Civilinė byla Nr. 3K-3-342/2009
(S)
Procesinio
sprendimo kategorijos: 42.2; 45.5
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. rugsėjo 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko
(pranešėjas), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Gintaro
Kryževičiaus,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo
519-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos kasacinį skundą dėl Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 10 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo 519-osios daugiabučio
namo savininkų bendrijos ieškinį atsakovui akcinei bendrovei ,,Vilniaus šilumos
tinklai“ dėl sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu bei žalos atlyginimo,
trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė ,,Vilniaus energija“, institucijos,
duodančios išvadą byloje, – Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba ir
Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo
ginčas dėl mokesčio pagal energijos pirkimo-pardavimo sutartį už tiekiamą
šilumos energiją apskaičiavimo tvarkos. Ieškovas 1996 m. rugpjūčio
28 d. su atsakovu sudaryta šilumos tiekimo sutartimi bei 1998 m.
birželio 10 d. ir 1999 m. balandžio 9 d. papildomais susitarimais,
kurie galiojo iki 2000 m. balandžio 30 d., susitarė, kad atsakovas
parduos bendrijos namo gyventojams šilumą, o ši įsipareigojo suvartotos šilumos
kiekį paskirstyti jos gyventojams ir surinktus mokesčius pervesti atsakovui. Ieškovas
nurodė, kad ginčo sutarties sąlyga ,,Vartotojas įsipareigoja sunaudotos šilumos
kiekį paskirstyti bendrijos gyventojams“ neatitiko tuo metu galiojusių teisės
aktų, kuriuose nustatyta, jog kiekvienas gyventojas moka tik už jo suvartotą
šilumos kiekį, todėl ši sąlyga laikytina nesąžininga vartotojų atžvilgiu. Be
to, atsakovas, skaičiuodamas mokesčius už šildymą ir karštą vandenį už
1999 m. gegužės 1 d. – 2000 m. balandžio 30 d. laikotarpį, ieškovo
teigimu, nesilaikė teisės aktų reikalavimų (Valstybinės kainų ir energetikos
kontrolės komisijos 1999 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 85
nustatytos Centralizuotos šilumos kainų taikymo, nustatant mokesčius už patalpų
šildymą ir karšto vandens tiekimą daugiabučio namo butams, tvarkos), nes
šiluma, sunaudota nepaskirstyto karšto vandens pašildymui, yra tiekėjo
nuostoliai, todėl negalėjo būti paskirta mokėti namo gyventojams. Ieškovas
nurodė, kad atsakovas per keturis ginčo mėnesius (nuo 2000 m. sausio 1 d.
iki 2000 m. balandžio 9 d.) skaičiavo bendrijai neteisėtai padidintus
mokesčius už šildymą; nešildymo sezono metu, pažeisdamas Vyriausybės 1997 m.
gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 1.4 punkto, Energetikos
ministerijos 1995 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintos
Atsiskaitymo su gyventojais už karštą vandenį ir patalpų šildymą metodikos 3.5 punkto
nuostatas, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1998 m.
rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 30 nustatyto karšto vandens Vilniaus mieste
kainas, neteisėtai paskyrė namo gyventojams sumokėti už nepaskirstytą karšto
vandens šilumą, todėl mokesčiai už karštą vandenį vasaros mėnesiais butų
savininkams buvo taip pat neteisėtai padidinti. Ieškovo teigimu, atsakovas
neteisėtais veiksmais bendrijos namo gyventojams padarė 10 106,08 Lt
žalos. Kadangi bendrija jau yra surinkusi iš gyventojų ir sumokėjusi visus
atsakovo neteisėtus priskaitymus, tai ieškovas šią sumą prašė priteisti
bendrijai kaip patyrusiai šiuos nuostolius. Ieškovas, remdamasis 1964 m. CK
47, 59, 60 straipsnių, CK 1.138 straipsnio 6 punkto, 6.251 straipsnio
1 dalies, 6.193, 1.95, 1.96 straipsnių, 1.80 straipsnio 2 dalies,
Energetikos įstatymo, Vartotojų teisių gynimo įstatymo, Daugiabučių namų
savininkų bendrijos įstatymo, Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d.
