Civilinė byla Nr. 2A-91-1097/2024

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11396-2022-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.11; 1.3.5.5; 1.3.5.7; 1.3.5.10; 3.2.4.4; 3.2.4.11

 (S)

 

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. kovo 7 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ievos Navickaitės-Sakalauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gulita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gulita“ ieškinį atsakovei I. S. dėl darbo ginčo išnagrinėjimo iš esmės.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

1.       Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisija (toliau – ir DGK) 2022 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. DGKS-362 darbo byloje APS-131-100 nusprendė atsisakyti nagrinėti I. S. prašymą dėl neteisėto atleidimo iš darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Gulita“ kaip nepriskirtą darbo ginčų komisijos kompetencijai.

2.       DGK 2022 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. DGKS-1617 darbo byloje Nr. APS-131-100 nusprendė išieškoti I. S. naudai iš UAB „Gulita“ 2220,72 Eur neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2021 m. gruodžio 30 d., o reikalavimą priteisti darbo užmokestį už laikotarpį iki 2021 m. gruodžio 29 d. atmetė.

3.       Ieškovė UAB „Gulita“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei I. S. (toliau – ir atsakovė) dėl darbo ginčo išnagrinėjimo iš esmės, prašydama: 1) pripažinti atsakovės atleidimą iš darbo teisėtu, t. y. ieškovės vienintelio akcininko 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 12-27-01 pripažinti teisėtu ir pagrįstu; 2) laikyti, kad darbo sutartis su atsakove buvo nutraukta ieškovės vienintelio akcininko 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 12-27-01, paskutine darbo diena laikant 2021 m. gruodžio 27 d.; 3) skirti atsakovei 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą teise, pusę sumos priteisiant ieškovei; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

4.       Ieškovė nurodė, kad atsakovė dirbo UAB ,,Gulita“ vadove, tačiau parado pasitikėjimą ir buvo atšaukta iš pareigų – darbo sutartis su atsakove, kaip bendrovės vadove, nutraukta vienintelio akcininko 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 12-27-01. Akcininko 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimas buvo perduotas atsakovei 2021 m. gruodžio 28 d. susitikimo metu, tačiau ši atsisakė pasirašyti, kad dokumentą gavo. Akcininkas neprivalo aiškinti įmonės vadovui, kodėl atleidžia, jis turi teisę atleisti, jei įmonės vadovas praranda pasitikėjimą. Pasitikėjimo atsakove praradimą lėmė jos kalti veiksmai, t. y. tai, kad atsakovei už veiklą (duomenys neskelbtini) yra pareikšti įtarimai dėl pinigų pasisavinimo ir grobstymo; pas ieškovę atsakovė įdarbino artimuosius giminaičius, kurie jokios veiklos nevykdė, tačiau gavo darbo užmokestį, dabar dėl to yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-13404-996/2022; neinformavo akcininkės apie finansinę padėtį. Ieškovė paaiškino, kad atsakovė, 2021 m. gruodžio 29 d., žinodama, kad nebėra įmonės direktorė, esančiame bankomate nuėmė įmonės banko sąskaitoje buvusius 18 500 Eur, todėl ieškovė yra pilnai atsiskaičiusi su atsakove šiai pačiai „išsimokėjus“ pinigus. Ieškovė paaiškino, kad nuo atsakovės atleidimo dienos atsakovė neperdavė ieškovei nei vieno dokumento. Atsakovė atsisakė perduoti ieškovei visus buhalterinės apskaitos dokumentus, todėl ieškovė negalėjo teikti pranešimų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Ieškovės teigimu, šiuo atveju atsakovė atleista dėl jos kaltės, todėl su ja papildomai atsiskaityti nebuvo jokios pareigos, t. y. jokių kompensacijų negali būti prašoma. Pažymėjo, kad atsakovė buvo kartu ir ieškovės buhalterė, todėl turėjo galimybę darbo santykių metu išsimokėti sau darbo užmokestį, o atleidimo dieną – ir visas priklausančias kompensacijas.

5.       Atsakovė I. S. atsiliepimu ir jo patikslinimu prašė teismo: 1) pripažinti atleidimą neteisėtu, t. y. ieškovės vienintelio akcininko 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 12-27-01 pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu; 2) darbo sutartį su atsakove laikyti nutraukta teismo sprendimu, jo įsiteisėjimo dieną ir negrąžinti atsakovės į pareigas; 3) priteisti iš ieškovės išmoką Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 104 straipsnio 2 dalies pagrindu; 4) priteisti iš ieškovės nesumokėtą darbo užmokestį atsakovei nuo priėmimo dienos iki 2021 m. gruodžio 27 d.; 5) priteisti iš ieškovės vidutinį darbo užmokestį nuo 2021 m. gruodžio 28 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 6) priteisti 1 322,22 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas iki 2021 m. gruodžio 27 d.; 7) priteisti nepanaudotų atostogų kompensaciją už nepanaudotas atostogas nuo 2021 m. gruodžio 28 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 8) priteisti 2 643,96 Eur skolą; 9) priteisti nekompensuotą 343,84 Eur ligos išmoką už nedarbingumą nuo 2022 m. sausio 27 d. iki 2022 m. vasario 11 d.; 10) skirti ieškovei 5 000 Eur už piktnaudžiavimą teise, pusę šios sumos priteisiant atsakovei.

6.       Atsakovė nurodė, kad jai nebuvo tinkamai pranešta apie atšaukimą iš UAB „Gulita“ įmonės direktorės pareigų įstatymų nustatyta tvarka. Iš direktorės pareigų jį buvo atšaukta per dvi dienas, pažeidžiant įstatymų reikalavimus. UAB „Gulita“ pilnai neatsiskaitė, vieno mėnesio jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos ji taip pat negavo. Atsakovės teigimu, ji buvo atšaukta iš įmonės direktorės pareigų be kaltės. Pagal DK 57 straipsnio 7 dalį, darbo sutartis nutraukiama įspėjus darbuotoją prieš vieną mėnesį. Ieškovė jos neįspėjo apie atšaukimą iš pareigų, taigi šiuo atveju buvo pažeista sutartinė absoliučios teisės atšaukti vadovą iš pareigų įgyvendinimo tvarka. Atsakovė paaiškino, kad ji įtarė, jog UAB „Gulita“ realiai valdančių asmenų veiksmuose gali būti nusikalstamų veikų – sukčiavimo, dokumentų klastojimo ir turto pasisavinimo požymių. Atsakovei pranešus apie savo įtarimus, UAB „Gulita“ sprendė skubiai atsikratyti atsakovės, kad ji neuždavinėtų nepatogių klausimų. Atsakovė pažymėjo, kad 2021 m. gruodžio 27 d. ji atsisakė vykdyti R. G. nurodymus pervesti jam pinigus iš UAB „Gulita“ sąskaitos, po ko atsakovei paskambino nepažįstamas asmuo, kuris prisistatė nauju UAB „Gulita“ direktoriumi, ir nurodė jam perduoti visus įmonės dokumentus ir pinigus. Atsakovė nesutiko su įmonės teiginiais, kad ji piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Atsakovės įsitikinimu, ji pagrįstai kreipėsi į DGK ir taip pat pagrįstai ir teisėtai naudojasi kitomis savo procesinėmis teisėmis. Mano, kad savo teisėmis piktnaudžiauja ieškovė, kuri, atleisdama ją iš pareigų, pažeidė įstatymų reikalavimus, ir žinodama, kad veikė neteisėtai, kreipėsi į teismą su nepagrįstu ieškiniu. Atsakovės teigimu, iš pradžių dirbant UAB „Gulita“ buvo viskas gerai, tačiau, kai 2021 m. pabaigoje pasakė akcininkams, kad įmonė gavo 130 000 Eur pelno ir reikės mokėti mokesčius, tai ją atleido, nes įmonės savininkai nenorėjo mokėti mokesčių. Dokumentus visada norėjo perduoti, viską suruošė, tačiau naujasis įmonės vadovas jų neatvyko paimti, todėl juos atsakovė perdavė FNTT. Atsakovė paaiškino, kad akcininko sprendimo dėl jos atšaukimo iš pareigų ji negavo iš ieškovės, ir jį pamatė tik 2022 m. sausio 20 d. DGK medžiagoje. Ji suprato, kad yra atleidžiama, tačiau tikėjosi bent trijų dienų įspėjimo termino ir gauti akcininko sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo. Atsakovė paaiškino, kad 2021 m. gruodžio 28 d. pirmoje dienos pusėje iš ieškovės banko sąskaitos pasiėmė 18 500 Eur, nes šiuos pinigus ji buvo perdavusi ieškovei grynais, pagal byloje pateiktus įrodymus. Sužinojusi apie problemas, bandė susisiekti su akcininke, bet nepavyko, mano, kad ji gali nežinoti apie atsakovės atleidimą. Dėl atleidimo nėra jokios jos kaltės, nes savo pareigas ji atliko tinkamai, finansinę ataskaitą už 2020 m. parengė, o už 2021 m. neturėjo galimybės parengti, nes buvo atleista. Dėl nepanaudotų atostogų paaiškino, kad darbo pas ieškovę metu niekada neatostogavo, todėl jai priklauso 1 322,22 Eur kompensacija už 43,38 atostogų dienas.

7.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. spalio 3 d. sprendimu ieškinio reikalavimus bei atsakovės priešinius reikalavimus tenkino iš dalies – pripažino atsakovės atleidimą teisėtu, t. y. ieškovės vienintelio akcininko 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 12-27-01 pripažino teisėtu ir pagrįstu; laikė, kad darbo sutartis su atsakove buvo nutraukta ieškovės vienintelio akcininko 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 12-27-01, paskutine darbo diena laikant 2021 m. gruodžio 27 d.; įpareigojo ieškovę nustatyta tvarka pranešti Sodrai apie darbo sutarties su atsakove nutraukimą 2021 m. gruodžio 27 d. pateikiant 2-SD pranešimą; iš ieškovės priteisė atsakovei: 3 577,22 Eur darbo užmokestį, 143,56 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 3 840,42 Eur kompensaciją už neatsiskaitymą laiku, 343,84 Eur žalos atlyginimą už prarastą ligos išmoką už nedarbingumą nuo 2022 m. sausio 27 d. iki 2022 m. vasario 11 d.; priteisė ieškovės naudai iš atsakovės 858,50 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas; kitoje dalyje ieškovės ir atsakovės reikalavimus atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. kovo 21 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl atsakovės reikalavimo priteisti darbo užmokesčio įsiskolinimą, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, netesybas už uždelstą atsiskaitymą, žalą ir skolą, kilusią dėl avansinės permokos, panaikino ir šiuos reikalavimus bei prašymą paskirstyti bylinėjimosi išlaidas grąžino iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

