Administracinė byla Nr. A-541-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04503-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. R. ir atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja D. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Prokuratūra, Generalinė prokuratūra, atsakovas) neišmokėtą prokuroro darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 2 408,81 Eur (8 317,12 Lt).

Pareiškėja nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – ir Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas, Įstatymas) priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pripažinimo netekusiu galios, 2 ir 3 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XI-1839 2011 m. gruodžio 21 d. redakciją jai nustatytas pareiginės algos koeficientas 9,5; pagal Įstatymo priedėlio III skirsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1834 2011 m. gruodžio 21 d. redakciją nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. pareiginės algos koeficientas sumažintas iki 9,03; pagal Įstatymo priedėlio III skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-111 2012 m. gruodžio 20 d. redakciją pareiginės algos koeficiento sumažinimo laikas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad pareiginės algos koeficientas 9,03 pradėtas taikyti nuo 2012 m. gegužės 3 d.

Pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo priedėlio III skirsnis, įtvirtinęs neproporcingai sumažintus prokurorų pareiginės algos koeficientus, bei minėto skirsnio 2 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo tokio sumažinimo galiojimo laikas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėja teigė, kad dėl neteisėto pareiginės algos koeficiento sumažinimo jai buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio – 2 408,81 Eur (8 317,12 Lt). Pareiškėja akcentavo, kad dėl ilgos proceso trukmės atsakovas turėjo galimybę numatyti jai priteistiną sumą, kaip galimus būsimus mokėjimus, todėl prieštaravo, kad jai priteistinos sumos mokėjimas būtų išdėstytas dalimis arba atidėtas.

Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti, o nusprendus skundą tenkinti, mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienus metus.

Atsakovas nurodė, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir pagal tokį teisės aktą (jo dalį) atsiradusios teisinės pasekmės yra teisėtos, todėl Prokuratūros veiksmai, nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą, yra teisėti, nepažeidžiantys pareiškėjos teisių ir (ar) teisėtų interesų. Atsakovas paaiškino, kad Prokuratūros atitinkamų einamųjų ir ateinančių metų biudžetuose nenumatyta ir atitinkamai nebus skiriama lėšų sumoms, priteistinoms dėl norminių teisės aktų, pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai ir (ar) įstatymams, arba dėl norminių teisės aktų pakeitimo ar galiojimo panaikinimo. Atsakovas teigė, kad teismui nusprendus tenkinti pareiškėjos skundą, siekiant tinkamai užtikrinti pagrindinius atitinkamų biudžetų planavimo, kaupimo ir naudojimo principus, nebus pažeisti pareiškėjos interesai ir teisėti lūkesčiai mokėjimus išdėsčius proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienus metus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjos D. R. skundą tenkino ir priteisė jai iš Prokuratūros neišmokėtą atlyginimo dalį – 2 408,81 Eur; sprendimo vykdymą atidėjo iki kitų biudžetinių metų pirmos dienos po šio sprendimo įsiteisėjimo.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažinta, jog ginčui taikytinų įstatymų skirtingos redakcijos, kuriose nustatyti sumažinti prokurorų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti prokurorų atlyginimai, prieštarauja Konstitucijai, bei vadovaudamasis Konstitucijos 6 straipsniu, padarė išvadą, kad pareiškėjos teisės yra gintinos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 straipsniu ir atsižvelgęs į tai, kad 2015 metų valstybės biudžete šiuo sprendimu priteista suma nėra numatyta, sprendimo vykdymą nusprendė atidėti kitiems biudžetiniams metams.

III.

Pareiškėja D. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų priteista pareiškėjai dėl neteisėto prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėta suma (2 927,20 Eur (10 107,02 Lt)) ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už neišmokėtą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Pareiškėja nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia jos, kaip silpnesnės darbo santykių šalies, teises. Pareiškėja teigia, kad administracinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl jai nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neteisėtai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, tačiau teisiniai santykiai, dėl kurių pareiškėjai neišmokėta dalis darbo užmokesčio, realiai tęsiasi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja akcentuoja, jog teismui buvo pateikti duomenys apie darbo užmokesčio nepriemoką už visą jos teises pažeidžiančio darbo užmokesčio mažinimo laikotarpį, todėl mano, kad nors ji ir nesuformulavo konkretaus reikalavimo dėl darbo užmokesčio nepriemokos, kuris susidarė nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d., priteisimo, pirmosios instancijos teismas galėjo ir privalėjo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir už šį laikotarpį.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu buvo panaikintas administracinės bylos iškėlimo metu galiojęs Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnis, ribojantis laikotarpį, už kurį gali būti priteisiamos su darbo santykiais susijusios sumos. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad bendrieji darbo bylų nagrinėjimo principai įpareigoja teismą būti aktyviam ir leidžia viršyti darbuotojo pareikštus reikalavimus. Reikalavimas priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką yra neatsiejamai susijęs su šioje byloje pareikštu reikalavimu ir nelaikytinas nauju. Taip pat pareiškėja prašo priteisti ir procesines palūkanas, nes nuo bylos iškėlimo teisme dienos yra praėję pakankamai daug laiko.

Atsakovas Prokuratūra atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka.

