Baudžiamoji byla Nr. 2K-469-648/2015
Teisminio proceso Nr. 1-06-1-10014-2011-8
Procesinio sprendimo kategorijos: (S)
1.2.29.1;
2.1.7.4;
2.3.2.2.11
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. lapkričio 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Artūro Pažarskio,
sekretoriaujant Linai Baužienei,
dalyvaujant prokurorui Ugniui Vyčinui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Ugniaus Vyčino kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo, iš dalies panaikinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį, S. M. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2010 m. vasario 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties klastojimo), nesant šio nusikaltimo požymių; bylos dalis dėl M. A., kurioje ji kaltinama pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį, perduota prokurorui; kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu S. M. buvo nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija; dėl 2010 m. vasario 1 d. sutarties klastojimo) 7 MGL (910 Lt, t. y. 263 Eur) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl netikro dokumento panaudojimo) – 70 MGL (9100 Lt, t. y. 2635 Eur) dydžio bauda, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir S. M. paskirta galutinė bausmė – 75 MGL (9750 Lt, t. y. 2823 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; M. A. nuteista pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį 150 MGL (19 500 Lt, t. y. 5647 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72 straipsniu, konfiskuota M. A. priklausančio turto už 100 000 Eur.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Artūro Pažarskio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu S. M. buvo nuteista už tai, kad, veikdama bendrininkų grupe kartu su D. Ž., suklastojo tikrą dokumentą, o būtent, siekdama iš D. Ž. už 31 000 Lt (8978,22 Eur) nupirkti 0,79 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kartu su jame esančiais gyvenamuoju namu ir priklausiniais, 2010 m. vasario 1 d., Panevėžyje (tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje), D. Ž. už parduodamą nekilnojamąjį turtą sumokėjusi 31 000 Lt (8978,22 Eur) grynaisiais, D. Ž. paprašyta, sutiko Panevėžio miesto 5–ajame notarų biure, tvirtinant nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį, notarui pateikti melagingus duomenis apie tai, kad ji perka, o D. Ž. perduoda nekilnojamąjį turtą už 8000 Lt (2316,96 Eur), kuriuos ji D. Ž. sumokėjo prieš pasirašant nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį; tęsdama nusikalstamą veiką, 2010 m. vasario 1 d. Panevėžio miesto 5–ajame notarų biure, esančiame Panevėžyje, Anykščių g. 5, nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį tvirtinančiai notarei tyčia žodžiu nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad visas nekilnojamasis turtas parduodamas už 8000 Lt (2316,96 Eur), kuriuos S. M. sumokėjo, o D. Ž. gavo prieš pasirašant nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Notarė, būdama suklaidinta dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo kainos, nežinodama apie daromą nusikalstamą veiką, 2010 m. vasario 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties 3.1 punkte įrašė neteisingus duomenis, kad bendra parduodamo turto kaina yra 8000 Lt (2316,96 Eur), 3.2.1 punkte įrašė neteisingus duomenis apie žemės sklypo, gyvenamojo namo ir priklausinių kainas, 4.1 punkte įrašė neteisingus duomenis, kad prieš pasirašant sutartį pirkėjas sumokėjo pardavėjui 8000 Lt (2316,96 Eur), šią sutartį 10.00 val. išspausdino ir pateikė pasirašyti S. M., kaip nekilnojamojo turto pirkėjai, ir D. Ž., kaip nekilnojamojo turto pardavėjai; tęsdamos nusikalstamą veiką, žinodamos, kad notarės parengtoje nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje įrašyta neteisinga nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo kaina, sutarties 13 lape esančiose eilutėse (Vardas, Pavardė, parašas) S. M. ir D. Ž. savo parašais patvirtino šiuos žinomai neteisingus duomenis. Notarė, būdama suklaidinta dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo kainos, šiuos neteisingus duomenis patvirtino, šią sutartį, (identifikacinis (duomenys neskelbtini) įregistruodama notarinio registro Nr. 404.
