Administracinė byla Nr. A-245-442/2016
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00212-2014-9
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. sausio 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Biržų rajono apylinkės teismo, Panevėžio apygardos teismo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), Biržų rajono apylinkės teismo (toliau – ir Biržų r. apylinkės teismas), Panevėžio apygardos teismo, 200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 13 d. iki 2010 m. gegužės 21 d. buvo laikomas Panevėžio AVPK Pasvalio rajono policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Pasvalio r. policijos areštinė), kameroje Nr. 1. Nuo 2010 m. balandžio 19 d. iki 2010 m. balandžio 28 d., nuo 2010 m. rugpjūčio 25 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d., nuo 2010 m. spalio 6 d. iki 2010 m. lapkričio 13 d., nuo 2010 m. spalio 20 d. iki 2010 m. spalio 27 d., nuo 2011 m. lapkričio 19 d. iki 2011 m. vasario 2 d., nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2011 m. vasario 15 d. buvo laikomas Panevėžio apskrities VPK Biržų rajono policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Biržų r. policijos areštinė), kamerose Nr. 2 ir 3. 2010 ir 2011 metais buvo laikomas Panevėžio apskrities VPK Rokiškio rajono policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Rokiškio r. policijos areštinė), kamerose Nr. 13, 14, 15 ir 16.
Nurodė, kad visais šiais laikotarpiais jis buvo laikomas tokiomis sąlygomis, kai vienam asmeniui kamerose teko mažiau nei 4 kv. m. ploto. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas pagal Pasvalio rajono policijos komisariato pateiktus duomenis yra 16,74 kv. m., vienu metu kiemeliu naudojosi 3 žmonės. Rokiškio r. policijos areštinės pasivaikščiojimo kiemelis buvo 20 kv. m ploto. Pasivaikščiojimų trukmė buvo 1 valanda, nors, anot pareiškėjo, Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad suimtasis ar nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Kamerose arba visai nebuvo natūralios šviesos, nes langai buvo užkalti ar uždažyti, arba natūralios šviesos pro langą patekdavo labai nedaug. Kamerose nebuvo karšto vandens. Dušu buvo galima naudotis tik 1 kartą per savaitę. Lovos kamerose buvo labai prastos kokybės, pirktos 1996, 2004 metais. Pasvalio r. policijos ir Rokiškio r. policijos areštinių kamerose nebuvo ventiliacijos, langų nebuvo galimybės atidaryti, oras patekdavo tik pro langelį duryse tuo metu, kai buvo atnešamas maistas. Biržų r. policijos areštinėje nors ir buvo ventiliacija, tačiau ji tik ištraukdavo orą, o oras į kameras iš lauko nepatekdavo, todėl jo trūkdavo. Kadangi kameros nevėdinamos, sienos būdavo šlapios, išskalbus drabužius, jie neišdžiūdavo, pradėdavo pūti, lovos patalynė ir kiti asmeniniai daiktai būdavo drėgni. Pareiškėjas nurodė, kad tualetas areštinių kamerose buvo tik dalinai izoliuotas nuo gyvenamosios zonos, unitazų, ant kurių būtų galima atsisėsti, nebuvo, o vanduo tualete nusileisdavo labai prastai. Areštinėse nebuvo išduodamas tualetinis popierius. Areštinių kamerose būdavo pelių, tarakonų, lovų čiužiniuose buvo šimtai parazitų, dėl to pareiškėjas negalėdavo užmigti. Minkštasis inventorius nedezinfekuotas būdavo perduodamas kitam asmeniui. Pareiškėjo teigimu, areštinių pastatų konstrukcijose, kanalizacijose buvo asbesto, kuris kenkė sveikatai. Duodamo maisto energinė vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500 kcal, todėl pareiškėjas jautėsi alkanas. Visose areštinėse jam buvo draudžiami ne tik ilgalaikiai, bet ir trumpalaikiai pasimatymai, nė karto jam nebuvo leista išvykti į namus, todėl nutrūko jo socialiniai ryšiai. Nurodė, kad nežmoniškomis sąlygomis, t. y. su antrankiais ir už grotų, buvo laikomas Biržų rajono apylinkės teismo salėje posėdžio metu, 2011 m. gegužės 10 d., 2011 m. birželio 20 d., 2011 m. liepos 14 d., 2011 m. liepos 25 d., ir Panevėžio apygardos teismo salėje 2011 m. kovo 4 d., 2011 m. kovo 28 d., 2011 m. balandžio 20 d., 2011 m. gegužės 30 d., kai jo kaltė dar nebuvo įrodyta, o tai vertintina kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Apibendrindamas pareiškėjas teigė, kad dėl nežmoniškų, antisanitarinių kalinimo sąlygų, žeminančių žmogaus orumą, jis patyrė didelius dvasinius skausmus, susirgo depresija, buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai.
Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Tvirtino, kad pareiškėjas Pasvalio, Biržų ir Rokiškio policijos r. areštinėse buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis higienos normų reikalavimus. Nurodė, kad pareiškėjas Pasvalio, Biržų ir Rokiškio r. policijos areštinėse buvo laikomas teismų nutarčių pagrindu dėl bylų nagrinėjimo teismuose. Vadovaujantis teisės aktais, nuteistiesiems, laikinai perkeltiems į policijos areštinę iš bausmių atlikimo įstaigų dėl tiriamos arba teisme nagrinėjamos kitų asmenų padarytų nusikaltimų bylos, pasimatyti su giminaičiais neleidžiama. Teritorinėse areštinėse laikomiems nuteistiesiems nėra numatyta galimybė suteikti ilgalaikius pasimatymus. Pažymėjo, kad pareiškėjas Pasvalio r. policijos areštinėje buvo laikomas nuo 2010 m. gegužės 13 d. iki 2010 m. gegužės 21 d., Biržų r. policijos areštinėje – periodiškai nuo 2010 m. rugpjūčio 25 d. iki 2011 m. vasario 15 d., Rokiškio rajono policijos komisariato areštinėje – periodiškai nuo 2010 m. birželio 16 d. iki 2011 m. gegužės 11 d. Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui atlyginti tariamai patirtą neturtinę žalą 3 metų senaties terminas, nustatytas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, baigėsi 2014 m. gegužės 11 d. Senaties terminą Panevėžio AVPK prašė taikyti.
Biržų rajono apylinkės teismas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą arba taikyti senaties terminą ir skundą atmesti šiuo pagrindu.
Nurodė, kad pareiškėjas 2011 m. gegužės 10 d., 2011 m. birželio 20 d., 2011 m. liepos 14 d. ir 2011 m. liepos 25 d. buvo konvojuotas į Biržų rajono apylinkės teismą nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. I-46-830-2011. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas teismo posėdžių salėje posėdžių metu specialiame aptvare suimtiesiems asmenims laikyti būtų buvęs su antrankiais. Pažymėjo, kad pareiškėjas teismui baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nepateikė skundų dėl jo galimai nežmoniško laikymo su antrankiais už grotų. Biržų rajono apylinkės teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju 3 metų senaties terminas buvo pradėtas skaičiuoti nuo 2011 m. gegužės 10 d., kai pareiškėjas pirmą kartą buvo pristatytas į Biržų rajono apylinkės teismą, todėl pareiškėjo reikalavimui atlyginti tariamai patirtą neturtinę žalą šioje byloje taikytinas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas senaties terminas.
Panevėžio apygardos teismas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo darbuotojai antrankių prieš asmenis nenaudoja. Jeigu pareiškėjas Panevėžio apygardos teisme ir buvo surakintas antrankiais, tai šias specialiąsias priemones panaudojo jį konvojavę policijos pareigūnai, kurie Panevėžio apygardos teismui nėra pavaldūs.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš to, kad jis galimai buvo laikomas Pasvalio, Biržų ir Rokiškio r. policijos areštinėse nuo 2010 m. gegužės 13 d. su pertraukomis iki 2011 m. gegužės 11 d. netinkamomis kalinimo sąlygomis.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Įvertinęs tai, kad kalinimo laikotarpis, su kuriuo susijęs pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, truko nuo 2010 m. gegužės 13 d. ir su pertraukomis tęsėsi iki 2011 m. gegužės 11 d., padarė išvadą, kad senaties terminas pareiškėjo reikalavimui pasibaigė 2014 m. gegužės 11 d. Pareiškėjas skundą teismui padavė 2014 m. gegužės 14 d. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido 3 metų senaties terminą, nustatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, reikalavimui atlyginti neturtinę žalą pateikti. Panevėžio AVPK senaties terminą prašė taikyti. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje neprašė atnaujinti senaties terminą, nepateikė argumentų, įrodymų dėl senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo, nors pareiškėjui buvo išsiųstas ir gautas Panevėžio AVPK atsiliepimas į skundą, dokumentai, todėl teismas pripažino, jog nėra pagrindo spręsti praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimo.
