Civilinė byla Nr. 3K-3-111-421/2015
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01433-2012-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 38; 44.5.2.16; 44.8 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. kovo 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 15 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl turtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys V. Ž., uždaroji akcinė bendrovė „Sendeka“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiami socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios socialinio draudimo išmokas nukentėjusiems asmenims, regreso teisės į žalą padariusio asmens draudiką apimties klausimai.
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 297 086, 99 Lt žalos atlyginimo ir procesines palūkanas. Ieškinyje ieškovas teigė, kad 2008 m. vasario 11 d. apie 7.20 val. Vilkaviškio rajone per eismo įvykį žuvo D. E. B., E. K., R. P. ir A. R.. Eismo įvykio kaltininku buvo pripažintas V. Ž., vairavęs darbdaviui UAB „Sendeka“ priklausantį vilkiką.
D. E. B. sutuoktinei O. B. išmokėta 141 400 Lt vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus, 2750,25 Lt periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 11 d. iki 2009 m. sausio 31 d. bei 9399,12 Lt periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. ir paskirta iki gyvos galvos našlių pensija 700 Lt per mėnesį, kurios už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 11 d. iki 2012 m. spalio 31 d. išmokėta 3881,86 Lt. Atsakovas atlygino ieškovui dalį žalos, iš viso 144 150,25 Lt, iš jų 141 400 Lt vienkartinę išmoką, ir 2750,25 Lt periodinę draudimo išmoką už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 11 d. iki 2009 m. sausio 31 d. Neatlygintą žalą sudaro: 9399,12 Lt periodinės draudimo išmokos už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. bei 3881,86 Lt našlių pensijos už laikotarpį 2008 m. vasario 11 d. iki 2012 m. sausio 31 d., iš viso – 13 280,98 Lt.
L. M. M. (žuvusiosios E. K. motinai) išmokėta 70 700 Lt vienkartinė draudimo išmoka; D. K. (E. K. dukrai) buvo išmokėta iš viso 73 128,30 Lt suma, kurią sudarė 70 700 Lt vienkartinė draudimo išmoka, 2438,30 Lt periodinė draudimo išmoka už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 11 d. iki 2008 m. birželio 15 d., 28 588,94 Lt periodinė draudimo išmoka už laikotarpį nuo 2008 m. birželio 16 d. iki 2012 m. spalio 31 d., 20 056,98 Lt našlaičių pensija už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 11 d. iki 2008 m. birželio 15 d. Atsakovas atlygino ieškovui 143 838,30 Lt, iš jų 141 400 Lt vienkartinės draudimo išmokos ir 2438,30 Lt periodinės draudimo išmokos už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 11 d. iki 2008 m. birželio 15 d. Likusi neatlyginta dalis yra 48 645,92 Lt: 28 588,94 Lt periodinės draudimo išmokos už laikotarpį nuo 2008 m. birželio 16 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. bei 20 056,98 Lt našlaičių pensijos už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 11 d. iki 2012 m. spalio 31 d.
R. P. dukrai K. P. buvo išmokėta 162 147,27 Lt suma, kurią sudaro 141 400 Lt vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus ir 20 747,27 Lt periodinė draudimo išmoka už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 11 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. Taip pat buvo išmokėta 19 851 Lt našlaičių pensijos. Atsakovas sumokėjo 43 223,04 Lt, likusi neatlyginta žala yra 138 775,23 Lt: 98 176,96 Lt vienkartinės draudimo išmokos, 20 747,27 Lt periodinės draudimo išmokos už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 11 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. bei 19 851 Lt našlaičių pensijos už laikotarpį 2008 m. vasario 11 d. iki 2012 m. spalio 31 d.
A. R. sutuoktiniui V. K. buvo išmokėta 70 700 Lt vienkartinė draudimo išmoka, sūnui G. K. iš viso išmokėta 111 663,51 Lt suma, kurią sudaro 70 700 Lt vienkartinė draudimo išmoka ir 40 963,51 Lt periodinė draudimo išmoka už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 11 d. iki 2012 m. balandžio 1 d. G. K. išmokėta 19 808,61 Lt našlaičių pensija už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 11 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. Atsakovas pervedė už G. K. 105 787,26 Lt sumą, ieškovui neatlyginta žala yra 96 384,86 Lt: 17 425,20 Lt periodinė draudimo išmoka už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. balandžio 1 d. bei 8 259,66 Lt našlaičių pensija už laikotarpį 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d., bei 70 700 Lt V. K. išmokėtos vienkartinės draudimo išmokos.
Ieškovas taip pat teigė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.290 straipsnio 1 dalies nuostatą socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, o pagal to paties straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį. Pagal CK 6.280 straipsnio 1 dalies nuostatą, atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Kadangi kaltininko V. Ž. darbdavio UAB ,,Sendeka“ civilinė atsakomybė įvykio metu buvo apdrausta UAB DK „PZU Lietuva“, tai ieškovui padarytą žalą, išmokant socialinio draudimo išmokas nukentėjusiems asmenims, turėtų atlyginti atsakovas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 70 700 Lt turtinės žalos.
Teismas sutiko su atsakovo pateiktais skaičiavimais dėl žuvusiųjų išlaikytinių patirtos turtinės žalos. Teismas pripažino, kad mirusiojo D. E. B. sutuoktinei gyvenant kartu su juo galėtų būti skiriama po pusę jo uždarbio – t. y. 463,95 Lt, E. K. motinai L. M. M. ir dukrai D. K. – po 662,15 Lt, R. P. dukrai K. P. – po 771,84 Lt, ir A. R. sūnui G. K. – 2074,76 Lt (A. R. pajamas dalijant iš dviejų).
