Civilinė byla Nr. 3K-3-515-687/2015
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-10745-2013-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 75.4.3; 75.8; 114.11; 130.1.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Simniškio ir Donato Šerno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės M. S. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. S. (V. S.) ieškinį atsakovei M. S. ir pagal atsakovės priešieškinį ieškovui dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir santuokos metu įgyto turto padalijimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimą dėl sutuoktinio kaltės, tarptautinę jurisdikciją, sprendžiant buto, esančio užsienio valstybėje, padalijimo klausimą, bei įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas prašė teismo nutraukti 1986 m. gruodžio 19 d. su atsakove sudarytą santuoką dėl jos kaltės, palikti jai santuokinę pavardę; padalyti santuokoje įgytą turtą: ieškovo asmenine nuosavybe pripažinti 46/100 dalis buto (duomenys neskelbtini) atsakovės – 54/100 dalis buto (duomenys neskelbtini) nustatyti naudojimusi butu tvarką: ieškovui paskirti naudotis buto patalpa, plane žymima indeksu 5-10, atsakovei – 5-5 ir 5-9, o patalpomis, plane pažymėtomis indeksais 5-1, 5-2, 5-3, 5-4, 5-6, 5-7, 5-8, šalims paskirti naudotis bendrai, priteisti ieškovui iš atsakovės 5760 Lt (1668,21 Eur) kompensaciją. Ieškovas nurodė, kad dėl santuokos iširimo kalta atsakovė, nes be pagrindo kėlė konfliktus, jį įžeidinėjo, vartojo psichologinį smurtą, neprisidėjo prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo, be to, atsakovė slėpė savo tikrąsias gaunamas pajamas. Santuokos metu ieškovo vardu įregistruotas butas (duomenys neskelbtini), kito tarp sutuoktinių dalytino turto nėra. Kadangi atsakovei tektų didesnė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės dalis, tai iš jos ieškovui priteistina 5760 Lt (1668,21 Eur) kompensacija.
Atsakovė priešieškiniu prašė nutraukti 1986 m. gruodžio 19 d. su ieškovu sudarytą santuoką dėl jo kaltės, atsakovės asmenine nuosavybe pripažinti trijų kambarių butą (duomenys neskelbtini) ieškovo – 55,3 kv. m trijų kambarių butą (duomenys neskelbtini) priteisti atsakovei iš ieškovo 106 083 Lt (30 723,76 Eur) kompensaciją už ieškovui tenkančią didesnės vertės bendrosios jungtinės nuosavybės dalį, priteisti sumokėtų mokesčių dalį. Atsakovė nurodė, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės, nes jis 2012 m. birželį paliko šeimą ir visiškai ja nesirūpino. Ieškovas buvo nelojalus ir nesirūpino bendrais šeimos reikalais, šeimai išlaikyti neskirdavo pakankamai pinigų, nemokėjo būstui išlaikyti mokesčių nei anksčiau, nei po to, kai 2012 m. birželį išėjo gyventi pas savo motiną. Atsakovės teigimu, butas (duomenys neskelbtini) įsigytas 2005 m. balandžio 14 d., t. y. santuokos metu, todėl abiem sutuoktiniams priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir nutraukiant santuoką turi būti dalijamas. Remiantis nekilnojamojo turto agentūros „Oktava“ pažyma, tokio buto rinkos kaina yra apie 4 650 000 rublių (356 166 Lt, 103 152,80 Eur). Siekiant išvengti galimų ginčų racionaliau būtų, kad kiekvienam sutuoktiniui atitektų po atskirą butą, t. y. ieškovui – butas Sankt Peterburge, o atsakovei – Klaipėdoje. Kadangi ieškovui tenkančio buto vertė yra didesnė, tai atsakovei priteistina 106 083 Lt (30 723,76 Eur) kompensacija. Kadangi ieškovas nemokėjo mokesčių už butą (duomenys neskelbtini), tai turi atlyginti atsakovei pusę sumokėtų mokesčių (už buto dalies šildymą, bendro naudojimo objektų administravimą, nuolatinę priežiūrą, kitas paslaugas) laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn., t. y. 1472,78 Lt (426,55 Eur), ir 442,14 Lt (128,05 Eur) sumokėtus mokesčius UAB „TELE 2“ nuo 2009 m. iki 2013 m. birželio mėn. už ieškovo mobilaus ryšio paslaugas, iš viso – 1914,92 Lt (554,60 Eur).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 12 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio ir priešieškinio: santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsakovės asmenine nuosavybe pripažino 54/100 dalis buto (duomenys neskelbtini), ieškovo – 46/100 dalis buto (duomenys neskelbtini) ieškovui iš atsakovės priteisė 5760 Lt (1668,21 Eur) kompensaciją už jai atitenkančią didesnę turto dalį, nustatė šiuo butu naudojimosi tvarką, priteisė atsakovei iš ieškovo 1472,78 Lt (426,55 Eur) sumokėtų buto mokesčių, kitas ieškinio ir priešieškinio dalis atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Dėl santuokos nutraukimo teismas nurodė, kad šalys tinkamai neatliko santuokinių pareigų. Sutuoktiniai kartu negyvena nuo 2012 m. birželio mėnesio, t. y. jau beveik dvejus metus. Nė vienas iš sutuoktinių nedėjo maksimalių pastangų išsaugoti santuoką, nepakankamai rūpinosi vienas kitu, neteikė reikiamos moralinės pagalbos vienas kitam, nesistengė rasti priimtinų būdų nesutarimams išspręsti. Sutuoktiniai nebuvo vienas kitam lojalūs, nerėmė vienas kito moraliai. Teismas pripažino abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo.
Dėl santuokoje įgyto turto padalijimo teismas nurodė, kad ieškovas teigė, jog jo tėvai pusbroliui V. S. per kelis kartus paskolino daugiau nei 20 000 JAV dolerių, šis skolą turėjo grąžinti butu, tačiau mirus ieškovo tėvui sandoris buvo sudarytas ieškovo naudai. Atsakovė ginčijo tokias ieškovo nurodomas faktines buto įsigijimo aplinkybes, argumentuodama tuo, kad ieškovo tėvai tokių pinigų neturėjo, o ieškovas savo uždirbtas, galimai nuo atsakovės nuslėptas lėšas padėjo į bendrą su motina V. S. atidarytą sąskaitą. Byloje nustatyta, kad ieškovo motinos sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), kurios bendraturčiu nurodytas V. S., nuo 1994 m. rugsėjo 1 d. iki 2000 m. gegužės 24 d. buvo 3000 JAV dolerių ir 162,58 JAV dolerio, sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 1994 m. rugsėjo 1 d. iki 2001 m. rugpjūčio 10 d. buvo 6000 JAV dolerių (pajamos 2000 m. gegužės 24 d.) ir 324,16 JAV dolerio. V. S. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 2003 m. spalio 14 d. pervedė ir paėmė 5000 JAV dolerių (išraše nurodyta kaip indėlio suma). 2004 m. gegužės 24 d. ieškovo motina V. S. pardavė žemės sklypą su sodo pastatu (duomenys neskelbtini) už 22 000 Lt (6371,64 Eur). Ieškovo tėvas mirė 2003 m. sausio 10 d. Butas (duomenys neskelbtini) įgytas pagal 2005 m. balandžio 14 d. pirkimo–pardavimo trečiojo asmens naudai sutartį, kurioje kaip pardavėja nurodyta A. S., pirkėjas – V. S., kuris įsipareigojo butą perduoti ieškovo V. S. nuosavybėn. Butas registruotas tik ieškovo vardu kaip jo nuosavybė.
Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog šalys 1999–2005 m. disponavo tokiomis lėšomis, kad galėjo skolinti ar sumokėti už šį nekilnojamąjį turtą. Nepagrįstas ir neįrodytas atsakovės teiginys, kad pinigai V. S. sąskaitoje, kurios bendraturčiu nurodytas ir ieškovas, priklausė bylos šalims. Šalys darbo užmokestį gavo nacionaline valiuta, darbo užmokestis nebuvo pakankamas tokioms lėšoms sutaupyti, įrodymų, kad ieškovas gavo papildomas pajamas iš verslo, kaip teigia atsakovė, byloje nėra. Teismas nurodė, kad tais atvejais, kai vienas iš sutuoktinių teigia esant tam tikrą santuokos metu įgytą turtą kito sutuoktinio nuslėptą ar perleistą kitiems asmenims, jis tai turi įrodyti (CPK 178 straipsnis), t. y. pagrįsti, kad iš tikrųjų toks turtas egzistuoja (egzistavo), turtas įgytas ir kokiu teisėtu pagrindu abiejų ar vieno sutuoktinio, taip pat kad vienas sutuoktinis be kito žinios perleido ar nuslėpė tą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. P. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-276/2013). Teismas nenustatė byloje aplinkybių apie santuokinių lėšų perleidimą ar nuslėpimą. Bute Sankt Peterburge šeima negyveno, įrodymų, kad šalys ketino ten apsigyventi, nėra, įgytas turtas bendromis lėšomis nebuvo išlaikomas. Teismas sprendė, kad butas Sankt Peterburge nebuvo įgytas už sutuoktinių bendras lėšas, ieškovas butą įgijo asmeninėn nuosavybėn, todėl šis butas į dalytino turto sąrašą nepatenka.
Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad butas (duomenys neskelbtini) yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė; jis dalytinas nutraukiant šalių santuoką. Teismas nustatė, kad butas yra 76,93 kv. m naudingo ploto, trijų atskirų kambarių. Pagal pateiktą į bylą buto patalpų padalijimo projektą yra galimybė butą padalyti natūra į dvi 54/100 ir 46/100 dalis. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas sutiko, jog jam būtų paskirta mažesnė buto dalis, į gaunamas pajamas, į tai, kad pagal savo materialinę padėtį atsakovė neturėtų galimybių išmokėti kompensacijos už sutuoktiniui tenkančią buto dalį, jei būtų sprendžiama visą butą natūra paskirti tik jai, pripažino, jog ieškovo nurodytas reikalavimas padalyti butą natūra yra pagrįstas. Šalių santuokoje įgyto turto vertė yra 144 000 Lt (41 705,28 Eur), ieškovui atitenkančio turto vertė – 66 240 Lt (19 184,43 Eur), atsakovei – 77 760 Lt (22 520,85 Eur), pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo nėra, todėl, esant ieškovo prašymui, teismas sprendė iš atsakovės ieškovui priteisti 5760 Lt (1668,21 Eur) kompensaciją už atsakovei atitenkančią didesnę turto dalį.
Dėl sumokėtų mokesčių atlyginimo teismas nurodė, kad ieškovas pripažino, jog pats nemokėjo mokesčių už butą, nes, jo teigimu, duodavo pinigus ieškovei, kuri apmokėdavo sąskaitas. Tačiau ieškovas nepateikė įrodymų, kad prisidėjo prie buto išlaikymo, todėl privalo sumokėti atsakovei pusę sumos, t. y. 1472,78 Lt (426,55 Eur). Atsakovė taip pat prašė priteisti 442,14 Lt (128,05 Eur), sumokėtų už UAB „TELE 2“ paslaugas, tačiau paslaugų ataskaitos ir detalizuoti atsakovės sąskaitos išrašai nepatvirtina, jog atsakovė prašomą priteisti sumą sumokėjo būtent už ieškovo naudojamas paslaugas UAB „TELE 2“ tinkle.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2014 m. gruodžio 19 d. nutartimi paliko nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimą.
Dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei kolegija vadovavosi CK 3.60 straipsnio 2 dalimi, CK 3.61 straipsniu, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010; 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-2/2011; 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. M. K., bylos Nr. 3K-3-545/2012; 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. Š. v. B. Š., bylos Nr. 3K-3-625/2012; kt.), nustatė, kad sutuoktiniai nebegyvena santuokinio gyvenimo ir nebetvarko bendro šeimos ūkio nuo 2012 m. birželio mėnesio, šalys pripažįsta, kad jų santykiai buvo konfliktiški. Atsakovės teiginiai, kad jos ir atsakovo santuoka iširo tik dėl ieškovo kaltės, nes jis pažeidė lojalumo, tarpusavio pagalbos ir visapusiško rūpinimosi vaikais bei visa šeima pareigas, liko iš dalies neįrodyti. Abu sutuoktiniai nedėjo pakankamai pastangų santuokai išsaugoti, nebuvo vienas kitam lojalūs, dėl to sutriko jų bendravimas, abi šalys iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinių, pareigas, bendro gyvenimo taisykles. Šalys nerado abiem priimtino kompromiso, nesugebėjo išspręsti bendrų šeimos klausimų, todėl ir klausimų, susijusių su santuokos pasibaigimu, tas pačias aplinkybes ir duomenis vertino nevienodai. Šią išvadą pagrindžia ir faktas, kad abu kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo dėl vienas kito kaltės.