nutarimo Nr. 1507, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos
1999 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 85 nuostatomis, prašė pripažinti
negaliojančia nuo pasirašymo dienos ieškovo ir atsakovo 1999 m. balandžio
9 d. sudaryto papildomo susitarimo 2 punkto nuostatą ,,Vartotojas
įsipareigoja sunaudotos šilumos kiekį paskirstyti bendrijos gyventojams“; pakeisti
šią nuostatą ir ją išdėstyti taip: ,,Vartotojas įsipareigoja surinkti iš bendrijos
namo gyventojų mokesčius už jų sunaudotą šilumą bei karštą vandenį ir pervesti
Tiekėjui“; priteisti iš atsakovo 10 106,08 Lt patirtų nuostolių
atlyginimą.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus
miesto 3-iasis apylinkės teismas 2007 m. spalio 25 d. sprendimu
ieškovo ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad prašymas pripažinti ginčijamą
papildomą susitarimą 1964 m. CK 47 straipsnio pagrindu negaliojančiu
nepagrįstas, nes ginčijama sutartis ir papildomi susitarimai buvo šalių pasirašyti
laisva valia, sutarties įsipareigojimai buvo vykdomi, pretenzijų dėl sutarties
ar papildomo susitarimo sąlygų šalys nereiškė. Ginčo laikotarpiu galiojusioje energetikos
ministro 1995 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintoje
Atsiskaitymų su gyventojais už karštą vandenį ir patalpų šildymą metodikoje
buvo nustatyta, kad, šalims susitarus ir atsiskaitant pagal tiesiogines
bendrijos ir tiekėjo sutartis, suvartotos šilumos energijos paskirstymą tarp
butų savininkų ir nuomininkų atlieka savininkas ar bendrijos tam įgaliotas
asmuo, vadovaudamasis šia metodika arba nustatydamas kitą butų vidaus
atsiskaitymo tvarką, tačiau laiku ir visiškai apmokant už namo suvartotą
šilumos energiją pagal įvadinių skaitiklių parodymus. Byloje esančių įrodymų
pagrindu teismas nustatė, kad ieškovas skaitiklių parodymų duomenis pateikdavo
atsakovui, o šis jų pagrindu išrašydavo sąskaitas. Teismas 1964 m. CK
55 straipsnio pagrindu įtraukė į bylą Valstybinę vartotojų teisių apsaugos
tarnybą ir Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją (toliau –
Komisija) išvadai duoti. Komisijos 2007 m. balandžio 25 d. išvadoje
Nr. R2514 inter alia nurodė, kad 1997 m. gruodžio 31 d.
Vyriausybės nutarime Nr. 1507 „Dėl dujų, elektros ir šilumos energijos,
šalto ir karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo“ (Žin.,
1997, Nr. 3-56) nustatyta, kad gyvenamuosiuose namuose mokestis už šaltą
bei karštą vandenį, dujas, elektros energiją nustatomas pagal butų apskaitos
prietaisų rodmenis, o jeigu butuose apskaitos prietaisų nėra – pagal dujų,
šalto bei karšto vandens suvartojimo ribas, kurias tvirtina savivaldybės;
mokestis už suvartotą šiluminę energiją nustatomas pagal namo arba jo dalies
įvadinio apskaitos prietaiso rodmenis, o jeigu įvadinio apskaitos prietaiso
nėra, – pagal normas, kurias tvirtina savivaldybė. Komisija 1998 m.
rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 30 „Dėl centralizuotos šilumos energijos
ir karšto vandens kainų specialiosios paskirties akcinei bendrovei “Vilniaus
šilumos tinklai“ (Žin., 1998, Nr. 85-2390), kuris galiojo iki 2001 m. sausio 6
d., suderino atsakovo nuo 1998 m. spalio 1 d. tiekiamos
centralizuotos šilumos ir karšto vandens kainas. 1999 m. gegužės–liepos
mėnesiais, vadovaujantis pirmiau nurodyto nutarimo 1.2.1 punkto, kuriame
nustatyta, kad karšto vandens, tiekiamo iš grupinių šilumokaičių ar katilinių,
taip pat namuose, kurių įvaduose neįrengti centralizuotos šilumos apskaitos
prietaisai, karšto vandens kaina – 8,15 Lt už kubinį metrą, nuostatas
atsakovas taikė teisėtai; nuo 1999 m. rugpjūčio mėn. įrengus
centralizuotos šilumos įvadinį apskaitos prietaisą, vadovaujantis pirmiau
nurodyto nutarimo 1.1 punktu nustatytą centralizuotos šilumos kainą –
10,88 ct už šilumos kWh atsakovas taip pat taikė teisėtai; nuo 2000 m.
vasario mėn. mokesčiai už šildymą, karštą vandenį ir šilumą skaičiuojami
vadovaujantis Centralizuotos šilumos kainų taikymo, nustatant mokesčius už
patalpų šildymą ir karšto vandens tiekimą daugiabučio gyvenamojo namo butams,
tvarka, patvirtinta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1999 m.
spalio 19 d. nutarimu Nr. 85 (Žin., 1999, Nr. 89-2638). Teismas
patikrino ginčo laikotarpiu ieškovo sumokėtų sumų apskaičiavimo teisingumą ir,
pritardamas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuomonei,
konstatavo, kad atsakovo atlikti skaičiavimai atitinka galiojusių teisės normų
reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje prejudicinę reikšmę turi
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m.
rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004, kurioje išaiškinta,
jog sutartys, kuriomis nustatytas šilumos ir karšto vandens tiekimas į
daugiabučius namus, negali būti traktuojamos vien kaip vartojimo sutartys, nes
tiekiama šilumos energija kartu yra ir resursai daiktui išlaikyti, todėl kaip
vartotojai ir daikto savininkai namo gyventojai turi padengti nuostolius. Šių
motyvų pagrindu teismas abu ieškinio reikalavimus atmetė.
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 10 d.
nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės
teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas
pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog ieškovas pagal sutartį ir
papildomus susitarimus naudojosi atsakovo teikiamomis paslaugomis, susijusiomis
su bendrijos nariams asmeninės nuosavybės teise priklausančių ir bendro
naudojimo patalpų šildymu, karšto vandens tiekimu, karšto vandens cirkuliacijos
užtikrinimu. Dėl to teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai
nustatė faktines aplinkybes ir kvalifikavo ieškovo ir atsakovo santykius ginčo
laikotarpiu kaip sutartinius energijos pirkimo–pardavimo santykius, o ne kaip
deliktinius. Teismas, vadovaudamasis susiklosčiusia teismų praktika (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m.
gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 257-oji DNSB v. SP
UAB ,,Vilniaus vandenys“, SP AB ,,Vilniaus Energija“, bylos Nr. 3K-3-579/
2003; 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje 519-oji DNSB v. UAB ,,Vilniaus energija“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-514/2004),
nurodė, kad šioje situacijoje vartotojais pripažintini fiziniai asmenys
(bendrijos nariai), o šilumos energijos butų savininkams pardavėjas (tiekėjas),
kuriam už paslaugas susimoka butų savininkai, ginčo laikotarpiu buvo atsakovas,
o ne daugiabučio namo savininkų bendrija, todėl sutartis teisine prasme
vertintina kaip vartojimo sutartis. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad
tokios sutartys, kuriomis nustatytas šilumos ir karšto vandens tiekimas į
daugiabučių gyvenamuosius namus, negali būti traktuojamos vien kaip vartojimo
(siaurąja prasme), nes tiekiama šilumos energija kartu yra ir resursai daiktui
išlaikyti. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, egzistuoja dar ir
atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas, kurias
apmokėti taip pat privalu gyvenamųjų patalpų savininkams (CK 4.76,
4.82 straipsniai). Teismas pažymėjo, kad analogiškas teisinis
reglamentavimas galiojo ir ginčo laikotarpiu, t. y. 1964 m. CK 122,
123 straipsniuose buvo įtvirtinta bendraturčių pareiga proporcingai savo daliai
atsakyti tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru turtu, padengti
išlaidas, skirtas jam išlaikyti ir išsaugoti, sumokėti mokesčius, rinkliavas ir
kitus mokėjimus. Dėl to teismas sprendė, kad pirmiau nurodyta teismų praktika,
aiškinanti bendraturčių pareigas pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas, gali
būti taikoma šioje byloje. Teismas konstatavo, kad šalių ginčas kilo dėl to,
kaip turėjo būti apskaičiuotas vartotojams mokestis už tiekiamą šilumos
energiją, kas turėjo apmokėti namo įvadinio skaitiklio rodmenų ir atskirų butų
skaitiklių skirtumą, ar šis apskaičiuotas tinkamai, pagal galiojančius teisės
aktus, ir ar egzistuoja teisinės prielaidos susigrąžinti dalį bendrijos
sumokėtos sumos, pripažįstant tai ieškovo nuostoliais. Teismas nustatė, kad
pagal sutartį bei papildomus susitarimus ieškovas įsipareigojo teikti atsakovui
ataskaitas už suvartotą šilumos energiją, paskirstyti bendrijos gyventojams suvartotos
šilumos kiekį, surinkti iš jų mokesčius už šilumą bei karštą vandenį bei
pervesti jį atsakovui, o atsakovas įsipareigojo tiekti atitinkamos galios
šilumos energiją bei išrašyti mokestinius atsiskaitymo pavedimus.
Vadovaudamasis šalių paaiškinimais ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais,
teismas konstatavo, kad kiekviena iš susitarimo šalių tinkamai vykdė šias
sutartines prievoles iki buvo sudarytos individualios sutartys su bendrijos
nariais, gyvenamųjų patalpų savininkais, paliekant susitarimą su bendrija dėl
šilumos tiekimo sistemų aptarnavimo ir energijos tiekimo funkcionavimo
užtikrinimo. Teismas pažymėjo, kad ieškovas neįvardijo, kurio konkrečiai
sutartinio įsipareigojimo neįvykdė ar netinkamai vykdė atsakovas, todėl
nuostolių dėl netinkamo sutarties vykdymo negalėjo kilti. Dėl to teismas
konstatavo, kad ieškovo reikalavimai turi būti vertinami nepagrįsto
praturtėjimo ar turto gavimo instituto prasme. Teismas nurodė, kad aplinkybę,
jog atsakovas turtą (lėšas) gavo be teisinio pagrindo, turi įrodyti ieškovas, o
atsakovo kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, prezumpcija, nustatyta CK
6.248 straipsnio 1 dalyje, netaikytina. Teismas konstatavo, kad
ieškovas nenurodė jokių argumentų, jog šilumos energijos kiekis, paskirstytas
ieškovo visiems namo gyventojams, neatitiko įvadinio namo skaitiklio rodmenų,
todėl teigti, kad bendrija nepagrįstai apmokėjo už tiektą energiją, negalima;
ieškovas nepagrįstai tvirtina, kad gyventojai turi pareigą sumokėti tik už tą
karštą vandenį, kuris apskaitomas jo paties skaitikliu, nes jokie
poįstatyminiai teisės aktai negali pakeisti įstatymu nustatyto bendraturčių
pareigos bendrumo principo (1964 m. CK 123 straipsnis, CK 4.76 straipsnis).