8.       Bylos dalį grąžinus nagrinėti iš naujo, gauti atsakovės papildomi paaiškinimai, kuriuose ji nurodė, kad 2021 m. gruodžio 27 d. vienintelei įmonės akcininkei priėmus sprendimą dėl jos (atsakovės) atleidimo iš darbo ir panaikinus visus jai suteiktus įgaliojimus atlikti bet kokius veiksmus įmonės bankinėje sąskaitoje, ji negalėjo pati sau išmokėti darbo užmokestį už 2021 m. gruodžio mėn.; visi kasos dokumentai, įskaitant ir darbo užmokesčio žiniaraščius, buvo perduoti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai; ji, kaip įmonės vadovė, organizavo įmonės buhalterinę apskaitą, iš dalies pati tvarkydama įmonės buhalterinę apskaitą, teikdama įmonės balansus, tai yra kasmetinę ir periodinę atskaitomybę, taip pat įdarbindama įmonėje buhalterę–apskaitininkę, kuri įvesdavo pirminių dokumentų duomenis, atlikdavo mokėjimus per banko sąskaitą. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovei ji perdavė 2 643,96 Eur daugiau nei iš jos pasiėmė, todėl šią sumą, kaip įmonės skolą jai, prašo priteisti iš ieškovės. Pažymėjo, kad ji įmonėje dirbo nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 27 d. ir per visą darbo laikotarpį neatostogavo. Ieškovė rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad atsakovės nurodytas skolos buvimas neįrodytas buhalteriniais dokumentais, taip pat paaiškino, kad atsakovė neteikė prašymų akcininkei dėl atostogų suteikimo, tačiau savo sprendimu atostogaudavo tada, kai jai asmeniškai to reikėjo, ir tam prieštarauta nebuvo.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

9.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. spalio 2 d. sprendimu priėmė atsakovės I. S. atsisakymą nuo priešieškinio reikalavimo dėl 343,84 Eur žalos atlyginimo už prarastą ligos išmoką už nedarbingumą ir civilinę bylą šioje dalyje nutraukė; Vilniaus apygardos teismo iš naujo perduotą nagrinėti atsakovės I. S. priešieškinio dalį tenkino iš dalies, likusią priešieškinio dalį atmetė; priteisė atsakovei iš ieškovės 304,80 Eur darbo užmokestį (neatskaičius mokesčių), 1 322,22 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (neatskaičius mokesčių), 2 643,96 Eur skolą, 3 852 Eur netesybas (neatskaičius mokesčių), 350 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė ieškovei iš atsakovės 568,50 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė valstybei iš ieškovės 128 Eur žyminį mokestį.

10.       Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl galutinio atsiskaitymo su iš pareigų atšaukiama įmonės vadove. Teismas nustatė, kad 2019 m. rugsėjo 30 d. ieškovės vienintelės akcininkės sprendimu nuo 2019 m. spalio 1 d. atsakovė paskirta ieškovės direktore, 2019 m. rugsėjo 30 d. ieškovė ir atsakovė sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovė nuo 2019 m. spalio 1 d. buvo įdarbinta ieškovės direktore, 2020 m. rugsėjo 21 d. ieškovės vienintelės akcininkės sprendimu nuo 2020 m. rugsėjo 22 d. atsakovė atleista iš direktorės pareigų ir nuo 2020 m. rugsėjo 22 d. įmonės direktoriumi paskirtas A. K., 2020 m. rugsėjo 30 d. ieškovės vienintelės akcininkės sprendimu nuo 2020 m. spalio 1 d. iš direktoriaus pareigų A. K. atleistas ir nuo 2020 m. spalio 1 d. įmonės direktore vėl paskirta atsakovė, 2021 m. gruodžio 27 d. ieškovės vienintelės akcininkės sprendimu Nr. 12-27-01 nuo 2021 m. gruodžio 27 d. atsakovė atšaukta iš direktorės pareigų ir nuo 2021 m. gruodžio 28 d. įmonės direktoriumi paskirtas M. S. A..

11.       Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2023 m. kovo 21 d. nutartyje, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. spalio 3 d. sprendime konstatavo, kad darbo sutartis su atsakove nutraukta teisėtai ir pagrįstai, darbo sutarties nutraukimo teisinis pagrindas yra DK 104 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių 3įstatymo 37 straipsnio 4 dalis, t. y. juridinio asmens vadovo atšaukimas vienintelio akcininkų sprendimu, paskutinė atsakovės darbo diena buvo 2021 m. gruodžio 27 d., dėl šios teismo sprendimo dalies šalys nepateikė apeliacijos, todėl teismas laikė, kad šios aplinkybės yra įrodytos.

12.       Teismas konstatavo, kad šiuo atveju yra pagrindas nukrypti nuo bendrosios taisyklės, nustatančios įrodinėjimo pagrindą darbdaviui, nes atsakovė buvo įmonės vadovė ir vyriausioji finansininkė, t. y. atsakovė organizavo operatyviąją įmonės veiklą ir buvo atsakinga už įmonės piniginių lėšų naudojimą ir teisingą apskaitą, todėl ji buvo atsakinga už darbo užmokesčio išmokėjimą, įskaitant ir jo išmokėjimą sau. Atsakovės į bylą pateikti dokumentai, kuriuos ji pateikė teismui savo nuožiūra siekdama pagrįsti byloje pareikštus savo reikalavimus, yra fragmentiški ir nepatvirtina darbo užmokesčio mokėjimo aplinkybių. FNTT perduoti įmonės buhalteriniai dokumentai neatleidžia atsakovės nuo įrodinėjimo pareigos, tuo tarpu teismo posėdžio metu ji pati patvirtino, kad prisijungti prie įmonės buhalterinės programos ji gali iki šiol ir tai daro, spausdindama reikiamus dokumentus, kokius paprašo tyrimą atliekantys organai, tačiau teismui 2023 m. kovo 28 d. nutartimi nurodžius pagal Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 21 d. nutarties 17, 18, 19 punktus pagrįsti sau darbo užmokesčio (ne)mokėjimą už ginčo laikotarpį, ji papildomų įrodymų į bylą taip ir nepateikė. Teismas nustatė, kad atsakovei nebuvo išmokėtas darbo užmokestis už paskutinį mėnesį, t. y. už 2021 m. gruodžio mėn., nes tai turėjo padaryti ir dokumentuoti ne pati atsakovė, o subjektas, priėmęs sprendimą dėl atsakovės atšaukimo iš įmonės vadovės pareigų. Teismas nustatė, kad atsakovė 2021 m. gruodžio mėn. dirbo 10 darbo dienų, todėl už 2021 m. gruodžio mėn. atsakovei neišmokėtas darbo užmokestis yra 304,80 Eur (neatskaičius mokesčių) (10 d. d. × 30,48 vienos dienos darbo užmokestis), kurį atsakovei teismas priteisė iš ieškovės.

13.       Teismas nurodė, kad atsakovė užėmė įmonės direktorės pareigas, o įmonės vadovas nėra įgaliotas priimti sprendimų dėl atostogų suteikimo sau pačiam. Tam, kad būtų įgyvendinta teisė į atostogas, yra būtina juridiškai reikšmingų faktų sudėtis, t. y. darbuotojo prašymas ir darbdavio sprendimas dėl tokio prašymo suteikimo. Atsakovė nurodė, kad per visą savo darbo įmonėje laikotarpį ji niekada neatostogavo. Ieškovė savo rašytiniuose paaiškinimuose patvirtino, kad įmonė nebuvo gavusi atsakovės prašymų suteikti jai kasmetines atostogas. Byloje nėra jokių dėl atostogų atsakovei suteikimo priimtų juridinio asmens valdymo organo sprendimų. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, kad darbuotoja teikė prašymą dėl atostogų suteikimo, o darbdavė būtų priėmusi sprendimą dėl tokio prašymo. Konstatavęs, kad per visą darbo laikotarpį įmonėje atsakovė neatostogavo, teismas tenkino atsakovės reikalavimą priteisti jai 1 322,22 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.

14.       Teismas nustatė, jog į bylą pateiktame Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2023 m. gegužės 19 d. nutarime nurodyta, kad 2023 m. balandžio 21 d. gautoje specialisto išvadoje konstatuota, jog atsakovė iš įmonės banko sąskaitos išėmė iš viso 98 980 Eur, tuo tarpu į kasą įnešė 122 600 Eur sumą, ir pagal suvestinio žiniaraščio duomenis 2021 m. gruodžio 29 d. egzistavo 2 643,96 Eur ieškovės skola atsakovei. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo abejoti specialisto išvadoje pateiktomis išvadomis, byloje nėra duomenų, pagrindžiančių 2 643,96 Eur skolos sumokėjimą atsakovei. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad yra pagrindas tenkinti atsakovės reikalavimą ir priteisti jai iš ieškovės 2 643,96 Eur skolą.

15.       Teismas konstatavo, jog darbdavė nuo pat darbuotojos atleidimo iš darbo dienos 2021 m. gruodžio 27 d. nėra tinkamai atsiskaičiusi su darbuotoja, darbuotojos kaltė dėl uždelsimo su ja atsiskaityti nenustatyta, priešingai, byloje nustatytas darbdavės vengimas su darbuotoja tinkamai atsiskaityti. Įmonė pažeidė DK 146 straipsnio 2 dalį, todėl jai turi būti taikomos DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias už uždelsimo atsiskaityti laiką ji privalo darbuotojai sumokėti netesybas. Teismas priteisė atsakovei iš ieškovės 3 852 Eur (642 Eur × 6 mėn.) (neatskaičius mokesčių) netesybas.

16.       Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo, išeitinės išmokos (tenkinti ieškovės reikalavimai), o šiuo sprendimu teismas patenkino dalį atsakovės reikalavimų, apibendrinus yra patenkinta 30 proc. ieškovės reikalavimų ir 70 proc. atsakovės reikalavimų. Proporcingai tenkinęs šalių prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 568,50 Eur bylinėjimosi išlaidas, o atsakovei iš ieškovės 350 Eur bylinėjimosi išlaidas.

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

17.       Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Gulita“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: atsakovės reikalavimus atmesti, priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1.                      Teismas nepagrįstai priteisė atsakovei skolą, nes byloje nėra įrodymo, pavadinimu „specialisto išvada“. Be to, pagal Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 punktą, ūkio subjektas gali išmokėti atskaitingiems asmenims – ūkio subjekto darbuotojams, kuriuos ūkio subjekto vadovas paskyrė mokėti už turtą, žemės ūkio produkciją, suteiktas paslaugas, mokėti avansą, padengti kitas su ūkio subjekto veikla susijusias išlaidas ir (arba) priimti pinigų įplaukas. Vadovaujantis šia nuostata, atsakovės į įmonę įnešti 2 643,96 Eur yra įmonės lėšos. Ši suma atsakovei galėjo būti priteista tik pareiškus, kad tai yra jos paskola įmonei, pateikus tokius įrodymus, sumokėjus žyminį mokestį ir pareiškus ieškinį teisme.

