Civilinė byla Nr. e3K-3-12-403/2021

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22686-2018-4

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.1.9.4;

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                 3.2.4.11.

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavčiūtės (kolegijos pirmininkė), Donato Šerno ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E.  Š. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo, veikiančio Vilniaus apygardos teismo vardu, Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. Š. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Seimo, trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl garbės ir orumo gynimo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių civilinę atsakomybę už asmens garbės ir orumo pažeidimą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti, kad viešojoje erdvėje paskleistas teiginys, jog „VSD duomenimis, 2008 m. MG siekiant įsigyti dalį „Alitos“ akcijų, atsirado poreikis turėti „savą žmogų“ Konkurencijos taryboje. Juo tapo dabartinis tarybos narys E. Š.“ (toliau – ir Ginčo teiginys), neatitinka tikrovės bei žemina ieškovo garbę ir orumą, priteisti jam 4000 Eur neturtinės žalos bei patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 15 d. (2019 m. balandžio 15 d. nutartimi paskelbimo data ištaisyta į 2019 m. kovo 15 d.) sprendimu ieškinį patenkino visiškai.

4.       Teismas nustatė, kad:

4.1.                      Ieškovas yra Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos narys, nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. paskirtas antrajai kadencijai.

4.2.                      Lietuvos Respublikos Seimas 2017 m. spalio 19 d. pavedė savo struktūriniam padaliniui – Nacionaliniam saugumo ir gynybos komitetui (toliau – ir NSGK, komitetas) atlikti parlamentinį tyrimą dėl asmenų, verslo subjektų ir kitų interesų grupių galimo neteisėto poveikio valstybės institucijoms priimant sprendimus ir galimos neteisėtos įtakos politiniams procesams. Komitetui, be kita ko, buvo pavesta nustatyti, ar grėsmę valstybės interesams galintys kelti asmenys, verslo subjektai per savo ryšius siekė paveikti valstybės institucijose priimamus sprendimus, daryti įtaką politiniams procesams ar atskiriems politikams. 

4.3.                      2018 m. balandžio 20 d. pranešime žiniasklaidai NSGK nurodė, kad parlamentiniame tyrime aiškintasi: kokiems valstybės interesams buvo ar yra iškilusi grėsmė, kokius politinius procesus ar sprendimus stengtasi paveikti; tirta, kas yra tie asmenys, kurie kelia grėsmę valstybės interesams, kokius ryšius jie palaikė su sprendimų priėmėjais, kokia buvo tų ryšių trukmė ir pobūdis, kokiems politikams buvo daroma įtaka arba poveikis. Šiame pranešime NSGK taip pat paskelbė siekiantis, kad būtų atliktos slaptos medžiagos išslaptinimo procedūros ir pateikta galutinė vieša išvados redakcija, kad informacija taptų prieinama visuomenei.

4.4.                      2018 m. gegužės 7 d. visuomenę per masinio informavimo priemones pasiekė dalis NSGK parlamentiniame tyrime naudotos medžiagos – Valstybės saugumo departamento 2018 m. kovo 9 d. raštas NSGK Nr. 19-286 (toliau – ir Raštas), kuriame kai kurių asmenų (tarp jų ir ieškovo) pavardės buvo užtušuotos.

4.5.                      2018 m. gegužės 17 d. per visuomenės masinio informavimo priemones buvo viešai atskleista, kad Rašte, be kita ko, yra pasisakoma apie ieškovą.

4.6.                      2018 m. birželio 1 d. per visuomenės masinio informavimo priemones NSGK paviešino visą atlikto tyrimo medžiagą, kurios sudedamoji dalis yra ir minimas Valstybės saugumo departamento 2018 m. kovo 9 d. raštas Nr. 19-286.

4.7.                      2018 m. birželio 18 d. visuomenės informavimo priemonės pranešė, kad situacija buvo aptarta prezidentės D. G. ir premjero S. S. susitikime, po šio susitikimo premjeras informavo ketinantis kreiptis į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą (toliau – ir STT) dėl ieškovo veiksmų patikrinimo pagal Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymą, o gavęs išvadas, spręsti, ar siūlyti prezidentei atleisti ieškovą iš pareigų.

4.8.                      2018 m. birželio 28 d. visuomenės informavimo priemonės viešai paskelbė, kad premjeras gavo STT vertinimą ir neturi pagrindo siūlyti atleisti ieškovo iš pareigų.

5.       Teismas nusprendė, kad egzistuoja faktų visetas, kuris yra būtinas asmens orumui bei garbei apginti:

5.1.                      Ginčo teiginio („VSD duomenimis, 2008 m. MG siekiant įsigyti dalį „Alitos“ akcijų, atsirado poreikis turėti „savą žmogų“ Konkurencijos taryboje. Juo tapo dabartinis tarybos narys E. Š.“) paskleidimo faktas yra akivaizdus, nes NSGK tyrimo medžiaga paties šio komiteto iniciatyva buvo paviešinta per paminėtas visuomenės informavimo priemones.

5.2.                      Ginčo teiginys yra apie ieškovą, nes jame yra tiesiogiai nurodyta ieškovo pavardė ir einamos pareigos.

5.3.                      Ginčo teiginys yra tikrovės neatitinkanti žinia, bet ne nuomonė, nes jis pateiktas konstatuojamąja forma; šiuo teiginiu akivaizdžiai pristatoma patikima informacija (Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) institucijos „duomenys“) apie faktą, susijusį su ieškovu ir jo veikla, jį teigiant kaip objektyviai egzistuojantį – „E. Š. tapo Koncerno „žmogumi“ Konkurencijos taryboje“.

5.4.                      Paskleistos žinios apie ieškovą neatitinka tikrovės, nes nėra ir nebuvo jokio pagrindo teigti, jog ieškovas yra susijęs su koncernu „MG Baltic“. Be to, nors koncernui „MG Baltic“ yra pareikšti įtarimai politinės korupcijos byloje, ieškovas nei šioje, nei bet kokioje kitoje su koncernu „MG Baltic“ siejamoje byloje nebuvo apklaustas; jokie įtarimai jam nebuvo pareikšti; ieškovo atžvilgiu niekada nebuvo pradėtas joks ikiteisminis tyrimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 177, 178, 185 straipsniai).

5.5.                      Akivaizdu, kad Ginčo teiginys žemina ieškovo garbę ir orumą, akivaizdžiai diskredituoja ieškovą, nes juo teigiama, kad ieškovas yra politine korupcija įtariamo koncerno „savas žmogus“ Konkurencijos taryboje. Ginčo teiginio paskleidimo pasekmė – suformuota neigiama nuomonė apie ieškovą, sukeltas nepasitikėjimas ieškovo, kaip Konkurencijos tarybos nario, bei pačios Konkurencijos tarybos, kaip institucijos, priimamais sprendimais; ieškovas jaučia savo bendradarbių nepasitikėjimą, nes neturi galimybių paneigti, jog jam „savo žmogaus“ etiketė yra pritaikyta nepagrįstai; dėl turimos patirties ir kvalifikacijos ieškovas, pasibaigus jo, kaip Konkurencijos tarybos nario, antrajai kadencijai (trečioji pagal įstatymą negalima), galėtų pretenduoti į vadovaujamas pareigas kitose panašaus pobūdžio institucijose, kurios savo veikloje sprendžia konkurencijos klausimus, tačiau, esant neigiamai nuomonei apie ieškovą tiek tarp politikų, tiek ir visuomenėje, tokio teikimo (paskyrimo) galimybė yra jei ne eliminuojama visiškai, tai smarkiai sumažinama.  

6.       Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovas priskirtinas viešojo asmens kategorijai, kurio pakantumas ir tolerancija skelbiamai informacijai yra didesni, tačiau tai neeliminuoja duomenis skleidžiančio asmens pareigos veikti sąžiningai.

7.       Teismas nusprendė, kad NSGK paviešino informaciją, kuri buvo adresuota tik jam pačiam, todėl nėra pagrindo konstatuoti sąžiningą jo elgesį ir veikimą visuomenės interesais (analogiškas išaiškinimas pateikiamas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016). Ginčo teiginys taip pat negali būti pripažįstamas ir asmens kritika (ar agresyvia kritika) pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, todėl pripažintina, kad Ginčo teiginiu – „VSD duomenimis, 2008 m. MG siekiant įsigyti dalį „Alitos“ akcijų, atsirado poreikis turėti „savą žmogų“ Konkurencijos taryboje. Juo tapo dabartinis tarybos narys E. Š.“ – ieškovo garbė ir orumas buvo pažeminti.

8.       Teismas nurodė, kad konstatavus, jog ieškovo garbė ir orumas buvo pažeisti, konstatuotini atsakovės neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), dėl kurių ieškovas patyrė žalą (CK 6.247, 6.249 straipsniai). Atsakovės teiginiai, jog NSGK veikė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statutu, Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymu ar Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu, nepaneigia fakto, kad ji apie ieškovą neteisėtai paskleidė tikrovės neatitinkančias žinias ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas fundamentalias žmogaus teises, šiuo atveju – teisę į garbę ir orumą. Nepaisant to, kad ieškovas liko eiti savo pareigų, po kilusio skandalo jis iki šiol jaučia bendradarbių nepasitikėjimą, juolab kad abejones ieškovu, kaip Konkurencijos tarybos nariu, ir toliau reiškia politikai bei masinės informacijos priemonės. Taigi, žala ieškovo reputacijai yra ilgalaikė ir iš esmės neatitaisoma, ji padaryta neapgalvotais ir neteisėtais valstybės institucijos veiksmais.

9.       Panevėžio apygardos teismo, veikiančio Vilniaus apygardos teismo vardu, Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės ir trečiojo asmens apeliacinius skundus, 2020 m. kovo 31 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 15 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą ieškinį atmesti.

10.       Kolegija nurodė, kad         NSGK komiteto išvada ir jos priedas – VSD Raštas buvo atsakovės oficialiai 2018 m. birželio 1 d. paskelbti Seimo interneto puslapyje e-seimas.lrs. Taigi, atsakovės turima informacija apie asmenį buvo paskelbta ne visuomenės informavimo priemonėje, kaip ši apibrėžiama Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 87 dalyje, tačiau Seimo struktūriniam padaliniui vykdant jam pavestas funkcijas (atliekant parlamentinį tyrimą) priimto akto (tyrimo išvados) priede – VSD Rašte, kuris buvo paskelbtas Seimo interneto puslapyje.

