Administracinė byla Nr. eA-1304-968/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09221-2023-4

Procesinio sprendimo kategorija: 8.3.2

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. birželio 5 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Beatos Martišienės, Ivetos Pelienės, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. 23S142749, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas), Migracijos departamento 2023 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 23S188419, kuriuo pareiškėjui nurodyta grįžti į užsienio valstybę – Rusiją (toliau – ir 2023 m. spalio 20 d. sprendimas) (toliau abu kartu – ir Sprendimai) bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. kovo 2 d. (neteisingai nurodyta prašymo data laikytina rašymo apsirikimu ir taisytina į 2023 m. rugpjūčio 2 d.) prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas nuolat gyventi). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1.                      Atsakovo Sprendimai neatitinka faktinių aplinkybių ir yra nepagrįsti teisės normomis, reglamentuojančiomis užsieniečių teisinę padėtį, atvykimą, buvimą ir išvykimą iš Lietuvos, todėl yra neteisėti, neatitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų, nemotyvuoti, priimti nesilaikant gero viešojo administravimo principų reikalavimų. Nepagrįsta atsakovo išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. 2023 m. spalio 20 d. sprendimas priimtas vykdant 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą, jis taip pat neteisėtas.

2.2.                      Išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui padaryta dėl to, kad pareiškėjas, atsakydamas į Migracijos departamento parengto klausimyno (toliau – ir Klausimynas) 10 klausimą, ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, atsakė teigiamai. Atsakydamas į Klausimyno 11 klausimą, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas, pareiškėjas pažymėjo, kad Rusijos Federacijai. 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendime taip pat vadovaujamasi Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. balandžio 12 d. raštu Nr. 18-3956 (toliau – ir Raštas). Atsakovas paprašė pareiškėją pateikti papildomą paaiškinimą dėl atsakymų į Klausimyno 10 ir 11 klausimus ir tokius atsakymus gavo. Iš išvados, kurią teikė atsakovas, matosi, kad pareiškėjas nesuvokia Klausimyno 10–11 klausimų esmės ir sąžiningai teikė savo nuomonę dėl neva istorinių aplinkybių, kurias pagrįsti gali tik savo menku išsilavinimu. Atsakovas nesistengė pasiūlyti pareiškėjui išreikšti savo nuomonę plačiau, turint tikslą išsiaiškinti tikrą jo poziciją dėl Lietuvos visuomenei svarbios ir teisės aktais patvirtintos Europos Bendrijos konsoliduotos pozicijos dėl Rusijos karo veiksmų Ukrainos teritorijoje.

2.3.                      Jis Rusijoje trumpai lankėsi 2021 m., po to daugiau ten nevažiavo, tačiau negali būti tikras, kad jo atsakymai į Lietuvoje užpildomą Klausimyną netaps žinomi Rusijos institucijoms. Atsakovas šios aplinkybės nevertino. Iki Klausimyno pateikimo nei VSD, nei atsakovas neturėjo pareiškėjui jokių priekaištų dėl vykdomos veiklos Lietuvoje. Pareiškėjas niekada nebuvo pažeidęs tvarkos, griežtai laikosi teisės aktų reikalavimų, taikomų užsieniečiui, gyvenančiam Lietuvos Respublikoje. VSD iki susipažinimo su pareiškėjo užpildytu Klausimynu neturėjo duomenų, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui ir neteikė atsakovui tokio pobūdžio informacijos.

2.4.                      Pareiškėjo duktė yra Lietuvos Respublikos pilietė, sūnus – Rusijos Federacijos pilietis, turintis leidimą nuolat gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ir ES). Pareiškėjas dirba Šiaulių mieste įrenginių ir gamybinių procesų technologu, darbdavio yra charakterizuojamas teigiamai. Atsakovas tiesiogiai pažeidė pareiškėjo teises ir laisves, garantuojamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 ir 29 straipsniuose bei tiesiogiai pažeidė konstitucines Lietuvos Respublikos pilietės – pareiškėjo dukters – teises, nes nuolatinio ES gyventojo statuso panaikinimas tiesiogiai užkerta galimybę matytis, dalyvauti pareiškėjo vaikų gyvenime. Nors šis faktas, kad pareiškėjas turi du vaikus, paminėtas 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendime, tačiau atsakovas šios aplinkybės neįvertino.

2.5.                      Pripažinus negaliojančiu 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą, turi būti panaikintas ir 2023 m. spalio 20 d. sprendimas.

3.       Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai nurodė, jog jis palaiko Rusijos Federacijos organizuotą karinę operaciją Ukrainoje, o atsakydamas į Klausimyno klausimą apie Krymo priklausomybę, rėmėsi faktine situacija, nes šiuo metu Krymas priklauso Rusijai. Rusija ir Ukraina sprendžia tarpusavio konfliktą dėl žemių, dėl Krymo priklausomybės, ir tai yra tik šių dviejų valstybių reikalas. Pareiškėjas nurodė niekam savo pažiūrų neskleidžiantis, bijantis dėl savo ateities, jei tektų vykti į Rusijos Federaciją ir jis būtų išreiškęs priešingą Rusijai poziciją, už tai jam grėstų baudžiamoji atsakomybė. Pareiškėjas yra gimęs Lietuvoje ir nuolat gyvena leidimų pagrindu, bandė gauti pilietybę, buvo išsilaikęs lietuvių kalbos ir Konstitucijos egzaminą, tačiau pilietybė nebuvo suteikta. Pareiškėjas Rusijos Federacijoje turi tolimesnių giminaičių, tačiau, esant nurodymui išvykti, nežinotų, kur apsistoti ir gyventi, nes visi jo ryšiai yra Lietuvoje. Pareiškėjo atstovas akcentavo, kad Lietuvos institucijos neteisėtai siekia pareiškėją išskirti su artimiausiais žmonėmis, sūnumi ir dukra, bei pažeidžia tarptautinės teisės normas. Pareiškėjas yra sąžiningas žmogus, laikosi įstatymų, nėra padaręs jokių nusižengimų, geranoriškai atsakė į atsakovo Klausimyno klausimus, jis turi savo pažiūras, už kurias negali būti baudžiamas ir netekti galimybės gyventi ten, kur gimė, užaugo, dirba bei gyvena.

4.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

4.1.                      2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendime buvo įvertinti šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika. Pareiškėjas deklaruoja savo gyvenamąją vietą nuo 1996 m. Lietuvos Respublikoje. Pirmasis leidimas nuolat gyventi jam buvo išduotas 1996 m., o vėliau leidimas nuolat gyventi buvo keičiamas. Pareiškėjo buvusi sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė. Pareiškėjo sūnus yra Rusijos Federacijos pilietis, kuris turi leidimą nuolat gyventi. Pareiškėjo duktė yra Lietuvos Respublikos pilietė. Pareiškėjas nuo 1993 m. dirba Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas ne tik vertino pareiškėjo atsakymus į Klausimyno klausimus, bet ir prašė pateikti papildomą paaiškinimą dėl atsakymų į Klausimyno 10 ir 11 klausimus. Pareiškėjas paaiškinime nurodė, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, nes, jo nuomone, Krymas istoriškai priklausė Rusijos Federacijai ir buvo neteisėtai prijungtas prie Ukrainos Respublikos teritorijos vieno valdininko sprendimu. Pareiškėjas pats pildė tiek Klausimyną, tiek ir paaiškinimus, iš kurių matyti aiški pareiškėjo pozicija minėtais klausimais, Migracijos departamento darbuotojai neturi teisės aiškinti ir patarinėti užsieniečiams. Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas turi savo poziciją, kuri iš esmės pateisina Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką. Pareiškėjo baimė būti persekiojamam Rusijos Federacijoje nepagrįsta, nes Klausimynas nėra viešas. Migracijos departamento nuomone, pareiškėjas nepagrįstai reikalauja įrodymų apie jo galimus veiksmus, nes jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus priešiškus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui.

4.2.                      Sprendimas išduoti leidimą nuolat gyventi iš esmės reiškė, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Leidimas nuolat gyventi galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui galėjo būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti.

4.3.                      Ginčijami Sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Pareiškėjo turimi ryšiai su Lietuvos Respublika niekaip nepaneigia ir nenusveria jo galimos grėsmės, įvertinus tai, kad siekiama užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką ir efektyvią užsieniečių kontrolę, apsaugoti visuomenės interesą.

5.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

5.1.                      Ginčijami Sprendimai priimti pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir ES teisės aktais, todėl teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus.

5.2.                      Pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalies piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.). Rusijos karinės agresijos atveju su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys (ar Rusijos režimo politiką palaikantys) šios šalies piliečiai gali būti išnaudoti specialiosioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandai ir dezinformacijai platinti, diversijoms prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdyti. Pareiškėjo sąmoninga pozicija teisinant ne tik Rusijos įvykdytą neteisėtą Krymo aneksiją, bet ir neišprovokuotą karinę agresiją prieš Ukrainą, sudaro pakankamą pagrindą vertinti, kad jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjo pademonstruotas palankumas Rusijos režimui sudaro galimybes ryšiams su Rusija plėtoti ir didina jo gyvenimo Lietuvoje grėsmes valstybės saugumui. Tiek VSD, atlikęs vertinimą, tiek Migracijos departamentas Sprendimuose pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o atsakymai į kitus Klausimyno klausimus nesudaro pagrindo paneigti VSD vertinimo dėl grėsmės nacionaliniam saugumui.

 

II.

 

6.       Regionų administracinis teismas 2024 m. sausio 23 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą. Teismas nusprendė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 9 d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – Migracijos departamento 2023 m. spalio 20 d. sprendimo vykdymo sustabdymą – palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

7.       Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

7.1.                      Pareiškėjui leidimas nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas 2018 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Išduotas leidimas nuolat gyventi galiojo iki 2023 m. rugpjūčio 3 d. 2023 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu ir užpildė Klausimyną.