17.2.                      Teismo sprendime nenurodytas nepanaudotų kasmetinių atostogų laikas ir atsakovė negali pateikti apeliaciniame skunde teisinių motyvų ir argumentų šiuo klausimu. Atsakovė apeliantei iki šios dienos neperdavė nei vieno dokumento, todėl apeliantė negali įrodyti nei vieno fakto, nes nedisponuoja jokia dokumentacija – apeliantė negali patikrinti, ar nebuvo išmokėta grynaisiais atsakovei už atostogas, ar ji atostogavo, nes neturi buhalterinės apskaitos dokumentų. Atsakovė neįvykdė Vilniaus apygardos teismo nutarties ir įrodymų (finansinių dokumentų, priklausančių įmonei) nepateikė.

17.3.                      Teismo sprendimo išvada, kad atsakovės kaltė dėl uždelsimo su ja atsiskaityti nenustatyta, prieštarauja DGK sprendimo išvadai, kurioje nurodyta, kad atsakovė privalėjo perduoti buhalterinės apskaitos dokumentus.

17.4.                      2021 m. gruodžio 29 d. atsakovė, pasinaudodama įmonės banko kortele, išsigrynino 18 500 Eur, nors buvo teisėtai atleista 2021 m. gruodžio 27 d. Tai yra įmonės pinigai. Atsakovei disponuojant šia suma, laikytina, jog ieškovė yra pilnai atsiskaičiusi su atsakove.

18.       Atsakovė I. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

18.1.                      Atsakovė, vykdydama teismo nurodymą pagrįsti apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytas aplinkybes, pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad byloje jau yra pateikti įrodymai, patvirtinantys reikiamas aplinkybes. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, duomenų, paneigiančių byloje nustatytus faktus. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad sumokėjo atsakovei darbo užmokestį už sprendime nurodytus laikotarpius, todėl neįrodė, kad tinkamai atsiskaitė su atsakove.

18.2.                      2021 m. gruodžio 29 d. egzistavo 2 643,96 Eur ieškovės skola atsakovei, o ieškovė nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad nurodyta pinigų suma buvo sumokėta atsakovei. Faktą, kad atsakovė ieškovei perdavė daugiau, nei iš jos pasiėmė, patvirtina ir buhalterinės apskaitos dokumentai.

18.3.                      Visi kasos dokumentai buvo perduoti FNTT. Ieškovė, būdama dokumentų savininke ir siekdama įrodyti ieškinį, turėjo galimybes išreikalauti iš FNTT visus reikiamus apskaitos dokumentus. Nepaisant to, ieškovė tik teigė, kad ji negali atsikirsti į atsakovės reikalavimus, nes neturi visų dokumentų, ir neteikė informacijos apie tai, jog jai buvo atsisakyta išduoti tokius dokumentus. Teismas pagrįstai tenkino atsakovės priešieškinio reikalavimus. Apie priešieškinio reikalavimus ieškovei buvo žinoma ir ji turėjo visas įstatymo numatytas galimybes teikti atsiliepimą į juos, ginčyti, reikšti savo nuomonę dėl jų ir pasisakyti.

 

Apeliacinės instancijos teismas

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

19.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

20.       Pažymėtina, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007; 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

21.       Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovės paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir apeliacinio nagrinėjimo ribų

22.       Nagrinėjamu atveju iš bylos rašytinės medžiagos ir byloje jau priimtų teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad: 

22.1.                      2019 m. rugsėjo 30 d. ieškovės vienintelės akcininkės sprendimu nuo 2019 m. spalio 1 d. atsakovė paskirta ieškovės direktore (t. 2, b. l. 137). 2019 m. rugsėjo 30 d. ieškovė ir atsakovė sudarė darbo sutartį Nr. 1, pagal kurią atsakovė nuo 2019 m. spalio 1 d. buvo įdarbinta ieškovės direktore (t. 1, b. l. 97–98). 2020 m. rugsėjo 21 d. ieškovės vienintelės akcininkės sprendimu nuo 2020 m. rugsėjo 22 d. atsakovė atleista iš direktorės pareigų ir nuo 2020 m. rugsėjo 22 d. įmonės direktoriumi paskirtas A. K. (t. 2, b. l. 140). 2020 m. rugsėjo 30 d. ieškovės vienintelės akcininkės sprendimu nuo 2020 m. spalio 1 d. iš direktoriaus pareigų A. K. atleistas ir nuo 2020 m. spalio 1 d. įmonės direktore vėl paskirta atsakovė (t. 2, b. l. 143).

22.2.                      2021 m. gruodžio 27 d. ieškovės vienintelės akcininkės sprendimu Nr. 12-27-01 atsakovė nuo 2021 m. gruodžio 27 d. atšaukta iš direktorės pareigų ir nuo 2021 m. gruodžio 28 d. įmonės direktoriumi paskirtas M. S. A. (t. 1, b. l. 11, 68).

22.3.                      2021 m. gruodžio 29 d. prašymu ieškovės vadovas prašė atsakovės perduoti įmonės dokumentus ir kasoje esančias pinigines lėšas. Taip pat nurodė, kad atsakovė, neturėdama įgaliojimų, iš įmonės sąskaitos bankomate išgrynino 18 685 Eur, kurie buvo skirti darbuotojų atlyginimams (t. 1, b. l. 80). 2021 m. gruodžio 31 d. el. laišku atsakovė nurodė sužinojusi apie atleidimą iš darbo nuo 2021 m. gruodžio 27 d. tik 2021 m. gruodžio 29 d., o susipažinusi su pranešimu tik 2021 m. gruodžio 30 d.; prašė informuoti, kokiu pagrindu atleidžiama iš darbo; nurodė, jog atleidimas neteisėtas, nes ji nebuvo gavusi įspėjimo. Taip pat nurodė, kad atleidimas forminamas atgaline data, todėl ji, nežinodama apie atleidimą iš darbo nuo 2021 m. gruodžio 27 d. (apie atleidimą sužinojo tik 2021 m. gruodžio 29 d.), 2021 m. gruodžio 28 d. paėmė 18 500 Eur iš banko kaip įmonės direktorė ir pinigai panaudoti įmonės tikslais (t. 1, b. l. 77-78).

22.4.                      Ieškovė UAB „Gulita“ kreipėsi į teismą ir ieškiniu atsakovei I. S. prašė pripažinti atsakovės atleidimą iš darbo teisėtu; laikyti, jog darbo sutartis su atsakove nutraukta ieškovės vienintelio akcininko 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimu, paskutine darbo diena laikant 2021 m. gruodžio 27 d.; skirti atsakovei 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą teise, pusę sumos skiriant ieškovei.

22.5.                      Atsakovė prašė ieškinį atmesti, pripažinti atsakovės atleidimą iš darbo neteisėtu, t. y. pripažinti neteisėtu ieškovės vienintelio akcininko 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimą; darbo sutartį su atsakove laikyti nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, negrąžinant atsakovės į pareigas; priteisti iš ieškovės: išmoką DK 104 straipsnio 2 dalies pagrindu, nesumokėtą darbo užmokestį atsakovei nuo priėmimo dienos iki 2021 m. gruodžio 27 d., vidutinį darbo užmokestį nuo 2021 m. gruodžio 28 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 1 322,22 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas iki 2021 m. gruodžio 27 d., nepanaudotų atostogų kompensaciją už nepanaudotas atostogas nuo 2021 m. gruodžio 28 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 2 643,96 Eur skolos, nekompensuotą 343,84 Eur ligos išmoką už nedarbingumą nuo 2022 m. sausio 27 d. iki 2022 m. vasario 11 d.; skirti ieškovei 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą teise, pusė šios sumos priteisiant atsakovei. 

22.6.                      Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. spalio 3 d. sprendimu ieškinio reikalavimus bei atsakovės priešinius reikalavimus tenkino iš dalies: 1) pripažino atsakovės atleidimą iš darbo teisėtu, t. y. ieškovės vienintelio akcininko 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 12-27-01 pripažino teisėtu ir pagrįstu; 2) laikė, kad darbo sutartis su atsakove buvo nutraukta ieškovės vienintelio akcininko 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 12-27-01, paskutine darbo diena laikant 2021 m. gruodžio 27 d.; 3) įpareigojo ieškovę nustatyta tvarka pranešti Sodrai apie darbo sutarties su atsakove nutraukimą 2021 m. gruodžio 27 d. pateikiant 2-SD pranešimą; 4) iš ieškovės priteisė atsakovei: 3 577,22 Eur nesumokėtą darbo užmokestį, 143,56 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 3 840,42 Eur kompensaciją už neatsiskaitymą laiku, 343,84 Eur žalos atlyginimą už prarastą ligos išmoką už nedarbingumą nuo 2022 m. sausio 27 d. iki 2022 m. vasario 11 d.; priteisė ieškovei iš atsakovės 858,50 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas; kitus ieškovės ir atsakovės reikalavimus atmetė.

22.7.                      Ieškovė dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimo dalies pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti sprendimo dalį, kurioje atsakovei iš ieškovės priteista 3 577,22 Eur nesumokėto darbo užmokesčio, 143,56 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 3 840,42 Eur kompensacijos už neatsiskaitymą laiku, 343,84 Eur žalos atlyginimo už prarastą ligos išmoką už nedarbingumą nuo 2022 m. sausio 27 d. iki 2022 m. vasario 11 d., taip pat panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria ieškovė yra įpareigota nustatyta tvarka pranešti Sodrai apie darbo sutarties su atsakove nutraukimą 2021 m. gruodžio 27 d., pateikiant 2-SD pranešimą, panaikinti sprendimo dalį dėl 237 Eur žyminio mokesčio priteisimo į valstybės biudžetą, priteisti iš atsakovės apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas ir skirti atsakovei 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą teisėmis, pusę sumos priteisiant ieškovei (apeliantei). Atsakovė apeliacinio skundo nepateikė, atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašė skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimą.

22.8.                      Vilniaus apygardos teismas 2023 m. kovo 21 d. nutartimi ieškovės apeliacinį skundą tenkino iš dalies – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimo dalį dėl atsakovės reikalavimo priteisti darbo užmokesčio įsiskolinimą, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, netesybas už uždelstą atsiskaitymą, žalą ir skolą, kilusią dėl avansinės permokos, panaikino ir šiuos reikalavimus bei prašymą paskirstyti bylinėjimosi išlaidas grąžino iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimo dalį dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo, išeitinės išmokos priteisimo, įpareigojimo pateikti duomenis apie socialinio draudimo pabaigą ir baudų neskyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis paliko nepakeistą.

22.9.                      Iš naujo išnagrinėjęs grąžintą bylos dalį, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. spalio 2 d. sprendimu priėmė atsakovės atsisakymą nuo priešieškinio reikalavimo dėl 343,84 Eur žalos atlyginimo už prarastą ligos išmoką už nedarbingumą ir civilinę bylą šioje dalyje nutraukė; Vilniaus apygardos teismo iš naujo perduotą nagrinėti atsakovės priešieškinio dalį tenkino iš dalies: priteisė atsakovei iš ieškovės 304,80 Eur darbo užmokestį (neatskaičius mokesčių), 1 322,22 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (neatskaičius mokesčių), 2 643,96 Eur skolą, 3 852 Eur netesybas (neatskaičius mokesčių); likusią priešieškinio dalį atmetė. Priteisė atsakovei iš ieškovės 350 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat priteisė ieškovei iš atsakovės 568,50 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybei iš ieškovės 128 Eur žyminį mokestį.

