Administracinė byla Nr. I-397-243/2010

Proceso Nr. 3-63-3-00224-2010-6

Teismo procesinio sprendimo kategorija 16.5, 74

(S)

 

 

 

 

 

 

KLAIPĖDOS APYGARDOS

ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. birželio 28 d.

Klaipėda

 

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Vida Stonkuvienė, sekretoriaujant Nataljai Švec, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo  G. B. prašymą atsakovei  Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Pagėgių rinktinei, trečiajam suinteresuotam  asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos VRM dėl 3498,15 Lt nesumokėto darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

pareiškėjas G. B. prašyme teismui nurodo, jog  už  atliktą specialisto darbą Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Pagėgių rinktinėje jam  nuo 2006-06-28 iki 2008-02-10 nesumokėtas visas darbo užmokestis dėl to, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatas išmokama  priemokų ir priedų dalis  viršijo 70 procentų pareiginės algos. Pareiškėjo teigimu, jam nesumokėtas 3498,15 Lt darbo užmokestis, kurį prašo priteisti.  Pareiškėjas taip pat prašo priteisti  0,06 delspinigius už kiekvieną praleistą dieną nuo visos nesumokėtos darbo užmokesčio sumos. Prašymo reikalavimą grindžia tuo, jog Konstitucinis  Teismas  2009-12-11 nutarimu konstatavo, kad  teisinė situacija, kai valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, nemokama arba darbas neapmokamas teisingai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsakovė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Pagėgių rinktinė atsiliepimu pareiškėjo prašymą siūlo  atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 16-17). Atsikirtimą grindžia tuo, jog  pareiškėjui už atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, papildomų užduočių atlikimą viršijant nustatytą darbo trukmę nesumokėjo dėl to, kad išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą 70 procentų pareiginės algos dydį.  Nurodo, jog Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje, galiojusioje nuo 2006-06-07, buvo numatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomos šio Įstatymo VI skyriaus, reglamentuojančio darbo užmokestį, nuostatos. Atsakovės teigimu, ji vadovavosi teisinių santykių metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, todėl nėra pagrindo mokėti pareiškėjui susidariusią nepriemoką. Akcentuoja, jog Lietuvos Respublikos  Konstituciniam Teismui 2009-12-11 nutarimu šią teisės norma pripažinus prieštaraujančia Konstitucijos nuostatoms, pareigūnų teisė dėl sumažinto nesumokėto atlyginimo negali būti ginama, nes  pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 107 straipsnio,  72 straipsnio 4 dalies nuostatas Konstitucinio Teismo sprendimai nukreipiami tik į ateitį, o ginčo atveju sprendimas nesumokėti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdytas iki Konstitucinio Teismo nutarimo. Atsakovė išdėsto argumentą, jog yra netinkama atsakovė, nes neteisingą teisinį reguliavimą nustatė  įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos Seimas, todėl Lietuvos valstybė nagrinėjamoje byloje yra tinkama atsakovė.   Prašo daliai prašymo reikalavimų taikyti trejų metų ieškinio senatį, numatytą Darbo kodekso 27 straipsnyje, nes  pareiškėjas prašymą teismui padavė 2010-04-21, todėl reikalavimas negali būti tenkinamas už  laikotarpius nuo 2006-06-28  iki 2007-03-31. Prašo nepriemokos dydį sumažinti 1915,42  Lt. taip pat prašo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams, nes  darbo užmokesčio nepriemokoms sumokėti nepaskirti  finansiniai asignavimai. Atsakovės atstovė prašo taikyti ieškinio senatį daliai prašymo reikalavimų.

Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos VRM atsiliepime teismui išdėsto analogiškus atsikirtimo motyvus, akcentuodama, kad  Konstitucinio  Teismo nutarimai nukreipiami į ateitį ir taikomi tiems sprendimams, kurie yra neįvykdyti. Teigia, jog atsakovės sprendimas nesumokėti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo. Trečiojo suinteresuotojo asmens teigimu, nagrinėjamoje byloje turi būti taikomos Darbo kodekso  27 straipsnio 2 dalies nuostatos, nustatančios ieškinio senatį. Siūlo netenkinti reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, nes darbo užmokestis pareiškėjui buvo nemokamas ne dėl darbdavio kaltės (b.l. 22-25).

Teismas konstatuoja:

pareiškėjui G. B. dirbant specialistu Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Pagėgių rinktinėje nuo 2006-06-28 iki  2008-02-10  buvo nesumokėtas visas darbo užmokestis dėl to, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatas išmokama  priemokų ir priedų dalis  viršijo 70 procentų pareiginės algos. Pareiškėjui nesumokėtas 3498,15  Lt darbo užmokestis, kurį jis prašo teismo priteisti. Reikalavimas kyla iš valstybės tarnybos teisinių santykių.  Ginčo dėl nesumokėto darbo užmokesčio dydžio nėra, nes atsakovės  parengtoje pažymoje nurodyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo nesumokėtas 3498,15 Lt priemokų ir priedų dalis už darbą poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, viršvalandinį darbą, viršijanti 70 procentų pareiginės algos (b.l. 8-12).  

