Administracinė byla Nr. eA-675-624/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00339-2024-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. balandžio 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal
I. C. (I. C.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. C. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai ir Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėja I. C. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos Ambasados Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje ir Omano Sultonatui (toliau – ir Ambasada) 2024 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 10 „Atsisakyti išduoti Šengeno vizą“ (toliau – ir Ambasados sprendimas) ir Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2024 m. sausio 22 d. sprendimą
Nr. 24S25443, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių (5 metus) (toliau – ir Departamento sprendimas).
2. Skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:
2.1. Pareiškėja nuolat gyvena Jungtinėje Karalystėje, Londone, nuo (duomenys neskelbtini) yra ištekėjusi už Lietuvos Respublikos piliečio, (duomenys neskelbtini) jiems yra gimęs sūnus.
2024 m. sausio 18 d. Ambasada priėmė sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 810/2009, nustatančiu Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas), nes viena ar kelios valstybės narės pareiškėją laiko keliančia grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui. Departamentas 2024 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 24S25443, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 1, 5 dalimis, uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių (5 metus) nuo sprendimo priėmimo dienos, nes ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui ir jai buvo atsisakyta išduoti vizą.
2.2. Departamento sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad 2024 m. sausio 15 d. Departamentas gavo trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) vertinimą, kuriame nurodyta, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, nes pildydama Departamento klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo, atsakydama į šio klausimyno
12 klausimą, nurodė, kad Krymas legitimiai (teisėtai) priklauso Rusijos Federacijai. VSD pateikė išvadą, kad pareiškėja gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos Federacijos valdžiai asmuo ir VSD vertina, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Departamentas, įvertinęs VSD išadą, padarė savo vertinimą, kad pareiškėja santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu sudarė (duomenys neskelbtini), tačiau nesiekė gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Jos šeimos nariai – sutuoktinis ir sūnus negyvena Lietuvos Respublikoje, pareiškėjos sutuoktinis nuo (duomenys neskelbtini) yra deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę, Lietuvos Respublikoje nedirba nuo 2017 m., pareiškėjos sūnaus gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje nedeklaruota. Todėl įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, pareiškėjos šeimyninius ryšius su Lietuvoje gyvenančiais šeimos nariais, socialinius ir ekonominius ryšius, siekis likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas ir negali būti pateisintas tuo faktu, kad jos šeimos nariai yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Departamento vertinimu, uždraudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.
2.3. Pareiškėja nekėlė, nekelia ir nekels jokios grėsmės Lietuvos Respublikos saugumui, ji nebuvo, nėra ir nebus išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos Federacijos valdžiai asmuo. Priešingai negu nurodyta Departamento sprendime, pareiškėjos sutuoktinio gyvenimas ir darbas Jungtinėje Karalystėje, sūnaus gyvenamosios vietos nedeklaravimas Lietuvos Respublikoje nėra ir negali būti laikomas vienu iš pagrindų, neišduoti pareiškėjai vizą ir uždrausti atvykti į Lietuvą. Pareiškėja prašė ne leidimo gyventi Lietuvoje, o Šengeno vizos, norėdama atvykti į Lietuvą aplankyti sutuoktinio tėvus (sūnaus senelius). Pareiškėja tokiais pat pagrindais, kaip ir buvo prašoma išduoti vizą, 2022 m. gavo vizą, galiojusią vienerius metus. Lietuvoje kartu su sutuoktiniu ir sūnumi lankėsi 2023 metais, čia buvo dvi savaites, gyveno pas sutuoktinio tėvus. Jokios grėsmės valstybės saugumui tada ji nekėlė. Pareiškėja nuo 2020 m. kovo mėnesio nebuvo išvykusi į Rusijos Federaciją, nors ten gyvena jos tėvai. Pildydama anketą, pareiškėja nurodė faktinę situacija, kad Krymas iki 2014 m. priklausė Ukrainai, nuo 2014 m. jis yra Rusijos žinioje. Pareiškėja supranta, kad Krymas buvo neteisėtai okupuotas, ji jokiais būdais nepalaiko Rusijos, nepalaiko karo, kurį prieš Ukrainą pradėjo Rusija. Tokį patį atsakymą į anketos 11 klausimą pareiškėja nurodė
2022 metais, kreipdamasi dėl vizos išdavimo, kuri jai buvo išduota ir galiojo nuo
2022 m. gruodžio 26 d. iki 2023 m. gruodžio 23 d.
2.4. Pareiškėja supranta, jog anketoje kompetentingos institucijos tikisi iš užsieniečių atsakymo, kad Krymas priklauso Ukrainai, bet pareiškėja bijojo ir bijo tai nurodyti, nes bijo, kad šiuos duomenis (jos atsakymus anketoje) gali gauti Rusijos Federacija, ir tada jos tėvams, gyvenantiems Rusijoje, kils realus pavojus sveikatai ir gyvybei, nes šiuo metu Rusijos Federacijoje klesti politinis teroras – valdžios institucijos priėmė eilę teisės aktų, kurių pagrindu neva už ,,neteisingos“ informacijos apie jų veiklą, apie specialiosios karinės operacijos Ukrainoje, kariuomenės ,,diskreditaciją”, žmonės yra sulaikomi, jų atžvilgiu pradedamas baudžiamasis persekiojimas, ir už tokius ,,nusikaltimus” yra numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė bei turto konfiskavimas. Todėl Ambasada turėjo vertinti ne tik pareiškėjos atsakymo į anketos 11 klausimo formulavimą, bet ir jos pagrįstą baimę, kad jei Rusija pasiektų tokia pareiškėjos pozicija, jai, jos šeimos nariams grės realus pavojus – Rusijos institucijų susidorojimas su jais.
3. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti ir nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:
3.1. Pareiškėja Lietuvos Respublikos ambasadai Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje ir Omano Sultonatui pateikė 2023 m. gruodžio 4 d. prašymą išduoti Šengeno vizą ir pagrindžiamuosius dokumentus. Prašyme pareiškėja nurodė: šeimyninę padėtį - susituokusi (9 p.), sutuoktinis - Lietuvos Respublikos pilietis A. Z. (17 - 18 p.), dabartinė profesinė veikla - nenurodyta (21 p.), kelionės tikslas - šeimos ar draugų lankymas (23 p.), prašymo grafoje „Papildoma informacija apie buvimo tikslą“ nurodė - vaikas turi būti tikrinamas kasmet pas gydytoją, aplankyti senelius; tėvai irgi praeina patikrinimą pas gydytojus, žmona turi išvaržą ir mums reikės važiuoti pas gydytoją bet kokią dieną (24 p.), Valstybė narė, į kurią atvykstama pirmiausia - taisyta: nubraukta „Prancūzija“, įrašytas Lietuva (Litva - rusų kalba) (25 p.), numatomas atvykimas – 2024 m. sausio 1 d., išvykimas – 2024 m. sausio 29 d. (27 p.), kelionės ir pragyvenimo išlaidas buvimo metu padengia - nenurodyta (32 p.). Pareiškėja konsului pateikė jai pateiktą užpildyti formą - Klausimyną su atsakymais į formoje nurodytus klausimus; pareiškėja į 11 klausimą, kuriame buvo prašoma atsakyti: „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą“ pažymint vieną iš langelių: Ukrainai ar Rusijos Federacijai. Pareiškėja nepažymėjo langelių, o pateikė tokį savo komentarą (rusų kalba): „Rusija laiko/priskiria RF, Pasaulis laiko/priskiria Ukrainai, aš užsiimu šeima ir kūdikiu, kurį pagimdžiau“. Pareiškėja konsului pateikė dar vieną – 2023 m. gruodžio 11 d. datuotą pareiškėjos užpildytą Klausimyną, kuriame, be kita ko, ji nurodė: 2 p. - šiuo metu esanti dekretinėse atostogose, 11 p. į klausimą „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą“ pareiškėja pažymėjo langelį „Rusijos Federacijai“. 2024 m. sausio 18 d. konsulas, vadovaudamasis 2023 m. liepos 4 d. Užsienio reikalų ministro įsakymu Nr.V-227 patvirtinto Šengeno vizos išdavinio tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 5 punktu (jog sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą priimamas naudojantis Lietuvos nacionaline vizų informacine sistema (N.VIS), šioje sistemoje priėmė
2024 m. sausio 18 d. sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjai. 2024 m. sausio 18 d. konsulas, siekdamas surašyti išsamias faktines aplinkybes ir motyvus, priėmė sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą Nr. 10.
3.2. Pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui jos teritorijoje užsienietis privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį užsieniečiai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje, kirsdami išorines Europos Sąjungos sienas, privalo turėti vizas. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 27 (4) dalį, Šengeno viza - tai Šengeno valstybės viza, išduodama vadovaujantis Reglamento (EB) Nr.810/2009 ir Šengeno teisyno nuostatomis. Pagal Įstatymo 12 (1) straipsnio 1 dalį, Šengeno vizos išdavimui taikomos procedūros ir sąlygos, nustatytos Vizų kodekse.
3.3. Vizų kodekso 21 straipsnio „Patikrinimas, ar tenkinamos atvykimo sąlygos, ir rizikos įvertinimas“ 3 dalis nustato, kad tikrindami, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas arba centrinės valdžios institucijos patikrina, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui
(d papunktis). Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai vizą atsisakyti išduoti, be kita ko: jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui (1 dalies a punkto vi papunktis). Vadovaujantis Vizų kodekso 32 straipsnio
2 dalimi, sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą.
3.4. 2013 m. gruodžio 19 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) prejudiciniame sprendime
byloje Nr. C-84/12 Rahmanian Koushkaki prieš Vokietijos Federacinę Respubliką be kita ko, nusprendė: Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalį ir 32 straipsnio 1 dalį ir 35 straipsnio 6 dalį reikia aiškinti taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardintų pagrindų atisakyti išduoti vizą. Nagrinėdamos išduoti vizą prašymą kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, kiek tai susiję su šių nuostatų taikymu ir reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar yra vienas iš šių pagrindų atsisakyti išduoti vizą prašymą ją išduoti pateikusiam asmeniui. Toje pačioje byloje konstatuota, kad norint įvertinti prašymą išduoti vizą pateikusio asmens individualią situaciją ir nustatyti, ar jo prašymą galima atmesti remiantis atsisakymo pagrindu, reikia išsamiai įvertinti šio asmens asmenybę, jo integraciją gyvenamosios vietos šalyje, tos šalies politinę, socialinę ir ekonominę situaciją bei grėsmę, kurią prašymą išduoti viza pateikusio asmens atvykimas gali kelti vienos iš valstybių nariu viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai arba tarptautiniams santykiams (56 punktas); Vizų kodekso 4 straipsnio 1-4 dalyse išvardintos kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su šio kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu, siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardintais pagrindais. 3.5. Europos Sąjungos teisė numato ribotą teisminę kontrolę, kurią vykdant atsižvelgiama į specifinį vizų išdavimo procedūros pobūdį. Vizų kodekse ir ESTT sprendimuose nurodyta „didelė valstybių narių kompetentingų institucijų diskrecija“ reiškia mažesnius reikalavimus valstybių narių nacionalinių teismų atliekamai teisminei kontrolei, nes priešingu atveju „kompetentingų institucijų diskrecijos laisvės“ neliktų ir teisminės institucijos atliktų vykdomosios valdžios darbą; taigi, nacionalinis teismas negali pakeisti kompetentingų valdžios institucijų, kurios, be to, turi specialią kompetenciją ir priemones, būtinas šiai užduočiai vykdyti. Remiantis Vizų kodeksu ir ESTT jurisprudencija, vykdant teisminę kontrolę, teismai turi tik patikrinti, ar nebuvo peržengtos administracijos turimos diskrecijos nustatyti prašymą išduoti vizą pateikusio asmens atitiktį Vizų kodekse nurodytiems reikalavimas ribos, todėl jei kompetentingos institucijos atliktame vertinime (sprendime) nepadaryta akivaizdžių klaidų, teisminė institucija turi pripažinti sprendimo atsisakyti išduoti vizą teisėtumą, nes teismai neturi kompetencijos ar patirties užsienio ir saugumo politikos srityje.