22.10.                      Ieškovė dėl šio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 2 d. sprendimo padavė nagrinėjamą apeliacinį skundą, kuriuo prašo atsakovės reikalavimus atmesti, priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė apeliacinio skundo nepateikė, o atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.  

23.       Taigi, nagrinėjamu atveju dalis bylos buvo išnagrinėta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimu – teismui patenkinus reikalavimą pripažinti atsakovės atleidimą iš darbo teisėtu, dėl šios teismo sprendimo dalies apeliacinis skundas nebuvo paduotas. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. kovo 21 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimo dalį dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo, išeitinės išmokos priteisimo, įpareigojimo pateikti duomenis apie socialinio draudimo pabaigą ir baudų neskyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Dėl to bylos dalis dėl šių reikalavimų laikytina išspręsta ir pakartotinai negali būti nagrinėjama, t. y. nepatenka į šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos apimtį bei dalyką. Atsižvelgiant į nurodytą, pripažintini pagrįstais pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodyti teiginiai, kad byloje yra konstatuota ir pripažinta, jog darbo sutartis su atsakove nutraukta teisėtai ir pagrįstai, paskutinė atsakovės darbo diena buvo 2021 m. gruodžio 27 d., dėl šios teismo sprendimo dalies šalys apeliacinių skundų nepateikė, todėl jos laikytinos išspręstomis, o nurodytos aplinkybės – nustatytomis. Nurodytos aplinkybės nepateko nei į pirmosios instancijos teismo, priėmusio skundžiamą teismo sprendimą, nagrinėjimo apimtį, taip pat nepatenka į šio apeliacinio nagrinėjimo ribas.

24.       Atsižvelgiant į tai, šalių procesiniuose dokumentuose, atsakovės apeliacinės instancijos teismui pateiktuose papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodomi argumentai, susiję su šiomis jau išspręstomis ginčo dalimis (su atsakovės darbo teisinių santykių nutraukimo pagrindais ir aplinkybėmis, teisėtumu ir / ar laiku), nevertintini ir teisėjų kolegija dėl jų nepasisako, laikydama, jog nurodyta ginčo dalis išspręsta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartimi.

25.       Šios bylos nagrinėjimo dalykas, atsižvelgiant į tai, jog atsakovė apeliacinio skundo byloje nepateikė – ieškovės apeliaciniu skundu skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 2 d. sprendimo dalis, kuria teismas priteisė atsakovei iš ieškovės 304,80 Eur darbo užmokestį (neatskaičius mokesčių), 1 322,22 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (neatskaičius mokesčių), 3 852 Eur netesybas uždelsus atsiskaityti (neatskaičius mokesčių), 2 643,96 Eur skolą. Šie klausimai apibrėžia šio apeliacinio nagrinėjimo ribas.

Dėl įrodinėjimo teisės ir pareigos

26.       Kaip žinoma, įprastų ginčo teisenos bylų atvejais įrodinėjimo, kad egzistuoja pagrindas reikalaujamu būdu apginti galimai pažeistas subjektines teises, pareiga tenka asmeniui, pareiškusiam atitinkamą materialųjį subjektinį reikalavimą (CPK 12, 178 straipsniai). Pažymėtina, kad (tam tikrų kategorijų) darbo bylos, be kitų procesinių nagrinėjimo ypatumų (CPK 410–418 straipsniai), išsiskiria įrodinėjimo naštos paskirstymo ypatumu – pvz., darbuotojui teismine tvarka ginčijant jo atleidimą iš darbo, ne darbuotojui, kuris reiškiamu ieškiniu siekia apginti savo galimai pažeistas subjektines teises, tenka pareiga įrodinėti, kad nebuvo pagrindo atleisti jį iš darbo, o darbdaviui, kuris priėmė sprendimą atleisti darbuotoją iš darbo, tenka pareiga įrodinėti, kad egzistavo įstatymo nustatytas pagrindas nutraukti darbo teisinius santykius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-248/2017; 2018 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-285-1075/2018; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135-684/2019). Vis dėlto, nėra pagrindo konstatuoti, kad šis įrodinėjimo naštos (perskirstymo) ypatumas yra būdingas absoliučiai visų kategorijų darbo byloms, kitaip tariant, kad visų darbo bylų atvejais faktinių aplinkybių, reikšmingų pareikštiems materialiesiems subjektiniams reikalavimams išspręsti, įrodinėjimo našta tenka išimtinai tik darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019).

27.       Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica) arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. Priešingas aiškinimas suponuotų asmens teisės į teisingą teismą paneigimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-969/2019 107 punktą). Šios taisyklės, apibrėžiančios įrodinėjimo pareigos ribas, yra bendros ir taikytinos visų kategorijų civilinėms byloms, įskaitant ir darbo bylas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019).

28.       Šioje byloje Vilniaus apygardos teismas 2023 m. kovo 21 d. nutartimi grąžindamas dalį bylos nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, be kitų aplinkybių, išaiškino, kad, įvertinus ginčo situaciją nagrinėjamoje byloje, įrodinėjimo pareigos nustatymas darbdavei tam tikrais aspektais, konkrečiai – sprendžiant dėl darbo užmokesčio priteisimo – šiuo atveju yra neproporcingas ir neatitinka įrodinėjimo tikslo. Nors kilus ginčui dėl darbo užmokesčio darbuotojui, būtent darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad darbo užmokestis darbuotojui buvo sumokėtas tinkamai, tačiau šiuo atveju pagrindą nukrypti nuo bendros taisyklės, nustatančios įrodinėjimo pareigą darbdaviui, sudaro tai, kad atsakovė buvo įmonės vadovė ir vyriausioji finansininkė, t. y. atsakovė organizavo operatyviąją įmonės veiklą, buvo atsakinga už įmonės piniginių lėšų naudojimą ir teisingą apskaitą. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė patvirtino, kad nutrūkus darbo santykiams ji neperdavė įmonei buhalterinės apskaitos dokumentų, tokiu būdu užkirto galimybę įmonei gintis nuo pareikštų reikalavimų ir įrodinėti darbo užmokesčio išmokėjimą. Teisėjų kolegija pritarė teiginiams, kad atsakovės pateikti dokumentai, kuriuos atsakovė teikė teismui savo nuožiūra siekdama pagrįsti byloje pareikštus savo reikalavimus, yra fragmentiški ir nepatvirtina darbo užmokesčio mokėjimo aplinkybių. Kartu teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovės procesinė pozicija, jog ji nedisponuoja dokumentais, nes visus dokumentus perdavė FNTT, neturi reikšmės šiai darbo bylai ir neatleidžia atsakovės nuo pareigos įrodyti, kaip ji vykdė įmonės vadovės pareigas, t. y. kaip apskaitė įmonės lėšas, kaip organizavo buhalterinę apskaitą ir kaip mokėjo darbo užmokestį.

29.       Atsižvelgdamas į nurodytus išaiškinimus, iš naujo nagrinėdamas grąžintą bylos dalį, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. kovo 28 nutartimi įpareigojo šalis teikti papildomus duomenis (t. 3, b. l. 105-106). Atsakovė pateikė papildomus paaiškinimus (t. 3, b. l. 120-122) ir rašytinius įrodymus (t. 3, b. l. 123-200; t. 4, b. l. 1-10). Ieškovei papildomos medžiagos nepateikus, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 16 d. nutartimi pakartotinai įpareigojo ieškovę vykdyti teismo 2023 m. kovo 28 d. nutartyje nustatytą įpareigojimą. Ieškovė pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus (t. 4, b. l. 21-23). Byloje gautas 2023 m. gegužės 19 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą (t. 4, b. l. 40-48). Vilniaus apygardos teismas 2024 m. sausio 16 d. nutartimi taip pat siūlė šalims teikti papildomus paaiškinimus ir duomenis reikšmingais klausimais (t. 4, b. l. 135-140). Atsakovė pateikė tam tikrus papildomus rašytinius paaiškinimus (DOK-4658), tačiau papildomų rašytinių įrodymų ar kitokių duomenų neteikė, nurodydama, kad įmonės dokumentus yra perdavusi FNTT. Prašymo išreikalauti perduotus reikšmingus dokumentus atsakovė neformulavo. Ieškovė nepateikė jokių papildomų paaiškinimų ir / ar įrodymų / duomenų. Apeliaciniame skunde ieškovė ne kartą nurodo, jog jokių dokumentų neturi, nes atsakovė jai jų neperdavė, tačiau ieškovė neformulavo teismui jokio prašymo dėl tam tikrų konkrečių dokumentų / rašytinių įrodymų išreikalavimo, nepateikė duomenų, jog būtų dėjusi pastangas gauti reikšmingų dokumentų iš ikiteisminio tyrimo institucijų ar kitaip siekusi teikti papildomą medžiagą byloje savo pozicijai pagrįsti. Atsakovei nurodžius dokumentų buvimo vietą, ieškovei, manančiai, jog jos pozicijai formuluoti nepakanka duomenų, nebuvo užkirstas kelias kreiptis į dokumentus galimai turintį subjektą prašant leisti su jos pozicijai įrodyti reikšmingais dokumentais susipažinti ir teikti į bylą. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad būtų aktyviai siekusi reikšmingus įrodymus gauti.

30.       Atsižvelgiant į tokį proceso dalyvių pasyvumą įrodinėjimo procese ir abstraktų rėmimąsi nurodoma reikšmingų dokumentų neturėjimo aplinkybe, t. y. iš esmės proceso dalyviams pakankamai ne(si)naudojant turima teise bei pareiga įrodinėti jiems reikšmingas aplinkybes, pažymėtina, kad, viena vertus, teismui, nagrinėjančiam darbo bylą, tenka aktyvus vaidmuo (tiksliau – aktyvesnis už tą vaidmenį, kuris tenka nagrinėjant bylą pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles), o toks vaidmuo pasireiškia, be kitų, tuo aspektu, kad teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 414 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, tokio vaidmens teismui, nagrinėjančiam darbo bylą, priskyrimas nereiškia, kad darbuotojui, kaip bylos šaliai, tenka pasyvaus proceso stebėtojo vaidmuo ir kad jis yra visiškai atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos vykdymo. Vis dėlto darbuotojas, kad ir koks procesinis statusas jam suteikiamas, yra bylos šalis, todėl jis pirmiausia pats ir turi vykdyti jam tenkančias procesines, įskaitant ir įrodinėjimo, pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019). Atitinkamai, tokio pobūdžio išaiškinimai neabejotinai taikytini ir darbdavės atžvilgiu, pabrėžiant jos turimą įrodinėjimo pareigą ir jai tenkančią procesinę prievolę dėti pastangas pagrįsti jai reikšmingas aplinkybes reikiamais įrodymais.

