Civilinė byla Nr. e2A-427-516/2019
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02515-2016-7 Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.4.2.7
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. birželio 27 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Kazio Kailiūno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1551-614/2018 pagal ieškovės I. M. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „SNORAS“ dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo byloje – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė I. M. kreipėsi į teismą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnio pagrindu prašydama pripažinti negaliojančia jos su atsakove AB banku „SNORAS“ (toliau – ir atsakovė, bankas) 2011 m. liepos 13 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (ginčo, ginčijama) sutartis, sandoris) bei taikyti vienašalę restituciją – pagal sutartį sumokėtą 4 598,93 Eur sumą laikyti ieškovės lėšomis banko sąskaitoje.
2. Ieškovė nurodė, kad Vertybinių popierių komisija 2011 m. birželio 16 d. pažyma Nr. 4R-10 patvirtino 500 000 000 Lt obligacijų emisijų bazinį prospektą su galutinių sąlygų aprašymu (toliau – ir Prospektas), atsakovė jį paskelbė. Ieškovė susipažino su atsakovės paskelbtu Prospektu ir sudarė ginčo sutartį. Vėliau bankui buvo iškelta bankroto byla, o 2016 m. lapkričio 14 d., iš viešoje erdvėje pasklidusios informacijos, ieškovė sužinojo apie tai, kad Lietuvos banko valdyba 2011 m. sausio 18 d. buvo priėmusi nutarimą Nr. 03-2 dėl raštiškų nurodymų davimo, individualaus banko veiklos riziką ribojančio normatyvo dydžio ir papildomų banko veiklos rizikos ribojimo reikalavimų nustatymo AB bankui „SNORAS“ (toliau – ir nutarimas).
3. Ieškovė pažymėjo, kad šiuo atveju Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarime minimi draudimai bankui patvirtina, jog atsakovė turėjo ypač rimtų ir įsisenėjusių finansinių problemų, kurios buvo vienos iš pagrindinių sąlygų skelbti atsakovės moratoriumą ir inicijuoti bankroto procedūrą. Nutarimas ir jo pagrindu taikomos poveikio priemonės laikytinos esminiu įvykiu, kuris turėjo būti tinkamai atskleistas Prospekte (Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo (toliau – VPĮ) 19 straipsnis). Nutarime esanti konkreti informacija viešai skelbiama nebuvo, skelbta tik formaliai (neatskleidžiant viso nutarimo turinio) ir ne teisės aktams skelbti nustatyta tvarka. Atsakovė, žinodama apie taikomus apribojimus ir kitas aplinkybes, sąmoningai, turėdama tikslą suklaidinti, parengė teisės aktų neatitinkantį Prospektą, skelbė tikrovės neatitinkančią informaciją, ėmėsi priemonių išvengti Lietuvos banko taikomos poveikio priemonės – draudimo priimti indėlius didesnėmis nei vidutinėmis palūkanomis, išleido obligacijas.
4. Pasak ieškovės, atsakovės apgaulė jos atžvilgiu pasireiškė ne tik esminių aplinkybių nutylėjimu Prospekte, bet ir aktyviais atsakovės veiksmais, nes jos darbuotojai teikė informaciją, kad atsakovės finansinė būklė gera, kad jai netaikomi jokie apribojimai, kad su investuotojų lėšomis elgiamasi apdairiai. Atsakovės informavimas apie riziką taip pat buvo abstraktus, nebuvo aptarta, kaip atsakovė spręs nutarime nustatytus trūkumus, kokią įtaką jos turės atsakovės veiklai, dėl ko ieškovei nebuvo suteikta galimybė atlikti motyvuotą atsakovės veiklos rizikos vertinimą. Ieškovė, kaip neprofesionali investuotoja, būdama vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo, žinodama aplinkybes apie atsakovės finansinę padėtį, ginčo sutarties su atsakove nebūtų sudariusi. Ieškovė, prieš sudarydama ginčo sutartį su atsakove, konsultavosi su atsakovės darbuotojais, susipažino su Prospektu, buvo apdairi ir pagrįstai tikėjosi, kad jai suteikiama informacija yra teisinga.
5. Atsakovė BAB bankas „SNORAS“ atsiliepimu su ieškovės ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad nėra pagrindų, dėl kurių ginčo sandoris galėtų būti pripažintas negaliojančiu kaip sudarytas dėl apgaulės. Ieškinys nėra įrodytas, grindžiamas prielaidomis ir deklaratyviais teiginiais. Ieškinyje neneigiama, kad buvo siekta investuoti lėšas į finansines priemones (obligacijas) ir kad tuo metu buvo suprantama, kokio pobūdžio sandoris tarp šalių yra sudaromas. Bankas tinkamai vykdė jam nustatytą prievolę atskleisti riziką, bankroto riziką bei aplinkybę, kad obligacijos nėra draudimo objektas.
6. Išleisdama Prospektą, atsakovė VPĮ normų nepažeidė. Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu banko veikloje konstatavo teisės aktų pažeidimus, veiklos trūkumus ir būtent todėl bankui buvo duoti raštiški nurodymai bei nustatyti individualūs banko veiklos riziką ribojančių normatyvų dydžiai ir papildomi reikalavimai dėl banko veiklos rizikos ribojimo. Lietuvos bankas nenustatė, kad banko veikla kelia grėsmę banko veiklos stabilumui ir patikimumui, nutarimu AB bankui „SNORAS“ nebuvo pritaikytos poveikio priemonės, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad informacijos apie Lietuvos banko raštiškus nurodymus ir kitus reikalavimus neįtraukimas į Prospektą neatitiko įstatymo reikalavimų. Lietuvos banko tinklalapyje viešai paskelbtose kredito įstaigų veiklos 2010 m. audituotuose rezultatuose buvo akcentuojama, kad 2010 m. visi bankai vykdė Lietuvos banko nustatytus veiklos riziką ribojančius normatyvus. Lietuvos banko valdybos pirmininko 2011 m. birželio 23 d. pranešime nurodoma, kad šiuo metu sistemos kapitalo pakankamumo rodiklis yra didesnis už normatyvą, o visi komerciniai bankai vykdo planuojamus naujus Bazelio III reikalavimus. Net padarius kitokią prielaidą, vertintina, kad ši informacija buvo atskleista ir turėjo būti žinoma ieškovei, nes Lietuvos banko tinklalapyje 2011 m. sausio 18 d. buvo paskelbtas pranešimas dėl AB banko „SNORAS“ inspektavimo rezultatų ir priežiūrinio tikrinimo bei vertinimo rezultatų ir priemonių. Panašaus pobūdžio nurodymai banko atžvilgiu buvo teikiami ir anksčiau, apie juos taip pat buvo viešai pranešama Lietuvos banko tinklalapyje. Atsakovė apie Lietuvos banko atlikto inspektavimo rezultatus informavo Vertybinių popierių komisiją, kuri VPĮ nustatyta tvarka 2011 m. sausio 20 d. minėtą informaciją paskelbė Centrinėje reglamentuojamos informacijos bazėje; informacija apie Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimu nustatytus banko veiklos trūkumus, padarytus teisės aktų pažeidimus bei Lietuvos banko nurodymus buvo išviešinta įvairių žiniasklaidos priemonių. Ieškovė įdėmiai sekė viešai skelbiamą informaciją apie banką, todėl jai turėjo būti žinoma ir apie minėtus pranešimus. Nelogiškas ieškinio teiginys, kad apie nutarimą ieškovė sužinojo iš viešosios erdvės, kai tuo pačiu teigiama, jog nutarimo tekstas buvo neviešas ir skelbiamas nebuvo. Kartu su ieškiniu pateiktas visas nutarimo tekstas, taigi aplinkybė, kad jis buvo neviešas, neįrodyta. Kartu su ieškiniu pateiktas Lietuvos banko priežiūros tarnybos 2016 m. gegužės 2 d. raštas nepatvirtina banko faktinio nemokumo būsenos ginčo sandorio sudarymo metu. 2011 m. lapkričio 16 d. nutarime Lietuvos banko valdyba konstatavo, kad reali grėsmė, jog bankas nesugebės įvykdyti pagrįstų kreditorių finansinių reikalavimų, kilo, kai pradėjo sparčiai mažėti privalomųjų atsargų. Taigi, darytina prielaida, kad banko finansinė situacija pradėjo sparčiai prastėti, atsirado nemokumo grėsmė iš esmės tik prieš poveikio priemonės (moratoriumo) pritaikymą. Net Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarime dėl banko veiklos apribojimo buvo nurodoma, kad moratoriumu siekiama išvengti banko nemokumo, tačiau jo nemokumas dar nekonstatuotas. Ieškovė, teigdama, jog ją aptarnavęs banko darbuotojas turėjo žinoti blogą banko finansinę padėtį (tai byloje nėra įrodyta), šią padėtį žinoti turėjo dar geriau, nes jos motina V. M. užėmė vadovaujančias pareigas banko Vilniaus filiale.
7. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Trečiasis asmuo nurodė, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad banko darbuotojai ar pats bankas tyčia klaidino ieškovę. Ieškovei buvo tinkamai atskleista sandorių sudarymo rizika, įskaitant ir emitento bankroto riziką. Niekas nevertė ieškovės skubėti sudaryti sandorių, buvo galima kreiptis dėl papildomų konsultacijų tiek į teisininkus, tiek į banko darbuotojus. Tikrieji ieškinio motyvai yra tikslas dirbtinai įgyti draudiminę apsaugą pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą.
8. Apie nutarimą buvo paskelbta viešai, todėl nepagrįsta teigti, kad bankas reikšmingą sandorio sudarymui informaciją nutylėjo. Nutarimo priėmimo faktas neturėjo būti įvardintas Prospekte. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad, jei apie nutarimo priėmimą būtų konkrečiai nurodyta Prospekte, ieškovė nebūtų sudariusi ginčo sandorio. Jokie įrodymai byloje nepatvirtina, kad ginčo sandorio sudarymo metu bankas buvo nemokus, ar kad taikytos poveikio priemonės bankui turėjo įtakos obligacijų kainai. Aplinkybė, kad 2011 m. pradžioje bankas viešai paskelbė apie atsakovės inspektavimo rezultatus, nepatvirtina banko veiklos trūkumų ir / ar nemokumo nei ginčo sandorio sudarymo momentu, nei Prospekto išleidimo momentu. Net ir pripažinus sutartį negaliojančia, ieškovės sumokėtos pagal sutartį lėšos netaptų draudimo objektu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimu ieškovės I. M. ieškinio netenkino.
10. Teismas, visų pirma, atkreipė dėmesį į tai, kad Prospektą sudaro 66 puslapiai, t. y. pakankamai didelės ir daug didesnės apimties nei kliento aptarnavimo sutartis dokumentas, surašytas vartojant specifinius terminus, o ieškovė neišdėstė jokių aplinkybių, kada ir kokiu būdu ji Prospektą nuodugniai perskaitė ir ką tuo metu suprato. Kadangi ieškovė nepasinaudojo teise duoti parodymus teismo posėdžio metu, pati į posėdį neatvyko ir aplinkybių, kaip formavosi jos valia sudaryti ginčo sandorį, nepaaiškino, teismui kilo abejonių dėl ieškinyje išdėstytų ieškovės argumentų. Apie Prospekto reikšmę jos valiai sudaryti ginčijamą sandorį ieškovė pareiškė tik 2016 metų lapkričio mėnesio pabaigoje, tai yra tada, kai vienoje civilinėje byloje (kurioje ieškovą atstovavo tas pats atstovas kaip ir ieškovę šioje byloje) Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu tenkino ieškovo G. B. ieškinį – pripažino obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia ir taikė restituciją – pripažino sumokėtą pagal šią sutartį sumą ieškovo G. B. lėšomis banko sąskaitoje (civilinė byla Nr. e2-2573-585/2016).
11. Teismas pažymėjo, kad po minėtos bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ieškovė pateikė ieškinį, kuriame faktinį ir teisinį pagrindą nurodė analogišką minimoje byloje ieškovo pateiktam patikslintam ieškiniui. Dėl paminėto teismas tokį ieškovės ieškinio pateikimo momentą vertino kaip neatsitiktinį, sudarantį pagrindą abejoti ieškovės paaiškinimų apie tai, kaip formavosi jos valia sudarant ginčo sandorį, patikimumu. Teismas, be kita ko, atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės atstovas negalėjo nurodyti ieškovės išsilavinimo, investavimo bei gyvenimiškos patirties, iš ko teismas taip pat galėtų vertinti, ar iš tiesų Prospekto turinys, ieškovei sudarant ginčo sandorį, buvo detaliai žinomas ir kaip jis buvo suprastas, kokią įtaką jos valios formavimuisi turėjo; ieškovės procesinio elgesio prieštaringumą, paaiškinimų nenuoseklumą; taip pat į aplinkybę, kad ieškovė negynė savo teisių teisme apie penkerius metus po bankroto bylos bankui iškėlimo.
12. Teismas ieškovės paaiškinimus dėl valios sudaryti ginčijamą sandorį formavimosi aplinkybių vertino kritiškai, pažymėdamas, kad ieškovė nepateikė konkrečių paaiškinimų apie sužinojimo aplinkybes, pažymėdamas, kad apie inspektavimą Lietuvos banko tinklapyje buvo skelbta 2011 m. sausio 18 d., o ne 2016 m. pabaigoje.
13. Teismas konstatavo, kad informacija apie atsakovės veiklos trūkumus ir atitinkamus ribojimus buvo viešai prieinama iki ginčijamo sandorio sudarymo. Minima informacija buvo prieinama ir po banko bankroto bylos iškėlimo, archyvuose ji randama ir dabar. Aplinkybė, kad ši informacija ieškovei nebuvo aktuali iki ieškovui G. B. palankaus sprendimo priėmimo Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2573-585/2016 2016 m. lapkričio 3 d., lėmė teismo išvadą, kad ne informacija (ar jos trūkumas) apie banko veiklą formavo ieškovės apsisprendimą sudaryti ginčo sandorį.