3.6. Kadangi nurodytas teisinis reglamentavimas dėl sprendimų atsisakyti išduoti vizas užsieniečiams priėmimo URM diplomatams - konsuliniams pareigūnams sudaro prielaidas ir įpareigoja veikti savo nuožiūra priimant tokio pobūdžio sprendimus, tai teismai turi ribotą galimybę (diskreciją) vykdyti konsulinio pareigūno administracinės diskrecijos taikymo (panaudojimo) ribų teisminę kontrolę, nes konsulinis pareigūnas, priimdamas sprendimą atsisakyti užsieniečiui išduoti vizą, pasirenka geriausią/tinkamiausią tarp teisės siūlomų variantų, t. y. atlieka vertybini pasirinkimą ir sprendžia dėl politinio (ir/ar ekonominio) tikslingumo klausimą. Tuo tarpu administracinis teismas pagal
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį ir 91 straipsnį, neturi diskrecijos vertinti ginčijamo konkretaus sprendimo ir veiksmų (neveikimo) politinio tikslingumo požiūriu, o gali tik nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas Įstatymas ar kitas teisės aktas, ar konsulinis pareigūnas, kaip viešojo administravimo subjektas, neviršijo kompetencijos, ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta.
3.7. Konsulo gautos informacijos visuma leido jam priimti 2024 m. sausio 18 d. sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčio pagrindu - kai viena ar kelios Šengeno erdvės šalys mano, pareiškėja kelia grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui.
4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti ir nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:
4.1. Pildydama klausimyną ir atsakydama į 11 klausimą (Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą). Atsakymas pasirenkamas iš dviejų variantų: Ukrainai arba Rusijos Federacijai) pažymėjo, jog Krymas legitimiai (teisėtai) priklauso Rusijos Federacijai. VSD 2024 m. sausio 15 d. išvadoje nurodė, kad pareiškėja gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos Federacijos valdžiai asmuo, todėl VSD vertina, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
4.2. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. Departamentas, įvertinę pareiškėjos atsakymus į klausimyno klausimus (užsienietės sąmoningai išsakytą asmeninę nuomonę, kad neteisėtai okupuota Ukrainos teritorijos dalis teisėtai (legitimiai) priklauso Rusijos Federacijai) ir VSD išvadoje nurodytą grėsmės valstybės saugumui vertinimą dėl atsakymų į klausimyno klausimus konstatavo, jog egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui galimybė.
4.3. Priimant Departamento sprendimą Departamentas pagal kompetenciją įvertino, kad pareiškėjai buvo išduota Šengeno viza, galiojusi nuo 2022 m. gruodžio 26 d. iki 2023 m. gruodžio 25 d., pareiškėjos šeiminius ryšius (pareiškėjos sutuoktinis yra deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę, pareiškėjos nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta nėra deklaruota Lietuvoje, todėl pareiškėja neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis), ekonominius ryšius (pareiškėja Lietuvos Respublikoje nedirba), ginčijamo sprendimo proporcingumą. Atsižvelgiant į išdėstytas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, pareiškėjai buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus.
4.4. Departamento sprendimas priimtas atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl grėsmės valstybės saugumui vertinimo, buvo įvertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika. Faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus,
t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD prašė skundą atmesti. VSD atsiliepime į skundą nurodė:
5.1. Vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, įpareigojančia VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, VSD 2024 m. sausio 15 d. Nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje (toliau – ir VIS) pateiktoje vizos paraiškoje pateikė konsultaciją, kad pareiškėja, deklaruodama, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. VSD vertinimu, pareiškėjai būnant Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
5.2. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pažiūros gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo laikinai gyventi išdavimo klausimą. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip galinti kelti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės, kad Lietuvoje gyvena sutuoktinio tėvai (vaiko seneliai) ir kiti skunde nurodyti argumentai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo.
5.3. Ginčijamais sprendimais nebuvo pažeisti Europos Sąjungos teisės aktai, Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip galinti kelti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Ginčijami sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
II.
6. Regionų administracinis teismas 2024 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
7. Teismas nustatė šias bylos faktines aplinkybes:
7.1. Pareiškėja, Rusijos Federacijos pilietė, nuolat gyvena Jungtinėje Karalystėje, Londone, nuo (duomenys neskelbtini) yra ištekėjusi už Lietuvos Respublikos piliečio, 2021 m. liepos 8 d. jiems yra gimęs sūnus, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis.