Teismo vertinimu, atsakovas, sumokėdamas 144 150,25 Lt, visiškai atlygino O. B. padarytą žalą, nes šios sumos pakaktų 25 metams, o D. E. B. žuvo būdamas 60 metų, todėl abejotina, ar jis galėtų dar 25 metus dirbti ir gauti didesnes pajamas.
Pasisakydamas dėl ieškovo prašomų priteisti D. K. išmokėtų 28 588,94 Lt periodinės draudimo išmokos ir 20 056,98 Lt našlaičių pensijos, teismas pažymėjo, kad atsakovo sumokėta 70 700 Lt suma visiškai kompensavo D. K. iki 2012 m. spalio 31 d. patirtą turtinę žalą (37 080,40 Lt).
Teismo vertinimu, K. P., kaip R. P. išlaikytinei, nuo 2008 m. vasario 11 d. iki 2012 m. spalio 31 d. priklausytų 43 223,04 Lt motinos pajamų (771,84 x 56 mėn.). Ieškovas sutinka, kad šią sumą jis gavo, todėl reikalauti daugiau, nei apskaičiuota turinė žala, nėra pagrindo.
Teismas nurodė, kad A. R. sūnui G. K. nuo 2008 m. vasario 11 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. priklausytų 105 787,26 Lt (2074,26 x 51). Šią sumą atsakovas pervedė ieškovui.
Teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiųjų asmenų, kuriems ieškovas išmokėjo draudimo išmokas, patirta turtinė žala yra mažesnė, negu jiems išmokėtos draudimo išmokos. Teismo vertinimu, ieškovas, socialinio draudimo išmokų dydį apskaičiavęs pagal teisės aktų taisykles ir reikalaudamas atlyginti išmokėtas draudimo išmokas, nepateikė teismui jokių įrodymų, galinčių pagrįsti šių sumų atitiktį žuvusiųjų šeimos narių patirtai žalai. Atsakovas paneigė ieškovo skaičiavimus dėl žalos dydžio, t. y. įrodė, kad išmokėtos kompensacijos yra didesnės, nei nukentėjusių asmenų patirta žala.
Teismas nesutiko, kad vienkartinė išmoka apdraustajam mirus neatlieka žalos atlyginimo funkcijos, todėl įpareigojo atsakovą atlyginti ieškovo V. K. išmokėtą 70 700 Lt sumą. Teismo nuomone, aplinkybė, kad V. K. nebuvo A. R. išlaikomas, nesudaro pagrindo teigti, jog jie netvarkė bendro ūkio ir nesidalijo pajamomis. A. R. vidutinis darbo užmokestis buvo 4 148,53 Lt. Padalijus A. R. gautas pajamas į tris dalis, sutuoktiniui V. K. tektų 1383 Lt, todėl 70 700 Lt suma jam galėtų būti skirta A. R. dirbant truputį daugiau nei ketverius metus. Tai, kad žuvusioji mirties dieną buvo 53 metų amžiaus, dirbo nuolatinį darbą, teismui leido daryti išvadą, jog ji galėjo tęsti darbą dar 4 metus ir ilgiau, t. y. skirti sutuoktiniui gaunamą darbo užmokestį.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2014 m. balandžio 15 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą. Teismas panaikino sprendimo dalį, kuria iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ priteista 70 700 Lt turtinės žalos ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus naudai bei 1666 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei bei šią ieškinio dalį atmetė. Kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas pažymėjo, kad ieškovas prašė priteisti visas išmokas, kurias jis žuvusiųjų asmenų artimiesiems išmokėjo pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau –NADPLSDĮ) ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – VSDPĮ) nuostatas, dėl šių išmokų apskaičiavimo teisingumo byloje ginčo nėra.
Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal NADPLSD 2 straipsnio 1 dalį, šio įstatymo paskirtis yra kompensuoti dėl draudžiamųjų įvykių negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties atveju – jų šeimos nariams, o pagal to paties įstatymo 31 straipsnį Valstybinio socialinio fondo valdybos teritoriniai skyriai atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas išmokų sumas iš kalto asmens CK nustatyta tvarka.
Teismas taip pat pažymėjo, kad tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, tiek pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, socialinio draudimo įstaigos reikalavimo teisė į kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusi draudiką nėra absoliuti, nes žuvusiųjų šeimos nariams išmokėtos draudimo išmokos apskaičiuotinos pagal standartizuotas formules. Todėl socialinės draudimo įstaigos apskaičiuotas ir išmokėtas žalos atlyginimas gali neatitikti realiai padarytos žalos dydžio, t. y. būti mažesnis ar didesnis. Teismo vertinimu, vien tai, kad žala apskaičiuota pagal standartizuotus kriterijus, neįrodo, kad žuvusiųjų šeimos nariai patyrė didesnę žalą, nei atsakovo buvo kompensuota.
D. E. B. jo žūties metu buvo 60 metų, o pagal vidutinę tikėtiną Lietuvos Respublikos gyventojų trukmę jis galėjo dar gyventi apie 7 metus. Jo pajamos atskaičius mokesčius buvo apie 927,91 Lt, jis galėjo gauti apie 1000 Lt pensijos, taigi, jo sutuoktinei per mėnesį tenkanti dalis būtų 500 Lt. Kadangi atsakovas ieškovui už D. E. B. sutuoktinei O. B. išmokėtas išmokas pervedė 144 150,25 Lt, teismas laikė, kad ši suma padengė O. B. realiai patirtą žalą.