31.       Susiklosčius tokiai situacijai, kai proceso dalyviams ne kartą pakartotinai buvo teismų siūlyta teikti papildomus duomenis ir įrodymus reikšmingoms faktinėms aplinkybėms nustatyti, o šalys, remdamosi dokumentų neturėjimo jų dispozicijoje aplinkybe, tokių duomenų teikė nedaug arba iš viso neteikė, tačiau ir neformulavo teismams prašymų dėl tam tikrų, šalių vertinimu, reikšmingų duomenų ar įrodymų išreikalavimo, neteikė duomenų apie nesančias ar ribotas galimybes tokius duomenis gauti, nebendradarbiavo su teismu procese, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamas ginčas, atsižvelgiant į rungtyniškumo ir dispozityvumo principais grįstą civilinio proceso esmę, nagrinėtinas pagal tuos duomenis, kuriuos proceso dalyviai teismui pateikė.

32.       Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-695/2019). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016; 2023 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-701/2023; 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-684/2023).

Dėl darbo užmokesčio

33.       Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas atsakovei iš ieškovės 304,80 Eur už 2021 m. gruodžio mėnesį atsakovei neišmokėto darbo užmokesčio, nurodė, kad nors įprastai, kilus ginčui dėl darbo užmokesčio darbuotojui, pareiga įrodyti, kad darbo užmokestis darbuotojui buvo sumokėtas tinkamai, tenka darbdaviui, tačiau šiuo atveju yra pagrindas nukrypti nuo bendrosios taisyklės, nustatančios įrodinėjimo pagrindą darbdaviui, nes atsakovė buvo įmonės vadovė ir vyriausioji finansininkė, t. y. atsakovė organizavo operatyviąją įmonės veiklą ir buvo atsakinga už įmonės piniginių lėšų naudojimą ir teisingą apskaitą, todėl ji buvo atsakinga už darbo užmokesčio išmokėjimą, įskaitant ir jo išmokėjimą sau. Teismas atsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus, kad atsakovės į bylą pateikti dokumentai, kuriuos ji pateikė teismui savo nuožiūra siekdama pagrįsti byloje pareikštus savo reikalavimus, yra fragmentiški ir nepatvirtina darbo užmokesčio mokėjimo aplinkybių; kad FNTT perduoti įmonės buhalteriniai dokumentai neatleidžia atsakovės nuo įrodinėjimo pareigos. Teismas pastebėjo, kad teismo posėdžio metu atsakovė patvirtino, jog prisijungti prie įmonės buhalterinės programos ji gali iki šiol ir tai daro, spausdindama reikiamus dokumentus, kokius paprašo tyrimą atliekantys organai, tačiau teismui 2023 m. kovo 28 d. nutartimi nurodžius pagal Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 21 d. nutarties 17, 18, 19 punktus pagrįsti sau darbo užmokesčio mokėjimą/nemokėjimą už ginčo laikotarpį, atsakovė papildomų įrodymų į bylą nepateikė. Iš byloje esančių įrodymų teismas nustatė, kad atsakovei nebuvo išmokėtas darbo užmokestis už paskutinį mėnesį, t. y. už 2021 m. gruodžio mėnesį, nes tai turėjo padaryti ir dokumentuoti ne pati atsakovė, o subjektas, priėmęs sprendimą dėl atsakovės atšaukimo iš įmonės vadovės pareigų. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad atsakovė 2021 m. gruodžio mėnesį iki 27 d. dirbo 10 darbo dienų, todėl už 2021 m. gruodžio mėnesį atsakovei neišmokėtas darbo užmokestis yra 304,80 Eur (neatskaičius mokesčių) (10 d. d. × 30,48 vienos dienos darbo užmokestis), kuris turi būti priteisiamas iš ieškovės.

34.       Atsakovė šios teismo sprendimo dalies neginčijo, kaip minėta – apeliacinio skundo nepadavė. Tuo tarpu ieškovė, prašydama panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria tenkinti atsakovės reikalavimai, apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė argumentų dėl šios konkrečios darbo užmokesčio dalies už 2021 m. gruodžio mėnesį priteisimo nepagrįstumo. Ieškovė remiasi aplinkybe, kad jai nebuvo perduoti įmonės dokumentai, tačiau pažymėtina, jog, kaip matyti iš teismo sprendimo, atsakovės reikalavimas dėl darbo užmokesčio priteisimo nebuvo tenkinamas visa apimtimi – atsakovei priteistas darbo užmokestis už 2021 m. gruodžio mėnesį. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, už 2021 m. gruodžio mėnesį darbo užmokestį atsakovei turėjo apskaičiuoti ir išmokėti ne pati atsakovė, o subjektas (ieškovės darbuotojas), priėmęs šias funkcijas po atsakovės atleidimo iš darbo. Atitinkamai, šis subjektas (ieškovės darbuotojas) turėtų turėti reikšmingus su darbo užmokesčio atsakovei mokėjimu 2021 m. gruodžio mėnesį susijusius dokumentus. Dėl to ieškovės nurodyti argumentai dėl to, jog atsakovė, buvusi vadove, neperdavė reikšmingų dokumentų, iš esmės nėra susiję su darbo užmokesčiu už laikotarpį, kai jau šį klausimą turėjo spręsti kitas atsakingas asmuo (ne atsakovė). Tuo tarpu atsakovė neteikė duomenų apie išmokėtą darbo užmokestį atsakovei už gruodžio mėnesį, t. y. laikotarpį, kai atsakovė jau nebebuvo vadove ir, atitinkamai, šį klausimą turėjo spręsti kitas ieškovės atsakingas darbuotojas.

35.       Atsižvelgiant į nurodytą, atsakovei šios teismo sprendimo dalies neginčijant, o ieškovei neteikiant konkrečių argumentų bei įrodymų, kurie turėtų būti jos dispozicijoje ir kuriais ji ginčytų nurodytas teismo išvadas, taip pat įvertinus byloje esančius duomenis apie darbo užmokesčio atsakovei mokėjimą (t. 1, b. l. 93-96, 99, 102, 133, 135, 137-140; t. 2, b. l. 31-33, 159-193), teisėjų kolegija sprendžia, jog abstraktūs ieškovės argumentai, kuriais ji tiesiog nesutinka su teismo išvadomis nepateikdama jas paneigti galinčių argumentų ir / ar įrodymų, nesudaro pagrindo abejoti šios teismo sprendimo dalies teisėtumu bei pagrįstumu.

Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas

36.       Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas atsakovei iš ieškovės 1 322,22 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, nurodė, kad atsakovė užėmė įmonės direktorės pareigas, o įmonės vadovas nėra įgaliotas priimti sprendimų dėl atostogų suteikimo sau pačiam. Tam, kad būtų įgyvendinta teisė į atostogas yra būtina juridiškai reikšmingų faktų sudėtis, t. y. darbuotojo prašymas ir darbdavio sprendimas dėl tokio prašymo suteikimo. Atsakovė nurodė, kad per visą savo darbo įmonėje laikotarpį ji neatostogavo. Ieškovė savo rašytiniuose paaiškinimuose patvirtino, kad įmonė nebuvo gavusi atsakovės prašymų suteikti jai kasmetines atostogas. Byloje nėra jokių dėl atostogų atsakovei suteikimo priimtų juridinio asmens valdymo organo sprendimų. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad per visą darbo laikotarpį įmonėje atsakovė neatostogavo. Nors ieškovė nurodė, kad atsakovė atostogaudavo savo nuožiūra be prašymų teikimo, tačiau, teismo vertinimu, toks jos teiginys nepagrįstas jokiais įrodymais, tuo labiau, įmonės vadovo funkcijų vykdymas yra specifinis, nereikalaujantis darbo pareigas atlikti išimtinai konkrečiu metu ir konkrečioje vietoje, įmonės vadovas pats organizuoja savo darbą ir užtikrina jo atlikimo kokybę ir efektyvumą.

37.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų, kurios atitinka formuojamą teismų praktiką, teisėtumu bei pagrįstumu.

38.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 103 straipsnyje nustatyta teisė įmonės vadovui, kaip vadovaujamas pareigas einančiam darbuotojui, pasirinkti, kaip jis vykdys maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko trukmės reikalavimus. Maksimaliojo darbo laiko reikalavimai yra apibrėžti DK 114 straipsnyje, o minimaliojo poilsio laiko reikalavimai – DK 122 straipsnyje. Kasmetinės mokamos atostogos nėra priskiriamos nei prie maksimaliojo darbo laiko, nei prie minimaliojo poilsio laiko institutų ir tai reiškia, kad įmonės vadovas pagal DK 103 straipsnio 1 dalies nuostatas nėra įgaliotas savo nuožiūra nuspręsti dėl savo kasmetinių atostogų suteikimo ar tokio poilsio laiko apskaitos. Įmonės vadovas nesprendžia savo kasmetinių atostogų suteikimo klausimų ne tik todėl, kad tai nenustatyta DK 103 straipsnyje, bet ir todėl, kad toks šio klausimo sprendimas prieštarautų darbo teisės principams, taip pat CK 2.134 straipsnio 1 daliai, pagal kurią atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių su pačiu savimi. Įmonės vadovas pagal einamas pareigas neatstovauja darbdaviui sudarant darbo sutartį su pačiu savimi, taip pat keičiant darbo sąlygas, nustatant darbo užmokestį, taikant drausminę atsakomybę ar sprendžiant dėl kitokių savo darbo teisių įgyvendinimo, įskaitant atostogų suteikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-684/2023).

39.       Darbuotojas turi teisę į kasmetines atostogas (DK 127 straipsnis). Pagal DK 128 straipsnį, darbuotojo teisė į atostogas yra įgyvendinama esant teisinei reikšmingų faktų sudėčiai, t. y. kasmetinės mokamos atostogos yra suteikiamos darbuotojo iniciatyva, tam reikalingas darbuotojo prašymas; atostogoms suteikti yra reikalinga darbdavio valia – atostogų suteikimas yra įforminamas darbdavio sprendimu (DK 128 straipsnio 6 dalis). Vadinasi, darbdavys, siekdamas įrodyti, kad darbuotojas yra išnaudojęs kasmetines mokamas atostogas, privalo įrodyti buvus būtent šiuos du minėtam juridiniam faktui reikšmingus elementus – darbuotojo prašymą ir darbdavio sprendimą dėl atostogų suteikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-684/2023).

40.       Nagrinėjamo ginčo atveju nenustatyta, kad darbuotoja (atsakovė) būtų pateikusi prašymus dėl kasmetinių atostogų suteikimo, o darbdavė (ieškovė) būtų priėmusi sprendimus dėl atostogų darbuotojai suteikimo, išmokėjusi atostoginius.