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad energetikos ministro 1995 m. liepos 17 d.
įsakymu Nr. 159 patvirtintos metodikos 3.1 punkte nustatyta, kad kai sunvartotos
šilumos energijos paskirstymą tarp butų savininkų atlieka namų savininkų
įgalioti asmenys, visais atvejais visiškai ir laiku apmokama už visą namo
suvartotą šilumos energijos kiekį pagal įvadinių skaitiklių parodymus,
tik nešildymo sezono metu vadovaujamasi dar ir 3.5 punkto nuostatomis; 3.5
punkte inter alia įtvirtinta, kad nešildymo sezono metu nuostoliai dėl
nevisiškai apmokestinto realizuotos energijos kiekio priskirtini šilumos
energijos tiekėjui. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovo nuostolių skaičiavimai
nepagrįsti, nes 3.5 punkto nuostatos negalėjo būti taikomos ginčo laikotarpiu –
1999 m. spalio–gruodžio ir 2000 m. sausio–balandžio mėnesiais, nes
šiuo laikotarpiu buvo šildymo sezonas. Teismas nurodė, kad pirmosios
instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Valstybinės kainų ir energetikos
kontrolės komisijos išvada, nes vertino jos turinį drauge su kitais bylos
įrodymais, atsižvelgdamas į jau susiformavusią tokios kategorijos bylose teismų
praktiką, todėl pagrįstai neskyrė ieškovo prašomos ekspertizės.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m.
spalio 25 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 10 d. nutarties dalis dėl
reikalavimo priteisti iš atsakovo nuostolius dėl neteisingai apskaičiuoto
mokesčio už šilumą ir priimti naują sprendimą – šį reikalavimą tenkinti.
Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl
ginčo sutarties kvalifikavimo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai
taikė sutarties, nustatančios ginčo šalių ir butų savininkų tarpusavio
santykius, kvalifikavimui reikšmingas teisės normas. Kasatoriaus manymu, ginčo sutartis
yra vartojimo sutartis, o ne sutartis, turinti atlyginimo už išlaidas, skirtas
bendram turtui išlaikyti, aspektą. Net jei ginčo sutarties ypatumas yra tas,
kad ji skirta bendram turtui išlaikyti, tokia sutartis vis tiek yra vartojimo
sutartis, nes daugiabučio namo gyventojai perkamą energiją naudoja savo namų
ūkių poreikiams, o ne verslo tikslams. Šiuo atveju lieka neaiškus bendrijos,
pasirašančios sutartį už savo namo butų savininkus – vartotojus, statusas. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktika tokių sutarčių kvalifikavimo klausimu yra nevienoda
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 791-oji DNSB, Č. K.
v. AB ,,Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008; 2004 m.
rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 519-oji DNSB v. UAB
,,Vilniaus energija“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-514/2004; 2003 m. gegužės
12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 257-oji DNSB v. SP UAB
,,Vilniaus vandenys“, SP AB ,,Vilniaus Energija“, bylos
Nr. 3K-3-579/2003). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
vadovavosi teismų praktikos suformuotais teisės normų, kurios ginčo santykiams
dar negaliojo, išaiškinimais. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad suformuota
teismų praktika gali būti keistina ir dėl to, kad 2007 m. pasikeitęs
teisinis reguliavimas aiškiai nustatė šilumos energijos tiekėjo atsakomybę už
nepaskirstytos energijos sukeltus nuostolius.
2. Dėl
pareigos prižiūrėti energijos apskaitos prietaisus. Apeliacinės instancijos
teismas nenustatė esminės aplinkybės – kodėl susidarė energijos apskaitos
prietaisų rodmenų skirtumai, t. y. nepaskirstytos energijos kiekis.
Kasatoriaus teigimu, tokio skirtumo priežastis – tai, kad energijos tiekėjas
nevykdė savo prievolės įrengti, prižiūrėti, tikrinti energijos apskaitos
skaitiklius, todėl šie duomenys buvo nepatikimi ir neįmanoma tiksliai nustatyti,
kiek energijos suvartojo kiekvienas butas. Dėl to susidarė nepaskirstytos
energijos kiekis, už kurį vartotojai neprivalėjo mokėti energijos tiekėjui. Be
to, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis vieninteliu įrodymu
(1996 m. eksploatacinės atsakomybės aktu prie sutarties), kurio turinį
netinkamai interpretavo, ir neatsižvelgdamas į Vyriausybės 1997 m. gruodžio
31 d. nutarimo Nr. 1507 nuostatas, nepagrįstai konstatavo, kad
kasatorius yra atsakingas už energijos apskaitos prietaisų priežiūrą.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad kasatorius pirmosios
instancijos teisme nekėlė klausimo dėl pareigos prižiūrėti energijos apskaitos
prietaisus, nes šios aplinkybės buvo įrodinėjamos rašytiniais įrodymais tiek
pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose.