Dėl santuokoje įgyto turto padalijimo kolegija rėmėsi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010; teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. D. K., bylos Nr. 3K-3-52/2012; kt.), sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovo tėvai turėjo pinigų, galėjo jais disponuoti. Ieškovas apeliacinės instancijos teismui, kaip rašytinį savo teiginių įrodymą, pateikė Z. R. N. (Z. R. N.) pasirašytą pareiškimą, kuriame patvirtino, kad 2003 m. ir 2004 m. ieškovo tėvų prašymu keletą kartų perdavė V. S. voką su pinigais. Įrodymų, kad bylos šalys 1999–2005 m. būtų disponavusios tokiomis lėšomis, jog būtų galėjusios skolinti ar sumokėti už ginčo turtą, byloje nėra. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje aplinkybių apie lėšų perleidimą ar nuslėpimą nenustatyta. Ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta trečiojo asmens V. S. naudai, pardavėja sutartyje nurodyta ieškovo teta, pirkėju – ieškovo pusbrolis, kuris pagal sutartį už butą pardavėjai, t. y. savo motinai, sumokėjo 160 000 rub. Be to, ieškovo dėdė ir teta registruoti ginčo bute. Kolegija, atsižvelgdama į asmeninį sutarties šalių santykių pobūdį, ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, konstatavo, kad byloje yra pakankamai duomenų daryti išvadą, jog butas Sankt Peterburge nebuvo įgytas už bendras sutuoktinių lėšas, butą ieškovas įgijo asmeninėn nuosavybėn. Atsakovei kelia abejonių tokio pobūdžio spragos ieškovo argumentuose, kad: V. S., neturėdamas pinigų grąžinti skolos, turėjo jų butui pirkti, be to, 20 000 JAV dolerių (tiek buvo paskolinta) ir 160 000 rub. (už šią sumą buvo įgytas butas) sumos, atsakovės nuomone, nelygiavertės. Kolegija pažymėjo, kad šiuo atveju reikšminga, jog buto pirkimo–pardavimo trečiojo asmens naudai sutartį sudarė ieškovo teta ir pusbrolis, todėl tikėtina, kad suma, už kurią buvo nupirktas butas, neatitinka tikrosios jo vertės. Be to, bute Sankt Peterburge šeima negyveno, pagrįstų įrodymų, kad šalys ketino ten apsigyventi, byloje nėra, butas nebuvo išlaikomas bendromis lėšomis. Dėl CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos prezumpcijos kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog ginčo butas buvo įgytas asmeninėn ieškovo nuosavybėn, padarė remdamasis byloje esančiais įrodymais, kurie tikėtinai pagrindžia ieškovo teigiamas aplinkybes. Kiti atsakovės apeliacinio skundo reikalavimai susiję su turto padalijimu, todėl išvestiniai ir susiję su reikalavimu dėl buto (duomenys neskelbtini) tenkinimu. Kolegija sprendė, kad atmetus pagrindinį reikalavimą dėl išvestinių nepasisakytina.
Dėl skolos už UAB „TELE 2“ paslaugas priteisimo kolegija nurodė, kad atsakovė reiškė reikalavimą priteisti iš ieškovo 442,14 Lt (128,05 Eur), sumokėtų už ieškovui suteiktas UAB „TELE 2“ paslaugas. Atsakovė savo reikalavimui pagrįsti pateikė mokesčių, sumokėtų už ieškovo mobiliojo ryšio paslaugas nuo 2012 m. gegužės mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn., suvestinę, tačiau joje nurodomos sumos nesutampa su sąskaitos išraše nurodytomis tuo laikotarpiu už UAB „TELE 2“ paslaugas mokėtomis sumomis, be to, ne visos sumos pagrįstos PVM sąskaitomis faktūromis. UAB „TELE 2“ pažymoje nurodyta, kad ieškovo vardu registruoti du numeriai, o dar vienas ieškovo vardu registruotas numeris buvo nuo 2013 m. birželio 7 d. perrašytas atsakovės vardu, taigi atsakovė taip pat naudojosi UAB „TELE 2“ paslaugomis. Atsakovė neįrodė, kad konkrečias pinigų sumas ji tikrai sumokėjo už ieškovui suteiktas UAB „TELE 2“ paslaugas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, priimti naują sprendimą – patenkinti atsakovės priešieškinį: šalių 1986 m. gruodžio 19 d. sudarytą santuoką nutraukti dėl ieškovo kaltės; atsakovės asmenine nuosavybe pripažinti 3 kambarių butą (duomenys neskelbtini); ieškovo asmenine nuosavybe pripažinti 3 kambarių butą (duomenys neskelbtini); priteisti atsakovei iš ieškovo 30 723,76 Eur kompensaciją už ieškovui asmeninės nuosavybės teise tenkančią didesnės vertės bendrosios jungtinės nuosavybės dalį, 128,05 Eur sumokėtų mokesčių už ieškovui suteiktas UAB „TELE 2“ paslaugas, visas atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl santuokos nutraukimo, kasacinio teismo praktikos. Atsakovė nurodo, kad teismai nepagrįstai pripažino jos kaltę dėl santuokos nutraukimo (CPK 12, 178, 185 straipsniai), nes byloje yra įrodymai, patvirtinantys tik ieškovo kaltę dėl santuokos iširimo. Teismai faktiškai atleido ieškovą nuo pareigos įrodinėti atsakovės kaltę, iš anksto ją preziumuodami. Atsakovė kaltino ieškovą tuo, kad jis slėpė savo tikrąsias pajamas ir finansiškai nesirūpino savo šeima taip, kaip objektyviai galėjo. Šio fakto atsakovei įrodinėti nereikėjo, nes ieškovas tą faktą pripažino (CPK 182 straipsnio 5 punktas). Faktą, kad ieškovas sukurdavo finansines problemas šeimoje tam, kad užtikrintų savo tėvų (o per juos – ir savo asmeninę) finansinę gerovę, patvirtina tai, jog jis įformindavo santuokoje įgytą turtą kitų asmenų vardu. Ieškovas taupė šeimos sąskaita tam, kad įsigytų turtą, kuris bus tik jo asmeninė nuosavybė, kai jis sužlugdys santuoką ir teks skirtis bei dalyti turtą. Atsakovė kaltino ieškovą tuo, kad jis nedėjo pakankamų pastangų išsaugoti šeimą ir per didelį vaidmenį jų šeimoje skyrė savo motinai. Ieškovas santuokos metu, taigi – už sutuoktinių bendras lėšas – pirko savo motinai jai nereikalingus (bet reikalingus jam pačiam) automobilius. Kilus konfliktui (ir ieškovas šios aplinkybės neginčija) dėl jo taupumo vienoje šeimoje ir noro pasirūpinti kitos šeimos ateitimi, ieškovas, užuot sprendęs konfliktą, apsigyvendavo kelioms dienoms pas savo motiną. Galiausiai ieškovas apsigyveno pas motiną, nusprendė nutraukti santuoką. Teismai klaidingai suprato ir išaiškino sutuoktinių pareigą palaikyti vienas kitą, net jeigu jis savo veiksmais darytų žalą šeimai. Ieškovas sąmoningai tęstinai pažeidinėjo lojalumo, tarpusavio pagalbos (moralinės bei materialinės paramos), visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima pareigas. Konflikto buvimo faktas neįrodo atsakovės kaltės dėl santuokos nutraukimo, ieškovas neįrodė konfliktų nepagrįstumo. Be to, ieškovas kaltino atsakovę, kad ji neprisideda prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo ir slėpė savo pajamas, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė.
Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga Nr. 51). Kai vieno iš sutuoktinių kaltė neįrodyta, o kito sutuoktinio – akivaizdi (paliko namus ir nesirūpino šeima), teismai turėjo priimti kitokį procesinį sprendimą. Atsakovė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje R. K. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-435/2004.
2. Dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo, kasacinio teismo praktikos. Atsakovė remiasi CK 3.88 straipsnio 2 dalimi, 3.89 straipsnio 2 dalimi, nurodo, kad butas (duomenys neskelbtini) buvo įgytas santuokos metu, taigi preziumuojama, kad šis turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Pareigą paneigti šią prezumpciją turėjo ieškovas, teigdamas, kad šis turtas yra jo asmeninė nuosavybė. Šią prezumpciją ieškovas nuginčijo ne rašytiniais įrodymais (kaip privalėjo pagal įstatymą), o savo šeimos istorija, tai prieštarauja CPK 12 straipsniui, 177 straipsnio 3 daliai, 178 straipsniui, 185 straipsnio 1, 2 dalims, CK 3.89 straipsnio 2 daliai. Ieškovas teigė, kad jo tėvai nuo 1997 m. iki 2004 m. skolino jo pusbroliui V. S. pinigus, taip pat kad tikslios sumos jis nežino ir negali įrodyti, kad šios aplinkybės egzistavo. Duomenų, leidžiančių teigti, kad butas galėjo kainuoti daugiau, o ieškovo pusbrolis nupirko jį už tokią mažą kainą dėl giminystės ryšių, nėra, o yra tik bendro pobūdžio pamąstymai, nepagrįsti įrodymais. Byloje nėra įrodymų, kad nuo 1997 iki 2004 m. ieškovo tėvai apskritai skolino ieškovo pusbroliui V. S. pinigų, t. y. JAV dolerių, o ne litų ar rublių, ar kad skolino būtent 20 000 JAV dolerių (litų, rublių). Kadangi ieškovas nežino tikslios sumos ir negalėjo jos įrodyti, tai tikėtina, kad galėjo būti paskolinta tik 2000 JAV dolerių (ar net litų). Tai sutaptų su ieškovo parodymais, kad pinigai buvo skolinami nedidelėmis sumomis ir per kelis kartus. Teismai atleido ieškovą nuo pareigos įrodyti, kad pinigai buvo skolinami, be to, ieškovas privalėjo įrodyti ir skolintos sumos dydį. Ieškovas, įrodinėdamas, kad butas pirktas ne už jo sutaupytus pinigus, nurodė, kad nei jis vienas, nei kartu su atsakove negalėjo sukaupti ir paskolinti 20 000 JAV dolerių, kad nusipirktų ginčo butą. Ieškovas taip teigė net po to, kai byloje buvo nustatyta, kad butas buvo nupirktas ne už 20 000 JAV dolerių, o už 160 000 rublių (15 367,20 Lt); tokią sumą buvo galima sutaupyti. Ieškovas pateikė teismui duomenis, kad iš jo ir jo motinos bendros sąskaitos galėjo būti paimti ir paskolinti V. S. 20 000 JAV dolerių, bet kas pervedė pinigus į sąskaitą iš pateikto išrašo, nematyti. Taigi pinigai sąskaitoje galėjo būti ir paties ieškovo, t. y. tai galėjo būti bendros šalių santuokinės lėšos. Byloje nėra įrodymų, kad sąskaitoje buvę pinigai buvo paskolinti ieškovo pusbroliui. Pirmosios instancijos teismas preziumavo, kad ieškovo tėvai galėjo paskolinti ieškovo pusbroliui 20 000 JAV dolerių, o šis galėjo grąžinti skolą savo motinos butu. Tokiu būdu prezumpcija (CK 3.88 straipsnio 2 dalis) buvo paneigta ne rašytiniais įrodymais, kaip to reikalauja įstatymas. Atsakovė pažymi, kad asmens fizinis turto naudojimas ar nenaudojimas nedaro įtakos asmens nuosavybės teisei į turtą. Neaišku, kaip Z. R. N. pareiškimas patvirtina ieškovo poziciją, nes nėra aišku nei kiek pinigų, nei kokia valiuta, nei kokiu tikslu ir už ką šie pinigai buvo perduoti ieškovo pusbroliui. Be to, tai nėra tas rašytinis įrodymas, kuriuo būtų galima paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, nes tai yra liudytojo parodymas, pateiktas raštu, todėl nelaikytinas rašytiniu įrodymu (CPK 185 straipsnio 1, 2 dalys, CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Dėl šalių gauto uždarbio nacionaline valiuta atsakovė nurodo, kad šis apeliacinės instancijos teismo argumentas turėtų teisinę reikšmę tik tada, jeigu nacionalinė valiuta būtų nekonvertuojama. Vedybų sutarties šalys nebuvo sudariusios, todėl jų turtui taikytinas įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas, kuris reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Atsakovė remiasi CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2 dalimi, nurodo, kad faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais. O pagal CPK 177 straipsnio 3 dalį bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Ginčijamas butas buvo perduotas ieškovui pirkimo–pardavimo sutarties trečiojo asmens naudai pagrindu tada, kai šalys gyveno santuokoje. Bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija nebuvo ieškovo paneigta leistinais rašytiniais įrodymais. Teismai visiškai atleido ieškovą nuo pareigos įrodinėti savo poziciją, o jo žodžiu išreikštą poziciją vertino kaip įrodymą, turintį aukštesnę įrodomąją galią negu atsakovės pateikti įrodymai.
Atsakovė nurodo, kad teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos įrodymų vertinimo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. T. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004; 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Semerta“ v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-577/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga Nr. 51). Ieškovas nepateikė rašytinių įrodymų, kad ginčo buto įgijimo metu jis aiškiai išreiškė savo valią įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Buto registravimas vien tik ieškovo vardu negali būti laikomas jo valios įsigyti butą savo asmeninėn nuosavybėn išreiškimu; tokia pozicija atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010).