14. Teismas pažymėjo, kad ieškovės argumentai apie tai, jog atsakovė tyčia klaidino tiek Prospekte, tiek viešai skelbdamas informaciją apie obligacijų saugumą, dideles palūkanas (grąžą) bei skleisdamas klaidingą informaciją apie banko finansinę padėtį, nėra įrodyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Ieškinyje nurodoma aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu uždraudė atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis, nereiškia, jog bankas jau tada buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos, siūlyti obligacijų, nurodyti jų pranašumus. Tai, kad bankas po minėto nutarimo priėmimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus, tarp jų ir ieškovę.
15. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ir ankstesniuose inspektavimuose buvo nustatyti banko veiklos trūkumai, apie tai ne kartą skelbta Lietuvos banko tinklapyje, taip pat būdavo skelbiama ir apie kitų bankų inspektavimus bei veiklos trūkumus. Teismas pažymėjo, kad tokie neigiamo pobūdžio pranešimai viešoje erdvėje ieškovei taip pat turėjo būti žinomi, jei ji, kaip teigia, atidžiai domėjosi banko būkle. Nurodė, kad būtent ieškovei kyla pareiga pagrįsti, jog visuomenės informavimo priemonėse skelbiami pranešimai apie banko finansinę padėtį, kuriais remiasi ieškovė, įrodinėdama apgaulės faktą, buvo melagingi. Aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą (juo labiau apie veiklą 2006, 2009, 2010 metais), yra akivaizdžiai melagingi.
16. Teismas sprendė, kad byloje nesant kitų įrodymų, išskyrus ieškovės teiginius apie apgaulę ar blogą banko finansinę padėtį ginčo sandorio sudarymo metu, nėra pagrindo konstatuoti tyčinius ir (ar) nesąžiningus atsakovės veiksmus, siekiant suklaidinti ieškovę dėl banko finansinės padėties. Pažymėjo, kad byloje taip pat nėra įrodyta aplinkybė, jog banko inspektavimas ar nutarimas apie raštiškų nurodymų davimą bei reikalavimų bankui nustatymą tuo metu galėtų būti laikomas tokiu įvykiu, apie kurį informacijos atskleidimas galėjo turėti didelį poveikį atsakovės išleistų vertybinių popierių rinkos kainai.
17. Teismas, nenustatęs tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovė buvo suklaidinta dėl sudaromo sandorio esmės, bei nustatęs, kad Prospekto turinys nebuvo esminė sąlyga, lėmusi ieškovės apsisprendimą dėl sutarties sudarymo, priėjo išvadą, kad nėra pagrindo ginčijamą sutartį pripažinti negaliojančia pagal CK 1.91 straipsnį.
I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
18. Ieškovė I. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
18.1. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. kovo 1 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 2-231-464/2018, kurioje nagrinėjamas ginčas pagal BAB banko „SNORAS“ ieškinį atsakovui Bank Julius Baer & Co.Ltd. dėl 306 296 694,75 Eur nuostolių atlyginimo. Byla nagrinėta uždaruose teismo posėdžiuose, tačiau minėta nutartis buvo paskelbta viešai ir ieškovei apie nutartį tapo žinoma tik po jos viešo paskelbimo. Minėtoje teismo nutartyje aptarta BAB banko „SNORAS“ turto perėmimo antroji schema, kuria buvo sukeltas BAB banko „SNORAS“ nemokumas, kaip tik ir buvo įvykdyta, nepaisant Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarime nustatytų banko veiklos ribojimų (pvz. draudimas sudaryti sandorius su akcininkais). Pirmosios instancijos teismas atsisakė remtis pastarąja teismo nutartimi, motyvuodamas tuo, jog nagrinėjama byla yra nevieša, tačiau toks teismo argumentas yra nepagrįstas, kadangi, kaip minėta, nutartis buvo viešai paskelbta. Nėra jokios teisės normos, draudžiančios ginčo šaliai remtis viešai prieinama informacija. Teismas, atsisakydamas remtis minėta nutartimi, nepagrįstai suvaržė ieškovės teisę teikti įrodymus bei pažeidė rungimosi civilinio proceso teisės principą.
18.2. Teismo išvada, kad informacija apie atsakovės veiklos trūkumus ir ribojimus buvo viešai prieinama iki sudarant ginčijamą sandorį, yra nepagrįsta. Konkretūs atsakovės veiklai taikyti ribojimai dar ir šiai dienai nėra viešai prieinami. Iš Lietuvos banko tinklapyje 2011 m. sausio 18 d. paskelbtos informacijos nėra aišku, nei kokio pobūdžio trūkumai nustatyti, nei kokie nurodymai duoti, nei kokie kapitalo reikalavimai nustatyti. Prospektas buvo patvirtintas valstybinės institucijos – Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos, 2011 m. birželio 16 d. ir jame buvo nurodyta, jog atsakovė nėra pažeidusi jokių teisės aktų reikalavimų, tai reiškia, kad buvo apdairu ir pagrįsta manyti, jog Prospekte pateikta informacija yra teisinga.
18.3. Prospekto nuostatos, kuriomis yra grindžiamas ieškinys, yra nesudėtingos ir aiškios, ginčo dėl jų turinio tarp ginčo šalių nebuvo. Viešas Prospekto paskelbimas ir byloje esantis rašytinis įrodymas (obligacijų sutartis) patvirtina, jog ieškovė Prospektą perskaitė ir suprato. Obligacijos pagal savo esmę yra nesudėtingas vertybinis popierius, kuriam įsigyti nebūtina turėti profesionaliam klientui būdingos kvalifikacijos. Įprastas obligacijų įsigijimo procesas yra pritaikytas paprastam vartotojui ir yra paprastas.
18.4. Teismo išvada apie Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2573-585/2016 ir jo įtaką ieškovei priimant sprendimą kreiptis į teismą yra nepagrįsta byloje esančia medžiaga bei prieštarauja ieškovės atvirai deklaruotai pozicijai. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad iš viešojoje erdvėje pasirodžiusios informacijos ji 2016 m. lapkričio 14 d. sužinojo, jog Lietuvos banko valdyba 2011 m. sausio 18 d. buvo priėmusi nutarimą dėl raštiškų nurodymų davimo, individualaus banko veiklos riziką ribojančio normatyvo dydžio ir papildomų banko veiklos rizikos ribojimo reikalavimų nustatymo AB bankui „SNORAS“. Ieškovei susisiekus su straipsnio autoriumi, taip pat tapo žinoma apie 2016 m. gegužės 2 d. Lietuvos banko priežiūros tarnybos atsakymą Nr. S 2016/(21.16-2102)-12-1896. Minėtame 2016 m. lapkričio 14 d. straipsnyje nėra jokios užuominos apie pirmosios instancijos teismo sprendime minimą G. B. ieškinį. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad minėta (kita) byla būtų susijusi su ieškovės apsisprendimu pareikšti ieškinį.
18.5. Prašymų ieškovės dalyvavimą teismo posėdyje pripažinti būtinu nepareiškimas, be kita ko, reiškia, jog ginčo šalims bei teismui, nagrinėjant bylą, nekilo abejonių dėl ieškovės gebėjimo suvokti ir susipažinti su Prospektu bei paties susipažinimo fakto.
