Civilinė byla Nr. e2A-1110-886/2026

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8; 2.6.8.10; 3.3.1.19.1

 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. balandžio 28 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Kriaučiūnaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Dainos Lisaitės ir Rasos Urbanavičiūtės, veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Litmet“ ieškinį atsakovei AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB „Litmet“ (toliau – ir ieškovė) ieškiniu (2025-11-04 CBP-13156) prašė priteisti iš atsakovės AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ (toliau – ir atsakovė) 6 685,72 Eur nuostolių (5 487,98 Eur negautos pajamos it 1 197,90 Eur ikiteisminės išlaidos), 6 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo ieškinio pareiškimo iki pilno teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad atsakovė laivą buvo įsipareigojusi iškrauti per ne ilgesnį kaip per 4,0108 dienų laiką. Atsakovė krovinį iš laivo iškrovė 1,951 dienų vėliau nei buvo numatyta Sutartyje ir jos prieduose. Atsakovei įvykdžius savo sutartinius įsipareigojimus ieškovei, ieškovė būtų įgijusi teisę gauti dispačą iš laivo valdytojo. Ieškovė galėjo reikalauti iš laivo valdytojo dispačos ne už 2,40652 dienas, bet tik už 0,4555 dienos.

3.       Atsakovė atsiliepimu į ieškinį (2025-11-21 DOK-83009) prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys susitarė tik dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo, o laivo prastovos atveju – tik dėl nuostolių už dokumentais pagrįstas laivo prastovas. Nei Sutarties sudarymo metu, nei prieš laivo iškrovą, atsakovė nebuvo informuota apie jokias ieškovės ir trečiųjų asmenų sutartines sąlygas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. vasario 2 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 5 487,98 Eur nuostolių, 6 procentus metinių procesinių palūkanų nuo 5 487,98 Eur sumos nuo 2025 m. lapkričio 5 d. iki pilno teismo sprendimo įvykdymo ir 3 405,90 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5.       Teismas nustatė, kad faktinis iškrovimo greitis buvo ne 4000 tonų per parą, o 2691,44 tonų per parą. Jei būtų laikomasi susitarime numatytos iškrovos apimties 4000 tonų per parą, krovinys būtų buvęs iškrautas greičiau 1,950965 dienos arba 46,823 valandomis. Teismas laikė, kad krovos norma veikia kaip atsakomybės indikuojantis rodiklis – jeigu normos laikomasi, neskaičiuojamas demeredžas, darytina išvada, kad paslauga suteikta tinkamai. Jeigu krova neįvykdoma dėl krovėjo kaltės – tuomet įsijungia kompensacijos mechanizmas, t. y. krovėjas atlygina krovinio savininko tiesioginius nuostolius. Krovinys iškrautas greičiau 0,45553 dienos arba 10,93 valandomis, todėl laivo savininkas ieškovei sumokėjo premiją 1 480,47 JAV dolerių. Jei atsakovė būtų įvykdžiusi sutarties sąlygas ir vykdžiusi iškrovą laikydamasi sutarties normų (4000 tonų per parą), ieškovė iš laivo savininko būtų gavusi papildomą 6 340,63 JAV dolerių (6 685,72 Eur) dispačą.

6.       Teismas darė išvadą, kad, kad atsakovė Sutartį įvykdė netinkamai. Ieškovės iš laivo valdytojo negautas 6 340,81 USD (5 487,98 eurų) dispačas yra ieškovės negautos pajamos, kurias ji būtų gavusi, jeigu nebūtų atsakovės neteisėtų veiksmų. Ieškovės ir atsakovės sudarytoje sutartyje nebuvo numatyta šalių atsakomybės už Sutarties netinkamą įvykdymą netaikymo ar apribojimo atvejų. Tai, kad Sutartyje šalys nurodė konkrečius civilinės atsakomybės taikymo atvejus, jokiu būdu nereiškia, kad Sutartyje neišvardintais atvejais, kai vienos sutarties šalies netinkamas sutarties neįvykdymas sukelia nuostolius kitai šaliai, sutartį netinkamai įvykdžiusiai šaliai nekyla pareiga atlyginti dėl to kitos šalies patirtus nuostolius. Susitarimas dėl atsakomybės netaikymo ar jos apribojimo turi būti konkretus ir aiškus, o ne menamas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

7.       Atsakovė apeliaciniu skundu (2026-03-04 DOK-16839) prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

7.1       Pirmosios instancijos teismas ieškovės negautą premiją pripažino atlygintinais nuostoliais, netaikydamas šalių sutarto atsakomybės ribojimo ir išplėsdamas atsakovės civilinę atsakomybę už santykius, kurių šalimi ji nebuvo. Teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, netinkamai aiškino šalių Sutartį ir nepagrįstai konstatavo, kad pagal ją atlygintina ieškovės negauta nauda.