Teismas sprendė, kad A. R. sutuoktiniui V. K. sumos buvo išmokėtos ne kaip žalos atlyginimas sutuoktinei žuvus, bet vykdant valstybės socialinę politiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog V. K. nurodė, kad jis nebuvo išlaikomas savo sutuoktinės, yra svarbi, sprendžiant, ar šis asmuo patyrė turtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į paties V. K. darbo užmokestį, kas laikytina bendru šeimos turtu, bei į jo pareigą išlaikyti sutuoktinę. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nepateikta įrodymų, kad V. K. buvo išlaikomas A. R., todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog, jai mirus, jis patyrė turtinę žalą dėl to, kad neteko pajamų. Todėl kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovo ieškovui priteista išmokėta vienkartinė draudimo išmoka (70 700 Lt), yra nepagrįsta ir naikintina.
Teismas sprendė, kad atsakovas paneigė prezumpciją, jog ieškovo išmokėtos draudimo išmokos žuvusiųjų šeimos nariams lygios šių asmenų patirtai žalai, ir įrodė, kad atsakovo sumokėtos sumos žalą padengė visiškai.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius prašo: 1) panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 15 d. nutarties dalį, kuria pakeista Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimo dalis bei ieškovo Marijampolės skyriaus ieškinio dalis dėl 70 700 Lt žalos priteisimo atmesta ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimo dalį, kuria Marijampolės skyriui iš atsakovo buvo priteista 70 700 Lt žalos atlyginimo; 2) panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 15 d. nutarties dalį, kuria buvo palikta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimo dalis netenkinti ieškinio dalies dėl 226 386,99 Lt reikalavimo, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl netinkamo CK 6.249 straipsnio ir NADPLSDĮ 2 straipsnio nuostatų aiškinimo bei taikymo ir nukrypimo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje atskleidžiama nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo paskirtis – dėl nelaimingo atsitikimo negautų pajamų kompensavimas. Apdraustajam nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu asmeniui padaryta žala, kaip negautos pajamos, apskaičiuojamos ir padengiamos būtent pagal minėtą įstatymą, taigi šio įstatymo pagrindu apskaičiuota ir išmokėta vienkartinė draudimo išmoka yra laikoma nukentėjusiojo asmens negautas pajamas kompensuojanti išmoka. Pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007) vienkartinė draudimo išmoka, vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, laikytina turtine žala, kuri skirta negautoms pajamoms atlyginti ir kurią išmokėjęs Marijampolės skyrius, pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį, turi teisę susigrąžinti iš atsakingo už padarytą žalą asmens (jo draudiko). Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kad vienkartinė draudimo išmoka yra vienas iš žalos elementų, ir padarė nepagrįstą išvadą, kad vienkartinė draudimo išmoka V. K. buvo išmokėta ne kaip žalos atlyginimas sutuoktinei žuvus, bet vykdant valstybės socialinę politiką.
2. Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų ir teismo pareigos motyvuoti savo sprendimą pažeidimo.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas (CPK 185 straipsnis, 331 straipsnio 4 dalies 3 punktas), nes konkrečių faktų buvimą (nebuvimą) nustatė neištyręs įrodymų visumos, nevertindamas pateiktų įrodymų. Nurodydamas, kad pagal NADPLSDĮ išmokamos vienkartinės draudimo išmokos paskirtis gali būti ne vien padarytos žalos atlyginimas, bet ir socialinė funkcija, apeliacinės instancijos teismas privalėjo nurodyti, kokia dalis vienkartinės draudimo išmokos, išmokėtos V. K., atlygina patirtą žalą ir kokia dalis, teismo nuomone, atlieka socialinę funkciją.
Pirmosios instancijos teismas savo sprendime pagrįstai nurodė, kad, padalijus žuvusios A. R. pajamas į tris dalis, sutuoktiniui V. K. tektų 1383 Lt per mėnesį. 70 7000 Lt suma, kuri V. K. buvo išmokėta kaip draudimo išmoka, susidarytų A. R. dirbant apie ketverius metus. Tai, kad A. R. mirties dieną buvo 53 metų amžiaus, dirbo nuolatinį darbą, leido daryti pagrįstą išvadą, kad ji galėjo tęsti darbą dar ketverius metus ir ilgiau, t. y. skirti sutuoktiniui gaunamą darbo užmokestį, todėl jos sutuoktiniui išmokėta vienkartinė išmoka turėtų būti vertinama kaip jo negautos pajamos, kurias jis, tikėtina, būtų gavęs, jei ne žmonos žūtis, ir ši draudimo išmoka nėra didesnė už asmeniui padarytą turtinę žalą. Teisę į žalos atlyginimą fizinio asmens mirties atveju turi ne tik tie asmenys, kurie buvo išlaikomi, bet ir tie, kurie turėjo teisę gauti išlaikymą. V. K., kaip sutuoktinis, žmonos mirties dieną turėjo teisę į išlaikymą. Ta aplinkybė, ar sutuoktinis dirba, turi savarankiškų pajamų, įtakos teisei gauti išlaikymą neturi.
3. Dėl neteisingo CK 6.284 straipsnio aiškinimo ir taikymo.
Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakomybės už gyvybės atėmimą atsiradusią žalą, neteisingai taikė CK 6.284 straipsnio 1 dalį bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Teisės doktrinoje nurodoma, kad žuvusiojo sutuoktinis (sugyventinis) turi teisę į žalos atlyginimą, nesvarbu, jis darbingas ar ne. Žalos atlyginimas tokiais atvejais jam mokamas iki gyvos galvos (žr. Mikelėnas V., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras: Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Justitia, Vilnius: 2003, psl. 395). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai sprendė, kad kadangi V. K. nebuvo sutuoktinės išlaikomas, jis nepatyrė materialinės žalos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-165/2012 nurodė, kad ta aplinkybė, ar sutuoktinis dirba, turi savarankiškų pajamų ar mirties dieną jam nebuvo reikalingas išlaikymas, neturi įtakos jo teisei gauti išlaikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-165/2012). Šiuo atveju kartu su A. R. gyvenęs jos sutuoktinis V. K. tokią teisę žmonos mirties dieną turėjo. Aplinkybė, kad prašyme dėl draudimo išmokos skyrimo jis nurodė nesantis išlaikomas A. R., neleidžia daryti išvados, kad jie netvarkė bendro ūkio ir nesidalijo pajamomis. Marijampolės skyrius, išmokėdamas vienkartinę draudimo išmoką, visiškai atlygino V. K. jo negautas pajamas, kurias jis būtų gavęs, jei nebūtų įvykęs nelaimingas atsitikimas ir žuvusi jo sutuoktinė.
4. Dėl kitos Marijampolės skyriaus ieškinio dalies – 226 386,99 Lt žalos atlyginimo (žuvusiųjų D. E. B., E. K., R. P. ir A. R. šeimos nariams išmokėtų socialinio draudimo išmokų).
Marijampolės skyrius žuvusiųjų šeimos nariams išmokėjo socialinio draudimo išmokas:
1) O. B. – 9399,12 Lt periodinės draudimo išmokos apdraustajam mirus už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. bei 3881,86 Lt valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 11 d. iki 2012 m. spalio 31 d.
2) D. K. – 28 588,94 Lt periodinės draudimo išmokos už laikotarpį nuo 2008 m. birželio 16 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. bei 20 056,98 Lt valstybinės socialinio draudimo našlaičių pensijos už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 11 d. iki 2012 m. spalio 31 d.
3) K. P. – 98 176,96 Lt vienkartinės draudimo išmokos, 20 747,27 Lt periodinės draudimo išmokos už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 11 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. bei 19 851,00 Lt našlaičių pensijos už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 11 d. iki 2012 m. spalio 31 d..
4) G. K. – 17 425,20 Lt periodinės draudimo išmokos už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. balandžio 1 d. bei 8259,66 Lt našlaičių pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d.
Šiems asmenims iš viso buvo išmokėta 226 386,99 Lt socialinio draudimo išmokų, kurios buvo paskirtos vadovaujantis NADPLSDĮ bei VSDPĮ nuostatomis. Atmesdami šią ieškinio dalį teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (nutartyse Nr. 3K-3-571/2007, Nr. 3K-7-496/2008, Nr. 3K-3-134/2013). Teismai, remdamiesi atsakovo pateiktais skaičiavimais dėl žuvusiųjų artimųjų patirtos turtinės žalos, nepagrįstai nustatė, kad atsakovas yra visiškai kompensavęs Marijampolės skyriaus patirtą turtinę žalą.
Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad visos pagal NADPLSDĮ mokamos draudimo išmokos (tiek periodinės, tiek vienkartinės) įstatymų leidėjo įvardytos kompensuojančiomis negautas pajamas, leidžia daryti išvadą, jog tokios draudimo išmokos, sistemiškai aiškinant su CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, yra vienas iš CK 6.249 straipsnio 1 dalyje išvardytų žalos elementų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007). Todėl O. B. išmokėta periodinė draudimo išmoka, D. K. išmokėta periodinė draudimo išmoka, K. P. išmokėtos vienkartinė bei periodinė draudimo išmokos ir G. K. išmokėta periodinė draudimo išmoka yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį ir jas išmokėjęs Marijampolės skyrius, vadovaujantis CK 6.290 straipsnio 3 dalimi, turi teisę jas susigrąžinti iš atsakingo už padarytą žalą asmens (jo draudiko). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008, pažymėjo, kad yra preziumuojama, jog išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą, tačiau teismai šia praktika nesivadovavo ir padarė nepagrįstą išvadą, kad bendra atsakovo atlyginta suma visiškai padengė žuvusiųjų šeimos narių patirtą žalą. Taikant civilinę atsakomybę galioja visiško žalos atlyginimo principas, reiškiantis, kad turi būti atlyginta asmenims padaryta visų rūšių žala. Bylą nagrinėję teismai, nepriteisdami Marijampolės skyriui jo išmokėtų socialinio draudimo išmokų, pažeidė visiško nuostolių atlyginimo principą, nes šiuo atveju liko neatlyginta žala, kurią patyrė Marijampolės skyrius.
Atsiliepimu atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ su kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartį.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Vienkartinės (taip pat ir periodinės) socialinio draudimo išmokos skirtos negautoms pajamoms kompensuoti. Pagal Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 8 d. nutarime esančius išaiškinimus, pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.
Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad valstybė savanoriškai prisiima pareigą mokėti socialines išmokas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į valstybės lėšomis draudžiamų interesų svarbą, valstybės biudžeto galimybes ir kitus reikšmingus kriterijus. Tačiau ši prievolė saisto tik valstybės institucijas, bet ne privačius asmenis, kurių civilinė atsakomybė reglamentuojama CK normų. Žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas, reglamentuojamas CK normų, t. y. kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryši. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškiai konstatavo, kad žalos padariusio asmens atsakomybes dydžio klausimas nustatytinas vadovaujantis CK normomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę, ir nepriklauso nuo to, kas pareiškė jam reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo tiesiogiai ar draudimo išmoką nukentėjusiajam išmokėjusi socialinio draudimo Įstaiga, įgyvendindama atgręžtinio reikalavimo teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013). Taigi kasacinis teismas aiškiai atskiria valstybės institucijų pareigą išmokėti socialinio draudimo išmokas nuo žalą padariusio asmens pareigos atlyginti jo padarytą žalą (įskaitant negautas pajamas).