3. Dėl
teisės normų, reglamentuojančių atsiskaitymą už tiekiamą šilumos energiją,
aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė
poįstatyminius teisės aktus, reglamentuojančius atsiskaitymo už tiekiamą šilumą
ir karštą vandenį teisinius pagrindus. Atsakovas, apskaičiuodamas ieškovui
pateikiamas sąskaitas už tiektą energiją, vadovavosi namo įvadinio skaitiklio
parodymais, todėl butų savininkai privalėjo mokėti daugiau nei Komisijos
1998 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 30 nustatyta maksimali kaina.
Taip atsakovas pažeidė Energetikos ministerijos 1995 m. liepos 17 d.
įsakymu Nr. 159 patvirtintos Atsiskaitymo su gyventojais už karštą vandenį
ir patalpų šildymą metodikos 3.5 punkto nuostatas, skaičiuodamas mokestį
už 1999 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. (nešildymo sezono metu). Šildymo
sezono metu (nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. balandžio
30 d.) atsakovas, apskaičiuodamas mokestį už suvartotą energiją,
taikydamas netinkamą formulę pagal Komisijos 1999 m. spalio 19 d.
nutarimą Nr. 85, mokestį už nepaskirstytą energiją neteisėtai priskyrė
kasatoriui. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kasatoriaus
skaičiavimų teisingumo, ginčo laikotarpio daliai (2000 m. sausio–balandžio
mėn.) taikė Energetikos ministerijos 1995 m. liepos 17 d. įsakymo
Nr. 159 nuostatas, nors šis teisės aktas nebegaliojo nuo 2000 m.
sausio 1 d., o ginčo laikotarpio daliai (1999 m. nešildymo sezonas),
kuriai šis teisės aktas taikytinas, nepagrįstai netaikė.
4. Dėl CPK
362 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Apeliacinės instancijos
teismas pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes neištyrė
esminių bylos aplinkybių, nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartyje (bylos
Nr. 3K-3-397/2008), kuria ši byla buvo grąžinta apeliacinės instancijos
teismui nagrinėti iš naujo.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo
kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m.
spalio 25 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistus.
Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1. Dėl ginčo sutarties kvalifikavimo. Ginčo
sutarties kvalifikavimas kaip vartojimo ar kitokios sutarties šios bylos
išsprendimui neturi jokios reikšmės, nes ginčo sutarties nuostatos atitinka jos
vykdymo metu galiojusius teisės aktus, neblogino nė vienos šalies padėties daugiau
nei nustatyta teisės aktų. Be to, ginčo sutartis nėra vartojimo sutartis nei
pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2004 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje 519-oji DNSB v.
UAB ,,Vilniaus energija“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-514/2004,
pateiktą išaiškinimą, nei pagal Vartotojų teisių gynimo įstatymo nuostatas.
2. Dėl pareigos
prižiūrėti energijos apskaitos prietaisus. Vyriausybės 1997 m.
gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 1.3 punktu atsakovas buvo
įpareigotas įrengti tik namo ar jo dalies įvadinį apskaitos prietaisą, o ne
apskaitos prietaisą kiekvieno vartotojo bute. Ginčo laikotarpiu teisės aktų nenustatyta
šilumos tiekėjui pareigos įrengti vartotojams apskaitos prietaisus, todėl jis
neprivalo prisiimti nuostolių, atsiradusių dėl neįrengtų apskaitos prietaisų
butuose ar netinkamos jų priežiūros. Be to, kasatorius pirmosios instancijos
teisme ieškinio reikalavimo negrindė atsakovo pareigos įrengti butų apskaitos
skaitiklius nevykdymu.
3. Dėl teisės normų, reglamentuojančių atsiskaitymą už
tiekiamą šilumos energiją, aiškinimo ir taikymo. Pagal
Komisijos 1999 m. spalio 19 d.
nutarimu Nr. 85 patvirtintą Centralizuotos šilumos kainų taikymo, nustatant mokesčius už patalpų šildymą ir karšto
vandens tiekimą daugiabučio
gyvenamojo namo butams tvarkos 1 punkto nuostatas ši tvarka ginčo laikotarpiu
buvo privaloma visiems centralizuotos šilumos ir (arba) karšto vandens
tiekėjams (fiziniams ir juridiniams asmenims), paskirstantiems centralizuotą šilumą ir karštą vandenį daugiabučiuose
gyvenamuosiuose namuose. Pagal ginčo
sutarties sąlygas suvartoto šilumos kiekio paskirstymą bendrijos gyventojams
atlikdavo ne šilumos ir karšto
vandens tiekėjas (atsakovas), o kasatorius. Dėl to, skaičiuodamas mokesčius,
atsakovas neprivalėjo laikytis tvarkos
reikalavimų. Šalių santykius, kai už šilumos energiją atsiskaitoma pagal tiesioginę daugiabučio gyvenamojo namo
savininkų bendrijos, atliekančios šilumos paskirstymą butams, ir tiekėjo sutartį, reglamentavo energetikos ministro 1995 m. liepos 17 d.
