Baudžiamoji byla Nr. 1A-42-354/2016

                    Teisminio proceso Nr. 1-01-1-28918-2015-9

                                                                                   Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

                                                                                   1.1.8.1; 1.1.8.6.3; 1.2.4.8.3; 2.4.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 20 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teisėjų Gražvydo Poškaus, Virginijos Žindulienės,

sekretoriaujant Renatai Kovierei, 

dalyvaujant prokurorui Jonui Trumpuliui,

gynėjui advokatui Ričardui Raliui,

nuteistajam R. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nukentėjusiojo L. P. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš R. P. nukentėjusiajam L. P. priteista 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. P. nuteistas už tai, kad 2015 m. gegužės 22 d., apie 14 val., (duomenys neskelbtini), bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), sugriebęs už rankų stumdė ir tampė savo artimą giminaitį – sūnų L. P., gim. (duomenys neskelbtini) m., taip smurtaudamas sukėlė nukentėjusiajam L. P. fizinį skausmą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo: Šiaulių apylinkės teismo   2015 m. spalio 20 d. nuosprendį panaikinti ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 str. pagrindais; nepanaikinus nuosprendžio, jį pakeisti ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba taikyti BK 75 str.

Nuteistasis skunde nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi jis grindžiamas netinkamai vertinant surinktus įrodymus, darant klaidingas išvadas, nuosprendyje ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisminio nagrinėjimo ištirti įrodymai vertinami priešingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Aptardamas kaltės klausimą, nuteistais nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją L. P., duodamas parodymus bei atsakydamas į proceso dalyvių pateiktus klausimus, nenuosekliai, skirtingai aiškino aplinkybes dėl paties smurto jo atžvilgiu naudojimo pobūdžio, intensyvumo, sukeltų pojūčių. Apeliantas pažymi, kad į patikslinančius teisėjo ir psichologės klausimus L. P. nurodė, kad „... kai purtė ... nelabai skaudėjo ... tėvas rankų nebuvo suspaudęs, gal tik žnybtelėjo kažkiek į ranką, tai ten ir skaudėjo“, o mažametė liudytoja E. P. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu taip pat nurodė, kad „tėvas brolio nepurtė, už rankų buvo suėmęs, jis laikė ir stūmė brolį, brolis liko stovėti, nenugriuvo, ten yra komoda ir ten atsitrenkė“. Skunde nurodoma, kad esant abejonių dėl L. P. parodymų patikimumo, teismui buvo pateiktas prašymas dėl psichologinės išvados pateikimo, siekiant įvertinti L. P. parodymus, tačiau teismas tokį prašymą atmetė ir jo netenkino. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad, jei jis būtų naudojęs fizinį smurtą sūnaus atžvilgiu atgaudamas raktus (kaip konstatuojama nuosprendyje), jis būtų turėjęs visas realias galimybes ramiai išeiti pro duris, nešokinėdamas per buto balkoną. Taip pat apeliantas pažymi, kad dėl savo sūnaus veiksmų jis pastarąjį iš tiesų atstūmė nuo savęs, tačiau, priešingai nei nepagrįstai konstatuoja teismas, kad siekdamas apsiginti, o tik norėdamas išvengti konflikto su sūnumi, siekdamas išeiti ir norėdamas pasišalinti iš buto, kadangi laisvai to negalėjo padaryti dėl skunde nurodytų sūnaus veiksmų jo atžvilgiu. Apelianto nuomone, tokie jo (apelianto) veiksmai sūnaus atžvilgiu nepagrįstai, vadovaujantis tik formaliais baudžiamosios teisės požymiais, buvo įvertinti kaip tyčinis smurtas, nukreiptas prieš artimą žmogų, siekiant tyčia sukelti jam skausmą.

