Baudžiamoji byla Nr. 2K-107-507/2016                                                                                                                     Teisminio proceso Nr. 1-96-1-00114-2011-7

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                       2.1.7.4;

                                                                                                       2.4.5.2.1

                                                                                                       (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) dvejų metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta visiško sudėjimo būdu su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausme – vieneriais metais keturiais mėnesiais laisvės apribojimo ir 120 MGL dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, laisvės apribojimo bausmė pakeista laisvės atėmimo bausme santykiu 1 : 2 ir galutinė bausmė paskirta dveji metai aštuoni mėnesiai laisvės atėmimo ir 120 MGL (4518 Eur) dydžio bauda.

  Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2011 m. kovo 4 d. iki kovo 14 d., laikant, kad yra atlikta 10 dienų laisvės atėmimo; pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendį atliktas vienerių metų keturių mėnesių laisvės apribojimo bausmės laikas. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

              Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 22 d. nutartis, kuria nuteistojo R. S. apeliacinis skundas atmestas.

              Teisėjų kolegija

              n u s t a t ė :

R. S. nuteistas už tai, kad 2011 m. kovo 4 d., apie 00.44 val., Šiaulių r., (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe kartu su A. S., nuplėšęs šviestuvo judesio daviklį ir atlaužęs katilinės langą, bandė įsibrauti į D. K. priklausantį gyvenamąjį namą ir pasikėsino pagrobti jai priklausantį turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes name suveikė apsaugos signalizacija.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. S. prašo nuosprendį bei nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai, pripažindami jį kaltu nesant visų būtinų nusikalstamos veikos požymių, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 4 dalis).

Skunde pažymima, kad R. S. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo fakto nepripažino ir parodė, jog nesikėsino pagrobti svetimo turto. Pirmosios instancijos teismas, R. S. pripažindamas kaltu ir nuteisdamas pagal BK 22 straipsnio l dalį, 178 straipsnio 2 dalį, apkaltinamajame nuosprendyje nurodė, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes darytina išvada, jog jis, veikdamas bendrininkų grupe, pasikėsino pagrobti svetimą turtą, tačiau šią išvadą teismas pagrindė prielaidomis bei spėlionėmis neva tas aplinkybes įrodo jo sulaikymas netoli įvykio vietos, ten surasta kaukė bei joje rasti R. S. biologiniai pėdsakai. Teismai veikos objektyviųjų požymių (kad nuteistasis buvo įvykio vietoje ir kartu su A. S. laužėsi į namą) nedetalizavo, neaptarė ir neįrodinėjo, apsiribodami jo kaltės ir visų būtinų nusikaltimo sudėties požymių konstatavimu netiesioginiais įrodymais.

Kasatorius pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog daiktinis įrodymas – kaukė buvo paimta ne įvykio dieną (2011 m. kovo 4 d.), o mėnesiu anksčiau (pagal tarnybinio šuns panaudojimo aktą); po 2011 m. kovo 18 d. atliktos kaukės apžiūros priešingai, nei nurodė liudytojas V. D., ji nebuvo tinkamai supakuota (neįdėta į atskirą paketą, užantspauduota) – tai nurodyta apžiūros protokole ir matyti pridėtoje fotolentelėje. Iš 2011 m. kovo 14 d. užduoties atlikti objektų tyrimą matyti, kad daiktinis įrodymas – kaukė buvo supakuota į paketą Nr. 1, šis tyrimas buvo paskirtas ir išsiųstas į Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centrą. Dėl to kasatoriui neaišku, ar buvo apžiūrėtas tas pats daiktinis įrodymas (kaukė), ar kitas. Pirmosios instancijos teismas nepašalino šių abejonių ir neišnaudojo visų galimybių iškviesti liudytoją ekspertą N. Č. apklausti. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjas taip pat iškėlė abejonę dėl šio įrodymo patikimumo ir pateikė prašymą atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti tą patį ekspertą, tačiau teismas šio prašymo netenkino, nenurodydamas jokių motyvų.

Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad neaiški vieta, kur buvo rasta kaukė, įvykio (kaukės radimo) vieta tinkamai neįforminta, neapžiūrėta, nenufotografuota, planas-schema nesudaryta, byloje net nėra duomenų, kad daiktas būtų paimtas (išskyrus nekonkrečius liudytojo Ž. M. parodymus, kad kaukę paėmė); dabar patikrinti, kokioje vietoje buvo rasta kepurė, ar galėjo šuo ištraukti ją iš vandens, neįmanoma, nes šio daikto suradimas ir paėmimas pirmosios instancijos teisme jokiais tyrimo veiksmais nebuvo tikrinamas. Be to, kyla abejonių, kaip ant šio daikto buvo galima rasti biologinių pėdsakų ir nerasti drėgmės požymių, jeigu kaukė buvo rasta šlapia ir neva iš karto supakuota. Taigi daiktinio įrodymo – kepurės paėmimas nebuvo tinkamai įformintas, taip pažeidžiant BPK 92 straipsnio reikalavimus, šis įrodymas gautas ne įstatymo nustatyta tvarka, jo negalima patikrinti BPK priemonėms, taigi jis neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir juo negalima įrodinėti R. S. kaltės.

Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį, kad jis buvo nuteistas už nusikalstamų veiksmų padarymą bendrininkų grupe su A. S., tačiau pastarasis pirmiau buvo nuteistas už šią veiką įsiteisėjusiu teismo sprendimu (R. S. baudžiamoji byla buvo atskirta). Dėl to, įvertinus policijos pareigūnų Ž. M., M. Š. duotus parodymus, galima traktuoti, kad svetimą turtą pasikėsino pagrobti vienas asmuo, o ne bendrininkų grupė, taigi kyla pagrįstas klausimas, kas pasikėsino įsibrauti į namą – kasatorius ar nuteistasis A. S.. Pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausta nukentėjusioji D. K.. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjas pateikė prašymą atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti liudytojus Ž. M., V. D. ir nukentėjusiąją siekiant pašalinti kilusį prieštaravimą – vienas ar du asmenys buvo atėję prie namo, tačiau teismas šio prašymo nemotyvuotai netenkino. Kasatoriaus manymu, ši aplinkybė turėjo didelę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui, tačiau apeliacinės instancijos teismas jos nenagrinėjo, išsamiai minėtų įrodymų netyrė, todėl abejonės, kiek žmonių pasikėsino įsibrauti į namą, neišsklaidė ir šių prieštaravimų nutartyje neaptarė.

Taigi apeliacinės instancijos teismas šioje byloje įrodymų tyrimo neatliko tokia apimtimi, kokia buvo būtina atlikti, nuteistojo R. S. ir jo gynėjo nurodytų prieštaravimų dėl įvykio vietoje asmenų paliktų pėdsakų (kiek asmenų pasikėsino įsibrauti į namą ir pagrobti svetimą turtą) ir daiktinio įrodymo (kaukės) tinkamo įforminimo nepašalino. Be to, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka šis teismas atidžiai nepatikrino apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo įrodymų vertinimo aspektu, t. y. ar pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėti visi įrodymų šaltiniai, ar jų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti, todėl nutartyje nepateikė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus atitinkančio motyvuoto bylos įrodymų vertinimo dėl R. S. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio l dalį, 178 straipsnio 2 dalį.

Kasatorius svarsto, kad įvertinus liudytojų Ž. M. ir M. Š. parodymus galima konstatuoti, jog šį nusikaltimą padarė vienas arba daugiau asmenų, tačiau veikdami kitokia bendrininkavimo forma (padėjėjas, kurstytojas pagal BK 24 straipsnio 5, 6 dalis). Įvertinus šiuos duomenis kyla spėlionių ir prielaidų: nusikalstamą veiką įvykdė vienas asmuo ar dviese; jeigu vykdytojas buvo vienas, tai kokia bendrininkavimo forma veikė kitas bendrininkas, kas perlipo per tvorą ir pasikėsino pagrobti svetimą turtą – R. S. ar A. S.. Šios abiejų instancijų teismų neišsklaidytos abejonės ir prielaidos turi būti vertinamos kaltininko naudai, tačiau remiantis jomis kasatorius negali būti nuteistas kartu su kitu asmeniu kaip šio nusikaltimo bendravykdytojas.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad Šiaulių apygardos teismui R. S. buvo pateikęs prašymą dalyvauti teismo posėdyje ir duoti paaiškinimus apie įvykio aplinkybes, nurodant motyvuotas išvadas dėl apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų, tačiau apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišklausęs jo paaiškinimų, nors 2015 m. rugsėjo 30 d. teismo posėdyje jis negalėjo dalyvauti dėl pateisinamos priežasties – ligos. Nors gynėjas prašė atidėti bylos nagrinėjimą, kad R. S. pasveikęs galėtų dalyvauti teisme ir realizuoti savo išimtinę teisę gintis, tačiau teismas šį prašymą atmetė. Taip apeliacinės instancijos teisme nebuvo užtikrinta nuteistojo teisė duoti paaiškinimus nagrinėjant bylą apeliacine tvarka – tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu (BPK 22 straipsnio 3 dalis).