18.6. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi neaktualia teismų praktika ir nepagrindė savo išvadų. Kasacinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 nepasisakyta dėl apgaulės sudarant obligacijų sutartis, o byloje Nr. e3K-3-164-611/2018 kasacinis teismas sprendė, kad kasacinis skundas yra netenkinamas dėl to, jog kasatorius keitė savo procesinę poziciją ir tikslino ieškinį. Tuo tarpu šioje byloje kilusiame ginče nėra jokių aplinkybių, kurios pagrįstų ieškovės pozicijos nenuoseklumą.
18.7. Nei ieškinių tapatumo, nei ieškinio pareiškimo laiko argumentai nebuvo nagrinėti teismo posėdyje, o G. B. patikslintas ieškinys nėra nagrinėjamos bylos medžiagos dalis.
18.8. Nei vienas teismo sprendimo argumentų nepaneigia byloje esančio įrodymo – obligacijų pasirašymo sutarties, kurioje yra patvirtinta, kad ieškovė susipažino su Prospektu.
19. Trečiasis asmuo byloje VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
19.1. Ieškovė 2018 m. kovo 1 d. priimtą nutartį teikė teismui tik 2018 m. rugpjūčio 17 d. vykusio teismo posėdžio metu, nagrinėjant civilinę bylą iš esmės. Teismas, bylos medžiagai nesant viešai, priėmė pagrįstą sprendimą minėtos nutarties prie civilinės bylos neprijungti.
19.2. Priešingai nei teigia ieškovė, įrodymai byloje patvirtina, kad informacija apie priimtą Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimą buvo skelbiama viešai. Informacija apie priimtą nutarimą buvo viešai prieinama tiek ginčo sutarties sudarymo metu, tiek ir šiuo metu. Bankas informacijos apie nutarimą nuo ieškovės niekada neslėpė.
19.3. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, išskyrus savo paaiškinimus, kad prieš sutarties sudarymą ji domėjosi banko finansine padėtimi, gilinosi į Prospektą ir būtent jame pateikta informacija jai turėjo esminės reikšmės nusprendžiant sudaryti sutartį.
19.4. Ieškovės pozicija bylos nagrinėjimo metu patvirtina, kad jos valia sudaryti sutartį visiškai nepriklausė nuo to, ar Prospekte buvo paskelbta informacija apie nutarimą, ar ne. Byloje nėra įrodyta, kad nutarime pateikta informacija buvo esminė būtent ieškovei Prospekto išleidimo metu. Be to, nutarime pateikta informacija neatitiko esminio įvykio kriterijaus: nutarime nebuvo numatyta jokių ribojimų, kurie būtų susiję konkrečiai su banko platinamomis obligacijomis pagal Prospektą; nutarime nėra pateikta pastabų, jog bankas neteisingai ar netiksliai atspindėtų savo finansinę atskaitomybę; nutarimas buvo sudarytas 2011 m. sausio 18 d., t. y. daugiau nei pusė metų iki sutarties sudarymo. Taigi, net ir paskelbus apie nutarimą Prospekte, tai nebūtinai reikštų, jog faktinė banko situacija tuo metu buvo tokia pati, kaip ir nutarimo priėmimo dieną. Be to, net jeigu būtų konstatuota, kad nutarime pateikta informacija buvo tokia esminė, jog ji turėjo būti atskleista Prospekte, tai savaime nepatvirtina, kad ieškovė sutarties nebūtų sudariusi. Nutarime buvo įvardinti tik su banko veiklos organizavimu susiję trūkumai, kurie nėra susiję su banko finansine situacija (jo mokumu). Ieškovė, teigdama, kad nutarimas turėjo jai esminę įtaką, turėjo įrodyti, kuri konkrečiai nutarime nurodyta informacija (kuris ribojimas ar Lietuvos banko pastabos) jai buvo tokia esminė, kad būtų nulėmusi apsisprendimą nesudaryti sutarties. Ieškovė minėtų aplinkybių neįrodė.
19.5. Ieškovė, pasirašydama sutartį, buvo aiškiai informuota ir prisiėmė riziką dėl obligacijas išleidusio banko galimo nemokumo, o aplinkybė, kad pusmetį iki Prospekto išleidimo Lietuvos bankas viešai paskelbė apie atsakovės inspektavimo rezultatus, nepatvirtina banko veiklos trūkumų ir (ar) nemokumo buvimo nei Prospekto išleidimo momentu, nei ginčo sutarties pasirašymo momentu.
19.6. Teismas pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį, įvertinęs ieškovės ieškinio pateikimo momentą kaip neatsitiktinį, o taip pat ir kaip aplinkybę, kuri leidžia abejoti ieškovės paaiškinimų apie tai, kaip formavosi jos valia, patikimumu. Teismas teisingai nurodė, kad ieškovės procesinis elgesys buvo prieštaringas, o paaiškinimai nenuoseklūs.
19.7. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi aktualia teismų praktika. Teismo nurodyta nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018, šioje byloje aktuali tuo, kad joje buvo nagrinėjamas analogiškas šiai bylai klausimas. Ieškovė, teikdama teismui prašymą dėl šios bylos sustabdymo, iš esmės sutiko su pozicija, jog tarp šios bylos ir civilinės bylos Nr. e3K-3-164-611/2018 egzistuoja tiesioginis teisinis ryšys.
19.8. Ieškovė galėjo ir privalėjo suprasti, kad obligacijos, kaip vertybinis popierius, turi jas išleidusio emitento nemokumo riziką ir negalėjo būti apgauta (tai buvo aiškiai įvardinta pačiame Prospekte, kurį pati ieškovė nurodo atidžiai perskaičiusi). Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad banko darbuotojai ją įtikinėjo dėl geros banko finansinės padėties, dėl to, kad jokie ribojimai bankui netaikomi ir pan., neprašė apklausti banko darbuotojų, kurie bendravo su ja prieš sudarant sutartį, taigi šių aplinkybių ieškovė neįrodė. Ieškovė taip pat nepateikė ir įrodymų, kad iki sutarties sudarymo arba vėliau būtų siekusi gauti kokios nors informacijos apie banko finansinę padėtį, jo mokumą bei veiklos perspektyvas, o bankas būtų atsisakęs ją pateikti arba būtų pateikęs aiškiai klaidinančius duomenis. Labiau tikėtina, kad apsisprendimą sudaryti sutartį būtent dėl tokių vertybinių popierių kaip obligacijos įsigijimo lėmė didesnė jų finansinė grąža nei terminuotų indėlių sutarčių sudarymo / pratęsimo atveju, atitinkamai, buvo prisiimta ir didesnė rizika, kad tokie lūkesčiai gali neišsipildyti. Bankas aiškiai atskleidė Prospekte būdingos rizikos aprašyme galimą emitento (banko) bankroto riziką, tinkamai supažindino su šia rizika obligacijas įsigyjančius asmenis, nėra jokio pagrindo konstatuoti banko tyčinius veiksmus, nukreiptus apgauti ieškovę.