7.2. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai buvo išduota Šengeno viza, galiojusi nuo
2022 m. gruodžio 26 d. iki 2023 m. gruodžio 25 d., be to, pareiškėjos sutuoktinis (duomenys neskelbtini) yra deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę, pareiškėjos nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta nėra deklaruota Lietuvoje.
7.3. Pareiškėja Ambasadai pateikė 2023 m. gruodžio 4 d. prašymą išduoti Šengeno vizą (kelionės tikslas – šeimos ir draugų lankymas). Užpildydama pirminio klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas“, pareiškėja prie šio atsakymo pateikė komentarą (rusų kalba) „Rusija laiko/priskiria RF, pasaulis laiko/priskiria Ukrainai, aš užsiimu šeima ir kūdikiu, kurį pagimdžiau“.
2023 m. gruodžio 11 d. pareiškėja konsului pateikė tos pačios datos užpildytą Klausimyną, kuriame į 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas“, pareiškėja pažymėjo langelį „Rusijos Federacijai“. Pareiškėja, pasirašydama klausimyną, patvirtino, kad pateikta informacija yra išsami ir teisinga.
7.4. Konsulas VIS sistemoje užsieniečių registro vizų modulio pagalba 2023 m. gruodžio 12 d. kreipėsi konsultacijos į VSD. VSD, gavęs paklausimą dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui ir vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi (Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) atlikęs pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, parengė 2024 m. sausio 15 d. rekomendaciją, kurioje nurodė, jog pareiškėjai išdavus Šengeno C tipo vizą, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžios asmuo, gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos vidaus saugumui, todėl rekomenduoja neišduoti vizos. Jeigu Ministerija, įvertinus visas aplinkybes, priims sprendimą neišduoti vizos, siūlytina Departamentui įrašyti šį asmenį į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui (šiuo atveju Įstatymo 133 straipsnio 10 punkte nurodytų galimų informacijos neteikimo užsieniečiui aplinkybių nėra).
7.5. Konsulas, vadovaudamasis Užsienio reikalų ministro 2023 m. liepos 4 d. įsakymu
Nr. V-227 patvirtinto Šengeno vizos išdavimo tvarkos aprašo 5 punktu (sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą priimamas naudojantis Lietuvos nacionalinę vizų informacine sistema (N.VIS) ir Europos Parlamento ir Tarybos 2009-07-13 Reglamentu (EB) Nr. 810/2009 patvirtintu Vizų kodekso (Europos Parlamento ir Tarybos 2018-06-20 Reglamento Nr. 2019/1155 redakcija) 32 straipsnio 1 d. a punkto vi papunkčiu (vizą išduoti atsisakoma jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių), šioje sistemoje priėmė Ambasados sprendimą.
8. Teismas rėmėsi Įstatymo 133 straipsnio 1, 5, 7, 8 dalimis, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 37 punkte, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
9. Teismas pažymėjo, kad tiek Ambasados sprendimas, tiek Departamento sprendimas buvo priimti dėl tos priežasties, kad pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui, kaip buvo nurodyta VSD 2024 m. sausio 15 d. rekomendacijoje. Teismas nurodė, kad iš Ambasados ir Departamento sprendimų turinio matyti, kad Ambasada ir Departamentas VSD rekomendaciją vertino kartu su pareiškėjos atsakymu į Klausimyno 11 klausimą (Krymas legitimiai (teisėtai) priklauso Rusijos federacijai) bei atsižvelgdami į nustatytas faktines aplinkybes (pareiškėjos šeimos nariai, turintys Lietuvos Respublikos pilietybę, Lietuvos Respublikoje negyvena, taip pat nenustatyta ekonominių ir socialinių ryšių). Teismas taip pat akcentavo, kad Departamentas vertino, jog pareiškėjos šeimyniniai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais šeimos nariais, socialiniai ir ekonominiai ryšiai, siekis likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas ir negali būti pateisintas tuo faktu, kad jos šeimos nariai yra Lietuvos Respublikos piliečiai.
10. Pirmosios instancijos teismas pritarė Departamento vertinimui, pažymėdamas, kad užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Teismas akcentavo, kad klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą ir tik individualiu vertinimu pagrįstų argumentų visumos bei duomenų, kad išsiaiškinta tikroji užsieniečio pozicija, pagrindu gali būti priimtas sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui
11. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad pareiškėja aiškiai suprato klausimyno 11 klausimo „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ turinį, jo įtraukimo į tokio pobūdžio klausimyną kontekstą ir sąmoningai pažymėjo atsakymą „Rusijos Federacijai“. Taip pat pareiškėja, akivaizdžiai žinodama susiklosčiusią geopolitinę saugumo situaciją, atsakydama į pastarąjį klausimą išdėstė savo asmeninę poziciją, pateisinančią Rusijos įvykdytą kitos suverenios valstybės (Ukrainos) teritorijos (Krymo) aneksiją. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos sąmoninga pozicija teisinant Rusijos (t. y. valstybės, kurios pilietė yra pareiškėja) įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją sudaro pakankamą pagrindą vertinimui, kad jos laikinas gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui, o ji pati, reikšdama palankumą prokremliškam režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.