11.       NSGK išvada kartu su parlamentinio tyrimo metu surinkta medžiaga yra oficialus parlamentinį tyrimą atlikusio subjekto dokumentas, kuriame, jam vykdant norminių teisės aktų nustatytus įgaliojimus, pateikiamas tyrimo metu nustatytų faktų vertinimas ir padarytos išvados.

12.       Bylos duomenimis, nustatyta, jog VSD Raštą pateikė NSGK prašymu. Kolegija nusprendė, kad VSD Rašte pateiktas informacijos vertinimas ir išvados negali būti patikrinami per tiesos kriterijų. VSD Rašte pateikta informacija savo teisine prigimtimi, ypač atsižvelgiant į formuluotę „VSD vertinimu“, yra artimesnė nuomonei (prielaidai, išvadai) nei žiniai, nes VSD pateikė Ginčo teiginį vykdydamas savo funkcijas – rinkdamas informaciją ir jos turinio pagrindu darydamas išvadas (apibendrinimus). Ginčo teiginyje nurodyti duomenys, kai valstybės institucija – VSD, vykdydama savo funkcijas, atlieka žvalgybos būdu gautos informacijos vertinimą ir jo pagrindu daro išvadas, neatitinka CK 2.24 straipsnio taikymo sąlygų (CPK 185 straipsnis). Kolegija, įvertinusi tai, kas nurodyta, nusprendė, kad asmens neturtinės teisės ir interesai šiuo atveju negali būti ginami CK 2.24 straipsnio pagrindu ir negali būti taikomi šiame straipsnyje nustatyti teisių gynimo būdai.

13.       Vertindama        ieškovo teiginius, kad NSGK neteisėtai paviešino VSD Rašte nurodytą Ginčo teiginį ir tokiu būdu padarė jam žalą, pažeisdamas jo garbę ir orumą, nes VSD Rašte pateikta informacija negalėjo būti atskleista visuomenei, Raštas buvo adresuotas išimtinai komitetui, kolegija nurodė, kad NSGK yra Lietuvos Respublikos Seimo struktūrinis padalinys, kurio veiklą apibrėžia Lietuvos Respublikos Seimo statuto 63 straipsnis. 2017 m. spalio 19  d. Seimas nutarimu Nr. XIII-691 pavedė NSGK atlikti parlamentinį tyrimą dėl asmenų, verslo subjektų ir kitų interesų grupių galimo neteisėto poveikio valstybės institucijoms priimant sprendimus ir galimos neteisėtos įtakos politiniams procesams. Komitetui Seimo statuto 49 straipsnio 1 dalies 5 punktas suteikia teisę teisės aktų nustatyta tvarka gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų reikiamus duomenis, dokumentus ir kitokią atliekant parlamentinę kontrolę reikalingą medžiagą. Byloje nustatyta, kad VSD pateikė Raštą, kuriame buvo nurodytas ginčo teiginys.

14.       Seimo statuto 55 straipsnis nustato, kad Seimo komitetas sprendimą bei išvadą teikia Seimui raštu, o Seimas priima nutarimą dėl komiteto išvados (ne)pritarimo. 2018 m. gegužės 30 d. NSGK uždaro posėdžio metu vienbalsiai pritarė, kad parlamentinio tyrimo metu surinkta medžiaga, neturinti valstybės ar tarnybos paslapties, būtų paskelbta visuomenei Seimo interneto puslapyje e-seimas.lrs.lt, tai ir buvo padaryta 2018 m. birželio 1 d., o 2018 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. XIII-1228 Seimas pritarė NSGK išvadai. Atsižvelgdama į tai, kad NSGK yra Seimo struktūrinis padalinys, sudarytas iš Seimo narių ir padedantis formuoti, vykdyti politiką jo veiklos srityje, kolegija nusprendė, kad Komiteto sprendimas paviešinti tyrimo medžiagą yra politinio pobūdžio, jo teisėtumo teismas negali vertinti ir dėl to pasisakyti. Politinio pobūdžio veikla nepatenka į valstybės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų veiklos taikymo, sritį. Šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti, jog byloje negali būti nustatyti neteisėti NSGK veiksmai priimant sprendimą paviešinti parlamentinio tyrimo medžiagą, kartu ir Ginčo teiginį (CK 6.246 straipsnis, CPK 185 straipsnis).

15.       Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pradinį Rašto tekstą su užtušuotomis teksto dalimis žiniasklaidoje paskelbė BNS agentūra, kuri, remdamasi įstatymais, neatskleidė pirminio informacijos šaltinio. Taigi ne NSGK per visuomenės informavimo priemones paviešino Ginčo teiginį ir tai buvo padaryta iki to (2018 m. gegužės 7 ir 17 d.), kai Komitetas, tik VSD išslaptinus Rašte pateiktą informaciją, šią informaciją paskelbė Seimo teisės aktų registre (2018 m. birželio 1 d.).

16.       Be to, kolegija nurodė, kad Ginčo teiginyje pirmiausiai yra akcentuojamas ne pats ieškovas, o koncerno „MG Baltic“ poreikis turėti tam tikrų ryšių Konkurencijos taryboje. Rašte nurodyto Ginčo teiginio antras sakinys, konkrečiai nurodantis ieškovą, ir toliau esanti informacija, detalizuojanti, paaiškinanti visą Ginčo teiginį, nėra neatitinkantys tikrovės. Kolegijos vertinimu, ieškovo įvardijamas kaip „savo žmogaus“ nėra konstatuojantis priklausomybę koncernui „MG Baltic“ ar kitokius ryšius su juo, nes vien minėto žodžių junginio rašymas tarp kabučių paprastai rodo nuomonę, kurios patikrinti negalima. 

17.       Atsižvelgdama į tai, kolegija nusprendė, kad faktinių ieškovo veiksmų, kurių pats ieškovas nepaneigė, nurodymas Rašte savaime negali būti žeminantis viešojo asmens garbę ir orumą, todėl nėra pagrindo pripažinti ieškovą patyrus neturtinę žalą (CK 6.249 straipsnis, CPK 185 straipsnis).

18.       Be to, kad NSGK išvados ir jos priedų išviešinimas visuomenei nepadarė realios žalos ieškovui, rodo ir tai, jog jo reputacija buvo tikrinta įstatymų nustatyta tvarka ir nepriekaištingumas po žiniasklaidoje pasirodžiusių straipsnių su visu Rašto tekstu nepaneigtas.

19.       Kolegija taip pat vertino VSD teismui pateiktos įslaptintos medžiagos aktualumą ir nurodė, kad VSD 2019 m. vasario 21 d., teismui baigus bylą nagrinėti iš esmės ir atidėjus teismo sprendimo priėmimą ir paskelbimą, pirmosios instancijos teismui pateikė įslaptintus duomenis, trečiojo asmens teigimu, patvirtinančius Ginčo teiginio pagrįstumą, todėl šie duomenys teismo buvo nepriimti. Ginčą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, teismo nurodymu VSD taip pat pateikė įslaptintą informaciją, nurodydamas pastarąją nesant išslaptintą, todėl kolegija neturėjo teisinio pagrindo pasisakyti dėl VSD pateiktų duomenų pagrįstumo ir jų reikšmės ieškovo reikalavimų pagrįstumui (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 185 straipsnis).  

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

20.       Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo, veikiančio Vilniaus apygardos teismo vardu, Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 31 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 15 d. sprendimą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1.                      Apeliacinės instancijos teismas         netinkamai aiškino ir taikė CK 2.24 straipsnį (jo netaikė), nes ieškovas siekė apginti savo garbę ir orumą dėl Ginčo teiginio, kuris buvo suformuluotas VSD pažymoje (toliau – Pažyma), skirtoje išimtinai kitai valstybės institucijai – NSGK. Nei Pažymos parengimo metu, nei vėliau jokiame teisės akte nebuvo nustatyta pareigos (ir net galimybės) šį tarnybiniam naudojimui skirtą dokumentą oficialiai ar neoficialiai paviešinti. Be to, ieškovas ne tik nedalyvavo rengiant Pažymą, negalėjo su ja susipažinti, jos skųsti, bet iki Pažymos paviešinimo apskritai nebuvo informuotas apie tokio dokumento egzistavimą. Sprendimas paviešinti Pažymą kilo išimtinai NSGK iniciatyva, būtent NSGK toleravo pirminį Ginčo teiginio paskelbimą žiniasklaidoje, o vėliau ir pats patvirtino paskelbtą informaciją, Pažymą paviešindamas Seimo interneto puslapyje. Todėl NSGK turėtų prisiimti CK 2.24 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą įrodyti Ginčo teiginio pagrįstumą. Ieškovas, apribojus jo teisę remtis CK 2.24 straipsniu, iš esmės neturi galimybių apginti savo garbę ir orumą, nes reiškiant ieškinį kitu pagrindu jam tektų pareiga įrodyti Ginčo teiginio neatitiktį tikrovei, tačiau to jis objektyviai negali padaryti, nes Ginčo teiginys grindžiamas VSD įslaptinta informacija.         

20.2.                      Ginčo teiginys nepagrįstai priskirtas nuomonės, o ne žinios kategorijai, nes jis yra pateikiamas kaip tikras, nepramanytas faktas. Ginčo teiginiu kaip objektyviai egzistuojantis dalykas konstatuojama, kad ieškovas tapo savu koncerno žmogumi Konkurencijos taryboje; nurodoma, kad šį faktą patvirtina VSD duomenys. Ginčo teiginyje nėra abejonės ar dvejonės, juo nekeliami klausimai. Formuluotės „VSD duomenimis“ vartojimas Ginčo teiginyje kaip tik rodo, kad teiginį, jog ieškovas tapo savu koncerno žmogumi Konkurencijos taryboje, patvirtina VSD turima informacija. Frazės „savas žmogaus“ vartojimas tarp kabučių savaime nesudaro jokio pagrindo teigti, kad Ginčo teiginys yra nuomonė, o ne žinia. Ginčo teiginys yra pavartotas oficialiame VSD – žvalgybos institucijos – dokumente. Pagal Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, 4 straipsnio 3 dalies 4 ir 5 punktus žvalgybos informacija yra suprantama kaip duomenys, gauti vykdant žvalgybą ir kontržvalgybą, ši informacija turi būti neiškraipyta ir nešališka (objektyvumo principas), bet to, pateikiama taip, jog negalima būtų jos suvokti dviprasmiškai ir kitaip (aiškumo principas). Pažymoje yra vartojami pasikartojantys teiginiai „VSD vertinimu“ ir „VSD duomenimis“, kurie, ieškovo įsitikinimu, yra kardinaliai skirtingi. „VSD vertinimu“ galėtų būti traktuojama kaip frazė, pristatanti VSD nuomonę. Tuo tarpu „VSD duomenimis“ jau rodo, kad VSD disponuoja medžiaga, pagrindžiančia atitinkamus VSD rašto teiginius, įskaitant ir Ginčo teiginį. Be to, VSD pateikiama informacija visuomenėje ir žiniasklaidoje yra suvokiama kaip faktas. 

