Administracinė byla Nr. A575-2271/2011
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00045-2009-4
Procesinio sprendimo kategorija 24 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. liepos 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,
dalyvaujant pareiškėjui G. K. (G. K.),
vertėjai Jurgai Marcinkevičiūtei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas G. K. 2009 m. kovo 2 d. prašymu (reg. Nr. (1.10)-ATP-510-09) kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir Vilniaus VGTPT) dėl antrinės teisinės pagalbos Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-383-142/2009 suteikimo (b. l. 15-16).
Vilniaus VGTPT, siekdama išvengti interesų konflikto, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 18 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-241 patvirtinto Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priėmimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3 ir 4.1 punktais, 2009 m. kovo 4 d. raštu Nr. (1.10)-SD-791-09 pareiškėjo prašymą persiuntė Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir Kauno VGTPT) (b. l. 31-32).
Kauno VGTPT 2009 m. kovo 12 d. priėmė sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-09-T-618-802 (toliau – ir sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-09-T-618-802), kuriuo nusprendė teikti pareiškėjui G. K. valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (b. l. 29-30).
II.
Pareiškėjas G. K. skundu (b. l. 6-8) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-09-T-618-802, kaip priimtą nekompetentingo subjekto, įpareigoti Kauno VGTPT grąžinti pareiškėjo G. K. 2009 m. kovo 2 d. prašymą (reg. Nr. (1.10.)-ATP-510-09) dėl antrinės teisinės pagalbos skyrimo spręsti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. kovo 2 d. kreipėsi į Vilniaus VGTPT su prašymu Nr. (1.10.)-ATP-510-09 dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, tačiau Vilniaus VGTPT, siekdama išvengti interesų konflikto, remdamasi Aprašo nuostatomis, minėtą prašymą persiuntė išnagrinėti Kauno VGTPT, kuri 2009 m. kovo 12 d. priėmė sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-09-T-618-802 teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjo manymu, Kauno VGTPT 2009 m. kovo 12 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-09-T-618-802 yra neteisėtas, pažeidžia jo teises ir įstatymo saugomus interesus, kadangi jį priėmė nekompetentingas subjektas. Teigė, jog ginčo dalykas byloje, kurioje pareiškėjas prašė teisinės pagalbos, yra ne sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, o viešojo administravimo subjekto neteisėtais veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimas, kurioje atsakovas yra Lietuvos valstybė. Taip pat atkreipė dėmesį, kad prašyme dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo nurodė advokatą, kurį siūlo paskirti teisinei pagalbai teikti, o valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 5 dalimi, į tokį siūlymą turi atsižvelgti, tačiau, perdavus pareiškėjo prašymą Kauno VGTPT, ji negali to padaryti. Pabrėžė, kad Vilniaus VGTPT nepateikė jokių motyvų, kokio interesų konflikto siekiama išvengti. Nurodė, jog prašymo perdavimas pažeidžia antrinės teisinės pagalbos teikimo ekonomiškumo principą, kadangi pabrangs kitos apskrities advokato teikiama teisinė pagalba dėl papildomų išlaidų pačiam advokatui ir pareiškėjui susisiekimui, taip pat dėl laiko sąnaudų. Taip, pareiškėjo teigimu, pažeidžiama jo teisė į kokybiškos, efektyvios, ekonomiškos teisinės pagalbos gavimą, taip pat įstatymų saugomi interesai, teritorinio priskirtinumo atitinkamai tarnybai reikalavimai, pareiga skirti advokatą atsižvelgiant į pareiškėjo siūlymą dėl konkretaus advokato, pareiškėjo gyvenamąją vietą bei advokato darbo vietą, ribojama pareiškėjo galimybė užtikrinti tinkamą bendradarbiavimą su kitą apskritį aptarnaujančia tarnyba ir advokatu. Teigė, kad skundžiamas Kauno VGTPT sprendimas pažeidžia principą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principus (nurodė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 1 str., 3 str. 1-4 p.). Pareiškėjas Kauno apygardos administraciniam teismui taip pat pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašydamas ištirti, ar VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas – tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-241 patvirtinto Aprašo normos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies, 7 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir atitinka VGTPĮ 15 straipsnio 8 dalies nuostatas.
