Civilinė byla Nr. e2-916-186/2015
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02788-2014-7
Procesinio sprendimo kategorija:126.2.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gegužės 7 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidijus Žironas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „MIRATONA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 25 d. nutarties, kuria iškelta bankroto byla, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-1997-661/2015 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „MIRATONA“, byloje trečiuoju asmeniu dalyvauja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Išnagrinėjus bylą pagal atskirąjį skundą,
n u s t a t y t a :
I. Ginčo esmė
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, prašydamas atsakovui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „MIRATONA“ iškelti bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB „NORDIC TACTICS“. Ieškovas nurodė, kad jis yra atsakovo kreditorius, kuriam įsiskolinimas susidarė nuo 2013 metų vasario mėnesio ir 2014 m. gruodžio 1 d. skolą sudarė 16 161,50 Lt (4 680,69 Eur). Pagal atsakovo paskutinį kartą Juridinių asmenų registrui pateikto balanso už 2012 metus duomenis atsakovas yra nemokus. Atsakovas nekilnojamojo turto ir transporto priemonių neturi.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 25 d. nutartimi iškėlė UAB „MIRATONA“ bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė UAB „NORDIC TACTICS“.
Teismas nustatė, kad pagal 2013 m. gruodžio 31 d. balansą atsakovas turėjo turto už 919 683,15 Eur (3 175 482 Lt), per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 364 922,67 Eur (1 260 005 Lt). Pagal 2014 m. rugsėjo 30 d. balansą atsakovo turtas įvertintas 867 091,63 Eur (2 993 894 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 364 922,67 Eur (1 260 005 Lt). Iš įmonės pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad įmonė 2014 metais dirbo nuostolingai.
Teismas pažymėjo, kad lizingo objektai iki visiško jų išpirkimo pagal bendrą taisyklę neturi būti įtraukiami į lizingo gavėjo (atsakovo) balansą, todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.567 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad, vertinant atsakovo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį, lizingo turtas turi būti atimamas iš bendros į balansą įrašyto atsakovo turto vertės. VĮ Registrų centro duomenimis atsakovas nekilnojamojo turto neturi. Teismas, remdamasis šiomis aplinkybėmis, konstatavo, kad pagal 2014 m. rugsėjo 30 d. balansą įmonės turtą sudaro 278 862,66 Eur (962 857 Lt). Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovo pateiktame 2014 m. rugsėjo 30 d. balanse įmonės per vienerius metus gautinos sumos sudaro 216 990,84 Eur (749 226 Lt), o atsakovo pateiktame įmonės debitorių sąraše dauguma įmonės skolininkų yra užsienio įmonės, todėl skolų susigrąžinimas yra abejotinas.
Kadangi atsakovas neįvykdė teismo įpareigojimo pateikti tinkamą įmonės kreditorių sąrašą, kuriame būtų nurodyti atsiskaitymo terminai, teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, laikė, kad įmonės pateiktame kreditorių sąraše nurodyti įsiskolinimai kreditoriams yra pradelsti. Teismas darė išvadą, kad atsakovas yra nemokus, nes jo pradelsti įsipareigojimai 372 118,13 Eur (1 284 849,48 Lt) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliantas (atsakovas) UAB „MIRATONA“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.
Atsakovas atskirajame skunde nurodo, kad pagal 2015 m. vasario 28 d. balansą įmonė turi turto už 831 227 Eur, o pradelsti įmonės įsipareigojimai sudaro tik 12 519,66 Eur. Kiti atsakovo įsipareigojimai sudaro 248 946 Eur. Tai reiškia, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai neviršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės – 415 613,50 Eur (831 227 / 2). Pagal 2015 m. vasario 28 d. pelno (nuostolių) ataskaitą bendrovės grynasis pelnas sudarė 197 484 Eur.
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
- Atsakovas prievolių ieškovui nevykdo nuo 2012 metų gruodžio mėnesio, priverstinis skolos išieškojimas buvo nesėkmingas. Įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo į įmonės balansą įrašyto turto vertę.
- Atsakovo pateiktas kreditorių sąrašas yra netikslus. Į įsipareigojimų sąrašą nebuvo įtrauktas ieškovas ir trečiasis asmuo, sąraše nurodytos tik atsakovo skolos tiekėjams. Atsakovo kreditorių ir debitorių sąrašai neleidžia identifikuoti visų atsakovo kreditorių ir skolininkų, nustatyti atsiskaitymo terminų.
- Atsakovas neturi nekilnojamojo ir kilnojamojo turto.
Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
- Atsakovas trečiajam asmeniui 2015 m. kovo 16 d. skolingas 49 730,41 Eur. Mokestinė nepriemoka yra susidariusi nuo 2012 metų pradžios.