41.       Pareiga tinkamai įforminti darbo sutartį ir kitus darbdavio kompetencijai priskirtus su darbo santykiais susijusius darbdavio ir darbuotojo susitarimus tenka darbdaviui, todėl darbdaviui, neįvykdžiusiam pareigos tinkamai įforminti darbo santykius reguliuojančių susitarimų, tenka tokios pareigos neįvykdymo padarinių rizika. Sudaręs darbo sutartį darbuotojas tampa pavaldus darbdaviui, nes darbuotojas turi atlikti darbo funkciją, o darbdavys turi teisę kontroliuoti ar vadovauti tiek visam darbo procesui, tiek ir jo daliai, ir darbuotojas paklūsta darbdavio nurodymams ar darbovietėje galiojančiai tvarkai (DK 32 straipsnis 2 dalis). Kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojo naudai (DK 6 straipsnis 2 dalis).

42.       Ieškovė argumentavo, kad atsakovė eidavo atostogauti savo nuožiūra be prašymų teikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis ieškovės argumentas galėtų būti traktuojamas tik kaip prielaida, nes yra nepagrįstas jokiais byloje esančiais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Nors ieškovė ir teigė, jog atsakovė yra pasinaudojusi atostogomis, tačiau faktiškai byloje neįrodytas atsakovės neformalaus pasinaudojimo atostogomis faktas. Be to, kaip minėta, ieškovei, kaip darbdavei, tenka atsakomybė už tinkamą su darbo teisiniais santykiais susijusių klausimų įforminimą, todėl jai tenka ir rizika, jei tam tikri sprendimai (šiuo atveju – dėl atostogų) nebuvo forminami teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog atsakovė atleidimo iš darbo metu nebuvo išnaudojusi jai priklausančių kasmetinių atostogų, nurodytų DK teisės normų ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos.

43.       Atmestinas kaip nepagrįstas ieškovės apeliacinio skundo argumentas, kad teismo sprendime nenurodytas nepanaudotų kasmetinių atostogų laikas ir atsakovė negali pateikti apeliaciniame skunde teisinių motyvų ir argumentų. Bylos medžiagoje yra pateikti duomenys, reikalingi nustatyti tiek nepanaudotų kasmetinių atostogų trukmę, tiek suskaičiuoti mokėtiną sumą (t. 1, b. l. 134). Taip pat yra pateiktas dokumentas, kuriame aiškiai nurodoma, kaip apskaičiuotas kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydis (1 322,22 Eur). Tai, kad teismas neperrašė į teismo sprendimo motyvus byloje esančių dokumentų turinio, nesudaro pagrindo pripažinti, jog ieškovė sąžiningai galėtų remtis argumentu dėl to, kad ji nežino kompensacijos už nepanaudotas atostogas skaičiavimo ir dėl to negali pateikti savo argumentų tokį skaičiavimą vertinant. Bylos medžiagos duomenys yra prieinami ieškovei ir ji turėjo bei turi visas sąlygas su jais susipažinti. Dokumentai, kurių pagrindu nustatyta tiek nepanaudotų atostogų trukmė, tiek aplinkybė dėl atsakovės nebuvimo atostogose, yra pateikti byloje. Į bylą pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai (t. 2, b. l. 31-33; 159-193), vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimas, nepanaudotų atostogų dienų apskaičiavimas, kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydžio apskaičiavimas (t. 1, b. l. 134). Taigi, ieškovės teiginiai, kad nėra dokumentų, kurių pagrindu apskaičiuota kompensacija už atostogas, neatitinka tikrovės.

Dėl netesybų pagal DK 147 straipsnio 2 dalį

44.       Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas atsakovei iš ieškovės 3 852 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų, nurodė, kad darbdavė nuo pat darbuotojos atleidimo iš darbo dienos 2021 m. gruodžio 27 d. nėra tinkamai atsiskaičiusi su darbuotoja, darbuotojos kaltė dėl uždelsimo su ja atsiskaityti nenustatyta, priešingai, byloje nustatyta darbdavės kaltė dėl netinkamo atsiskaitymo su darbuotoja, darbdavės vengimas su darbuotoja tinkamai atsiskaityti. Teismas nurodė, kad įmonė pažeidė DK 146 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl jai turi būti taikomos DK 147 straipsnio 2 dalis, pagal kurią už uždelsimo atsiskaityti laiką darbdavė privalo darbuotojai sumokėti netesybas. Įvertinęs tai, teismas priteisė atsakovei iš ieškovės 3 852 Eur (642 Eur × 6 mėn.) (neatskaičius mokesčių) netesybų.

45.       Ieškovė apeliaciniame skunde argumentuoja, jog nurodyta teismo sprendimo dalis nepagrįsta, nes teismo išvada, kad atsakovės kaltė dėl uždelsimo su ja atsiskaityti nenustatyta, prieštarauja DGK sprendimo išvadai, kurioje nurodyta, kad atsakovė privalėjo perduoti buhalterinės apskaitos dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus, kaip neatitinkančius teisinio reguliavimo turinio ir nepaneigiančius pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų.

46.       Pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Jeigu po darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, priėmimo bent viena iš ginčo šalių per įstatyme nustatytą terminą pareiškia teisme ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio yra priimtas darbo ginčų komisijos sprendimas, išnagrinėjimo, tai darbo ginčų komisijos sprendimas lieka neįsiteisėjęs, netampa privalomas ir neįgyja vykdomojo dokumento statuso (nekalbant apie atvejus, kai sprendimas ar jo dalis turi būti įvykdyti skubiai) bei pagal įstatymą netenka galios, kai įsiteisėja teismo sprendimas. Tokiu atveju individualų darbo ginčą dėl teisės iš esmės išsprendžia teismas savo priimamu procesiniu dokumentu – sprendimu, o darbo ginčo išnagrinėjimas darbo ginčų komisijoje reiškia, kad buvo įgyvendinta įstatyme įtvirtinta asmens teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgijimo sąlyga. DK 231 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos, reglamentuojančios, kad teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės ir kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, reiškia, jog teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja ir iš esmės, t. y. nustatydamas ginčijamas šalių materialiąsias teises bei pareigas, išsprendžia kilusį ginčą dėl teisės, kuriam taikytinos įstatyme nustatytos privalomos išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos buvo laikytasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019, 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-684/2020). Taigi, teismas, nagrinėdamas ginčą, reikšmingas aplinkybes nustato ir įvertina vadovaudamasis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis teisės normomis, o, priimdamas procesinį sprendimą, nėra ribojamas ar įpareigojamas DGK sprendimo ir / ar juo nustatytų aplinkybių ar jame išdėstytų argumentų.

47.       Pripažinęs atsakovės teisę gauti, o ieškovės pareigą išmokėti darbo užmokestį už gruodžio mėnesį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, teismas pagrįstai sprendė dėl netesybų už uždelsimą atsiskaityti priteisimo pagal DK 147 straipsnio 2 dalį. Dėl darbdavio pareigos mokėti netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad: pirma, remiantis pradėta formuoti kasacinio teismo praktika, DK 147 straipsnyje nustatyto reguliavimo tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju. Darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo. Be to, DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta norma laikytina ir sankcija darbdaviui, kuris nepagrįstai su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. Todėl šia teisės norma yra siekiama apsaugoti darbuotojo interesus bei skatinti darbdavį tinkamai vykdyti pareigas ir atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Antra, lingvistiškai aiškinant DK 147 straipsnio 2 dalies normą, akivaizdu, kad ji yra imperatyvaus pobūdžio, joje vartojama sąvoka „privalo mokėti netesybas“ rodo įstatymų leidėjo ketinimą nustatyti pareigą darbdaviui mokėti netesybas esant normos hipotezėje susiklosčiusioms aplinkybėms: 1) darbo santykių pasibaigimui, 2) vėlavimui atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės. Toks imperatyvus minėtos teisės normos pobūdis ir jos aiškinimas leidžia įgyvendinti ir pagrindinius darbo teisiniams santykiams taikomus teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos principus (DK 2 straipsnio 1 dalis). Nustačius DK 147 straipsnio 2 dalyje konkretų maksimalų šešių mėnesių terminą, už kurį turi būti mokamos netesybos, užtikrinamas teisinis aiškumas, nes abi darbo teisinių santykių šalys gali aiškiai numatyti, kokia sankcija gali būti taikoma darbdaviui pažeidus pareigą tinkamai atsiskaityti su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams. Taip pat, retrospektyviai vertinant DK 147 straipsnio 2 dalies normos pakeitimus, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas būtent ir siekė nustatyti konkretų maksimalų netesybų terminą. Trečia, nustatyti DK 147 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos teisės normos tikslai bei imperatyvumas leidžia teigti, kad kitos, nei joje nustatytos, aplinkybės nėra pagrindas mažinti joje nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2023; 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-684/2023).

48.       Ieškovė, argumentuodama, jog atsiskaityta su atsakove nebuvo dėl atsakovės (darbuotojos) kaltės, remiasi tuo, jog, ieškovės teigimu, atsakovė jai neperdavė įmonės dokumentų. Iš bylos medžiagos matyti, kad, kaip minėta, atsakovei neišmokėtas darbo užmokestis už gruodžio mėnesį, t. y. laikotarpį, kai atsakovė nebebuvo vadove ir šį klausimą turėjo spręsti kitas ieškovės atsakingas darbuotojas. Taigi, akivaizdu, kad atsakovės kaltės dėl neatsiskaitymo šioje dalyje nėra. Taip pat, atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, susijusias su kompensacijos už nepanaudotas atostogas mokėjimu, t. y. į tai, jog kompensacija turi būti mokama, jei nėra įrodoma, kad, be kita ko, darbdavė būtų priėmusi sprendimus dėl atostogų darbuotojai suteikimo, matyti, kad darbdavei turėjo būti žinomi jos (ne)priimti sprendimai ir šiuo aspektu darbuotojo kaltės dėl neatsiskaitymo taip pat negali būti nustatyta. 

49.       Byloje nustatyta, kad šalių darbo santykiai pasibaigę, ieškovė nėra atsiskaičiusi su atsakove jos atleidimo dieną ir nėra nustatyta atsakovės kaltė dėl to, kad ieškovė su ja laiku neatsiskaitė. Todėl laikytina, kad atsakovė pagrįstai reikalavo iš ieškovės priteisti DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytas netesybas, o pirmosios instancijos teismas, nenustatęs aptartų sąlygų mažinti netesybas, pagrįstai priteisė teisės aktuose nustatytas netesybas. 

50.       Apeliacinio skundo argumentai šios teismo išvados teisėtumo bei pagrįstumo nepaneigia. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. kovo 21 d. nutartyje šioje byloje buvo nurodęs, kad DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos netesybos gali būti mažinamos tik šiame straipsnyje numatytais pagrindais, – iš esmės, jeigu dėl uždelsto atsikaitymo yra paties darbuotojo kaltė, tačiau, teismo vertinimu, nustatytais faktais nebuvo pagrįstos aplinkybės, jog šiuo atveju už neišmokėtas su darbo santykiais susijusias sumas yra atsakinga tik darbdavė, o darbuotojos kaltės nėra; teisėjų kolegija vertino, jog dėl šio reikalavimo teismas galėtų tinkamai nuspręsti tik konstatavęs šalių priešpriešinių reikalavimų pagrįstumą ir įvertinęs atsakovės elgesį dėl 18 500 Eur išsimokėjimo po darbo santykių pasibaigimo DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos darbuotojo kaltės aspektu. Teisėjų kolegija vertino, jog klausimas dėl avansinės permokos priteisimo turi būti nagrinėjamas pakartotinai, sudarant šalims galimybę tinkamai suformuluoti savo reikalavimus, nurodyti reikalavimų pagrindą ir pateikti įrodymus. Nepaisant tokių apeliacinės instancijos teismo išaiškinimų, šią bylos dalį nagrinėjant iš naujo ieškovė reikalavimo dėl 18 500 Eur sumos atsakovei nepareiškė, tik abstrakčiai toliau deklaruodama teiginį, jog atsakovė šias lėšas neteisėtai pasisavino ir dėl to, ieškovės vertinimu, šalys yra tarpusavyje atsiskaičiusios. Akivaizdu, kad dėl nurodytos sumos išėmimo iš įmonės aplinkybių kilęs šalių ginčas, tačiau ieškovei savo reikalavimų šioje dalyje iš esmės nereiškiant ir neįrodinėjant, nėra pagrindo spręsti, jog tai sudarė pagrindą neatsiskaityti su atleidžiama iš darbo atsakove sumokant su darbo teisiniais santykiais susijusias sumas ir, atitinkamai, kad dėl neatsiskaitymo konstatuotina darbuotojos kaltės.

51.       Iš ieškovės apeliacinio skundo matyti, kad ieškovė visus atsakovės reikalavimus dėl su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo ginčijo nurodydama aplinkybę, kad, ieškovės teigimu, 2021 m. gruodžio 29 d. atsakovė, pasinaudodama įmonės banko kortele, išsigrynino 18 500 Eur, nors buvo teisėtai atleista 2021 m. gruodžio 27 d. Ieškovės teigimu, tai yra įmonės pinigai ir, atsakovei disponuojant šia suma, laikytina, jog ieškovė yra pilnai atsiskaičiusi su atsakove. Iš tokio pobūdžio argumentų matyti, kad ieškovė iš esmės nurodo, jog ieškovė turėtų reikalavimo teisę atsakovės atžvilgiu dėl nurodytos, ieškovės teigimu, atsakovės be teisėto pagrindo perimtos lėšų sumos, todėl ieškovė laiko esant pagrindą įskaityti šią jos reikalavimo teisę su atsakovės, kaip darbuotojos, turima reikalavimo teise dėl su darbo teisiniais santykiais susijusių sumų. Iš bylos medžiagos matyti, kad dėl nurodytos sumos išėmimo iš įmonės sąskaitos buvo atliktas ir nutrauktas ikiteisminis tyrimas, tačiau ieškovė šioje civilinėje byloje nereiškė reikalavimo dėl nurodytos sumos, kaip įgytos be teisėto pagrindo, priteisimo ieškovei iš atsakovės. Ieškovė, abstrakčiai ir apibendrintai deklaruodama neteisėtą 18 500 Eur sumos išėmimą iš įmonės sąskaitos, civilinėje byloje nekėlė su tuo susijusių reikalavimų, jų neįrodinėjo. Atitinkamai, civilinėje byloje ir nebuvo tiriamos bei nustatomos faktinės aplinkybės, susijusios su nurodytos sumos išėmimu, to pagrindu bei teisėtumu, t. y. nebuvo nustatyta ir konstatuota ieškovės reikalavimo teisė atsakovei dėl nurodytos sumos. Dėl to ieškovės argumentai dėl tarpusavio reikalavimų įskaitymo nepagrįsti ir atmestini, kaip neturintys įtakos ir nepaneigiantys atsakovės teisės gauti su darbo teisiniais santykiais susijusias sumas.

52.       Šią išvadą patvirtina ir nagrinėjamu atveju byloje susidariusi procesinė situacija bei ieškovės pasyvumas šio reikalavimo aspektu. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. kovo 21 d. nutartyje šioje byloje nurodė, kad ieškovė šioje byloje buvo pareiškusi, kad pasibaigus darbo santykiams atsakovė pasisavino 18 500 Eur įmonės lėšų nesant teisinio pagrindo, tačiau ieškovė formaliai nepareiškė reikalavimo dėl šios sumos priteisimo ar įskaitymo, nors atsakovės teisės į šias lėšas nepripažino. Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino, kad dėl šios sumos priteisimo ieškovė nėra pareiškusi ieškinio, tačiau teismas priėmė ir išnagrinėjo priešpriešinį atsakovės reikalavimą pripažinti, kad, net ir įvertinus jos pačios 2021 m. gruodžio 28 d. išsimokėtą 18 500 Eur sumą, ji turi teisę į 2643,96 Eur avansinę permoką. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2023 m. kovo 21 d. nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas kilusio ginčo esmės dėl avansinės permokos neatskleidė ir nepagrįstai nevertino, kokių civilinių santykių pagrindu buvo grindžiami avansiniai mokėjimai ir ar apskritai pagal avansinę apyskaitą vykdytos operacijos buvo tikros, o, nepatikrinus tokių aplinkybių, teismo sprendimas dėl priešpriešinių avansinių įsipareigojimų negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Atsižvelgdama į nurodytą, teisėjų kolegija vertino, jog klausimas dėl avansinės permokos priteisimo turi būti nagrinėjamas pakartotinai, sudarant šalims galimybę tinkamai suformuluoti savo reikalavimus, nurodyti reikalavimų pagrindą ir pateikti įrodymus, susijusius su avansinės permokos susidarymo priežastimis. Iš bylos medžiagos matyti, kad, grąžinus bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui ir teismui pasiūlius šalims tinkamai suformuluoti reikalavimus šioje dalyje, atsakovė į tai neatsižvelgė, reikalavimo dėl 18 500 Eur sumos nepareiškė, reikšmingų aplinkybių, susijusių su atsakovės veiksmais išsiimant šią sumą iš įmonės sąskaitos vertinimu, neįrodinėjo, o tik abstrakčiai toliau tvirtino, jog suma išimta neteisėtai ir savo dydžiu padengia atsakovės prašomas priteisti sumas, todėl, ieškovės teigimu, šalys yra atsiskaičiusios. Ieškovei teismas jau buvo išaiškinęs, jog tokia procesinė pozicija nėra pakankama ir reikalavimai turėtų būti tinkamai suformuluoti bei įrodinėjami. Ieškovei procesinio elgesio nepakeitus, konkretaus reikalavimo šiuo aspektu nesuformulavus, savo reikalavimo teisės neįrodinėjant, jai tenka rizika dėl procesinio bylos rezultato šioje dalyje.

Dėl 2 643,96 Eur skolos

53.       Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas atsakovei iš ieškovės 2 643,96 Eur skolą, nurodė, kad, atsakovės teigimu, įmonė jai likusi skoloje 2 643,96 Eur, o jos įneštos piniginės sumos į įmonę nebuvo paskola įmonei, tai buvo atskaitingų asmenų apyvarta. Į bylą pateiktame Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2023 m. gegužės 19 d. nutarime nurodyta, kad 2023 m. balandžio 21 d. gautoje specialisto išvadoje konstatuota, jog atsakovė iš banko sąskaitos išėmė iš viso 98 980 Eur, tuo tarpu į kasą įnešė 122 600 Eur sumą, pagal suvestinio žiniaraščio duomenis, 2021 m. gruodžio 29 d. egzistavo 2 643,96 Eur ieškovės skola atsakovei. Teismas konstatavo neturtinis pagrindo abejoti specialisto išvadoje pateiktomis išvadomis, o byloje nėra duomenų, pagrindžiančių 2 643,96 Eur skolos sumokėjimą atsakovei. Atsižvelgdamas į nurodytą, teismas sprendė esant pagrindą tenkinti atsakovės reikalavimą ir priteisti jai iš ieškovės 2 643,96 Eur skolą.

54.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos medžiagą, pripažįsta šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį nepagrįsta, nes teismas, priteisdamas nurodytą skolą, netiksliai kvalifikavo šio reikalavimo pagrindą ir netinkamai įvertino Vilniaus apygardos prokuratūros         2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2023 m. gegužės 19 d. nutarimo išvadas.

55.       Kaip pagrįstai apeliaciniame skunde nurodė ieškovė, atsakovės reikalavimas įmonei dėl skolos priteisimo savaime nekyla iš šalių darbo teisinių santykių, todėl, formuluodama tokį savarankišką reikalavimą, atsakovė turėjo nurodyti jo teisinį bei faktinį pagrindą ir pastarąjį įrodyti. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė, prašydama priteisti nurodytą skolos sumą, neįrodinėjo ir neteigė, kad šalis būtų sieję kokie nors kitokie, nei darbo, civiliniai teisiniai santykiai, t. y. atsakovė neįrodinėjo, kad būtų suteikusi įmonei paskolą ar perdavusi asmenines lėšas įmonei kokiu nors kitokiu civiliniu teisiniu pagrindu. Priešingai, atsakovė nurodė, kad ieškovei ji, veikdama kaip atskaitingas asmuo, perdavė 2 643,96 Eur daugiau nei iš jos pasiėmė, todėl šią sumą, kaip įmonės skolą jai, prašė priteisti iš ieškovės. Teismas, vertindamas atsakovės reikalavimą, konstatavo, jog atsakovės įneštos piniginės sumos į įmonę nebuvo paskola įmonei, tai buvo atskaitingų asmenų apyvarta.