7.2.                      Pareiškėjas, atsakydamas į Klausimyno 10 klausimą (Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje? Prašome pažymėti savo atsakymą pasirenkant iš dviejų variantų taip ar ne), pažymėjo atsakymo variantą „taip“, o atsakydamas į 11 klausimą (Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Prašome pažymėti savo atsakymą pasirenkant iš dviejų variantų Ukrainai ar Rusijos Federacijai), pažymėjo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai.

7.3.                      Migracijos departamentas 2023 m. balandžio 12 d. gavo VSD Raštą, kuriame nurodyta, kad, VSD vertinimu, jei užsienietis teigiamai atsako į Klausimyno 10 klausimą ir atsakydamas į 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, jog asmuo remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o taip pat, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.

7.4.                      Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu panaikino pareiškėjo leidimą nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas 2023 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėją nusprendė grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę (Rusiją) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2023 m. lapkričio 20 d.

8.       Teismas vadovavosi Įstatymo, Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nuostatomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimais grėsmės nacionaliniam saugumui aspektu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, grėsmės valstybės saugumui aspektais ir įvertinęs pareiškėjo skundo bei teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, priėjo prie išvados, kad pareiškėjo pozicija dėl Krymo priklausomybės ir Rusijos agresijos Ukrainoje yra aiški, nedviprasmiška, nėra pagrindo teigti, kad jis galėjo nesuprasti minėtų klausimų esmės. Pareiškėjas pats nurodė, jog jis žinojo, kokie klausimai bus užduodami Klausimyne, ir turėjo savo poziciją, kaip į juos atsakys. Teismas pažymėjo, kad galimybės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimas asmenims, prijaučiantiems režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais.

9.       Teismas nurodė, jog Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo vertinimą bei nustatė, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas, panaikindamas pareiškėjui leidimą nuolat gyventi, neapsiribojo vien tik Klausimyno atsakymų ištyrimu, tačiau atliko išsamų tyrimą, siekdamas nustatyti tikrąjį pareiškėjo interesą nuolat gyventi Lietuvoje. Pareiškėjui užpildžius Klausimyną, buvo paprašyta pateikti paaiškinimą, kodėl, jo nuomone, Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Pareiškėjas pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad, jo nuomone, Krymas istoriškai priklausė Rusijos Federacijai ir buvo neteisėtai prijungtas prie Ukrainos Respublikos teritorijos vieno valdininko sprendimu. Migracijos departamentas taip pat ištyrė pareiškėjo socialinius bei šeiminius, ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, nustatė, jog pareiškėjas savo gyvenamąją vietą nuo 1996 m. deklaruoja Lietuvos Respublikoje. Pirmasis leidimas nuolat gyventi jam buvo išduotas 1996 m., vėliau leidimas nuolat gyventi buvo keičiamas. Pareiškėjo buvusi sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė. Pareiškėjas turi du pilnamečius vaikus, pareiškėjo duktė yra Lietuvos pilietė, sūnus – Rusijos. Pareiškėjas dirba Lietuvos Respublikoje ir jam yra mokamos draudžiamosios pajamos.

10.       Teismas aptarė visuotinai žinomas aplinkybes dėl Rusijos autokratinio režimo keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui, Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. vasario 24 d. rezoliuciją Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ (toliau – ir Rezoliucija), Nacionalinio saugumo strategijos nuostatas ir nustatęs, kad pareiškėjas pripažįsta Krymo aneksiją Rusijos Federacijai, palaiko Rusijos Federacijos karinę agresiją, sprendė, jog pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui nėra tariama. Įvertinęs minėtas aplinkybes, byloje surinktus duomenis apie pareiškėją, teismas priėjo prie išvados, kad jis galėtų kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pareiškėjas tvirtai palaiko savo išreikštą poziciją, todėl teismas atmetė jo argumentus nesuvokus Klausimyno 10 ir 11 klausimų esmės. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas viso Migracijos departamento tyrimo metu (taip pat ir teismo posėdyje) nuosekliai laikėsi Rusijos karinius veiksmus palaikančios pozicijos. Teismas nenustatė pagrindo panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas nuolat gyventi.

11.       Teismas vadovavosi LVAT praktika dėl VAĮ 10 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir sprendė, kad Sprendimuose faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas nuolat gyventi bei Migracijos departamento 2023 m. spalio 20 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjui nurodyta grįžti į užsienio valstybę – Rusiją, atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Teismas nenustatė teisinio pagrindo panaikinti ginčijamus Sprendimus. Netenkinęs šio pareiškėjo skundo reikalavimo, teismas netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo – įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi. Teismas neanalizavo likusių neesminių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, atmetė pareiškėjo skundą bei netenkino jo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

12.       Teismas nustatė, jog 2023 m. lapkričio 9 d. nutartimi taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – sustabdytas Migracijos departamento 2023 m. spalio 20 d. sprendimo vykdymas iki teismo sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eI2-12701-631/2023 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-09221-2023-4) įsiteisėjimo, t. y. teismas sustabdė atsakovo sprendimo dėl įpareigojimo pareiškėjui išvykti į Rusijos Federaciją vykdymą. Pareiškėjo skundą atmetęs, teismas paliko reikalavimo užtikrinimo priemonę galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

 

III.

 

13.       Pareiškėjas A. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo (Vilniaus apygardos administracinis teismas nuo 2024 m. sausio 1 d. reorganizuotas į Regionų administracinį teismą, todėl apeliaciniame skunde neteisingai nurodytas teismo pavadinimas laikytinas rašymo apsirikimu) 2024 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14.       Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

14.1.                      Įstatymo 4 straipsnio 5, 6 arba 7 dalyje nurodytų sprendimų panaikinti išduotą leidimą gyventi ar jo teisę gyventi Lietuvos Respublikoje arba panaikinti suteiktą pabėgėlio statusą, papildomą arba laikinąją apsaugą apskundimo tvarka (Vilniaus apygardos administraciniam teismui per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos) prieštarauja Konstitucijos 18, 29, 135 straipsniams.

14.2.                      Teismas turėtų kreiptis dėl tarpinio sprendimo priėmimo į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas), nes esant tarptautinės ir nacionalinės teisės normų taikymo konkurencijai turėtų būti sprendžiama vadovaujantis asmenų lygybe, t. y. galioja tarptautinės teisės normos viršenybė prieš nacionalinę.

14.3.                      Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Per visą pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje laikotarpį nebuvo gauta / nustatyta duomenų apie jo keliamą grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui. Pareiškėjas darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, o išvada VSD Rašte dėl potencialios pareiškėjo grėsmės grindžiama vien atsakymais į Klausimyno 10 ir 11 klausimus. Teismas nepaisė LVAT praktikos dėl draudimo formaliai nagrinėti bylas dėl užsieniečiams leidimų / vizų ir kt. išdavimo ar panaikinimo vien formaliais pagrindais, neįvertino buvimo laiko Lietuvoje bei pareiškėjo turimų ryšių su Lietuvos Respublika, neatidžiai, šališkai ir neišsamiai nagrinėjo ir vertino byloje esančias aplinkybes.

14.4.                      Pažeidžiamos pareiškėjo teisės, garantuojamos Konstitucijos, nes jis tik išsakė savo nuomonę, kuri išsiskyrė nuo viešai išreikštos pozicijos dėl Krymo teritorijos priklausymo ir karo veiksmų Ukrainoje, suformuluotos Seimo Rezoliucijoje. Teismo posėdyje pareiškėjas akcentavo, jog Rusijos Federacijos piliečiai persekiojami baudžiamąja tvarka dėl Rusijos karinės operacijos šmeižimo ir Krymo teritorijos priklausymo Rusijai paneigimo, tačiau teismas šios aplinkybės neįvertino ir jos nepaminėjo skundžiamame sprendime. Įstatymo 130 straipsnis draudžia išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jis <...> gali būti persekiojamas dėl politinių priežasčių.

14.5.                      Teismas pažeidė teisingumo principą, nes, neįvertinęs visų esminių bylos aplinkybių, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. VSD Raštas vertintinas kaip specialisto išvada, neturinti išankstinės prejudicinės galios, ir turi būti nagrinėjama teismo lygiagrečiai su kitais faktiniais duomenimis. VSD privalėjo išanalizuoti ir įvertinti pareiškėjo gyvenimo aplinkybes Lietuvoje bei remdamasis konkrečiai nustatytais faktais daryti išvadą dėl jo grėsmės nacionaliniam saugumui. Iš teismų praktikos darytina išvada, kad VSD pažymos dėl grėsmės nacionaliniam saugumui daromos formaliai, visiškai neatsižvelgiant į užsieniečio asmenybę, siejant jį tik su tautybe ir pilietybe (Rusijos Federacijos arba Baltarusijos Respublikos).

14.6.                      Institucijų veiksmai (atsisakymas išklausyti pareiškėjo papildomus paaiškinimus dėl atsakymų į Klausimyną, neįvertinimas pareiškėjo pateiktų duomenų, vadovavimasis formaliu VSD Raštu) prieštarauja gero administravimo principui. Tai, jog VSD išvados nekvestionuojamos ir neskundžiamos, tiesiogiai prieštarauja Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymui (toliau – ir ABTĮ).

14.7.                      Teismas konstatavo, kad atsakovo Sprendimai nepažeidžia pareiškėjo teisės bendrauti su vaikais ir neatskiria neteisėtai (be teismo sprendimo) jų nuo tėvo, nes pareiškėjo vaikai – pilnamečiai. Administraciniams teismams nėra priskirtos civilinės bylos. Pilnametis vaikas turi teisę į išlaikymo priteisimą, jei jis studijuoja, kol sukaks 24 metų amžių, o pareiškėjo duktė studijuoja Klaipėdos kolegijoje ir yra (duomenys neskelbtini) amžiaus. Tai reiškia, kad atsakovo 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas tiesiogiai pažeidė pareiškėjo dukters teises studijuoti ir realizuoti kitas savo konstitucines teises, nes neįvertino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

14.8.                      Šengeno informacinės sistemos 2023 m. lapkričio 30 d. pažymoje pažymėta, kad pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, atsakovas teismo posėdyje nesugebėjo šio aspekto paaiškinti, o teismas neįvertino svarbiausios aplinkybės, kuri savaime yra vienintelis įrodymas, kurio pagrindu teismas atmetė pareiškėjo skundą – grėsmė nacionaliniam saugumui. Jeigu toks pagrindas neįtrauktas į SIS duomenų bazę, vadinasi, tokio pagrindo nėra visai.

