Civilinė byla Nr. 2A-307-381/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00872-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.10.2.4.1.;

2.5.10.2.4.2.; 2.5.10.5.2.5.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Romualdos Janovičienės ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo L. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr.2-1942-264/2015 pagal ieškovo L. J. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus pataisos namams dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

I. L. J. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Teisingumo ministerija), Vilniaus pataisos namams (toliau – pataisos namai), kuriame prašė priteisti solidariai iš atsakovės Teisingumo ministerijos ir Vilniaus pataisos namų 59 391 Eur turtinės ir 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Nurodė, kad Vilniaus pataisos namuose atlieka 11 metų laisvės atėmimo bausmę, bausmės atlikimo pradžia 2007 m. birželio 6 d., pabaiga – 2018 m. birželio 6 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 9 d. nutartimi panaikino Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojo A. L. 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimą, kuriuo buvo nutarta atsisakyti pristatyti ieškovą į teismo posėdį dėl lygtinio paleidimo iš pataisos namų nagrinėjimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus pataisos namų lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija (toliau – Komisija) turėjo vadovautis iki 2012 m. liepos 1 d. galiojusio Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 157 straipsnio nuostatomis. Padaręs tokią išvadą teismas įpareigojo pristatyti ieškovą į lygtinio paleidimo klausimo nagrinėjimą. Ieškovo teigimu, Komisija 2014 m. rugsėjo 15 d. nutarimu atsisakė vykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartį. Ieškovas, nesutikdamas su tokiu Komisijos sprendimu, apskundė jį Vilniaus miesto apylinkės teismui, o šio teismo teisėjai A. B. atmetus skundą - Vilniaus apygardos teismui. Vilniaus apygardos teismo teisėja L. U. ieškovo skundą taip pat atmetė. Ieškovo manymu, toks Vilniaus apygardos teismo teisėjos sprendimas yra neteisėtas, kadangi priimtas neatsižvelgiant į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. įsiteisėjusioje nutartyje, kuri turi prejudicinę galią, padarytą išaiškinimą, jog ieškovo atžvilgiu turi būti taikomos iki 2012 m. liepos 1 d. galiojusio BVK 157 straipsnio nuostatos. Vilniaus apygardos teismo teisėja, priimdama neteisėtą sprendimą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato išaiškinimais šiuo klausimu, kas nesuderinama su teisinės valstybės principais. Tokiais neteisėtais veiksmais Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja A. B. ir Vilniaus apygardos teismo teisėja L. U. pažeidė ieškovo teisę į teisingą teismą ir teisę gyventi teisinėje valstybėje, taip pat fundamentalius teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo principus. Šie teisėjų veiksmai nesuderinami su garbingu teisėjo vardu ir teisinės valstybės principais.

Kadangi teismai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ieškovas patyrė žalos. Ieškovo teigimu, turtinė ir neturtinė žala jam padaryta neteisėtais tyčiniais Komisijos, Vilniaus miesto apylinkės ir Vilniaus apygardos teismų veiksmais. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjai A. B. ir Vilniaus apygardos teismo teisėjai L. U. nesivadovaujant įsiteisėjusio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartyje padarytomis išvadomis ir tokiu būdu veikiant neteisėtai, buvo pabloginta ieškovo teisinė padėtis, paneigtos įgytos teisės ir teisėti interesai, lūkesčiai būti lygtinai paleistam iš pataisos namų. Neteisėtų teismo sprendimų priėmimas sukėlė ieškovui psichologinį šoką, bejėgiškumo jausmą, depresiją, kas vertinama kaip neturtinė žala (CK 6.250 straipsnis). Tarp atsakovų veiksmų ir ieškovui padarytos neturtinės ir turtinės žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Ieškovo teigimu, sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos dydžio, turi būti atsižvelgta į tai, kad jis priklauso socialiai pažeidžiamiausių asmenų kategorijai, nes dėl laisvės atėmimo bausmės atlikimo yra ženkliai apribotos jo galimybės ginti pažeistas teises. Neteisėtais teismų sprendimais atėmus jam galimybę lygtinai būti paleistam, jis neteko teisės įsidarbinti, gauti pajamas, įgyti turtą, dėl ko patyrė nuostolių (CK 6.247, 6.249 straipsniai). Ieškovo manymu, sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos dydžio, turi būti vadovaujamasi Europos Žmogaus teisių teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimu, priimtu byloje Esertas prieš Lietuvą (20205/06), ir 2011 m. gegužės 11 d. sprendimu, priimtu byloje Ganea prieš Moldovą (Nr. 2474/06), kadangi šių teismo sprendimų ir nagrinėjamos bylos aplinkybės panašios. Ieškovo nuostoliai turi būti skaičiuojami pagal Jungtinių A. V. įmonės ZTZ MASONRY LLC raštą, kurio duomenimis ši įmonė įsipareigojo priimti ieškovą į darbą ZTZ MASONRY LLC kompanijos atstovu Lietuvoje ir mokėti jam 2 000 USD atlyginimą. Turtinės žalos dydis skaičiuojamas už kiekvieną mėnesį po 2 000 USD, laikotarpiu nuo ieškovo teisių pažeidimo dienos, t. y. nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki ieškovo bausmės pabaigos 2018 m. birželio 6 d. Iš viso ieškovui padaryta 64 000 USD dydžio turtinė žala (32 mėnesiai x 2000 USD). Ši suma gali būti mažinama atitinkamai pagal mėnesių skaičių iki tos dienos, kol bus ištaisyta esminė teisinė klaida.