7.2       Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Sutarties 3.3 punktą, kuriame nustatyta, kad šalis privalo atlyginti tiesioginius nuostolius arba apmokėtas baudas, pagrįstas dokumentais, o ne netiesioginius nuostolius. Šiuo atveju negautos pajamos pagal Sutartį nėra atlyginamos. Teismas faktiškai paneigė sutartinę atsakomybės ribojimo nuostatą, nors CK 6.251 straipsnis leidžia riboti atsakomybę sutartimi, ir nepagrįstai konstatavo, kad atsakomybės ribojimo nebuvo. Toks aiškinimas prieštarauja sutarties tekstui, šalių valios autonomijos principui ir nusistovėjusiai kasacinio teismo praktikai, pagal kurią atsakomybės ribojimas galimas ir teisėtas, jei jis aiškiai išreikštas (CK 6.156 straipsnis, 6.251 straipsnis). Sutartis aiškiai atriboja, kokie nuostoliai atlyginami, taip pat pats Sutarties tekstas negali būti aiškinamas taip, kad žodis „tiesioginiai“ netektų teisinės reikšmės. Atsakomybės ribojimas nebūtinai turi būti suformuluotas neigiama forma („neatlyginami netiesioginiai nuostoliai“). Pakanka aiškaus pozityvaus atsakomybės apibrėžimo („atlyginami tiesioginiai nuostoliai“), kas šiuo atveju ir buvo padaryta.

7.3       Šalys 2025 m. vasario 10 d. sudarydamos Sutarties priedą Nr. 4, kuris galiojo ir nagrinėjamo atvejo metu, susitarė dėl konkrečios atsakomybės už laivo prastovas, įvykusias dėl bendrovės kaltės.

7.4       Teismas nevertino, kad speciali Sutarties nuostata dėl laivo prastovų numatė tik dokumentais pagrįstų faktinių nuostolių atlyginimą, bet ne hipotetinės dispačo sumos kompensavimą. Sutartis numato (6.6 punktas) specialų mechanizmą dėl krovos normų nesilaikymo pasekmių, būtinybę įrodyti faktiškai patirtus nuostolius, konkretų ryšį su laivo prastovos (realios papildomos išlaidos), o ne hipotetinės premijos ar didesnio atlygio negavimu. Atsakovė nepažeidė frachtavimo sutartyje numatytos iškrovos normos, o laivo savininko atžvilgiu ieškovė nepatyrė nuostolių dėl laivo prastovos. Teismas netinkamai sutapatino negautą didesnę ekonominę naudą, t. y. netiesioginius nuostolius, su pagal Sutartį atlygintinais tiesioginiais nuostoliais.

7.5       Teismas, remdamasis bendro pobūdžio ekonominiu samprotavimu, nepagrįstai išplėtė sutarties turinį ir atsakovės atsakomybę. Teismo išvada, kad krovos norma savaime sukuria pagrindą kompensuoti negautą dispačą, neatitinka Sutarties turinio. Teismo išvada, kad krovos norma „suteikia pagrindą ieškovei prognozuoti laivo stovėjimo trukmę ir dėl to užtikrina galimybę susigrąžinti atitinkamą sumą už laivo nuomą yra teismo sukurta, o ne kylanti iš sutarties. Tarp šalių sudarytoje sutartyje nėra nuostatos, kad atsakovė perima riziką dėl ieškovės komercinių susitarimų su trečiaisiais asmenimis. Sutartis nenumato, kad negauta premija pagal kitą sutartį yra laikoma tiesioginiais nuostoliais. Priešingai – sutartis nukreipia į dokumentais pagrįstus faktinius tiesioginius nuostolius.

7.6       Teismas sutartyje nustatytą krovos normą vertino kaip nekintamą ir visuomet vykdytiną dydį (konstantą), neatsižvelgdamas į šalių sutartinį susitarimą dėl galimos normos neįvykdymo rizikos ir jos finansinių pasekmių. Sutartyje nėra numatyta jokio mechanizmo, pagal kurį atsakovė gautų papildomas pajamas ar kitokią ekonominę naudą tais atvejais, kai krova būtų atliekama greičiau, nei nustatyta norma. Tai patvirtina, kad šalys iš anksto įvertino galimą krovos normos neįvykdymo riziką ir sutartyje nustatė konkrečią jos finansinių pasekmių sureguliavimo tvarką.

