Pranešėjas Algerdas Urbšys                                           Baudžiamoji byla Nr. 1A-318-175/2015;

Teisėja Loreta Jakubauskienė                                        Teisminio proceso Nr. 1-70-1-00171-2011-2;

                                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

                                                                                        2.4.; 2.4.2.; 2.4.6.; 2.4.7.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 16 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorui Juozui Valickui, išteisintajam M. S., išteisintojo gynėjai advokatei Rimai Ražinskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 176 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. 

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė:

M. S. išteisintas jį kaltinant tuo, kad jis, dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ statybos ir montavimo padalinio vadovu ir 2011-07-25 UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus R. Š. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) paskirtas vadovauti statybos objektui, esančiam (duomenys neskelbtini), būdamas atsakingas už darbų vykdymą ir objektinių darbų įforminimą, už saugos ir sveikatos taisyklių statyboje laikymąsi bei darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų vykdymą objekte, vykdydamas statybos rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB (duomenys neskelbtini)“, nuo 2011-06-01 vykdė gydymo paskirties pastato (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), langų, vitrinų, lodžijų ir durų gamybos bei montavimo darbus, 2011-08-08 prieš pradėdamas darbus pažeidė darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, dėl ko įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, o būtent: prieš pradėdamas darbus, pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ gamybos vadovo V. K. 2011-05-30 išduotą langų ir durų iš aliuminio profilių montavimo darbams (duomenys neskelbtini), paskyrą – leidimą, iki darbų pradžios netinkamai organizavo ir vykdė darbą aukštyje, pasireiškusį tuo, kad neįvertino langų montuotojo darbo vietoje kritimo iš aukščio rizikos ir neįrengė kolektyvinių apsaugos priemonių, apsaugančių darbuotojus nuo kritimo iš aukščio, kad darbo vieta aukštyje, balkone, privalėjo būti aptverta apsauginiu aptvėrimu, arba balkone dirbę montuotojai privalėjo būti apsaugoti nuo kritimo iš aukščio kitomis priemonėmis – naudojant saugos diržus/apraišus ar kitas lygiavertes priemones, tuo pažeidė „Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatus“, patvirtintus Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir LR aplinkos ministro 2008-01-15 įsakymu Nr. A1-22/D1-34, 4 priedo 37.1 p., kad nuo kritimo iš aukščio darbuotojus būtina apsaugoti atramomis, reikiamo aukščio ir tvirtais aptvarais su rankiniais turėklais, tarpine sija ir grindjuoste arba apsaugai būtina naudoti kitas lygiavertes priemones, taip pat 4 priedo 37.2 p., kad darbai aukštyje turi būti atliekami tik naudojant tinkamus įrenginius arba kolektyvines apsaugos priemones, tokias kaip aptvarus, platformas arba apsauginius tinklus ir kitas priemones. Jei dėl darbo pobūdžio tokių įrenginių naudoti negalima, tai turi būti įrengtos reikiamos priėjimo prie darbo vietos priemonės ir naudojami saugos diržai arba taikomi kiti tvirtinimo metodai“, tokiu būdu darbo vieta aukštyje, balkone, privalėjo būti aptverta apsauginiu aptvėrimu arba balkone dirbę montuotojai privalėjo būti apsaugoti nuo kritimo iš aukščio kitomis priemonėmis – naudojant saugos diržus/apraišus ar kitas lygiavertes priemones, t.y. neišdavė apraišų apsaugančių darbuotoją nuo kritimo, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2003-07-01 Nr. IX-1672, 28 str. 2 d. „Jei kolektyvinės apsaugos priemonės neužtikrina darbuotojų apsaugos nuo rizikos veiksnių, darbuotojams privalo būti išduodamos asmeninės apsaugos priemonės. Asmeninės apsaugos priemonės darbuotojui išduodamos tik įvertinus jį veikiančius rizikos veiksnius ir turi būti parenkamos tokios, kad apsaugotų darbuotoją nuo rizikos veiksnių poveikio. Asmeninės apsaugos priemonės turi būti pritaikytos darbui, patogios naudoti, neturi sudaryti papildomų pavojų darbuotojų saugai ir atitikti darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, be to pagal Statybos techninį reglamentą STR 1.08.02:2002, pradedant statybos darbus, netinkamai organizavo darbo proceso eiliškumą, neparengė statybos darbų technologijos projekto, montuotojams K. J. ir V. L., kuriame turėjo būti numatyti langų ir durų demontavimo darbų eiliškumas, tuo pažeidė Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00 (patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 346) 5 priedo 6 p. reikalavimus, kad siekiant išvengti darbuotojų kritimo iš aukščio, statybos darbų technologijos (vykdymo) projekte turi būti: sprendimai darbų aukštyje apimčių mažinimui; pastovių atitveriančių konstrukcijų (sienų, plokščių, laiptų, balkonų bei angų aptvarų) išskirtinis pirmaeilis įrengimas. Be to, turi būti nurodytos laikinų aptvarų montavimo vietos ir tipai, saugos lynų ir diržų tvirtinimo vietos, technologinė įranga bei pagalbinės priemonės darbams aukštyje atlikti, priemonės ir būdai, kaip darbuotojams patekti į darbo vietas, jei reikia, distanciniai krovinių atkabinimo įtaisai, dėl to, 2011-08-11, apie 8.00 val., (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ montuotojas K. J., demontuodamas UAB (duomenys neskelbtini)“ II-o aukšto langų stiklo paketus, neaptvertame balkone, nesinaudodamas asmeninėmis apsaugos priemonėmis – apraišais, užlipęs ant pastatomų 1 m. aukščio kopėčių atsuko ir nuėmė viršutinės dalis stiklo paketo (1580x290x38mm) apatinę, šoninę ir viršutinę prispaudimo prie rėmo lystes ir išėmęs stiklo paketą padavė V. L., kuris stiklo paketą išnešė į patalpą, o tuo metu apatinės lango dalies stiklo paketas (1580x1950x38mm), kuris viršuje buvo prispaustas prie rėmo ta pačia lyste kartu su viršutiniu stiklo paketu, o ją nuėmus viršuje liko nepritvirtintas, ir, kadangi nebuvo prispaustas prie rėmo ir šoninėmis lystėmis, virto ant K. J., stovėjusio ant kopėčių, ir jį kartu su kopėčiomis nustūmė nuo neaptverto balkono, kuris nukrito iš 8 m. aukščio ant grunto ir susižalojo, K. J. buvo padarytas juosmens stuburo I slankstelio kompresinis skeveldrinis lūžimas, galvos smegenų trauminė liga, ūmus periodas, lengva forma, galvos smegenų sukrėtimas, dešinio raktikaulio lūžimas, ir tokiu būdu K. J. sunkiai susižalojo.

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroras skunde prašo Druskininkų miesto apylinkės teismo 2014-12-11 nuosprendį panaikinti dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti M. S. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 176 str. 1 d., ir jį nuteisti laisvės atėmimu 1 metams. Pritaikius BK 75 str., bausmės vykdymą atidėti 1 metams įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Prokuroro nuomone, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, išsamiai neįvertino byloje surinktų įrodymų visumoje ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ištirtų įrodymų visuma neleidžia teismui konstatuoti, kad kaltinimas M. S. yra įrodytas, ir todėl teismas negali padaryti kategoriškos išvados, kad M. S. yra kaltas nusikalstamos veikos, numatytos BK 176 str. 1 d., padarymu. Tai yra, taip motyvuodamas, teismas nėra visiškai kategoriškas, kad M. S. nekaltas minėtos nusikalstamos veikos padaryme, todėl toks teismo motyvas yra neaiškus. Užuot iš esmės nagrinėjęs kaltinamojo kaltės klausimą, teismas apsiribojo išvardinęs bylos dokumentus, kad nukentėjusysis K. J. UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo montuotoju nuo 2006 m. birželio 28 d., buvo apmokytas darbų saugos ir sveikatos klausimais atlikti darbininko, dirbančio aukštalipio darbus ir pagal sveikatos būklę gali dirbti montuotoju, buvo instruktuotas, kad 2010 m. birželio 15 d. K. J. buvo suteikta teisė dirbti aukštalipio darbus, teigdamas, kad pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ montuotojo saugos ir sveikatos instrukcijos 6.4 p. darbuotojas turi teisę atsisakyti dirbti, darbai taip pat turi būti sustabdyti, jeigu darbdavys nesiima reikiamų priemonių pašalinti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimus ir apsaugoti nuo galimo pavojaus saugai ir sveikatai, kai dirbama neįrengus kolektyvinės apsaugos priemonių arba darbuotojas neaprūpintas asmeninėmis apsaugos priemonėmis. Šios instrukcijos 9.3 p. numato, kad montuotojas privalo dirbti tik tuos darbus, pagal kuriuos yra instruktuotas. Be to, šios instrukcijos 26 p. numato, kad darbuotojas prieš darbo pradžią, pastebėjęs bent kokį gedimą, netvarką ar keliantį pavojų veiksnį, privalo informuoti tiesioginį UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovą. Darbo nepradėti, kol nebus pašalinti visi trūkumai. Instrukcijos 34 p. numato, kad darbuotojui darbo metu nuo pastatomų kopėčių galima vykdyti tik smulkius montavimo darbus, naudojant apsauginius diržus, o 35 p. nurodyta, kad nesant galimybei įrengti pakloto ir aptvėrimo, darbai aukštyje nuo įvairių neaptvertų konstrukcijų, prie neaptvertų angų, esant darbo vietai aukštyje 1,3 m ir aukščiau, turi būti vykdomi naudojantis apsauginiais diržais. Instrukcijos 36 p. numato, kad darbuotojui montuojant gaminius draudžiama dirbti ant laikinų, nepritvirtintų ir atsitiktinių paaukštinimų, dirbti be apsauginių priemonių. Ši instrukcija patvirtinta UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus 2009 m. balandžio 30 d. įsakymu. Tai yra, teismas kaltinamojo atsakomybės klausimą sprendė remdamasis niekuo nepagrįstu tvirtinimu, kad teismui nepakanka duomenų, kad M. S. yra kaltas nusikalstamos veikos, numatytos BK 176 str. 1 d. padarymu. Teismas nuosprendyje pažymi, kad iš paskyros-leidimo matyti, kad už įrengimą apraišų pritvirtinimo vietas dirbant antrame aukšte, apsaugos nuo kritimo iš aukšto (apraišų), apsauginių šalmų su dirželiu išdavimą, montuotojų supažindinimą su apraišų pritvirtinimo vietomis buvo atsakingas M. S., tačiau kaltės M. S. veiksmuose neįžiūri teigdamas, kad pats nukentėjusysis privalėjo atsisakyti pradėti darbus ir informuoti apie pažeidimus vadovą, o į aplinkybes, kad M. S. darbo vietos neprižiūrėjo, neįsitikino, kad dirbti yra saugu, kad nėra tvirtinimo taškų, prie kurių būtų galima montuotojams prisisegti, teismas neįvertino kaltindamas tik patį nukentėjusįjį K. J. dėl jo paties neatsargaus elgesio. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas rėmėsi ir eksperto T. D. paaiškinimu, kad M. S. nebuvo tinkamai atestuotas, tačiau teismas nepasisakė dėl to paties eksperto 2013-03-28 atliktos darbų saugos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvados, kurioje nurodyta, kad atsakingas asmuo dėl šio atsitikimo yra būtent M. S.. Teismas neatsižvelgė, kad 2011-07-25 UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus įsakymu statybos ir montavimo padalinio vadovas M. S. buvo paskirtas atsakingu atliekant darbus sveikatingumo centre „(duomenys neskelbtini)“, o 2010-01-26 M. S. buvo išduotas darbų saugos pažymėjimas. Be to, ir 2008-11-18   UAB „(duomenys neskelbtini)“ statybos ir montavimo padalinio vadovo pareiginėje instrukcijoje matyti, kad M. S. yra atsakingas už saugaus darbo organizavimą ir priežiūrą, tačiau teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė. Be to, teismas neatsižvelgė į 2011-08-26 LR Valstybinės darbo inspekcijos (duomenys neskelbtini) skyriaus nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadą dėl nelaimingo atsitikimo priežasčių, kurioje nurodyta, kad netinkamas darbo aukštyje organizavimas ir vykdymas, pasireiškęs tuo, kad darbdavys neįvertino langų montuotojo darbo vietoje kritimo iš aukščio rizikos ir neįrengė kolektyvinių apsaugos priemonių, apsaugančių darbuotojus nuo kritimo iš aukščio, tuo pažeisti „Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatai“. Prokuroras pažymi, kad duomenų apie tai, kad apraišai nukentėjusiajam K. J. buvo išduoti, nėra. Pats nukentėjusysis K. J. ir liudytojas V. L. tvirtina, kad prieš išvykstant dirbti į objektą, iš jų asmenines apsaugos priemones – apraišus – M. S. paėmė patikrai, duomenų apie tai, kad apraišai jiems buvo išduoti minėtoje darbo vietoje, nėra, tačiau teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, į šias aplinkybes visiškai neatsižvelgė, todėl nesuprantamas teismo motyvas, kad byloje trūksta įrodymų, patvirtinančių M. S. kaltę. Išteisinamajame nuosprendyje atsakymo, ar buvo galima išvengti nelaimingo atsitikimo, jei būtų imtasi būtinų darbų saugai ir sveikatos apsaugai darbe užtikrinti priemonių, nėra. Byloje esantys duomenys (nelaimingo atsitikimo tyrimo aktas, atliktos ekspertizės išvados ir kt.) neišanalizuoti. M. S. nusikaltimas padarytas dėl jo nusikalstamo nerūpestingumo. M. S. pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo numatyti, kad gali atsirasti tokie padariniai. BK 176 str. numatytos nusikalstamos veikos subjektais yra darbdaviai ar jų įgalioti asmenys. Šiuo atveju darbdavys savo pareigas darbų saugos srityje yra perdavęs jo įgaliotam asmeniui M. S., o byloje esantys įsakymai dėl įpareigojimų darbo saugos srityje patvirtina, kad instruktuoti darbuotojus darbo vietoje buvo pavesta M. S.. BK 176 str. numatytos veikos subjektas yra specialusis, t. y. darbdavys ar jo įgaliotas asmuo. M. S. teigė, kad jis turėjo darbų saugos pažymėjimą ir buvo atsakingas už darbų saugą objekte. Apie tai patvirtina ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius R. Š., kad už darbų saugą buvo atsakingas padalinio vadovas M. S.. Į šiuos argumentus nuosprendyje iš esmės neatsakyta, o jie yra svarbūs, nes pripažįstant, kad darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatyti darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimai buvo pažeisti, būtina spręsti, kas už jų laikymąsi buvo atsakingas, t. y. kada, kam ir kokia apimtimi tokie įgaliojimai buvo suteikti. Atsižvelgiant į tai, remtis vien tik eksperto T. D. paaiškinimu, kad M. S. nebuvo tinkamai atestuotas, nėra pagrindo. Prokuroro nuomone, visos paminėtos aplinkybės rodo, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas nesivadovavo baudžiamojoje byloje surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patvirtintais įrodymais, o darė niekuo nepagrįstas išvadas ir nepagrįstai M. S. išteisino.