Atsiliepimu į skundą (b. l. 12-14) atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašė pareiškėjo G. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Kauno VGTPT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-09-T-618-802.
Pažymėjo, kad pareiškėjas prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą byloje dėl Vilniaus VGTPT veiksmais padarytos žalos atlyginimo, todėl Vilniaus VGTPT, spręsdama klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui, negalėtų likti nešališka. Nurodė, kad, remiantis VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalimi bei Aprašo 3 ir 4.1 punktais, pareiškėjo prašymas nagrinėtinas Kauno VGTPT. Atsižvelgiant į tai, pabrėžė, jog pareiškėjo skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas.
III.
Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 25 d. sprendimu (b. l. 69-72) pareiškėjo G. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo suteikti antrinę teisinę pagalbą byloje, kurioje jis kelia reikalavimą dėl Vilniaus VGTPT priimtu sprendimu padarytos neturinės žalos atlyginimo. Atkreipė dėmesį, kad nors atsakovas minėtoje byloje yra Lietuvos valstybė, tačiau ją atstovauja Vilniaus VGTPT, taigi, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju Vilniaus VGTPT buvo pagrindas vadovautis VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalies bei Aprašo 3 ir 4.1 punktų nuostatomis ir perduoti pareiškėjo prašymą Kauno VGTPT. Pabrėžė, kad, remiantis VGTPĮ nuostatomis, advokatai, esant reikalui, antrinę teisinę pagalbą teikia visoje Lietuvoje ir pareiškėjas atleidžiamas nuo antrinės teisinės pagalbos išlaidų mokėjimo, todėl pareiškėjo argumentai, jog buvo pažeistas ekonomiškumo principas, o advokato iš kitos apskrities paskyrimas teikti antrinę teisinę pagalbą užkerta kelią tinkamai pasinaudoti teise gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat nurodė, kad nėra jokio pagrindo manyti, jog būtų pažeidžiami teritorinio priskirtinumo atitinkamai tarnybai reikalavimai, nes klausimo sprendimo perdavimą numato įstatymai. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-703/2010 konstatavo, jog teisės aktų nuostatos negarantuoja absoliučios asmens teisės reikalauti, kad jo prašymas dėl teisinės pagalbos neatsižvelgiant į situaciją būtų tenkinamas skiriant jo pasirinktą advokatą pasirinktoje tarnyboje, o vertinant nagrinėjamą situaciją asmens ir tarnybos interesų derinimo aspektu darytina išvada, kad įstatymo numatytas būdas išvengti asmens ir tarnybos interesų konflikto yra prioritetinis atskirų asmenų siekiui teisinę pagalbą gauti pasirenkant konkretų advokatą. Taip pat pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 18 d. įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1377-580/2009, kurioje pareiškėjas ginčijo Vilniaus VGTPT 2009 m. kovo 4 d. raštą Nr. (1.10.)-SD-791-09, kurio pagrindu atsakovas nutarė perduoti pareiškėjo 2009 m. kovo 2 d. prašymą Nr. (1.10.)-ATP-510-09 spręsti Kauno VGTPT, konstatavo, jog pareiškėjo prašymas Kauno VGTPT buvo perduotas teisėtai. Nurodė, kad ginčijamas Kauno VGTPT sprendimas atitinka VGTPĮ 18 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus turinio ir formos reikalavimus, be to, kitos aplinkybės, leidžiančios abejoti Kauno VGTPT sprendimo teisėtumu byloje nenustatytos. Atsižvelgiant į tai, konstatavo, kad skundžiamas Kauno VGTPT 2009 m. kovo 12 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-09-T-618-802 yra teisėtas, todėl jį naikinti bei įpareigoti Kauno VGTPT grąžinti pareiškėjo 2009 m. kovo 2 d. prašymą Nr. (1.10.)-ATP-510-09 dėl antrinės teisinės pagalbos skyrimo spręsti Vilniaus VGTPT nėra jokio teisinio pagrindo. Teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkintinas, kadangi nėra pagrindo abejoti VGTPĮ 18 straipsnio 4 dalies nuostatų atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o Aprašo atitikimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir VGTPĮ 15 straipsnio 8 dalies nuostatoms neįeina į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją.