7.7       Teismas neteisingai kvalifikavo dispačą kaip atlygintinus nuostolius pagal Sutartį. Dispačas yra premija (atlygis) už greitesnį iškrovimą, tai ne patirti kaštai, ne žala, o potenciali ekonominė nauda (t. y. netiesioginiai nuostoliai), kuri nėra garantuota, priklauso nuo trečiosios šalies ir nėra tiesioginė Sutarties tarp šalių pasekmė.

7.8       Teismas neįvertino CK 6.258 straipsnio 4 dalies taikymo – atsakovė nebuvo informuota ir negalėjo protingai numatyti tokių nuostolių. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo priežastinį ryšį tarp atsakovės veiksmų ir ieškovės negauto dispačo, nors atsakovė nebuvo frachtavimo sutarties šalis, ji nebuvo informuota apie konkrečias dispačo sąlygas ir negalėjo protingai numatyti, kad krovos normos nesilaikymas lems būtent tokio pobūdžio finansinius padarinius. Ieškovės reikalaujama suma kyla ne iš atsakovės veiksmų tiesiogiai, o iš atskirų ieškovės ir trečiojo asmens komercinių susitarimų, todėl laikytina pernelyg nutolusia žala, kurios atlyginimas neatitinka civilinės atsakomybės paskirties. Nors atsakovė nepasiekė 4 000 t/parą normos, faktinis iškrovimas vis tiek buvo greitesnis, nei pagal ieškovės su laivo valdytoju sutartą 2 500 t/parą normą, todėl ieškovė gavo dispačą. Tai reiškia, jog ieškovės santykyje su laivo valdytoju neatsirado neigiamų pasekmių dėl prastovos. Tiesioginis ir pakankamas priežastinis ryšys tarp atsakovės veiksmų ir ieškovės reikalaujamos sumos nebuvo tinkamai įrodytas.

8.       Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą (2026-03-23 DOK-21644) prašo atmesti apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

8.1       Sutarties 3.3 punktas neriboja atsakomybės – jis nenustato, kad netiesioginiai nuostoliai neatlyginami. Apeliantė klaidingai aiškina minėtą sutarties punktą, o toks aiškinimas neatitinka nei sutarties teksto, nei CK 6.193 str. reikalavimų. Sutarties 3.3 punktas nustato minimalų atsakomybės standartą. Sutarties 3.3 punkte vartojamas žodžių junginys „tiesioginiai nuostoliai arba apmokėtos baudos“ atspindi tipinę sutarčių formuluotę, kuria siekiama užtikrinti bent minimalią apsaugą (t. y. kad dokumentais pagrįsti nuostoliai bet kuriuo atveju bus atlyginti), o ne riboti atsakomybę tik tais atvejais. Tokia formuluotė nėra konkrečios ir aiškios atsakomybės ribojimo sąlyga.

8.2       Priedo Nr. 4, punkto 8 nuostata dėl laivo prastovų neapriboja atsakomybės už negautas pajamas. Ši norma nenustato, kad kiti pažeidimo padariniai yra neatlygintini. Speciali nuostata dėl prastovų atlyginimo negali apimti ir pašalinti reikalavimus, kurių ji nereglamentuoja. Priedo Nr. 4 punkto 8 formulavimas patvirtina, jog atsakovė žinojo apie galimą savo atsakomybę, susijusią su krovos normos nesilaikymu ir jos komercinėmis pasekmėmis. Pažymėtina, kad Sutartį parengė atsakovė.

8.3       Negautas dispačas yra atlygintinos negautos pajamos pagal CK 6.249 straipsnį. Ieškovė neteko realiai egzistavusios teisės gauti didesnį dispačą – tai ne spekuliatyvi, o konkreti piniginė vertė, skaičiuojama pagal frachtavimo sutarties sąlygas. Atsisakius priteisti negautą dispačą, ieškovė liktų blogesnėje padėtyje, nei būtų buvusi, atsakovei tinkamai įvykdžius savo sutartinius įsipareigojimus. Tai tiesiogiai prieštarautų kompensaciniam sutartinės atsakomybės tikslui.