20. Atsakovė BAB bankas „SNORAS“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
20.1. Teismas visiškai pagrįstai netenkino ieškovės prašymo priimti 2018 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-231-464/2018 kaip įrodymą nagrinėjamoje byloje – ieškovė turėjo galimybę prašyti teismo priimti naują įrodymą daug anksčiau, tačiau šia savo teise nepasinaudojo (įrodymo pateikimas teismo posėdžio metu užvilkintų bylos nagrinėjimą); civilinės bylos Nr. 2-3417-603/2018 (ankstesnis Nr. 2-1440-603/2017) nagrinėjimas nėra baigtas, o bylos medžiaga yra nevieša, su ja negali susipažinti net teismas; kadangi faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymais civilinėje byloje iki jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka, todėl civilinės bylos Nr. 2-3417-603/2018 medžiaga apskritai negali tapti įrodymu nagrinėjamoje civilinėje byloje. Apeliacinės instancijos teismas taip pat turi atsisakyti priimti į bylą šį naują įrodymą.
20.2. Informacija apie Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimą buvo atskleista ir turėjo būti žinoma ieškovei dar iki Prospekto patvirtinimo ir paskelbimo bei ginčijamo sandorio sudarymo.
20.3. Ieškovės teiginys, kad nutarimo reikalavimų nevykdymas lėmė banko nemokumą, vertintinas kaip prielaida ir yra atmestinas. Nei nutarimas, nei Lietuvos banko 2016 m. gegužės 2 d. atsakymas nepatvirtina banko faktinio nemokumo būsenos ginčijamos obligacijų pasirašymo sutarties sudarymo metu. Banko finansinė situacija pradėjo sparčiai blogėti, atsirado nemokumo grėsmė iš esmės tik prieš poveikio priemonės (moratoriumo) pritaikymą.
20.4. Ieškovė ne tik nenurodo, kokių konkrečių reikalavimų AB bankas „SNORAS“ neva nevykdė ginčijamos obligacijų pasirašymo sutarties sudarymo metu, bet ir net nemėgina įrodinėti, kokią įtaką tariamai egzistavęs neįvardintų reikalavimų nevykdymas turėjo jo valios formavimuisi. Nutarimas galimai būtų vertinamas kaip turėjęs esminę įtaką ieškovės apsisprendimui sudaryti ginčijamą sutartį tik tuo atveju, jei bankas apskritai neatskleistų ieškovei investavimo į obligacijas rizikų, tačiau į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad bankas informavo ieškovę apie minėtas rizikas obligacijų Prospekto 1.3.1 ir 1.3.2 punktuose, įskaitant atsiskaitymo bei likvidumo rizikas bei operacinę riziką. Bankas akcentavo, jog tik valstybių išleistos obligacijos yra nerizikingos, kadangi beveik neegzistuoja rizika, kad jos bus neišpirktos. Taigi, ieškovė nebuvo apgauta dėl egzistuojančių investavimo į obligacijas rizikų, ji buvo apie jas tinkamai informuota ir suprato, kad bankas, kaip ir bet kuris kitas finansinių priemonių emitentas, gali bankrutuoti.
20.5. Ieškovės pozicija byloje yra dirbtinė ir neatitinka realių ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybių. Teismas pagrįstai įvertino ieškovės ieškinio pateikimo momentą kaip neatsitiktinį ir leidžiantį abejoti ieškovės paaiškinimų apie tai, kaip formavosi jos valia sudarant ginčijamą sandorį, patikimumu.
20.6. Ieškovė neigia, kad jos ieškinys yra tiesiogiai susijęs su kitoje byloje priimtu palankiu G. B. teismo sprendimu, tačiau įvykių chronologinė seka – sprendimas kitoje byloje pagal G. B. ieškinį priimtas 2016 m. lapkričio 3 d., straipsnis portale „Delfi“ paskelbtas 2016 m. lapkričio 14 d., ieškinys nagrinėjamoje byloje pareikštas 2016 m. lapkričio 24 d., bei ieškovų motyvų civilinėje byloje Nr. e2-2573-585/2016 ir nagrinėjamoje byloje identiškumas leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad tarp šių bylų egzistuoja tiesioginis ryšys.
20.7. Atsižvelgdamas į ieškovės procesinį elgesį teismas pagrįstai vertino ieškovės paaiškinimus dėl valios sudaryti ginčijamą sandorį formavimosi aplinkybių kaip nepatikimus.
20.8. Nėra pagrindo sutikti su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi neaktualia kasacinio teismo praktiką ir nepagrindė išvadų. Kasacinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, yra aktuali nagrinėjamai bylai tuo aspektu, kad joje teismas išaiškino, jog indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne, nes įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką, kuri nėra priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Ieškovė teikė teismui prašymą dėl nagrinėjamos civilinės bylos sustabdymo iki įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018 pagal G. B. kasacinį skundą, tokiu būdu pati patvirtindama, kad tarp šių bylų egzistuoja tiesioginis teisinis ryšys.
20.9. Byloje nėra pagrindo išvadai, kad ieškovė buvo apgauta. Ieškovė tik abstrakčiai ir deklaratyviai teigia, kad nutarime konstatuoti teisės aktų pažeidimai ir banko veiklos trūkumai bei nustatyti veiklos ribojimai ir įpareigojimai pašalinti trūkumus neva reiškia, kad banko finansinė padėtis buvo bloga, ir, jei ieškovė būtų apie tai informuota, ji ginčijamo sandorio nesudarytų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
I. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl bylą nagrinėja laikydamasi apeliacinio skundo ribų.
Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės
22. Ieškovė I. M. ir atsakovė AB bankas „SNORAS“ 2010 m. lapkričio 17 d. sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, kurios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 punktu ieškovė patvirtino, jog, be kita ko, gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą. Minėto aprašymo 8 punktas aptarė obligacijų riziką bei pelningumą, nurodant, kad, investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika).
23. Lietuvos banko valdyba 2011 m. sausio 18 d. priėmė nutarimą dėl raštiškų nurodymų davimo, individualaus banko veiklos riziką ribojančio normatyvinio dydžio ir papildomų banko veiklos rizikos ribojimo reikalavimų nustatymo AB bankui „SNORAS“.
24. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija 2011 m. birželio 16 d. patvirtinto AB banko „SNORAS“ ne nuosavybės vertybinių popierių bazinį prospektą, kurio 4.4.5. punkte prie informacijos apie bet kuriuos pastarojo meto įvykius, susijusius su emitentu ir turinčius esminės reikšmės vertinant emitento mokumą, nurodyta, kad esminių įvykių, susijusių su emitentu, kurie turi esminės reikšmės vertinant emitento mokumą, nebuvo.
25. Ieškovė I. M. ir atsakovė AB bankas „SNORAS“ 2011 m. liepos 13 d. sudarė obligacijų pasirašymo sutartį, kurios 1.22 punktu ieškovė patvirtinto, kad visos sutarties sąlygos su ja buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, ji su jomis sutinka ir jos išreiškia ieškovės valią. Prieš pasirašydama sutartį, ieškovė patvirtino, kad yra susipažinusi su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, nurodant, kad ji buvo supažindinta su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes.
26. Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu nusprendė iki 2012 m. sausio 16 d. paskelbti AB banko „SNORAS“ veiklos apribojimą.
27. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovei AB bankui „SNORAS“ iškelta bankroto byla.
28. Ieškovė I. M. 2016 m. lapkričio 25 d. kreipėsi į teismą su šioje byloje nagrinėjamu ieškiniu, ginčydama minėtą, 2011 m. liepos 13 d. su atsakove AB banku „SNORAS“ sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
29. Ieškovė, apeliaciniame skunde ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą, be kita ko, įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriėmė į bylą jos teikto įrodymo – Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-231-464/2018. Pastarąjį įrodymą ieškovė pateikė ir kartu su nagrinėjamu apeliaciniu skundu.
30. Remiantis CPK 177, 180 straipsniais, naujai teikiami įrodymai turi atitikti bendruosius leistinumo reikalavimus ir būti susiję su byloje nagrinėjamais klausimais. Sprendžiant naujų įrodymų priėmimo byloje klausimą, šių įrodymų įrodomoji vertė nagrinėjamam byloje ginčui turi būti esminė, t. y. nuo jų paprastai gali priklausyti bylos ginčo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2014). Jeigu įrodymai, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje, teismas turi teisę atsisakyti juos priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015 ir kt.). CPK 314 straipsnyje, numatančiame, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, tuo pačiu daroma išlyga – draudimas priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
31. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. rugpjūčio 17 d. vykusio teismo posėdžio metu protokoline nutartimi ieškovės prašymo dėl įrodymo – Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-231-464/2018, priėmimo į bylą netenkino visų pirma dėl to, kad ieškovės teikiama nutartis yra priimta byloje, kurios medžiaga nevieša. Ieškovė apeliaciniame skunda su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.
32. CPK 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta teismo teisė motyvuota teismo nutartimi skirti uždarą teismo posėdį žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat kai viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį arba kai teismas imasi priemonių šalims sutaikyti. Pagal CPK 10 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą ar procesą užbaigiančią nutartį, turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis. Faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymais civilinėje byloje, iki jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka (CPK 177 straipsnio 4 dalis).
33. Nevieša bylos medžiaga – teismo bylą sudarantys dokumentai, įskaitant ir teismo priimtus procesinius dokumentus, kuriuose yra neviešų duomenų (Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl Neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 3.2 punktas). Neviešumo požymis LITEKO gali būti panaikinamas tik išnykus aplinkybėms, dėl kurių visa bylos medžiaga ar jos dalis buvo pripažinta nevieša (Tvarkos aprašo 17 punktas).
34. Teisės aktų nustatyta tvarka viešai skelbiant informaciją apie bylą, kurios medžiaga ar jos dalis yra nevieša (viešoje tvarkaraščių ar viešoje teismo sprendimų paieškoje) nevieši duomenys nėra atvaizduojami – vietoje šių duomenų pateikiama informacija, kad duomenys yra nevieši (Tvarkos aprašo 16 punktas). Bylose, kurių visa medžiaga ar jos dalis yra nevieša, viešai skelbtinos nuasmenintos teismo procesinių sprendimų versijos rengiamos ir įkeliamos į LITEKO vadovaujantis Teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos nuostatomis (Tvarkos aprašo 19 punktas), kurių 9.4 punktas numato, jog viešai skelbtinuose teismų procesiniuose sprendimuose neskelbiami duomenys, sudarantys bylos medžiagą, teismo sprendimu ar įstatymais pripažintą nevieša.
35. Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėta civilinė byla Nr. 2-231-464/2018, kurioje priimta ieškovės prašoma priimti į nagrinėjamą bylą teismo nutartis, yra nevieša – neviešumo požymis LITEKO sistemoje civilinėje byloje Nr. 2-231-464/2018 nėra panaikintas, kas, kaip minėta, reiškia, kad šios bylos medžiaga, tuo pačiu ir teismo byloje priimti procesiniai dokumentai, yra nevieša (neišnyko aplinkybės, dėl kurių bylos medžiaga pripažinta nevieša), o jų nuasmenintos versijos – neskelbtinos (Tvarkos aprašo 3.2 punktas 16 – 17 bei 19 punktai); ieškovė nebuvo civilinėje byloje Nr. 2-231-464/2018 dalyvaujantis asmuo.
36. Teisėjų kolegija, vertindama susidariusią situaciją – kai į bylą pateikiamas ir prašomas priimti kaip įrodymas teismo procesinis dokumentas, priimtas neviešoje byloje, akcentuoja, kad teismo priimto procesinio dokumento išviešinimas nesant tam pagrindo (neteisėtas išviešinimas), pats savaime nelemia pripažintos nevieša bylos medžiagos viešumo – bylos medžiaga, neišnykus aplinkybėms, dėl kurių ji pripažinta nevieša, ir toliau laikytina nevieša, atitinkamai užtikrinant saugotinos informacijos neviešumą. Esant paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismui pagrindo priimti į bylą Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-231-464/2018 nebuvo – ji neatitinka bendrųjų įrodymų leistinumo reikalavimų. Papildomai pažymėtina, kad aplinkybę, jog nevieša pripažintoje byloje priimtas procesinis sprendimas buvo viešai paskelbtas nesant tam teisėto pagrindo, patvirtina ir tai, kad šiuo metu tiek Liteko, tiek Infolex sistemose minima nutartis nebėra skelbiama, t. y. padaryta klaida, nepagrįstai ją išviešinant, yra ištaisyta.
37. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui nurodomas aplinkybes, kurias, jos teigimu, turėtų patvirtinti naujai teikiamas įrodymas – Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-231-464/2018, sprendžia, kad ji (teikiama nutartis) neatitinka ir kito, naujai teikiamiems įrodymams keliamo – sąsajumo – reikalavimo (ji negali nei patvirtinti, nei paneigti ieškovės šioje byloje įrodinėjamo ieškinio pagrindo, neturi esminės reikšmės nagrinėjamo ginčo baigčiai, kadangi joje buvo nagrinėjamas jurisdikcijos klausimas ir jokios faktinės aplinkybės, susijusios su nagrinėjama byla, šiame procesiniame sprendime nėra konstatuotos).
38. Aptartųjų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovės apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atsisakymo priimti į bylą teikiamą naują įrodymą (neviešoje byloje priimtą teismo procesinį sprendimą) nepagrįstumo; tų pačių argumentų pagrindu atsisakydama priimti į bylą šį įrodymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-231-464/2018) ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos metu bei grąžindama jį ieškovei.
39. Atsakovė BAB bankas „SNORAS“ kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą taip pat pateikė į bylą naują įrodymą – 2016 m. lapkričio 14 d. straipsnį tinklalapyje www.delfi.lt.