3. Dėl skolos už UAB UAB „TELE 2“ paslaugas priteisimo, įrodymų vertinimo. Teismai pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į visiems žinomą faktą, jog už paslaugas galima kiekvieną mėnesį mokėti skirtingas sumas, vienais mėnesiais įsiskolinant, kitais – permokant. Teismai nustatė, kad vienas iš telefono numerių buvo perrašytas atsakovės vardu tik 2013 m. birželio 7 d. Atsakovė prašė priteisti jai pinigus, sumokėtus už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. Kadangi nuo 2012 m. gegužės mėn. iki 2013 m. birželio mėn. telefono numeris buvo įregistruotas ieškovo vardu, tai būtent jis buvo to numerio valdytojas, jo interesai buvo tenkinami atsakovei mokant pagal UAB „TELE 2“ sąskaitas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo atmesti atsakovės kasacinį skundą ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl santuokos nutraukimo, kasacinio teismo praktikos. Sutuoktinių kaltės nustatymas yra fakto klausimas, todėl nustatinėjamas tik pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Be to, ieškovui reikia įrodyti priešieškinio ar atsikirtimų faktinį pagrindą. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga ir ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. UAB „Mitnija“, bylos Nr. 3K-3-7/2011). Atsakovė konkrečių įrodymų, patvirtinančių tik ieškovo kaltę dėl santuokos nutraukimo, nepateikė. Be to, atsakovė kasaciniame skunde nepateikė teisinių argumentų, kuo pasireiškė CPK 185 straipsnio pažeidimas. Nesant akivaizdžių įrodymų dėl vienos ar kitos šalies kaltės dėl santuokos iširimo, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad kaltos yra abi šalys ir teisiškai nėra svarbus kiekvienos šalies kaltės laipsnis. Nė viena šalis byloje neįrodė, kad priešinga pusė padarė esminį santuokinių pareigų pažeidimą, lėmusį santuokos iširimą (CK 3.60 straipsnio 2, 3 dalys). Atsakovės nurodomos aplinkybės, kad ieškovas slėpė pajamas, buvo taupus, kad perdėtai rūpinosi savo motina, kad neva šeimos turtą užrašydavo motinos vardu, neįrodytos. Byloje nenustatyta, kiek pinigų ieškovas tariamai nuslėpė. Tai, kad ieškovas rūpinosi savo garbaus amžiaus motina, negali būti laikoma sutuoktinių pareigų pažeidimu. Atsakovė nereiškė reikalavimo pripažinti automobilių pirkimo–pardavimo sutartis negaliojančiomis, neprašė jų padalyti, todėl laikytina, kad atsakovė sutiko, jog automobiliai yra ieškovo motinos nuosavybė. Aplinkybė, kad ieškovas kilus ginčams išeidavo kuriam laikui iš namų, taip pat nelaikytina esminiu santuokinių pareigų pažeidimu, priešingai, ieškovas tokiu būdu leisdavo aprimti emocijoms po konfliktų, užkirsdavo kelią tolesniems ginčams. Pažymėtina, kad ieškovė tokiems ieškovo išėjimams iš esmės neprieštaraudavo. Teismui nustatant, kurios priežastys lėmė santuokos iširimą, taip pat turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį, siekiant išsaugoti tarpusavio santykius jų pablogėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010). Šalys neginčijo fakto, kad bendrai negyvena nuo 2012 m. birželio mėnesio, vadinasi, abi šalis tenkino gyvenimas skyrium ir abi šalys nesiėmė priemonių šeiminiams santykiams atkurti. Įstatymas abiem sutuoktiniams kelia vienodus reikalavimus ir abu turi pareigą vienas kitą remti, o abiem to nedarant ar darant nepakankamai, teismas turi pakankamą pagrindą nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Atsakovė nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje R. K. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-435/2004, kurioje nustatytos kitokios faktinės aplinkybės nei nagrinėjamoje byloje.
2. Dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, kasacinio teismo praktikos. Ieškovas remiasi CK 3.88 straipsnio 2 dalimi, 3.89 straipsnio 2 dalimi, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. R. B. v. S. B., bylos Nr. 3K-3-422/2008). 1997–2004 m. ieškovo tėvai V. S. ir V. S. per kelis kartus paskolino ieškovo pusbroliui V. S. apie 20 000 JAV dolerių. Ieškovo nuomone, jokio skirtumo, per kiek kartų ir kokiomis sumomis buvo paskolinta visa suma. Juolab ar tai didelė suma, ar ne, yra vertinimo dalykas, ir kiekvienas asmuo sumos dydį vertina individualiai. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad ieškovas nežino tikslios paskolos sumos, – ieškovas nuo pat bylos pradžios aiškino, kad jo tėvai jo pusbroliui paskolino 20 000 JAV dolerių. Atsakovė byloje neįrodė, kiek ir kaip ieškovas nuslėpė šeimos lėšų, nepateikė įrodymų, patvirtinančių ieškovo papildomas pajamas, ir pan. Pagal kasacinio teismo praktiką sutuoktinis, teigiantis esant tam tikrą santuokos metu įgytą turtą, kito sutuoktinio nuslėptą ar perleistą kitiems asmenims, tai turi įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. P. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-276/2013). Teismai pagrįstai konstatavo, kad byloje nebuvo įrodymų, jog šalys 1999–2005 m. būtų disponavusios tokiomis lėšomis, iš kurių būtų galėjusios įsigyti butą Rusijoje. Atsakovė teigė, kad lėšos, buvusios ieškovo motinos sąskaitoje, buvo šalių bendri pinigai, tačiau šiuo atveju taikytina prezumpcija, kad fizinio asmens banko sąskaitoje esantys pinigai yra to asmens asmeninė nuosavybė, atsakovė turėjo ją paneigti. Teismai išvadą, kad ieškovo tėvai turėjo galimybę paskolinti 20 000 JAV dolerių, padarė remdamiesi byloje esančiais rašytiniais įrodymais – ieškovo motinos banko sąskaitų išrašais. Be to, ieškovo motina 2004 m. gegužės 24 d. pardavė žemės sklypą su sodo pastatu Klaipėdos rajone už 22 000 Lt (6371,64 Eur). Kadangi ieškovo tėvai buvo susituokę, tai ieškovo motinos vardu sąskaitose esantys pinigai buvo jų bendra jungtinė nuosavybė, todėl jie (po ieškovo tėvo mirties – motina) turėjo galimybę paskolinti V. S. 20 000 JAV dolerių. Civilinėje teisėje galioja sutarties laisvės principas ir kreditoriai (ieškovo tėvai) turėjo teisę spręsti, kokiu būdu V. S. gali įvykdyti jiems paskolos grąžinimo prievolę. Ieškovo tėvai pinigus ieškovo pusbroliui skolino laikotarpiu nuo 1997 m. iki 2004 m. Teisiškai nėra reikšminga, ar pinigus grąžinti