20.3.                       NSGK neturėjo teisės paviešinti Pažymos, įskaitant ir joje esantį Ginčo teiginį. Nei Žvalgybos įstatyme, nei jokiame kitame teisės akte nenustatyta, kad valstybės institucijos, kurioms yra perduota žvalgybos informacija, turėtų diskreciją ją atskleisti visuomenei. Pažyma buvo skirta tik tarnybiniam naudojimui (sprendimų priėmimui) ir jos nebuvo galima atskleisti Žvalgybos įstatyme nenurodytiems subjektams, juo labiau viešai aptarinėti spaudoje. NSGK privalėjo užtikrinti, kad jam perduota informacija būtų naudojama tik tarnybiniais tikslais (sprendimų priėmimui), tačiau ne tik kad neužtikrino perduotų duomenų saugumo, pats paviešino Pažymą Seimo interneto puslapyje, bet ir nesiėmė jokių veiksmų, kad nustatytų, kas (pvz., iš NSGK narių ar aptarnaujančio personalo) yra atsakingas dėl Pažymos nutekinimo žiniasklaidai. Apeliacinės instancijos teismas apskritai neįvertino NSGK neveikimo ir abejingumo dėl jam patikėtos informacijos nutekinimo, o tai rodo, kad teismas netinkamai taikė CK 6.271, 6.246 straipsnių nuostatas, įpareigojančias atlyginti žalą, jeigu asmuo pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

20.4.                      CK 6.271 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad civilinės atsakomybės tikslu vartojamas terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą. Apeliacinės instancijos teismas, manipuliuodamas politinio sprendimo sąvoka, pripažino teisėtais valstybės institucijos veiksmus, kuriais buvo pažeistos Žvalgybos įstatymo nuostatos (t. y. pripažino teisėtu „politinį sprendimą“ pažeisti Žvalgybos įstatymą) bei bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, tokiu būdu sudarydamas sąlygas valstybei išvengti atsakomybės už minėtus pažeidimus. 

20.5.                       Nors nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo, kad ieškovas yra viešasis asmuo, tačiau valstybės institucija privalo užtikrinti savo veiklos teisėtumą, elgtis apdairiai ir numatyti priimamų sprendimų pasekmes, įvertindama tai, kad visuomenė valstybės institucijos skelbiamą oficialią informaciją įprastai supranta ne kaip kritiką, o kaip objektyvią tiesą. Tariamos kritikos reiškimas, apsiribojant asmenis kaltinančios informacijos paviešinimu, negali būti vertinamas kaip priimtinas ir teisėtas NSGK veikimo būdas. Be to, visuomenė ir žiniasklaida negali patikrinti NSGK bei VSD pareiškimų pagrįstumo, nes neturi galimybės naudotis tokiomis pačiomis informacijos rinkimo priemonėmis, būdais ir šaltiniais kaip NSGK ar VSD. Todėl dar ir dėl šios priežasties į viešumą patenkantys VSD teiginiai jų paskelbimo metu yra savaime priimami kaip nekvestionuotini, t. y. kaip faktas. 

20.6.                      NSGK nenustatė ieškovo neteisėtos veiklos, o tik koncerno siekį pasinaudoti ieškovo įtaka. Oficialų teisės aktą atitinkančios NSGK tyrimo išvados paviešinimas yra pakankamas, siekiant supažindinti visuomenę su atlikto tyrimo rezultatais. Tuo tarpu perteklinis tyrimo metu naudotos tarnybinės informacijos (Pažymos) įtraukimas į viešai skelbtinų išvados priedų sąrašą ir viešas paskelbimas vertintini kaip piktnaudžiavimas teise skleisti informaciją, pažeidžiantis teisės normų nustatytus reikalavimus ir atliktas siekiant populistinių tikslų. Manant, kad ieškovo veikla netinkama, turėjo būti keliamas jo atsakomybės klausimas, o ne ažiotažas masinėse informacijos priemonėse.

20.7.                      Apeliacinės instancijos teismas neleistinai savo iniciatyva rinko įrodymus, nepagrįstai vienašališkai susipažino su įslaptinta informacija, taip pažeisdamas šalių lygiateisiškumo ir teismo nešališkumo principus. Visų pirma, nagrinėjama byla nėra priskirtina prie bylų, kuriose teismas savo iniciatyva gali rinkti įrodymus. Antra, apeliacinės instancijos teismo nurodymu VSD pateikta įslaptinta informacija negalėjo būti įrodymu byloje. Trečia, ieškovui nebuvo suteikta galimybė susipažinti su apie jį surinktais duomenimis ir dėl jų pasisakyti. Nors apeliacinės instancijos teismas ir nurodė, kad įslaptinti duomenys nėra vertinami, tačiau su jais susipažinęs teismas susiformavo tam tikrą išankstinį nusistatymą.

20.8.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Ieškovas savo garbę ir orumą laiko pažeistais ne dėl to, kad buvo įvardyti jo „faktiniai veiksmai“, susiję su jo bendravimu ir susitikimais, o dėl konstatuojamojo teiginio, kuriuo jis pripažintas koncerno „savu žmogumi“ Konkurencijos taryboje. Teismas nevertino, ar susitikimai su koncerno atstovais ar besispecializuojančių konkurencijos srityje advokatų kontorų rekomendavimas gali būti vertinamas kaip tapimas savu žmogumi.

21.       Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Seimo, prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

21.1.                      Nagrinėjamoje byloje ginčo informacija buvo pateikta valstybinių institucijų dokumentuose teisės aktų nustatyta tvarka, joms tiesiogiai vykdant įstatymo nustatytas funkcijas, o tai negali būti laikoma informacijos paskelbimo faktu CK 2.24 straipsnio prasme. Be to, pirmosios ginčo informaciją paskelbė visuomenės informavimo priemonės, o ne valstybinės institucijos. Tuo atveju, kai tam tikri vertinimai, apibendrinimai ir kita informacija yra pateikiami ne tiesiogiai viešojoje erdvėje (spaudoje, televizijoje, radijo laidose, socialiniuose tinkluose, spaudos konferencijose ir pan.), o yra valstybės institucijų rengiamuose dokumentuose, nepriklausomai nuo jų pobūdžio, formos ir apimties, ir kai tokie dokumentai pateikiami atitinkamai kitoms institucijos įstatymų nustatyta tvarka, negali būti konstatuojamas informacijos paskelbimo faktas CK 2.24 straipsnio kontekste, kaip vienas iš keturių privalomų juridinių faktų, kurie yra būtini ginant garbę ir orumą (dalykinę reputaciją). Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad valstybės institucijų atstovai paskelbė viešai ginčo informaciją, taip pat nėra nustatyta, kad jie būtų kokiu nors būdu prisidėję prie to, kad visuomenės informavimo priemonės paviešintų ginčo informaciją. Gindamas garbę ir orumą CK 2.24 straipsnio pagrindu, būtent ieškovas privalėjo įrodyti informacijos paskleidimo faktą visuomenės informavimo priemonėse, kas tokią informaciją visuomenės informavimo priemonėms perdavė, t. y. kas buvo informacijos šaltinis ir kieno veiksmais vyko informacijos paviešinimo faktas visuomenės informavimo priemonėse, tačiau to nepadarė.

21.2.                      Informacijos rengimas ir tokios informacijos pateikimas atitinkamame dokumente negali būti prilyginamas informacijos paskleidimo juridiniam faktui CK 2.24 straipsnio prasme. Nagrinėjamoje byloje didžioji dalis publikacijų, kuriose buvo paskelbta ginčo informacija, šaltiniu ir informacijos autoriumi nurodyta naujienų agentūra BNS, kuri neatskleidžia savo informacijos šaltinio. Ieškovas be jokio faktinio pagrindo teigia, kad NSGK „paviešino“, taip pat „sudarė galimybes paviešinti“ ginčo informaciją. Teisės aktų informacinė sistema negali būti laikoma visuomenės informavimo priemone. Taigi akivaizdu, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovės institucijos pirmosios paskleidė tokią informaciją.

21.3.                      Šiuo atveju nenustačius informacijos paskleidimo juridinio fakto nėra aktualus ir žinios nuo nuomonės atskyrimo klausimas. Vis dėlto sąvoka „savas žmogus“ yra ne konstatuojamojo (angl. statement of facts), o vertinamojo (angl. value judgement) pobūdžio teiginys, todėl objektyviai tokios informacijos turinio negalima patikrinti CPK nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, nes nėra aiškus ir apibrėžtas „savumo“ turinys ir tai yra subjektyvaus vertinimo išraiška. Bet kuriuo atveju ši apie ieškovą išdėstyta nuomonė yra pagrįsta VSD kruopščiai atlikto tyrimo nustatytais faktais, kurių ieškovas byloje neginčijo.

21.4.                      Taip pat iš ginčo informacijos turinio matyti, kad ji susideda iš dviejų sakinių, t. y.: 1) „VSD duomenimis, 2008 m. MG siekiant įsigyti dalį „Alitos“ akcijų, atsirado poreikis turėti „savą žmogų“ Konkurencijos taryboje“ ir 2) „juo tapo dabartinis tarybos narys E. Š.“. Akivaizdu, kad pirmasis ginčo informacijos sakinys yra išimtinai apie juridinį asmenį – UAB koncerną „MG Baltic“, o ne apie ieškovą, todėl objektyviai ieškovo garbės ir orumo negali žeminti informacija apie tai, kad, koncernui siekiant įsigyti dalį „Alitos“ akcijų, atsirado poreikis turėti „savą žmogų“ Konkurencijos taryboje, nes šiame teiginyje esanti informacija yra susijusi tik su UAB koncerno „MG Baltic“ poreikiais ir siekiais, o ne su ieškovu.

21.5.                      Informacijos, gautos vykdant žvalgybą, apie galimai korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčias veikas išslaptinimas ir panaudojimas atliekant parlamentinį tyrimą yra teisėtas, pateisinamas ir proporcingas, atitinka viešąjį interesą ir neriboja asmens teisių labiau, negu yra būtina reikšmingiems viešiesiems tikslams pasiekti. Nesant nustatytų neteisėtų veiksmų (neteisėto valstybės institucijų veikimo ar neveikimo), nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę, įtvirtintą CK 6.271 straipsnyje.