8.4       Priežastinis ryšys tarp atsakovės pažeidimo ir ieškovės negautų pajamų yra tiesioginis ir pakankamas. Jeigu atsakovė nebūtų pažeidusi krovos normos, iškrovimas būtų trukęs 4,0108 dienos, o ne 5,9618 dienos; ieškovė būtų gavusi 7 821,19 USD dispačą, o ne 1 480,42 USD. Šis fakto ryšys akivaizdus ir neginčytinas. Ieškovės teisė į krovos normą buvo aiškiai sutarta, o jos ekonominė paskirtis – sudaryti sąlygas ieškovei prognozuoti laivo stovėjimo trukmę ir derėtis dėl frachtavimo sąlygų. Todėl atsakovės pažeidimo pasekmė – mažesnis dispačas – yra tiesioginis ir natūralus pažeidimo rezultatas, o ne pernelyg nutolęs padarinys. Atsakovės sutarties pažeidimas yra pakankama ir tiesioginė priežastis, lėmusi ieškovės patirtą nuostolį.

8.5       Atsakovė galėjo ir privalėjo numatyti pasekmes. Atsakovė – profesionali uosto krovos kompanija, veikianti tarptautinės laivybos sektoriuje. Jai žinoma, kad krovinių savininkai sudarinėja frachtavimo sutartis su laivų savininkais, ir kad tokiose sutartyse paprastai numatyti demeredžo ir dispačo mechanizmai. Pareiga įrodyti, jog verslininkas nenumatė ir negalėjo numatyti tam tikrų kreditoriaus nuostolių, tenka skolininkui, atsakovė tokių įrodymų nepateikė. Atsakovė faktiškai du kartus vėlavo – iškrovimas truko beveik 50 proc. ilgiau nei sutarta, kas rodo didelį neatsargumą. Atsakovė iki bylos iškėlimo patvirtino, o bylos nagrinėjimo metu pati neginčijo, jog konkretaus krovinio iškrovimui buvo taikoma 4 000 t/parą iškrovimo norma. Tai reiškia, kad atsakovė žinojo apie sutartinę krovos normos komercinę reikšmę ieškovei. Ši aplinkybė patvirtina, kad atsakovė galėjo ir privalėjo numatyti, kad krovos normos nesilaikymas sukels ieškovei komercinius nuostolius.

8.6       Sutarties demeredžo sąlyga įrodo, kad atsakovė žinojo ir numatė dispačo/demeredžo mechanizmą. Demeredžas ir dispačas yra tos pačios prigimties laivo frachtavimo sutarties sąlygos. Jie abu kyla iš frachtavimo sutartyje nustatytos laivo iškrovos normos, lyginant su faktine iškrovos trukme. Atsakovė, įtvirtinusi Sutartyje atsakomybę už demeredžą, negalėjo žinoti apie vieną mechanizmą ir nežinoti apie kitą – tai dvi to paties teisinio instituto pusės, gerai žinomos kiekvienam tarptautinės laivybos sektoriaus dalyviui.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl ginčo esmės

10.       Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškinio reikalavimas dėl negautų pajamų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

11.       Ieškovė 2025 m. liepos 17 d. sudarė laivo „Transbay“, TJO Nr. 9187033 frachtavimo sutartį su laivo valdytoju S. O. L. AB. Ieškovė (frachtuotojas) ir laivo valdytojas susitarė dėl krovinio – 16 032 tonų, kurį sudaro 13 816 tonų armatūros strypų ryšuliuose (+5%/-1% frachtuotojo pasirinkimu) ir 2216 tonų armatūros ritinėliuose (+5%/-1% frachtuotojo pasirinkimu) – parvežimo iš Egipto Aleksandrijos uosto į Klaipėdos uostą (34-44 l.).

12.       Frachtavimo sutartyje sutarta, kad laivo iškrovimo greitis bus 2500 metrinių tonų per dieną (24 val.). Tuo atveju, jei laivo iškrovimo greitis būtų mažesnis ir laivas dėl to uoste užtruktų ilgiau – frachtuotojas įsipareigojo mokėti 6 500 USD į parą, ar atitinkamai už nepilną parą, demeredžą. Už greitesnį laivo iškrovimą, nei sutarta, numatyta, kad laivo valdytojas mokės Frachtuotojui pusės demeredžo dydžio dispačą.

13.       Ieškovė ir atsakovė sudarė sutartį Nr. 21-24-0336-I-43F (apeliacinės instancijos teismo pastaba: sutarties sudarymo data nenurodyta) su priedais Nr.1 (sudarymo data nenurodyta), Nr. 2 (sudarymo data 2024-02-28), Nr. 3 (nurodyti tik sudarymo metai – 2024 m., galioja iki 2024-12-31), Nr. 4 (sudarytas 2025-02-10). 2025 m. vasario 10 d. Susitarime dėl sutarties Nr. 21-24-0336-I-43F sąlygų pakeitimo, susitarta, kad sutartis galioja iki 2025 m. gruodžio 31 d. (9-23 l.).