Išteisintojo M. S. gynėja advokatė R. Ražinskienė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Advokatės nuomone, teismas išanalizavo tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu surinktus įrodymus, įvertino juos ir padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, kad M. S. būtų įvykdęs nusikalstamą veiką, dėl kurios jis buvo kaltinamas, todėl ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Šioje byloje, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų pastangų, nesurinkta įrodymų, kurie leistų vienareikšmiškai konstatuoti,  kad M. S. būtų padaręs nusikalstamą veiką, dėl kurios buvo kaltinamas. Esant prieštaringiems parodymams dėl to, ar tą dieną, kai įvyko nelaimingas atsitikimas, darbuotojai turėjo individualias apsaugos priemones – apraišus, nustatyti objektyvią tiesą sudėtinga, jei iš viso įmanoma. Nesant šios faktinės aplinkybės įrodymų, neišvengiamai teismas negalėjo besąlygiškai remtis šioje byloje esančiomis specialistų išvadomis, kadangi jos iš dalies paremtos prielaida, kad darbuotojai K. J. ir V. L., dirbę nelaimingo atsitikimo dieną objekte, neturėjo asmeninių apsaugos priemonių – apraišų, tačiau ši aplinkybė nebuvo įrodyta nei ikiteisminiame tyrime, nei teisminio nagrinėjimo metu. Teismas pagrįstai, išanalizavęs tiek ikiteisminio tyrimo medžiagą, tiek teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, nustatė, kad pats nukentėjusysis K. J. buvo neatsargus, veikė pažeisdamas eilę saugaus darbo instrukcijų. Teismas pagrįstai savo nuosprendyje įvertino nukentėjusiojo K. J. veiksmus, kaip neatsargius. Taip pat pagrįstai teismas konstatavo, kad nukentėjusysis, turėdamas ilgametę patirtį, ne tik galėjo, bet ir privalėjo, įvertinęs realią faktinę padėtį, informuoti apie tai darbdavį ir atsisakyti dirbti. Tam tikrą nukentėjusiojo atsainų požiūrį į asmeninių apsaugos priemonių naudojimą darbo metu rodo ir ta aplinkybė, kad jis už analogišką pažeidimą jau buvo baustas. Šių aplinkybių visetas ir suponavo teismo išvadą dėl neatsargaus paties nukentėjusiojo elgesio, dėl kurio ir įvyko nelaimingas atsitikimas. Advokatės nuomone, apeliacinio skundo teiginys, kad M. S. padarė nusikaltimą dėl nusikalstamo nerūpestingumo ir, kad jis pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes galėjo ir turėjo numatyti, kad gali atsirasti tokie padariniai, prieštarauja bylos medžiagai. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių normų, teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Teismo posėdyje prokuroras apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėja apeliacinį skundą prašė atmesti.

Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Prokuroro apeliaciniame skunde ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl M. S. kaltės padarius BK 176 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Prokuroro teigimu, teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, dėl to padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 str. Šio straipsnio 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Pažymėtina, kad BPK 20 str. 2 d. nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 d. nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams, yra nepagrįsti, prieštarauja tiek bylos medžiagai, tiek ginčijamo teismo sprendimo turiniui. Priešingai, negu nurodo apeliantas savo skunde, pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantas, apylinkės teismas įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, o vien tai, kad apeliacinį skundą surašiusiam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Pagal BK 176 str. 1 d. atsako darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių. BK 176 str. 1 d.  įtvirtinta norma yra blanketinė, ją taikant būtina nustatyti, kokie darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe įstatymų reikalavimai buvo pažeisti. Kiekvienu konkrečiu atveju analizuojami tie įstatymai ir poįstatyminiai bei lokalinio pobūdžio teisės aktai, kuriuose įtvirtintos konkrečios darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui nustatytos pareigos, sprendžiama, ar tų pareigų buvo laikomasi. Baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina nustatyti ir priežastinį ryšį tarp atsiradusių padarinių ir veikos, dėl kokių konkrečių norminių aktų reikalavimų pažeidimų jie atsirado. Priežastinio ryšio tarp darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimo ir nelaimingo atsitikimo, avarijos ar kitokių sunkių padarinių buvimas reiškia, jog be šių pažeidimų nebūtų ir išvardytų padarinių. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 176 str.  galima esant tiek tyčinei, tiek neatsargiai kaltei (pvz. žr. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2013, 2K-154/2012 ir kt.).