21.6.                      Lietuvos valstybė, atstovaujama Seimo, neturi pareigos prisiimti atsakomybės dėl viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiksmų. NSGK nėra ginčo informacijos autorius, nes NSGK išvadoje ginčo teiginio iš viso nėra ir NSGK savo veiksmais neprisidėjo prie ginčo informacijos paskelbimo visuomenės informavimo priemonėse, todėl Lietuvos valstybė, atstovaujama Seimo, negali turėti ir neturėjo pareigos atsakyti pagal pareikštą ieškinį.

21.7.                      Nėra jokio faktinio pagrindo ieškovui teigti, kad apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva rinko įrodymus byloje. Trečiasis asmuo atsakovės pusėje VSD dar 2019 m. vasario 21 d. raštu Nr. 19-2735 Vilniaus miesto apylinkės teismui, nagrinėjusiam civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, pateikė įslaptintą medžiagą (35 priedai), be to, trečiasis asmuo VSD apeliacinio skundo 2.1 punkte „Dėl įslaptintos informacijos vertinimo“ pateikė argumentus dėl įslaptintos informacijos reikšmės, nustatant VSD pateikto vertinimo faktinį pagrindą. Apeliacinės instancijos teismas 2020 m. vasario 17 d. nutartimi nurodė VSD pateikti pirmosios instancijos teismui teiktus duomenis bei pranešti, ar nurodyti dokumentai nustatyta tvarka yra išslaptinti. Taip pat pasiūlė ieškovui pateikti raštiškus paaiškinimus ir ieškovas savo ruožtu vienu 2019 m. vasario 26 d. rašytinių paaiškinimų punktu prašė teismo atsisakyti pridėti prie bylos VSD pateiktus įrodymus ir byloje jų nevertinti. Proceso šalies teisė susipažinti su byloje esančiais įrodymais nėra absoliuti, todėl ieškovo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo pažeistų proceso teisės normų yra nepagrįsti.

22.       Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo VSD prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

22.1.                       Apeliacinės instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad VSD 2019 m. kovo 9 d. pažymoje pateikta informacija yra nustatytų faktų, duomenų ir įvykių vertinimai.

22.2.                       Remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 87 dalimi, informavimo priemonei nepriskiriamas oficialus, techninis ir tarnybinis dokumentas, vertybiniai popieriai. Šioje byloje VSD darbuotojai nedavė spaudai jokių interviu, neatskleidė informacijos visuomenės informavimo priemonėms ir niekaip neprisidėjo prie tokio paskleidimo, o 2018 m. kovo 9 d. pažymą pateikė galiojančių įstatymų nustatyta tvarka kitai valstybės institucijai, t. y. Lietuvos Respublikos Seimo struktūriniam padaliniui – NSGK, vykdančiam parlamentinį tyrimą, t. y. teisėtu tikslu. Taigi ginčo informacija buvo pateikta valstybės institucijų dokumentuose, joms tiesiogiai vykdant įstatymo nustatytas funkcijas, o tai negali būti laikoma informacijos paskelbimo faktu CK 2.24 straipsnio prasme.

22.3.                      Ieškovo dėstomi teiginiai apie jam kilusią neturtinę žalą yra deklaratyvaus pobūdžio. VSD kyla pagrįstų abejonių ir nėra aišku, kokiais kriterijais remdamasis ieškovas apskaičiavo ir įvertino jam kilusią neturtinę žalą būtent patikslintame ieškinyje nurodyta suma.

22.4.                       Apeliacinės instancijos teismas nevertino VSD pateiktų įslaptintų dokumentų, o vien jų pateikimas teismui negali būti vertinamas kaip galintis daryti poveikį sprendimo turiniui ir kaip aplinkybė, kad teismas rinko įrodymus savo iniciatyva. Be kita ko, ir pats apeliacinės instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad byloje esančių įrodymų pakanka ieškinio pagrįstumui įvertinti. Be to, ieškovas nuolat aktyviai dalyvavo nagrinėjant bylą, teikė paaiškinimus ir dėl VSD teikiamos įslaptintos informacijos, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis nebuvo tinkamai išklausytas.   

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teismo teisės vertinti informacijos paviešinimo teisėtumą

23.       Seimo statute įtvirtinta, kad Seimo komitetai yra atsakingi ir atskaitingi Seimui (Seimo statuto 49 straipsnio 2 dalis). Seimo pavedimu komitetai atlieka ir parlamentinį tyrimą. Tuomet komitetai veikia pagal Seimo laikinųjų kontrolės arba tyrimo komisijų veiklos taisykles ir turi tokius pat įgaliojimus (Seimo statuto 49 straipsnio 3 dalis). Laikinosios kontrolės arba tyrimo komisijos sudaromos kontroliuoti, kaip vykdomi Seimo sprendimai, surinkti ir Seimui pateikti informaciją bei išvadas, reikalingas kilusiai problemai nagrinėti ir sprendimui priimti, taip pat kitais šiame statute nustatytais atvejais (Seimo statuto 72 straipsnio 1 dalis). Klausimais, kuriuos komitetas rengė, atliko parlamentinį tyrimą arba kuriuos nagrinėjant jis buvo pagrindinis, šis komitetas rengia išvadas. Komiteto išvada yra išsamus svarstymo komitete aprašymas. Joje nurodoma, kokie svarstymo metu buvo gauti pasiūlymai, pataisos, kokie ekspertai dalyvavo, kokias pataisas projekte siūlo daryti komitetas arba kokias išvadas dėl svarstyto klausimo komitetas padarė (Seimo statuto 57 straipsnio 1, 2 dalys). Komitetai, veikdami kaip laikinosios kontrolės arba tyrimo komisijos, jų darbo metu surinktų duomenų, susijusių su valstybės paslaptimi, neskelbia (Seimo statuto 75 straipsnio 1, 2 dalys).

24.       Lietuvos Respublikos Seimo 2017 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. XIII-691 „Dėl pavedimo Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui atlikti parlamentinį tyrimą dėl asmenų, verslo subjektų ir kitų interesų grupių galimo neteisėto poveikio valstybės institucijoms priimant sprendimus ir galimos neteisėtos įtakos politiniams procesams“ su pakeitimais (toliau – Seimo nutarimas Nr. XIII-691) NSGK laikinosios tyrimo komisijos teisėmis buvo pavesta atlikti parlamentinį tyrimą dėl asmenų, verslo subjektų ir kitų interesų grupių galimo neteisėto poveikio valstybės institucijoms priimant sprendimus ir galimai neteisėtos įtakos valstybės politikams ir politiniams procesams, šį tyrimą pavedė atlikti ir išvadą Seimui pateikti iki 2018 m. gegužės 1 d. NSGK, atlikdamas parlamentinį tyrimą, rinko duomenis iš įvairių šaltinių, institucijų, taip pat ir iš VSD bei STT, jų pateiktos informacijos pagrindu darė atitinkamas išvadas. Atlikęs parlamentinį tyrimą NSGK parengė tyrimo išvadą, šiai buvo pritarta šio komiteto uždarame 2018 m. gegužės 30 d. posėdyje. 2018 m. birželio 5 d. Seime buvo viešai pristatyta NSGK tyrimo išvada ir Seimas 2018 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. XIII-1228 pritarė NSGK atlikto parlamentinio tyrimo išvadai. 

25.       Pažymėtina, kad minima NSGK išvada į Seimo informacinę svetainę įkelta 2018 m. birželio 1 d. su visais savo priedais. Vienas jos priedų yra VSD 2018 m. kovo 9 d. pažyma Nr. 19-286, kurioje ir yra šioje byloje ginčijami teiginiai apie ieškovą.

26.       Byloje nustatyta, kad VSD, vykdydamas 2018 m. vasario 28 d. NSGK paklausimą, pagal paklausime suformuluotus klausimus parengė 2018 m. kovo 9 d. pažymą Nr. 19-286 „Dėl informacijos pateikimo“, išimtinai adresuodamas ją NSGK, įstatymo nustatytiems tikslams įgyvendinti. Tai reiškia, kad pažyma buvo skirta tik tarnybiniam naudojimui (sprendimų priėmimui) ir jos nebuvo galima atskleisti Žvalgybos įstatyme nenustatytiems subjektams.

27.       Žvalgybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) 9  straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta žvalgybos institucijų pareiga teikti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą užtikrinančioms valstybės institucijoms žvalgybos informaciją, reikalingą jų funkcijoms atlikti. Žvalgybos informacija teikiama oficialiu dokumentu (Žvalgybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis). Žvalgybos įstatymo 18 straipsnio 2, 3 dalyse įtvirtinti žvalgybos informacijos gavėjai – institucijos, kurioms teikiama žvalgybos informacija, t. y. įstatyme nustatytais atvejais Lietuvos nacionalinį saugumą užtikrinančios institucijos, teisėsaugos institucijos, žvalgybos institucijų kontrolę vykdančios institucijos ir kt.

28.       Žvalgybos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žvalgybos institucijų veiklos metu surinkta žvalgybos informacija turi būti tvarkoma taip, kad nebūtų neteisėtai ar nepagrįstai atskleisti žvalgybos informacijos šaltiniai, pažeistos su žvalgybos institucijomis bendradarbiaujančių asmenų teisės ar teisėti jų interesai. Žvalgybos institucijos žvalgybos informaciją naudoja tik joms pavestiems uždaviniams įgyvendinti ir tik tiems tikslams, kuriems ji buvo renkama (Žvalgybos įstatymo 17 straipsnio 1 dalis). Žvalgybos įstatymo 17 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad asmenys, neteisėtai atskleidę žvalgybos informaciją ar panaudoję šią informaciją kitiems tikslams, negu nurodo šis įstatymas, atsako teisės aktų nustatyta tvarka.

29.       Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 3 straipsnį, informacija turi būti įslaptinama ir išslaptinama vadovaujantis teisėtumo, pagrįstumo ir savalaikiškumo principais (1 dalis) ir visais įslaptintos informacijos administravimo etapais turi būti užtikrinta reikiama informacijos apsauga visą jos įslaptinimo terminą (5 dalis).

30.       Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad įslaptinta informacija išslaptinama, kai: 1) pasibaigia šio įstatymo 8 straipsnyje nustatytas įslaptinimo terminas; 2) išnyksta įslaptinimo tikslingumas, nors nustatytas įslaptinimo terminas dar nepasibaigęs. Tokiu atveju informacija išslaptinama tik įslaptintą informaciją parengusio paslapčių subjekto vadovo ar jo įgalioto asmens sprendimu.

31.       Pažymėtina, jog 2018 m. balandžio 20 d. pranešime žiniasklaidai NSGK nurodė siekiantis, kad būtų atliktos slaptos medžiagos išslaptinimo procedūros ir pateikta galutinė vieša išvados redakcija, kad informacija taptų prieinama visuomenei. NSGK išvadoje nurodoma, kad Komitetas susidūrė su tarnybiniais tikslais gautos informacijos paviešinimo problema, tuo pagrindu buvo daromas spaudimas Komiteto nariams.         Iš to darytina išvada, kad NSGK turėjo tikslą paviešinti tarnybiniais tikslais gautą informaciją. 

32.       Byloje nustatyta, kad VSD 2018 m. gegužės 9 d. raštu Nr. 18-3279 pateikė NSGK departamente parengtų ir išslaptintų dokumentų išrašus, taip pat ir VSD 2018 m. kovo 9 d. raštą. Taigi informacija, kuri buvo įslaptinta ir pateikta NSGK tik tarnybiniam naudojimui, tapo vieša (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 78 dalis). Tačiau informacijos viešumas nereiškia, kad ji gali būti naudojama ne pagal įstatymą ir paskirtį.

33.       Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, kad 2018 m. gegužės 7 d. visuomenę per masinio informavimo priemones pasiekė dalis NSGK parlamentiniame tyrime naudotos medžiagos – VSD 2018 m. kovo 9 d. raštas NSGK Nr. 19-286 (toliau – ir Raštas), kuriame kai kurių asmenų (tarp jų ir ieškovo) pavardės buvo užtušuotos, o 2018 m. gegužės 17 d. per visuomenės masinio informavimo priemones buvo viešai atskleista, kad Rašte, be kita ko, yra pasisakoma apie ieškovą.

34.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylą nagrinėjusių teismų nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad duomenys apie ieškovą buvo pateikti ne NSGK išvadoje, o VSD pažymoje. VSD pažyma buvo adresuota NSGK tarnybiniam naudojimui, t. y. joje buvo pateikta įslaptinta informacija. Byloje nėra keliamas klausimas, ar ji buvo pagrįstai išslaptinta, tačiau, net ir atlikus šį veiksmą, joje paskelbti duomenys nebuvo viešai prieinami, t. y. jie ir toliau buvo adresuoti NSGK, tačiau su jais galėjo susipažinti platesnis ratas asmenų, pavyzdžiui, visi Seimo nariai, balsavę dėl pritarimo NSGK pateiktai išvadai. Nepaisant to, viešai VSD pažymos duomenys per žiniasklaidos priemones buvo paskelbti 2018 m. gegužės 17 d., nors NSGK uždarame posėdyje bendru sutarimu nutarė paskelbti visuomenei parlamentinio tyrimo metu surinktą medžiagą, kuri nesudaro valstybės ar tarnybos paslapties, tik 2018 m. gegužės 30 d. Šių nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad VSD pažymoje pateikti duomenys buvo nutekinti visuomenės informavimo priemonėms be teisėto pagrindo, t. y. iki NSGK sprendimo juos išviešinti priėmimo. Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus atsakovės argumentus, kad šiuo atveju nėra nustatyta, kas konkrečiai nutekino šią informaciją, todėl negali būti konstatuojamas informacijos paskleidimo faktas, nes būtent NSGK buvo atsakingas už parlamentinio tyrimo metu gautos informacijos saugojimą ir tinkamą naudojimąsi ja, todėl pažeidus šią pareigą turi būti sprendžiamas ir valstybės atsakomybės klausimas už ginčo informacijos paskleidimą, jei ši informacija galimai pažeidė ieškovo teises ir teisėtus interesus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018).

35.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-254-1075/2019, spręsdamas dėl galimybės ginčyti savivaldybės audito ataskaitą CK 2.24 straipsnio pagrindu, nurodė, kad valstybės ar savivaldybės institucijos atliekamas vertinimas, padaromos išvados yra nulemti teisės aktais tai institucijai suteiktos kompetencijos ir jai realizuoti nustatytos tvarkos (taisyklių), todėl paprastai valstybės ir savivaldybių aktai ginčijami specialia įstatymuose nustatyta tvarka taikant atitinkamą tokių aktų teisėtumo patikrinimo testą, o ne CK 2.24 straipsnio pagrindu, tačiau nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, vertindama atsakovės argumentus, kad NSGK išvada ir jos priedai, t. y. ir ginčijama VSD pažyma, buvo paviešinti teisės aktų informacinėje sistemoje, kuri nelaikytina visuomenės informavimo priemone, atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymas nenustato pareigos išviešinti tyrimo metu surinktą medžiagą, t. y. nurodyti informacijos, kurios pagrindu NSGK darė tam tikras išvadas, šaltinius, todėl, NSGK priėmus sprendimą išviešinti parlamentinio tyrimo metu surinktus duomenis, turi būti užtikrintas šių duomenų patikimumas. Vadinasi, VSD pažymoje pateikus duomenis apie ieškovą, o NSGK priėmus sprendimą išviešinti ne tik savo išvadą, kurioje nėra duomenų apie ieškovą, bet ir VSD pažymą, NSGK prisiėmė atsakomybę už šių duomenų patikimumą.

36.       Atitinkamai teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad NSGK sprendimas paviešinti tyrimo metu surinktą medžiagą yra politinio pobūdžio, kurio teisėtumo teismas negali vertinti, nes politinio pobūdžio veikla nepatenka į valstybės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų veiklos, taikymo sritį. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors politinė veikla ir politiniuose debatuose paskleista informacija turi platesnes pakantumo jai vertinimo ribas, tačiau šiuo atveju buvo išviešinta ne tik NSGK išvada, kaip atlikto parlamentinio tyrimo rezultatas, bet ir kitų institucijų pateikti duomenys, kurių išviešinimo aplinkybės gali būti vertinamos atsižvelgiant į teisės į saviraiškos laisvę apsaugos taikymo ribas.  

Dėl CK 2.24 straipsnio taikymo

37.       Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus orumą gina įstatymas. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą (Konstitucijos 22 straipsnis). CK 2.24 straipsnyje nustatyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą; preziumuojama, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai.

38.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad teisė į garbę ir orumą suprantama kaip asmens teisė reikalauti, jog viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama žinių, atitinkančių tikruosius jo poelgius, pagrindu ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015), todėl asmeniui, kuris įgyvendindamas savo teisę skleisti informaciją pažeidžia teisės normų nustatytus reikalavimus ir kito asmens teises ir teisėtus interesus, taikoma teisinė atsakomybė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).    

39.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visetą: pirma, žinių paskleidimo faktą, antra, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, trečia, faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės, ir, ketvirta, faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-403/2018 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). 

40.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijami duomenys apie ieškovą, buvę VSD pažymoje, skirtoje NSGK parlamentiniam tyrimui atlikti, buvo paskelbti viešai, t. y.: 1) viešo informavimo priemonėse nutekinus VSD pažymoje buvusią informaciją; 2) į teisės aktų informacinę sistemą įkėlus NSGK išvadą su priedais, t. y. ir VSD pažyma, visuomenė buvo supažindinta ne tik su NSGK darbo rezultatu – parlamentinio tyrimo išvada, bet ir visais kitais duomenimis, kurie nėra NSGK darbo rezultatas, o tik informacijos šaltinis, kurį atskleisdamas NSGK prisiėmė atsakomybę ir už jo turinį.

41.       Teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstais atsakovės argumentus, kad šiuo atveju ne atsakovė, o visuomenės informavimo priemonė paskleidė ginčo teiginį, nes, sprendžiant iš paskleistų duomenų pirminio šaltinio (duomenų autoriaus), šiuo atveju VSD, ir asmens, kuriam šie duomenys buvo adresuoti, šiuo atveju NSGK, pobūdžio, ginčo duomenų gavimo, saugojimo ir naudojimo apribojimų, atsakovės pasyvaus elgesio, esant nepagrįstai paviešintiems duomenims, darytina išvada, kad visuomenės informavimo priemonė buvo tik duomenų paskleidimo priemonė, bet ne jų paskleidėja, todėl ieškovas pagrįstai reiškė reikalavimą atsakovei Lietuvos Respublikai, kuri šiuo atveju neužtikrino tinkamos ginčo duomenų apsaugos.  

42.       Byloje nėra ginčo, kad VSD pažymoje, kuri buvo išslaptinta ir NSGK sprendimu išviešinta, yra skelbiami duomenys apie ieškovą.

43.       Vertinant, ar paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, turi būti nustatyta, kokio pobūdžio duomenys buvo paskleisti apie ieškovą, nes pagal kasacinio teismo išaiškinimus nuomonės paskleidimo atvejai nepatenka į CK 2.24 straipsnio reguliavimo dalyką, todėl nuomonės paskleidimu pažeistos asmens teisės negali būti teismo ginamos CK 2.24 straipsnio pagrindu ir ši teisės norma joms ginti teisme netaikytina (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-701/2020 44 punktą).   

44.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. O nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2016 m. rugsėjo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016 39 punktą).

45.       Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl VSD pažymoje esančių duomenų apie ieškovą vertinimo. Ieškovas teigia, kad VSD paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią žinią, o atsakovė teigia, kad VSD pateikė vertinimą, nuomonę, turinčią pakankamą faktinį pagrindą, bet ne konstatuojamojo pobūdžio teiginius apie ieškovą.

46.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino VSD pažymoje esančius duomenis apie ieškovą kaip žinią, nes:

1) priešingai nei teigia atsakovė, tai yra vienas teiginys, o ne keli atskiri tarpusavyje susiję, todėl VSD, pažymoje teigdamas, o NSGK, priimdamas sprendimą išviešinti šį teiginį (nors informacija jau prieš tai buvo nutekinta visuomenės informavimo priemonėms), konstatavo, kad „2008 m. MG siekiant įsigyti dalį „Alitos“ akcijų, atsirado poreikis turėti „savą žmogų“ Konkurencijos taryboje. Juo tapo dabartinis tarybos narys E. Š.“. Taigi VSD įvardijo konkrečias laiką, vietą, subjektus, jų veiksmus ir tikslus apibrėžiančias aplinkybes: 2008 m., Konkurencijos taryba, „Alitos“ pardavimo sandoris, MG, kuris siekė įsigyti „Alita“, ir ieškovas, kuris tuo metu dirbo Konkurencijos taryboje. Visos šios aplinkybės objektyviai egzistavo, tačiau taip, kaip jas pateikė VSD ir išviešino NSGK, sukuria iliuziją apie realiai egzistuojančius šių aplinkybių priežastinius ryšius;

2) duomenų pateikimo forma ir tokių junginių kaip „VSD duomenimis“, „atsirado poreikis turėti“, „juo tapo“ vartojimas suponuoja išvadą, kad šie duomenys pateikti ne kaip juos pateikusio asmens vertinimas, o kaip objektyvus realiai egzistuojantis faktas;

3) duomenis pateikęs subjektas yra svarbus elementas vertinant pateiktos informacijos pobūdį, nes tais atvejais, kai duomenis pateikia, nutekina, paviešina valstybės institucija, visuomenė, atsižvelgdama į pateiktos informacijos turinį ir aplinkybes, yra linkusi juos vertinti kaip neginčytiną tiesą.

47.       Nustatęs, kad apie ieškovą buvo paskleista žinia, teismas turi įvertinti, ar ši žinia neatitiko tikrovės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta paskleistų duomenų neatitikties tikrovei prezumpcija. Kadangi įrodyti, kad duomenys neatitinka tikrovės, paprastai būna sunku ar net neįmanoma, tai asmuo, apie kurį duomenys yra paskleisti, negali būti įpareigotas įrodyti jų neatitikties tikrovei, nes tai būtų neproporcingas jo galimybių ginti savo garbę ir orumą ribojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2012).

48.       Nagrinėjamoje byloje atsakovė neįrodinėjo, kad apie ieškovą paskleista žinia atitinka tikrovę. Be kita ko, atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė nurodė, kad VSD pažymoje apie ieškovą išdėstyta nuomonė yra pagrįsta VSD kruopščiai atlikto tyrimo nustatytais faktais, kurių ieškovas byloje neginčijo. Teisėjų kolegija šiuos argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.

49.       Byloje nekyla klausimas, ar VSD pagrįstai rinko duomenis apie ieškovą. EŽTT praktikoje taip pat pažymėta, kad apie valstybės tarnautojus gali būti renkama informacija tam, kad būtų galima įsitikinti jų atitiktimi reikalavimams vykdyti atitinkamas pareigas (žr. EŽTT 1986 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą byloje Kosiek prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9704/82). Tačiau nagrinėjamu atveju apie ieškovą paskleidus ginčytiną žinią, atsakovė, Lietuvos Respublika (šiuo atveju premjero pavedimu STT), patvirtino, kad ieškovas yra tinkamas toliau eiti pareigas. Vadinasi, atsakovė, paskleidusi žinią apie ieškovą ir sukėlusi abejonių visų pirma valstybės vadovams, ar ieškovas atitinka einamoms pareigoms keliamus reikalavimus, vėliau pati patvirtino, kad paskleista žinia neatitinka tikrovės.

50.       Paskutinė sąlyga, reikalinga CK 2.24 straipsniui taikyti, yra viešai paskleistos žinios apie ieškovą vertinimas kaip žeminančios jo garbę ir orumą.

51.       Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant, ar paskleista žinia pažeidžia asmens garbę ir orumą, turi būti siekiama išlaikyti tinkamą pusiausvyrą tarp teisės į saviraiškos laisvę bei teisės gauti informaciją ir asmens, apie kurį paskleidžiama informacija, teisių apsaugos.

52.       Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, tačiau ši teisė nėra absoliuti. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis), t. y. asmuo, kuris naudojasi teise skleisti informaciją, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve, įgyvendindamas šią teisę, neturi varžyti kitų asmenų teisių. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo įstatymais įtvirtinant informacijos laisvės įgyvendinimo garantijas būtų sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, jų pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2004 m sausio 26 d. nutarimai). Konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima konstitucines vertybes iš esmės paneigiančios tariamos laisvės atlikti Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikalstamus veiksmus – skleisti tokias mintis, pažiūras ir t. t., kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

53.       EŽTT, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnio, įtvirtinančio teisę į saviraiškos laisvę, apimančią tiek asmens teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti, turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas yra pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė, formavimosi prielaida. Kaip ir dauguma konvencijose įtvirtintų garantijų, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų (žr. 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo byloje Hertel prieš Šveicariją, peticijos Nr. 25181/94, par. 46, 2005 m. vasario 15 d. sprendimo byloje Steel ir Morris prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 68416/01, par. 87; 2008 m. liepos 29 d. sprendimo byloje Flux prieš Moldaviją (Nr. 6), peticijos Nr. 22824/04, par. 26 ir kt.). Iš EŽTT plėtojamos jurisprudencijos matyti, kad demokratinėje visuomenėje leistinos kritikos ribos, netgi diskutuojant svarbiais bendrojo intereso klausimais, priklauso nuo poreikio gerbti kitų asmenų reputaciją ir teises, vengiant įžeidžiančių formuluočių (žr., pvz., 2000 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Constantinescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28871/95).

54.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos – kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu yra reiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvių tikslų – norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Kai asmuo, įgyvendindamas savo teisę skleisti informaciją, pažeidžia teisės normų nustatytus reikalavimus ir kito asmens teises ir teisėtus interesus, jam taikoma teisinė atsakomybė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-481/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

55.       Nagrinėjamoje byloje ieškovas teigia, kad, ginčo teiginiu viešai paskleidus apie jį tikrovės neatitinkančią žinią, buvo pakenkta jo reputacijai. Reputacija yra vienas iš asmens privataus gyvenimo elementų, ginamų Konvencijos 8 straipsnio. Siekiant nustatyti dviejų besirungiančių Konvencijos straipsnių – 8 ir 10 – tinkamą pusiausvyrą, turi būti nustatyta, ar paskleista žinia taip rimtai pakenkė asmens reputacijai, kad pažeidė jo orumą ir taip sutrikdė asmens mėgavimąsi jo privačiu gyvenimu (žr., pvz., EŽTT 2009 m. balandžio 28 d. sprendimą byloje Karakó prieš Vengriją, peticijos Nr. 39311/05). EŽTT, analizuodamas klausimą dėl teisės į saviraiškos laisvę ir asmens reputacijos gerbimą teisingos pusiausvyros nustatymo, yra nurodęs svarbiausius (susistemintus) kriterijus: 1) viešos diskusijos prisidėjimas prie bendrojo intereso klausimo; 2) asmens (subjekto), apie kurį diskutuojama, pobūdis (žinomumas ar pan.); 3) šio asmens (subjekto) ankstesnis elgesys; 4) skelbiamos informacijos gavimo būdas ir tikrumas; 5) publikacijos turinys, forma ir padariniai; 6) taikomos sankcijos griežtumas (žr., pvz., EŽTT 2012 m. vasario 7 d. sprendimą byloje Axel Springer AG prieš Vokietiją, peticijos Nr. 39954/08).

56.       Vertinant, ar paskleista informacija prisidėjo prie bendro intereso klausimo, t. y. saviraiškos laisvės ribojimui taikant „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ kriterijų, turi būti nustatyta, ar asmens laisvės apribojimas atitiktų „primygtinį socialinį poreikį“. Valstybės, spręsdamos, ar yra toks poreikis, turi tam tikras vertinimo laisvės ribas, tačiau negali pažeisti Konvencijos 10 straipsnyje užtikrintų saviraiškos laisvės standartų ir principų bei remtis tinkamu svarbių faktinių aplinkybių vertinimu (žr., pvz., EŽTT 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Hertel prieš Šveicariją, peticijos Nr. 25181/94; 2005 m. gegužės 15 d. sprendimą Steel ir Morris prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 68416/01; 2007 m. lapkričio 20 d. sprendimą Flux prieš Moldaviją, peticijos Nr. 28702/03).

57.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ginčo teiginys, jog ieškovas yra politine korupcija įtariamo koncerno „savas žmogus“ Konkurencijos taryboje, akivaizdžiai diskredituoja ieškovą ir žemina jo garbę ir orumą. Teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo išvada ir atmeta kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad šis teiginys yra iš esmės ne apie ieškovą, o apie koncerną „MG Baltic“. Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės vertinimu, kad šios informacijos atskleidimas atitiko viešąjį interesą visuomenei būti informuotai apie galimai korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas.

58.       Teisėjų kolegija pažymi, kad visuomenė turi interesą būti informuota, ši jos teisė yra ginama Konvencijos 10 straipsniu, tačiau visuomenę turi pasiekti teisinga informacija, t. y. arba tikrovę atitinkanti žinia, arba pakankamai pagrįsta nuomonė. Priešingos informacijos teikimas neatitinka viešojo intereso, nes taip visuomenė tik klaidinama, pavyzdžiui, kaip šiuo atveju, keliant nepasitikėjimą valstybe, jos institucijomis ir jose veikiančiais asmenimis, kurių veiklos tikslas yra ginti ir saugoti visuomenę bendrai ir kiekvieną jos narį atskirai.

59.       Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovas yra viešasis asmuo, kuriam taikomos didesnės pakantumo kritikai ribos, t. y. visuomenė turi didesnį interesą žinoti apie joje veikiančius asmenis, galinčius daryti įtaką visuomenės gyvenimui. Tačiau kritika, kuri gali būti ir perdėta, negali pažeisti kritikuojamo asmens teisių ir teisėtų interesų. Nagrinėjamu atveju ieškovas teigia, kad paviešinus tikrovės neatitinkantį ginčo teiginį buvo padaryta žala jo reputacijai.

60.       Pažymėtina, kad ieškovas yra Konkurencijos tarybos narys. Konkurencijos taryba yra savarankiška valstybės įstaiga, atskaitinga Lietuvos Respublikos Seimui, vykdanti valstybinę konkurencijos politiką ir prižiūrinti, kaip laikomasi šio įstatymo. Konkurencijos taryba, atlikdama jai nustatytas funkcijas, sprendimus priima savarankiškai ir nepriklausomai nuo politinės ir kitos išorinės įtakos, nesiekdama ir nepriimdama nurodymų iš valstybės institucijų ar bet kokio kito viešojo ar privataus subjekto, susilaikydama nuo bet kokių veiksmų, kurie yra nesuderinami su Konkurencijos tarybos funkcijų atlikimu ir įgaliojimų vykdymu (Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalis). Taigi, ginčo teiginiu paviešinant informaciją, kad ieškovas yra koncerno „savas žmogus“, suponuojama išvada, kad: 1) ieškovas, kaip Konkurencijos tarybos narys, yra galimai priklausomas nuo išorinės įtakos; 2) Lietuvos Respublikos Seimas neprižiūri tinkamai jam atskaitingos institucijos. Tačiau nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad Seimas būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, siekdamas ištirti, pažaboti ar kaip kitaip paveikti galimai netinkamą Konkurencijos tarybos ir jos nario veiklą, priešingai, paviešinus ginčo teiginius, ieškovui buvo leista toliau eiti pareigas. Todėl toks atsakovės elgesys, kai apie asmenį yra paskleidžiama tikrovės neatitinkanti žinia, pažeidžianti jo reputaciją, peržengia saviraiškos laisvės ribas.