prašė abu ieškovo tėvai, ar tik motina (ieškovo tėvas mirė 2003 m. sausio 10 d.), nes ieškovo tėvai pinigus V. S. skolino būdami santuokoje ir reikalavimo teisė V. S. priklausė jiems bendrai, todėl, net ir mirus ieškovo tėvui, motina turėjo teisę reikalauti grąžinti skolą. Ieškovo pusbrolis turėjo teisę įvykdyti prievolę vienam iš likusių gyvų kreditorių, t. y. ieškovo motinai tokiu būdu, kokiu pastaroji sutiko (CK 6.39 straipsnio 1 dalis). Nors atsakovės akcentuojama buto vertė pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu buvo mažesnė nei paskola, ieškovo motinai neprieštaraujant dėl tokio paskolos grąžinimo, laikytina, kad V. S. prievolę įvykdė tinkamai (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Be to, buto pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta ieškovo pusbrolio ir jo motinos, todėl suprantama, kad sutartyje nurodyta buto kaina gali neatitikti tikrosios vertės. Aplinkybė, kad buvo siekiama išvengti valiutų svyravimų, logiška – viešai žinoma, kad JAV dolerio ir Rusijos rublio santykis yra labai nepastovus, o nekilnojamojo turto turėjimas ir jo kainos pasižymi didesniu stabilumu. Nekilnojamasis turtas, ypač tokiame didmiestyje kaip Sankt Peterburgas, visada bus paklausus ir laikui bėgant jo vertė gali didėti, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad vien dėl paskolos sumos ir buto verčių skirtumo paskola nebuvo suteikta ar kad paskola grąžinta netinkamai. Ieškovo teigimu, atsakovė nenuginčijo Z. R. N. rašytinio pareiškimo. Atsakovė nepagrįstai šį dokumentą tapatina su liudytojo parodymais (CPK 192 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nebuvo teismo nutarties apklausti šio asmens kaip liudytojo, jis nepasirašė priesaikos teksto ir pasirašytinai nebuvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, pareiškimas neįvardytas kaip liudytojo parodymai. Notaras tik patvirtino Z. R. N. parašo tikrumą. Be to, šis asmuo gyvena Sankt Peterburge ir vienintelė galimybė gauti jo patvirtinimą apie nurodomas aplinkybes buvo išdėstyti jas raštu, notarui patvirtinant asmens parašo tikrumą. Apeliacinės instancijos teismas šio pareiškimo nevertino kaip liudytojo parodymų, o vertino kaip rašytinį įrodymą. Taigi ieškovas paneigė CK 3.88 straipsnio 2 dalyje nustatytą prezumpciją, kad santuokos metu vieno iš sutuoktinių vardu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Nors byloje nebuvo ieškovo tėvų ir pusbrolio rašytinės paskolos sutarties, tačiau buvo kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų. Prie rašytinių įrodymų priskirtina ir buto pirkimo–pardavimo sutartis trečiojo asmens – ieškovo naudai, kurioje aiškiai nurodyta, kad butą perka V. S. ieškovo naudai. Jeigu ieškovas butą būtų pirkęs už nuslėptas šeimos lėšas, kiltų klausimas, kodėl ieškovas negalėjo pats to buto pirkti ir kam tada reikėjo sudaryti sutartį jo naudai ir butą pirkti per jo pusbrolį, jei buto įgijimo faktas ieškovo vardu nesikeistų. Be to, paskolos santykiai buvo susiklostę tarp ieškovo tėvų ir V. S., ir ieškovas negali būti atsakingas už tai, kad jo tėvai ir pusbrolis neįformino paskolos suteikimo raštu. Taigi paskolos faktą ieškovas turėjo galimybę įrodinėti tik netiesioginiais įrodymais. Be to, paskolos santykiai buvo susiklostę tarp artimųjų giminaičių, o praktikoje rašytinės paskolos sutartys tarp šeimos narių yra retos, nes giminaičių tarpusavio santykiai grindžiami abipusiu pasitikėjimu. Byloje atsakovas buvo pateikęs oficialius rašytinius įrodymus, pavyzdžiui, buto pirkimo–pardavimo trečiojo asmens naudai sutartį, kadastro išrašą, jų atsakovė neginčijo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotas tikimybių pusiausvyros principas reiškia, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AB „Liteksas“ ir kt. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-427/2008).
Nukrypimą nuo kasacinio teismo praktikos dėl santuokinio turto padalijimo atsakovė motyvuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimo, priimto civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010, ištrauka, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Tačiau teismai byloje nurodė, kad būtina vadovautis ne tik viešo registro duomenimis, bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) (CK 3.88 straipsnio 1, 2, 4 dalys, CK 3.90, 3.91 straipsniai).
3. Dėl kompensacijos už UAB „TELE 2“ paslaugas. Atsakovė reikalavimui pagrįsti pateikė sumokėtų mokesčių 2012 m. gegužės – 2013 m. rugsėjo mėn. suvestinę, tačiau abiejų instancijų teismai pažymėjo, kad suvestinėje nurodytos sumos nesutampa su sąskaitos išraše tuo laikotarpiu sumokėtomis sumomis už UAB „TELE 2“ paslaugas. Byloje neįrodyta, kad už paslaugas kiekvieną mėnesį buvo mokamos skirtingos sumos – vieną mėnesį daugiau, kitą – mažiau. Mobiliojo ryšio operatorius PVM sąskaitas faktūras pateikia kiekvieną mėnesį, jose nurodoma konkreti mokėtina suma, todėl nėra įrodymų, pagrindžiančių būtinybę kiekvieną mėnesį mokėti sumas, besiskiriančias nuo realiai mokėtinos. Be to, ne visos sumokėtos sumos buvo pagrįstos PVM sąskaitomis faktūromis. Ieškovo vardu buvo registruoti du telefono numeriai, t. y. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau pastaruoju numeriu iš tikrųjų naudojosi atsakovė – tai patvirtina 2014 m. vasario 19 d. UAB „TELE 2“ pažyma, todėl neaišku, už kokio telefono numerio paslaugas atsakovė reikalauja kompensuoti jos sumokėtas sumas. Atsakovė nepateikė kitų įrodymų, patvirtinančių, kad mokėjimo pavedimai UAB „TELE 2“ buvo būtent už ieškovo mobiliojo ryšio paslaugas. Pagal CK 3.67 straipsnio 2 dalį sutuoktinis gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi, šia teisine aplinkybe atsakovė ir grindžia savo reikalavimą priteisti jos naudai pusę santuokos metu sumokėtų įmokų už mobiliojo ryšio paslaugas. Toks prašymas negali būti tenkinamas, jei šis sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo (CK 3.67 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją kasacinis teismas nenagrinėja iš naujo bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių aplinkybių.