Be to, S. M. nuteista už netikro dokumento panaudojimą, t. y. už tai, kad žinodama, jog 2011 m. birželio 7 d. jos dukrai M. A. pareikšti įtarimai nusikaltimo, numatyto BK 1891 straipsnio 1 dalyje, padarymu, įtariant, kad M. A. nuosavybės teise priklauso didesnės nei 500 MGL vertės butas, esantis (duomenys neskelbtini), su 1/42 dalimi automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini), kurie negali būti įgyti savininkės teisėtomis pajamomis, turėdama tikslą padėti dukrai išvengti galimos baudžiamosios atsakomybės, siekdama suklaidinant ikiteisminį tyrimą organizuojantį prokurorą ir ikiteisminio tyrimo pareigūnus dėl minėto nekilnojamojo turto įgijimo aplinkybių melagingai nurodant, kad šis turtas buvo įgytas iš teisėtos veiklos, per M. A. gynėją A. M. 2011 m. spalio 5 d. ir 2011 m. gruodžio 28 d. pateikė prokurorui žinomai netikrą dokumentą – 2009 m. lapkričio 10 d. paskolos sutartį Nr. 10011-10, sudarytą jos ir Estijos Respublikoje registruotos UAB „W.“, kurioje nurodyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad ši įmonė suteikė jai 100 000 Eur paskolą, taip pat savo 2011 m. rugsėjo 26 d. paaiškinimą raštu, kuriame įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad ji iš UAB „W.“ gautą 100 000 Eur paskolą, per savo draugą S. B. perdavė dukrai M. A., iš kurių ši pirko minėtą nekilnojamąjį turtą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu M. A. buvo nuteista už neteisėtą praturtėjimą, t. y. už tai, kad nuosavybės teise turėjo ir turi didesnės nei 500 MGL vertės turtą, žinodama, kad šis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, t. y. ji 2009 m. lapkričio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 3-8412 pagrindu už 530 000 Lt (153 498,61 Eur) kainą nuosavybės teise įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), su 1/42 dalimi negyvenamosios patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), turėdama ir galėdama žinoti, kad 100 000 Eur suma, panaudota šiam turtui nupirkti, negalėjo būti įgyta jos teisėtomis pajamomis, ir šį turtą nusikalstamai nuosavybės teise turėjo nuo 2010 m. gruodžio 11 d. iki 2011 m. birželio 6 d., kai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 151 straipsnio nustatyta tvarka apribojo nuosavybės teises į šį turtą.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. kovo 16 d. nuosprendžiu, panaikinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl S. M. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2010 m. vasario 1 d. sutarties suklastojimo), ją išteisino, nesant šio nusikaltimo požymių. Teisėjų kolegija konstatavo, kad S. M. veiksmuose, veikiant bendrininkų grupe su D. Ž., klastojant pirkimo–pardavimo sutartį nebuvo nustatyta jos tiesioginės tyčios. Byloje nenustatyta S. M. suinteresuotumo pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyti mažesnę sandorio kainą, tokį interesą turėjo tik D. Ž., siekdama išvengti papildomų mokesčių už turto, kuris buvo įgytas mažiau nei prieš trejus metus, pardavimą. Konstatuota, kad S. M. nesuvokė savo veiksmų pavojingumo pobūdžio ir, nors sąmoningai sutiko sutartyje pas notarą nurodyti mažesnę sandorio kainą, neturėjo jokių asmeninių motyvų taip elgtis, nežinojo ir nesidomėjo tokių savo veiksmų padariniais. Be to, kaltinime S. M. nebuvo nurodyta ir bylos nagrinėjimo metu įrodinėjama, kokias neigiamas pasekmes valstybei, fiziniams ar juridiniams asmenims sukėlė tokie S. M. veiksmai, nes pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 19 straipsnį D. Ž. sodybą pirko už 47 000 Lt, o pardavė už 31 000 Lt, todėl pas notarą sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje netgi nurodžius tikrąją sandorio kainą – 31 000 Lt, šiai neatsirado pareigos mokėti mokesčių, nes ji neįgijo apmokestinamųjų pajamų. Be to, apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl M. A. nuteisimo pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį ir perdavęs šią baudžiamosios bylos dalį prokurorui, konstatavo, kad kaltinamasis aktas dėl kaltinimo M. A. pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį neatitinka BPK 219 straipsnio, nes yra neaiški inkriminuota kaltės forma. Kaltinimo pirmoje pastraipoje nurodoma, kad