14.       Sutartis Nr. 21-24-0336-I-43F reguliuoja atsakovės ir ieškovės tarpusavio santykius ir atsakomybę perkraunant įvairių metalo gaminių (armatūra ryšuliuose, viela ritiniuose ir pan.) krovinius (toliau tekste – ir krovinys) bei suteikiant kitas paslaugas, susijusias su sutarties vykdymu ir atsiskaitant už jas. Konkrečios krovinių krovos sąlygos, papildomos paslaugos, įkainiai, terminai, techninės bei komercinės sutartyje nenumatytos sąlygos nustatomos sutarties prieduose, kurie nuo jų sudarymo tampa neatsiejama sutarties dalimi (Sutarties 1.1 p).

15.       Sutarties 2.2.14. punktu atsakovė įsipareigojo „Vykdyti laivų krovos normas, nurodytas sutarties prieduose bei esant palankioms oro sąlygoms ir tinkamai paruoštam pakrovimui kroviniui“.

16.       Sutarties 3.3 punktu šalys susitarė, kad „Kiekviena sutarties šalis privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Šalis, neįvykdžiusi ar netinkamai įvykdžiusi savo sutartinius įsipareigojimus, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus tiesioginius nuostolius arba apmokėtas baudas. Patirti nuostoliai ar baudos turi būti pagrįsti tai įrodančiais dokumentais“.

17.       Sutarties priedo Nr. 4, punktu Nr. 6.3. atsakovė ir ieškovė susitarė, kad laivo iškrovos norma kombinuotam kroviniui (armatūra ryšuliuose + viela ritiniuose) – 4 000 tonų per parą.

18.       Pagal laivo „Transbay“ valdytojo informaciją užfiksuoti ieškovės krovinio iškrovimo statistiniai duomenys: Krovinys – armatūra; Kiekis 16 043,3 mt; Demeredžo norma JAV doleriai/dienai – 6500,00; Dispačo norma JAV doleriai/dienai – 3250,00; Laivas atplaukė į inkaravietę – 2025-09-09 15:30 val.; Laivo iškrovimas pradėtas 2025-09-10 14:55val., baigtas 2025-09-16:30val.; Laivas išplaukė 2025-09-16 18:30 val.; Stalija – 143,0833 val.; Dispačas – 1480,42 JAV doleriai (45 l.).

19.       Sąskaita faktūra Nr. 2025-08/26 ir pateiktas mokėjimo nurodymas patvirtina, kad ieškovė atgavo iš laivo valdytojo S. O. L. AB, 1 480,42 JAV dolerių dispačą (52-54 l.).

20.       Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 4 punkte numatyta, kad laivo prastovos mokestis (demeredžas) – tai laivo frachtavimo sutartyje (čarteryje) nustatytas užmokestis už laivo prastovą, kurį sumoka frachtuotojas laivo valdytojui.

21.       Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 5 punkte yra išaiškinama, kad dispačas, tai premija, kurią laivo valdytojas sumoka frachtuotojui arba krovinių gavėjui už pirmalaikį laivo pakrovimą arba iškrovimą.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

22.       Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Sutarties 3.3 punktą, kuriame nustatyta, kad šalis privalo atlyginti tiesioginius nuostolius arba apmokėtas baudas, pagrįstas dokumentais, o ne netiesioginius nuostolius. Šiuo atveju negautos pajamos pagal Sutartį nėra atlyginamos. Teismas faktiškai paneigė sutartinę atsakomybės ribojimo nuostatą, nors CK 6.251 straipsnis leidžia riboti atsakomybę sutartimi, ir nepagrįstai konstatavo, kad atsakomybės ribojimo nebuvo. Toks aiškinimas prieštarauja sutarties tekstui, šalių valios autonomijos principui, kasacinio teismo praktikai, pagal kurią atsakomybės ribojimas galimas ir teisėtas, jei jis aiškiai išreikštas (CK 6.156 straipsnis, 6.251 straipsnis). Sutartis aiškiai atriboja, kokie nuostoliai atlyginami. Sutarties tekstas negali būti aiškinamas taip, kad žodis „tiesioginiai“ netektų teisinės reikšmės. Atsakomybės ribojimas nebūtinai turi būti suformuluotas neigiama forma („neatlyginami netiesioginiai nuostoliai“). Pakanka aiškaus pozityvaus atsakomybės apibrėžimo („atlyginami tiesioginiai nuostoliai“), kas šiuo atveju ir buvo padaryta. 

