotarpis nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d., teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjas pagrįstai kreipėsi teisminės gynybos dėl jo teisės į pareigūnų ir karių pensijos stažo perskaičiavimą. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų duomenų visumą, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino skundžiamus VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimus ir įpareigojo VSDFV Utenos skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, užtikrinant, kad pareiškėjo ištarnautas laikotarpis nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d., į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti būtų įskaitytas.
V.
29. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV padavė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1733-502/2021. Prašyme VSDFV taip pat prašo panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-1733-502/2021 ir priimti naują sprendimą – VSDFV Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą patenkinti – panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. birželio 19 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
30. Dėl proceso atnaujinimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu:
30.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Pareigūnų pensijų įstatymo 6 straipsnio ir
16 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas. Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytas baigtinis pareigų, kurias asmenys ėjo profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose, sąrašas: padalinių vadovai, gaisrininkai ir gaisrininkai vairuotojai, bei nustatyta, kad tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami laikotarpiai iki 1995 m. sausio 1 d. Taigi, asmuo turi atitikti tris sąlygas: pirma, asmuo turi būti dirbęs padalinių vadovu, gaisrininku ir (ar) gaisrininku vairuotoju, antra, šias pareigas turi būti ėjęs profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose, trečia, šiuose padaliniuose ir šiose pareigose pagal Darbo sutarties įstatymą dirbtas laikas tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas tik iki 1995 m. sausio 1 d.
30.2. Atsižvelgiant į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2020 m. gegužės mėn. (diena nenurodyta) rašte Nr. 9.4.-(3.46) nurodytus duomenis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo vairuotoju Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komandoje, t. y. priešgaisrinės apsaugos padalinyje, kuriame priešgaisrinė apsauga nebuvo organizuota profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos pagrindais, bei ėjo pareigas (vairuotojas), kurios nėra įvardytos Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte. Pareigūnų pensijų įstatyme nenumatyta, kad tarnybos laikui prilyginamas po 1995 m. sausio 1 d. profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais dirbtas išdirbtas laikas, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, t. y. laikas nuo 1995 m. sausio 1 d. iki jų paskyrimo sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais.
30.3. Net liudytojų parodymais nustačius, kad pareiškėjas „ginčo laikotarpiu de fakto vykdė vairuotojo funkcijas“, nėra teisinio pagrindo nei laikotarpio nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1995 m. sausio 1 d., nei laikotarpio nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. įskaityti į jo tarnybos stažą (stažui prilyginamą laikotarpį), nes pareiškėjas dirbo priešgaisrinės apsaugos padalinyje, kuriame priešgaisrinė apsauga nebuvo organizuota profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos pagrindais. Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnis 3 dalies 3 punkte nėra nustatyta tarnybos laikui prilyginti laikotarpius, dirbtus pagal Darbo sutarties įstatymą po 1995 m. sausio 1 d. Taigi, teismas padarė materialiosios teisės normų pažeidimą, turėjusį įtakos neteisėtos nutarties priėmimui.
31. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.
31.1. Nagrinėjamoje byloje buvo nukrypta nuo naujausios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos aiškinimo, suformuoto 2021 m. kovo 31 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-633-1062/2021 suformuotos praktikos analogiško pobūdžio bylose.
31.2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 m. sausio 1 d. išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais. Nurodyta byla buvo suteikta aiški administracinių teismų praktikos kryptis vertinant iš esmės panašias situacijas.
31.3. Administracinėje byloje Nr. A-633-1062/2021 taip pat buvo išnagrinėtas analogiško pobūdžio ginčas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad jis neturi pagrindo nesivadovauti minėta išplėstinės teisėjų kolegijos byla, kadangi tai yra naujausias teismo precedentas analogiškoje byloje, priimtas išplėstinės teisėjų kolegijos ir skirtas teismų praktikai šioje srityje suvienodinti. Dėl tos pačios priežasties teisėjų kolegija nesirėmė administracinėse bylose
Nr. A-2211-602/2017, Nr. A-3890-552/2019 ir Nr. eA-591-602/2020, Nr. A-3890-822/2019 suformuotais precedentais.