56.       Iš Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2023 m. gegužės 19 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-17639-22 (t. 4, b. l. 40-48, ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-17639-22 medžiagos l. 40-48) matyti, kad pagal ieškovės pareiškimą buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl to, jog atsakovė, būdama įmonės direktore ir materialiai atsakinga už jai patikėtą ir jos žinioje buvusį turtą – pinigines lėšas, žinodama apie atšaukimą iš direktorės pareigų, iš įmonės sąskaitos 2021 m. gruodžio 29 d. išėmė 18 500 Eur. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančioje 2023 m. balandžio 21 d. specialisto išvadoje (ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-17639-22 medžiagos l. 98-103) nustatyta, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 3 d. iki 2021 m. gruodžio 29 d. iš įmonės išėmė 98 980 Eur, o pagal buhalterinės sąskaitos Nr. 272 ,,Kasa“ detalų apyvartų žiniaraštį iš atskaitingo asmens atsakovės įnešta į kasą iš viso 122 600 Eur. Pagal suvestinio apskaitos žiniaraščio duomenis 2021 m. gruodžio 29 d. atvaizduota 2 643,96 Eur bendrovės skola atsakovei. Taip pat išvadoje nurodyta, kad tarp tyrimui pateiktų UAB ,,Gulita“ dokumentų nėra detalių buhalterinių sąskaitų (banko ir atskaitingų asmenų, tarp jų – ir atsakovės) apyvartų žiniaraščių pagal atliktas operacijas, pagal kuriuos būtų galima identifikuoti išimtų pinigų pagal kiekvieną išėmimą atvaizdavimą apskaitoje, negalima nustatyti, kaip minėtos lėšos buvo apskaitytos. Nesant duomenų tyrimo metu nebuvo galimybės nustatyti, kaip UAB ,,Gulita“ atskaitingi asmenys (tarp jų – iš atsakovė) konkrečiai panaudojo išimtas lėšas. Išvadoje nurodyta, kad pagal pateiktus dokumentus nėra galimybės nustatyti atsakovės įneštų pinigų šaltinio (ar tai asmeninės, ar iš klientų, ar kt. gautos lėšos) (ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-17639-22 medžiagos l. 103). Ikiteisminis tyrimas nutrauktas padarius išvadą, kad atsakovė iš įmonės sąskaitos išgryninusi 18 500 Eur, neturėjo tyčios pasisavinti įmonei priklausančias lėšas, t. y. nebuvo nustatyti jokie tyčiniai veiksmai, sudarantys BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Prokuroro 2023 m. liepos 13 d. nutarimu atmestas skundas dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą (ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-17639-22 medžiagos l. 111-116). Taigi, ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad atsakovė, būdama įmonės atskaitingu asmeniu, į įmonės sąskaitą įnešė daugiau lėšų, nei jų išėmė, todėl buhalteriškai fiksuota 2 643,96 Eur įmonės skola atsakovei. Tačiau įneštos / išimtos sumos nebuvo įvertintos, nebuvo tirtas šių operacijų turinys bei pagrindai, įnešamų lėšų įnešimo į įmonę teisiniai pagrindai ir įnešamų sumų prigimtis. Taigi, nebuvo nustatyta, kad atsakovė būtų perdavusi įmonei asmeninių lėšų.

57.       Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų – duomenų iš sąskaitos apie atskaitingų asmenų gautinų sumų apyvartą įmonėje (t. 1, b. l. 101, 136, 173-178; t. 3, b. l. 123-125, 130, 132-159, 161-164, 166-175, 177, 179, 181, 183), kasos išlaidų orderių ir kasos priėmimo kvitų (t. 1, b. l. 189-214; t. 3, b. l. 184-200; t. 4, b. l. 1-10), duomenų apie kasos apyvartą (t. 2, b. l. 154, 155-158; t. 3, b. l. 126-131); avanso apyskaitos (t. 3, b. l. 160, 165, 176, 178, 180, 182) – matyti, kad atsakovės prašoma priteisti 2 643,96 Eur skola fiksuota įmonės sąskaitoje apie atskaitingų asmenų gautinų sumų apyvartą įmonėje.

58.       Taigi, nurodyti duomenys sudaro pagrindą teisėjų kolegijai pagrįstai manyti, kad nurodytos sumos buvo susijusios su atskaitingų asmenų įmonėje naudotų lėšų apyvarta, o, kaip pagrįstai nurodė ieškovė, ūkio subjektas gali išmokėti sumas atskaitingiems asmenims – ūkio subjekto darbuotojams, kuriuos ūkio subjekto vadovas paskyrė mokėti už turtą, žemės ūkio produkciją, suteiktas paslaugas, mokėti avansą, padengti kitas su ūkio subjekto veikla susijusias išlaidas ir (arba) priimti pinigų įplaukas. Atsižvelgiant į nurodytą, pripažintini pagrįstais ieškovės teiginiai, kad, atsakovei patvirtinant nurodytų lėšų buvimą atskaitingų asmenų apyvarta, tokios lėšos laikytinos įmonės lėšomis. Dėl to, atsakovei reiškiant reikalavimą dėl išimtų ir įneštų lėšų skirtumo priteisimo jai kaip įmonės skolos, būtent atsakovei teko pareiga įrodyti ir pagrįsti, kokiu pagrindu ir kokio dydžio asmenines lėšas ji įnešė į įmonės kasą; kodėl jos, kaip atskaitingo asmens, įmonėje apskaitytos lėšos turėtų būti pripažįstamos įmonės skola atsakovei; kokiu teisiniu pagrindu tokia skola galėjo susidaryti, jei atsakovė įnešė ne asmenines lėšas ir jas apskaitė atskaitingų asmenų apyvartoje ir kt. Atsakovė, kaip buvusi įmonės vadovė, buvo atsakinga už tinkamą apskaitą įmonėje, o, kaip minėta, specialisto išvadoje konstatuota, jog pagal pateiktus dokumentus nėra galimybės nustatyti atsakovės įneštų pinigų šaltinio (ar tai asmeninės, ar iš klientų, ar kt. gautos lėšos). Atitinkamai, vien konstatuotas išmokėtų ir įneštų sumų skirtumas, įvertinus aplinkybę, jog tai įmonės atskaitingų asmenų lėšų apyvarta, nesudaro pagrindo pripažinti, kad skirtumas įnešus daugiau lėšų nei išėmus laikytinas įmonės skola atsakovei.

59.       Apibendrinant nurodytą, konstatuotina, kad atsakovė, prašydama priteisti įmonės atskaitingų asmenų naudotų lėšų apyvartoje fiksuotą skolą, turėjo pagrįsti ir įrodyti, jog į įmonę įnešė asmenines lėšas teisėtu pagrindu ir, atitinkamai, turi reikalavimo teisę į jų, kaip skolos atsakovei, grąžinimą. Šiuo atveju nebuvo pateikta įrodymų, kad nurodytas skirtumas susidarė dėl atsakovės asmeninių lėšų įnešimo į įmonę. Teismas, remdamasis ikiteisminio tyrimo medžiaga, kurioje nustatytas išimtų ir įneštų lėšų balansas netiriant ir nekonstatuojant susidariusio skirtumo priežasčių ir teisinio pagrindo, neturėjo faktinio bei teisinio pagrindo konstatuoti, kad nurodytas buhalteriškai fiksuotas sumų skirtumas laikytinas įmonės skola atsakovei. Atsižvelgiant į atsakovės argumentus, kuriais ji grindė reikalavimą dėl skolos priteisimo, taip pat matyti, kad atsakovė iš esmės remiasi buhalteriniu sumų skirtumu, neįrodo asmeninių lėšų įnešimo į įmonę ir, atitinkamai, įmonės skolos asmeniškai atsakovei susidarymo (CPK 178 straipsnis). Dėl to reikalavimas dėl skolos priteisimo atmestinas kaip neįrodytas (CPK 185 straipsnis).

60.       Pirmosios instancijos teismas, tenkinęs atsakovės reikalavimą dėl skolos priteisimo, neatsižvelgė į įmonės atskaitingų asmenų valdomų lėšų prigimtį ir neįvertino net atsakovės neginčijamos aplinkybės, kad nurodytos sumos nebuvo paskola įmonei, o tai buvo atskaitingų asmenų apyvarta. Atitinkamai, teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė, neįrodžiusi tokių lėšų kvalifikavimo įmonės skola atsakovei pagrindo, nepagrindė reikalavimo dėl skolos priteisimo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl skolos priteisimo keistina ir šis atsakovės reikalavimas atmestinas.

Dėl procesinės bylos baigties 

61.       Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ginčo santykiui aktualias darbo teisės normas, tačiau, vertindamas pateiktus įrodymus, susijusius su atsakovės reikalavimu dėl 2 643,96 Eur skolos priteisimo, nepakankamai atsižvelgė į įrodymų turinį ir juose fiksuotą sumų, iš kurių skirtumo susidarė prašoma priteisti skola, prigimtį ir teisinį kvalifikavimą, todėl šią skolą atsakovei iš ieškovės priteisė nepagrįstai. Atsižvelgiant į šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, atmetant atsakovės reikalavimą dėl 2 643,96 Eur skolos priteisimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

62.       Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį, papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. D. Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

63.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

64.       Nagrinėjamu atveju yra keičiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 2 643,96 Eur skolos atsakovei iš ieškovės priteisimo ir šis reikalavimas atmetamas, kita teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista. Atsižvelgiant į tai, kad iš esmės nagrinėtas ginčas kildinamas iš darbo teisinių santykių ir didžiausią jo dalį sudarė būtent su tuo susiję klausimai (darbo sutarties nutraukimo teisėtumo ir su tuo susijusių iš darbo teisinių santykių kildinamų sumų priteisimo klausimai), taip pat į tai, kad bylos dalis buvo išnagrinėta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimu, kurio dalis palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartimi ir iš naujo pirmosios instancijos teismui grąžinta nagrinėti tik dalis bylos, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šia nutartimi pakeista skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nekeičia bendros ginče patenkintų bei atmestų reikalavimų proporcijos. Dėl to paliktina nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, o bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, paskirstytinos pagal šiame apeliaciniame procese patenkintų bei atmestų reikalavimų proporciją.

65.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. spalio 2 d. sprendimu, iš naujo išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismo perduotą bylos dalį, sprendė klausimus dėl piniginių sumų priteisimo ir priteisė atsakovei iš ieškovės bendrą 8 122,98 Eur sumą. Ieškovė apeliaciniu skundu prašė panaikinti šį teismo sprendimą ir atmesti visus atsakovės reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas šia nutartimi keičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, atmesdamas reikalavimą dėl 2 643,96 Eur priteisimo ir, atitinkamai, palikdamas nepakeistą dalį dėl 5 479,02 Eur priteisimo. Taigi, buvo patenkinta 33 procentai apeliacinio skundo ir atitinkama proporcija paskirstytinos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos.

66.       Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 128 Eur bylinėjimosi išlaidų, sumokėdama žyminį mokestį. Duomenų apie teisinei pagalbai turėtas išlaidas ieškovė nepateikė, todėl šių išlaidų atlyginimas nepriteisiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Taigi, proporcingai patenkintai apeliacinio skundo daliai, ieškovei iš atsakovės priteistina 42,24 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

67.       Atsakovė pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme turėjo 242,59 Eur bylinėjimosi išlaidų: 240 Eur teisinei pagalbai, 2,59 Eur dokumentų kopijoms (DOK-46499, DOK-4009). Proporcingai atmestai apeliacinio skundo daliai, atsakovei iš ieškovės priteistina 162,54 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

68.       Atlikus bylinėjimosi išlaidų tarpusavio įskaitymą, atsakovei iš ieškovės priteistina 120,30 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

69.       Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Gulita“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 2 d. sprendimo dalį, kuria atsakovei I. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gulita“ (j. a. k. 304841313) priteista 2 643,96 Eur (dviejų tūkstančių šešių šimtų keturiasdešimt trijų eurų 96 ct) skola, ir atmesti atsakovės I. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) reikalavimą ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gulita“ (j. a. k. 304841313) dėl 2 643,96 Eur (dviejų tūkstančių šešių šimtų keturiasdešimt trijų eurų 96 ct) skolos priteisimo.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei I. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gulita“ (j. a. k. 304841313) 120,30 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų 30 ct) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.   

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

 

Teisėjos                                                                Asta Jakutytė-Sungailienė

 

 

                                                                                Rūta Latvelė

 

 

                                                                                Ieva Navickaitė-Sakalauskienė