M. A. „[...] turi [...] turtą, žinodama, kad šis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“; trečioje – kad kaltinamoji „[...] turėjo [...] turtą, turėdama ir galėdama žinoti, kad jis negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“; antroje pastraipoje kaltinamosios kaltės forma taip pat vienur nurodoma kaip nerūpestingumas (turėdama ir galėdama žinoti), o kitur, kaip tyčia (žinodama). Prokuroro apeliacinio skundo ir prašymo pakeisti kaltinimą negauta, todėl ir kaltinimo trūkumų pašalinti apeliacinėje instancijoje nebuvo galimybių, o pažeidimas trukdė teismui nagrinėti bylą (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Nenurodžius, kokia M. A. inkriminuojamo nusikaltimo kaltės forma, pažeidžiama jos teisė žinoti, kuo yra kaltinama, užkertant galimybes gintis nuo pareikšto kaltinimo (BPK 22 straipsnio 3 dalis), o teismas savo išvadų dėl subjektyviojo inkriminuotos nusikalstamos veikos požymio negali grįsti spėlionėmis.
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Ugnius Vyčinas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 16 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad BK 1891 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už didesnės nei 500 MGL vertės turto turėjimą nuosavybės teise, žinant arba turint ir galint žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Taigi, šis nusikaltimas padaromas tyčia (žinant, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis) arba dėl neatsargumo (nerūpestingumo, turint ir galint žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis). Kasatorius sutinka, kad kaltinime M. A. kaltės forma nurodyta nevisiškai tiksliai, nes vartojama sąvokos „žinodama“ ir „turėdama ir galėdama žinoti“. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti, kad pirmosios instancijos teismas, detaliai išdėstęs įrodymus, pateikęs jų vertinimą, nustatė bei nuteisė M. A. už tai, kad nuo 2010 m. gruodžio 11 d. iki 2011 m. birželio 6 d. nuosavybės teise ji turėjo didesnės nei 500 MGL vertės turtą, turėdama ir galėdama žinoti, kad jis negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Taigi, pirmosios instancijos teismas ištaisė aptariamą kaltinimo trūkumą, dėl to šioje byloje nebuvo pateiktas prokuroro apeliacinis skundas ar prašymas pakeisti kaltinimą apeliacinės instancijos teisme.
Kita vertus, prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas, manydamas, kad aptariamo trūkumo pirmosios instancijos teismas vis dėlto neištaisė, ir pats tą galėjo bei privalėjo padaryti. Pirmiausia, kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Pagal BPK 255 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 255 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) ir 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kaltinamasis gali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, iš anksto kaltinamajam apie tai nepranešus (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką kaltinimo faktinių aplinkybių pakeitimą galėjo ir privalėjo padaryti apeliacinės instancijos teismas, manydamas, kad tai dar nėra padaryta pirmosios instancijos teisme, nes nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismas spręsdamas inkriminuojamos veikos perkvalifikavimo klausimą turi įgaliojimus, esant pagrindui, ir savo iniciatyva nustatyti iš esmės skirtingas inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014). Taip pat prokuroras, cituoja BPK 320 straipsnio 4 dalies, 386 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl draudimo keisti nuteistojo padėtį į blogąją pusę, kai procesas tęsiamas paties nuteistojo iniciatyva, t. y. non reformatio in peius principo bei teismų praktikos išaiškinimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-733/2007, 2K-312/2008, 2K-274/2009, 2K-276/2012). Kasaciniame skunde pažymima, kad pagal baudžiamąjį įstatymą sunkesnė nusikalstama veika yra veika, už kurią baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-164/2014), o šiuo konkrečiu atveju M. A. veiką pripažįstant tyčine ar padaryta dėl neatsargumo kvalifikavimui tai reikšmės neturi, nes ji vis tiek kvalifikuojama pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį, M. A. padėtis nepasunkėtų.