Atsakovas pažymi, kad sprendžiant delspinigių už darbo užmokesčio dalies mokėjimo vėlavimą, turi būti nustatyta, ar dėl tokio vėlavimo kalta institucija. Atsakovas teigia, kad pareiškėjai darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mokamas vadovaujantis galiojančiais ir tuo metu Konstitucijai prieštaraujančiais nepripažintais teisės aktais. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja neturi teisės apeliaciniame skunde kelti naujų reikalavimų.

IV.

Atsakovas Generalinė prokuratūra apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo dalį dėl tenkinto pareiškėjos D. R. skundo reikalavimo, jį atmetant.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalis, kuria tenkintas pareiškėjos reikalavimas, priimta netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialiosios teisės normas ir Konstitucinio Teismo praktiką. Atsakovas pažymi, kad Generalinė prokuratūra, skaičiuodama pareiškėjai mokėtiną darbo užmokestį, neturėjo galimybės nukrypti nuo nustatyto teisinio reguliavimo, todėl darbo užmokestis pareiškėjai buvo skaičiuojamas ir išmokamas nepažeidžiant ginčo laikotarpiu galiojusių teisės normų. Generalinė prokuratūra ir jos darbuotojai veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius įstatymus, t. y. Generalinės prokuratūros veiksmai pagal Įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą tarnybinį atlyginimą buvo teisėti. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodytą sumą turėjo priteisti ne iš Prokuratūros, o iš Lietuvos valstybės.

Atsakovas vadovaujasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu reglamentavimu ir teigia, kad Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo, nes minėtame nutarime nenumatyta, kad teisiniai santykiai taikytini praeičiai. Atsakovas laikosi pozicijos, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Tik įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises galėtų ginti teisme.

Atsakovas nurodo, kad 2014 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą Nr. XII-1088, kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybei yra pavesta iki 2015 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybių biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingų lėšų sumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai D. R. (prokurorei) neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo prokurorės pareigas. Prokurorų darbo užmokestį nustato Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 str.). Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestis susideda iš pareiginės algos, priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedo už kvalifikacinį rangą. Iš Generalinės prokuratūros parengtų pažymų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjos darbo užmokestį sudarė ne tik apskaičiuota pareiginė alga, bet jai taip pat buvo mokami ir priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus bei už kvalifikacinį rangą. Pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio (Įstatymo 4 str. 2 d.). Priedą už ištarnautus valstybei metus sudaro 3 procentai valstybės politiko ar valstybės pareigūno pareiginės algos už kiekvienus trejus metus, tačiau priedo dydis neturi viršyti 30 procentų pareiginės algos (Įstatymo 5 str. 3 d.). Pagal Įstatymo 51 straipsnį prokurorams priedai už kvalifikacinį rangą skaičiuojami nuo pareiginės algos. Konkretūs prokurorų pareiginės algos koeficientai nustatyti Įstatymo priedėlio III skirsnyje.

Byloje nėra ginčo, kad Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą, t. y. pareiškėja iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją. Pirmosios instancijos teismas 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi sustabdė bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo kitose administracinėse bylose pateiktus prašymus ištirti, ar ir šioje byloje aktualios teisės aktų nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 17 d. posėdyje išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą, be kita ko, pagal minėtus pirmosios instancijos teismo prašymus bei 2014 m. gruodžio 22 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. sausio 14 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą ir išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime detaliai išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjos (prokurorės) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjos darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatų, reglamentuojančių prokurorų pareiginės algos koeficientų dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjos skundą tiesiogiai taikydamas Konstituciją.

Prokuratūra neginčija aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu dėl sumažintų prokurorų pareiginės algos koeficientų taikymo susidarė pareiškėjai pirmosios instancijos teismo priteista darbo užmokesčio nepriemokos suma, tačiau apeliaciniame skunde teigia, jog pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, nes jos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pareiškėja skunde laikėsi pozicijos, kad jai nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteista teismo sprendimu tiesiogiai taikant Konstituciją.

Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjos teisės yra gintinos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jai ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, nepripažintina pagrįsta.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, kad Įstatymo priedėlio III skirsnis prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, ir taip pat išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.

Vertindama Prokuratūros apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo nustatymo reikšme šiam ginčui, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravusiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti prokurorų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Pažymėtina, kad analogiški išaiškinimai dėl patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymo buvo pateikti ir Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuriame prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos tam tikros teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atlyginimų sumažinimą, nuostatos. Todėl šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek prokurorams), šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Teisėjų kolegija pažymi, kad ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime Konstitucinis Teismas nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Akcentuotina, kad 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjos skundą ir priteisti jai darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 9 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir prokurorams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d.

Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Priėmus Grąžinimo įstatymą, išnyko pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodoma pareiškėjos teisinės padėties neapibrėžtumo situacija.

Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo Prokuratūros pozicija, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, kad pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Generalinei prokuratūrai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Generalinės prokuratūros. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1134-520/2016; 2016 m. kovo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-72-575/2016; 2016 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-510-552/2016).