Aukštesnysis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytoms išvadoms, kad nagrinėjamoje byloje kaltinimas nesugebėjo pagrįsti, kad nelaimingą atsitikimą, kurio metu sunkiai susižalojo K. J., lėmė išteisintojo M. S. netinkamas darbų aukštyje organizavimas ir vykdymas, pasireiškęs Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų, patvirtintų LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir LR Aplinkos ministro 2008-01-15 įsakymu Nr. A1-22/D1-34, 4 priedo 37.1 p., 4 priedo 37.2 p., Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2003-07-01 Nr. IX-1672, 28 str. 2 d., Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT-5-00, patvirtintų LR Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 346, 5 priedo 6 p. reikalavimų pažeidimu. Ikiteisminio tyrimo metus surinkti ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ištirti ir įvertinti įrodymai nepagrindžia tos faktinės aplinkybės, kad neigiami padariniai – nukentėjusiojo sunkus sveikatos sutrikdymas – yra sąlygoti M. S., kaip darbų vadovo, padarytų atitinkamų norminių aktų pažeidimų. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad M. S. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus įsakymu buvo paskirtas vadovauti statybos objektui, todėl, būdamas atsakingas už darbų vykdymą ir objektinių darbų įforminimą, už saugos ir sveikatos taisyklių statyboje laikymąsi bei darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų vykdymą objekte, yra atsakingas ir už kilusius padarinius, tačiau sutikti su tokiu vertinimu aukštesnysis teismas neturi pagrindo. Nors prokuroras tvirtina, kad M. S. netinkamai organizavo darbus aukštyje, kas pasireiškė tuo, jog nebuvo numatyta kritimo iš aukščio rizika, neįrengtos kolektyvinės apsaugos priemonės ir neišduotos asmeninės apsaugos priemonės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje esantys duomenys tokių teiginių neginčijamai nepatvirtina, o teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma nėra pakankama kategoriškai išvadai, kad tarp M. S. veiksmų ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys.

Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad prieš pradedant sanatorijos pastato (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos darbus, buvo parengta „Langų ir durų iš aliuminio profilių montavimo technologinė kortelė“, kurioje buvo sudarytas UAB „(duomenys neskelbtini)“ pavojingų darbų sąrašas, aprašytas langų ir durų montavimo darbų eiliškumas, darbuotojų sauga, bendrosios nuostatos atliekant langų demontavimo ir montavimo darbus, gauta paskyra-leidimas langų ir durų montavimui minėtame objekte, kuriame aiškiai numatyti rizikos veiksniai: galimas montuojamo gaminio ar atskirų detalių kritimas iš aukščio, galimas kritimas iš aukščio, numatytos priemonės prieš darbų pradžią ir darbų eigoje, numatytos apraišų tvirtinimo vietos. Su minėtais dokumentais nukentėjusysis K. J. buvo supažindintas pasirašytinai, todėl turėjo žinoti galimus rizikos darbo aukštyje veiksnius ir apsisaugojimo nuo tokios rizikos priemones. Išteisintojo M. S., liudytojo V. L. ir paties nukentėjusiojo K. J. paaiškinimais, taip pat ir rašytiniais duomenimis nustatyta, kad apraišų tvirtinimo vietos buvo numatytos darbų technologinėje kortelėje, su šia kortele darbuotojai buvo supažindinti, o už apraišų pritvirtinimą buvo atsakingi patys montuotojai – K. J. ir V. L.. Šios aplinkybės K. J. neneigė ir akistatos su M. S. metu. Nukentėjusysis taip pat neneigė, kad jis M. S. prieš darbus buvo instruktuotas, be to, kaip pats nurodė, jau ne vienerius metus dirba, todėl visas instrukcijas žino kaip saugiai dirbti. Teismas šiuo atveju neturi pagrindo daryti išvadą, kad K. J. nebuvo tinkamai instruktuotas, kaip saugiai atlikti darbus, kadangi, kaip jau minėta, K. J. prieš darbų pradžią buvo supažindintas su Montuotojo saugos ir sveikatos instrukcija, Aukštutinių darbų atlikimo saugos ir sveikatos instrukcija, pasirašė darbuotojų saugos ir sveikatos ir priešgaisrinės saugos instruktavimo darbo vietoje žurnale, turėjo aukštalipio pažymėjimą. Atsižvelgiant į tai, M. S. neturėjo pagrindo manyti, kad K. J. instrukcijų, su kuriomis buvo supažindintas, reikalavimų nesilaikys ir langų demontavimo darbus atliks pažeisdamas nustatytus reikalavimus, t. y. langus demontuos pasilipęs ant kopėčių ir neprisitvirtinęs asmeninėmis apsaugos priemonėmis – diržais. Paminėtos aplinkybės, priešingai, negu teigia prokuroras, patvirtina, kad kritimo iš aukščio rizika šiuo atveju buvo numatyta ir su tokia rizika K. J. buvo supažindintas pasirašytinai, todėl turėjo žinoti, kad atliekant langų demontavimo darbus privalėjo naudotis asmeninėmis apsaugos priemonėmis – diržais.

Nors prokuroro kaltinime buvo nurodyta, kad M. S. neužtikrino, jog saugos diržai (apraišai) K. J. nebuvo išduoti, byloje esančių įrodymų visuma šios aplinkybės nepatvirtina. Teismo posėdyje K. J. apklaustas nebuvo, tačiau vadovaujantis BPK 276 str., buvo pagarsinti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. 2011-08-24 paaiškinime K. J. patvirtino, kad apraišų nebuvo užsidėjęs. 2011-10-17 apklausos protokole nurodė, kad prieš darbus M. S. buvo instruktuotas, instrukcijų neskaitė, kadangi per 5 metus jaučiasi žinantis instrukcijas ir žino, kaip saugiai dirbti. Dėl kolektyvinių apsaugos priemonių išdavimo paaiškino, kad kolektyvinės apsaugos priemonės-diržai išduodami ir juos segasi, kai dirba 1,5 m aukštyje. Šiuo atveju dirbo 1 m aukštyje. Apsaugos priemonės (šalmas, diržas, pirštinės) buvo išduotos, visuomet jas turi, bet naudoja tik esant būtinumui. Taip pat nurodė, kad diržus pagal instrukciją privaloma segtis tada, kai dirbi 1,5 m aukštyje. Dėl diržo naudojimo reikalingumo nustato pats, atsižvelgdamas į aukštį, į tai, ar vieta atvira, ar ne. Šiuo atveju vieta nebuvo pavojinga, kadangi darbai buvo vykdomi apie 2 m nuo balkono krašto. Visomis instrukcijomis naudojosi, o didysis stiklo paketas iškrito todėl, kad nebuvo pritvirtintas, o jis to nežinojo. 2012-05-02 jau nurodė, kad apsauginis diržas išduotas nebuvo. Papildomai apklausiamas 2012-06-15 paaiškino, kad apsaugos priemonių jam nebuvo išdavę, apie tai, kad priemonės neišduotos, nieko neinformavo. Nurodė, kad jo pirminiai paaiškinimai, kurs jis tvirtino, kad diržai buvo išduoti, surašyti neteisingai. Nepriklausomai nuo to, kad vėlesnių apklausų metu K. J. neigė aplinkybę, kad saugos diržai jam buvo išduoti, nurodė, kad nežinojo, kur tie diržai turėjo būti tvirtinami, teismas vėlesnius jo paaiškinimus pagrįstai vertino kritiškai. Savo paaiškinimų dėl to, kad asmeninės apsaugos priemonės, tame tarpe ir diržai, jam buvo išduoti teisingumą K. J. patvirtino savo parašu ir prierašu, kad surašyta teisingai, duomenų, kad K. J. buvo daromas spaudimas ar kitoks poveikis, byloje nėra. Be to, vėlesni K. J. paaiškinimai, kad asmeninės apsaugos priemonės – diržai jam nebuvo išduoti, prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.