23.       CK 6.251 straipsnio 1 dalis nustato, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Taigi, šalys tarpusavio susitarimais gali riboti tarpusavio sutartinę civilinę atsakomybę.

24.       Sutarties 3.3 punktu šalys susitarė, kad „Kiekviena sutarties šalis privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Šalis, neįvykdžiusi ar netinkamai įvykdžiusi savo sutartinius įsipareigojimus, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus tiesioginius nuostolius arba apmokėtas baudas. Patirti nuostoliai ar baudos turi būti pagrįsti tai įrodančiais dokumentais“. Sutarties priedo Nr. 4 šalys 8 punkte susitarė, kad tuo atveju, jeigu laivo iškrovos norma nėra vykdoma pagal šio priedo punkte Nr. 6 nustatytas sąlygas, bendrovė įsipareigoja atlyginti užsakovo dėl to patirtas ir dokumentais pagrįstas išlaidas už laivo prastovas.

25.       Susitarimas atlyginti tik tiesioginius nuostolius yra teisėta ribotos atsakomybės forma, kuria šalys apriboja savo finansinę riziką, atsisakydamos atlyginti negautas pajamas. Tai viena dažniausių ribotos atsakomybės formų sutartyse. Sutarties ir susitarimo Nr.4 minėtos nuostatos patvirtina, kad šalys susitarė dėl tiesioginių nuostolių ir nuostolių, atsiradusių dėl laivo prastovos, atlyginimo.

26.       Jei sutartyje šalys susitarė atlyginti tik tiesioginius nuostolius, ginčo atveju teismas vertina, ar reikalaujama suma atitinka faktines išlaidas, ar ji skirta kompensuoti pelno praradimą. Kaip minėta aukščiau, jei sutartyje įrašyta, kad atlyginami tik tiesioginiai nuostoliai, tai reiškia, kad nukentėjusioji šalis praranda teisę reikalauti negauto pelno atlyginimo.

27.       Tačiau ieškovė taip pat įrodinėjo, kad atsakovė sutarties įvykdymo terminus pažeidė dėl didelio neatsargumo, kas yra pagrindas netaikyti šalių susitarimo dėl atsakovės atsakomybės apribojimo (CK 6.252 straipsnio 1 dalis). CK 6.252 straipsnio 1 d. nustato, kad šalių susitarimas dėl civilinės atsakomybės už nuostolius (žalą), padarytus dėl skolininko tyčios ar didelio neatsargumo, netaikymo ar jos dydžio apribojimo negalioja. Iš šio ir CK 6.251 straipsnio seka, kad sutartimi šalys gali susitarti dėl atsakomybės už nuostolius (žalą) netaikymo, ar jos apribojimo, išskyrus įstatymu nustatytus atvejus. Taigi, jei sutartyje susitarta, kad atlyginami tik tiesioginiai nuostoliai, bet nustačius, kad nuostoliai kilo dėl šalies didelio neatsargumo, pastarajai tenka pareiga atlyginti netiesioginius nuostolius (negautas pajamas). Jei sutartį vykdo verslininkas (profesionalas), bet koks nukrypimas nuo jo srities profesinių standartų gali būti pripažintas dideliu neatsargumu.

28.       Ieškovė tiek atsiliepime į apeliacinį skundą, tiek atsiliepime į ieškinį, pretenzijoje atsakovei nurodė, kad atsakovė laivą buvo įsipareigojusi iškrauti per ne ilgesnį kaip 4,0108 dienų laiką; atsakovė krovinį iš laivo iškrovė 1,951 dienų vėliau, nei buvo numatyta sutartyje; jokių aplinkybių, kurios būtų trukdę atsakovei iškrauti laivą sutartyje numatytu greičiu ir atleidę ją nuo pareigos užtikrinti sutartą iškrovimo greitį, nebuvo. Apeliantė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nenurodė argumentų dėl aplinkybių, kurios būtų jai trukdžiusios įvykdyti laivo krovos darbus sutartyje nustatytu terminu. Įvertinus nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog, tai kad sutartyje šalys nurodė konkrečius civilinės atsakomybės taikymo atvejus, jokiu būdu nereiškia, kad sutartį netinkamai įvykdžiusiai šaliai nekyla pareiga atlyginti dėl to kitos šalies patirtus nuostolius.