Atsakovė Teisingumo ministerija atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad ieškovas neįrodė visų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti. Iš esmės ieškovas prašo atlyginti žalą dėl teismų veiksmų (priimtų procesinių sprendimų), kurie yra teisėti, nes jų teisėtumas nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovo argumentai, kad abiejų instancijų teismai nesivadovavo sukurtais precedentais, Konstitucinio Teismo išaiškinimais, nepagrįsti, nes remiantis Konstitucija ir Teismų įstatymu Lietuvos Respublikos teismai saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar panašiose bylose, tačiau tai jokiu būdu negali reikšti, kad anksčiau pateiktas teisės normos taikymo išaiškinimas negali būti pakeistas, ypač nustačius, jog ankstesnis teismo išaiškinimas prieštarauja galiojantiems teisės aktams, teisinei logikai ir yra savaime neteisingas (Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1S-748-508/2014). Ieškovo deklaruojamos negautos pajamos nepagrįstos tinkamais įrodymais, pateikta 2015 m. kovo 3 d. darbo sutartis sudaryta jam atliekant laisvės atėmimo bausmę, kas kelia abejones dėl jos teisėtumo. Ieškinyje nepagrįstai prašoma vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimu, priimtu byloje E. prieš Lietuvą (20205/06), ir 2011 m. gegužės 11 d. sprendimu, priimtu byloje Ganea prieš Moldovą (Nr. 2474/06). B. E. prieš Lietuvą buvo nustatytas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas, tačiau Konvencijos 6 straipsnis netaikomas tokio pobūdžio byloms, nes Konvencija negarantuoja teisės į amnestiją ar lygtinį paleidimą. Be to, byloje E. prieš Lietuvą buvo nagrinėjamos visiškai skirtingos aplinkybės, nes iš pareiškėjo buvo reikalaujama įvykdyti įsipareigojimus, nuo kurių jis anksčiau buvo atleistas (sprendimo 36 punktas). Vien tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 9 d. nutartimi patenkino ieškovo skundą ir įpareigojo svarstyti jo prašymą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, nereiškia, kad jo atžvilgiu buvo priimti skirtingi sprendimai ir pažeisti teisėtumo ir teisinio tikrumo principai, nes galutinis sprendimas dėl lygtinio ieškovo paleidimo į laisvę Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartimi nebuvo ir negalėjo būti priimtas.

Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad pataisos namų Komisija, vykdydama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartį, 2014 m. rugsėjo 11 d. vykusio posėdžio metu svarstė nuteistojo L. J. prašymą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, posėdžio metu įvertino nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu, nuteistajam taikytas socialinės reabilitacijos priemones bei jų įvykdymo rezultatus, nusikalstamo elgesio riziką ir kitas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos sprendimui dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos taikymo tikslingumo, bei 2014 m. rugsėjo 15 d. nutarimu nutarė, jog L. J. lygtinio paleidimo klausimas, jei nustatyta tvarka bus pateiktas toks prašymas, bus svarstomas Komisijoje, vadovaujantis BVK 157 straipsnio redakcija, galiojančia nuo 2012 m. liepos 1 d. Ieškovas L. J., nesutikdamas su Komisijos 2014 m. rugsėjo 15 d. nutarimu, jį apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuris 2014 m. spalio 24 d. nutartimi pagrįstai atmetė jo skundą, o Vilniaus apygardos teismas paliko pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Ieškovas nepagrįstai aiškina, kad jo atžvilgiu turi būti taikomos anksčiau galiojusios BVK nuostatos, nes pagal šiuo metu galiojančią lygtinio paleidimo tvarką šių teisės nuostatų taikymas teisiškai nėra įmanomas. Taikant ieškovui anksčiau galiojusias BVK nuostatas, būtų pažeistas nuteistųjų lygybės, taikant bausmių vykdymo įstatymus, principas. Galiojančio BVK 3 straipsnis imperatyviai numato, kad bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius įstatymus, bausmių vykdymo teisėje netaikoma švelnesnio įstatymo galiojimo atgaline data taisyklė. Visos bausmės vykdomos pagal tuo metu galiojančius bausmių vykdymo teisės aktus nepriklausomai, ar jie švelnesni (griežtesni) nei prieš juos galioję teisės aktai. Jokios kolizijos bausmių vykdymo įstatymuose šiuo atveju nėra. Įstatymo leidėjas sugriežtino lygtinio paleidimo pagrindus ir sąlygas, todėl sprendžiant lygtinio paleidimo klausimą taikomas šio klausimo nagrinėjimo metu galiojantis įstatymas. Kadangi L. J. teisė į lygtinį paleidimą nebuvo pažeista, todėl ieškinyje nurodytos aplinkybės dėl galimai jo patirtos turtinės ir neturtinės žalos yra visiškai nepagrįstos.