Prokuroras pažymi, kad M. A. gynėjo advokato A. M. apeliaciniame skunde nėra jokių teiginių apie jos ginamajai netinkamai suformuotą kaltinimą, juolab kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo gauta nei M. A., nei jos gynėjo skundų dėl teisės į gynybą pažeidimo. Perduodant dalį bylos prokurorui buvo pažeistas BPK 1 straipsnyje numatytas greito baudžiamojo proceso principas, nes kaltinamasis aktas surašytas dar 2013 m. kovo 29 d. ir su šios bylos medžiaga perduotas Vilniaus miesto apylinkės teismui, baudžiamasis procesas šioje nesudėtingoje, nedidelės apimties byloje (2 kaltinamosios, 3 nusikalstamos veikos) jau užtruko daugiau kaip dvejus metus, o grąžinus bylą prokurorui procesas šioje byloje užtruktų nepateisinamai ilgai.
Prokuroras nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu dėl S. M. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Prokuroras nurodo, kad pati S. M. savo kaltę pripažino ir nurodė, jog D. Ž., iš kurios ji pirko sodybą, paprašė pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyti mažesnę kainą ir ji sutiko, savo parašu patvirtino žinomai neteisingus duomenis. Tai rodo, kad S. M. žinojo ir suprato, jog pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyti neteisingi duomenys apie perkamo nekilnojamojo turto kainą, tačiau nepaisant to, ją pasirašė. Įvertinus tai, kad S. M. savo parašu patvirtino kito asmens surašytą dokumentą, kuriame nurodyti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys, konstatuotina, kad ji to norėjo ir siekė, tyčia suklastojo tikrą dokumentą, jos veika padaryta bendrininkaujant, nurodant žymiai mažesnę nei reali sandorio vertę, tuo iškreipiant juridiškai reikšmingus faktus. Teismų praktikoje pažymima, kad nors BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl žalingų padarinių, galinčių atsirasti tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-426/2010, 2K-560/2010, 2K-409/2011, 2K-205/2012). Šiuo konkrečiu atveju materialinės žalos nei fiziniam nei juridiniam asmeniui nebuvo padaryta, tačiau BK 300 straipsnyje esanti teisės norma saugo valdymo tvarką, dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą, ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Inkriminuotais S. M. bei jos bendrininkės veiksmais buvo padaryta žala šiuo straipsniu saugomiems teisiniams gėriams. Sutarties suklastojimas nebuvo vien tik formalaus pobūdžio, bet susijęs su ketinimais įtvirtinti teisinėje apyvartoje apgaulingus duomenis. Dėl to manytina, kad S. M. veiksmai buvo pavojingi, nekelia abejonių ir tyčinis padarytos nusikalstamos veikos pobūdis, jos veikoje nustatyti objektyvieji ir subjektyvieji BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai.
Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio įžanginėje ir rezoliucinėje dalyse, pažeidžiant BPK 304 straipsnio 1 punktą, 307 straipsnio 4 dalies 1 punktą, nurodoma, jog šis teismas apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. M. skundą, rezoliucinėje dalyje taip pat konstatuota dėl S. M. išteisinimo, nors Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteista ne S. M., o S. M.. Tokios klaidos, anot prokuroro, atsižvelgiant į prieš tai minėtus baudžiamojo proceso pažeidimus, atskleidžia ir patvirtina teismo neatidumą, paviršutiniškumą nagrinėjant šią baudžiamąją bylą.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Ugniaus Vyčino kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl S. M. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį
Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį dėl S. M. pripažinimo kalta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2010 m. vasario 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties suklastojimo) ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nurodė, kad nenustatyta S. M. tiesioginė tyčia klastoti dokumentą, jos suinteresuotumas pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyti mažesnę sandorio kainą. Tokį interesą turėjo tik D. Ž., siekdama išvengti papildomų mokesčių už turto, kuris buvo įgytas mažiau nei prieš trejus metus, pardavimą. Pripažinta, kad S. M. nesuvokė savo veiksmų pavojingumo pobūdžio ir, nors sąmoningai sutiko sutartyje pas notarą nurodyti mažesnę sandorio kainą, tačiau neturėjo jokių asmeninių motyvų taip elgtis, nežinojo ir nesidomėjo tokių savo veiksmų padariniais. Be to, pasisakyta, kad toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamosios teisės požiūriu, nes dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys negali pažeisti fizinių, juridinių asmenų teisių, sukelti šiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių. Teismas pažymėjo, kad pas notarą sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje netgi nurodžius tikrąją sandorio kainą, D. Ž. neatsirado pareigos mokėti mokesčius, nes ji neįgijo apmokestinamųjų pajamų.
Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 straipsnio 1 dalis) padaromas tiesiogine tyčia: kaltininkas supranta, kad gamina netikrą dokumentą, klastoja tikrą dokumentą, laiko, gabena, siunčia, panaudoja arba realizuoja suklastotą ar netikrą dokumentą, ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-608/2010, 2K-426/2010, 2K-210/2014). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t.
Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas išvadas, kad S. M. neturėjo tyčios klastoti pirkimo–pardavimo sutartį ir kad tokio dokumento suklastojimas šiuo atveju nėra pavojinga veika baudžiamosios teisės požiūriu, padarė vis dėlto neįvertinęs visų bylos įrodymų ir jų pagrindu nustatytų reikšmingų faktinių aplinkybių.
Pirma, neįvertinta tai, kad pagal kaltinimą S. M. bendrininkė D. Ž. kitoje baudžiamojoje byloje buvo nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl dviejų to paties žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčių (pagal vieną jų – ji pirko sklypą, pagal kitą – pardavė S. M.) suklastojimo, taip pat sklypo kainos: už kurią pati D. Ž. iš tiesų pirko nurodytą žemės sklypą ir kurią nurodė pirkimo–pardavimo sutartyje. Taigi, liko neįvertinti oficialūs dokumentai ir liudytojo V. A. parodymai, kurių pagrindu tas pats žemės sklypas buvo perkamas–parduodamas realiai už didesnes sumas, nei nurodytos pirkimo–pardavimo sutartyse. Nors BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, t. y. žalingų padarinių atsiradimas nėra būtinas baudžiamajai atsakomybei pagal šią BK specialiosios dalies teisės normą kilti, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę ir disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-426/2010, 2K-560/2010, 2K-409/2011, 2K-205/2012). Pirmiau nurodytų duomenų vertinimas gali turėti reikšmės nustatant ir teismui pasisakant dėl to, ar žala valstybei buvo ar galėjo būti padaryta, pavyzdžiui, nesumokant atitinkamų mokesčių. Tai gali turėti reikšmės sprendžiant dėl S. M. inkriminuoto dokumentų klastojimo pavojingumo pobūdžio ir laipsnio.
Antra, apeliacinės instancijos teismas iš esmės preziumavo D. Ž. interesą nurodyti mažesnę žemės sklypo pardavimo kainą pirkimo–pardavimo sutartyje, siekiant išvengti mokesčių už nekilnojamojo turto pardavimą nepraėjus trejiems metams po jo įgijimo. Tačiau tokia prezumpcija nepagrįsta bylos įrodymais, o byloje nenustatytos reikšmingos aplinkybės, ar pati D. Ž. prašė ir kodėl S. M. įrašyti būtent nurodytą 8000 Lt kainą, ar nurodė, kokiu tikslu reikia nurodyti mažesnę kainą, ko taip buvo siekiama. Tai reikšmingos aplinkybės sprendžiant dėl S. M. kaltės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.