40. Minėta, kad CPK 314 straipsnyje įtvirtintas ribojimas nėra absoliutus. Pirmiausia jis (ribojimas) yra nukreiptas prieš nesąžiningus proceso dalyvius, piktnaudžiaujančius procesu ir nesilaikančius CPK 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu bei teikti teismui savo reikalavimus ir atsikirtimus pagrindžiančius įrodymus ir argumentus rūpestingai ir laiku. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016 52 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikto naujo įrodymo turinį, tai, kad įrodymas yra susijęs su aktualių ginčui aplinkybių, kurias ieškovė nurodė dar ieškinyje, o vėliau – apeliaciniame skunde pateikė nuorodą į atsakovės pateiktą straipsnį (ieškovės apeliacinio skundo 3.3 punktas), nustatymu, bei tai, kad šio įrodymo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo (bylos šalims įrodymo turinys, akivaizdu, yra žinomas; aplinkybės, kurias jis pagrindžia buvo nurodomos pačiame pirmame bylos procesiniame dokumente – ieškinyje), priima atsakovės kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktą naują įrodymą ir jį vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnį
42. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas atsisakė pripažinti negaliojančia pagal CK 1.91 straipsnį ieškovės sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį, o pagal ją sumokėtą sumą – ieškovės lėšomis banko sąskaitoje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
43. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais; nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį.
44. Pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Pagal CK 1.91 straipsnio 5 dalį apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valios susiformavimui. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Taigi, apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-2007;2006 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2006).
45. Ieškovė jos suklaidinimą, atsakovės apgaulę byloje įrodinėjo tokiomis argumentų grupėmis: 1) esminių aplinkybių nutylėjimu (informacijos neatskleidimu, klaidingos informacijos pateikimu) – Prospekte nurodant, kad esminių įvykių, susijusių su emitentu, kurie turi esminės reikšmės vertinant emitento mokumą, nebuvo, nors tuo metu atsakovė jau žinojo apie jos veiklos trūkumus, nustatytus Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarime, veiklai taikomus ribojimus, artėjančią mokumo krizę; 2) aktyviais atsakovės darbuotojų veiksmais, suklaidinant ieškovę dėl atsakovės finansinės būklės bei gebėjimo išpirkti obligacijas – patikinant ieškovę, kad jos investuojamos lėšos nebus prarastos, o atsakovės veikla yra sėkminga; be kita ko, pažymint, kad ieškovė neturėjo objektyvios galimybės sužinoti, ar numanyti, kad Prospekte nurodyta bei atsakovės darbuotojų teikiama informacija apie atsakovės mokumą gali neatitikti tikrovės. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavęs ieškovės paaiškinimų dėl jos valios sudaryti ginčo sutartį formavimosi nepatikimumą bei nustatęs, kad informacija apie atsakovės veiklos trūkumus ir atitinkamus ribojimus buvo ieškovei viešai prieinama iki ginčo sandorio sudarymo, ir ji ieškovei nebuvo aktuali, minėtus ieškovės argumentus laikė nepagrįstais ir jais grindžiamo ieškovės ieškinio netenkino. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija toliau nutartyje pateikiamais motyvais neturi pagrindo nepritarti pastarosioms pirmosios instancijos teismo išvadoms, kurių ieškovės apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.
46. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek nagrinėjamos bylos medžiaga (atsakovės atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 14, e. b. t. I, l. 139 – 159), tiek kitose, analogiškose savo faktinėmis aplinkybėmis, bylose Lietuvos apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovės nurodomi atsakovės veiklos trūkumai, nustatyti Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarime, buvo viešai skelbiami iš karto po šio nutarimo priėmimo, t. y. 2011 m. sausio mėnesį, Lietuvos banko tinklalapyje, taip pat eilėje kitų interneto tinklalapių, tarp jų ir tinklalapyje www.delfi.lt (t. y. tinklalapis, paskelbęs ir 2016 m. lapkričio 14 d. straipsnį, remiantis kuriuo ieškovė įrodinėja tik 2016 m. lapkričio 14 d. sužinojusi apie Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarimą), todėl, jeigu ieškovei iš tiesų buvo svarbi banko (atsakovės) veikla (jos trūkumai, taikomi ribojimai), su šia informacija ieškovė galėjo susipažinti dar iki ginčo sandorio sudarymo – galimybę naudotis internetu patvirtina ne tik ieškovės paaiškinimai byloje apie atitinkamos informacijos sužinojimą iš interneto tinklalapyje paskelbtos informacijos, bet ir 2010 m. lapkričio 17 d. ieškovės su atsakove sudaryta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kurios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 5 punkte ieškovė patvirtino turinti galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu. Pažymėtina, kad bylos duomenimis informacija apie AB banko „SNORAS“ inspektavimo rezultatus Lietuvos banko tinklalapyje buvo skelbiama ir ankstesniais metais dar nuo 2004 metų. Taigi, jeigu priežiūros institucijos (Lietuvos banko valdybos) tam tikrų pažeidimų atsakovės veikloje nustatymas iš tiesų būtų buvęs itin svarbus ieškovei, jos valiai dėl ginčo sutarties su atsakove sudarymo susiformuoti, šia informacija ji galėjo pasidomėti ir ją gauti dar iki apsilankymo banke, tačiau ieškovė AB banką „SNORAS“ pasirinko iš esmės neanalizavusi faktinės situacijos dėl jos veiklos, finansinės padėties. Be to, bet kuriam vidutiniam vartotojui yra aišku, kad prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-791-516/2017). Aptartos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą spręsti, kad ne informacija (ar jos trūkumas) apie banko veiklą formavo ieškovės apsisprendimą dėl ginčo sandorio sudarymo.
47. Teisėjų kolegijos vertinimu, neįtikima, kad ieškovė apie Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarimą sužinojo tik 2016 m. lapkričio 14 d. iš viešojoje erdvėje, tinklalapyje www.delfi.lt, pasirodžiusios informacijos – straipsnio „„Snoro“ prospektas: paskutinė viltis apginti „Snoro“ obligacijų savininkų interesus“, t. y. informacijos, kuri net nebuvo konkrečiai apie minėtą Lietuvos banko valdybos nutarimą, o ne 2011 m., prieš sudarydama ginčo obligacijų sutartį, kuomet ši informacija ieškovei buvo / galėjo būti aktuali, ypač atsižvelgiant į tai, kad tuo metu viešojoje erdvėje ir net tame pačiame tinklalapyje www.delfi.lt buvo paskelbta eilė straipsnių konkrečiai apie Lietuvos banko valdybos atliktą atsakovės inspektavimą bei jo rezultatus (2011 m. sausio 18 d. nutarimą).
48. Antra, kaip akcentuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje e3K-3-164-611/2018 bei skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, Prospektas yra pakankamai didelės ir daug didesnės apimties nei kliento aptarnavimo sutartis dokumentas, surašytas vartojant specifinius terminus, todėl, byloje nesant kitų įrodymų, ieškovės teiginiai, kad, prieš sudarydama ginčo obligacijų sutartį, ji išsamiai susipažino su Prospektu, vertintini kaip nepakankamai įtikinami. Kita vertus, jeigu ieškovė buvo tokia atidi bei rūpestinga, kad, prieš ginčo sutarties sudarymą, išsamiai susipažino su ženklios apimties, specifiniais terminais parengtu atsakovės Prospektu, neįtikima, kad jai nebuvo žinoma plačiai viešai skelbta informacija apie (atsakovės) veiklą (jos trūkumus, taikomus ribojimus).