Kadangi pareiškėjas į teismo posėdžius buvo konvojuojamas, pareigūnai, vykdantys konvojavimo funkcijas, privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintomis „Konvojavimo taisyklėmis“ (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Minėtų taisyklių 195 punkte nurodyta, kad „nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Teismo posėdžių salėje konvojuojamieji laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų. Įvertinęs konvojuojamojo kriminogeninę charakteristiką, jo fizinę, psichologinę sveikatos būklę, teismo pirmininkas gali leisti antrankius nuimti.“ Vadovaudamasis minėta nuostata, teismas pažymėjo, kad asmens laikymas su atrankiais yra pateisinamas tam tikrų neigiamų ir visuotinai pavojingų reiškinių prevencijos požiūriu, dėl to teisės taikymo požiūriu ji yra leistina priemonė. Teismo nuomone, minėtas teisinis reglamentavimas teismo pirmininkui suteikia teisę, bet nenustato pareigos, atsižvelgus į atitinkamas aplinkybes, leisti pristatytam į teismo posėdį konvojuojamajam asmeniui nuimti antrankius. Byloje nėra duomenų, kad, nagrinėjant anksčiau baudžiamąsias bylas Biržų rajono apylinkės teisme ir Panevėžio apygardos teisme, teismo posėdžiuose pareiškėjas ar jo gynėjas būtų prašę nuimti pareiškėjui antrankius. Taip pat pažymėjo, kad teismo posėdžių salėje gali būti sulaikytiems asmenims įrengiamos smūgiams atsparios stiklo atitvaros.
Teismas, apibendrinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir jas patvirtinančių įrodymų visetą, konstatavo, kad byloje nebuvo surinkta įrodymų, leidžiančių teigti, jog pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė arba netinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus. Nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pareiga atlyginti neturtinę žalą nekilo.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.
Pareiškėjas nesutinka su visais teismo argumentais, kuriais grįsdamas atmetė pareiškėjo reikalavimus. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai taikė ieškinio senaties terminą, nes tokio pobūdžio reikalavimams Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenustato ieškinio senaties instituto. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriuose išaiškinta, kokios kalinimo sąlygos yra tinkamos, nėra išversti į lietuvių kalbą, o pareiškėjas gerai moka tik valstybinę kalbą. Pažymi, kad teismas neįvertino pareiškėjo pateiktų įrodymų. Pabrėžia, kad areštinių kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, o tai pakenkė jo regėjimui. Dėl laikymo su atrankiais ir už grotų teismo posėdžių metu buvo pažemintas pareiškėjo orumas, paneigta pareiškėjo nekaltumo prezumpcija. Pareiškėjas paaiškina, kad negalima tikėti Panevėžio AVPK nurodomais teiginiais, reikia įvertinti byloje esančius įrodymus, o, teismui jų pritrūkus, juos išsireikalauti iš kompetentingų subjektų. Anot pareiškėjo, teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.
Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.
Biržų rajono apylinkės teismas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių, jog nagrinėjamu atveju pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė ar netinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus. Todėl valstybei nekilo pareiga atlyginti neturtinę žalą.