Trečia, apeliacinės instancijos teismas itin didelę reikšmę suteikė S. M. intereso klastoti pirkimo–pardavimo sutartį, jos motyvo, tikslo daryti tokią nusikalstamą veiką nebuvimui, neįvertindamas to, kad motyvas ir tikslas nėra šio nusikaltimo sudėties būtinieji požymiai. Kita vertus, teismas neįvertino ir nepasisakė dėl byloje surinktų duomenų, pavyzdžiui, D. Ž. ir IĮ „A.“ sudarytos pavedimo sutarties dėl sodybos pardavimo už 35 000 Lt ir prie jos pridėtos avanso priėmimo sutarties, kurioje nurodyta, kad sodybos kaina 31 000 Lt, kurie taip pat gali turėti reikšmės sprendžiant dėl S. M. suvokimo apie neteisingų duomenų įrašymą.
Ketvirta, sprendžiant dėl veikos pavojingumo, neįvertina ir tai, kad suklastotas dokumentas, patvirtinantis pirkimo–pardavimo sandorį, kurio pagrindu sukuriamos, pakeičiamos, panaikinamos asmens civilinės teisės ir pareigos (CK 1.63 straipsnio 1 dalis), buvo ne paprastos rašytinės formos, o pagal įstatymą privalomai patvirtintas pas notarą, taip pat privalomai registruojamas. Paminėtina, kad tokie dokumentai pripažįstami oficialiaisiais rašytinais įrodymais ir turi didesnė įrodomąją galią civiliniame procese (CPK 197 straipsnio 2 dalį), o baudžiamajame pagal BPK 96 straipsnio 1 dalies 2 punktą – taip pat atitinka oficialaus dokumento statusą.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių, reikšmingų S. M. kaltės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį klausimui išspręsti, išnagrinėjimu ir tai reiškia iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylančių reikalavimų pažeidimą. Pirmiau išvardyti pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl S. M. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2010 m. vasario 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties suklastojimo) naikintina perduodant bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo įvertinti visus įrodymus, nustatytas faktines aplinkybes ir tik tuomet pasisakyti dėl baudžiamojo įstatymo taikymo bei dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.
Dėl kaltinimo M. A. pagal BK 1891 straipsnį ir bylos dalies perdavimo prokurorui
Kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas bei sutiko pats kasatorius, kaltinimas M. A. pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį kaltinamajame akte buvo suformuluotas ne visiškai tiksliai, t. y. konkrečiai nenurodant, kokia kaltės forma jai inkriminuojama. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad pašalinti tokio kaltinamojo akto trūkumo pats, neišeidamas už apeliacinio skundo ribų, negali, nes prokuroras nėra padavęs apeliacinio skundo ir prašymo pakeisti kaltinimą, o esant taip suformuluotam kaltinimui, pažeidžiama M. A. teisė žinoti, kuo ji yra kaltinama, užkertamos jos galimybės gintis nuo pareikšto kaltinimo (BPK 22 straipsnio 3 dalis).
Pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui gali tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų iš esmės neatitinkantis kaltinamasis aktas; tokių BPK 219 straipsnio reikalavimų pažeidimų negalima ištaisyti teisme; tai trukdo nagrinėti bylą. Dėl to, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, turėjo įvertinti, ar iš tiesų nurodyto kaltinamojo akto ydingumo negalima pašalinti nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ir negrąžinant bylos dalies prokurorui.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime išaiškino, kad pagal Konstituciją, be kita ko, jos 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui turi būti sudarytos galimybės savo iniciatyva pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Įgyvendindamas šią teisę, teismas privalo pranešti kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrinti teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą, kitų konstitucinių tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą. Pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį BPK 255, 256 straipsnių nuostatos dėl inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo teisme taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atsižvelgiant į apeliacinio proceso ypatumus, išdėstytus šio kodekso XXV skyriuje. Nurodytu nutarimu konstatuota, kad BPK 256 straipsnio 1 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad teismas savo iniciatyva kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes gali pakeisti iš esmės skirtingomis, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Dėl to tokiomis aplinkybėmis BPK 320 straipsnio 3 dalis įgyja kitą turinį (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas), o po Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimo paskelbimo (2013 m. lapkričio 20 d.), nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, BPK 256 straipsnio nuostatos turi būti taikomos tik ta apimtimi, kuria nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tai sudarė pagrindą išvadai, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismas spręsdamas inkriminuojamos veikos perkvalifikavimo klausimą turi įgaliojimus, esant pagrindui, ir savo iniciatyva nustatyti iš esmės skirtingas inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes. Įgyvendindamas šią teisę, teismas privalo pranešti kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrinti teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą, kitų tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014). Paminėtina, kad aktualioje nuo 2015 m. liepos 10 d. galiojančioje BPK 256 straipsnio redakcijoje, tiesiogiai įtvirtinta teismo (taip pat pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį ir apeliacinės instancijos teismo) galimybė ir savo iniciatyva nustatyta tvarka spręsti tiek dėl esminių faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, nurodytų kaltinime, pakeitimo, tiek dėl veikos kvalifikavimo.
Šiuo atveju net ir nesant prokuroro apeliacinio skundo ar prašymo keisti kaltinimą, esant nuteistosios gynėjo apeliaciniam skundui, kuriame jis pats tokią aplinkybę apie kaltinamojo akto turinio trūkumus nurodė, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva (nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 256 straipsnio, 2011 m. gruodžio 22 d. redakcija), manydamas, kad yra pagrindas keisti kaltinimą (jame nurodytas veikos faktines aplinkybes ar jos kvalifikavimą), turėjo spręsti dėl to BPK nustatyta tvarka tinkamai pranešęs kaltinamajai, jos gynėjui, kitiems bylos dalyviams.
Pažymėtina, kad situacija, kai iš esmės nekeičiant nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių kaltinamojo veika perkvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis, traktuotina kaip nesudaranti prielaidų pažeisti kaltinamojo teisę žinoti kaltinimą ir jo teisę į gynybą (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). BK 1891 straipsnio 1 dalyje numatyta, baudžiamoji atsakomybė tam, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Kaltės forma šiame straipsnyje įtvirtinta kaip alternatyvusis požymis, t. y. veika laikoma nusikalstama pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį tiek padarius ją tyčia, tiek dėl neatsargumo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kaltinimo pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį M. A. patikslinimas dėl kaltės formos nėra esminių faktinių aplinkybių keitimas, galintis apsunkinti kaltinamosios teisę žinoti, kuo yra kaltinama ir gintis teisme. Be to, apeliacinės instancijos teismas neįvertino, koks yra nagrinėjamoje bylose esančio kaltinamojo akto trūkumas ir ar šis trūkumas apskritai nebuvo pašalintas dar pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Turėjo būti įvertinta ne tik aprašomoji pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, bet ir motyvuojamoji, kurioje pateikti motyvai dėl M. A. kaltės pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį – neatsargumo.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos dalies dėl kaltinimo M. A. pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį perdavimas prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti šiuo atveju buvo nepagrįstas, apeliacinės instancijos teismui tinkamai neįvertinus ir nemotyvavus, kodėl šių BPK 219 straipsnio pažeidimų negalima ištaisyti teisme ir kaip jie trukdo nagrinėti bylą, neatitinkantis BPK nuostatų, susijusių su apeliacinės instancijos teismo teisėmis, įtvirtintomis BPK 255, 256 straipsniuose, išvardyti pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 16 d. nuosprendį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Armanas Abramavičius
Artūras Pažarskis