Valstybės tarnautojams atitinkamo dydžio darbo užmokestis buvo nustatytas Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23  d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) VI skyriuje. Iki 2005 m. gruodžio 21 d. galiojusios Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, jog statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentavo statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Nuo 2006 m. birželio 7 d. galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomos šio Įstatymo VI skyriaus, reglamentuojančio darbo užmokestį, nuostatos. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priedų ir priemokų suma valstybės tarnautojui negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pareiškėjui darbo užmokestis  buvo skaičiuojamas  ir mokamas,  vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23  d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio  reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės  tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies   nuostatai, jog kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstituciniam Teismui konstatavus  valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovė galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui. Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Tokia asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti prašymą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, formuojančio vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyse administracinėje byloje Nr. A¹²-219/2004 Nr. A¹-638/2005, A⁶⁶²-1735/2010 išdėstytos nuostatos, jog  ginčuose dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo ginčo šalių teisiniai santykiai  nėra pasibaigę,  taikomos ir nagrinėjamoje byloje.

 Pareiškėjas  G.  B. 2010-04-21 padavė teismui prašymą dėl darbo užmokesčio priteisimo. Atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl nepriemokos už  laikotarpį nuo 2006-06-28  iki 2007-03-31 priteisimo. Pareiškėjas tikrai kreipėsi į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nurodytu laikotarpiu praleidęs trejų metų terminą, nustatytą tokiam reikalavimui pareikšti Darbo kodekso  27 straipsnio 2 dalimi.  Iš atsakovės pateiktos pažymos matyti, jog nepriemoka už laikotarpį nuo 2006-06-28  iki 2007-03-31 sudaro 1915,42 Lt. Pareiškėjo reikalavimas dėl šio dydžio  darbo užmokesčio nepriemokos išieškojimo netenkintinas, nes pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs trejų metų terminą pažeistai teisei apginti.

 Nagrinėjamoje byloje atsakovo atsisakymas mokėti pareiškėjui  nesumokėtą darbo užmokestį negali būti pripažintas teisėtu. Pareiškėjui realiai negavus pagal Valstybės tarnybos įstatymą priklausančių sumų, atsirado pagrindas ginti pažeistas teises teisme.  Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Darbdavys nagrinėjamoje byloje yra  Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Pagėgių rinktinė, o ne valstybė plačiąja teisinių santykių prasme, todėl konstatuojama, kad pareiškėjo reikalavimas pareikštas tinkamam atsakovui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, būtent tokią poziciją dėl atsakovo tinkamumo ginčo teisiniame santykyje  išdėstė  išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtose administracinėse bylose A¹-635/2005, A⁶⁶²-1735/2010.  Teismo vertinimu, nepagrįstas atsakovės argumentas, jog teismas nagrinėjamoje   byloje turi pakeisti atsakovą. Pareiškėjui nepareiškus sutikimą pakeisti atsakovą, teismas  negali savo iniciatyva keisti vieną atsakovą kitu atsakovu (ABTĮ 54 straipsnis). Pareiškėjas atliko savo kaip valstybės tarnautojo pareigas, tačiau jam nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Konstatuota, jog pareiškėjui priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Nagrinėjant šią administracinę bylą po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo  iš Lietuvos Respublikos taikytinų teisės aktų sistemos 2008-12-09 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17,23, 26, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu yra pašalinta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies norma, prieštaraujanti Konstitucijai. Sprendimas dėl pareiškėjo  prašymo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis.  Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui yra išnykęs.  

Reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte, todėl teismas  vertina,  kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, susijusius su atsakovo civilinės atsakomybės pagrindų nebuvimu.

 Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pareiškėjo prašymas dėl priteisimo 1582,73 Lt negauto darbo užmokesčio pagrįstas, todėl tenkintinas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 2 ir 4 punktais.  Pareiškėjo reikalavimas priteisti 0,06 delspinigius už kiekvieną praleistą dieną nuo visos nesumokėtos darbo užmokesčio sumos netenkintinas kaip nepagrįstas, nes nagrinėjamu atveju darbo užmokestis nebuvo mokamas laiku dėl neteisingo teisinio reguliavimo, o ne dėl darbdavio kaltės, todėl Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos.

Iš  bylos duomenų matyti, kad atsakovei šiuo metu nėra paskirtos lėšos darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti. Valstybės tarnautojų profesinė veikla atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto, todėl finansiniai asignavimai darbo užmokesčiui mokėti turi būti paskirti iš valstybės biudžeto.   Pripažįstama, kad yra pagrindas atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams dėl visuotinai žinomos aplinkybės apie Lietuvos valstybės  sunkią finansinę padėtį, remiantis  Lietuvos Respublikos civilio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi.

 

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ABTĮ   85 – 89 straipsniais,

n u s p r e n d ė  :

patenkinti  pareiškėjo  G. B.  prašymą iš dalies,

priteisti iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Pagėgių rinktinės  G. B. 1582,73 Lt (   vieną tūkstantį penkis šimtus aštuoniasdešimt du litus) nesumokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2007-04-01 iki 2008-02-10 ( fizinių asmenų ir kiti mokesčiai neišskaičiuoti),

 nepatenkinti prašymo dalį  dėl 1915,42 Lt. darbo užmokesčio nepriemokos ir delspinigių priteisimo,

atidėti teismo sprendimo vykdymą iki  2011 m. gegužės 28d.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

 

 

 

 

Teisėja                                                                                     Vida Stonkuvienė