15.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su teismo priimtu sprendimu, pakartoja savo argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą, ir papildomai nurodo šias aplinkybes:

15.1.                      Šios kategorijos bylos nagrinėjamos ir apeliacinio skundo padavimo terminai numatyti Įstatymo 140 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodoma, kad priimtas sprendimas gali būti skundžiamas LVAT per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos. Teismas nepažeidė jokių teisės aktų ir apskundimo terminas nebuvo sutrumpintas.

15.2.                      Pareiškėjo argumentai, kad Įstatymo 4 straipsnio 5, 6 arba 7 dalys prieštarauja Konstitucijos 18, 29, 135 straipsniams, ir dėl kreipimosi į ESTT yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti, todėl turi būti atmesti.

15.3.                      Šioje situacijoje aktuali teismų suformuota praktika: „Sprendime pagrįstai konstatuota, kad susiklosčiusių egzistencinių išorinių grėsmių Lietuvos valstybingumui kontekste pareiškėjos, kuri sąmoningai ir nedviprasmiškai pateisina Rusijos įvykdytą ir vykdomą agresiją prieš suverenią valstybę (Ukrainą), t. y. pateisina neteisėtą Krymo aneksiją, gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.)“ (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023).

15.4.                      2023 m. spalio 20 d. sprendimas priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjui buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu. Pareiškėjas, neišvykdamas iš šalies, pažeidė Įstatymo 39 straipsnio 3 punkto nuostatą, kuri nurodo, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas. Iš MIGRIS sistemos matyti, kad pareiškėjas daugiau prašymų nėra pateikęs. Užsieniečių apklausos lape pareiškėjas, atsakydamas į 16 klausimą (Ar pageidauja sugrįžti į kilmės valstybę, į kurią jis turi teisę vykti ar kuri sutinka jį priimti), nurodė TAIP, kurį pasirašė kaip teisingą.

15.5.                      Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad nebuvo atsižvelgta į Įstatymo 130 straipsnio nuostatas, kurios draudžia išsiųsti / grąžinti asmenį į valstybę. 2023 m. spalio 20 d. sprendimas priimtas atsižvelgus į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę. Apeliaciniame skunde nurodytas argumentas apie galimą pareiškėjo baudžiamąjį persekiojimą yra hipotetinis ir niekuo nepagrįstas. Pareiškėjo Klausimyne pažymėta informacija nėra viešai prieinama ir buvo teikta tik teismui, tad nėra jokio pagrindo teigti, kad Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijoms yra žinomi Klausimyne išdėstyti atsakymai ir vien šių atsakymu pagrindu jau pradėtas pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas.

15.6.                      Ginčijami Sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Priimant Sprendimus buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai, tačiau padaryta pagrįsta išvada, kad minėti ryšiai nenusveria pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką.

16.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. VSD atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su skundžiamu teismo sprendimu, akcentuoja nacionalinio saugumo svarbą, pareiškėjo pasirinktus atsakymus į Klausimyno klausimus, jo papildomus paaiškinimus bei teismo posėdyje duotus parodymus ir pabrėžia, kad pareiškėjas tiek vykdant Migracijos departamento procedūras, tiek ir teismo posėdyje akivaizdžiai išreiškė neabejotiną paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad pareiškėjas yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.

17.       Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2024 m. kovo 12 d. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose prašė atsižvelgti į Tarptautinio Teisingumo Teismo 2024 m. vasario 2 d. sprendimą, kuriuo tiesiogiai paneigti atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai. Minimo teismo sprendimo esmė – Ukrainos kaltinimai Rusijos Federacijai dėl 1948 m. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį pažeidimų, kuriuos teismas atmetė arba pripažino nenagrinėtinais. Pagal Konstituciją tarptautinė teisė turi viršenybę prieš nacionalinę. Lietuva tiesiogiai dalyvavo Ukrainos pradėtoje prieš Rusiją byloje, todėl Tarptautinio Teisingumo Teismo 2024 m. vasario 2 d. sprendimas tiesiogiai privalomas vykdyti.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

 

IV.

 

18.       Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. 23S142749, kuriuo pareiškėjui A. P. panaikintas leidimas nuolat gyventi, konstatavus, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir 2023 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. 23S188419, kuriuo pareiškėjui nurodyta grįžti į užsienio valstybę – Rusiją, teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

19.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad atsakovas, priimdamas Sprendimus, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas, išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, todėl Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra teisinio pagrindo.

20.       Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir laikosi pozicijos, jog teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą, netinkamai vertino įrodymus.

 

Faktinės bylos aplinkybės

 

21.       Bylos duomenimis nustatyta ir ginčo nėra dėl to, kad:

21.1.                      Pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, kuriam Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu (kai pasibaigus leidimo nuolat gyventi galiojimui užsieniečio prašymu yra keičiamas leidimas nuolat gyventi) 2018 m. rugpjūčio 3 d. buvo išduotas iki 2023 m. rugpjūčio 3 d. galiojęs leidimas nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini).

21.2.                      Pareiškėjas 2023 m. rugpjūčio 2 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu ir užpildė Migracijos departamento Klausimyną. Atsakydamas į Klausimyno 10 klausimą (Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje? Prašome pažymėti savo atsakymą pasirenkant iš dviejų variantų taip ar ne) jis pažymėjo atsakymo variantą „taip“. Atsakydamas į 11 klausimą (Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Prašome pažymėti savo atsakymą pasirenkant iš dviejų variantų Ukrainai ar Rusijos Federacijai) jis pažymėjo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Pateikdamas papildomą paaiškinimą dėl atsakymų į Klausimyno 10 ir 11 klausimus, pareiškėjas nurodė, jog jis Klausimyne pažymėjo, kad Krymas priklauso Rusijai, nes, jo nuomone, Krymas istoriškai priklausė šiai valstybei ir buvo neteisėtai prijungtas prie Ukrainos Respublikos teritorijos vieno valdininko sprendimu.

21.3.                      VSD 2023 m. balandžio 12 d. rašte Nr. 18-3956 pateikė savo vertinimą, jog jei užsienietis teigiamai atsako į Klausimyno 10 klausimą ir (arba) atsakydamas į 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, jog asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tai taip pat rodo, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.

21.4.                      Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 23S142749 panaikino pareiškėjo leidimą nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Esant panaikintam Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje, Migracijos departamentas 2023 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. 23S188419 nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę (Rusiją) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2023 m. lapkričio 20 d.

22.       Posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas paaiškino, kad atsakydamas, kam priklauso Krymas, vadovavosi faktine situacija, kad šiuo metu Krymas faktiškai priklauso Rusijai, nes Rusija tvarko valstybinius reikalus, ekonomiką, politinį gyvenimą, valstybinė atributika yra Rusijos, valiuta – rublis. Be to, pareiškėjas nurodė, kad atsiimant Rusijos Federacijos pasą jam konsulas paaiškino, jog Klausimyne pateikus atsakymus, kad Krymas priklauso Ukrainai, bus pradėtas baudžiamasis persekiojimas. Pareiškėjo įsitikinimu, Krymas priklauso ir Rusijai, ir Ukrainai, t. y. ginčytina teritorija, pagal Rusijos Federacijos Konstituciją Krymas priklauso Rusijai, o pagal Ukrainos Konstituciją – Ukrainai. Tarp šių valstybių vyksta karinis konfliktas, kaip ir dėl Krymo priklausomybės. Pareiškėjo teigimu, jei šalis kariauja dėl teritorijos, ji priklausys arba laimėjusiai pusei, arba pusei, kurią nustatys šalių susitarimai. Pareiškėjas mano, kad Rusijos Federacijos ir Ukrainos konfliktas – tai šalių vidinis reikalas ir niekas kitas neturi kištis ir šališkai vertinti situaciją. Pareiškėjo teigimu, atsakymai į Klausimyną yra jo nuomonė, kurios jis niekam neprimeta, tačiau paklaustas – neslepia. Jo teigimu, dėl to jokių problemų nekyla nei jam, nei kitiems, jokių realių veiksmų karinės operacijos palaikymui jis nesiima, politiniame gyvenime nedalyvauja.

23.       Byloje yra duomenų apie tokias pareiškėjo privataus ir šeimos gyvenimo aplinkybes:

23.1.                      Pareiškėjas gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje. Duomenų apie ankstyvąjį gyvenimo tarpsnį (vaikystę, lankytą mokyklą ir kt.) byloje nėra. 1989–1991 metais jis atliko būtinąją tarnybą Rusijoje, aviacijos padalinyje, nurodo, kad ėjo eilinio pareigas. 1993 metais pareiškėjas baigė Fryazino elektronikos koledžą. Grįžęs į Lietuvą, nuolat gyvena ir dirba Šiauliuose. Iš pareiškėjo atsakymuose į Klausimyną nurodytų darboviečių Lietuvos įmonėse nuo 1993 metų iki dabar matyti, kad pareiškėjas 2009–2012 metais nedirbo (priežastys neįvardytos). Šiuo metu pareiškėjas gyvena Šiauliuose, dirba įrenginių ir gamybinių procesų technologu, darbdavio yra charakterizuojamas teigiamai.

23.2.                      Pirmasis leidimas nuolat gyventi jam buvo išduotas 1996 metais, vėliau leidimas nuolat gyventi buvo keičiamas.

23.3.                      Pareiškėjo tėvai, buvusi žmona, sūnus ir dukra yra rusų tautybės. Su žmona pareiškėjas išsiskyrė (duomenys neskelbtini) (nors 2023 m. spalio 20 d. Užsieniečio apklausos lape nurodyta, kad yra vedęs). Posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas nurodė, kad jo tėvai gyvena Lietuvoje ir dėl vyresnio amžiaus jis jais rūpinasi. Pareiškėjo dukra, gimusi (duomenys neskelbtini), turi Lietuvos Respublikos pilietybę, studijuoja Klaipėdos kolegijoje. Pareiškėjas teigia, kad jam tenka pareiga ją išlaikyti. Pareiškėjo sūnus, gimęs (duomenys neskelbtini), – Rusijos Federacijos pilietis, turintis leidimą nuolat gyventi Europos Sąjungoje.

23.4.                      1993 metais pareiškėjas išlaikė Konstitucijos pagrindų egzaminą ir lietuvių kalbos egzaminą. Pareiškėjas laisvai kalba, rašo ir supranta lietuviškai. Vis dėlto pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad Komisija dėl pilietybės suteikimo atsisakė jam suteikti pilietybę. Tokio atsisakymo priežasčių pareiškėjas neprisimena.

23.5.                      Duomenų apie padarytus teisės pažeidimus nėra. Duomenų apie aktyviai skleidžiamą nuomonę apie karą Ukrainoje nėra.

23.6.                      Pareiškėjas skunde nurodė, kad paskutinį kartą Rusijoje lankėsi 2021 metais. Tačiau pirmosios instancijos teismo posėdyje įvardijo, kad paskutinis apsilankymas buvo 2019 metais, jis važiavo į pusseserės teismą.

23.7.                      Pareiškėjas Rusijoje turi tolimų giminaičių. Lietuvą pareiškėjas laiko savo gimtine, savo namais, savo šeimos namais.

 

Dėl ilgalaikio gyventojo statusą turinčių trečiosios šalies piliečių, gimusių priimančioje šalyje ir gyvenusių joje didžiąją gyvenimo dalį, statuso 

Dėl proporcingumo principo taikymo sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo 

 

24.       Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo, gimusio Lietuvoje ir gyvenusio joje didžiąją gyvenimo dalį, statusas prilygsta ilgalaikio gyventojo statusui pagal 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvą 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB). Todėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatos, susijusios su tokio jo statuso (ilgalaikio gyventojo statuso) panaikinimu, turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į atitinkamas Direktyvos 2003/109/EB, su kuria yra suderintos Įstatymo nuostatos (Įstatymo 1 str. 2 d., jo priedo 7 p.), nuostatas: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama (žr. 2009 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009, 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011 ir kt.), kad pagal nusistovėjusią ESTT praktiką Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingos institucijos ir teismai privalo taikyti nacionalinę teisę, aiškindami ją atsižvelgiant į direktyvų nuostatas. Ši kompetentingų institucijų ir teismų pareiga aiškinti nacionalinę teisę atsižvelgiant į direktyvų nuostatas pagrįsta tuo, kad valstybės narės įpareigotos pasiekti direktyvoje numatytą tikslą, o pagal Europos bendrijos (toliau – ir EB) steigimo sutarties 10 straipsnį – imtis visų tinkamų priemonių, šių pareigų vykdymą privalo užtikrinti visos šių valstybių narių valdžios institucijos, įskaitant ir teismus, jei tai priklauso jų jurisdikcijai (konkrečiai kalbant, žr. 1984 m. balandžio 10 d. ESTT sprendimo von Colson ir Kamann, 14/83, Rink. p. 1891, 26 p. ir 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimo Marleasing, C-106/89, Rink. p. I-4135, 8 p.). Nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinę teisę, nesvarbu, ar nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi EB steigimo sutarties 249 straipsnio trečiosios pastraipos (pirmiausia žr. 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimo Marleasing, C-106/89, Rink. p. I-4135, 8 p. ir 2008 m. birželio 24 d. ESTT sprendimo Commune de Mesquer, C-188/07, Rink. p. I-4501, 84 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę atitinkant Bendrijos teisę išplaukia iš pačios EB steigimo sutarties sistemos, kadangi ji leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Bendrijos teisės veiksmingumą (žr. šiuo klausimu 2003 m. gegužės 15 d. ESTT sprendimo Mau, C-160/01, Rink. p. I-4791, 34 p.).

25.       Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje dėl Direktyvos 2003/109/EB nurodoma, kad pagrindinis šios direktyvos tikslas – trečiųjų valstybių piliečių, kurie ilgam apsigyveno valstybėse narėse, integracija. Tuo tikslu, kaip nurodyta minėtos direktyvos 16 konstatuojamojoje dalyje, Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, kad ilgalaikiams gyventojams turi būti taikoma sustiprinta apsauga nuo išsiuntimo (2017 m. gruodžio 7 d. sprendimo Wilber López Pastuzano / Delegación del Gobierno en Navarra byloje, Nr. C-636/16, 23 ir 24 p. ir juose nurodyta jurisprudencija).

26.       Direktyvos 2003/109/EB 9 straipsnio, reglamentuojančio statuso panaikinimą arba praradimą, 1 dalis nustato, kad ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, kai: a) paaiškėja, kad ilgalaikio gyventojo statusas įgytas apgaulės būdu; b) nutarta taikyti išsiuntimo priemonę pagal 12 straipsnį; c) praleista ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės išvykus iš Bendrijos teritorijos. Direktyvos 2003/109/EB 12 straipsnio, reglamentuojančio apsaugą nuo išsiutimo, 1 dalis nustato, kad valstybės narės gali priimti sprendimą išsiųsti ilgalaikį gyventoją tiktai tuo atveju, jei jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, o 3 dalis – kad prieš priimdamos sprendimą išsiųsti ilgametį gyventoją, valstybės narės turi atsižvelgti į šiuos veiksnius: a) gyvenimo jų teritorijoje trukmę; b) suinteresuoto asmens amžių; c) to pasekmes suinteresuotam asmeniui ir jo šeimos nariams; d) ryšius su gyvenamąja šalimi arba ryšių su kilmės šalimi nebuvimą.

27.       Direktyvos 2003/109/EB 8 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad ilgalaikio gyventojo statusą norintys gauti ir išlaikyti trečiosios šalies piliečiai neturėtų kelti grėsmės viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui. Viešosios tvarkos sąvoka gali apimti teistumą už rimto nusikaltimo įvykdymą. Sąvokos „visuomenės saugumas“ apibrėžtis Direktyvoje 2003/109/EB nėra pateikiama. Tačiau dėl visuomenės saugumo sampratos yra pasisakęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, kuris yra nusprendęs, kad visuomenės saugumas apima ir valstybės narės vidaus, ir išorės saugumą (žr., be kita ko, 1999 m. spalio 26 d. sprendimo Sirdar, C-273/97, Rink. p. I-7403, 17 p.; 2000 m. sausio 11 d. sprendimo Kreil, C-285/98, Rink. p. I-69, 17 p.; 2000 m. liepos 13 d. sprendimo Albore, C-423/98, Rink. p. I-5965, 18 p. ir 2003 m. kovo 11 d. sprendimo Dory, C-186/01, Rink. p. I-2479, 32 p.). ESTT taip pat yra nusprendęs, kad grėsmė institucijų ir esminių viešųjų tarnybų veikimui bei gyventojų išlikimui, taip pat didelio neigiamo poveikio išoriniams santykiams ar taikiam tautų sugyvenimui rizika arba grėsmė kariuomenės interesams gali paveikti visuomenės saugumą (žr., be kita ko, 1984 m. liepos 10 d. sprendimo Campus Oil ir kt., 72/83, Rink. p. 2727, 34 ir 35 p.; 1995 m. spalio 17 d. sprendimo Werner, C-70/94, Rink. p. I-3189, 27 p.; minėto sprendimo Albore 22 p. ir 2001 m. spalio 25 d. sprendimo Komisija prieš Graikiją, C-398/98, Rink. p. I-7915, 29 p.).

28.       Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje trečiosios šalies piliečiui, įgijusiam ilgalaikio gyventojo statusą, panaikinamas, jeigu: leidimas gautas apgaulės būdu (Įstatymo 54 str. 1 d. 1 p.); jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui (Įstatymo 54 str. 1 d. 2 p.); jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai (Įstatymo 54 str. 1 d. 21 p.); užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės (Įstatymo 54 str. 1 d. 3 p.); užsienietis kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje gyvena ilgiau negu 6 metus arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje įgyja ilgalaikio gyventojo statusą (Įstatymo 54 str. 1 d. 4 p.).

29.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gruodžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2395-624/2023 yra išaiškinęs, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į minėtas Direktyvos 2003/109/EB nuostatas bei aiškinimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja pareigą institucijai, sprendžiančiai dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo pagrindu, numatytu Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatyti, kad: 1) jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apibrėžtis „reali ir pakankamai rimta grėsmė valstybės saugumui“, skirtingai nuo „grėsmės valstybės saugumui“, t. y. mažiau apibrėžto tiek pagal lygį, tiek pagal pasekmes situacijos, konteksto apibūdinimu, susijusi su situacijos, kurioje konkretus veiksmas arba įvykis kelia tiesioginę ir rimtą grėsmę valstybės saugumui, apibūdinimu; 2) ar tokie veiksniai, kaip užsieniečio gyvenimo šalies teritorijoje trukmė, jo amžius, pasekmės jam ir jo šeimos nariams, ryšiai su Lietuvos Respublika ir ryšių su kilmės šalimi buvimas, nebuvimas, nedaro sprendimo, kuris yra pagrindas priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiųsti jį iš šalies (Įstatymo 125 str. 1 d. 1 p., 126 str. 1 d. 3 p.), neproporcingu konkrečioje situacijoje (taip pat žr. 2024 m. sausio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1083-552/2024, 2024 m. vasario 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1049-575/2024).

30.       LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022, 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023, 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2405-968/2023). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo, yra pasisakęs, jog tokiais atvejais ypač svarbus proporcingumo principo taikymas, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius pareiškėjo teisinei padėčiai (pvz., 2024 m. gegužės 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1529-821/2024, 2024 m. vasario 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1049-575/2024, kt.).

31.       Nagrinėjamoje byloje svarbu yra tai, kad pareiškėjas ne tik turi ilgalaikio gyventojo statusą, bet yra gimęs Lietuvoje ir gyvena joje didžiąją gyvenimo dalį. Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT praktikoje tiesiogiai neįvardijama, tačiau implicitiškai patvirtinama prielaida, kad trečiosios šalies piliečiai, gimę priimančioje šalyje ar gyvenę joje didžiąją gyvenimo dalį, turi stipresnį gyventojo statusą nei ilgalaikiai migrantai. Iš tiesų, pagal EŽTT praktiką gimusieji šalyje, atsižvelgiant į sudėtingą istorinį tarptautinį kontekstą turi a priori teisę likti joje neribotą laiką, laikantis nustatytų migracijos taisyklių (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2007 m. sausio 15 d. sprendimą byloje Sisojeva ir kiti prieš Latviją (pareiškimo Nr. 60654/00), kurioje pasisakyta dėl asmenų, kurie, kaip Sovietų Sąjungos piliečiai, septintojo dešimtmečio pabaigoje apsigyveno Latvijoje). Tačiau Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) neužtikrina absoliučios apsaugos nuo išsiuntimo – net trečiosios šalies piliečiai, gimę priimančiojoje šalyje arba persikėlę ten ankstyvoje vaikystėje, gali būti išsiųsti tam tikromis aplinkybėmis.

32.       Įvertinusi tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad:

32.1.                      Ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiems užsieniečiams suteikiama didesnė teisinė apsauga, sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, nei tokio statuso neturintiems užsieniečiams. O trečiosios šalies piliečiai, kurie ne tik įgijo ilgalaikio gyventojo statusą, bet ir yra gimę Lietuvoje bei gyvenę čia didžiąją gyvenimo dalį, gali būti pripažįstami turintys dar stipresnį statusą nei tiesiog ilgalaikio gyventojo statusą turintys užsieniečiai. Ši aplinkybė turi būti patvirtinama tvirta užsieniečio integracija Lietuvoje, esant itin glaudiems asmeniniams ryšiams su Lietuva. Tačiau net ir trečiosios šalies piliečiams, gimusiems Lietuvoje ir gyvenusiems joje didžiąją gyvenimo dalį, nesuteikiama absoliuti apsauga nuo išsiuntimo. Reali ir pakankamai rimta grėsmė valstybės saugumui gali lemti leidimo nuolat gyventi tokiam asmeniui panaikinimą ir išsiuntimą iš šalies.

32.2.                      Sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui, gimusiam Lietuvoje ir gyvenusiam joje didžiąją gyvenimo dalį, panaikinimo, taikomas griežtas proporcingumo reikalavimas, leidžiantis užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų leidimo nuolat gyventi panaikinimas. Šiame kontekste kyla poreikis atsižvelgti į Sąjungos teisėje garantuojamas pagrindines teises, be kita ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, garantuojamą Konvencijos 8 straipsnyje. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas.

 

Dėl ilgalaikio gyventojo statusą turinčių trečiosios šalies piliečių, gimusių Lietuvoje ir gyvenusių joje didžiąją gyvenimo dalį, grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui vertinimo

 

33.       Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99); LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17)). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07)).

34.       Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 4 straipsnio 4 dalyje (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija), be kita ko, nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. To paties straipsnio 5 dalyje (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 ir 2023 m. balandžio 20 d. įstatymo Nr. XIV-1889 redakcija), be kita ko, nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų (nagrinėjamu atveju aktuali institucija – VSD) įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui; leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų (nagrinėjamu atveju aktualios institucijos – VSD) išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo 25 straipsnyje (2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija) nustatyta, kad užsieniečiams išduodami šie leidimai gyventi: 1) leidimas laikinai gyventi; 2) leidimas nuolat gyventi. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

35.       Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018).

36.       Šiame kontekste primintina, jog, institucijai, sprendžiančiai dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo, kyla pareiga nustatyti realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui, o tai susiję su situacija, kurioje konkretus veiksmas arba įvykis kelia tiesioginę ir rimtą grėsmę valstybės saugumui (žr. šio teismo sprendimo 29 punktą ir jame nurodytą LVAT praktiką). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o būdamas viešojo administravimo subjektas turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

37.       LVAT savo praktikoje, vertindamas kompetentingų valstybės institucijų išvadas dėl užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui, siejamos su asmens pažiūromis į situaciją, kurią sukėlė Rusijos vyriausybė Ukrainoje, yra pažymėjęs, kad sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui turi būti grindžiamas individualiu nagrinėjimu. Šiuo aspektu LVAT akcentuoja, kad klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą ir tik individualiu vertinimu pagrįstų argumentų visumos bei duomenų, kad išsiaiškinta tikroji užsieniečio pozicija, pagrindu gali būti priimtas sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui (žr., pvz., 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1610-822/2023, 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023, 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023).

38.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad į klausimyną įtrauktas klausimas dėl to, kam priklauso Krymas (t. y. Rusijos aneksuota Ukrainos teritorija), gali būti susijęs ir su bendrąja prevencija, kai asmenys, išviešinę savo įsitikinimus, tikėtina, užkerta kelią savo ryšių su Rusija plėtojimuisi, tokiu būdu sumažindami jų gyvenimo Lietuvoje galimas grėsmes valstybės saugumui, užsieniečio sąmoninga pozicija teisinant valstybės, kurios pilietis jis yra, įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją sudaro pakankamą pagrindą vertinti, kad jo laikinas gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui, o jis pats, reikšdamas palankumą prokremliškam režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti (žr. 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023).

39.       Šiame kontekste mutatis mutandis svarbūs ir EŽTT praktikoje nagrinėti atvejai, susiję su susitariančiųjų valstybių taikytomis teisinės atsakomybės priemonėmis, reaguojant į taip vadinamus nusikaltimų atsiprašymus (anglų kalba apology of crime), kai tam tikri nusikaltimai neigiami, pateisinami, vertinami teigiamai, idealizuojami (žr., pvz., 2008 m. spalio 2 d. sprendimą byloje Leroy prieš Prancūziją, (pareiškimo Nr. 35109/03)) arba neigiami tam tikri didelės svarbos istoriniai įvykiai (žr., pvz., 2019 m. sausio 8 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Williamson prieš Vokietiją, (pareiškimo Nr. 64496/17)). Visais šiais atvejais EŽTT reikalauja taikyti individualų požiūrį ir atsižvelgti į tai, ar pažiūros išdėstytos įtemptoje politinėje ir socialinėje aplinkoje, koks yra pažiūrų pareiškimo tiesioginis ir platesnis kontekstas bei koks šių pažiūrų išsakymo būdas (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Perincek prieš Šveicariją, (pareiškimo Nr. 27510/08)). Šie kriterijai yra svarbūs aspektai, į kuriuos reikia atsižvelgti ir nagrinėjamu atveju.

40.       Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nepaisant to, jog pareiškėjas yra privatus asmuo, kuris išreiškė savo pažiūras inicijuotų administracinių procedūrų dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje pratęsimo metu, o ne per plačiai visuomenei ar jos daliai prieinamas priemones, tai tik iš dalies apriboja jo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui neigiamą vertinimą. Palaikymas, demonstruojamas Rusijos vyriausybės veiksmams ir politikai, gali būti suprantamas, kaip apimantis ne tik aktyvias plataus masto pažiūrų reiškimo formas, bet ir nedviprasmišką įsitikinimų pareiškimą kompetentingoms valstybės institucijoms, kai toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, jog nagrinėjamas kriterijus nustatomas ir vertinamas atsižvelgiant į valstybės saugumo priežastis (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023).

41.       Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, akcentuoja, jog tikroji trečiosios šalies piliečio, gimusio Lietuvoje ir gyvenusio joje didžiąją gyvenimo dalį, pozicija dėl Rusijos vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą (įskaitant Krymo priklausomybę) yra itin svarbus kriterijus, sprendžiant dėl tokio asmens keliamos grėsmės nacionaliniam valstybės saugumui, tačiau negali lemti automatinio realios ir pakankamai rimtos grėsmės valstybės saugumui konstatavimo. Tokiai grėsmei nustatyti reikalingas išsamus individualus kompleksinis asmenį charakterizuojančių savybių ir faktinių aplinkybių vertinimas (šeiminė ir socialinė padėtis, integravimasis, gyvenimo Lietuvoje trukmė, socialiniai, ekonominiai ryšiai ir kt.), įskaitant asmens buvusius ir esamus ryšius su kilmės valstybe (asmens eitos pareigos valstybės struktūrose, tęsiama aktyvi režimus palaikanti veikla, aplinkybė, ar asmuo vyksta į pilietybės valstybę, ir kt.).

42.       Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, jog Valstybės saugumo departamentas pateikė Migracijos departamentui 2023 m. balandžio 12 d. raštą, kuriame nėra individualizuojama konkrečiai pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui, o tik pateikiamas bendras situacijos vertinimas apie užsieniečius, teigiamai atsakiusius į Klausimyno 10 klausimą ir (arba), kurie atsakydami į 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, siūlant Migracijos departamentui vertinti, kad jie taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai bei kad tai rodo, kad užsienietis remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o taip pat, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Šiame VSD rašte nėra nurodyti individualūs pareiškėjo duomenys, nėra daromos konkrečios išvados, susijusios su išskirtinai pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, nors, įstatymų leidėjas yra nurodęs, kad būtent VSD teikia išvadą dėl konkretaus asmens keliamos (nekeliamos) grėsmės valstybės saugumui. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie jokią kitą VSD išvadą dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui.

43.       Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog leidimo nuolat gyventi užsieniečiui išdavimo klausimas gali būti sprendžiamas tik gavus VSD išvadą, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui (Įstatymo 4 str. 4, 5 d.), daro išvadą, jog tokiu būdu yra nustatoma pareiga VSD pateikti išvadą dėl konkretaus užsieniečio grėsmės įvertinimo, kuri pagal savo esmę turi būti personalizuota, skirta tam individualiam atvejui. Todėl neindividualizuotas VSD raštas, kuriame pateikiamas bendro pobūdžio siūlymas Migracijos departamentui priimant sprendimus dėl užsieniečių, teigiamai atsakiusių į Klausimyno 10 klausimą ir (arba) į 11 klausimą nurodžiusių, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, nesiųsti papildomai vertinti VSD bei kad minėti atsakymai reiškia, jog užsienietis yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, negali būti prilyginamas Įstatyme nustatytai VSD išvadai, kuri turi būti skirta tam konkrečiam asmeniui. Svarbu paminėti ir tai, kad toks bendro pobūdžio VSD raštas nepripažintinas pakankamu Migracijos departamentui, priimančiam galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, visapusiškai įvertinti individualią asmens situaciją ir priimti objektyviais duomenimis pagrįstą sprendimą. Poreikį individualizuoti VSD išvadas patvirtina ir nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2023 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2274-520/2023, 2023 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2430-520/2023, 2024 m. gegužės 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1529-821/2024, kt.).

44.       Šiame kontekste svarbu pabrėžti ir tai, kad tokiais atvejais, kaip nagrinėjamoje byloje, kai asmuo gimė ir didžiąją gyvenimo dalį pragyveno Lietuvoje, t. y. tikėtina, egzistuojant stipriam ryšiui su Lietuva, tvirtai integracijai Lietuvoje, VSD turėtų atlikti ypatingai kruopštų asmens tyrimą, o teikiama individualizuota išvada dėl tokio asmens grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimo turėtų būti itin išsami, sudaranti galimybę daryti pagrįstą išvadą, ar asmuo, dėl kurio leidimo nuolat gyventi yra sprendžiama, kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui. VSD tyrimas turėtų atskleisti tokius svarbius duomenis apie asmenį, kaip asmens buvę ir esami ryšiai su kilmės valstybe (asmens eitos pareigos valstybės struktūrose, tęsiama aktyvi režimus palaikanti veikla, su asmens vykimu į kilmės valstybę susijusios aplinkybės, aktyvus saitų su kilmės valstybe palaikymas ir kt.), bei kitą individualiam atvejui reikšmingą informaciją (pvz., su pilietybės (ne)išdavimu susiję aspektai). VSD nepateikus išsamios individualizuotos išvados apie ilgalaikį trečiosios šalies pilietį, gimusį ir didžiąją gyvenimo dalį pragyvenusį Lietuvoje, Migracijos departamentas turi pareigą pakartotinai kreiptis į VSD dėl tokios išvados pateikimo.

45.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Pažymėtina, kad Teisingumo Teismo praktikoje, nors ir kitokio teisinio reguliavimo aiškinimo kontekste, pažymėta, kad sprendžiančioji institucija turi turėti visą reikšmingą informaciją ir, atsižvelgdama į ją, pati įvertinti faktus ir aplinkybes, kad būtų nustatyta jos sprendimo prasmė ir jis būtų išsamiai motyvuotas. Ši institucija turi savarankiškai įvertinti už nacionalinį saugumą atsakingos specializuotos institucijos pateiktos informacijos apimtį ir jos svarbą priimtinam sprendimui, todėl neprivalo remtis nemotyvuota nuomone, kurią pateikė tokios specializuotos institucijos, remdamosi vertinimu, kurio faktinis pagrindas sprendžiančiajai institucijai nebuvo pateiktas (žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimą byloje Országos Idegenrendeszeti Főigazgatóság ir kt., C-159/21).

46.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad VSD neatliko pareiškėjo grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimo, o Migracijos departamentas nesikreipė į VSD dėl individualaus pareiškėjo grėsmės vertinimo ir, darydamas išvadą apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui bei priimdamas sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovavosi minėtu bendro pobūdžio 2023 m. balandžio 12 d. VSD raštu, neidentifikuojančiu individualios pareiškėjo situacijos grėsmės nacionaliniam saugumui aspektu.

47.       Šiuo atveju buvo išsiaiškintos ne visos reikšmingos faktinės aplinkybės nacionalinio saugumo grėsmių kontekste. Šią spragą turėtų užpildyti VSD, pateikdamas Migracijos departamentui išsamią individualizuotą išvadą apie pareiškėją. Pavyzdžiui, svarbu išsiaiškinti tai, kodėl 1993 metais išlaikius egzaminus pilietybei gauti, pilietybė pareiškėjui galiausiai nebuvo suteikta (pareiškėjas priežasčių neprisimena, duomenų apie tai byloje nėra). Be to, byloje pateikta nenuosekli informacija apie pareiškėjo lankymąsi Rusijoje, skirtingai įvardijamas pareiškėjo paskutinis apsilankymas – teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad paskutinį kartą lankėsi 2019 metais, kai kartu su tėvais važiavo į pusseserės teismą, tačiau pareiškime įvardijama, kad Rusijos Federacijoje trumpai lankėsi 2021 metais. Neaiškūs pareiškėjo socialiniai ryšiai Rusijoje. Iš pareiškėjo atsakymuose į Klausimyną nurodytų darboviečių Lietuvos įmonėse nuo 1993 metų iki dabar matyti, kad pareiškėjas 2009–2012 metais nedirbo, tačiau priežastys neįvardytos, todėl svarbu išsiaiškinti aplinkybes apie pareiškėjo veiklą minėtu laikotarpiu. 

48.       Konstatuotina, kad neatlikus tinkamo tyrimo aptartais aspektais, negalima spręsti, ar iš tiesų pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Tik išsiaiškinus nurodytas bei kitas aplinkybes, svarbias pareiškėjo vertinimui nacionalinio saugumo grėsmių kontekste, Migracijos departamentas galėtų tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi.

 

Dėl ilgalaikio gyventojo statusą turinčių trečiosios šalies piliečių, gimusių Lietuvoje ir gyvenusių joje didžiąją gyvenimo dalį, privataus gyvenimo apsaugos

 

49.       Konvencijos 8 straipsnis garantuoja privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą. Kai trečiosios šalies pilietį, gimusį Lietuvoje ir gyvenusį joje didžiąją gyvenimo dalį, sieja tvirti asmeniniai ryšiai su Lietuva, jis gali veiksmingai remtis Konvencijos 8 straipsnio garantuojama privataus gyvenimo apsauga.

50.       Vis dėlto, šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teismams suteikiamą vertinimo laisvę patvirtina EŽTT praktika, pagal kurią jokia trečiosios šalies piliečių kategorija negali pretenduoti į absoliučią apsaugą. Remiantis EŽTT praktika, Konvencija neužtikrina užsieniečio teisės atvykti į tam tikrą šalį arba joje gyventi, o Susitariančiosios valstybės pagal nusistovėjusią tarptautinę teisę ir sutartinius įsipareigojimus, įskaitant Konvenciją, turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą, apsigyvenimą ir išsiuntimą. Tačiau priemonės, ribojančios teisę apsigyventi šalyje, tam tikrais atvejais gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnį, jei jos sukelia neproporcingą poveikį atitinkamų asmenų privataus ar šeimos gyvenimui arba abiem (žr. 2012 m. birželio 26 d. didžiosios kolegijos sprendimo byloje Kurić ir kiti prieš Slovėniją (pareiškimo Nr. 26828/06) 355 p. nurodytą teismo praktiką).

51.       Analizuojant EŽTT praktiką, matyti, kad iškilus viešojo intereso ir privačių interesų konkurencijai, visais šiais atvejais taikomas griežtas proporcingumo vertinimas. Vertinamos aplinkybės, susijusios su pareiškėjų dalyvavimu darbo rinkoje, išsilavinimu, socialiniais ryšiais, pilietybe ir kalbine integracija. Siekiant nustatyti užsieniečio socialinės integracijos tvirtumą, atsižvelgiama į įvairius kriterijus, tokius, kaip:

51.1.                      Istorinis tarptautinis kontekstas. Šiuo klausimu EŽTT yra pripažinęs, kad konkrečių priemonių, kurių imamasi trečiosios šalies piliečių atžvilgiu, tikslo vertinimas negali būti atsietas nuo platesnio konstitucinės ir tarptautinės teisės susitarimų, šaliai atkūrus nepriklausomybę, konteksto. Todėl valdžios institucijų siekis apginti šalies nacionalinio saugumo interesus, kuriems grėsmę gali kelti kitos šalies pilietybę turintys asmenys, tarnaujantys ar tarnavę Sovietų Sąjungos karinėse pajėgose, yra teisėtas tikslas Konvencijos 8 straipsnio 2 dalies prasme (2003 m. spalio 9 d. didžiosios kolegijos sprendimo byloje Slivenko prieš Latviją (pareiškimo Nr. 48321/99) 111 p.). Teisėtu tikslu EŽTT praktikoje pripažintas ir valdžios institucijos siekis suformuoti pilietinę visuomenę po Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos (JSFR) žlugimo (minėto sprendimo byloje Kurić ir kiti prieš Slovėniją 352 p.). Kartu ypač svarbu akcentuoti, kad priklausymas minėtoms trečiųjų šalių piliečių grupėms pats savaime ribojimų būtinumo nepagrindžia, jei nėra atliekamas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas. Slivenko byloje EŽTT aiškiai nurodė, jog negali sutikti su tuo, kad pareiškėjai galėtų būti laikomi keliančiais pavojų Latvijos nacionaliniam saugumui vien dėl to, jog priklauso pirmojo pareiškėjo tėvo, buvusio sovietų karininko, kuris pats nekėlė tokio pavojaus, šeimai (minėto sprendimo byloje Slivenko prieš Latviją 122 ir 127 p.).