12. Teismas vertino, kad Ambasados sprendimu ir Departamento sprendimu teisėtai ir pagrįstai uždrausta pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką (neišduota Šengeno viza), nes pareiškėjos, kuri sąmoningai ir nedviprasmiškai pateisina Rusijos įvykdytą ir vykdomą agresiją prieš suverenią valstybę (Ukrainą), t. y. pateisina neteisėtą Krymo aneksiją, buvimas (gyvenimas) Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui, todėl skunde nurodyta aplinkybė, kad pareiškėja prašė ne leidimo gyventi Lietuvoje, o Šengeno vizos, norėdama atvykti į Lietuvą aplankyti sutuoktinio tėvus (sūnaus senelius), nelaikytina reikšminga, nes pareiškėjos turimi ekonominiai ryšiai su Lietuva niekaip negali atsverti nustatytų galinčių kilti grėsmių valstybės saugumui.
13. Teismas atmetė skunde nurodytą aplinkybę, kad tokį patį atsakymą į anketos 11 klausimą pareiškėja nurodė 2022 metais, kreipdamasi dėl vizos išdavimo, kuri jai buvo išduota ir galiojo nuo
2022 m. gruodžio 26 d. iki 2023 m. gruodžio 23 d., nes tokių įrodymų į bylą nepateikta, o Departamentas 2024 m. kovo 28 d. pateikė teismui informaciją, kad neturi duomenų apie pareiškėjos
2022 metais pildytą klausimyną.
14. Teismas taip pat sprendė, kad uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas laikytinas proporcingu, nes atsižvelgta į VSD rekomendaciją uždrausti atvykti 5 metus, įvertinta aplinkybė dėl vizos neišdavimo, šeimyniniai bei ekonominiai ir socialiniai ryšiai (Kriterijų vertinimo tvarkos 5 ir 37 punktai, 38.2 papunktis).
III.
15. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo
2024 m. gegužės 13 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti.
16. Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartoja bylos aplinkybes bei pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą grindžia šiais argumentais:
16.1. Priešingai nei nurodė pirmos instancijos teismas, pareiškėja jokiais būdais nepateisina Rusijos Federacijos agresiją Ukrainoje, nepateisino šios agresorės pradėto karo. Apeliantė nuo
2020 m. kovo mėnesio nebuvo išvykusi į Rusijos Federaciją, nors ten gyvena jos tėvai. Pildydama VSD nurodyta anketą, pareiškėja nurodė faktinę situacija, kad Krymas iki 2014 m. priklausė Ukrainai, nuo 2014 m. jis yra Rusijos žinioje. Apeliantė supranta, kad Krymas buvo neteisėtai okupuotas, ji jokiais būdais nepalaiko Rusiją, nepalaiko karą, kurį prieš Ukrainą pradėjo Rusija.
16.2. Anketoje kompetentingos institucijos tikisi iš užsieniečių atsakymo, kad Krymas priklauso Ukrainai, bet pareiškėja bijojo ir bijo tai nurodyti, nes bijo, kad šiuos duomenis (jos atsakymus anketoje) gali gauti Rusijos Federacija, ir tada jos tėvams, gyvenantiems Rusijoje, kils realus pavojus sveikatai ir gyvybei – šiuo metu Rusijos Federacijoje klesti politinis teroras – valdžios institucijos priėmė eilę teisės aktų, kurių pagrindu neva už ,,neteisingos“ informacijos apie jų veiklą, apie specialiosios karinės operacijos Ukrainoje, kariuomenės ,,diskreditaciją”, žmonės yra sulaikomi, jų atžvilgiu pradedamas baudžiamasis persekiojimas, ir už tokius ,,nusikaltimus” yra numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė bei turto konfiskavimas.
16.3. Aplinkybės, kad pareiškėjos sutuoktinis ir sūnus nėra deklaravę gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, nesudaro pagrindo manyti, kad pareiškėja ,,pavojinga, galinti kelti grėsmę Lietuvos valstybei”, nes ji su šeima nori tik vieną kartą per metus atvykti pas sutuoktinio gimines Lietuvoje ir ten trumpai pabūti.
17. Atsakovas Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:
17.1. Ambasados konsulinis pareigūnas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą išduoti Šengeno vizą bei pagrindžiamuosius dokumentus, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostata,
2023 m. gruodžio 12 d. kreipėsi privalomos konsultacijos/išvados į VSD, o VSD informacinėje sistemoje N.VIS 2024 m. sausio 15 d. konsului nurodė, kad VSD vertina, jog pareiškėja gali būti išnaudojama Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo, todėl VSD rekomenduoja vizos pareiškėjai neišduoti. Konsulo gautos informacijos visuma bei VSD 2024 m. sausio 15 d. išvada leido jam priimti 2024 m. sausio 18 d. sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčio pagrindu - kai viena ar kelios Šengeno erdvės šalys mano, pareiškėja kelia grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui.
17.2. 2020 m. lapkričio 24 d. ESTT sprendime sujungtose bylose C-225/19 ir C-226/19 nurodė
, kad pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį apie sprendimą atsisakyti išduoti vizą ir jį pagrindžiančias priežastis prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešama naudojant standartinę formą; standartinėje formoje yra vienuolika langelių, kurių kiekvienas atitinka vieną ar daugiau šiame kodekse numatytų atsisakymo išduoti vizą, jos panaikinimo ar atšaukimo pagrindų ir kuriuos kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos pažymi pranešdamos prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui apie jam nepalankaus sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvus (38 p.). Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad garantuojamos teisminės kontrolės veiksmingumo reikalaujama, jog atitinkamas asmuo galėtų sužinoti dėl jo priimto sprendimo motyvus arba perskaitęs patį sprendimą, arba jo prašymu pranešus jam šiuos motyvus, neribojant kompetentingo teismo įgaliojimų reikalauti iš atitinkamos institucijos juos pranešti, tam, kad jos galėtų ginti savo teises geriausiomis įmanomomis sąlygomis ir žinodamas visas aplinkybes nuspręsti, ar tikslinga kreiptis į kompetentingą teismą, taip pat siekiant, kad šis atitiktų visišką atitinkamo nacionalinio sprendimo teisėtumo kontrolę. 17.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje pažymi, kad į klausimyną įtrauktas klausimas dėl to, kam priklauso Krymas (t. y. Rusijos aneksuota Ukrainos teritorija), gali būti susijęs ir su bendrąją prevencija, kai asmenys, išviešinę savo įsitikinimus, tikėtina, užkerta kelią savo ryšių su Rusija plėtojimui, tokiu būdu sumažindami jų gyvenimo Lietuvoje galimas grėsmes valstybės saugumui, užsieniečio sąmoninga pozicija teisinant valstybės, kurios pilietis jis yra, įvykdytą neteisėtą Ukrainos aneksiją sudaro pakankamą pagrindą vertinti, kad jo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024-04-24 nutartį administracinėje byloje Nr.eA-1398-552/202.