Dėl paskirtos bausmės apeliantas teigia, kad ji tiek savo dydžiu, tiek rūšimi yra aiškiai per griežta, neatitinkanti nusikaltimo bausmės tikslų ir paskirties. Apeliantas pabrėžia, kad teismas, parinkdamas bausmės rūšį, atsižvelgė tik į aplinkybę, kad jis yra anksčiau teistas už analogišką nusikalstamą veiką, tačiau visiškai neatsižvelgė į konflikto kilimo aplinkybes, paties sūnaus elgesį jo atžvilgiu, jo veiksmus, norint išvengti konflikto. Be to, apeliantas yra įsitikinęs, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nes, apelianto nuomone, jo atsakomybę lengvina tai, kad jo veiksmams įtakos turėjo provokuojantis paties nukentėjusiojo sūnaus L. P. elgesys jo atžvilgiu. Apeliantas pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo jis nurodė aplinkybes, kad tarp jo ir sūnaus įvyko konfliktas, kurio metu jis stūmė sūnų, kad nuoširdžiai gailisi, kad nepavyko išvengti konflikto kitomis priemonėmis. Taip pat apeliantas skunde teigia, kad teismas, parinkdamas bausmės rūšį, taip pat neatsižvelgė į kitas jo asmenybės savybes: yra dirbantis, charakterizuojamas teigiamai (darbdavys net suėmimo metu išsaugojo jam darbo vietą), kiek galėdamas prisideda prie vaiko išlaikymo, namų ūkio ir buities gerinimo, jo sūnus L. P. šio baudžiamojo proceso metu pats ieškodavo kontaktų su juo, skambindavo telefonu dėl patarimų asmeniniame gyvenime, kaip tvarkytis namų ūkyje, buityje, be to, apeliantas nurodo, jog nuolat bendrauja su mažamete dukra E. P..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. P. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, išanalizavęs bylos medžiagą, taip pat atlikęs įrodymų tyrimą, dar kartą apklausiant nuteistąjį R. P., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino R. P. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d.

Pagal BK 140 str. 2 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Lietuvos Aukščiausiasis teismas nutartyse ne kartą konstatavo, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 str. kilti būtina nustatyti, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajautė skausmą (kasacinė nutartis Nr. 2A-5/2014).

Šiuo atveju sukelto fizinio skausmo faktą nukentėjusysis nurodė ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir patvirtino teisiamajame posėdyje. 2015 m. birželio 3 d. Šiaulių apylinkės teismo nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos protokole užfiksuota, kad nukentėjusysis L. P., atsakydamas į teisėjo ir psichologės klausimus, parodė, kad jam truputį skaudėjo, kai tėvas jį purtė, taip pat skaudėjo, kai tėvas žnybtelėjo kažkiek į ranką (1 t., 25–27 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis patvirtino, kad jam skaudėjo, nes stumdamas tėvas buvo paėmęs už rankų (1 t., 173 b. l.). Specialistė psichologė V. Šarauskienė paaiškino, kad nukentėjusysis nuo pat pradžių išsamiai ir nuodugniai pateikė įvykio detales, teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo duoti parodymai iš esmės atitinka pirminės apklausos parodymus, skirti psichiatrinę, psichologinę ekspertizę netikslinga (1 t., 173 b. l.). Taigi, nėra pagrindo nukentėjusiojo parodymų pripažinti nepatikimais, be to, juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Fizinio skausmo faktą, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, patvirtina liudytojos E. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad tėvas brolį už rankų buvo suėmęs, laikė ir stūmė brolį, brolis po konflikto verkė (28–30 b. l.). Be to, nukentėjusiojo L. P. atstovė pagal įstatymą ir liudytoja A. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kai vaikai atvyko pas ją į darbą, L. sakė, kad jis stumdėsi su tėvu, kad tėvas buvo pagriebęs jam už rankos (1 t., 160 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių liudytojai būtų suinteresuoti duoti melagingus parodymus ar nepagrįstai apkalbėti nuteistąjį, jų parodymai dėl esminių bylos aplinkybių viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs, neprieštaraujantys tarpusavyje. Be to, nuteistais apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu iš dalies taip pat patvirtino nukentėjusiojo parodymus, nurodydamas, kad pripažįsta, jog konfliktas buvo, nustūmė sūnų nuo savęs, toks veiksmas gal ir galėjo sukelti skausmą. Tai, kad R. P. iššoko pro balkoną, o ne išėjo pro duris, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nei paneigia, nei patvirtina aplinkybės, kad nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl R. P. nuteisimo pagal BK 140 str. 2 d. yra teisėtas ir pagrįstas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip, negu juos vertina apeliantas, nuosprendyje padarytų išvadų nedaro neteisingomis ar nepagrįstomis.