Taigi teismai nepakankamai motyvavo savo išvadas, iš esmės perrašė liudytojų ir nuteistojo parodymus, tačiau jų neanalizavo ir neišsprendė visų prieštaravimų, kuriuos nurodė gynyba bylos nagrinėjimo metu. Apkaltinamasis nuosprendis grįstas prielaidomis, jame išdėstytos išvados nepagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, nuosprendyje liko neišaiškintos visos abejotinos aplinkybės, kurios turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Neįvertinus nepašalintų prieštaravimų ir neatitikimų kaltinamojo naudai, buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas.

Įvertinus pirmiau išdėstytas abejones, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas neįvykdė reikalavimo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), įvertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), t. y. suvaržė nuteistojo teisę į jo apeliacinio skundo tinkamą išnagrinėjimą ir sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras nurodo, kad, priešingai nei nurodo kasatorius, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, vertindami bylos įrodymus, vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis. Duomenų, kad žemesnių instancijų teismai vertindami įrodymus ir darydami išvadas iš esmės pažeidė Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, byloje nėra. Apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyta detali motyvacija dėl kiekvienos teismo nustatytos aplinkybės ir dėl informacijos, gautos iš kiekvieno įrodymų šaltinio, taip pat ir dėl nuteistojo parodymų, jo iškeltos versijos atitikties kitiems byloje surinktiems bei ištirtiems įrodymams. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, R. S. kaltė grindžiama surinktų ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtų įrodymų viseto įvertinimo pagrindu. Teismas motyvuotai konstatavo, kad šie įrodymai, priešingai nei teigia kasatorius, papildo vienas kitą ir jų visuma patvirtina nuteistajam pareikšto kaltinimo pagrįstumą bei pasikėsinimo padaryti vagystę įsibraunant į patalpą požymių buvimą jo veikoje. Nuosprendyje aptarti ir kasatoriaus skunde išvardyti bylos įrodymai. Bylos duomenys leidžia neabejotinai nustatyti, kaip ir kokiomis aplinkybėmis kaukė buvo surasta ir kaip ji sietina su R. S. inkriminuojama nusikalstama veika. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad galimi procesiniai kaukės radimo vietos užfiksavimo ir jos paėmimo trūkumai neturėjo įtakos biologinio tyrimo atlikimo galimybei, nuo kaukės paimti biologiniai pėdsakai buvo tinkami asmens tapatybei nustatyti. Prokuroras pažymi, kad teismai, remdamiesi bylos objektyviais duomenimis ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išsamiai motyvuodami atmetė kaip prieštaraujančius bylos duomenims R. S. pateiktus argumentus ir gynybos versiją, kad įvykio vietoje jo nebuvo. Pagal nustatytas faktines veikos padarymo aplinkybes nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistojo R. S. veika netinkamai kvalifikuota kaip pasikėsinimas padaryti vagystę įsibraunant į patalpą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį. Kasatoriaus dalyvavimas pasikėsinant padaryti vagystę, tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių buvimas jų veikoje nustatytas sistemiškai analizuojant ir vertinant visus byloje surinktus įrodymus, kurie sudaro vieningą, vienų kitus atitinkančių bei papildančių įrodymų grandinę.

Prokuroras taip pat teigia, kad nepagrįsti kasatoriaus skundo teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo tiek, kiek jame buvo prašoma. Priešingai, nei nurodyta kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo nutartyje visais bylai svarbiais aspektais, kurie buvo iškelti R. S. apeliaciniame skunde (dėl įrodymų vertinimo ir jų pakankamumo ir leistinumo, nuteistojo kaltės, veikos kvalifikavimo, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, prieštaravimų tarp įrodymų), pasisakyta, o sprendimas pagrįstas motyvuotomis išvadomis. Šis teismas išnagrinėjo visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, juos palygino su byloje surinkta medžiaga, pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Reikalavimų atlikti įrodymų tyrimą apygardos teismas nepažeidė, nes jokių naujų, neištirtų aplinkybių proceso dalyviai nepateikė, o, kaip matyti iš nutarties, esminių prieštaravimų tarp jau ištirtų įrodymų teismas nenustatė. