Administracinė byla Nr. I-6116-142/2016
Proc. Nr. 3-61-3-00751-2016-5
Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. lapkričio 17 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
n u s t a t ė :
A. D. (toliau – pareiškėjas) 2016 m. vasario 19 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti 5 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio mėn. iki 2015 m. rugsėjo 5 d. buvo gydomas LAVL. Nurodo, kad LAVL palatoje Nr. 17 trūko ploto, nebuvo ventiliacijos, kėdės ir stalo, buvo šalta. Tokias sąlygas pareiškėjas skunde įvardija kaip nežmoniškas, žiaurias ir žeminančias orumą. Paaiškina, kad dėl tokių sąlygų pareiškėjas patyrė didžiulį psichologinį spaudimą ir sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją.
Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdžio datą ir laiką pareiškėjas informuotas tinkamai (b. l. 61–62).
Laisvės atėmimo vietų ligoninė, atstovaudama Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 11–13). Nurodo, kad pareiškėjas nuo 2015 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. rugsėjo 4 d. buvo gydomas Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 25 (21,25 kv. m, 10 lovos) ir Nr. 17 (7,33 kv. m, 4 lovos). Paaiškina, kad LAVL neveda statistikos, kiek konkrečioje kameroje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, todėl negali pateikti teismui informacijos, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju nurodytu ginčo laikotarpiu buvo minėtose palatose. Nurodo, kad palatose remontas atliekamas eilės tvarka pagal poreikį. Pažymi, kad kiekvienoje kameroje yra langai pritaikyti vėdinimui ir ventiliacinė vėdinimo šachta, kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje. Pasak LAVL, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotas leidimas-higienos pasas įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus. Informavo, kad pareiškėjas su skundais į LAVL administraciją nesikreipė. Paaiškina, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas įrodymais.
Teismo posėdyje LAVL atstovas nedalyvavo, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 53).
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus LAVL veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Iš gydymo stacionare istorijos (b. l. 14) matyti, kad pareiškėjas į LAVL atvyko 2015 m. rugpjūčio 7 d. ir buvo paguldytas į Chirurgijos skyriaus palatą Nr. 25, vėliau perkeltas į palatą Nr. 17. Pagal LAVL teismui pateiktą planą matyti, kad palata Nr. 17 yra 7,33 kv. m, o palata Nr. 25 yra 21,25 kv. m (b. l. 23). Pareiškėjas iš LAVL išvyko 2015 m. rugsėjo 4 d. (b. l. 14). LAVL negalėjo teismui nurodyti, kiek asmenų vienu metu buvo minėtose palatose. Pasak pareiškėjo, jis buvo paguldytas į palatą Nr. 17, kurios plotas 7 kv. m ir kurioje buvo dar 3 asmenys. LAVL atsiliepime nurodė, kad palatoje Nr. 25 yra įrengta 10 lovų, o palatoje Nr. 17 – 4 lovos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad palatoje Nr. 17 pareiškėjas buvo dar su 3 asmenimis, o palatoje Nr. 25, atsižvelgiant į tai, kad nei pareiškėjas, nei LAVL nepateikė informacijos, laikoma, kad iš viso buvo 10 asmenų (pagal palatoje įrengtų miegamų vietų skaičių).
Pagal Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1R-231, 1 punktą LAVL paskirtis – pirminio ir antrinio lygio ambulatorinių ir antrinio lygio stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 62 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra šių rūšių: pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai ir atviros kolonijos. Šio straipsnio 1 dalyje numatytoms pataisos įstaigų rūšims prilyginamos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigos: gydymo-pataisos namai ir LAVL (BVK 62 straipsnio 2 dalis). Taigi, LAVL pagal savo režimą yra priskirtina laisvės atėmimo bausmę vykdančioms pataisos įstaigoms, todėl šioms įstaigoms keliami teisės aktų reikalavimai mutatis mutandis yra taikytini ir LAVL.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – higienos norma 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Minimalaus gyvenamosios patalpos ploto užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 111.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus LAVL palatose (kamerose) gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Kaip minėta, palatos Nr. 17, kurioje pareiškėjas buvo kartu su 3 asmenimis, plotas 7,33 kv. m, o palatos Nr. 25, kurioje pareiškėjas buvo kartu su 9 asmenimis, plotas 21,25 kv. m, todėl konstatuotina, kad palatoje Nr. 17 ir palatoje Nr. 25 pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas nesiekė 5,1 kv. m. Darytina išvada, kad LAVL iš viso 29 paras (vieną iš jų – iš dalies) neužtikrino pareiškėjui minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto ir pažeidė Vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkto reikalavimus. LAVL atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiui. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad LAVL neveikė CK 6.271 straipsnio prasme taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad LAVL palatose nebuvo stalo ir kėdės.
Kaip minėta, LAVL pagal savo režimą yra priskirtina laisvės atėmimo bausmę vykdančioms pataisos įstaigoms, todėl šioms įstaigoms keliami teisės aktų reikalavimai mutatis mutandis yra taikytini ir LAVL. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – Aprūpinimo baldais normos), nustatyta, kad kamerų tipo patalpose turi būti vienas stalas, viena taburetė vienam asmeniui arba du stalo ilgio suoliukai.
LAVL teismui pateikė 2015 m. liepos 17 d. pažymą, kuri patvirtina, kad palatoje Nr. 17 yra tik viena kėdė, o palatoje Nr. 25 yra dvi kėdės ir vienas stalas (b. l. 43). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad LAVL pažeidė minėtą Aprūpinimo baldais normą.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad LAVL palatos neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. buvo šalta ir nebuvo ventiliacijos.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į LAVL administraciją su skundais dėl nežmoniškų ir higienos normų neatitinkančių sąlygų LAVL palatose. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar LAVL, žinodama apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas taip pat nesikreipė ir į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą (toliau – Centras), kad šis galėtų atlikti operatyvinį patikrinimą dėl higienos normų laikymosi. Iš LAVL teismui pateiktų Centro atliktų patikrinimų aktų matyti, kad visi patikrinimai buvo atlikti ne pareiškėjo buvimo tikrinamose palatose metu (b. l. 15–22). Šiuo aspektu, pažymėtina, kad šalis (šiuo atveju – LAVL) objektyviai negali įrodyti to, ką neigia (t. y. tam tikrų faktų, kurių egzistavimą nurodo kita šalis, neegzistavimo). Be to, byloje esantys įrodymai (fotonuotraukos) patvirtina, kad LAVL palatoje Nr. 17 ir palatoje Nr. 25 yra langai (b. l. 31, 33), o tai atitinka HN 76:2010 24 punkto reikalavimą, kuris nustato, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus. Atsižvelgiant į visa tai, neteisėti LAVL veiksmai (neveikimas) šiais aspektais nekonstatuoti.
Remiantis tuo, kad byloje buvo konstatuoti LAVL neteisėti veiksmai, teismui kyla pagrindas svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013).
Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė didžiulį psichologinį spaudimą ir sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją. Pareiškėjo gydymas perpildytose palatose nebuvo vienkartinis ar trumpalaikis, iš viso truko 29 paras. Vienam asmeniui tenkantis plotas iš esmės visu pareiškėjo buvimo LAVL laikotarpiu neatitiko Taisyklių 111.4 punkte nustatyto reikalavimo (5,1 kv. m). Bylos duomenimis nenustatyta, kad buvimas LAVL pareiškėjui sukėlė kokius nors sveikatos sutrikimus, tačiau atsižvelgiant į pažeidimo trukmę ir pobūdį, konstatuotina, jog tai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti pakankamai intensyvius neigiamus išgyvenimus. Ploto trūkumas taip pat neabejotinai trukdė pareiškėjui naudotis minimaliu privatumu, o tai savaime buvo traumuojanti patirtis, sukėlusi pareiškėjui rimtą diskomfortą. Pažymėtina ir tai, kad LAVL yra gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas higienos sąlygas, todėl trupantis tinkas, atsilupę dažai ar baldų trūkumas tokioje įstaigoje yra nepateisinamas. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti LAVL veiksmai (pareiškėjo laikymas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų), žala (pareiškėjas patyrė esminių nepatogumų ir kančių), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio aspektu, pažymėtina, kad pareiškėjas su skundu dėl savo pažeistų teisių gynimo į teismą kreipėsi nedelsdamas, t. y. praėjus vos keliems mėnesiams nuo gydymosi LAVL. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 406,00 Eur, skaičiuojant 14,00 Eur už vieną parą (29 paros x 14,00 Eur), kai pareiškėjas LAVL buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų sąlygų tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, neturtinei žalai atlyginti 406,00 Eur. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo A. D. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. D. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 406,00 Eur (keturis šimtus šešis eurus 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėja Halina Zaikauskaitė