32. Pareiškėjas atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo su juo nesutinka. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
33. Pareiškėjo atsiliepimas į prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžiamas iš esmės šiais motyvais:
33.1. Trečiasis suinteresuotas asmuo ginčija ne netinkamą įstatymo normos taikymą, o nustatytas faktines aplinkybes, t. y. tai, kad pareiškėjas dirbo gaisrininku vairuotoju profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinyje. Taigi, prašyme keliamas įrodymų vertinimo bei faktinių aplinkybių nustatymo klausimas, t. y. bandoma paneigti teismų nustatytas aplinkybes. Pareiškėjas mano, kad šiuo atveju yra siekiama, kad teismas dar kartą išnagrinėtų faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus, bei priimtų prašymą padavusiam proceso dalyviui palankų sprendimą, nors tokios galimybės teisės aktai nenumato.
33.2. Teisės aktai nepateikia išaiškinimo, kas yra laikoma profesionaliąja priešgaisrine apsauga. Aktualiu laiku galiojęs teisinis reguliavimas neišskyrė profesionaliosios ir neprofesionaliosios priešgaisrinės apsaugos. Pareiškėjas dirbo Širvintų priešgaisrinėje tarnyboje, kuri vykdė priešgaisrinę apsaugą. Teigdamas, kad pareiškėjas nedirbo profesionalioje priešgaisrinėje apsaugoje, trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikė jokių įrodymų, kur tokiu atveju dirbo pareiškėjas ir kokiu pagrindu buvo organizuojama priešgaisrinė apsauga. Teiginiai, kad Musninkų komanda yra ir buvo Širvintų rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos padalinys, yra nepagrįsti. Širvintų rajono savivaldybės priešgaisrinė tarnyba buvo įsteigta 1998 m. gegužės 28 d. Tuo metu pareiškėjas jau buvo paskirtas į sukarintą priešgaisrinę apsaugą. Pareiškėjas objektyviai negalėjo dirbti įstaigoje, kuri ginčo metu net nebuvo įsteigta. VSDFV argumentuoja, kad Musninkų komanda nebuvo Priešgaisrinės apsaugos departamento padalinys, tačiau Širvintose veikė Širvintų rajono priešgaisrinė tarnyba prie policijos komisariato ir Širvintų miesto priešgaisrinė dalis. Taigi, nėra duomenų, patvirtinančių, kad ginčo laikotarpiu Širvintose būtų buvęs atskiras Priešgaisrinės apsaugos departamento padalinys. Musninkų komanda neveikė kaip atskiras vienetas, ji buvo Širvintų priešgaisrinės tarnybos dalis, o Širvintų rajono priešgaisrinė tarnyba ir Širvintų miesto priešgaisrinė dalis buvo sukarintos 1998 m. 1997 m. rugsėjo 10 d. buvo likviduotos Širvintų rajono priešgaisrinė tarnyba prie policijos komisariato ir Širvintų rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato Širvintų miesto priešgaisrinė dalis bei reformuotos į Širvintų miesto sukarintą priešgaisrinę dalį, į kurią ir buvo paskirtas pareiškėjas.
33.3. Prašyme argumentuojama, kad pareiškėjas ginčo metu dirbo vairuotoju, ne gaisrininku vairuotoju, o būtent tokią pareigybę įvardija įstatymas. Tačiau teismai kad pareiškėjas de facto atliko gaisrininko vairuotojo pareigas. Pareiškėjas atlikdavo ne tik automobilio eksploatavimo funkcijas vykstant į gaisro vietą, bet dalyvavo gaisrų gesinime ir dirbo vairuotojo bei ugniagesio darbą, gesindavo gaisrus, gelbėdavo gaisro ir kitose nelaimės vietose esančius žmones. Ginčo laikotarpiu Širvintų priešgaisrinėje tarnyboje dirbo tik vairuotojai arba vyr. vairuotojai. Taigi, tarnyboje oficialiai nebuvo įdarbinta nė vieno gaisrininko. VSDFV nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo pateiktus įrodymus. Aplinkybė, kad pareiškėjo atliekamos funkcijos nebuvo tinkamai įformintos Darbo sutarties įstatymo prasme, negali būti pagrindu taikyti formos pirmenybę prieš turinį.