2012-05-10 liudytoju apklausiamas V. L., kuris dirbo kartu su K. J., patvirtino, kad apsaugos priemonės (apsauginiai šalmai, saugos diržai) jiems yra išduoti, minėtas priemones nuolatos vežiojasi brigados autobusiuke, kadangi nežino į kokį ir kada į objektą teks važiuoti ir dirbti. Prieš darbų pradžią M. S. pravedė instruktažą, paaiškino, ką reikės daryti. Žinojo, kad pagal technologinę kortelę buvo numatytos diržų tvirtinimo vietos. Balkonai buvo platūs, todėl nusprendė, kad apsaugos priemonių – diržų nenaudos. Liudytojas taip pat nurodė, kad pagal instrukciją jie privalėjo naudoti asmenines apsaugos priemones – diržus, kuriuos įmonės administracija jiems yra išdavusi, tačiau nenaudojo, kadangi su K. J. nusprendė, jog diržai nereikalingi. Taip pat nurodė, kad pagal instrukciją, kurią žinojo ir K. J., nuo kopėčių galima dirbti tik smulkius darbus ir naudojant apsauginius diržus. K. J. nenaudojo apsaugos priemonių, nors turėjo naudoti. V. L. taip pat nurodė, kad diržai buvo išduoti kiekvienam darbuotojui asmeniškai, kada tiksliai išduoti – nepamena. Taip pat nurodė, kad diržai nuo 2011-08-08 iki 2011-08-12, tikslaus laiko neatsimena, buvo išvežti patikrai, tačiau ši versija nėra patvirtina jokiais objektyviais duomenimis. Liudytojas taip pat patvirtino, kad pagal brėžinį žinojo, kur įrengtos diržų tvirtinimo vietos ir už saugos diržų pritvirtinimą buvo atsakingi patys. Liudytojas V. K. patvirtino, kad saugos diržai buvo išduoti, dėl techninės klaidos paskyroje –leidime nebuvo grafos, kad darbuotojams išduoti diržai. K. J. žinojo, kad dirbant aukštyje reikalingi apraišai ir žinojo jų tvirtinimo vietas, nes buvo supažindintas su technologine kortele, kur aiškiai paskyroje-leidime įrašyta, kad patys montuotojai darbo metu privalo demontavimo ir montavimo darbams atlikti naudoti apsauginius apraišus, absorberį tvirtinti prie įsuktos pastolinės kilpos, kuri tvirtinama sienoje įgręžtoje skylėje. K. J., pagal instrukciją, pamatęs, kad balkone nėra atitvarų, privalėjo naudoti apraišus, be apraišų tokio darbo atlikti negalėjo, jeigu apraišų neturėjo, turėjo pranešti darbų vadovui. Apie tai, kad saugos diržai darbuotojams buvo išduoti, nurodė ir R. Š.. Taip pat nurodė, kad pagal darbų pobūdį, kolektyvinės apsaugos priemonės nebuvo būtinos, darbuotojai turėjo naudoti asmenines apsaugos priemones – diržus. Taip pat nurodė, kad apraišai kiekvienam darbuotojui išduodami asmeniškai, visos apsaugos priemonės būna brigados automobilyje. Nurodė ir tai, kad K. J. negalėjo demontuoti langų nuo kopėtėlių, kadangi pagal Montuotojo saugos ir sveikatos instrukciją tik smulkius darbus galima atlikti nuo kopėtėlių. Vertinant paminėtų asmenų parodymus akivaizdu, kad V. L. ir K. J. parodymai dalyje dėl apraišų išdavimo, jų buvimo objekte, yra prieštaringi, tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas V. L. kiekvieną kartą vis kitaip aiškino šias aplinkybes, teigė, kad pirminių parodymų, kuriuose fiksuota, kad apraišai jiems buvo išduoti, neskaitė, nes pasitikėjo, tačiau tyrėjas užrašė neteisingai, tačiau parodymus šioje dalyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai, kadangi jų parodymai dėl kitų, su įvykiu susijusių, aplinkybių buvo nuoseklūs, jie parodymų nekeitė, nurodė tas pačias aplinkybes kiekvienos apklausos metu, kas leidžia pagrįstai manyti, jog įvykio aplinkybes jie atsiminė gerai, o parodymus dėl asmeninių apsaugos priemonių išdavimo keitė siekdami patys išvengti atsakomybės už saugaus darbo reikalavimų pažeidimus. Vertinant R. Š., V. K. ir M. S., kuris nuo pats proceso pradžios nuosekliai tvirtino, kad asmeninės apsaugos priemonės išduodamos kiekvienam darbuotojui asmeniškai, tokias priemones turėjo ir K. J., parodymus laikytina, kad parodymai nuoseklūs, neprieštaraujantys tarpusavyje, kiti byloje esantys įrodymai jų nepaneigia. Kitų objektyvių duomenų, paneigiančių faktinę aplinkybę, kad asmeninės apsaugos priemonės – apraišai nukentėjusiajam buvo išduoti ir šias priemones pagal nustatytus reikalavimus ir instrukcijas K. J. privalėjo naudoti demontuodamas langus, byloje nėra pateikta, tokių duomenų savo skunde nenurodė ir prokuroras.