Trečiasis asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimo į ieškinį nepateikė. 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad iš esmės ieškinys grindžiamas aplinkybėmis, jog žala ieškovui padaryta Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų, išnagrinėjusių dvi bylas pagal nuteistojo L. J. skundus dėl lygtinio paleidimo, neteisėtais veiksmais (CK 6. 272 straipsnis), taip pat aplinkybėmis, susijusiomis su Komisijos veiksmais, sprendžiant ieškovo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos klausimą (CK 6.271 straipsnis).

Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad Komisija 2014 m. rugsėjo 15 d. nutarimu nepagrįstai atsisakė vykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartį, kuria buvo įpareigota svarstyti ieškovo prašymą dėl lygtinio paleidimo. Teismas sprendė, kad tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 9 d. nutartimi panaikino Komisijos pirmininko A. L. 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą bei įpareigojo Komisiją svarstyti L. J. prašymą dėl lygtinio paleidimo, nereiškia, jog sprendžiant šį klausimą pakartotinai, ieškovo prašymas turėjo būti tenkinamas. Teismas konstatavo, kad priešingai, nei teigia ieškovas, Komisija, vykdydama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartį, 2014 m. rugsėjo 11 d. vykusio posėdžio metu svarstė nuteistojo L. J. prašymą dėl jo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, jo netenkino, kadangi nuteistasis neatlikęs 2/3 bausmės, bei sprendė, jog lygtinio paleidimo klausimas, jei jis nustatyta tvarka bus pareikštas, bus nagrinėjamas vadovaujantis BVK 157 straipsnio nuostatomis (redakcija, galiojančia nuo 2012 m. liepos 1 d.).

Teismas nustatė, kad ieškovas, nesutikdamas su Komisijos 2014 m. rugsėjo 15 d. nutarimu, apskundė šį nutarimą Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuris 2014 m. spalio 24 d. nutartimi atmetė L. J. skundą. Pirmosios instancijos teismo nutartį ieškovas apskundė apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui. Aukštesnysis teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neskundžiama nutartimi atmetė L. J. skundą ir paliko pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Abiejose bylose teismai konstatavo, kad nuo 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojus BVK 157 straipsnio redakcijai, 2014 m. rugsėjo 15 d. nuteistajam L. J. negalėjo būti taikomas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, kadangi tuo metu jis buvo atlikęs tik 1/3 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės.

Teismas nurodė, kad teismo veiksmų ir jo priimtų procesinių dokumentų teisėtumas tikrinamas specialia instancine tvarka, t. y. skundžiant priimtą teismo sprendimą ar nutartį aukštesnės instancijos teismui apeliacine ar kasacine tvarka. Tik apeliacinės ar kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine ar kasacine tvarka, gali konstatuoti, jog skundžiamas žemesnės instancijos teismo sprendimas ar nutartis yra neteisėti. Galiojantys įstatymai nenumato jokios kitos teismo veiksmų teisėtumo kontrolės formos. Teismo sprendimų ir nutarčių teisėtumo vertinimas kitokia, nei instancine, tvarka pažeistų Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintą teismų nepriklausomumo principą (2000 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-926/2000).

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, nenustatė, jog skundžiama žemesnės instancijos teismo nutartis yra neteisėta. Todėl, remiantis BVK 346 straipsnio 1 dalimi, ši įsiteisėjusi teismo nutartis yra privaloma visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims bei turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Teismas, remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvadomis, konstatavo, kad iš esmės ieškovas prašo atlyginti žalą dėl teismo veiksmų, kurie yra teisėti ir nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Teismas sprendė, kad byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių konstatuoti Vilniaus pataisos namų pareigūnų veiksmų neteisėtumą, priimant 2014 m. rugsėjo 15 d. nutarimą, kuris nepanaikintas ir yra galiojantis, todėl vien ieškovo argumentai, kad jo lygtinio paleidimo klausimas turėjo būti sprendžiamas pagal BVK 157 straipsnio seną redakciją, galiojusią iki 2012 m. liepos 1 d., švelninančia nuteistojo padėtį, nereiškia, kad teismai nesivadovavo teismų sukurtais precedentais, Konstitucinio Teismo nutarimais ar pažeidė bendruosius teisės principus.

Teismas, įvertinęs tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartyje yra aiškiai išdėstyta, kodėl nuteistojo atžvilgiu taikomos BVK 157 straipsnio nuostatos, redakcijos, galiojančios nuo 2012 m. liepos 1 d., o ne senesnės, joje pateikti teisminės praktikos pavyzdžiai, patvirtinantys tokios praktikos formavimą, sprendė, jog nėra pagrindo išvadai, kad teismai, priimdami procesinius sprendimus, būtų netinkamai aiškinę ir taikę įstatymus, susijusius su nuteistųjų lygtiniu paleidimu, tuo pačiu padarę ieškovo nurodytų EŽTT Konvencijos 6 straipsnio l dalies, Konstitucijos 31 straipsnio, Teismų įstatymo 9 straipsnio l dalies, 33 straipsnio pažeidimus.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškovui galimai padarytos neturtinės žalos, nustatė, kad reikalavimas dėl 40 000 Eur neturtinės žalos grindžiamas Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimu byloje E. prieš Lietuvą (20205/06) ir 2011 m. gegužės 11 d. sprendimu byloje Ganea prieš Moldovą (Nr. 2474/06). Teismas, pasisakydamas dėl šių Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų, nurodė, kad paminėtose bylose buvo nagrinėjamos skirtingos aplinkybės dėl civilinio pobūdžio teisių ir pareigų, kai teismai išsprendę ginčą galutinai. Nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartimi klausimas dėl nuteistojo L. J. lygtinio paleidimo nebuvo išspręstas iš esmės, todėl nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovo argumentai dėl psichologinio šoko, pažeminimo, beteisiškumo, bejėgiškumo jausmo, depresijos yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais įrodymais (medicininiais dokumentais), padarė išvadą, jog ieškovo deklaruojami išgyvenimai neįrodo, kad dėl teismų veiksmų jis patyrė kokių nors bent žymesnių ar išskirtinių neigiamų dvasinių išgyvenimų, sveikatos sutrikimų, pažeminimų, kurie galėtų būti įvertinti kaip neturtinė žala.

Teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo atlyginti ieškovui padarytą turtinę žalą, pažymėjo, kad ieškovo pateikta darbo sutartis, sudaryta ieškovui atliekant laisvės atėmimo bausmę, kai ieškovas jokių realių darbinių santykių su nurodomu darbdaviu neturėjo ir negali turėti, kol atlieka laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje. Teismas sprendė, kad ieškovo argumentai, kad jis turėjo būti lygtinai paleistas iš bausmės atlikimo vietos 2014 m. rugsėjo 15 d., yra jo paties pozicija, kuri prieštarauja nagrinėjamoje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl remtis pateikta darbo sutartimi nėra jokio pagrindo.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė visų būtinų atsakomybės sąlygų - neteisėtų veiksmų, žalos fakto bei priežastinio ryšio (CK 6.246-6.247, 6.249 straipsniai).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

I. L. J. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Ieškovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad teismai, priimdami procesinius sprendimus, ir Komisija, nagrinėdama klausimą dėl ieškovo lygtinio paleidimo, tinkamai aiškino ir taikė įstatymus, susijusius su nuteistųjų lygtiniu paleidimu, nepagrįsta, padaryta neatsižvelgus į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartyje padarytą teisės išaiškinimą, jog įstatymas, sunkinantis nuteistojo padėtį neturi grįžtamosios galios, todėl ieškovo atžvilgiu turi būti taikomos BVK 157 straipsnio nuostatos, galiojusios iki 2012 m. liepos 1 d.

2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis yra privaloma visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims bei turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ši teismo nutartis yra neteisėta, jos skųsti kasacine tvarka nebuvo galimybės. Todėl privaloma visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams yra ne Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis, o 2014 m. liepos 9 d. nutartis, kuri ir turėjo būti vykdoma.

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimu byloje E. prieš Lietuvą (20205/06) ir 2011 m. gegužės 11 d. sprendimu byloje Ganea prieš Moldovą (Nr. 2474/06).

4. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl ieškinyje nurodytų EŽTT Konvencijos 6 straipsnio l dalies, Konstitucijos 31 straipsnio, Teismų įstatymo 9 straipsnio l dalies, 33 straipsnio pažeidimų.

Atsakovė Teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovės atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškovas neįrodė Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų veiksmų neteisėtumo. Teismų veiksmų ir jų priimtų sprendimų teisėtumas tikrinamas specialia instancine tvarka, t.y. skundžiant priimtą teismo sprendimą ar nutartį aukštesnės instancijos teismui apeliacine ir kasacine tvarka. Taigi, tik apeliacinės ar kasacinės instancijos teismas gali konstatuoti, kad skundžiamas žemesnės instancijos teismo sprendimas ar nutartis yra neteisėti.

2. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad priešingai, nei teigia ieškovas, Komisija, vykdydama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartį, 2014 m. rugsėjo 11 d. vykusio posėdžio metu svarstė nuteistojo L. J. prašymą dėl jo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, tačiau prašymo netenkino, kadangi nuteistasis nebuvo atlikęs 2/3 bausmės. Taip pat pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad nuo 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojus BVK 157 straipsnio redakcijai, 2014 m. rugsėjo 15 d. nuteistajam L. J. negalėjo būti taikomas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, kadangi tam momentui jis nebuvo atlikęs pakankamos (2/3) paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalies.

3. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistojo teikimą nagrinėję teismai nesivadovavo teismų sukurtais precedentais. Remiantis konstitucija ir teismų praktika teismai saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuotų analogiškose ar panašiose bylose, tačiau tai nereiškia, kad anksčiau pateiktas teisės normos taikymo išaiškinimas negali būti pakeistas, juo labiau nustačius, kad ankstesnis teismo išaiškinimas prieštarauja galiojantiems teisės aktams, teisinei logikai ir savaime yra neteisingas.