29.       Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Žala, įvertinta pinigais, laikoma nuostoliais, o nuostoliai, taip pat kaip ir žala, skirstomi į tiesioginius (realius) ir netiesioginius (negautas pajamas). Negautos pajamos bendrąja prasme reiškia asmens netektą galimybę pagerinti savo turtinę padėtį.

30.       Ieškovė nurodė, kad už greitesnį laivo iškrovimą nei sutarta, numatyta, kad laivo valdytojas mokės Frachtuotojui pusės demeredžo dydžio dispačą. Tokiu būdu frachtavimo sutartyje buvo numatyta už laivo iškrovimą per trumpesnį laiką nei truktų laivą iškraunant po 2500 metrinių tonų per 24 valandas, kad laivo valdytojas mokės Frachtuotojui už sutaupytą laivo stovėjimo iškrovimo uoste laiką 3 250 USD į parą dispačą, arba atitinkamai apskaičiuotą sumą už nepilną parą. Kadangi pagal sutartį su atsakove laivas turėjo būti iškrautas per 4,0108 dienas, tai atsakovei įvykdžius savo sutartinius įsipareigojimus ieškovei, ieškovė būtų įgijusi teisę gauti dispačą iš laivo valdytojo už 2,40652 dienų, arba 7 821,19 USD (2,40652 d. x 3 250 USD). Kadangi atsakovė laivą iškrovė ne sutartyje numatytu greičiu, bet lėčiau, ir laivo iškrovimas truko ne 4,0108 dienų, o 5,916 dienų, ieškovė galėjo reikalauti iš laivo valdytojo dispačos ne už 2,40652 dienas, bet tik už 0,4555 dienos (6,4173 dienos pagal frachtavimo sutartį minus 5,9618 dienos - faktinis iškrovimo laikas). Dėl to, kad atsakovė laivą iškrovė ne sutartyje numatytu greičiu, ieškovė neteko teisės gauti iš laivo valdyto dispačą už 1,951 dienų (2,40652 d. – 0,4555 d.). Pinigine išraiška ieškovė neteko 6 340,81 USD (5 487,98 Eur.). Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad negautas dispačas yra atlygintinos negautos pajamos pagal CK 6.249 straipsnį.

31.       Apeliantės vertinimu, sutartis nenumato, kad negauta premija pagal kitą sutartį yra laikoma tiesioginiais nuostoliais. Priešingai – sutartis nukreipia į dokumentais pagrįstus faktinius tiesioginius nuostolius. Pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo dispačą kaip atlygintinus nuostolius pagal Sutartį. Dispačas yra premija (atlygis) už greitesnį iškrovimą, tai ne patirti kaštai, ne žala, o potenciali ekonominė nauda (t. y. netiesioginiai nuostoliai), kuri nėra garantuota, priklauso nuo trečiosios šalies ir nėra tiesioginė šalių Sutarties pasekmė. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apeliantės argumentus.

32.       Tiesioginiai nuostoliai – tai faktinis turtinis praradimas (turto netekimas, turėtos išlaidos) dėl neteisėtų veiksmų. Lietuvos teisėje ir teismų praktikoje netiesioginiai nuostoliai dažniausiai tapatinami su negautomis pajamomis. Negautos pajamos, kaip netiesioginiai nuostoliai, yra asmens pagrįstai tikėtinos gauti lėšos, kurias asmuo būtų gavęs iš teisėtos veiklos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad negautos pajamos kvalifikuojamos kaip turtinė žala, kai jos atitinka šiuos kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008).

33.       Net ir esant tokiam susitarimui, atsakomybės ribojimas negalioja, jei žala padaroma tyčia arba dėl didelio neatsargumo (CK 6.252 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais teismas gali priteisti visus nuostolius, nepaisant sutarties sąlygų, ką nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir padarė.

34.       Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino CK 6.258 straipsnio 4 dalies taikymo – atsakovė nebuvo informuota ir negalėjo protingai numatyti tokių nuostolių. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo priežastinį ryšį tarp atsakovės veiksmų ir ieškovės negauto dispačo, nors atsakovė nebuvo frachtavimo sutarties šalis ir nebuvo informuota apie konkrečias dispačo sąlygas ir negalėjo protingai numatyti, kad krovos normos nesilaikymas lems būtent tokio pobūdžio finansinius padarinius. Ieškovės reikalaujama suma kyla ne iš atsakovės veiksmų tiesiogiai, o iš atskirų ieškovės ir trečiojo asmens komercinių susitarimų, todėl laikytina pernelyg nutolusia žala. Apeliacinės instancijos teismas su nurodomais argumentais neturi pagrindo sutikti.