įsakymu Nr. 159 patvirtintos Atsiskaitymo su gyventojais už karštą vandenį ir patalpų šildymą
metodikos 3 punkto bei sutarties
nuostatos. Pagal ginčo sutarties
6 punkto nuostatas mokesčių skaičiavimo ir bendrijos atsiskaitymo
pagrindas buvo ataskaitos už suvartotą šilumos energiją, kurias pats
kasatorius turėjo pateikti atsakovui. Taigi už ataskaitų duomenų teisingumą buvo atsakingas kasatorius, o ne
atsakovas. Iš byloje esančių dokumentų (kasatoriaus pažymų ir atsakovo sąskaitų) matyti, kad atsakovas
tinkamai vykdydavo savo sutartinius įsipareigojimus, mokesčius skaičiuodavo
už kasatoriaus ataskaitose nurodytą šilumos kiekį. Atsakovas neturėjo taikyti pirmiau nurodytos metodikos 3.5 punkte
nustatytos 51,17 kWh šilumos energijos
normos 1 kub. m karšto vandens pašildyti, nes mokesčių už karštą
vandenį kasatoriui neskaičiavo. Be to, šioje normoje nebuvo numatytos sąnaudos karšto vandens cirkuliacijai
palaikyti ir ši šilumos energijos
norma prieštaravo Komisijos
1998 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 30 nustatytai karšto vandens
kainodaros tvarkai.
4. Dėl CPK 362 straipsnio 2 dalies
pažeidimo. Kasatorius neišvardija, kokios konkrečios
faktinės aplinkybės apeliacinės instancijos teisme nebuvo tiriamos ir
vertinamos. Apeliacinės instancijos teismas visus įrodymus, šalių paaiškinimus vertino kompleksiškai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą
visapusišku ir objektyviu
aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Be to, ne visos faktinės aplinkybės gali būti
vertinamos kaip įrodymai
byloje – teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia
turinčias reikšmės bylai
aplinkybes.
Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo prašo
kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m.
spalio 25 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 10 d. nutartį palikti
nepakeistus. Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu
argumentai:
1. Dėl pareigos prižiūrėti energijos apskaitos
prietaisus. Atsakovas
neturėjo įrengti, tikrinti ir plombuoti kasatoriaus pastate esančių butų karšto vandens skaitiklių
Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 1.3 punkto pagrindu, nes ginčo laikotarpiu šilumos
tiekėjas ir butų savininkai ar nuomininkai nebuvo sudarę šilumos tiekimo ir
vartojimo sutarčių.
2. Dėl teisės normų, reglamentuojančių atsiskaitymą už
tiekiamą šilumos energiją, aiškinimo ir taikymo.
Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad atsakovas pažeidė energetikos ministro
1995 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintos Atsiskaitymo
su gyventojais už karštą vandenį ir
patalpų šildymą metodikos 3.5 punkto
reikalavimus ir netaikė nustatytos
51,17 kWh šilumos energijos normos 1 kub. m karšto vandens pašildyti. Pagal šio punkto
reikalavimus jame nustatyta norma taikoma tik
nešildymo sezono metu. Dėl to skaičiuojant mokesčius už šilumos energiją
šildymo sezono metu, t. y. nuo 1999 m. spalio 1 d. iki
2000 m. balandžio 1 d., atsakovas neturėjo taikyti šios normos, kaip ir nešildymo sezono metu, t. y. 1999 m. rugpjūčio ir rugsėjo
mėnesiais, nes mokesčių už karštą vandenį kasatoriui neskaičiavo ir dėl
to, kad šioje normoje nebuvo numatytos
sąnaudos karšto vandens cirkuliacijai palaikyti.
Komisijos 1998 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 30 buvo suderintos centralizuotos šilumos ir karšto
vandens kainos, kurios buvo taikomos nuo
1998 m. spalio 1 d., apskaičiuotos
taikant kitą, didesnę negu pirmiau nurodytoje metodikoje nustatytą šilumos
energijos normą 1 kub. m karšto vandens paruošti, nes šios kainos buvo
diferencijuotos pagal karšto vandens tiekimo būdą, į jas buvo
įskaičiuotos sąnaudos cirkuliacijai palaikyti. Kasatoriaus skaičiavimai už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d.