Trečiasis asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Trečiojo asmens atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialiosios teisės normas, proceso teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

2. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo Komisijos ir teismų neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo nustatinėti ieškovui padarytos žalos.

3. Ieškovas, tvirtindamas, kad jam buvo padaryta žala, neįrodė visų civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir apeliacijos nagrinėjimo ribų

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovui L. J. atliekant laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose, 2013 m. lapkričio 18 d. jis kreipėsi į pataisos namų direktorių su prašymu perduoti Komisijai svarstyti klausimą dėl jo lygtinio paleidimo. 2013 m. gruodžio 13 d. Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojas A. L. atmetė tokį ieškovo prašymą bei atsisakė teikti svarstyti Komisijai klausimą dėl ieškovo lygtinio paleidimo. Nesutikdamas su 2013 m. gruodžio 13 d. Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojo sprendimu, ieškovas apskundė jį Vilniaus miesto apylinkės teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 9 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. TS-118-818/2014, nuteistojo L. J. skundą patenkino, panaikino 2013 m. gruodžio 13 d. Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojo sprendimą bei įpareigojo Komisiją svarstyti klausimą dėl nuteistojo L. J. lygtinio paleidimo. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nuteistojo atžvilgiu turėjo būti taikomos BVK 157 straipsnio nuostatos, galiojusios iki 2012 m. liepos 1 d., nes nauja šių nuostatų redakcija (įsigaliojusi nuo 2012 m. liepos 1 d.) sunkina nuteistojo teisinę padėtį.

Vilniaus pataisos namų Komisija, vykdydama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartį, 2014 m. rugsėjo 11 d. vykusio Komisijos posėdžio metu svarstė klausimą dėl nuteistojo L. J. lygtinio paleidimo. Posėdžio metu komisija nustatė, kad 2014 m. rugsėjo 11 d. nuteistojo neatliktos bausmės dalis buvo 3 metai 8 mėnesiai 25 dienos, t. y. nuteistasis faktiškai buvo atlikęs 1/3 dalį jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Komisija sprendė, kad bausmių vykdymo teisėje netaikomas švelnesnio įstatymo galiojimo atgaline data taisyklė, visos bausmės vykdymas atliekamas pagal jos atlikimo metu galiojančius bausmių vykdymą reglamentuojančius teisės aktus, nepriklausomai, ar jie švelnesni (griežtesni), nei prieš juos galioję teisės aktai. Komisija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, 2014 m. rugsėjo 15 d. nutarimu nutarė, kad nuteistojo L. J. lygtinio paleidimo klausimas, jei įstatymų nustatyta tvarka bus pateiktas toks prašymas, bus nagrinėjamas vadovaujantis BVK 157 straipsnio redakcija, galiojančia nuo 2012 m. liepos 1 d. (b. l. 10-12).

Nuteistasis L. J., nesutikdamas su Komisijos 2014 m. rugsėjo 15 d. nutarimu, apskundė jį Vilniaus miesto apylinkės teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja A. B. 2014 m. spalio 24 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. TS-156-754/2014, nuteistojo skundą atmetė. Teismas nustatė, kad vadovaujantis BVK 3 straipsnio 1 dalimi bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus ir galiojant tik vienam lygtinio paleidimo pagrindus ir sąlygas reglamentuojančiam įstatymui –  BVK, įstatymų kolizijos nėra. Vadovaujantis BVK 157 straipsnio 2 dalies 3 punktu nuteistieji gali būti lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų, jeigu jiems paskirta bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo, bet neviršija penkiolikos metų laisvės atėmimo, bei faktiškai jie atlikę du trečdalius paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad nuteistajam L. J. 2014 m. rugsėjo 15 d. negalėjo būti taikomas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, kadangi jis siekė būti paleistas lygtinai atlikus 1/3 paskirtos laisvės atėmimo bausmės.

Nuteistasis L. J., nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartimi, apskundė ją Vilniaus apygardos teismui. Vilniaus apygardos teismo teisėja L. U. 2014 m. gruodžio 9 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1S-1031-211/2014, nuteistojo skundą atmetė, pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar Komisijos, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos A. B. ir Vilniaus apygardos teismo teisėjos L. U. veiksmai, atmetant nuteistojo L. J. prašymą svarstyti klausimą dėl jo lygtinio paleidimo atlikus 1/3 paskirtos laisvės atėmimo bausmės, laikomi neteisėtais bei sudarančiais pagrindą valstybės civilinės atsakomybės taikymui.