- Įmonės faktiniam nemokumui nustatyti svarbu ne tik formalus pradelstų įsipareigojimų ir į įmonės balansą įrašyti turto vertės santykis, bet ir objektyvaus turinio aplinkybės, iš kurių būtų galima spręsti apie faktinį įmonės mokumą. Nustačius, kad įmonė ilgą laiką bent iš dalies negali atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, įmonė gali būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams ir neviršijant pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės.
Atsakovas UAB „MIRATONA“ iki bylos pagal atskirąjį skundą nagrinėjimo iš esmės pradžios pateikė prašymą nutraukti civilinę bylą, nes atsakovas visiškai atsiskaitė su ieškovu.
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai iškėlė UAB „MIRATONA“ bankroto bylą.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į gautą apelianto prašymą dėl bylos nutraukimo, visų pirma šioje nutartyje pateikia argumentus dėl šio prašymo. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ir ĮBĮ) įtvirtinti atsisakymo iškelti bankroto bylą įmonei pagrindai, tarp jų, nustačius, kad įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkino kreditoriaus, kuris kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimus (ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Teismas gali atsisakyti kelti įmonei bankroto bylą šiuo pagrindu, jeigu įmonė bankroto bylą inicijavusio kreditoriaus reikalavimus patenkina iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo dienos. Nagrinėjamu atveju nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo priimta 2015 m. vasario 25 d., atsakovas pateikė duomenis, kad kreditoriui, inicijavusiam bankroto bylą, mokėjimus atliko 2015 m. balandžio 14 ir 19 d. Bankroto bylos iškėlimas reiškia įmonės nemokumo konstatavimą visų įmonės kreditorių atžvilgiu. Įmonei, kuriai iškelta bankroto byla, atsiskaičius su kreditoriumi, inicijavusiu jai bankroto bylą, jos nemokumo būsena vis tiek gali išlikti. Jeigu įmonė jai bankroto bylą inicijavusio kreditoriaus (kreditorių) reikalavimus patenkina po teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo, atsisakyti iškelti bankroto bylą ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu negalima. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas apelianto prašymo dėl civilinės bylos nutraukimo netenkina.
Pagrindai bankroto bylai iškelti numatyti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai ji nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).
Pradelstais įsipareigojimais laikomi tie, kuriems įvykdyti yra suėjęs terminas. Įmonės nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose, turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę.
Pirmosios instancijos teismas atsakovo turtinę–finansinę padėtį vertino remdamasis 2013 m. gruodžio 31 d. ir 2014 m. rugsėjo 30 d. balanso, 2014 m. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė 2015 m. vasario 28 d. balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, remdamasis šiuose finansinės atskaitomybės dokumentuose pateiktais duomenimis teigia, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės.
Kaip jau minėta, įmonės mokumo vertinimo procese esminę reikšmę turi dviejų rūšių duomenys: pradelstų įsipareigojimų suma ir į įmonės balansą įrašyto turto vertė. Šiuo atveju aktualus yra atsakovo balanse nurodyto turto vertės realumas, įmonės pradelstų įsipareigojimų dydis. Iš 2015 m. vasario 28 d. balandžio duomenų matyti, kad įmonės turtą sudaro 831 227 Eur (ilgalaikis – 567 379 Eur, iš kurio pastatai ir statiniai – 566 558 Eur, trumpalaikis – 263 848 Eur, iš kurio 203 278 Eur sudaro per vienerius metus gautinos sumos (pirkėjų įsiskolinimas)), o įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 727 595 Eur (per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 72 752 Eur, po vienerių metų mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 654 843 Eur, iš kurių didžiąją dalį sudaro lizingo (finansinės nuomos) ar panašūs įsipareigojimai – 622 695 Eur). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas į bylą pateiktų atsakovo balansų duomenis, iš juose nurodyto bendros turto vertės atėmė į balansą įrašytų pastatų ir statinių, kurie yra lizingo sutarčių dalykas, balansinę vertę. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka, nes, sudarydamas 2015 m. vasario 28 d. balansą, į bendrą turto masę vėl įtraukia ir pastatus bei statinius. Taigi šiuo atveju kilo neaiškumai, nustatant į įmonės balansą įrašyto turto, įgyto lizingo sutarčių pagrindu, vertę. Sprendžiant dėl lizingo sutarčių pagrindu įmonės įgyto turto vertės pirmiausia atsižvelgtina į sutartinių santykių tarp lizingo bendrovės (lizingo davėjo) ir lizingo gavėjo (įmonės, kuriai inicijuojama bankroto byla) specifiką. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertintos lizingo sutarties sąlygos ir lizingo rūšis bei galimybė lizingo gavėjui įgyti daiktą nuosavybėn arba susigrąžinti už daiktą jau sumokėtas įmokas, kad, daiktą įgijus nuosavybėn arba susigrąžinus įmokas ir taip padidėjus įmonės turto masei, padidėtų ir kreditorių galimybės patenkinti savo finansinius reikalavimus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neįpareigojo atsakovo pateikti lizingo sutartis, kad būtų galima įvertinti lizingo sutarties sąlygas ir lizingo rūšį ir atitinkamai daryti išvadas dėl bendrovės įmonės turto vertės, turto realumo. Apeliacinio teismo įsitikinimu, nepašalinus abejonių dėl (lizinguojamo) turto įtraukimo į įmonės balansą (apskaitymo), neįmanomas ir objektyvus įmonės (ne)mokumo vertinimas.
Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, itin didelę dalį įmonės turto vertės sudaro tiekėjų, kurių dalis yra užsienio juridiniai asmenys, skolos. Pirmosios instancijos teismo nuomone, skolų atgavimo galimybės dėl to, jog didžioji dalis debitorių yra užsienyje registruoti juridiniai asmenys, abejotinos. Tačiau vien faktas, kad didžioji dalis įmonės skolininkų yra užsienio juridiniai asmenys, neleidžia daryti vienareikšmės išvados, jog skolų atgauti galimybių nėra. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybių, ar įmonės debitoriai laiku vykdo savo įsipareigojimus atsakovui, jei ne, kiek laiko delsiama atsiskaityti su atsakovu, kokios yra skolų sugrąžinimo perspektyvos.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, apeliantui nepateikus patikslino kreditorių sąrašo, kuriame būtų nurodyti atsiskaitymo su kreditoriais terminai, pirmosios instancijos teismas laikė, jog visi įmonės kreditorių sąraše nurodyti įsiskolinimai kreditoriams yra pradelsti. Kartu su atskiruoju skundu apeliantas pateikė kreditorių, kuriems reikalavimai yra pradelsti, sąrašą. Pagal pateiktą kreditorių sąrašą pradelsti įmonės įsipareigojimai sudaro tik 12 519,66 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pateiktas sąrašas akivaizdžiai neatitinka tikrovės. Iš ieškovo ir trečiojo asmens atsiliepimų į ieškinį, kitų bylos duomenų matyti, kad sąrašo sudarymo dieną apeliantas turėjo pradelstų įsipareigojimų tiek Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, tiek Valstybinei mokesčių inspekcijai (atitinkamai 5 598,02 Eur ir 49 730,41 Eur), tačiau šie kreditoriai neįtraukti į apeliacinės instancijos teismui pateiktą kreditorių, kuriems reikalavimai yra pradelsti, sąrašą. Be to, kaip jau minėta, po apeliacine tvarka apskųstos nutarties priėmimo apeliantas iš dalies padengė įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, todėl pradelstų įsipareigojimų apimtis yra pakitusi ir dėl šios aplinkybės. Įmonės mokumo vertinimo procese esminę reikšmę turi pradelstų įsipareigojimų suma, o šiuo atveju tikroji pradelstų įsipareigojimų suma nenustatyta. Ši aplinkybė neleidžia objektyviai įvertinti įmonės mokumo.
Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neanalizavo aplinkybių, susijusių su atsakovo ūkinės–komercinės veiklos vykdymu ir jos perspektyvumu. Atsakovas teigia, kad jis vykdo ūkinę–komercinę veiklą, iš kurios gauna pajamų, t. y. nuomoja patalpas, jog įmonė gautas pajamas naudoja įmokoms lizingo davėjui mokėti ir kreditorių finansiniams reikalavimams dengti, kad ketina ateityje plėsti savo veiklą, tačiau nepateikė objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti nurodomas aplinkybes, t. y. nepateikė su nuomininkais sudarytų sutarčių, duomenų, kad iš nuomos teisinių santykių apeliantas gauna 4 000 Eur per mėnesį ir kad šios pajamos yra pakankamos, kad įmonės finansinė padėtis gerėtų. Visgi byloje yra duomenų, kad atsakovas atlieka tam tikrus mokėjimus, tačiau kelia abejonių tai, jog buvo praktiškai visiškai atsiskaityta tik su tuo kreditoriumi, kuris inicijavo procesą dėl bankroto bylos iškėlimo. Siekiant išsiaiškinti, ar apeliantas iš tikrųjų ketina atsiskaityti su visais kreditoriais ir išsaugoti ūkinę–komercinę veiklą, būtina aiškintis aplinkybes, susijusias su atsakovo ūkinės–komercinės veiklos vykdymu ir jos perspektyvumu, ar atsakovas įsiskolinimą padengė tik Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, bandydamas išvengti bankroto bylos iškėlimo, ar sąžiningai mažina įsiskolinimus ir kitiems savo kreditoriams.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, o bankroto bylos iškėlimo klausimas UAB „MIRATONA“ perduotinas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Teismas šios kategorijos bylose yra aktyvus, todėl privalo imtis veiksmų, siekdamas išsiaiškinti tikrąją atsakovo turtinę padėtį ir jo galimybes tęsti ūkinę komercinę veiklą, įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams išvengiant bankroto.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei „MIRATONA“ perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
Teisėjas Egidijus Žironas