Nustatant socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios socialinio draudimo išmokas dėl apdrausto asmens mirties, regreso teisės apimtį nepakanka konstatuoti, kad išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydis nėra didesnis už šias išmokas gavusių asmenų, patirtos turtinės žalos dydį; ne mažiau svarbus klausimas yra asmenų, kuriems Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – TPVCAPDĮ) suteikia teisę gauti turtinės žalos atlyginimą iš atsakingo draudiko, nustatymas, ir žalos, kurią atsakingas draudikas privalo mokėti minėtiems asmenims pagal TPVCAPDĮ, dydis. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad asmenys, turintys teisę į vienkartinę socialinio draudimo išmoką NADPLSDĮ 27 straipsnio pagrindu, ir asmenys, turintys teisę į draudimo išmoką pagal TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalį, gali nesutapti. Pagal NADPLSDĮ 27 straipsnį vienkartinė draudimo išmoka lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. Mirusiojo šeimos nariais laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), kol jiems sukaks 18 metų, taip pat besimokantys nustatyta tvarka įregistruotų aukštųjų, aukštesniųjų, profesinių, bendrojo lavinimo mokyklų dieniniuose skyriuose, kol jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė). O pagal TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalį teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Teismas tai pat pažymėjo, kad ieškovo vienkartinės draudimo išmokos sumokėjimas ipso iure neteikia pagrindo teigti, kad socialinio draudimo įstaiga regreso tvarka įgyja reikalavimo teisę į atsakingą draudiką šių išmokų apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2014).
Draudiko atsakomybė yra sutartinė, o ne deliktinė, taigi draudimo kompanija atsako neperžengdama prisiimtų įsipareigojimų ribų, jos pareiga išmokėti draudimo išmoką kyla draudimo sutarties pagrindu, todėl atsakovas, atlygindamas ieškovui sumas, kurias apskaičiavo, kaip A. R. sutuoktinio V. K., patirtą turtinę žalą, pagrįstai rėmėsi TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalimi ir joje įtvirtintu atsakingo draudiko atlygintinos žalos dydžio reglamentavimu. Kadangi V. K. nurodė, kad jis nebuvo išlaikomas savo sutuoktinės, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Marijampolės skyriaus 70 700 Lt vienkartinė išmoka jam buvo išmokėta ne kaip žalos atlyginimas sutuoktinei žuvus, bet vykdant valstybės socialinę politiką.
Kasatorius, grįsdamas savo reikalavimo teisę į žuvusiųjų artimiesiems išmokėtą ir draudiko neatlygintą 226 386,99 Lt periodinių draudimo išmokų dalį, nepagrįstai remiasi visiško nuostolių atlyginimo principu. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus, visiško nuostolių atlyginimo principas šiuo atveju susigrąžinant socialinio draudimo išmokėtas sumas taikomas dėl tos dalies, kuria draudimo išmokos padengė (atlygino) nukentėjusiems asmenims (mirties atveju – jų šeimos nariams) patirtą turtinę žalą. Kita dalis, viršijanti patirtą žalą, yra laikoma valstybės teikiama socialine parama ir socialinio draudimo įstaiga negali susigrąžinti šios dalies iš kaltininko draudiko.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalies nuostatą, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų procesinius sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad kasacinis teismas iš naujo nenustatinėja faktinių bylos aplinkybių, nerenka ir nevertina naujų įrodymų, o vadovaujasi teismų jau nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
Dėl CK 6.249 straipsnio ir NADPLSDĮ 2 straipsnio nuostatų aiškinimo bei taikymo ir suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos
Kasatoriaus teigimu, apdraustajam nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu asmeniui padaryta žala, kaip negautos pajamos, apskaičiuojamos ir padengiamos pagal NADPLSDĮ nuostatas, todėl šio įstatymo pagrindu apskaičiuota ir išmokėta vienkartinė draudimo išmoka yra laikoma nukentėjusiojo asmens negautas pajamas kompensuojančia išmoka. Pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką vienkartinė draudimo išmoka, vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, laikytina turtine žala, skirta negautoms pajamoms atlyginti, kurią išmokėjęs ieškovas pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį turi teisę susigrąžinti iš atsakingo už padarytą žalą asmens (jo draudiko). Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kad vienkartinė draudimo išmoka yra vienas iš žalos elementų, ir padarė nepagrįstą išvadą, kad vienkartinė draudimo išmoka V. K. buvo išmokėta ne kaip žalos atlyginimas sutuoktinei žuvus, bet vykdant valstybės socialinę politiką.
Atsižvelgdama į šiuos ieškovo kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal žalos ir nuostolių sąvoką apibrėžiančio CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatą, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.