Dėl teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimą dėl sutuoktinio kaltės, aiškinimo ir taikymo
Teismas spręsdamas, ar santuoka iširo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas. Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26–3.30, 3.35, 3.36 ir kituose straipsniuose, bei dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Kasacinis teismas, aiškindama sutuoktinių pareigų esmę, yra nurodęs, kad tai yra lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialinės paramos teikimo, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima pareigos. CK yra nustatyti atvejai, kai sutuoktinio kaltė yra preziumuojama, t. y. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra neištikimas, paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpino. CK 3.60 straipsnyje įtvirtintos prezumpcijos yra nuginčijamos. Kitas sutuoktinis gali pateikti įrodymų ir nurodyti faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl pirmojo sutuoktinio nurodytų priežasčių (su kuriomis įstatyme siejama santuokos iširimo kaltės prezumpcija), bet dėl kitų priežasčių. Teismui nustatant, kurios priežastys lėmė santuokos iširimą, taip pat turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį išsaugojimui tarpusavio santykiams jų pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-220/2007; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010; kt.).
Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė nutraukti santuoką dėl atsakovės kaltės, atsakovė, pareiškusi priešieškinį, prašė santuoką nutraukti dėl ieškovo kaltės. Bylą nagrinėję teismai pripažino abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo. Teismai konstatavo, kad abu sutuoktiniai tinkamai neatliko santuokinių pareigų ir šioms aplinkybėms pagrįsti nurodė teisiškai reikšmingus faktus, kad sutuoktiniai kartu negyvena nuo 2012 m. birželio mėnesio, nė vienas iš sutuoktinių nedėjo maksimalių pastangų išsaugoti santuoką, nepakankamai rūpinosi vienas kitu, neteikė reikiamos moralinės pagalbos vienas kitam, nesistengė rasti priimtinų būdų išspręsti nesutarimus. Sutuoktiniai nebuvo vienas kitam lojalūs, nerėmė vienas kito moraliai. Bylos duomenimis, šalys neginčijo fakto, kad bendrai negyvena kelerius metus. Sutiktina su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad abi šalis tenkino gyvenimas skyrium ir abi šalys nesiėmė veiksmingų priemonių šeiminiams santykiams atkurti. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas abiem sutuoktiniams kelia vienodus reikalavimus ir abu sutuoktiniai turi pareigą vienas kitą remti, o abiem to nedarant ar darant nepakankamai, teismas turi pakankamą pagrindą nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teisėjų kolegija pažymi, kad nė viena šalis byloje neįrodė, jog priešinga pusė padarė esminį santuokinių pareigų pažeidimą, lėmusį santuokos iširimą (CK 3.60 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog nustačius, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad vieno sutuoktinio kaltė (kaltės laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė negu kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. K. B., bylos Nr. 3K-3-127/2011). Bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl santuokos nutraukimo esant abiejų sutuoktinių kaltei, išanalizavo byloje surinktus įrodymus, išvadą dėl santuokos iširimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės padarė remdamiesi įrodymų visuma (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kasacinio teismo praktiką, formuojamą šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,JG Property developments“ v. A. B., bylos Nr. 3K-3-500/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalis dėl šalių santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės nenustatyta (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl tarptautinės jurisdikcijos sprendžiant buto (duomenys neskelbtini) padalijimo klausimą
Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl užsienyje esančio turto teisinio statuso (sutuoktinių bendroji nuosavybė ar vieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė) ir jo padalijimo, taigi byla pasižymi tarptautiniu (užsienio) elementu, kuris, atsižvelgiant į ginčo nekilnojamojo turto, sukuriančio byloje užsienio elementą, buvimo vietos valstybę, yra susijęs su Rusijos Federacija.
Byloje nustatyta, kad abi jos šalys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, taigi nagrinėjamoje byloje nėra tarptautinės sutarties nuostatų, reglamentuojančių jurisdikcijos santuokos nutraukimo bylose pasiskirstymą, taikymui reikalingos subjektinės sudėties. Todėl jurisdikcijos dėl santuokos nutraukimo klausimui išnagrinėti taikytinos ne Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos 1992 m. liepos 21 d. sutartyje „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ (toliau tekste – Tarptautinė sutartis) išdėstytos jurisdikcijos taisyklės, bet Lietuvos Respublikos nacionalinė proceso teisė.
Tarptautinėje privatinėje teisėje įprastas autonomiškas jurisdikcijos nagrinėti vienoje byloje reiškiamus skirtingus reikalavimus vertinimas (t. y. jurisdikcija kiekvienam reikalavimui vertinama atskirai). Teismas dėl savo tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti bylą ar tam tikrą joje kylantį klausimą visais atvejais sprendžia ex officio (CPK 782 straipsnis). Tai, inter alia, reiškia, kad teismas gali imtis iš esmės nagrinėti bylą, turinčią užsienio elementą, tik tą reikalavimų dalį, kurią nagrinėti jis yra kompetentingas. Dėl šių priežasčių reikalavimo dėl užsienio valstybėje esančio turto teisinio statuso ir jo padalijimo tarptautinio teismingumo klausimas turi būti vertinamas atskirai ir nepriklausomai nuo reikalavimo dėl santuokos nutraukimo nacionalinio teismingumo klausimo.
Tarptautinės sutarties 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji jurisdikcijos taisyklė (angl. general jurisdiction), nustatanti, kad kiekvienos Susitariančiosios Šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši Sutartis nenumato kitaip. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši nuostata yra ne daiktinės (jurisdikcijos in rem), bet asmeninės jurisdikcijos (jurisdikcija in personam) taisyklė, todėl ji taip pat negali būti taikoma šioje byloje dėl jau nurodytos priežasties – nesant subjektinės sudėties. Tarptautinės sutarties nuostatų analizės pagrindu darytina išvada, kad šiame teisės akte nėra specialiųjų jurisdikcijos taisyklių, taikytinų šioje byloje nagrinėjamam klausimui, susijusiam su užsienio valstybėje esančiu butu, todėl jurisdikcijos nustatymo klausimas dėl atitinkamos reikalavimų dalies spręstinas pagal Lietuvos Respublikos tarptautinę privatinę teisę.