61.       Byloje nenustatyta, kad ieškovas ir anksčiau būtų sukėlęs įtarimų dėl savo vykdomos veiklos ar veiksmų, nesuderinamų su Konkurencijos tarybos funkcijomis. Tuo atveju, jei atsakovė turėjo duomenų, pagrindžiančių paviešintos informacijos tikrumą, tai nėra aišku, kodėl šių duomenų pagrindu nebuvo atliekami jokie kiti veiksmai, galintys užtikrinti atliekamų valstybės funkcijų skaidrumą.

62.       Kitas veiksnys, svarbus nustatant saviraiškos laisvės ir asmens reputacijos gerbimo teisingą pusiausvyrą, yra paviešintos informacijos gavimo būdas ir tikrumas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad paviešinta informacija buvo renkama atliekant Žvalgybos įstatyme nustatytus veiksmus, pateikta NSGK, neaišku, kokiais būdais nutekinta, vėliau išslaptinta ir NSGK sprendimu išviešinta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors visuomenės teisė būti informuotai svarbiais jai klausimais neapibrėžia nei šios informacijos turinio, nei gavimo, pateikimo būdų, tais atvejais, kai viešinama informacija gali pažeisti asmens garbę ir orumą, pakenkti jo reputacijai, informaciją skleidžiantis asmuo turi ne tik teisę informuoti, bet ir pareigą pasirinkti tinkamą informavimo būdą, kad būtų išlaikyta teisinga pusiausvyra tarp galimai susikertančių interesų. Nagrinėjamu atveju viešojoje erdvėje buvo tiesiog paskleista žinia, kurios atsakovė nepagrindė, o ieškovas neturėjo galimybių paneigti, nes neturėjo išsamių duomenų, kuo remiantis buvo suformuota tokia žinia. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybė turėtų vengti tokio pobūdžio veikimo.

63.       Vertindama paviešintos informacijos turinį, formą ir padarinius, teisėjų kolegija pakartotinai pažymi, kad ginčo teiginio formuluotė atitinka žinios, o ne nuomonės kategoriją, todėl jai taikomas tiesos kriterijus, kurio šiuo atveju atsakovė nesugebėjo pagrįsti. Žinia buvo paviešinta pagarsinant NSGK informacijos šaltinį, tačiau tokia forma, kad sukėlė rimtus padarinius ieškovo reputacijai.            

64.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nustatyta, nusprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas taikyti CK 2.24 straipsnį, nes buvo pažeista teisinga saviraiškos laisvės ir visuomenės teisės gauti informaciją bei pagarbos asmens garbei ir orumui bei reputacijai pusiausvyra.

65.       CK 2.24 straipsnio 1 dalyje yra išskiriami trys asmens garbės ir orumo teisių gynimo būdai – asmuo turi teisę reikalauti: 1) pripažinti paskleistus duomenis neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais garbę bei orumą; 2) teismo tvarka paneigti tikrovės neatitinkančius ir žeminančius asmens garbę ir orumą duomenis; 3) atlyginti tokiu duomenų paskleidimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Kiekvienas iš šių gynimo būdų yra savarankiškas, todėl, siekiant ginti pažeistą asmens teisę, gali būti taikomas kiekvienas atskirai arba taikomi keli teisių gynimo būdai: prašoma paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis ir priteisti turtinės ir (ar) neturtinės žalos arba pripažinti paskleistus duomenis neatitinkančiais tikrovės ir priteisti žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).

66.       Nagrinėjamu atveju ieškovas pasirinko reikalauti pripažinti paskleistus duomenis neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais jo garbę ir orumą bei priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas tenkino abu šiuos ieškovo reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas ieškinį atmetė.

67.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, yra pagrindas tenkinti ieškovo reikalavimą pripažinti paskleistus duomenis neatitinkančiais tikrovės, tačiau reikalavimas atlyginti neturtinę žalą šiuo atveju yra nepagrįstas.

68.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylose dėl asmens garbės ir orumo gynimo neturtinės žalos dydis nustatomas pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas taisykles, taip pat atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes: paskleistų žinių pobūdį, apimtį, žinių paplitimą, jų vertinimą ir svarbą visuomenėje, nukentėjusiojo požiūrį ir reakciją į paskleistas žinias, paskleidusiojo tikslus, kaltės laipsnį ir jo elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-441-403/2017, 27 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Svarbiausiu viešojo asmens garbės ir orumo gynimo būdu laikytinas garbę ir orumą žeminančių, tikrovės neatitinkančių žinių paneigimas, o neturtinės žalos dydis negali turėti dominuojančio vaidmens; priteisiama neturtinė žala gali būti minimali ar artima minimaliai, net ir tuo atveju, kai pažeidimai gana skaudūs; akcentuojant, kad viešasis asmuo, būdamas labiau pastebimas, turi galimybę pasisakyti viešai, gali pats ir per visuomenės informavimo priemones paneigti paskelbtas žinias (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016, 55 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

69.       Nagrinėjamoje byloje ieškovas neturtinę žalą įrodinėjo teigdamas, kad buvo padaryta neatitaisoma žala jo reputacijai, tačiau byloje nustatyta, kad po ginčo teiginio paviešinimo STT pateikus duomenis apie ieškovą jis buvo pripažintas tinkamu toliau eiti pareigas, apie tai buvo ir viešai paskelbta per visuomenės informavimo priemones. Ieškovo argumentai, kad jam tenka nuolat aiškintis artimiesiems ir kolegoms dėl savo sąžiningumo, nesudaro pagrindo tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Byloje nenustatyta, kad ieškovui sukelti pažeidimai būtų buvę skaudūs ir būtų pakenkę jo profesinei karjerai, be to, kaip minėta pirmiau, pati atsakovė, veikdama per kitas institucijas, patvirtino, kad ieškovas yra tinkamas eiti pareigas, taigi yra nepriekaištingos reputacijos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pripažinimas, jog atsakovės paskleistas teiginys apie ieškovą neatitinka tikrovės ir žemina jo garbę bei orumą, yra pakankama satisfakcija, atlyginanti ir jo patirtą neturtinę žalą.

70.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias asmens garbės ir orumo gynimą, todėl skundžiama nutartis yra naikintina. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs sąlygas taikyti CK 2.24 straipsnį, nepagrįstai ieškovui priteisė ir neturtinės žalos atlyginimą, todėl paliekama galioti dalis pirmosios instancijos teismo sprendimo, naikinant dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priimant naują sprendimą ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvavimo ir įslaptintos medžiagos rinkimo

71.       CPK 270 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus sprendimo turiniui, 4 dalyje nustatyta, jog motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas.

72.       Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs EŽTT, nurodydamas, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nacionalinius teismus įpareigoja išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus, nedarant poveikio jų reikšmės vertinimui; teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti; sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 49684/99; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Paliutis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 34085/09; 2020 m. kovo 19  d. sprendimas byloje Tamrazyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 42588/10). Jeigu argumentai yra susiję su pagal Konvenciją ar jos protokolus garantuojamomis teisėmis ir laisvėmis, nacionaliniai teismai privalo juos išnagrinėti itin kruopščiai ir rūpestingai (2007 m. birželio 28 d. sprendimas byloje Wagner ir J.M.W.L. prieš Liuksemburgą, peticijos Nr. 76240/01; Didžiosios kolegijos 2013 m. vasario 7 d. sprendimas byloje Fabris prieš Prancūziją, 16574/08, 72 punktas).

73.       EŽTT vertinimu, apeliacinės instancijos teismui neatsakant (niekaip nepasisakant) dėl konkretaus argumento, kuris reikalauja aiškaus ir konkretaus atsakymo, suinteresuoti asmenys negali žinoti, ar šis teismas tiesiog neišnagrinėjo to argumento, ar jį atmetė, ir jeigu atmetė – tai dėl kokių priežasčių (cituoti sprendimai bylose Ruiz Torija prieš Ispaniją, 30 punktas; Hiro Balani prieš Ispaniją, 28 punktas). EŽTT praktikoje nurodoma ir tai, kad motyvuotas sprendimas suteikia šalims apskundimo ir sprendimo peržiūrėjimo aukštesnės instancijos teisme galimybę, o žemesnės instancijos teismui nepateikiant konkrečių savo sprendimo motyvų, iš asmens atimama galimybė veiksmingai jį ginčyti (cituotas sprendimas Paliutis prieš Lietuvą, 45 punktas).

74.       Kasacinio teismo formuojama teismų praktika ta linkme, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 36 punktas).

75.       Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą (CPK 183, 184, 192, 194, 195, 200–203, 209, 210, 217, 220 straipsniai); turi išklausyti dalyvaujančius byloje asmenis apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę (CPK 186 straipsnis); sprendime gali remtis tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (CPK 263 straipsnio 2 dalis). Rungimosi civiliniame procese principas (CPK12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Vis dėlto ši principinė taisyklė nereiškia, kad teismas yra tik pasyvus įrodinėjimo proceso dalyvis, įstatymas įtvirtina teismo galimybę siūlyti šalims teikti papildomus įrodymus, kai jų nepakanka, įstatymo nustatytais atvejais gali įrodymus rinkti savo iniciatyva (CPK 179 straipsnis). Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis).

76.       Pagal CPK 177 straipsnio 4 dalį civilinėje byloje paprastai negalima remtis įrodinėjimo priemonėmis, jeigu jų duomenys sudaro valstybės ar tarnybos paslaptį. Tokiomis įrodinėjimo priemonėmis galima remtis tik išslaptinus jose esančius duomenis. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka įslaptinta politinė, karinė, ekonominė, teisėsaugos, mokslo ir technikos informacija, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pakenkti valstybės ar jos institucijų interesams arba sudaryti prielaidas neteisėtam valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimui, sukelti pavojų žmonių sveikatai.