Apelianto manymu, jis turėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 str. nuostatas, t. y. dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo, nes jis vaiką atstūmė nuo savęs tik norėdamas išvengti konflikto su sūnumi.

Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 str.). Formuojama teismų praktika patvirtina, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo, teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinė nutartis Nr. 2K-154/2013). Kartu pabrėžtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. P., sugriebęs už rankų, stumdė ir tampė savo sūnų, tuo sukeldamas pastarajam fizinį skausmą. Nukentėjusiojo L. P. atstovė pagal įstatymą ir liudytoja A. P. parodė, jog po to įvykio sūnus lankosi pas psichologus (1 t., 160 b. l.). Taigi, R. P. tyčia atliko smurtinį veiksmą, veika kėsintasi į baudžiamojo įstatymo saugomą vieną svarbiausių teisinių gėrių – asmens sveikatą, be to, padaryta šeimos aplinkoje, prieš artimą nepilnametį asmenį (sūnų), sukelti padariniai vaiko psichinei sveikatai, nusikaltimu padaryta neturtinė žala, byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios mažintų padaryto nesunkaus nusikaltimo pavojingumą ar rodytų, kad nusikaltimo sudėties požymiai formalūs. Apelianto nurodomos aplinkybės, kad jis gynėsi, kad nukentėjusysis pats dabar pas jį ateina, taip pat kiti apelianto nurodomi faktoriai (vaiko charakterio ypatumai), jo pagalba šeimai buityje savaime nelemia padarytos veikos mažesnio pavojingumo bei neįpareigoja teismo vertinti ir konstatuoti, kad dėl to veika pripažintina mažareikšme. Dėl to kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo atleisti R. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 str. nuostatas.

Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstas R. P. apeliacinio skundo argumentas, kad jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Teismai paprastai provokuojančiu elgesiu laiko asmens moralės požiūriu nepriimtiną, neteisėtą elgesį, kuris iš dalies nulemia kaltininką nusikalsti prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-21/2011). Iš jau anksčiau aptartų nukentėjusiojo, nuteistojo ir liudytojų parodymų aišku, kad nuteistasis nusikalstamus veiksmus atliko tyčia, o ne todėl, kad nukentėjusysis keltų kokį pavojų, dėl kurio nuteistajam reikėtų gintis. Liudytoja A. P. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad konfliktiniai santykiai tarp tėvo ir sūnaus prasidėjo prieš 5 metus (1 t., 160 b. l.), nuteistais nurodė, kad tarp jo ir sūnaus yra tokie santykiai, nes jis sūnui neduoda pinigų, neleidžia rūkyti, sūnus nemėgsta, kai jis vartoja alkoholį (1 t., 159 b. l.). Akivaizdu, kad tėvo ir sūnaus santykiai jau kurį laiką yra įtemti, todėl darytina išvada, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo ne provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, tačiau, tarp sūnaus ir tėvo kylantys konfliktai. Todėl tai, jog nukentėjusysis neleido tėvui išeiti iš buto, neduoda pagrindo manyti, kad būtent jis tokiu savo elgesiu išprovokavo nuteistąjį smurtauti.