IV.
Apeliaciniu skundu (b. l. 80-81) pareiškėjas G. K. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimą ir Kauno VGTPT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-09-T-618-802 bei įpareigoti Kauno VGTPT grąžinti pareiškėjo 2009 m. kovo 2 d. prašymą Nr. (1.10.)-ATP-510-09 dėl antrinės teisinės pagalbos skyrimo spręsti Vilniaus VGTPT, taip pat tenkinti pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Mano, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė įstatymų nuostatas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teigia, jog teismas neišnagrinėjo esminio klausimo dėl asmenų prašymų perdavimo spręsti kitai tarnybai teisinio reguliavimo atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pažymi, kad byloje, kurioje pareiškėjas prašo teisinės pagalbos, Vilniaus VGTPT yra ne atsakovas, o atsakovo atstovas, todėl VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalis netaikytina. Taip pat nurodo, jog VGTPĮ 15 straipsnio 8 dalis įtvirtina tai, kad lemiamas sprendimas, kuriai tarnybai spręsti klausimą dėl teisinės pagalbos suteikimo, priklauso asmeniui. Mano, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurių galima išvengti, apmokėjimas didina išlaidumą, be to, advokato ir tarnybos buvimas toli akivaizdžiai kliudo asmeniui tinkamai pasinaudoti teisine pagalba.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 87-88) atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašo pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimą nepakeistą.
Pažymi, jog palaiko savo poziciją, motyvus bei argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą, adresuotą Kauno apygardos administraciniam teismui. Atkreipia dėmesį, kad VGTPĮ 15 straipsnio 8 dalis įtvirtina pirminės teisinės pagalbos teikimo tvarką esant interesų konfliktui, o sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priėmimo tvarką, kai kyla interesų konfliktas, reglamentuoja VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalis. Teigia, jog kilus interesų konfliktui tarp asmens, besikreipiančio antrinės teisinės pagalbos, ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, priimančios sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, asmuo neturi teisės pasirinkti, kuri valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba priima sprendimą byloje, kadangi asmens prašymas tokiais atvejais persiunčiamas laikantis Apraše nustatytų taisyklių. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-09-T-618-802 pagrįstumo ir teisėtumo.
Pareiškėjas G. K. teigė, kad priimant minėtą sprendimą jo teisės buvo pažeistos tuo aspektu, kad atsakovas Kauno VGTPT buvo nekompetentingas subjektas nagrinėti jo 2009 m. kovo 2 d. prašymą (reg. Nr. (1.10)-ATP-510-09) dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Nuo 2008 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje ir nagrinėjamai administracinei bylai aktualioje Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas – tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka. Tokia tvarka buvo nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui 2008 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-241 patvirtintus Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priėmimo tvarkos aprašą. Aprašo 3 punktas numato, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą byloje, kurios ginčo dalykas yra jos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, per 3 darbo dienas perduoda nagrinėti kitai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pagal pareiškėjo deklaruotą gyvenamąją vietą. Kai pareiškėjo gyvenamoji vieta yra Vilniuje, prašymas perduodamas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (4.1 p.).
Pažymėtina, kad atsakovui Kauno VGTPT pareiškėjo G. K. 2009 m. kovo 2 d. prašymą (reg. Nr. (1.10)-ATP-510-09) dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo 2009 m. kovo 4 d. raštu Nr. (1.10)-SD-791-09 persiuntė Vilniaus VGTPT, siekdama išvengti interesų konflikto.