Panevėžio apygardos teismas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visus reikšmingus bylos duomenis ir priėmė teisėtą, pagrįstą bei motyvuotą sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurios atsiradimą sieja su tuo, jog 2010 m. ir 2011 m. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pasvalio, Biržų ir Rokiškio rajonų policijos areštinėse jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, neturtinė žala kilo ir dėl to, jog nagrinėjant jo baudžiamąją bylą Biržų rajono apylinkės teismo ir Panevėžio apygardos teismo posėdžiuose jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, t. y. su antrankiais ir už grotų.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, kad pareiškėjas su skundu dėl žalos atlyginimo už laikymą areštinėse netinkamomis sąlygomis į teismą kreipėsi praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, bei nenustatęs neteisėtų pareigūnų veiksmų dėl pareiškėjo laikymo teismo posėdžiuose surakintą antrankiais bei už grotų.
Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Pažymėtina, kad ieškinio senaties nustatymas yra vienas iš asmens teisės kreiptis į teismą, įtvirtintos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, apribojimų. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, teisė kreiptis į teismą turi būti reali, tačiau tam tikri šios teisės apribojimai leidžiami. Bet koks teisės kreiptis į teismą apribojimas turi būti nustatytas siekiant teisėto tikslo, teisę kreiptis į teismą ribojančios priemonės turi būti proporcingos šiam tikslui. Apribojimas negali būti toks, kad suvaržytų teisę kreiptis į teismą iš esmės. Teismas savo sprendimuose yra pripažinęs, kad procesiniai terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas, tačiau tai, kaip jie taikomi konkrečiu atveju, gali sukelti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr. EŽTT A. A. v. Bulgaria, Nr. 51343/99, 2007 m. vasario 15 d. sprendimą, p. 35-36).
Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pabrėžtina, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2869/2012). Įstatymo nenustatyta, kad pareiškėjas privalo pateikti prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo. Taigi nors nagrinėjamu atveju prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjas nepateikė, tačiau, remiantis pirmiau pateiktu išaiškinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškinio senaties terminas praleistas, šį klausimą turėjo spręsti ex officio.
Pažymėtina, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas V. L. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pasvalio, Biržų ir Rokiškio rajonų policijos areštinėse buvo laikomas periodiškai nuo 2010 m. gegužės 13 d. iki 2011 m. gegužės 11 d. Pareiškėjas su skundu į pirmosios instancijos teismą kreipėsi 2014 m. gegužės 14 d. (I t., b. l. 2), t. y. tik tris dienas praleidęs ieškinio senaties terminą. Tačiau, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ir nevertino, ar nėra priežasčių atnaujinti ieškinio senaties terminą.
Nagrinėjamu atveju sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą turi būti atsižvelgiama į tai, jog pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje, dėl ko neabejotinai susiduria su tam tikrais sunkumais siekdamas įgyvendinti savo teises. Pareiškėjo nurodomi pažeidimai, kuriuos jis patyrė laikomas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pasvalio, Biržų ir Rokiškio rajonų policijos areštinėse, ir iš kurių jis kildina neturtinę žalą, yra susiję su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimu. Todėl atsižvelgiant į tai, jog į teismą pareiškėjas kreipėsi ieškinio senaties terminą praleidęs tik 3 dienas, spręstina, jog šiuo atveju yra pakankamas pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo reikalavimus dėl laikymo areštinėse netinkamomis sąlygomis išnagrinėti iš esmės.
Kadangi pirmosios instancijos teismas nevertino šių aplinkybių ir nepagrįstai nesprendė klausimo dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, dėl ko nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirtos ir įvertintos visos bylai reikšmingos aplinkybės (Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 str.), priimtas teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visas faktines bylai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją. Kadangi nagrinėjamoje byloje turi būti nustatomos ir vertinamos iki šiol byloje nenustatinėtos ir nevertintos aplinkybės, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą turi būti perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl to, jog nagrinėjant jo baudžiamąją bylą Biržų rajono apylinkės teismo ir Panevėžio apygardos teismo posėdžiuose jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, t. y. su antrankiais ir už grotų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu. Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų spręsti dėl reikalavimų, susijusių su baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų, priimtų teismo posėdžių metu, t. y. sprendimų teismo posėdžių metu pareiškėją laikyti surakintą antrankiais ir už grotų, rūšinio teismingumo.
Remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinant ir administracinę bylą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Anatolijus Baranovas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė