Administracinė byla Nr. eA-2920-858/2017
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-000336-2016-7
Procesinio sprendimo kategorija 61
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 24 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Skirgailės Žalimienės teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. R. (E. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. R. skundą Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Kazachstano Respublikos pilietis E. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2016 m. balandžio 7 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-449 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Kazachstano Respublikos piliečiui E. R.“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas) ir perduoti klausimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo spręsti iš naujo bei priteisti pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas teigė, jog vien faktas, kad jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir šiuo metu baudžiamoji byla yra nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme negali būti laikomas pakankamu pagrindu teigti, kad jis kelia realią ir akivaizdžią grėsmę viešajai tvarkai. Pabrėžė, kad jo atžvilgiu nėra priimtų ar įsiteisėjusių apkaltinamųjų teismo nuosprendžių, be to, atsakovo minimas ikiteisminis tyrimas pradėtas dar 2013 m. rugpjūčio 8 d. ir nuo to laiko yra praėję daugiau nei du metai ir per šį laikotarpį pareiškėjas nebuvo nusižengęs ar kitaip pažeidęs Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų nors Lietuvoje praleidžia daug laiko.
Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, jog jo atžvilgiu yra pritaikyta kardomoji priemonė – piniginis užstatas. Jis privalo dalyvauti teismo posėdžiuose, kuriuose yra nagrinėjama baudžiamoji byla ir kiekviena kartą susiduria su sunkumais – yra priverstas nuolat sekti ir derinti vizos galiojimo ir buvimo dienų skaičių. Neatvykus į teismo posėdį, jo atžvilgiu gali būti pritaikytos griežtesnės kardomosios priemonės, nors tai gali atsitikti dėl nuo pareiškėjo nepriklausančių aplinkybių, pasibaigus vizos galiojimo laikui ir pan. Susidariusi situacija yra paradoksali, nes pareiškėjas turi pagrįstą ir realų pagrindą gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo dalyvauti baudžiamosios bylos nagrinėjime, tačiau dėl tos pačios baudžiamosios bylos jam atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, nors jokio apkaltinamojo nuosprendžio, kuris patvirtintų pareiškėjo kaltę, nėra. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikoje vysto verslą ir šiuo tikslu dažnai lankosi Lietuvoje, o vykimas su viza, kuri suteikia teisę būti Šengeno erdvėje ne daugiau nei 90 dienų per pusę metų, sukelia papildomus suvaržymus.
Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos Respublikos institucijų sprendimai jo atveju yra nenuoseklūs. Dar vykstant ikiteisminiam tyrimui, prieš Migracijos departamentui priimant sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Vilniaus apygardos prokuratūros trečiasis baudžiamojo persekiojimo skyrius tarpininkavo ir kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjui pratęsimo, be to, Vilniaus apygardos prokuratūros trečiasis baudžiamojo persekiojimo skyrius tarpininkavo ir kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Kazachstane dėl nacionalinės vizos išdavimo, tačiau ir vienu ir kitu atveju Migracijos departamento iniciatyva ir sprendimu buvo atsisakyta patenkinti pareiškėjo prašymus. Pažymėjo, kad baudžiamąją bylą kuravęs prokuroras neįžvelgė jokios galimos pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ar saugumui. Priešingai, aiškiai nurodė, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje vykstant ikiteisminiam tyrimui ir baudžiamosios bylos nagrinėjimui teisme yra būtinas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog iš vienos pusės atsakovas nesuteikia teisės pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje dėl galimos grėsmės viešajai tvarkai, tačiau iš kitos pusės pareiškėjui suteikiama teisė atvykti į Lietuvos Respubliką su Šengeno viza ir būti 90 dienų per pusę metų. Pareiškėjo manymu, jei jis iš tikrųjų keltų grėsmę viešajai tvarkai, atsakovas būtų priėmęs sprendimą ne tik atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, bet ir uždraustų atvykimą į Lietuvos Respubliką.
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, vertino ne tik tai, ar pareiškėjas atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir tai, ar nėra atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindų ir išsiuntė paklausimą Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), ar pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Policijos departamentas nurodė, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes patikrinus Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre nustatyta, kad 2013 m. rugpjūčio 7 d. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 1992 straipsnio „Neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis“ 1 dalį, pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, kuriame pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 8 d. pripažintas įtariamuoju. Be to, ir VSAT Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdyba informavo mananti, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
Migracijos departamentas pažymėjo, jog ginčijamą sprendimą priėmė, įvertinęs grėsmės viešajai tvarkai realumą ir akivaizdumą, kompetentingų institucijų pateiktas išvadas, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014, kuria atmestas pareiškėjo apeliacinis skundas ir paliktas galioti Migracijos departamento sprendimas, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjui leidimą gyventi dėl grėsmės viešajai tvarkai. Nors pareiškėjo atžvilgiu ir nėra priimta apkaltinamųjų teismo nuosprendžių, tačiau įtarimai jam nėra panaikinti, o baudžiamoji byla nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme. Migracijos departamento nuomone, pareiškėjo statusas (kaltinamasis baudžiamojoje byloje) patvirtina, kad pareiškėjui įtarimai pareikšti ne vien dėl to, kad būtų galima jį formaliai apklausti apie jam žinomas aplinkybes, bet ikiteisminį tyrimą atlikę subjektai yra įsitikinę, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Pareiškėjui inkriminuojama nusikalstama veika kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas. Neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis (nusikalstama veika, kurios padarymu kaltinamas pareiškėjas) Baudžiamajame kodekse BK priskirta prie sunkių nusikaltimų ekonomikai ir verslo tvarkai. Migracijos departamentas sutiko su Policijos departamento ir VSAT išvada, kad ekonominiais nusikaltimais padaroma itin didelė žala visuomenei, legaliam verslui, valstybei, jos finansams ir ekonomikai. Nusikaltimais ekonomikai ir verslo tvarkai daroma didelė žala visuomeniniams ir ekonominiams santykiams, jie susiję su neapibrėžtos visuomenės dalies ir valstybės interesų pažeidimu, taigi ir grėsme viešajai tvarkai. Pabrėžė, jog ginčijamo sprendimo išvados grindžiamos ne spėjimais, o tikrovėje egzistuojančiomis aplinkybėmis, kurias nulėmė paties pareiškėjo veiksmai, o būtent aplinkybėmis, kad pareiškėjas yra kaltinamas, kad organizavo didelio masto akcizais apmokestinamų prekių kontrabandą į Lietuvos Respubliką. Aplinkybė, kad pareiškėjas neatliko kitų neteisėtų veiksmų, vertintina kaip bendros pareigos vykdymas, o ne kaip išskirtinė teigiama aplinkybė.
Atsakovas nesutiko, kad ginčijamas sprendimas yra neproporcingas. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, jog buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmones, taigi ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio vykdyti įmonės veiklą, pvz., pasitelkiant atstovus ar nuotoliniu būdu. Migracijos departamento vertinimu, nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas kaip ribojanti priemonė pateisinama, kadangi jos taikymas būtinas siekiant apsaugoti svarbius visuomenės interesus, o ginčijamu sprendimu nėra pažeista teisinga valstybės interesų ir užsieniečio teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra. Aplinkybė, kad pareiškėjas dėl ginčijamo sprendimo galimai patirs neigiamas pasekmes, nėra pagrindas laikyti šį sprendimą neproporcingu.
Migracijos departamentas taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjui taikoma kardomoji priemonė – užstatas, o ne kardomoji priemonė, apribojanti jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos, be to, pareiškėjo statusas baudžiamojoje byloje – kaltinamasis, t. y. ikiteisminis tyrimas baigtas, o ikiteisminį tyrimą atlikę subjektai yra įsitikinę, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, o tai patvirtina didesnį grėsmės viešajai tvarkai realumo ir akivaizdumo laipsnį. Paaiškino, kad, įvertinus aplinkybių visumą (įgaliotų institucijų išvadas, pareiškėjo grėsmę viešajai tvarkai, būtinybę pareiškėjui dalyvauti teismo posėdžiuose) buvo priimtas toks sprendimas, kuris geriausiai atitinka valstybės interesus, t. y. išduoti Šengeno vizą, tokiu būdu sudarant galimybę pareiškėjui dalyvauti teismo posėdžiuose. Pareiškėjui nebuvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką įvertinus visas susijusias aplinkybes, tarp jų ir tą, kad jis privalo dalyvauti baudžiamosios bylos teismo posėdžiuose.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo E. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Iš byloje esančios rašytinės medžiagos teismas nustatė, kad 2016 m. vasario 11 d. pareiškėjas pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad jis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kad jis yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Elittrans“ dalyvis.
Taip pat nustatė, jog 2016 m. vasario 29 d. raštu Nr. (21)-14-809 VSAT informavo atsakovą, kad pareiškėjo atžvilgiu 2013 m. rugpjūčio 8 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, pareiškėjui pareikšti įtarimai padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 1992 straipsnio 1 dalyje. Ikiteisminis tyrimas yra baigtas, byla šiuo metu nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme. VSAT duomenimis, pareiškėjas organizavo didelio masto akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) kontrabandą į Lietuvos Respubliką, ir tokiu būdu sukėlė neigiamas pasekmes šalies ekonomikai, todėl pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
Be to, 2016 m. kovo 1 d. Migracijos departamentas gavo ir Policijos departamento išvadą Nr. 5-S-2049, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas įtariamas sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 1992 straipsnio 1 dalies, padarymu, todėl konstatuota, kad pareiškėjo elgesys vertintinas kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
Įvertinęs Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus priimto skundžiamo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-449 turinį, teismas nustatė, kad Migracijos departamentas priimdamas sprendimą, išnagrinėjo Policijos departamento ir VSAT išvadas dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai, įvertino jose išdėstytas aplinkybes dėl užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai, ir atsisakė išduoti leidimą pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nusprendęs, kad pareiškėjo galimai keliama grėsmė viešajai tvarkai yra reali ir akivaizdi, jos galimybė objektyviai egzistuoja tikrovėje ir yra grindžiama ne bendro pobūdžio spėjimais ir įtarimais, bet nustatytais faktais, o priežastys, dėl kurių pareiškėjui 2014 m. vasario 14 d. buvo atsisakyta pakeisti leidimą iki šiol, neišnyko.
Iš skundžiamo sprendimo turinio teismas nustatė, kad pareiškėjui nuspręsta atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir UTPĮ) 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kuriame nurodyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Nagrinėdamas bylą, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo teismo praktiką, aiškinant grėsmės valstybės saugumui sąvoką bei į 1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių, dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (toliau – ir Šengeno konvencija) nuostatas, ir pažymėjo, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Teismo vertinimu, kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl siekiant tinkamai pritaikyti UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas.
Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju svarbu paminėti tai, kad tuo pagrindu, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui, atsakovas 2014 m. vasario 14 d. buvo priėmęs sprendimą Nr. (15/4-2)3I-186(00020), kuriuo atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas tokį Migracijos departamento sprendimą skundė teismui, tačiau tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) pareiškėjo skundus atmetė.
Teismas įvertino aplinkybę, jog atsakovas prieš priimdamas skundžiamą sprendimą nustatė, kad pareiškėjui yra pareikštas kaltinimas padarius sunkų tyčinį nusikaltimą ekonomikai ir verslo tvarkai, numatytą BK 1992 str. 1 d., t. y. pareiškėjas kaltinamas didelio masto akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) kontrabandos į Lietuvos Respubliką organizavimu. Pažymėjo, jog nors pagal teismų praktiką aplinkybė, kad užsienietis yra įtariamas padaręs sunkų nusikaltimą, savaime nesudaro pagrindo visais atvejais teigti, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme, ir vien dėl to (tokių įtarimų pareiškimo) tokiam asmeniui turi būti atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (LVAT 2015 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015), tačiau teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovo sprendimas, atsižvelgiant į Policijos departamento bei VSAT išvadą, atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas pažymėjo, kad valstybė turi diskrecijos teisę nustatyti aiškius kriterijus, pagal kuriuos yra sprendžiama dėl leidimo gyventi šalyje užsieniečiui suteikimo / nesuteikimo ar pakeitimo / nepakeitimo, todėl pareiškėjui neigiamo atsakymo pagrindimas informacija apie galimai pareiškėjo įvykdytą nusikalstamą veiką negali būti vertinamas kaip nekaltumo prezumpcijos pažeidimas.
Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas įtariamas ir kaltinamas sunkaus nusikaltimo padarymu, o pagal Šengeno konvencijos 96 straipsnio 2 dalį grėsmė viešajai tvarkai gali susidaryti, kai užsienietis yra pagrįstai įtariamas padaręs sunkias nusikalstamas veikas. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nustatyta, jog ir ankstesnis Migracijos departamento sprendimas atsisakyti pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pačiu pagrindu buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
Pažymėjo, kad valstybei taikant apsaugos priemones būtina atsižvelgti į užsieniečio ryšius su priimančiąja šalimi bei įvertinti, ar taikytos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo gavęs savo veiklos pagrindu, tačiau nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžė, kad, kaip yra pažymėjęs ir LVAT 2014 m. gruodžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-858-2720/2014 pareiškėjo buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmones. Todėl, teismas vertino, kad ginčijamas sprendimas laikytinas proporcingu ir juo nėra pažeista teisinga valstybės interesų ir užsieniečio teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra.
Teismas kritiškai vertino ir pareiškėjo teiginius, kad ginčijamas sprendimas trukdo jam dalyvauti teismo posėdžiuose. Pažymėjo, kad pareiškėjui nėra draudžiamą atvykti į Lietuvą, o tam, jog pareiškėjas galėtų atvykti į teismo posėdžius, jam nėra būtinas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje. Savo teise / pareiga dalyvauti bylos nagrinėjime pareiškėjas gali pasinaudoti gaudamas vizą, tačiau tai, kad pareiškėjui yra išduodama viza atvykti į Lietuvą, nereiškia, kad pareiškėjui privalo būti išduodamas ir leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad Migracijos departamentas, pagrįstai nustatęs, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu privalėjo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl nėra pagrindo panaikinti atsakovo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-449. Atmetus skundą, nėra pagrindo atlyginti pareiškėjui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
III.
Pareiškėjas E. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo, atsižvelgus į LVAT 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015, padarytą išvadą, kad „nors pagal teismų praktiką aplinkybė, kad užsienietis yra įtariamas padaręs sunkų nusikaltimą, savaime nesudaro pagrindo visais atvejais teigti, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai Lietuvos Respublikos Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme, ir vien dėl to (tokių įtarimų pareiškimo) tokiam asmeniui turi būti atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovo sprendimas, atsižvelgiant į Policijos departamento bei VSAT išvadą, atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas pažymėjo, kad valstybė turi diskrecijos teisę nustatyti aiškius kriterijus, pagal kuriuos yra sprendžiama dėl leidimo gyventi šalyje užsieniečiui suteikimo / nesuteikimo ar pakeitimo / nepakeitimo, todėl pareiškėjui neigiamo atsakymo pagrindimas informacija apie galimai pareiškėjo įvykdytą nusikalstamą veiką negali būti vertinamas kaip nekaltumo prezumpcijos pažeidimas.”
Pareiškėjas mano, kad tokia teismo išvada yra ydinga ir iš esmės prieštaraujanti susiformavusiai teismų praktikai.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį į LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose (LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010, 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-27201810/2014, 2015 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015). Pabrėžia, kad LVAT 2015 m. vasario 5 d. nutartyje išdėstytos administracinės bylos Nr. A-506-624/2015 aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjo reikalavimas, yra iš esmės analogiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėms, todėl pasak pareiškėjo, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių. Teigia, kad nagrinėdamas bylą, teismas turėjo tai įvertinti ir nenukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.
Pasisakydamas dėl nekaltumo prezumpcijos pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad baudžiamoji byla jo atžvilgiu yra nagrinėjama jau daugiau kaip trejus metus, sprendimas šioje byloje nėra priimtas, akivaizdžiai jį vilkinant, tačiau šis faktas pirmosios instancijos teismo nebuvo vertinamas ir nagrinėjamas priimtame ginčijamame sprendime. Pareiškėjo kaltė nėra įrodyta ir artimiausiu metu pareiškėjas yra įsitikinęs, kad bus išteisintas.
Paaiškina, kad pareiškėjas reguliariai būna Lietuvoje, jam tai yra būtina siekiant užtikrinti vykdomą verslo plėtrą, taip pat dalyvaujant baudžiamojoje byloje. Jam yra sėkmingai išduodamos Šengeno vizos, siekiant gauti dokumentą leidžiantį jam atvykti, būti ir laiku išvykti iš Lietuvos. Kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, nurodo, kad per laikotarpį nuo pradėto ikiteisminio tyrimo pradžios pareiškėjas būdamas Lietuvoje nėra padaręs administracinių ar baudžiamųjų nusižengimų ar kitaip pažeidęs Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, tai charakterizuoja asmenį, kaip nekeliantį grėsmės visuomenės saugumui, bei viešajai tvarkai. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir sprendime nepasisakė dėl šių aplinkybių, kas yra būtina, kiekvienu individualiu atveju vertinant asmens galimą grėsmę visuomenės saugumui.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Migracijos departamento vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.
Atsakovas atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad pareiškėjo statusas baudžiamojoje byloje – ne įtariamasis, bet kaltinamasis. Nors pareiškėjo atžvilgiu ir nėra priimta apkaltinamųjų teismo nuosprendžių, tačiau įtarimai jam nėra panaikinti, o baudžiamoji byla nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme. Migracijos departamento nuomone, pareiškėjo statusas (kaltinamasis baudžiamojoje byloje) patvirtina, kad pareiškėjui įtarimai pareikšti ne vien dėl to, kad būtų galima jį formaliai apklausti apie jam žinomas aplinkybes – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 218 straipsnio 1 dalį ikiteisminis tyrimas baigiamas, kaltinamasis aktas surašomas, kaip prokuroras yra įsitikinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių asmens (šiuo atveju – pareiškėjo) kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo.
Nurodo, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti institucija, todėl galimybės detalizuoti pareiškėjo vaidmenį ir konkrečius veiksmus atliekant nusikalstamas veikas ar indėlį, atskleidžiant nusikalstamas veikas, yra ribotos, daugeliu atveju sąlygojamos duomenų, kuriuos pateikia kompetentingos institucijos. Migracijos departamentas neturi pagrindo abejoti Policijos departamento ir VSAT išvadomis, kuriose pateikti duomenys apie pareiškėją.
Pažymi, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas įvertinus su pareiškėju susijusias aplinkybes, grėsmės viešajai tvarkai realumą ir akivaizdumą. Pareiškėjui inkriminuojama nusikalstama veika kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas. Mano, kad teismas, įvertinęs duomenis apie nusikaltimo, kuriuo kaltinamas pareiškėjas, pobūdį ir pareiškėjo vaidmenį, pagrįstai sprendime konstatavo, kad nėra pagrindo naikinti ginčijamo Migracijos departamento sprendimo.
Dėl apeliacinio skundo argumento, jog teismas nepasisakė dėl kai kurių skunde nurodytų aplinkybių (dėl baudžiamosios bylos vilkinimo, aplinkybės, kad pareiškėjas nepadarė kitų pažeidimų), atsakovas nurodo, jog teismas įrodymų visumos kontekste pakankamai išsamiai pasisakė dėl esminių pareiškėjo skunde pateiktų ir ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių vertinimo. Mano, kad nepasisakydamas dėl kiekvieno pareiškėjo argumento, o pateikdamas įrodymų analize pagrįstas apibendrinančias išvadas dėl įrodymų visumos vertinimo, teismas procesinės teisės normų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, atitinka teismo sprendimui keliamus reikalavimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 str., 87 str. 4 d.).
Pasak atsakovo, apeliacinio skundo teiginiai dėl baudžiamosios bylos vilkinimo yra nepagrįsti jokiais įrodymais, be to, vertinimas, ar baudžiamasis procesas nėra vilkinamas, nėra šios administracinės bylos, kurioje vertinamas Migracijos departamento sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi, nagrinėjimo dalis.
Dėl apeliacinio skundo argumento, jog būdamas Lietuvoje, pareiškėjas nėra padaręs administracinių ar baudžiamųjų nusižengimų, pažymi, kad pareiškėjas turi bendrą pareigą laikytis teisės aktų, o UTPĮ 3 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Taigi aplinkybė, kad pareiškėjas neatliko kitų neteisėtų veiksmų, vertintina kaip bendros pareigos vykdymas, o ne kaip išskirtinė teigiama aplinkybė. Mano, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė negali būti pagrindu panaikinti ginčijamą sprendimą.
Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su LVAT 2015 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015, atsakovas pažymi, kad jo vertinimu, pareiškėjo bylos ir aukščiau nurodytos bylos aplinkybės nėra analogiškos: pareiškėjui taikoma kardomoji priemonė – užstatas (t. y. jam nėra paskirta kardomoji priemonė, apribojanti jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos, ir nėra draudžiama išvykti iš Lietuvos Respublikos); pareiškėjo statusas baudžiamojoje byloje – kaltinamasis (t. y. ikiteisminis tyrimas baigtas, o ikiteisminį tyrimą atlikę subjektai yra įsitikinę, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo), o tai patvirtina didesnį grėsmės viešajai tvarkai realumo ir akivaizdumo laipsnį. Atsižvelgiant į tai, kad anksčiau minėtos bylos aplinkybės neturi esminio panašumo su nagrinėjama byla, atsakovo nuomone, pareiškėjo atveju nėra pagrindo taikyti anksčiau nurodytą nutartį, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nukrypo nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių, atmestini.
Atsakovas sutinka su teismo motyvais, jog pareiškėjui nėra draudžiama atvykti į Lietuvą, o tam, kad pareiškėjas galėtų atvykti į teismo posėdžius, jam nėra būtinas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais dėl nekaltumo prezumpcijos ir pažymi, kad nei Migracijos departamentas ginčijamame sprendime, nei teismas sprendime nenagrinėjo pareiškėjo kaltumo arba nekaltumo dėl jam inkriminuojamos veikos padarymo klausimo ir savo sprendimuose nekonstatavo, kad pareiškėjas yra kaltas dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Priimti sprendimai nėra baudžiamosios atsakomybės taikymo aktai. Pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai pagal savo kompetenciją nustatė tam įgaliotos valstybės institucijos (Policijos departamentas, VSAT ir Migracijos departamentas), o teismas įvertino šių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą.
Pasak atsakovo, pareiškėjo byloje galėtų būti atsižvelgiama į LVAT praktiką, suformuotą 2015 m. birželio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-l814-858/2015.
k o n s t a t u o j a:
IV.
Byloje ginčas kilo dėl 2016 m. balandžio 7 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-449 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Kazachstano Respublikos piliečiui E. R.“, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą konstatavęs, jog atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, todėl UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu privalėjo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, todėl priėmė neteisėtą sprendimą.
Teisėjų kolegija su tokiu apelianto vertinimu nesutinka.
Visų pirma pažymėtina, kad byloje nekyla ginčo dėl faktinių aplinkybių, nesutariama dėl jų teisinio vertinimo, todėl teisėjų kolegija dėl faktinių aplinkybių atskirai nepasisako.
Iš ginčijamo Migracijos departamento sprendimo matyti, kad pareiškėjo 2016 m. vasario 11 d. prašymas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje nebuvo tenkintas dėl to, jog pareiškėjui 2014 m. vasario 14 d. Migracijos departamento prie VRM Imigracijos skyriaus sprendimu buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nustačius, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešąjai tvarkai – jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl tyčinio sunkaus nusikaltimo (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat konstatavus, kad 2016 m. vasario 11 d. prašymo pateikimo metu ši faktinė aplinkybė nebuvo išnykusi, minėta baudžiamoji byla buvo nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme (UTPĮ 35 straipsnio 2 dalis).
Ginčijamame atsakovo sprendime taip pat nurodyta, kad pareiškėjas Lietuvoje neturi šeiminių ryšių (išsituokęs, neturi vaikų), socialinių ar kitų ryšių.
Šiai administracinei bylai reikšmingos, be kita ko, UTPĮ nuostatos. Kaip matyti iš ginčijamo atsakovo sprendimo, jis priimtas remiantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, motyvuojamojoje sprendimo dalyje taip pat nurodyta UTPĮ 35 straipsnio 2 dalis.
UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Tuo tarpu UTPĮ 35 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo ir išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi.
Vertinant UTPĮ 35 straipsnio 2 dalies nuostatas matyti, kad joje galimybė pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvoje tais atvejais, kai prieš tai užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą leidimą gyventi Lietuvoje, siejama su dviem reikalavimais: pirma, turi būti praėjęs ne mažiau kaip vienerių metų laikotarpis nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi; antra, turi būti išnykusios priežastys, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi. Taigi atsakovas tokiais atvejais visų pirma turi spręsti, ar yra tenkinamos UTPĮ 35 straipsnio 2 dalies sąlygos, taip pat įvertinti, ar nėra kitų (naujų) UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad, kaip minėta, pareiškėjui 2014 m. vasario 14 d. Migracijos departamento prie VRM Imigracijos skyriaus sprendimu Nr. (15/4-2)3I-186(00020) buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nustačius, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešąjai tvarkai, konkrečiai, dėl to, kad jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl tyčinio sunkaus nusikaltimo. Įsiteisėjusia 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A858-2720/2014) buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas dėl minėto 2014 m. vasario 14 d. Migracijos departamento prie VRM Imigracijos skyriaus sprendimo buvo atmestas.
Įvertinusi šią faktinę aplinkybę teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas pagrįstai vertino, ar pareiškėjo 2016 m. vasario 11 d. prašymas gali būti tenkinamas atsižvelgus į UTPĮ 35 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus reikalavimus. Iš LITEKO duomenų bazėje esančios informacijos matyti, kad ginčijamo Migracijos departamento sprendimo priėmimo metu Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama baudžiamoji byla (proceso Nr. 1-41-626/2016), kurioje pareiškėjas buvo kaltinamas nusikaltimo padarymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 3 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį.
Taigi atsakovas pagrįstai konstatavo, jog antroji UTPĮ 35 straipsnio 2 dalies sąlyga nebuvo tenkinta, nes nebuvo išnykusi aplinkybė, dėl kurios pareiškėjui 2014 m. vasario 14 d. Migracijos departamento prie VRM Imigracijos skyriaus sprendimu Nr. (15/4-2)3I-186(00020) buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015, toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Įvertinus šios ir pirmiau minėtos bylos faktines aplinkybes darytina išvada, kad faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės požiūriu jos nėra identiškos, kadangi, be kita ko, administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015 nebuvo taikomos UTPĮ 35 straipsnio 2 dalies nuostatos.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad ginčijamu sprendimu buvo pažeista nekaltumo prezumpcija. Teisėjų kolegija tokiam vertinimui nepritaria. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2015 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015) laikomasi nuostatos, jog vien faktinės aplinkybės, kad asmuo yra kaltinamas nusikaltimo padarymu, nurodymas administraciniame akte, savaime netraktuotinas kaip nekaltumo prezumpcijos pažeidimas, šis faktas yra tik teisiškai reikšminga aplinkybė sprendžiant, ar asmuo gali būti laikomas keliančiu grėsmę viešąjai tvarkai. Ginčijamame sprendime nėra pateiktas atsakovo vertinimas, jo nuomonė, kad pareiškėjas yra kaltas minėto nusikaltimo padarymu. Teisėjų kolegija šiuo aspektu taip pat atkreipia dėmesį, jog 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1986/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnyje yra nurodyta, jog duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu (1 dalis); perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Tokia padėtis susidaro pirmiausia tuomet, kai, be kita ko, yra pagrįstų priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkias nusikalstamas veikas, arba yra aiškių įrodymų, kad jis ketina tokias nusikalstamas veikas padaryti valstybės narės teritorijoje. Taigi ES teisėje asmens duomenų įtraukimas į sistemą tuo pagrindu, kad jis įtariamas padaręs sunkias nusikalstamas veikas, nėra traktuojamas kaip nekaltumo prezumpcijos pažeidimas.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat neginčija ginčijamame Migracijos departamento sprendime nurodytos faktinės aplinkybės, kad jis Lietuvoje neturi šeiminių ir kitų socialinių ryšių, apeliaciniame skunde nurodo, kad jam reguliariai ir sėkmingai išduodamos Šengeno vizos, taigi nėra kliūčių dalyvauti baudžiamajame procese, vykdyti verslą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014) laikomasi nuostatos, jog teisė būti Lietuvos Respublikoje, gauti leidimą joje gyventi, nėra prigimtinė užsieniečio teisė. Įvertinus byloje surinktus įrodymus nėra pagrindo teigti, kad atsakovas netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir priimdamas ginčijamą sprendimą neužtikrino tinkamos pareiškėjo ir visuomenės interesų pusiausvyros.
Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
pareiškėjo E. R. (E. R.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Anatolijus Baranovas
Irmantas Jarukaitis
Skirgailė Žalimienė