49. Galiausiai, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien aplinkybė, jog bankas platino obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime nepagrindžia pozicijos, kad bankas apgaudinėjo klientus ir siekė šiais nesąžiningais veiksmais išgauti žmonių lėšas (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016; 2018 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-689-464/2018); Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimo – uždrausti atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis, priėmimas nereiškia, jog bankas jau tada buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti jokios savo veiklos, pavyzdžiui, siūlyti obligacijas, nurodant jų pranašumus (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-689-464/2018). Nors 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, ir ši aplinkybė savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą yra akivaizdžiai melagingi (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016, e2A-52-464/2018). Teisėjų kolegija pagrindo nepritarti tokioms išvadoms, kurios aktualios ir nagrinėjamoje byloje, neturi.
50. Byloje taip pat nėra jokių kitų įrodymų, išskyrus pačios ieškovės teiginius, kad banko darbuotojai įtikino ją dėl atsakovės veiklos sėkmingumo, investuojamų lėšų nepraradimo, kaip ir įrodymų, kad atsakovės darbuotojai būtų spaudę ieškovę pasirašyti ginčo obligacijų sutartį, kad ieškovė negalėjo įvertinti ketinamo pasirinkti investavimo būdo ir su juo bei banko veikla susijusių rizikų, konsultuotis su profesionalais (jeigu jos turimų žinių nepakako su atsakove sudaromai sutarčiai (jos rizikai) įvertinti).
51. Be to, į teismą ieškovė kreipėsi ne iš karto, tik nustačius atsakovės mokumo problemas, o praėjus penkeriems metams po atsakovės mokumo problemų nustatymo (bankroto bylos jai iškėlimo), nors byloje pateiktais duomenimis ieškovė apie bankroto bylos iškėlimą atsakovei žinojo vėliausiai 2012 m. pradžioje – ieškovė I. M. 2012 m. sausio 10 d. pasirašė AB banko „SNORAS“ kreditorių reikalavimų pateikimo formą. Teisėjų kolegijos vertinimu, jeigu, kaip teigia ieškovė, informacija Prospekte turėjo lemiamą reikšmę jos valios sudaryti ginčijamą sandorį formavimuisi, ieškovė, vos tik iškėlus atsakovei bankroto bylą, galėjo įtarti dar ginčo sutarties sudarymo metu buvus tam tikras, su atsakovės veikla susijusias, aplinkybes, bei domėtis ir nesunkiai (viešoje erdvėje) sužinoti deklaruojamas kaip reikšmingas jai, tačiau, jos teigimu, banko nuslėptas, aplinkybes apie banko veiklą. Tačiau, kaip teisingai skundžiamame sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, akivaizdu, jog Prospekte nurodyta informacija, nepriklausomai nuo jos atitikties teisės aktų reikalavimams, neturėjo lemiamos reikšmės ieškovės valios sudaryti ginčijamą sandorį formavimuisi, tuo pačiu Prospekto turinio vertinimas nėra aktualus nagrinėjamam ginčui išspręsti.
52. Taigi, ginčo sandoris sudarytas laisva valia, o jo sudarymo skubotumas ir neįsigilinimas į visą, ypač, ieškovės vertinimu, jai reikšmingą (esminę) informaciją, reiškia nepakankamą atidumą ir rūpestingumą, tačiau nelemia tokio sandorio negaliojimo kaip sudaryto dėl apgaulės. Bylos duomenys leidžia vertinti, kad Prospektas, atsakovės veikla (jos trūkumai, ribojimai), jos finansinė padėtis, nebuvo esminis veiksnys, suformavęs ieškovės valią sudaryti ginčo sandorį. Atsižvelgiant į tai, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad labiau tikėtina, jog tikroji ieškovės valia, sudarant ginčo sandorį, buvo gauti didesnę finansinę grąžą palūkanų forma, ir būtent tai lėmė, kad ieškovė su atsakove nusprendė sudaryti ginčo (obligacijų) sutartį.
53. Ieškovės apeliacinio skundo argumentas, kad teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi neaktualia teismų praktika – kasacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018, paneigiamas ne tik įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 26 d. nutartimi, priimta nagrinėjamoje byloje, kuria teismas, konstatavęs bylų sąsajumą, sustabdė šią bylą iki civilinėje bylos Nr. e3K-3-164-611/2018 išnagrinėjimo, bet ir pačios ieškovės ankstesnė pozicija byloje – teismas minėta nutartimi nagrinėjamą bylą sustabdė tenkinęs būtent ieškovės prašymą dėl bylos sustabdymo, ieškovei įrodinėjant, kad tarp bylų egzistuoja tiesioginis teisinis ryšys. Tuo tarpu kita kasacinio teismo nagrinėta civilinė byla Nr. 3K-7-602-684/2015, kurią citavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, nagrinėjamai bylai aktuali tuo aspektu, kad joje teismas išaiškino, jog obligacijoms netaikoma indėlių garantijų sistema; įgydamas obligaciją, asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką, kuri nėra priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.
54. Teisėjų kolegijos vertinimu, atmestinas kaip nepagrįstas taip pat ir apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškimo dėl ieškovės dalyvavimo teismo posėdyje pripažinimo būtinu nepareiškimas, be kita ko, reiškia, jog ginčo šalims bei teismui nekilo abejonių dėl ieškovės gebėjimo suvokti ir susipažinti su Prospektu bei paties susipažinimo fakto.
55. Tokia teisėjų kolegijos išvada pagrindžiama tuo, kad nagrinėjama byla nėra byla, kurioje teismui priskirtas aktyvesnis vaidmuo; bei civiliniame procese galiojančiu rungimosi principu, įpareigojančiu šalis įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Kitaip tariant, vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Taigi, būtent ieškovė, o ne kiti byloje dalyvaujantys asmenys, teigdama, kad ji išsamiai susipažino su Prospektu, turėjo pateikti objektyvius įrodymus, pagrindžiančius minėtą aplinkybę, tačiau tokių įrodymų apeliantė nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė.
56. Kadangi pirmosios instancijos teismo motyvai dėl kitoje civilinėje byloje pagal ieškovo G. B. ieškinį atsakovui (civilinė byla Nr. e2-2573-585/2016) teismo priimto sprendimo įtakos ieškovės valios formavimuisi buvo papildomi (ne vieninteliai), teismui sprendžiant minėtą klausimą, jie tai pat niekaip nekeičia teisėjų kolegijos šioje nutartyje jau padarytų išvadų (iš esmės jas tik patvirtina), teisėjų kolegija plačiau neanalizuoja ieškovės apeliacinio skundo argumentų, kuriais įrodinėjamas pastarųjų pirmosios instancijos teismo motyvų nepagrįstumas; kaip ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų argumentų, neturinčių reikšmės teisingam nagrinėjamos bylos išsprendimui.
Dėl procesinės bylos baigties
57. Ieškovei apeliaciniame skunde nurodomais argumentais nepaneigus teisėtų bei pagrįstų pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos Respublikos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Romualda Janovičienė
Kazys Kailiūnas