51.2.                      Ypatinga trečiosios šalies piliečių, gimusių priimančiojoje šalyje arba persikėlusių ten ankstyvoje vaikystėje, padėtis. Šis aspektas, be kita ko, buvo akcentuojamas Borisov prieš Lietuvą byloje (2011 m. birželio 14 d. sprendimo byloje Borisov prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 9958/04) 111 p.). Be to, kaip nurodoma atskirojoje nuomonėje, pateiktoje Kurić byloje, „<...> tam tikrais atvejais ilgalaikius teisėtus gyventojus sieja stipresni ryšiai su priimančiąja šalimi nei su šalimi, kurios pilietybę jie turi. Jie dalyvauja ekonomikoje dirbdami ir mokėdami mokesčius, jiems daro įtaką priimančiosios šalies kultūra, kalba ir išsilavinimas. Dėl šios realybės pilietybė apibrėžiama kaip teisinis, o ne veiksmingas / aktyvus ryšys su šalimi. Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad nors 8 straipsnis nenumato absoliučios apsaugos nuo išsiuntimo bet kuriai užsieniečių kategorijai, įskaitant tuos, kurie gimė priimančiojoje šalyje arba persikėlė ten ankstyvoje vaikystėje, reikia atsižvelgti į ypatingą užsieniečių padėtį, didžiąją, jei ne visą, vaikystę praleidusių priimančiojoje šalyje, ten užaugusių ir ten įgijusių išsilavinimą (žr. Üner § 55 ir Maslov § 74). Dėl šios priežasties mes žiūrime į socialinių ryšių su priimančiosios šalies bendruomene sumą kaip į „privataus gyvenimo“ sąvokos dalį. Išsiuntimo į pilietybės šalį samprata be jokio kito pagalbinio elemento neįtikina ir trukdo pareiškėjo asmeniniam ir šeimos gyvenimui.“

51.3.                      Dalyvavimas darbo rinkoje, išsilavinimas. Į dalyvavimo darbo rinkoje bei išsilavinimo kriterijus EŽTT praktikoje atsižvelgiama, nors ir tik daugiau ar mažiau atsitiktinai. Minėti veiksniai ypač akcentuoti Slivenko prieš Latviją byloje (123 p.) ir Borisov prieš Lietuvą byloje (111 p.).

51.4.                      Kalbinė integracija. Iliustratyvus kalbos mokėjimo kriterijaus taikymo pavyzdys yra Slivenko prieš Latviją byla (124 p.). Dėl Latvijos Vyriausybės argumento, susijusio su pareiškėjų latvių kalbos mokėjimo lygiu, EŽTT pažymėjo, kad tiek, kiek tai yra reikšminga aplinkybė, nebuvo įrodyta, kad pareiškėjų kalbos mokėjimo lygio – nors dėl tikslaus lygio ginčijamasi – nepakako normaliam kasdieniniam gyvenimui Latvijoje. Visų pirma, nėra įrodymų, kad pareiškėjų latvių kalbos žinių lygis kaip nors skyrėsi nuo kitų Latvijoje gyvenančių rusakalbių, įskaitant tuos, kurie galėjo įgyti „buvusių SSRS piliečių“ statusą pasilikti gyventi Latvijoje nuolat.

51.5.                      Socialiniai ryšiai su artimaisiais. Nors pagal EŽTT formuojamą praktiką tam, kad asmuo galėtų veiksmingai remtis šeiminio gyvenimo apsauga, paprastai reikalaujama nustatyti ryšius su mažaisiais šeimos nariais (pvz., Borisov byla) arba suaugusių asmenų atveju – tai, kad santykiai peržengia įprastinius suaugusių šeimos narių ryšius (2012 m. liepos 3 d. sprendimo byloje Samsonnikov prieš Estiją (pareiškimo Nr. 52178/10) 87 p., sprendimo byloje Slivenko 97 p.), socialinių ryšių visuma išlieka sudėtine privataus gyvenimo dalimi (sprendimo byloje Slivenko 97 p.).

51.6.                      Apsisprendimas turėti trečiosios šalies pilietybę. Pastarasis kriterijus EŽTT praktikoje nėra vertinamas vienareikšmiškai. Viena vertus, 2012 m. didžioji kolegija Kurić byloje pažymėjo, kad užsienietis, teisėtai gyvenantis šalyje, gali pageidauti toliau gyventi šioje šalyje, neįgydamas būtinai tos šalies pilietybės. Priemonės, skirtos įteisinti trečiosios šalies piliečių gyvenimą, jiems nepriėmus priimančios šalies pilietybės, EŽTT vertinimu, nebūtų pažeidusios teisėtų tikslų, siekiančių kontroliuoti užsieniečių gyvenimą ar sukurti Slovėnijos piliečių korpusą, ar abiejų tikslų kartu (sprendimo byloje Kurić 357 p.). Kita vertus, po Kurić bylos paskelbtame Samsonnikov sprendime aplinkybė, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą dėl Rusijos pilietybės, buvo vertinama kaip pakankamas ryšys ir susitapatinimas su ta šalimi (sprendimo byloje Samsonnikov 88 p.).

52.       Be išvardytų EŽTT praktikoje paminėtų kriterijų, siekiant įvertinti užsieniečio socialinės integracijos tvirtumą, gali būti atsižvelgiama ir į tokias aplinkybes, kaip: gyvenimo Lietuvoje trukmė (pvz., 2024 m. sausio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-881-629/2024), asmens amžius ir sveikata (pvz., garbaus amžiaus asmeniui reikia šeimos slaugos – LVAT 2023 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2451-1188/2023); pateiktas prašymas suteikti pilietybę ir aktyvus ryšių su kilmės valstybe nutraukimas (parduotas kilmės valstybėje turėtas nekilnojamasis turtas – 2023 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2315-602/2023); Lietuvos mokamos pensijos gavimas (pvz., 2024 m. sausio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-881-629/2024); nuosavybės teise Lietuvoje turimas nekilnojamasis turtas (pvz., 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1891-662/2023, 2024 m. sausio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-881-629/2024); kt.

53.       Įvertinus nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes aktualios EŽTT praktikos kontekste, matyti, kad pareiškėjo šeimos ryšiai vertintini kaip silpnesni (pareiškėjas yra išsiskyręs, jo vaikai – suaugę). Tačiau atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas gimė Lietuvoje, čia gyvena didžiąją gyvenimo dalį, bei įvertinus aplinkybes, susijusias su darbine veikla bei pajamų šaltiniu, išlaikytu Konstitucijos pagrindų egzaminu, išlaikytu lietuvių kalbos egzaminu ir galimybe laisvai bendrauti lietuvių kalba, reikia pripažinti, kad pareiškėjo socialinių ryšių visuma patenka į „privataus gyvenimo“, kaip jis apibrėžtas Konvencijos 8 straipsnyje, apsaugos sritį.

 

Dėl ginčijamų Sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo

 

54.       Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, byloje nustatytas aplinkybes, nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl ginčijamų Sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

55.       Pirmiausia pažymėtina, kad, kaip jau buvo nustatyta, Migracijos departamentas sprendimą panaikinti pareiškėjo (trečiosios šalies piliečio, turinčio ilgalaikio gyventojo statusą, gimusio Lietuvoje bei gyvenusio čia didžiąją gyvenimo dalį) leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje priėmė, nesant privalomo VSD atlikti išsamaus ir visapusiško pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimo. Be to, kiek tai susiję su pareiškėjo privataus gyvenimo aplinkybių vertinimu, pažymėtina, jog atsakovo 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendime tėra nurodyta informacija apie pareiškėjo deklaruotą gyvenamąją vietą, pirmojo leidimo nuolat gyventi išdavimo metus, buvusios santuokos bei pareiškėjo vaikų duomenys ir darbo Lietuvos Respublikoje faktas, taip pat deklaratyviai konstatuota, kad nei pareiškėjo asmeniniai interesai, nei jo Lietuvoje pragyventas laikotarpis negali būti svarbiau už Lietuvos Respublikos valstybės saugumą. Šiame sprendime nėra pasisakyta dėl kitų pareiškėjo privataus gyvenimo aspektų, nevertintos pareiškėjo pastangos integruotis į Lietuvos visuomenę (pvz., išlaikytas Konstitucijos pagrindų egzaminas, išlaikytas lietuvių kalbos egzaminas, galimybė laisvai bendrauti lietuvių kalba, kt.), socialinių, kultūrinių, ekonominių, šeiminių ryšių stiprumas su Lietuva ir šalimi, į kurią užsienietis turėtų išvykti (esami socialiniai, giminystės ryšiai, lankymosi Rusijoje aplinkybės ir kt.).

56.       Pabrėžtina, kad Migracijos departamento sprendimai, faktiškai lemiantys tai, kad asmuo privalės išvykti iš šalies, negali apsiriboti vien deklaratyvia fraze, kad nacionalinis valstybės saugumas yra svarbesnis interesas, o turi detaliai atskleisti individualų vertinimą, kodėl būtent institucijos parinkta priemonė yra laikytina proporcinga konkrečiu atveju.

57.       Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ypač svarbus proporcingumo principo taikymas, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius pareiškėjo teisinei padėčiai. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015).

58.       Konstatuotina, kad Migracijos departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, neatliko kompleksinio informacijos, susijusios su pareiškėju, vertinimo. Neatlikus tinkamo tyrimo aptartais aspektais, nėra galima spręsti, ar iš tiesų pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, juo labiau – ar taikyti apribojimai – leidimo nuolat gyventi nepakeitimas (panaikinimas) ir grąžinimas į užsienio valstybę Rusiją – yra būtini siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas pamatines vertybes (valstybės nepriklausomybė, demokratija ir respublika), konstituciškai svarbius tikslus, taip pat ar yra proporcingi individualioje situacijoje (taip pat žr. LVAT 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1384-624/2024).