iki 2000 m. balandžio 30 d. atlikti taikant Komisijos 1999 m. spalio 19 d. nutarimu
Nr. 85 patvirtintą Centralizuotos šilumos
kainų taikymo, nustatant mokesčius už patalpų šildymą ir karšto vandens tiekimą
daugiabučio gyvenamojo namo butams
tvarką, vertinant šalto vandens
skaitiklio prieš individualų karšto vandens šilumokaitį rodmenis. Tačiau ginčo laikotarpiu kasatorius niekada
nepateikdavo atsakovui šalto vandens skaitiklio,
įrengto prieš individualų karšto vandens šilumokaitį, rodmenų. Kasatorius nepateikė
jokių įrodymų, kad šie, taip pat butų karšto vandens skaitiklių rodmenys turėjo
būti ar buvo naudojami, skaičiuojant mokesčius pagal sutarties sąlygas, pirmiau
nurodytos metodikos 3 punkto reikalavimus,
taip pat skirstant pastate suvartotą šilumos kiekį bendrijos nariams pagal jos nustatytą vidaus atsiskaitymo tvarką.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ginčo sutarties teisinio
kvalifikavimo
Vartotojas,
kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties ir
kitų panašių aplinkybių, yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita
sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties
institutas grindžiamas silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) teisinės
apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Poreikis
apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus lemia tai,
kad tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą
vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims greta bendrųjų
sutarčių teisės taisyklių taikomos specialiosios, užtikrinančios didesnę vienos
iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Sutartis
kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis, jeigu ji atitinka tokius esminius
požymius: 1) prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; 2) fizinis asmuo prekes
ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos, o
savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; 3) asmuo (fizinis ar
juridinis) prekes ar paslaugas teikia verslo tikslais. Šiuos požymius
atitinkančią sutartį kvalifikavus kaip vartojimo, taikomos silpnesniąją sutartinių
santykių šalį ginančios teisės aktų nuostatos – nesąžiningų vartojimo sutarčių
sąlygų institutas (CK 6.188 straipsnis) ir kt.
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, sprendžiant
klausimus, susijusius su butų, esančių daugiabučiuose namuose, savininkų, kaip
galutinių vartotojų, aprūpinimo energija ir vandeniu klausimus, ta aplinkybė, jog
sutartis formaliai buvo sudaryta su juridiniu asmeniu, tam tikrais atvejais
neturi būti sureikšminama. Vartotoju tokiais atvejais pripažįstamas fizinis
asmuo, kuris faktiškai naudojasi perkama preke savo namų ūkio reikmėms ir už ją
sumoka, t. y. yra galutinis prekių ir paslaugų vartotojas. Aplinkybė, kad
tam tikrais atvejais sutartį pasirašo ne pats fizinis asmuo, o jam
atstovaujantis specialaus teisnumo juridinis asmuo, pavyzdžiui, daugiabučio
namo savininkų bendrija, nėra pagrindas nelaikyti sutarties vartojimo sutartimi
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m.
rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 519-oji
DNSB v. UAB „Vilniaus energija“, bylos Nr. 3K-3-514/2004;
2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 257-oji DNSB
v. UAB “Vilniaus vandenys”, UAB “Vilniaus energija”, bylos
Nr. 3K-3-579/2003, ir kt.). Nagrinėjamoje byloje aplinkybė, kad šilumos
energija naudojama ne tik gyventojo asmeniniams poreikiams, bet ir turtui
išlaikyti, neturi reikšmės ginčo sutarties teisinei kvalifikacijai, nes ši
sutartis teisine prasme išlieka vartojimo sutartimi. Dėl to teisėjų kolegija
konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas ginčo sutartį kvalifikavo kaip
vartojimo sutartį nenukrypdamas nuo šios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuotos praktikos.
Dėl pareigos
prižiūrėti energijos apskaitos prietaisus
Teisėjų
kolegija pripažįsta nepagrįstais kasatoriaus argumentus, kad ginčo sutarties
kvalifikavimas vartojimo sutartimi leistų konstatuoti, jog atsakovas turėjo pareigą
savo lėšomis įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus ir jos nevykdė. 1997 m.
gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1507 „Dėl
dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos
prietaisų įrengimo ir eksploatavimo“ (toliau – Vyriausybės nutarimas
Nr. 1507) 1.3 punkte nustatyta, kad dujų, elektros ir šiluminės
energijos, šalto bei karšto vandens tiekėjai, kurie su vartotojais yra sudarę
dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens tiekimo ir
vartojimo sutartis, įrengia jiems šiluminės energijos, dujų, elektros
energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisus. Teisėjų kolegija
pabrėžia, kad ši teisės norma neturi būti aiškinama plečiamai ir yra taikytina
tik tiems atvejams, kai sudaryta tiekėjo ir galutinio vartotojo tiesioginė
šiluminės energijos tiekimo sutartis. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su atsakovo
atsiliepimo į kasacinį skundą argumentu, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 1507
1.3 punktas nereglamentuoja kasatoriaus ir atsakovo santykių.