Pagal CPK 31 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje bendrąją taisyklę, kad ieškiniai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą teismingi nekilnojamojo daikto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui, nustatytą išimtį, tais atvejais, kai tokio pobūdžio reikalavimas pareiškiamas sutuoktinių turto padalijimo santuokos nutraukimo bylose, taikoma ne tarptautinės (ši teisės norma neskirta klausimui, kokios valstybės teismams teisminga byla, turinti užsienio elementą, reglamentuoti), bet nacionalinės jurisdikcijos taisyklė (aptariama teisės norma reguliuoja teismų kompetenciją Lietuvos Respublikos teritorijoje), taigi nagrinėjamai bylai neaktuali. Tačiau CPK 786 straipsnyje nustatyta, kad išimtinai tik Lietuvos Respublikos teismai nagrinėja bylas dėl daiktinių teisinių santykių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju daiktu. Šia teisės norma visiškai eliminuojama ne Lietuvos Respublikos teisingumo įstaigų galimybė spręsti dėl daiktinių teisių į Lietuvos Respublikoje esantį nekilnojamąjį turtą. Atsižvelgiant į tarptautinėje teisėje egzistuojančius abipusiškumo bei pagarbos principus, ši taisyklė taip pat reiškia ir tai, kad Lietuvos Respublikos teismai, nesant tarptautinių sutarčių (santykiuose su ES valstybėmis narėmis – ES teisės aktų), leidžiančių tai daryti, negali spręsti dėl daiktinių teisių į kitose valstybėse esantį nekilnojamąjį turtą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir pagal Rusijos Federacijos civilinio proceso kodekso 403 straipsnio, reglamentuojančio išimtinį bylų, kuriose dalyvauja užsieniečiai, teismingumą, 1 dalies 1 punktą, Rusijos Federacijos teismų išimtinei jurisdikcijai priklauso bylos dėl teisių į nekilnojamąjį turtą, esantį Rusijos Federacijos teritorijoje.
Tarptautinės sutarties 56 straipsnio 3 punkte, reglamentuojančiame teismo sprendimo nepripažinimo pagrindus Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos tarpusavio santykiuose, nustatyta, kad pripažinti teismo sprendimą arba leisti jį vykdyti gali būti atsisakyta tais atvejais, jeigu pagal šią Sutartį, o šioje Sutartyje nenumatytais atvejais – pagal įstatymus Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje sprendimas turi būti pripažintas ir vykdomas, byla priklauso išimtinei jos įstaigų kompetencijai. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui ir nusistovėjusiai taisyklei, kad valstybės teisė spręsti dėl jos teritorijoje esančių nekilnojamųjų daiktų yra išimtinė ir susijusi su jos suverenitetu, net ir tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikos teismas išspręstų dėl daiktinių teisių į Rusijos Federacijoje esantį nekilnojamąjį turtą, toks teismo sprendimas nurodytoje užsienio valstybėje nebūtų pripažįstamas ir leidžiamas vykdyti, taigi teisingumas byloje būtų įvykdytas tik formaliai. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai išsprendė Lietuvos Respublikos teismams pagal kompetenciją nepriklausantį spręsti kasatorės reikalavimą dėl buto (duomenys neskelbtini) padalijimo, nors turėjo palikti jį nenagrinėtą CPK 782 straipsnio pagrindu. Dėl šios priežasties yra pagrindas konstatuoti, kad bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis atmestas priešieškinio reikalavimas padalyti šalių bendrąją jungtinę nuosavybę – 55,3 kv. m trijų kambarių butą (duomenys neskelbtini) naikintinos ir ši priešieškinio dalis paliktina nenagrinėta (CPK 359 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Nagrinėjamoje byloje teismai, nustatę, kad butas (duomenys neskelbtini) yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė (šios aplinkybės neginčijo abi šalys), pagrįstai padalijo jį tarp sutuoktinių, priteisdami ieškovui iš kasatorės kompensaciją už jai tenkančią didesnę turto dalį, ir nustatė naudojimosi butu tvarką, tenkindami ieškovo reikštus reikalavimus dėl bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo (CK 3.127 straipsnio 1, 3 dalys).
Dėl skolos už UAB UAB „TELE 2“ paslaugas priteisimo, įrodymų vertinimo
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, spręsdami dėl kasatorės priešieškinio reikalavimo priteisti iš ieškovo 442,14 Lt (128,05 Eur) sumokėtus mokesčius UAB „TELE 2“ už jo pokalbius telefonu, pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai atmetė kasatorės reikalavimą priteisti iš ieškovo 442,14 Lt, sumokėtų už suteiktas TELE2 paslaugas, įvertinę byloje esančių įrodymų visetą. Teismų nustatyta, kad ieškovo vardu buvo registruoti du telefono numeriai, t. y. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau pastaruoju numeriu iš tikrųjų naudojosi kasatorė. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Kasatorei neįrodžius, kad ji nurodomas konkrečias pinigų sumas sumokėjo už ieškovui suteiktas UAB „TELE 2“ paslaugas, teisėjų kolegijos požiūriu, bylą nagrinėję teismai pagrįstai šį reikalavimą atmetė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo konstatuoti, jog bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neatsižvelgė į nutartyje nurodytą kasacinio teismo praktiką, formuojamą šiuo klausimu, nenustatyta.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinis teismas patyrė 8,77 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. spalio 2 d. pažyma). Kadangi teisėjų kolegija faktiškai netenkina kasacinio skundo, tai šios išlaidos priteistinos iš kasatorės (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorei grąžintinos jos sumokėtos už apeliacinį ir kasacinį skundus žyminio mokesčio dalys, reiškiant prašymą priteisti kompensaciją iš ieškovo už didesnės vertės butą (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į kasatorės sumokėtą žyminį mokestį reiškiant priešieškinį, pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nekeistinas. Valstybei priteistina iš kasatorės 8,77 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, suma įskaitytina į 1267,66 Eur grąžintino žyminio mokesčio. Taigi kasatorei grąžintina 1258,89 Eur suma.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 6 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutarties ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas atsakovės M. S. priešieškinio reikalavimas padalyti jos ir ieškovo V. S. bendrąją jungtinę nuosavybę – 55,3 kv. m trijų kambarių butą (duomenys neskelbtini) panaikinti ir šią priešieškinio dalį palikti nenagrinėtą.
Kitas Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutarties ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Grąžinti kasatorei M. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1258,89 Eur (vieną tūkstantį du šimtus penkiasdešimt aštuonis Eur 89 ct) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį ir kasacinį skundus (žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752).
Nutarties kopiją išsiųsti VĮ Registrų centro tvarkomam Nekilnojamojo turto registrui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Antanas Simniškis
Donatas Šernas