17.4. Teisinis reglamentavimas dėl Šengeno vizos (ne)išdavimo bei pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės suponuoja išvadą, jog Ambasados sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjai atitiko specialiems standartams ir principams, įtvirtintiems Europos Sąjungos priimtame teisės akte Vizų kodekse bei Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje, Šengeno vizos išdavimo tvarkos apraše, o pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, atskleidė bylos esmę, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius.
18. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:
18.1. Pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiai, kad jį į klausimyno 11 klausimą neatsakė, kad Krymas priklauso Ukrainai, nes bijo, kad jos atsakymus klausimyne gali gauti Rusijos Federacija ir, kad jos tėvams, gyvenantiems Rusijos Federacijoje kils pavojus yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Migracijos departamentas Rusijos Federacijos valstybinėms institucijoms neteikia informacijos kokiu pagrindu užsieniečiai gyvena Lietuvos Respublikoje, todėl Rusijos Federacijos valstybinės institucijos negali žinoti, ar pareiškėja pildė Migracijos departamento klausimyną.
18.2. Pareiškėjos sąmoninga pozicija teisinant Rusijos įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją ir vykdomus karinius veiksmus sudaro pakankamą pagrindą vertinimui, kad jos gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui, o ji pati, reikšdama palankumą prokremliškam režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.
18.3. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus nusikalstamus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos atlikti veiksmai (pareiškėjos atsakymai į klausimyno klausimus) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
19. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. VSD atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:
19.1. Pareiškėjai būnant Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Apie tai pasisakoma ne vienoje VSD viešai visuomenei pristatomoje grėsmių vertinimo ataskaitoje, taip pat ir naujausiose – 2022,
2023 metų grėsmių vertinimo ataskaitose: „Kremlius siekia išlaikyti įtaką Lietuvoje, todėl imasi iniciatyvų pristatyti Rusiją kaip patrauklią alternatyvą Lietuvos visuomenei pasirinktai vakarietiškai orientacijai.“. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui.
19.2. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pažiūros gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo laikinai gyventi išdavimo klausimą. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip galinti kelti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai, apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, kad Lietuvoje gyvena sutuoktinio tėvai (vaiko seneliai) ir kiti skunde nurodyti argumentai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
20. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Ambasados 2024 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 10 atsisakyti išduoti Šengeno vizą ir Departamento 2024 m. sausio 22 d. sprendimo
Nr. 24S25443, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių (5 metus), teisėtumo ir pagrįstumo.
21. Pirmosios instancijos teismas, sutikęs su Ambasados ir Migracijos departamento vertinimu, kad pareiškėja, Rusijos Federacijos pilietė, kuriai atisakyta išduoti Šengeno vizą, gali kelti grėsmę valstybės saugumui, taip pat, kad skundžiami sprendimai, įvertinus pareiškėjos esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, nėra neproporcingi, pareiškėjos skundą atmetė.
22. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriame, grįsdama reiškiamą reikalavimą, teigia teismo, kuris, priimdamas sprendimą nepagrįstai vadovavosi praktika, suformuota byloje, kuriose ginčo dalykas – sprendimų, kuriais atsisakyta išduoti leidimą gyventi šalyje ir tokie leidimai panaikinti, teisėtumas ir pagrįstumas, išvadas dėl jos keliamos grėsmės valstybės saugumui esant nepagrįstas, padarytas neįvertinus, kad jos atsakymą dėl Krymo apsprendė siekis apsaugoti artimuosius, gyvenančius Rusijos Federacijoje, taip pat kad ji prašo leidimo tik atvykti į šalį, kur gyvena jos sutuoktinio tėvai.
23. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), nesutinka su teismo išvadomis: Ambasados ir Migracijos departamento, viešojo administravimo subjektų, sprendimuose turi būti nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 str. 5 d. 5 ir 6 p.).
24. Vizų kodekso 32 straipsnio, reglamentuojančio atsisakymą išduoti vizą, 1 dalies a punkto vi papunktis nustato, kad nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jei prašymą pateikęs asmuo laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių.