R. P. padarė naują tyčinį nusikaltimą, būdamas anksčiau teistas (1 t., 65–68 b. l.), baustas administracine tvarka (87–88 b. l.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam paskyrė laisvės atėmimą. Nors R. P. nuteistas už nesunkų nusikaltimą, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų, ir dėl to yra formalus pagrindas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę ir neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, kad ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, kad nelinkęs sukurti konfliktinių situacijų, kad padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl padarytų veikų, atsiprašo nukentėjusiųjų, atlygina padarytą žalą. Taigi, šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ir kad pakanka tokiu atveju nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąj, pataisomąjį poveikį (kasacinė nutartis Nr. 2K-42/2012).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. P. anksčiau Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 31 d. nuosprendžiu, kuriuo jis buvo nuteistas taip pat už tai, kad sukėlė fizinį skausmą savo sūnui L. P., atsižvelgus į tai, kad R. P. pažadėjo keisti savo gyvenimo būdą, buvo taikytos BK 75 str. nuostatos, įpareigojant jį dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Tačiau R. P. toliau darė nusikalstamas veikas – Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. baudžiamuoju įsakymu jis buvo nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu. Tačiau ir ši, su laisvės atėmimu nesusijusi, bausmės rūšis, nebuvo pakankamas įspėjimas ir nesulaikė jo nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo – Šiaulių apylinkės 2013 m. birželio 11 d. nuosprendžiu ir skundžiamu 2015 m. spalio 20 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 str. 2 d. Paminėtos aplinkybės rodo, kad R. P. nuosekliai daro nusikaltimus, susijusius su smurtu artimoje aplinkoje, savo elgesio nekeičia, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į skiriama bausme siekiamus tikslus, taikyti tas pačias ar beveik tas pačias poveikio priemones nėra tikslinga. Be to, iš A. P. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio parodymų, kad R. P., kalbėdamas apie savo sūnų, nuolat sakydavo, kad tai pats blogiausias vaikas, prieš tai R. P. konfliktuodavo su jos dukra iš pirmos santuokos (1 t., 159–160 b. l.), iš nepilnametės liudytojos E. P. parodymų, kad tėvas jos brolį koneveikė, rėkė ant jo, tėvas taip elgiasi, kiekvieną dieną būna neblaivus, gerdavo namie, prieš mamą yra naudojęs smurtą (1 t., 28–30), matyti, kad R. P. yra linkęs kurti konfliktines situacijas. Pastebėtina ir tai, kad R. P. viso proceso metu savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo neigė, taigi, išvadų dėl savo netinkamo elgesio nepadarė. Atsižvelgiant į aptartų aplinkybių visumą, kolegija sprendžia, jog nėra pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus apsiekti be realaus bausmės atlikimo. Dėl to nėra pagrindo taikyti BK 75 str. nuostatas ir atidėti apeliantui paskirtos bausmės vykdymą.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismai, vadovaudamiesi BK 59 str. 1 d. 3 p., nustato atsakomybę lengvinančią aplinkybę tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu R. P. pateikė A. P. raštą, kuriuo A. P. patvirtino, kad iš R. P. gavo 300 Eur moralinės žalos atlyginimui L. P.. Taigi, R. P. atlygino visą neturtinę žalą, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 str. 1 p. pagrindu, pripažįstant R. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Atsižvelgus į nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, taip pat į tai, kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, R. P. dirba (1 t., 86 b. l.), skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė mažinama iki aštuonių mėnesių laisvės atėmimo, kuri, teisėjų kolegijos nuomone, padės užtikrinti BK 41 str. 2 d. numatytų bausmės tikslų įgyvendinimą bei neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams. Todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas ir BPK 328 str. 2 p. numatytu pagrindu dėl neteisingai paskirtos bausmės.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p.,

n u s p r e n d ž i a:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 20 d. nuosprendį pakeisti :

pripažinti R. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 str. 1 d. 3 p.).

R. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. paskirtą bausmę sumažinti iki 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė                                                                                           Nijolė Matuzevičienė

Teisėjai                                                                                                           Gražvydas Poškus

                                                                                                             Virginija Žindulienė