Dėl valstybės civilinei atsakomybei už teismo neteisėtus veiksmus, atliktus sprendžiant lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos klausimą, taikytinų teisės normų

Apeliantas reikalavimą atlyginti žalą kildina iš, jo manymu, neteisėtų teismų veiksmų (priimtų sprendimų), atsisakant svarstyti klausimą dėl jo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos BVK 157 straipsnio pagrindu. Apelianto teigimu, teismai, spręsdami klausimą dėl jo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, netinkamai pritaikė teisės normas, o būtent – BVK galiojimo laiko atžvilgiu taisykles, taip pat nesivadovavo teismų sukurtais precedentais. Kadangi toks atvejis – netinkamas lygtinio paleidimo klausimo sprendimas – tiesiogiai neįvardytas valstybės civilinę atsakomybę reglamentuojančiose CK nuostatose, teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl teisės normų, taikomų šiam civilinės atsakomybės santykiui.

CK 6.272 straipsnio 1 dalyje išvardytas baigtinis sąrašas ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų, teisėjo ar teismo veiksmų baudžiamajame procese, kurie gali būti pripažinti neteisėtais ir už kuriuos atsako valstybė, būtent: neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos teisinę sistemą sudaro ne tik nacionaliniai teisės aktai, bet ir tarptautinės sutartys, kuriose Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti tam tikrų teisių ir interesų apsaugą, o juos pažeidžiančius veiksmus vertinti kaip pažeidimą. Tais atvejais, kai asmuo nurodo galimus neteisėtus pareigūnų ar teismo veiksmus, kurie nenustatyti specialiose pareigūnų ar teismo atsakomybę reglamentuojančiose teisės normose, teismai vertina pateiktus faktus apie galimus pažeidimus bendrųjų teisės principų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir tarptautinių susitarimų kontekste. Sprendžiant dėl valstybės atsakomybės už teismo neteisėtus veiksmus baudžiamajame procese, kurie tiesiogiai nėra įvardyti CK 6.272 straipsnio 1 dalyje, pagal įstatymo analogiją taikoma CK 6.272 straipsnio 1 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007; teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).

Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų už teismo veiksmus, sprendžiant lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos klausimą, kai žala kildinama iš įsiteisėjusių teismo procesinių sprendimų, kurie nėra panaikinti įstatymų nustatyta tvarka

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų ar teismo veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktika). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, teismų procesinių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinamas instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka. Įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui ir jam įgijus res judicata galią, šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas gali būti peržiūrėtas tik kasacine tvarka ar atnaujinus procesą įstatymų nustatyta tvarka. Kitų įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimo būdų įstatymai nenustato. Būtent instancinės teismų sprendimų kontrolės, skirtos klaidoms taisyti, egzistavimas, res judicata principas suponuoja, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo CK 6.272 straipsnio 1 dalies pagrindu gali būti tenkinamas ne dėl bet kokios teismo klaidos baudžiamajame procese. Sprendžiant klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali būti padarytos priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytos baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Nurodyta kasacinio teismo praktika patvirtina, kad teismo procesinis sprendimas, kuris nėra pripažintas neteisėtu (nepagrįstu) instancinės teismų kontrolės tvarka, gali būti pagrindas pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį. Kitaip tariant, tam, kad žalos atlyginimo ieškinys būtų priimtas teisme ir nagrinėjamas, nėra būtina, kad teismo procesinis sprendimas būtų pripažintas neteisėtu (nepagrįstu) instancinės teismų kontrolės tvarka. Tačiau aplinkybė, ar asmuo išnaudojo visas galimybes įstatymo nustatyta tvarka skųsti priimtus teismų sprendimus, gali būti reikšminga sprendžiant dėl žalos padarymo ir jos atlyginimo dydžio.

Kasacinis teismas yra suformulavęs aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo nagrinėjamoje byloje taisyklę, pagal kurią tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancinės teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).

Nagrinėjamu atveju ieškovas, įrodinėdamas civilinės atsakomybės būtinąsias sąlygas, iš esmės rėmėsi pirmosios instancijos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutarties ir apeliacine tvarka šios nutarties teisėtumą ir pagrįstumą patikrinusio Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutarties, kuriose teismai konstatavo, kad nuteistajam L. J. 2014 m. rugsėjo 15 d. negalėjo būti taikomas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, neteisėtumu. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis, kuria buvo atmestas ieškovo skundas dėl Komisijos nutarimo netaikyti nuteistojo L. J. atžvilgiu BVK 157 straipsnio nuostatas, galiojusias iki 2012 m. liepos 1 d., buvo apskųsta apeliacine tvarka. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka nenustatė, kad skundžiama žemesnės instancijos teismo nutartis yra neteisėta. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, sprendė, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priimdami procesinius sprendimus dėl ieškovo lygtinio paleidimo klausimo perdavimo Komisijos nagrinėjimui, tinkamai aiškino ir taikė įstatymus, susijusius su nuteistųjų lygtiniu paleidimu, kadangi pagal nuo 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojusią BVK 157 straipsnio redakciją skundžiamo Komisijos nutarimo priėmimo dieną (2014 m. rugsėjo 15 d.) nuteistasis L. J. nebuvo atlikęs 2/3 paskirtos laisvės atėmimo bausmės, dėl ko lygtinis paleidimas iš įkalinimo įstaigos jam negalėjo būti taikomas. Apeliantas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino BVK galiojimo laiko atžvilgiu taisykles, nesivadovavo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. TS-118-818/2014, sukurtu precedentu.