77.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 177 straipsnio 4 dalies norma nustato įrodinėjimo ribojimą, siejamą tik su įrodymų turiniu. Informacija, sudaranti valstybės arba tarnybos paslaptį, jau pati savaime negali būti įrodymu civilinėje byloje, nepaisant to, kokioje įrodinėjimo priemonėje ji būtų: neleidžiami nei šalių ar trečiųjų asmenų paaiškinimai, nei liudytojų parodymai, nei rašytiniai ar daiktiniai įrodymai, nei kitos įrodinėjimo priemonės, jeigu jose esanti informacija sudaro valstybės ar tarnybos paslaptį. Teismas, gavęs įrodymus, kuriuose yra duomenų, sudarančių valstybės ar tarnybos paslaptį, taip pat prašymą išreikalauti tokius įrodymus dėl to, kad šalis negali jų gauti, ex officio (pagal pareigas) privalo kreiptis į įslaptintos informacijos rengėją, prašydamas pranešti, ar duomenys nėra išslaptinti. Gavęs patvirtinimą, kad valstybės ar tarnybos paslaptį sudarantys duomenys nėra išslaptinti, taip pat kai nėra galimybės juos išslaptinti, teismas atsisako priimti tokius įrodymus bei tenkinti prašymą dėl jų išreikalavimo (CPK 177 straipsnio 4 dalis, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014).

78.       Nagrinėjamoje byloje ieškovas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva rinko įrodymus, gavo iš VSD įslaptintą medžiagą ir nors sprendime ir nurodė jos nevertinęs, tačiau su ja susipažino, ir tai galėjo lemti ir vidinį teismo įsitikinimą vertinant kitus byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip teisiškai nepagrįstus.

79.       Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2020 m. vasario 17 d. nutartimi paskyrė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka datą ir nurodė, kad „rengiantis bylos nagrinėjimui pastebėta, jog trečiasis asmuo 2019 m. vasario 21 d. raštu Nr.19-2735 Dėl įslaptintų dokumentų pateikimo pateikė teismui susipažinti 34 priedus, kurie nurodyti esantys slapti. Iš rašto turinio galima suprasti, jog bylą nagrinėjantis teisėjas su šiais dokumentais susipažino ir juos grąžino VSD. Apeliacinės instancijos teismui minėto rašto priedai nebuvo pateikti, todėl kolegija kol kas niekaip negali įvertinti pirmosios instancijos teismui pateiktos informacijos reikšmės. Nežinoma, ar šie duomenys nustatyta tvarka išslaptinti, tad ar jais būtų galima remtis kaip leistinais įrodymais. Apeliantė Lietuvos Respublika, atstovaujama LR Seimo, prie apeliacinio skundo pridėjo ir prašo prijungti naują įrodymą – BNS agentūros raštą dėl informacijos šaltinio neatskleidimo. Dėl šio siūlytina trečiajam asmeniui pateikti kolegijai susipažinimui teiktą medžiagą, informuoti apie jos išslaptinimo galimybę. Dėl pasakyto ieškovui siūlytina raštu pasisakyti dėl naujo įrodymo prijungimo galimybės ir, jo prijungimo atveju, teisinės reikšmės ginčo nagrinėjime.“ VSD 2020 m. vasario 27 d. raštu tik bylą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai pateikė susipažinti įslaptintus dokumentus, kurie, kaip teigia pats VSD, pagrindžia VSD 2018 m. kovo 9 d. rašte nurodytos informacijos apie ieškovą pagrįstumą. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susipažinusi su įslaptintais dokumentais, 2020 m. kovo 5 d. raštu juos grąžino VSD.

80.       Kaip pažymėta pirmiau, pareiga įrodyti, kad paskleista žinia atitinka tiesos kriterijų, tenka ją paskleidusiam asmeniui. Nagrinėjamu atveju atsakovė ir trečiasis asmuo, VSD, nepagrindė paskleistos informacijos leistinais įrodymais, nes įslaptintų dokumentų, kaip neva pagrindžiančių paskleistos žinios apie ieškovą pagrįstumą, pateikimas neatitinka civilinio proceso tikslų. Apeliacinės instancijos teismas susipažinti su pateiktais duomenimis prašė, siekdamas išsiaiškinti, ar šie duomenys yra išslaptinti ir ar jie gali turėti reikšmės byloje. Nustatęs, kad šie duomenys nėra išslaptinti, teismas jų netyrė ir nevertino. Vien tai, kad teisėjų kolegija susipažino su VSD pateiktais dokumentais, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodinėjimo taisyklės. Nors apeliacinės instancijos teismas ir priėmė priešingą nei pirmosios instancijos teismas sprendimą, tačiau jį grindė byloje leistinais įrodymais ir jų pagrindu darė savo išvadas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo išvadas pripažino nepagrįstomis dėl netinkamo teisės aiškinimo, tačiau ne dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles vertindamas byloje neleistinus įrodymus. Atitinkamai ieškovo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti apeliacinės instancijos teismą netinkamai vertinusį byloje surinktus įrodymus ar teismo sprendimą motyvavusį byloje neleistinais įrodymais.  

81.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad, kaip nurodyta šios nutarties 70 punkte, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias asmens garbės ir orumo gynimą, todėl skundžiama nutartis yra naikintina, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį pripažinti viešojoje erdvėje paskleistą teiginį „VSD duomenimis, 2008 m. MG siekiant Įsigyti dalį „Alitos“ akcijų, atsirado poreikis turėti „savą žmogų“ Konkurencijos taryboje. Juo tapo dabartinis tarybos narys E. Š.“ neatitinkančiu tikrovės bei žeminančiu ieškovo E. Š., a. k. duomenys neskelbtini, garbę ir orumą, kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo, ieškovo E. Š., a. k. duomenys neskelbtini, naudai priteista 4000 Eur (keturi tūkstančiai eurų) neturtinės žalos atlyginimo, naikinant ir dėl šios dalies priimant naują sprendimą ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.  

Dėl bylinėjimosi išlaidų

82.       Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pakeitus skundžiamus teismų procesinius sprendimus, byloje perskirstomos šalių bylinėjimosi išlaidos, turėtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, bei paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, patirtos kasaciniame procese (CPK 93 straipsnio 1, 3, 5 dalys).

83.       Ieškovas patikslintu ieškiniu buvo pareiškęs 2 reikalavimus: pripažinti paskleistus duomenis neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais jo garbę bei orumą ir atlyginti tokiu duomenų paskleidimu padarytą neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovės ir trečiojo asmens apeliacinius skundus, ieškinį atmetė, o kasacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovo kasacinį skundą, tenkino jo dalį ir pripažino atsakovės paskleistus duomenis neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais ieškovo garbę bei orumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokio pobūdžio bylose, nors CK 2.24 straipsnyje nustatyti asmens garbės ir orumo gynimo būdai yra savarankiški ir kiekvienas jų gali būti taikomas atskirai ar kartu su kitu, turtinės ar neturtinės žalos atlyginimas galimas tik tuo atveju, jei nustatoma, kad apie asmenį paskleisti duomenys neatitinka tikrovės ir žemina asmens garbę ir orumą. Atsižvelgus į bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka rezultatą bylinėjimosi išlaidų paskirstymo aspektu konstatuotina, kad sprendimas byloje priimtas ieškovo naudai, todėl jam iš atsakovės priteistina dalis patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 93, 98 straipsniai). Teisėjų kolegija nusprendžia, kad, kasaciniam teismui atmetus ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, jam turėtų būti atlyginama 60 proc. patirtų bylinėjimosi išlaidų.

84.       Ieškovas pateikė prašymą atlyginti jam 1876,50 Eur atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 165 Eur žyminio mokesčio, taip pat 1815 Eur atstovavimo išlaidų apeliaciniame teisme ir 2343 Eur atstovavimo išlaidų kasaciniame teisme bei 165 Eur žyminio mokesčio, pateikė tai pagrindžiančius dokumentus. Šių bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) (7, 8.2, 8.11, 8.12 punktai). Iš viso šiame procese ieškovas turėjo 6364,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kaip nurodyta šios nutarties 83 punkte, teisėjų kolegija nusprendžia, kad iš atsakovės ieškovo naudai priteistinas 3818,70 Eur (60  proc.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

85.       Taip pat pažymėtina, kad atsakovė ir trečiasis asmuo buvo nesumokėję žyminio mokesčio už pateiktus apeliacinius skundus. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmetus ieškinį, šias išlaidas valstybei buvo įpareigotas atlyginti ieškovas. Tenkinusi dalį kasacinio skundo, teisėjų kolegija nusprendžia, kad iš ieškovo valstybės naudai priteistina 132 Eur žyminio mokesčio (40 proc.), kurį turėjo sumokėti atsakovė ir trečiasis asmuo, ir po 99 Eur valstybės naudai žyminio mokesčio, kuris turėjo būti sumokėtas už apeliacinius skundus, priteistina iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo, ir trečiojo asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento.     

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo, veikiančio Vilniaus apygardos teismo vardu, Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 31 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 15 d. sprendimo dalį pripažinti viešojoje erdvėje paskleistą teiginį „VSD duomenimis, 2008 m. MG siekiant Įsigyti dalį „Alitos“ akcijų, atsirado poreikis turėti „savą žmogų“ Konkurencijos taryboje. Juo tapo dabartinis tarybos narys E. Š.“ neatitinkančiu tikrovės bei žeminančiu ieškovo E. Š. (a. k. duomenys neskelbtini) garbę ir orumą.

Panaikinti kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 15 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo, ieškovo E. Š. (a. k. duomenys neskelbtini) naudai priteista 4000 (keturi tūkstančiai) Eur neturtinės žalos atlyginimo, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Priteisti ieškovui E. Š. (a. k. duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo, 3818,70 Eur (tris tūkstančius aštuonis šimtus aštuoniolika Eur 70 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, atlyginimo.

Priteisti iš ieškovo E. Š. (a. k. duomenys neskelbtini) valstybės naudai 132 Eur (vieną šimtą trisdešimt du Eur) žyminio mokesčio, kurį turėjo sumokėti atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Seimo, ir trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas už apeliacinius skundus.

Priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo, ir trečiojo asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento valstybės naudai po 99 (devyniasdešimt devynis) Eur žyminio mokesčio, kurį turėjo sumokėti atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Seimo, ir trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas už apeliacinius skundus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Birutė Janavičiūtė

        Donatas Šernas

        Algirdas Taminskas