Kaip jau minėta, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 176 str. 1 d. taikyti būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp atsiradusių padarinių ir norminių teisės aktų reikalavimų pažeidimų, kurie ir sąlygojo straipsnio dispozicijoje numatytų padarinių atsiradimą. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai nustatė, kad pagrindinė sąlyga, lėmusi nelaimingą atsitikimą darbe, buvo tai, kad K. J., būdamas instruktuotas dėl saugaus darbo, turėdamas aukštalipio pažymėjimą, darbo patirtį ir žinodamas, kad pagal darbų techninį projektą darbus privaloma atlikti naudojant saugos diržus, šių reikalavimų nevykdė ir darbus atliko nesinaudodamas asmeninėmis apsaugos priemonėmis – apraišais, kuriuos šiuo atveju naudoti buvo būtina. M. S., prieš darbus instruktavęs K. J. ir pats fiziškai nebūdamas objekte, neturėjo pagrindo manyti, kad K. J. dirbs nesilaikydamas instrukcijų, su kuriomis buvo supažindintas, reikalavimų.

Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad M. S. išteisinęs pirmosios instancijos teismas pagal nustatytas bylos aplinkybes tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė pagrįstą išvadą, kad nebuvo padaryta BK 176 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika. BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Teismų praktikoje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d. bei BPK 44 str. 6 d., kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad M. S. pagal BK 176 str. 1 d. išteisintas nepagrįstai. Tačiau sutikti su skundo motyvais ir tų motyvų pagrindu padaryta išvada negalima, kadangi byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog buvo padaryta BK 176 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika. Byloje esantys nelaimingo atsitikimo darbe ir ekspertizės aktai, patys savaime, pirmosios instancijos išvadų dėl M. S. kaltės nebuvimo nepaneigia. Minėtuose aktuose buvo tiriamos ir vertinamos nelaimingo atsitikimo darbe faktinės aplinkybės, veiksniai, sąlygoję neigiamų padarinių atsiradimą ir kt., o M. S. kaltės padarius BK 176 str. 1 d. numatytą nusikaltimą klausimas nebuvo sprendžiamas, kadangi kaltės nustatymas yra teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą, prerogatyva. Dėl asmens kaltės buvimo ar nebuvimo teismas sprendžia įvertinęs visus byloje esančius įrodymus nė vienam iš jų nesuteikdamas prioritetinės reikšmės. Teisėjų kolegijos nuomone, darydamas išvadas dėl M. S. kaltės, apylinkės teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, rėmėsi byloje esančiais įrodymais ir rašytine bylos medžiaga, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino visus teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų naikinti ginčijamą nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo padarytomis išvadomis ir tas išvadas pagrindžiančiais motyvais, pritaria apylinkės teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą išteisinamąjį nuosprendį, todėl naikinti jį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo nuteisti M. S. pagal BK 176 str. 1 d., kaip to prašoma apeliaciniame skunde, pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a:

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Pirmininkaujantis teisėjas                                                                                  Algerdas Urbšys

Teisėjai                                                                                                              Danguolė Šiugždinytė

                                                                                                                           Rimas Švirinas