Teisėjų kolegija, pritardama nagrinėjamoje byloje padarytai pirmosios instancijos teismo išvadai, pažymi, kad sprendžiant dėl aiškios ir nusistovėjusios teismų praktikos tam tikru teisės klausimu, visų pirma, būtina įvertinti, kokią praktiką ginčo klausimu yra suformavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris pagal įstatymą atsakingas už vienodos teismų praktikos formavimą visoje valstybėje, ar ši praktika, o jos nesant – kitų teismų praktika, atitinka aiškios ir nusistovėjusios praktikos kriterijus. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl BVK 157 straipsnio galiojimo laiko atžvilgiu nėra, kadangi lygtinio paleidimo klausimus sprendžiančių apeliacinės instancijos teismų nutartys nėra skundžiamos kasacine tvarka (BPK 360, 364 straipsniai). Todėl nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl aiškios ir nusistovėjusios teismų praktikos, būtina atsižvelgti į tai, kad pagal konstitucinę jurisprudenciją remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai, atsižvelgiant į tai, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Vertinant, kokie teismų sukurti precedentai laikytini aiškia ir nusistovėjusia praktika, turi būti atsižvelgta į tai, ar jie nėra pavieniai atvejai; ar nėra konkuruojančių precedentų; kokios instancijos teismai sukūrė precedentus; į precedentų sukūrimo laiką; sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimus priėmusių teismų sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl kurio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt.