Administracinės bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas G. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas skundu panaikinti Vilniaus VGTPT 2009 m. kovo 4 d. raštą Nr. (1.10)-SD-791-09. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo G. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Šį sprendimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822–703/2010 paliko nepakeistą. Minėtoje administracinėje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies, 18 straipsnio 3 dalies bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-241 patvirtinto Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priėmimo tvarkos aprašo 3 ir 4.1 punktų nuostatomis, pritarė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 18 d. sprendime padarytai išvadai, kad pareiškėjo prašymas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai buvo perduotas teisėtai. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjui prašius suteikti antrinę teisinę pagalbą byloje dėl žalos, kuri kildinama iš Vilniaus VGTPT sprendimo neteisėtumo, atlyginimo, Vilniaus VGTPT buvo pagrindas vadovautis VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalimi ir pareiškėjo prašymą persiųsti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, kadangi Vilniaus VGTPT buvo suinteresuota bylos baigtimi. Pažymėjo, kad VGTPĮ ir Aprašo nuostatos negarantuoja absoliučios asmens teisės reikalauti, kad jo prašymas dėl teisinės pagalbos neatsižvelgiant į situaciją būtų tenkinamas skiriant jo pasirinktą advokatą jo pasirinktoje valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje. Anot teisėjų kolegijos, įstatymo numatytas būdas išvengti asmens ir tarnybos interesų konflikto yra prioritetinis atskirų asmenų siekiui teisinę pagalbą gauti pasirenkant konkretų advokatą, o tai, kad asmeniui teisinė pagalba gali būti teikiama kitos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, nepaneigia ir neapriboja šio asmens teisės, ir nereiškia, kad tokiu būdu valdžios įstaigos netarnauja žmonėms.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nėra pagrindo Kauno VGTPT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-09-T-618-802, kuriuo buvo išnagrinėtas pareiškėjo G. K. 2009 m. kovo 2 d. prašymas (reg. Nr. (1.10)-ATP-510-09), persiųstas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, pastarajai priėmus sprendimą nusišalinti nuo prašymo nagrinėjimo ir šį sprendimą įforminus 2009 m. kovo 4 d. raštu Nr. (1.10)-SD-791-09, kurio teisėtumas ir pagrįstumas yra patvirtintas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, pripažinti priimtu nekompetentingo subjekto.
Kitų Kauno VGTPT 2009 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-09-T-618-802 negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo jo naikinti ir tenkinti išvestinį pareiškėjo reikalavimą įpareigojant jo 2009 m. kovo 2 d. prašymą (reg. Nr. (1.10)-ATP-510-09) dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo grąžinti spręsti Vilniaus VGTPT.
Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalies nuostatos (įsigaliojusios nuo 2008 m. liepos 1 d.) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-241 patvirtinto Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priėmimo tvarkos aprašo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms bei Aprašo atitikties VGTPĮ 15 straipsnio 8 daliai. Analogišką prašymą pareiškėjas pateikė ir apeliacinės instancijos teismui.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, teismas turi teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas, kuris turėtų būtų taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009).
Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismui jokių abejonių dėl VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalies nuostatos (įsigaliojusios nuo 2008 m. liepos 1 d.) konstitucingumo nekilo, tokių abejonių nekyla ir apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais, taip pat pažymi, kad Aprašo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir VGTPĮ 15 straipsnio 8 daliai ištyrimas nepriskirtinas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo prašymas netenkinamas.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, jog apeliacinį skundą jis gali paduoti tik per Kauno apygardos administracinį teismą, tokiu būdu pažeisdamas jo teisę priimtą sprendimą skųsti tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pareiškėjas teisę į apeliaciją realizavo, sprendžia, kad minėtas trūkumas yra tik formalus, neturintis jokios įtakos galutiniam teisiniam ginčo rezultatui.
Teisėjų kolegija dėl kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nepasisako, nes jie iš esmės yra susiję ne su skundžiamo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-09-T-618-802, o su Vilniaus VGTPT 2009 m. kovo 4 d. rašto Nr. (1.10)-SD-791-09 teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimu, kas, pareiškėjui pasinaudojus teise skųsti jo atžvilgiu priimtą individualų administracinį aktą, buvo atlikta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 18 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartimi.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Ričardas Piličiauskas
Virgilijus Valančius