Nagrinėdama ir vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija akcentuoja, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-391-492/2015 yra išaiškinęs, kad administracinių bylų teisenoje galioja dispozityvumo principas, kuris reiškia, jog bylos nagrinėjimo dalyką ir pagrindą, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pats pareiškėjas, skunde suformuluodamas savo materialųjį teisinį reikalavimą bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (ABTĮ 23 str. 2 d. 7, 8 p.). Pagal ABTĮ 10 straipsnį teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas 2015 m. vasario 19 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir pasiūlė pareiškėjai pateikti patikslintą skundą, surašytą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimo išaiškinimus (b. l. 52). Pareiškėja 2015 m. kovo 16 d. patikslintame skunde (b. l. 58–59), kurį pirmosios instancijos teismas 2015 m. kovo 19 d. nutartimi (b. l. 62) priėmė, suformulavo savo reikalavimą priteisti iš Generalinės prokuratūros neišmokėtą prokuroro darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 2 408,81 Eur (8 317,12 Lt). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundą ir priteisė jai nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

Pareiškėja apeliacinį skundą padavė siekdama, kad jai būtų papildomai priteista nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka ir priteistos 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos. Pareiškėjos teigimu, nors ji ir nesuformulavo konkretaus reikalavimo dėl darbo užmokesčio nepriemokos, kuris susidarė nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d., priteisimo, pirmosios instancijos teismas galėjo ir privalėjo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir už šį laikotarpį, nes bendrieji darbo bylų nagrinėjimo principai įpareigoja teismą būti aktyviam ir leidžia viršyti darbuotojo pareikštus reikalavimus. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad reikalavimas priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką yra neatsiejamai susijęs su šioje byloje pareikštu reikalavimu ir nelaikytinas nauju.

Pažymėtina, kad pareiškėja skunde prašė priteisti iš Generalinės prokuratūros neišmokėtą prokuroro darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., ir pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo šį pareiškėjos reikalavimą, o kitų reikalavimų pareiškėja nebuvo pareiškusi. Kadangi pareiškėjos apeliaciniame skunde suformuoti nauji reikalavimai priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas pagrįstai nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, šie pareiškėjos naujai suformuluoti reikalavimai negali būti nagrinėjami ir apeliacinės instancijos teisme.

2016 m. gegužės 30 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjos prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas nuspręstų pareiškėjos naudai priimtą sprendimą panaikinti atsižvelgęs į tai, kad po ginčijamo sprendimo priėmimo įsigaliojo pareiškėjos konstitucines teises į teisingą atlygį pažeidžiantis Grąžinimo įstatymas. Pareiškėjos teigimu, Grąžinimo įstatymas ginčo teisiniams santykiams netaikytinas, nes priimtas vėliau, nei skundžiamas teismo sprendimas. Be to, Grąžinimo įstatyme numatyta darbo užmokesčio nepriemokas mažinanti formulė neatitinka Konstitucijos nuostatų, pažeidžia pareiškėjos teisę į teisingą atlygį ir teisinės valstybės principą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjos iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, turi būti tenkinamas pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

Iš pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą turinio matyti, kad, pareiškėjos nuomone, Grąžinimo įstatyme neteisėtai nustatyta prokurorams grąžinti tik dalį, o ne visą ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokestį. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjos skundo pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. pareiškėja skunde nereiškė reikalavimų vadovaudamasi Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu. Nors pareiškėja teigia, kad Grąžinimo įstatymas ginčo teisiniams santykiams netaikytinas, nes priimtas vėliau, nei skundžiamas teismo sprendimas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, Grąžinimo įstatymas šioje byloje yra aktualus dėl to, ar įstatymų leidėjas nustatė patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą be nepagrįsto delsimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokesčio koeficientai galėjo būti proporcingai mažinami. Kaip jau minėta, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota).

Konstitucinis Teismas, vertindamas atlyginimo už darbą mažinimą proporcingumo aspektu, 2013 m. liepos 1 d. nutarime atsižvelgė į toje konstitucinės justicijos byloje pateiktą Lietuvos Respublikos finansų ministro Rimanto Šadžiaus raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad 2009 metais dėl atlyginimų mažinimo sutaupyta apie 11 mln. Lt, o kiekvienais paskesniais metais (įskaitant 2013 metus) – apie 112 mln. Lt; siekiant per metus sutaupyti 112 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc., kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc. Pažymėtina, kad šiuos apskaičiavimus Konstitucinis Teismas pakartojo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime. Jais yra remiamasi ir Grąžinimo įstatyme, kurio preambulėje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Seimas šį įstatymą priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi.

Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad pareiškėja prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamų prokurorų darbo užmokesčio (atlyginimo) procentų (2 ir 4,5) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėja taip pat nepateikė konkrečių skaičiavimų, kad įstatymų leidėjas kompensacijų dydžių požiūriu nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. kad pareiškėjai pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina jos praradimų dalis pažeidžia pareiškėjos teisę į teisingą atlygį. Atkreiptinas dėmesys, kad asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai nebuvo tenkinti ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškose bylose (žr., pvz., 2016 m. vasario 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-883-520/2016; 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016).

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti.

Pareiškėjos D. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos D. R. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                         Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Dalia Višinskienė