Pagal NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalies nuostatą, nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio įstatymo nustatyta tvarka kompensuoja dėl draudžiamųjų įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo, ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudžiamųjų įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudžiamaisiais įvykiais, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį; ši išmoka lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, nagrinėjant bylas dėl socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios socialinio draudimo išmokas nukentėjusiems asmenims, regreso teisės į žalą padariusį asmenį ar jo draudiką apimties, yra ne kartą išaiškinta, kad NADPLSDĮ paskirtis yra reglamentuoti nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo santykius, nustatyti asmenų, kurie draudžiami šios rūšies socialiniu draudimu, kategorijas, teises į šio draudimo išmokas, išmokų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas, apibrėžti draudžiamuosius bei nedraudžiamuosius įvykius (NADPLSDĮ 1 straipsnis). Šiuo įstatymu įgyvendinama valstybinės socialinės politikos dalis, nes, be žalos atlyginimo, draudimo išmokos mokėjimas atlieka ir socialinę funkciją. Vien aplinkybė, kad NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas kompensuoja negautas pajamas, nereiškia, kad remiantis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis normomis negalima šių išmokų vertinti kaip atliekančių ir kitokią funkciją. Priešingas aiškinimas, kad socialinio draudimo įstaigos išmokėta vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus (NADPLSDĮ 27 straipsnis) besąlygiškai turi būti laikoma negautų pajamų kompensacija apdraustųjų šeimos nariams, vien dėl tos priežasties, kad NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tokia nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo paskirtis, neatitiktų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimo išaiškinimų. Pagal juos, remiantis CK 6.290 straipsnio 3 dalimi, draudimo išmoka gali būti didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį ir tokiu atveju socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį tik dėl tokios socialinio draudimo išmokos dalies, kuria padengta žala nukentėjusiam asmeniui. Taigi, CK 6.290 straipsnio 3 dalies norma aiškintina taip, kad socialinio draudimo įstaiga turi regreso teisę į kaltą dėl žalos atsiradimo asmenį tik šio asmens veiksmais padarytos žalos dydžiu. Kitaip tariant, jeigu apdrausto darbuotojo šeimai dėl jo žūties išmokėta draudimo išmoka viršija šeimai padarytos žalos dydį, tai socialinio draudimo įstaiga gali reikalauti iš kalto dėl žalos padarymo asmens tik tokios draudimo išmokos dalies, kuria atlyginta žala, nes trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. ir kt. v. UADB „Ergo Lietuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-388/2013; 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius v. „If P&C Insurance AS“, bylos Nr. 3K-3-552/2014).
Taigi susiformavusioje kasacinio teismo praktikoje yra vienareikšmiškai pripažinta, kad socialinio draudimo įstaigos išmokėta vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus (NADPLSDĮ 27 straipsnis) ta dalimi, kuria ji viršija mirusiojo dėl nelaimingo atsitikimo darbe, šeimos patirtą žalą, atlieka valstybės socialinės politikos funkciją. Todėl nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią vienkartinė draudimo išmoka yra vienas iš žalos elementų. Taip teigdamas, kasatorius neatsižvelgė į tai, kad po jo minimos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje VSDFV Šakių skyrius v. V. B., bylos Nr. 3K-3-571/2007, nuosekliai besiformuojančioje kasacinio teismo praktikoje yra pripažinta, kad, be nuostolių (negautų pajamų forma) kompensavimo funkcijos, vienkartinė draudimo išmoka atlieka ir kitą – valstybės socialinės politikos – funkciją.
Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų ir teismo pareigos motyvuoti savo sprendimą pažeidimo ir CK 6.284 straipsnio aiškinimo ir taikymo
Pagal CK 6.284 straipsnio 1 dalies nuostatą, fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nors CK 6.284 straipsnis netaikomas tais atvejais, kai asmuo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu (CK 6.284 straipsnio 4 dalis), tačiau jame pateikta atlygintinos žalos apimtis, kaip kriterijus, gali būti pasitelkiama sprendžiant dėl atlygintinų negautų pajamų asmenims, patyrusiems žalą dėl apdraustų socialiniu draudimu asmenų mirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Panevėžio skyrius v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-388/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-405/2014).
Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad pagal CK 6.284 straipsnio 1 dalį žuvusiojo sutuoktinis turi teisę į žalos atlyginimą. Sutuoktinių tarpusavio materialinio rėmimo, prisidėjimo prie kito sutuoktinio poreikių tenkinimo pareigos yra nustatytos įstatymo (CK 3.27 straipsnis), todėl vien aplinkybė, kad žuvusysis gaudavo mažesnį darbo užmokestį, nei jo sutuoktinė, nepaneigia įstatymo prezumpcijos, kad žuvusysis prisidėjo prie šeimos, taip pat ir sutuoktinės poreikių tenkinimo. Ši prezumpcija grindžiama tuo, kad įstatymo nustatytas savo materialinio rėmimo, prisidėjimo prie kito sutuoktinio poreikių tenkinimo pareigas kiekvienas iš sutuoktinių vykdo ne tik teikdamas išlaikymą iš savo gaunamų pajamų, bet ir kitomis formomis, pavyzdžiui, atlikdamas buities darbus, kurie taip pat turi tam tikrą ekonominę vertę. Apskaičiuojant likusio gyvo sutuoktinio patirtą turtinę žalą dėl žuvusiojo negautų pajamų, atsižvelgiama į jo gautas pajamas (imama 1/2 šių pajamų) ir statistinę gyvenimo trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-405/2014; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Kauno skyrius v. ADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-477/2014).