Nagrinėjamu atveju priimti du teismų procesiniai sprendimai, kuriuose skirtingai aiškinamos BVK 157 straipsnio nuostatos nuteistojo L. J. atžvilgiu, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. TS-156-754/2014, kuria buvo atmestas nuteistojo skundas dėl Komisijos 2014 m. rugsėjo 15 d. nutarimo, ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. TS-118-818/2014, kuria nuteistojo L. J. skundas buvo patenkintas, panaikinant Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą bei įpareigojant Komisiją svarstyti klausimą dėl nuteistojo L. J. lygtinio paleidimo. Šioje nutartyje teismas padarė išvadą, kad nuteistojo atžvilgiu turėjo būti taikomos BVK 157 straipsnio nuostatos, galiojusios iki 2012 m. liepos 1 d., nes nauja šių nuostatų redakcija (įsigaliojusi nuo 2012 m. liepos 1 d.) sunkina nuteistojo teisinę padėtį. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. TS-156-754/2014, nuteistojo L. J. skundas buvo atmestas, konstatavus, kad jo atveju turėjo būti taikomos bausmės vykdymo metu galiojusios BVK 157 straipsnio nuostatos (įsigaliojusios nuo 2012 m. liepos 1 d.), pagal kurias lygtinio paleidimo klausimas gali būti sprendžiamas tik atlikus du trečdalius paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad nagrinėjamu atveju teismai, spręsdami klausimą dėl jo lygtinio paleidimo, turėjo vadovautis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartyje sukurtu precedentu. Pirma, apelianto nurodyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartis nebuvo apskųsta apeliacine tvarka, tuo tarpu to paties teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis buvo patikrinta instancinės teismų sprendimų kontrolės tvarka bei Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartimi palikta nepakeista. Tai sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui nagrinėjamoje byloje vadovautis apeliacine tvarka patikrinta teismo nutartimi. Antra, pagal vertikalaus precedento doktriną, išplėtotą Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, aukštesnės instancijos teismo nesaisto žemesnės instancijos teismo sukurtas precedentas. Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nuteistojo teikimus nagrinėjusių teismų galimų klaidų ir (arba) akivaizdaus jų sprendimų neteisėtumo, pagrįstai vadovavosi apeliacinės instancijos (Vilniaus apygardos) teismo sukurtu precedentu, pagal kurį sprendžiant lygtinio paleidimo klausimą turi būti taikomos bausmės vykdymo metu galiojusios BVK 157 straipsnio nuostatos (įsigaliojusios nuo 2012 m. liepos 1 d.). Trečia, penitencinės teisės jurisprudencijoje (BVK 3 straipsnio komentaras) aiškinama, jog bausmių vykdymo teisėje netaikoma švelnesnio įstatymo galiojimo atgaline data taisyklė; visos bausmės vykdomos pagal tuo metu galiojančius bausmių vykdymo teisės aktus, nepriklausomai, ar jie švelnesni ar griežtesni, nei prieš juos galioję teisės aktai. Todėl esant dviem skirtingiems ir konkuruojantiems teismo precendentams, akivaizdu, būtina vadovautis atitinkamomis bausmių vykdymo metu galiojusiomis teisės nuostatomis bei jų aiškinimo šaltiniais. Ketvirta, nustačius, kad yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti to paties Vilniaus miesto apylinkės teismo procesiniai sprendimai, pagal visuotinai pripažintas teismo precedentų kolizijų sprendimo taisykles, turi būti vadovaujamasi vėlesniu teismo išaiškinimu, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartimi. Penkta, nei bendros kompetencijos apylinkės, nei apygardos teismas neturi teisės įpareigoti pataisos namų administraciją ar kitą pareigūną priimti tam tikrą sprendimą, susijusį su nuteistojo lygtiniu paleidimu. Tokia išvada daroma sistemiškai analizuojant BVK 157 straipsnio 4 dalies, 164 straipsnio 6 dalies, BPK 362 straipsnio ir 364 straipsnio nuostatas, iš kurių matyti, kad teismas gali tik patikrinti lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos priimto nutarimo teisėtumą bei pagrįstumą, o apylinkės teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas gali būti patikrintas aukštesnės instancijos teismo. Todėl nepagrįsti apelianto argumentai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutarties priėmimo metu nebuvo atsižvelgta į tai, kad Vilniaus pataisos namai neįvykdė 2014 m. liepos 9 d. teismo nutartyje nustatyto įpareigojimo spręsti klausimą dėl nuteistojo L. J. lygtinio paleidimo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju Vilniaus pataisos namai, vykdydami nurodytą teismo įpareigojimą, svarstė klausimą dėl nuteistojo L. J. lygtinio paleidimo bei priėmė teisingą sprendimą, kad šio nuteistojo atžvilgiu turi būti taikomos BVK nuostatos, galiojusios bausmės vykdymo metu. Vien tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartyje buvo nustatytas įpareigojimas įkalinimo įstaigai svarstyti klausimą dėl nuteistojo lygtinio paleidimo, jokiu būdu nereiškė, kad turėjo būti priimtas palankus jam sprendimas. Šešta, Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 9 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1S-1031-211/2014, nenustatė, kad skundžiama žemesnės instancijos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis yra neteisėta. Todėl, remiantis BPK 346 straipsnio 1 dalimi, ši įsiteisėjusi teismo nutartis yra privaloma visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims bei turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Septinta, taikant ieškovo atžvilgiu BVK 157 straipsnio nuostatas, galiojusias iki 2012 m. liepos 1 d., t. y. švelninančias jo teisinę padėtį, būtų pažeistas nuteistųjų lygybės, taikant bausmių vykdymo įstatymus, principas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškovo nurodomas teismų, nagrinėjusių teikimus dėl jo lygtinio paleidimo, skirtingas asmens lygtinį paleidimą reglamentuojančios teisės nuostatos galiojimo laike aiškinimas, nesudaro pagrindo išvadai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartis yra akivaizdžiai neteisėtos. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti teismų procesiniai sprendimai atitinka galiojančias teisės normas, reglamentuojančias bausmių vykdymo nuostatų taikymą laike, bei aukštesnės instancijos teismų aiškią ir nusistovėjusią praktiką šiuo klausimu, pagal kurią sprendžiant dėl nuteistųjų lygtinio paleidimo taikomos bausmių atlikimo metu galiojančios BVK nuostatos. Nenustačius baudžiamajame procese nuteistojo L. J. lygtinio paleidimo klausimą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų klaidų ar šiurkščių pažeidimų nagrinėjant bylas, kurie lemtų valstybės civilinę atsakomybę, nėra pagrindo CK 6.272 straipsnio taikymui. Vien aplinkybė, kad nuteistojo L. J. lygtinio paleidimo klausimą nagrinėję teismai nesivadovavo anksčiau sukurtu apylinkės teismo precedentu, kuris neatitinka penitencinės teisės jurisprudencijoje pateikto bausmių vykdymą reglamentuojančių teisės normų galiojimo laike išaiškinimo bei aukštesnių teismų suformuotos praktikos šiuo klausimu, nesudaro pagrindo šių teismų veiksmų vertinti kaip neteisėtų CK 6.272 straipsnio prasme. Šios išvados nepaneigia apeliaciniame skunde nurodytuose Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. (byloje E. prieš Lietuvą 20205/06) ir 2011 m. gegužės 11 d. (priimtame byloje Ganea prieš Moldovą Nr. 2474/06) sprendimuose padaryti išaiškinimai. B. E. prieš Lietuvą buvo nustatytas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas, kuris netaikomas nuteistųjų lygtinio paleidimo iš įkalinimo įstaigų anksčiau termino byloms, nes Konvencija negarantuoja nuteistųjų teisės į amnestiją ar lygtinį paleidimą. Šioje byloje nagrinėjamos aplinkybės ir byloje E. prieš Lietuvą nagrinėtos aplinkybės yra skirtingos, nes pastarojoje byloje iš pareiškėjo buvo reikalaujama įvykdyti įsipareigojimus, nuo kurių jis anksčiau buvo atleistas (sprendimo 36 punktas).

Dėl kitų apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovas, tvirtindamas, kad jam buvo padaryta žalos, neįrodė civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos – neteisėtų veiksmų, todėl žalos atlyginimas nagrinėjamu atveju negalimas. Teisėjų kolegija dėl kitų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisako, kadangi valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį atsirasti būtinos visos trys anksčiau šioje nutartyje minėtos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktika). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialiosios teisės normas, proceso teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu

           n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                            Artūras Driukas

                                                                      Romualda Janovičienė

Nijolė Piškinaitė