33.4. Nors trečiasis suinteresuotas asmuo cituoja Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimą, kuriuo pripažinta, jog Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas po 1995 m. sausio 1 d. pagal darbo sutartis išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, neprieštarauja Konstitucijai, tačiau po šio nutarimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formavo praktiką, kad laikotarpis ir po 1995 m. sausio 1 d. turi būti prilyginamas tarnybos laikui.
33.5. Atsakydamas į argumentus, kad procesą būtina atnaujinti dėl to, jog būtų užtikrintas vienodas administracinių teismų praktikos formavimas, pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis šioje byloje buvo priimta 2021 m. rugsėjo 8 d., t. y. po trečiojo suinteresuoto asmens nurodomų nutarčių priėmimo. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 1 d. administracinėje byloje Nr. A-787-502/2021 analogiškoje situacijoje taip pat priėmė tokį patį sprendimą. Taigi, teismas nenukrypo nuo formuojamos praktikos.
34. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą su juo sutinka, prašo jį patenkinti ir panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1733-502/2021 bei priimti naują sprendimą – patenkinti VSDFV Panevėžio skyrius apeliacinį skundą – panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. birželio 19 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
35. Departamento atsiliepimas į prašymą atnaujinti procesą grindžiamas iš esmės šiais argumentais:
35.1. Atsižvelgiant į tai, kad Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komanda, kurioje nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. Darbo sutarties įstatymo pagrindais dirbo pareiškėjas, nėra vidaus reikalų sistemos padalinys ir jame priešgaisrinė apsauga nebuvo organizuota profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos pagrindais, pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas, nėra teisinio pagrindo šio laikotarpio prilyginti tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti, nepriklausomai nuo to, kokiose pareigose pareiškėjas dirbo.
35.2. Departamentas pritaria ir argumentui, kad šioje administracinėje byloje nukrypta nuo naujausios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021 ir 2021 m. rugsėjo 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-633-1062/2021 suformuotos praktikos analogiško pobūdžio bylose.
VI.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
36. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka.
37. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas. Jį galima taikyti konstatavus vieną iš ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti teismų priimtų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan.
38. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (galutinis teismo sprendimas) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 28342/95; 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 48553/99; 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 38368/04; 2007 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Volkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 8564/02).
39. VSDFV siekia atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu.
40. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika praktika, siekiant atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., LVAT 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. P662-143/2010).
40.1. Teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-5-438/2020; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017).
40.2. Prašydamas atnaujinti procesą aptariamu ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).
41. Pasisakant dėl reikalavimo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies
12 punktą, pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies
12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P-86-822/2015, Nr. P-97-502/2015, Nr. P-106-525/2015, ir kt.). Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.
42. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl į stažą pareigūno pensijai gauti neįskaityto laikotarpio nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 2 d. – pareiškėjas Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmams pateikė skundą, prašydamas panaikinti VSDFV Utenos skyriaus 2019 m. spalio 25 d. sprendimą, kuriuo ginčo laikotarpis nebuvo įtrauktas į pareiškėjo stažą, ir VSDFV 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimą, kuriuo konstatuota, kad minėtas Utenos skyriaus sprendimas yra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas skundą patenkino, panaikino skundžiamus sprendimus ir įpareigojo VSDFV Utenos skyrių įskaityti ginčo laikotarpį į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti bei perskaičiuoti pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d.
43. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos pagrįstai įpareigojo įskaityti ginčo laikotarpį (nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 2 d.) į tarnybos laiką valstybinei pareigūnų ir karių pensijai skirti. Teismas pabrėžė, kad situacija, kai pareiškėjo darbas iki 1995 m. sausio 1 d. prilyginamas tarnybos laikui valstybinei pensijai skirti, tačiau po minėtos datos tas pats darbas tarnybos laikui nėra prilyginamas, prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka Pareigūnų pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirties. Atkreiptinas dėmesys, kad aptariamoje 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartyje teismas, be kita ko, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2017 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017, 2019 m. balandžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A3890-552/2019, 2020 m. kovo 4 d. nutartimi administracinėje byloje
Nr. eA-591-602/2020).