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio dalies, kuria ieškovas prašė regreso tvarka priteisti iš atsakovo V. K. išmokėtą vienkartinę draudimo išmoką (70 700 Lt), kaip žuvus sutuoktinei negautų pajamų kompensaciją, nustatęs, kad prašyme skirti draudimo išmoką V. K. nurodė, kad jis nebuvo išlaikomas sutuoktinės, ir kad ieškovas žuvusiosios A. R. sūnui G. K. mokėtinų periodinių draudimo išmokų ir našlaičių pensijos dydį skaičiavo A. R. gautą atlyginimą dalydamas ne į tris, o į dvi dalis, o periodinės draudimo išmokos V. K. nebuvo mokamos, padarė išvadą, kad vienkartinė draudimo išmoka A. R. sutuoktiniui V. K. buvo mokama ne kaip žalos atlyginimas, bet vykdant valstybės socialinę politiką. Kasacinio teismo vertinimu, ši apeliacinės instancijos teismo išvada nėra tinkamai pagrįsta ir iš esmės neatitinka minėtos kasacinio teismo praktikos, nes nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo paneigta įstatymo prezumpcija, kad A. R. prisidėjo prie šeimos, taip pat ir sutuoktinio poreikių tenkinimo.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. R. vidutinis darbo užmokestis buvo 4148,53 Lt, o V. K. tenkanti šių žuvusiosios pajamų dalis (padalijus šias pajamas iš šeimos narių skaičiaus) būtų 1383 Lt. Atsižvelgęs į A. R. amžių (mirties dieną jai buvo 53 metai) bei į tai, kad ji dirbo nuolatinį darbą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad darbą ji galėjo tęsti dar ketverius metus ar ilgiau, skirti sutuoktiniui gaunamą darbo užmokestį, ir vienkartinę draudimo išmoką įvertino kaip V. K. prarastų pajamų, žuvus šeimos nariui (sutuoktinei), kompensavimą. Nustatęs, kad V. K. išmokėta vienkartinė draudimo išmoka nėra didesnė už jam padarytą žalą (negautas pajamas), šią ieškinio dalį pirmosios instancijos teismas patenkino. Kasacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos duomenis, tinkamai taikė materialiosios teisės normas bei aktualią kasacinio teismo praktiką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria buvo pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, naikintina ir paliktina galioti pirmosios instancijos sprendimo dalis, kuria ieškovui iš atsakovo priteista 70 700 Lt žalos atlyginimo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Dėl kitos ieškinio dalies
Kasatoriaus teigimu, atmesdami ieškinio dalį dėl 226 386,99 Lt žalos atlyginimo (žuvusiųjų D. E. B., E. K., R. P. ir A. R. šeimos nariams išmokėtų socialinio draudimo išmokų), teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo, remdamiesi atsakovo pateiktais skaičiavimais dėl žuvusiųjų artimųjų patirtos turtinės žalos, nepagrįstai nustatė, kad atsakovas yra visiškai kompensavęs ieškovo patirtą turtinę žalą. Kasatorius teigia, kad kasacinis teismas yra konstatavęs, jog visos pagal NADPLSDĮ mokamos draudimo išmokos (tiek periodinės, tiek vienkartinės) įstatymų leidėjo įvardytos kompensuojančiomis negautas pajamas, leidžia daryti išvadą, kad tokios draudimo išmokos, sistemiškai aiškinant su CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, yra vienas iš CK 6.249 straipsnio 1 dalyje išvardytų žalos elementų.
Atsižvelgdamas į šiuos kasacinio skundo argumentus, kasacinis teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis apie žuvusiųjų asmenų draudžiamąsias pajamas, buvusias iki 2008 m. vasario 11 d. įvykusio kelių eismo įvykio, atsižvelgęs į kiekvieno iš jų šeimos narių, turinčių teisę gauti išlaikymą, skaičių, nustatęs jiems ieškovo išmokėtų periodinių ir vienkartinių socialinio draudimo išmokų sumas bei atsakovo pervestų draudimo išmokų sumas ieškovui, padarė išvadą, kad nukentėjusiųjų patirta turtinė žala (negautos pajamos) yra mažesnė negu jiems išmokėtos socialinio draudimo išmokos. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad atsakovas paneigė prezumpciją, pagal kurią jo išmokėtos socialinio draudimo išmokos padengia nukentėjusiųjų patirtą žalą, ir įrodė, kad šios išmokos (kompensacijos) yra didesnės už nukentėjusiųjų asmenų patirtą žalą (negautas pajamas).
Ginčydamas šias teismų išvadas, kasatorius iš esmės neginčija teismų atlikto nukentėjusių asmenų negautų pajamų apskaičiavimo. Esminis kasatoriaus nesutikimo su teismų išvadomis argumentas yra tas, kad, jo teigimu, pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką vienkartinės bei periodinės draudimo išmokos, vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostata, laikytinos turtine žala, kuri yra skirta negautoms pajamoms atlyginti ir kurią ieškovas CK 6.249 straipsnio 3 dalies pagrindu turi teisę susigrąžinti iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Kaip pagrindą tokios kasacinio teismo praktikos, aiškinant NADPLSDĮ nustatytų socialinio draudimo išmokų paskirtį ir CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos žalos sąvokos esmę, kasatorius nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VSDFV Šakių skyrius v. V. B., bylos Nr. 3K-3-571/2007, kurioje, be kita ko, išaiškinta, jog visų pagal NADPLSDĮ mokamų socialinio draudimo išmokų (tiek periodinių, tiek vienkartinių) įstatymo leidėjo įvardijimas kompensuojančiomis negautas pajamas duoda pagrindą aiškinti, kad aptariama vienkartinė draudimo išmoka (nustatyta NADPLSDĮ 11 ir 27 straipsniuose), sistemiškai aiškinant su CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, yra vienas iš CK 6.249 straipsnio 1 dalyje išvardytų žalos elementų.