Dėl
atsiskaitymo už tiekiamą šilumos energiją
Vyriausybės
nutarimo Nr. 1507 1.4 punkte nustatyta, kad gyvenamuosiuose namuose
mokestis už šaltą bei karštą vandenį, dujas, elektros energiją nustatomas pagal
butų apskaitos prietaisų rodmenis, o jeigu butuose apskaitos prietaisų nėra,
mokestis nustatomas pagal dujų, šalto bei karšto vandens suvartojimo ribas,
kurias tvirtina savivaldybės. Mokestis už suvartotą šiluminę energiją
nustatomas pagal namo arba jo dalies įvadinio apskaitos prietaiso rodmenis, o
jeigu įvadinio apskaitos prietaiso nėra, – pagal normas, kurias tvirtina
savivaldybė. Ginčo santykiams taikytino 1995 m. kovo 28 d. Lietuvos
Respublikos energetikos įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje nustatyta,
kad elektros energijos, centralizuotos šilumos ir karšto vandens bei gamtinių
dujų kainas nustato elektros energijos, centralizuotos šilumos ir karšto
vandens bei gamtinių dujų tiekėjai, suderinę su Valstybine kainų ir energetikos
kontrolės komisija. 1998 m. rugsėjo 25 d. Komisija priėmė nutarimą
Nr. 30 „Dėl centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens kainų
specialiosios paskirties akcinei bendrovei „Vilniaus šilumos tinklai“, kuriuo
suderino atsakovo nuo 1998 m. spalio 1 d. tiekiamos centralizuotos
šilumos ir karšto vandens kainas. Šiuo nutarimu suderintos kainos buvo taikomos
ginčo laikotarpiu. Išvadą byloje pateikusi Valstybinė kainų ir energetikos
kontrolės komisija nurodė, kad laikotarpiu nuo 2000 m. vasario mėn. mokesčiai
už šildymą ir karštą vandenį skaičiuojami vadovaujantis Centralizuotos šilumos
kainų taikymo, nustatant mokesčius už patalpų šildymą ir karšo vandens tiekimą
daugiabučio gyvenamojo namo butams, tvarka, patvirtinta Komisijos 1999 m.
spalio 19 d. nutarimu Nr. 85.
Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas, iš esmės panašioje byloje analizuodamas šiluminės energijos ir karšto
vandens vartojimo daugiabučiuose namuose ypatumus teisės taikymo požiūriu, taip
pat nurodė, kad daugiabučiame name gyvenantys asmenys turi dvejopą padėtį
šilumos energijos vartojimo požiūriu. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo
santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti,
aspektas. Kaip vartotojas gyventojas – abonentas turi apmokėti už tiek
energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio
vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos
energija yra naudojama patalpoms šildyti, „gyvatukui“. Visa energija, tiekiama
į namą, turi būti apskaitos prietaisais apskaitoma ir pagal įstatymą
paskirstoma. Dalis energijos yra apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų.
Kita dalis, kurią sudaro neapmokėtoji kaip vartotojų dalis, turi būti apmokėta
tiekėjui kaip namo savininkų. Ši dalis turi būti tarp jų paskirstoma pagal
nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas
kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles,
susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo mokėti išlaidas jam
išlaikyti. Namo gyventojai gauna šilumą kaip vartotojai ir kaip savininkai,
todėl už ją ir sumoka ir kaip vartotojai (pagal individualaus vartojimo
prietaisų rodmenis), ir kaip savininkai (likusią dalį, fiksuotą tiekėjo
apskaitos prietaisu, paskirstytą tarp jų kaip bendraturčių) (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m.
rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 519-oji DNSB v. UAB
,,Vilniaus energija“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-514/2004).
Kasacinis
teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų
aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl nesprendžia fakto
klausimų. Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad apmokėtas šilumos
kiekis neatitiktų įvadinio skaitiklio rodmenų, todėl teisėjų kolegija
konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teismas, pažymėdamas, kad ginčo
laikotarpiu bendraturčių pareigas tretiesiems asmenims reglamentavo analogiškos
1964 m. CK nuostatos – 122 ir 123 straipsniai, pagrįstai vadovavosi
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iš esmės panašioje byloje suformuota teisės
aiškinimo taisykle.
Dėl kitų kasacinio
skundo argumentų
Atsižvelgdama į tai, kad
bylą nagrinėję teismai nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos
teismų praktikos analogiškose bylose ir tinkamai aiškino bei taikė teisės aktų,
reglamentuojančių atsiskaitymą už tiekiamą šilumos energiją, nuostatas, teisėjų
kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės
instancijos teismo CPK 362 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimo yra
nepagrįsti.
Dėl
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos
teisme
Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. pažymą apie išlaidas,
susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasacinės instancijos
teisme patirta 56,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu (CPK 92 straipsnis). Atmetus kasatoriaus kasacinį skundą bylinėjimosi
išlaidos, patirtos dėl procesinių dokumentų įteikimo byloje dalyvaujantiems asmenims
kasaciniame teisme, priteistinos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą (CPK
96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio
1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 10 d. nutartį
palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo
519-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos, juridinio asmens kodas
124776141, valstybės naudai 56,35 Lt (penkiasdešimt šešis litus 35 ct)
bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl procesinių dokumentų įteikimo byloje
dalyvaujantiems asmenims kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
|
Teisėjai
|
Egidijus
Baranauskas
|
|
|
Virgilijus
Grabinskas
|
|
|
Gintaras
Kryževičius
|