59.       Be to, išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, jog nagrinėjamu atveju susiklostė tokia teisinė situacija, kad atsakovas Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 30 d. priimdamas sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas nuolat gyventi, panaikino jau nebegaliojantį pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje iki 2023 m. rugpjūčio 3 d. ir neišnagrinėjo pareiškėjo 2023 m. rugpjūčio 2 d. paduoto prašymo dėl šio leidimo pakeitimo Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Pažymėtina, jog leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, šis leidimas įforminamas penkeriems metams, o praėjus šiam terminui – keičiamas (Įstatymo 53 str. 4 d.).

60.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog, jei viešojo administravimo subjektui yra pateiktas konkretus prašymas priimti tam tikrą administracinį sprendimą, šis subjektas ir turi priimti tokį administracinį sprendimą (teigiamą arba neigiamą), kaip jį įpareigojo įstatymų leidėjas, užuot priėmus kitos rūšies administracinį sprendimą (žr., pvz., 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013; 2015 m. kovo 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1433-146/2015).

61.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuota, jog asmens prašymo perkvalifikavimas, iš esmės nepriimant įstatyme numatytų sprendimų, prilyginamas pareigos motyvuoti priimamus administracinius aktus pažeidimui. Tokia situacija taip pat nėra suderinama su Viešojo administravimo įstatymo įtvirtintu objektyvumo principu (žr., pvz., 2015 m. kovo 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1433-146/2015).

62.       Kaip jau minėta, pareiškėjas į Migracijos departamentą kreipėsi dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo, o Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog viešojo administravimo subjektai administracinius sprendimus gali priimti savo iniciatyva arba gavę asmenų prašymus ar skundus. Tačiau Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendime nesprendė ir nevertino klausimo dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo, t. y. neišsprendė pareiškėjo prašymo, be to, panaikino jau nebegaliojantį leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

63.       Administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai (Viešojo administravimo įstatymo 10 str. 5 d. 5 ir 6 p.). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad kai neišsprendžiamas prašymas dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, o vien tik panaikinamas išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tokio pobūdžio Migracijos departamento sprendimas pripažįstamas nepagrįstu ir neteisėtu (žr., pvz., 2023 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2023; 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2045-442/2023, 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2430-520/2023).

64.       Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju VSD nėra atlikęs išsamaus ir visapusiško pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimo, atsakovas neatliko kompleksinio informacijos, susijusios su pareiškėju, vertinimo ir neišnagrinėjo pareiškėjo prašymo dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo, konstatuotina, kad Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra naikintinas. Taip pat naikintinas ir Migracijos departamento 2023 m. spalio 20 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjui nurodyta grįžti į užsienio valstybę – Rusiją, kadangi šis sprendimas priimtas Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo pagrindu, panaikinus pareiškėjui leidimą nuolat gyventi.

65.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo apskųsti Sprendimai panaikinami ir Migracijos departamentas įpareigojamas pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.

66.       Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog neįpareigoja Migracijos departamento priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą. Šiuo atveju teismo įpareigojimas apsiriboja tik nurodymu Migracijos departamentui iš naujo atlikti veiksmus, kurie šiuo nagrinėjamu atveju teismo pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų.

67.       Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai (pvz., dėl Rusijos Federacijos piliečių baudžiamojo persekiojimo, dėl nekvestionuojamų VSD išvadų, dėl žymos Šengeno informacinėje sistemoje, dėl Tarptautinio Teisingumo Teismo 2024 m. vasario 2 d. sprendimo) byloje susiklosčiusios situacijos vertinimo nekeičia, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

 

Dėl prašymų kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

 

68.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas turėtų kreiptis dėl tarpinio sprendimo priėmimo į ESTT, nes, jo nuomone, nagrinėjamu atveju yra tarptautinės ir nacionalinės teisės normų taikymo konkurencija. Įvertinus šiuos pareiškėjo teiginius ir ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo. Todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo netenkinamas.

69.       Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad, jo nuomone, ginčui aktualus teisinis reglamentavimas prieštarauja Konstitucijai, t. y. Įstatymo 1401 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad užsienietis, gavęs šio Įstatymo 4 straipsnio 6, 7 arba 8 dalyje nurodytą sprendimą panaikinti jam išduotą leidimą gyventi ar jo teisę gyventi Lietuvos Respublikoje arba panaikinti jam suteiktą pabėgėlio statusą, papildomą arba laikinąją apsaugą, turi teisę jį skųsti pirmosios instancijos administraciniam teismui per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, prieštarauja Konstitucijos 18, 29, 135 straipsniui. Pažymėtina, kad pareiškėjas neformuluoja konkretaus prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, tik jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą yra suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Būtent teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nagrinėjamu atveju išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl taikomų teisės aktų atitikties Konstitucijai, todėl nagrinėjamu atveju pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra. Be to, paminėtina ir tai, kad užsieniečių teisinės padėties bylos įstatymų leidėjo yra priskiriamos skubiai nagrinėjamų bylų kategorijai, atsižvelgiant į sprendžiamų klausimų poveikį asmens privačiam ir šeimos gyvenimui. Siekiant užtikrinti teisės kreiptis į teismą veiksmingą įgyvendinimą, administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad terminas pateikti skundą gali būti atnaujinamas.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

70.       Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

71.       Nagrinėjamu atveju galutinis teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

72.       Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė dokumentų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 41 str. 1 d.), todėl nesprendžiamas pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Kita vertus, klausimą dėl žyminio mokesčio priteisimo teismas sprendžia ex officio (pagal pareigas), nepriklausomai nuo to, ar toks reikalavimas nurodytas procesiniuose dokumentuose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2012; 2019 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-294-611/2019; LVAT 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2316-602/2023, 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1912-629/2023).

73.       ABTĮ 35 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą, pareiškimą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 30 eurų žyminis mokestis. Pagal to paties straipsnio 3 dalį skundus (prašymus, pareiškimus) paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 proc. už atitinkamą skundą (prašymą, pareiškimą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą (ABTĮ 38 str. 1 d. 1 p.). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi teismo ar teisėjo nutartimi, ABTĮ 38 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.

74.       Pareiškėjo atstovas advokatas N. Kuznecovas (2023 m. lapkričio 3 d. atstovavimo sutartis) skundą pirmosios instancijos teismui pateikė elektroninių ryšių priemonėmis, o tai reiškia, kad pareiškėjas, vadovaudamasis ABTĮ 35 straipsnio 1 ir 3 dalimis, turėjo sumokėti 22,50 Eur žyminio mokesčio. Pareiškėjo atstovas per EPP sumokėjo 30 Eur žyminį mokestį, todėl jam grąžinama permokėta 7,50 Eur žyminio mokesčio suma, o 22,50 Eur žyminio mokesčio priteisiama iš atsakovo.

75.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, o 2024 m. kovo 25 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktame prašyme nurodė, kad už advokato paslaugas mokėjo dalimis. Išlaidoms pagrįsti pareiškėjas pateikė 2024 m. vasario 3 d. mokėjimo nurodymą 1 200 Eur sumai ir 2024 m. kovo 13 d. mokėjimo nurodymą 800 Eur sumai.

76.       ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos, be kita ko, išlaidos advokato teisinėms paslaugoms apmokėti. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato pagalbai apmokėti, o atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.

77.       Pagal Rekomendacijų 8.10 punktą maksimalus užmokesčio dydis už apeliacinio skundo parengimą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, yra 1,7. Už apeliacinio skundo parengimą advokatui faktiškai sumokėta 2024 m. I ketvirtį, užpraėjusio ketvirčio (2023 m. III ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 2 018,2 Eur (Rekomendacijų 7 p.), todėl maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už apeliacinio skundo parengimą sudaro 3 430,94 Eur. Nors prašoma priteisti 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatyto už apeliacinio skundo parengimą maksimalaus dydžio, tačiau išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi byloje kilusio ginčo priežastis, jo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą, pobūdį, trukmę ir jos procesinę baigtį, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas mažinti pareiškėjo prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pareiškėjui iš atsakovo priteisiant 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

78.       ABTĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 eurų žyminis mokestis. Pareiškėjas apeliacinį skundą teikė elektroninių ryšių priemonėmis, o tai reiškia, kad pareiškėjas, vadovaudamasis ABTĮ 35 straipsnio 2 ir 3 dalimis, turėjo sumokėti 11,25 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Pareiškėjo atstovas advokatas N. Kuznecovas per EPP už apeliacinį skundą sumokėjo 15 Eur žyminio mokesčio, todėl jam grąžinama permokėta 3,75 Eur žyminio mokesčio suma ir 11,25 Eur žyminio mokesčio priteisiama iš atsakovo.

79.       Iš viso pareiškėjui iš atsakovo priteisiama 1 033,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, o permokėta žyminio mokesčio suma (11,25 Eur) grąžinama.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 41 straipsnio 3 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a:

 

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 23 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo A. P. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. 23S142749, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas nuolat gyventi, ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 23S188419, kuriuo pareiškėjui nurodyta grįžti į užsienio valstybę – Rusiją.

Įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo A. P. 2023 m. rugpjūčio 2 d. prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Priteisti pareiškėjui A. P. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 033,75 Eur (tūkstantį trisdešimt tris eurus ir 75 centus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Grąžinti pareiškėjui A. P. 11,25 Eur (vienuolikos eurų ir 25 centų) žyminio mokesčio permoką.

Sprendimas neskundžiamas.

 

 

Teisėjai                                                        Rytis Krasauskas

 

 

Beata Martišienė

 

 

Iveta Pelienė

 

 

Dalia Višinskienė

 

 

Skirgailė Žalimienė