35.       CK 6.258 straipsnio 4 dalies normą aiškinant kartu su CK 6.252 straipsnio 1 dalimi galima spręsti, kad tais atvejais, kai skolininkas neįvykdo sutartinės prievolės tyčia ar dėl didelio neatsargumo (didelio aplaidumo), jam kyla pareiga atlyginti nukentėjusios šalies patirtus nuostolius, priežastiniu ryšiu susijusius su sutarties pažeidimu, net ir tais atvejais, kai tokio dydžio nuostolių, sudarydamas sutartį, jis negalėjo numatyti kaip sutarties neįvykdymo pasekmės.

36.       Laikytini pagrįstais ieškovės argumentai, kad atsakovė – profesionali uosto krovos kompanija, veikianti tarptautinės laivybos sektoriuje. Jai žinoma, kad krovinių savininkai sudarinėja frachtavimo sutartis su laivų savininkais, ir kad tokiose sutartyse paprastai numatyti demeredžo ir dispačo mechanizmai. Pareiga įrodyti, jog verslininkas nenumatė ir negalėjo numatyti tam tikrų kreditoriaus nuostolių, tenka skolininkui, atsakovė tokių įrodymų nepateikė. Atsakovė iki bylos iškėlimo patvirtino, o bylos nagrinėjimo metu pati neginčijo, jog konkretaus krovinio iškrovimui buvo taikoma 4 000 t/parą iškrovimo norma (58-59 l.). Tai reiškia, kad atsakovė žinojo apie sutartinę krovos normos komercinę reikšmę ieškovei. Ši aplinkybė patvirtina, kad atsakovė galėjo ir privalėjo numatyti, kad krovos normos nesilaikymas sukels ieškovei komercinius nuostolius. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad šalių sutartyje įtvirtintas susitarimas dėl krovos normos suteikia pagrindą ieškovei prognozuoti laivo stovėjimo trukmę, derėtis dėl frachtavimo sąlygų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokiu būdu ieškovė gali ne tik apsidrausti nuo galimų nuostolių (laivo prastovos), bet ir siekti gauti premiją (atlyginimą), kurią laivo savininkas arba valdytojas moka frachtuotojui (asmeniui, nuomojančiam laivą) už laivo priešlaikinį paruošimą (angl. dispatch money) arba už greitesnį krovinio pakrovimą/iškrovimą nei numatyta sutartyje.

37.       Byloje esantys įrodymai, šalių procesiniai dokumentai, teisinis reglamentavimas nesudaro pagrindo vertinti priešingai pirmosios instancijos teismo išvadų, kad yra pagrįstos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos atlyginti ieškovės patirtus nuostolius.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir procesinės bylos baigties

38.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai, kurie iš esmės jau kartojasi arba ta pati mintis aprašoma kitais sakiniais, teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui ir byloje skundžiamo pirmosios instancijos teismo priimto teisinio rezultato neįtakoja, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

39.       Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

40.       CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantei turėtos bylinėjimosi išlaidos susijusios su apeliacinio skundo parengimu ir žyminio mokesčio mokėjimu neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).

41.       Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti 1 524,60 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios grindžiamos 2026 m. kovo 20 d. PVM sąskaita-faktūra ir 2026 m. kovo 23 d. patvirtinimu apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą (DOK-21644 priedai).

42.       Ieškovės prašomos priteisti išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą apmokėtos 2026 metų I ketvirtį, todėl šiuo atveju taikomas užpraėjusio ketvirčio (2025 m. III ketvirčio), vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris buvo 2 427,60 Eur. Taikant Rekomendacijų 8.11 punkte numatytą koeficientą (1,3), maksimali priteistina suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą sudaro 3 155,88 Eur. Ieškovės prašoma priteisti suma už apeliacinio skundo parengimą (1 524,60 Eur) neviršija Rekomendacijose nustatytos maksimalios sumos (3 155,88 Eur), todėl ieškovei iš atsakovės priteisiama 1 524,60 Eur teisinės pagalbos išlaidų (CPK 98 straipsnio 2 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Litmet“, juridinio asmens kodas 302481934, iš atsakovės akcinės bendrovės „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“, juridinio asmens kodas 140346267, 1 524,60 Eur (tūkstantį penkis šimtus dvidešimt ketus eurus 60 ct) teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos                                                         Laima Kriaučiūnaitė

                                                         Daina Lisaitė

                                                         Rasa Urbanavičiūtė