25. Bylos duomenimis, pareiškėja, Rusijos Federacijos pilietės, kartu su sutuoktiniu ir nepilnamečiu sūnumi, Lietuvos Respublikos piliečiais, gyvenanti Jungtinėje Karalystėje, atsakydama su prašymu dėl Šengeno vizos išdavimo Ambasados pateikto klausimyno klausimus, susijusius jos pozicija dėl Rusijos Federacijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje ir Krymo aneksijos, įvykdytos Rusijos Federacijos, nurodė, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, tačiau mano, kad Krymas teisėtai priklauso Rusijos Federacijai; Ambasados diplomatas, įvertinęs minėtus duomenis ir VSD, į kurią kreipėsi dėl konsultacijos, išvadą, kad pareiškėja gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos Federacijos valdžiai asmuo, pareiškėjos nurodytą atvykimo į Šengeno teritoriją tikslą, priėmė 2024 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 10 atsisakyti išduoti Šengeno vizą vienu iš 32 straipsnio 1 dalies
a punkto vi papunktyje nurodytų pagrindų – vizą pateikęs asmuo laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės vidaus saugumui, motyvuodamas tuo, kad pareiškėja gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui. Pažymėtina, kad nors 2024 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 10 motyvuose taip pat nurodoma, kad sprendimas grindžiamas priežastimis – „viena ar kelios valstybės narės pareiškėją laiko keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui“, byloje nėra ginčo dėl to, kad Sprendimas grindžiamas tik viena iš nurodytų priežasčių – pareiškėjos keliama grėsme valstybės narės vidaus saugumui, t. y. kita priežastimi – asmens keliama grėsme viešajai tvarkai, kuri įvardyta, matyt, dėl apsirikimo, jis nėra grindžiamas.
26. Ginčui taikytinos redakcijos Įstatymo 133 straipsnyje, reglamentuojančiame draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką, be kita ko, nustatyta: užsieniečiui, <...> kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, <...>, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui (1 d.; 2022 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. XIV-893 redakcija); užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai (5 d.; 2019 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. XIII-2338 redakcija).
27. Bylos duomenimis, Migracijos departamentas, gavęs duomenis apie Ambasados
2024 m. sausio 18 d. sprendimą ir jame pateiktą VSD išvadą, 2024 m. sausio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 24S25443, kuriuo, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 ir 5 dalimis, uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių (5 metus) dėl to, kad: asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui; asmeniui buvo atsisakyta išduoti vizą. Toks sprendimas priimtas motyvuojant tuo, kad uždraudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes, taip pat įvertinus, kad pareiškėjos šeimos nariai, turintys Lietuvos Respublikos pilietybę, Lietuvos Respublikoje negyvena, nenustatyta jos ekonominių ir socialinių ryšių su šalimi, jai atsisakyta išduoti Šengeno vizą.
28. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad faktinis pagrindas konstatuoti Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunktyje nustatytą aplinkybę (asmuo laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės vidaus saugumui,) ir Įstatymo 133 straipsnio
5 dalyje nustatytą aplinkybę (užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui) ginčui reikšmingais aspektais yra iš esmės toks pat.
29. Tačiau vertinant ginčijamų Ambasados ir Migracijos departamento sprendimų motyvus, nėra galima sutikti, kad yra įvertintos visos tokio pobūdžio administraciniams sprendimams reikšmingos aplinkybės: pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). Europos Sąjungos Taryba, atsižvelgusi į karinę agresiją, vykdomą sieną su Europos Sąjunga turinčioje šalyje, t. y. Ukrainoje, dėl kurios buvo nustatyta eilė ribojamųjų priemonių, kuriomis siekiama apsaugoti esminius Europos Sąjungos ir jos valstybių narių saugumo interesus, įvertinusi, kad Rusijos Federacijos kariniai veiksmai Ukrainoje padidino grėsmę valstybių narių viešajai tvarkai, nacionaliniam saugumui ir visuomenės sveikatai, 2022 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 2022/1500 nuo
2022 m. rugsėjo 12 d. visiškai sustabdė Europos bendrijos ir Rusijos Federacijos susitarimo dėl vizų Europos Sąjungos ir Rusijos Federacijos piliečiams išdavimo tvarkos supaprastinimo taikymą Rusijos Federacijos piliečiams. Lietuvos Respublika, Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti, 2023 m. balandžio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymą, kuriuo, be kita ko, buvo sustabdytas Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečių prašymų išduoti vizą
(nuo 2024 m. gegužės 3 d. galiojančioje įstatymo redakcijoje patikslinta vizos rūšis – Šengeno viza) priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje, išskyrus atvejus, kai dėl prašymo išduoti vizą pateikimo tarpininkauja Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. Taigi, bendroji prevencija, kuria siekiama apsaugoti esminius Europos Sąjungos ir jos valstybių narių saugumo interesus, iš jų – ir vidaus saugumo, Rusijos Federacijos piliečiams taikoma dėl jų kilmės šalies karinės agresijos prieš Ukrainą, yra užtikrinama aptartais ir kitais norminiais teisės aktais, dėl ko tik ja (bendrąja prevencija) negali būti grindžiamos individualios ribojamosios priemonės Rusijos Federacijos piliečiams, kurių prašymų dėl Šengeno vizų priėmimas nėra sustabdytas.
30. Vertinant ginčijamų sprendimų teisėtumą, yra svarbios su proporcingumo principo įgyvendinimu siejamos viešojo administravimo subjektų pareigos, ne kartą akcentuotos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2023 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023 ir eA-2519-662/2023, 2024 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024). Šiame kontekste primintina, kad konstitucinis proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. spalio 31 d. nutarimai). Europos Žmogaus Teisių Teismas, taikydamas ir aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, taip pat vertina, ar yra išlaikomas proporcingas pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto tikslo santykis, t. y. ar egzistuoja protinga pusiausvyra tarp siekiamo tikslo ir taikomų priemonių (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo
2006 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Zarb Adami prieš Maltą (pareiškimo Nr. 17209/02),
72 p., 2010 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Depalle prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34044/02). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, valstybėms paprastai suteikiama nuožiūros laisvė nustatant tam tikras priemones, tačiau valstybių veiksmai neturi daryti tokio poveikio konkrečiai teisei, kad paneigtų šios teisės veiksmingumą ir pačią jos esmę (pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismo
2002 m. balandžio 9 d. sprendimas byloje Podkolzina prieš Latviją (pareiškimo Nr. 46726/99), 33 p., 2010 m. kovo 23 d. sprendimas byloje Cudak prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 15869/02), 55 p.).