Šioje nutartyje jau minėta, kad pagal aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką aiškinant NADPLSDĮ nustatytų socialinio draudimo išmokų paskirtį, šiuo įstatymu yra įgyvendinama valstybinės socialinės politikos dalis, nes, be žalos atlyginimo, draudimo išmokos mokėjimas atlieka ir socialinę funkciją, ir vien aplinkybė, kad NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas kompensuoja negautas pajamas, nereiškia, kad remiantis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis normomis negalima šių išmokų vertinti kaip atliekančių ir kitokią funkciją. Toks aiškinimas buvo pateiktas jau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. S. ir kt. v. UADB „Ergo Lietuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-388/2013. Šioje nutartyje taip pat pažymėta, jog NADPLSDĮ nenustatyta, kad tais atvejais, kai draudžiamasis įvykis įvyksta dėl trečiųjų asmenų kaltės, pastarieji privalo kompensuoti išmokėtas draudimo išmokas.
Pažymėtina, kad dar 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija pažymėjo, kad tiek socialinio, tiek privataus draudimo atvejais, kai žala yra atlyginama pagal tam tikrus standartizuotus kriterijus, yra preziumuojama, jog išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą, tačiau ši prezumpcija yra nuginčijama, o pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, ją viršija. Taigi, dar 2008 metais kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išmokėtos draudimo išmokos ne visada gali būti laikomos draudžiamojo įvykio metu patirta žala, nes jos gali būti ir didesnės už realią žalą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. A. B., bylos Nr. 3K3-134/2013, išaiškinta, kad prievolė mokėti socialinio draudimo išmoką nukentėjusiajam pareigūnui atsiranda viešosios teisės normų pagrindu, tačiau ši prievolė saisto tik valstybines institucijas, bet ne privačius asmenis, kurių civilinę atsakomybę reglamentuoja CK normos. Todėl policijos pareigūną sužalojusio asmens atsakomybė nustatoma pagal CK normas, o ne specialiųjų teisės aktų pagrindu. Priešingas aiškinimas reikštų, kad žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės apimtis taptų priklausoma nuo to, kas jam pareiškė reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo ar socialinio draudimo išmoką išmokėjusi valstybės institucija.
Tai, kad NADPLSDĮ 27 straipsnyje nustatyta vienkartinė draudimo išmoka, kuri nepriklauso nuo mirusiojo pajamų, gali atlikti ne tik negautų pajamų kompensacijos, bet ir kitą – valstybės socialinės politikos – paskirtį, yra pripažinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-64/2015, taip pat 2014 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje VSDFV Kauno skyrius v. AB ,,Lietuvos draudimas, bylos Nr. 3K3-564/2014, kurioje taip pat išaiškinta, kad kai socialinio draudimo įstaigos išmoka išmokas sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju, tai jos pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį ir NADPLSDĮ 31 straipsnį įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį tokia apimtimi, kokia jų išmokėtos išmokos skirtos apdraustojo (jo šeimos narių) žalai kompensuoti.
Taigi, nuosekliai besiformuojančioje kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, kad vienkartinė socialinio draudimo išmoka, numatyta NADPLSDĮ 27 straipsnyje, taip pat ir kituose viešosios teisės aktuose numatytos draudimo išmokos ta dalimi, kuria jos viršija nukentėjusiųjų patirtą žalą negautų pajamų forma, atlieka valstybinės socialinės politikos funkciją, ir nustačius, kad tokios išmokos ar jų dalis viršija patirtą žalą (negautas pajamas), nėra teisinio pagrindo tokią šių išmokų dalį priteisti iš žalą padariusio asmens ar jo draudiko, nes trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis). Todėl nagrinėjamoje byloje teismai, nustatę, kad ieškovo išmokėtos socialinio draudimo išmokos yra didesnės už nukentėjusiųjų asmenų patirtą žalą (negautas pajamas), kurią atsakovas ieškovui yra visiškai kompensavęs, kitą ieškinio dalį pagrįstai atmetė. Kasatoriaus teiginys, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, yra nepagrįstas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kadangi naikintina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria buvo pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, ir dėl šios dalies paliktina galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis priteisti ieškovui iš atsakovo 70 700 Lt žalos atlyginimo, tai taip pat naikintina ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis bylinėjimosi išlaidų klausimu ir dėl šios dalies paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas buvo tenkinęs vieną apeliacinį skundą, tačiau šia nutartimi ši apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis naikinama, apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos šalims neatlygintinos.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 4,01 Eur tokių išlaidų. Patenkinus dalį kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteisiamos valstybei iš atsakovo UAB DK ,,PZU Lietuva“ proporcingai patenkinto kasacinio skundo daliai. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovo valstybei priteistina 0,96 Eur išlaidoms, susijusioms su dokumentų įteikimu kasaciniame teisme atlyginti (CPK 96 straipsnis). Taip pat valstybei iš atsakovo priteistinas žyminis mokestis, proporcingas patenkinto kasacinio skundo daliai (70 700 Lt), nuo kurio mokėjimo kasatorius buvo atleistas įstatymu, t. y. 2121 Lt (614 Eur) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 2punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 15 d. nutartį pakeisti. Panaikinti nutarties dalis, kuriomis panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimo dalis ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir dėl šių dalių palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą.
Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 15 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ (juridinio asmens kodas 110057869) 614,96 Eur (šešis šimtus keturiolika Eur 96 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Laužikas
Antanas Simniškis
Donatas Šernas