44. Sprendžiant klausimus, keliamus (keltus) šioje administracinėje byloje, svarbus teisinis vertinimas, pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos
2021 m. kovo 31 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021. Šioje byloje, vadovaudamasi Konstitucinio Teismo doktrina ir Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimu, kuriame pažymėta, kad Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktas neprieštarauja Konstitucijai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog institucija, atsisakydama įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti laikotarpį po 1995 m. sausio 1 d., kai pareiškėjas pagal darbo sutartį toliau dirbo priešgaisrinės apsaugos padaliniuose, veikė teisėtai. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad „Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjo darbo laikotarpio nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 2 d. nebuvo pagrindo įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti. Dėl to šiuo aspektu skundžiamų Skyriaus ir Valdybos sprendimų nėra pagrindo laikyti nepagrįstais, o atsakovas tinkamai taikė ir aiškino Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą.“.
44.1. Aptariamoje byloje taip pat pažymėta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs dėl kitokio Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies
3 punkto, reglamentuojančio laikotarpį, prilyginamą tarnybos laikui pensijai skirti, aiškinimo ir taikymo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017, 2019 m. balandžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje
Nr. A-3890-552/2019, 2020 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-591-602/2020 buvo laikomasi pozicijos, kad ir vėlesniais laikotarpiais, t. y. po 1995 m. sausio 1 d. priešgaisrinės apsaugos padaliniuose pagal darbo sutartis dirbę asmenys vertinami kaip esantys toje pačioje padėtyje su asmenimis, tarnavusiais minėtose pareigose iki 1995 m. sausio 1 d., ir tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami ne tik laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., bet ir laikotarpiai, buvę ir po
1995 m. sausio 1 d.
44.2. Išplėstinė teisėjų kolegija, siekdama išvengti ginčo santykiams taikytinų teisės normų netinkamo taikymo, o taip pat ir užtikrinti iš Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo išplaukančius teisinį tikrumą ir aiškumą, teisės stabilumą bei prognozuotumą, aptariamu 2021 m. kovo 31 d. sprendimu suteikė aiškią administracinių teismų praktikos kryptį, vertinant situacijas dėl pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą nustatomo laikotarpio, prilyginamo tarnybos laikui pensijai skirti, įskaitymo į tarnybos laiką pensijai skirti. Tokia teismų praktikos raida, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, yra konstituciškai pateisinama ir objektyviai būtina.
44.3. Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 31 d. sprendimas yra naujausias teismo precedentas analogiškose bylose, priimtas išplėstinės teisėjų kolegijas ir skirtas teismų praktikai šioje srityje suvienodinti, dėl šios priežasties teismas gali nesiremti administracinėmis bylomis Nr. A-2211-602/2017, A3890-552/2019,
Nr. eA-591-602/2020. Pažymėtina, kad šios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausiose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo
1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-633-1062/2021, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2470-575/2021, 2021 m. liepos 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1769-756/2021).
45. Taigi, nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kuomet Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2021 m. kovo 31 d. sprendimu administracinėje byloje
Nr. A-667-1062/2021 suteikė administracinių teismų praktikos kryptį, kad institucija, atsisakydama įskaityti asmens tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti laikotarpį po 1995 m. sausio 1 d., nepažeidžia Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartimi aptariama išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi nesivadovavo, nors vertino ginčą dėl į stažą pareigūno pensijai gauti neįskaityto laikotarpio nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 2 d. Taigi, darytina išvada, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartimi nukrypo nuo išplėstinės teisėjų kolegijos
2021 m. kovo 31 d. sprendimu suvienodintos administracinių teismų praktikos, todėl konstatuotina, kad šiuo atveju atsakovo prašymas atnaujinti procesą yra pagrįstas, todėl tenkinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 3 dalimi, 163 straipsnio 1 ir 2 dalimis, teisėjų kolegija
nutaria:
Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje
Nr. eA-1733-502/2021 tenkinti.
Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1733-502/2021 pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo valdybos Panevėžio skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Administracinę bylą perduoti nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Romanas Klišauskas
Gintaras Kryževičius