31. Ginčijamais Ambasados ir Migracijos departamento sprendimais pareiškėjai taikytos priemonės, teisėjų kolegijos vertinimu, kaip matyti iš jų (sprendimų) faktinio pagrindimo, visgi daugiau yra grindžiamos bendrąja prevencija, be to, stokoja argumentų dėl jų taikymo proporcingo: dėl vizos besikreipiančio asmens, nepritariančio Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, nuomonė, kuria yra pateisinama Rusijos Federacijos įvykdyta Ukrainos dalies – Krymo – aneksija, savaime suponuoja poreikį atlikti išsamią tokio asmens patikrą galimų grėsmių valstybės saugumui aspektu. Pažymėtina, kad nesant kitų faktinių duomenų (pavyzdžiui, karinė ar valstybės tarnyba ir pan.), išvados, padarytos ginčijamuose sprendimuose, yra pernelyg apibendrintos, grindžiamos spėjimu; be to, kaip ir nurodoma apeliaciniame skunde, pareiškėja, Europos Sąjungos piliečio šeimos narys, prašė išduoti ne leidimą gyventi šalyje, bet Šengeno vizą, suteikiančią teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ar kitą valstybę narę ir būti čia ribotą laikotarpį. Tuo tarpu ginčijamuose sprendimuose nėra motyvų, kodėl ir kaip pareiškėjos ar tokio asmens kaip pareiškėja atvykimas į šalį ir pakankamai ribotas būvimas čia gali kelti grėsmę valstybės saugumui tiek, kad būtų pagrįstas pusiausvyros tarp siekiamo tikslo ir taikomų priemonių protingumas; galiausiai, nėra duomenų, kad yra įvertintos su pareiškėjos teisiniu statusu Europos Sąjungoje susijusios aplinkybės: pagal Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnio 2 dalį savo piliečiams Europos Sąjunga siūlo vidaus sienų neturinčią laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje laisvas asmenų judėjimas užtikrinamas kartu taikant atitinkamas išorės sienų kontrolės, prieglobsčio suteikimo, imigracijos ir nusikalstamumo prevencijos bei kovos su juo priemones. Pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį kiekvienas Europos Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikantis Europos Sąjungos sutartyje, SESV ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų. Reikalavimai naudojimuisi Europos Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių laisvo judėjimo ir gyvenimo valstybių narių teritorijoje teise nustatyti Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB ir 93/96/EEB (toliau – ir Direktyva). Direktyvoje nustatyta, kad Europos Sąjungos pilietybė kiekvienam piliečiui suteikia pirminę ir asmeninę teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, taikant Europos Sąjungos sutartyje ir jai vykdyti patvirtintose priemonėse nustatytus apribojimus ir reikalavimus (1 konstatuojamoji dalis); Europos Sąjungos pilietybė turėtų būti pagrindinis valstybių narių piliečių statusas, kai jie naudojasi savo teise laisvai judėti ir gyventi šalyje (3 konstatuojamoji dalis). Kaip nurodyta Direktyvoje, ji yra taikoma Europos Sąjungos piliečiams, atvykstantiems į kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra, ir 2 straipsnyje apibrėžtiems jų šeimos nariams, kurie juos lydi arba prisijungia prie jų (3 straipsnio 1 dalis). Taigi ji taikoma tik tiems Europos Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams, kurie pasinaudojo savo laisvo judėjimo ir gyvenimo kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje teise, o jeigu Europos Sąjungos pilietis gyvena savo pilietybės valstybėje, Direktyva jam ir jo šeimos nariams netaikoma. Byloje pateiktais duomenimis, pareiškėjos sutuoktinis, Lietuvos Respublikos pilietis, (duomenys neskelbtini) Vilniuje sudaręs santuoką su pareiškėja, kaip nurodoma Migracijos departamento sprendime, (duomenys neskelbtini) deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę, kuri tuo metu dar buvo Europos Sąjungos nare. Taigi, galima manyti, kad jie pasinaudojo savo laisvo judėjimo ir gyvenimo kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje teise, todėl pareiškėjai, Europos Sąjungos piliečio šeimos nariui, taikytinos Direktyvoje nuostatos dėl teisės laisvai judėti ir gyventi valstybėse narėse.
32. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Ambasados ir Migracijos departamento sprendimai negali būti laikomi teisėtais ir yra naikintini (VAĮ 10 straipsnio 5 d. 5 ir 6 p., ABTĮ 91 str.
1 d. 1 p., 144 str. 1 d. 3 p.), dėl ko skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas yra tenkinamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p., 147 str.).
33. Pareiškėja priteisti bylinėjimosi išlaidų neprašė, todėl šis klausimas nėra sprendžiamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio
2 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia :
Pareiškėjos I. C. (I. C.) apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjos I. C. (I. C.) skundą tenkinti.
Panaikinti Lietuvos Respublikos Ambasados Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje ir Omano Sultonatui 2024 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 10 „Atsisakyti išduoti Šengeno vizą“ ir Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2024 m. sausio 22 d. sprendimą
Nr. 24S25443.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan
Milda Vainienė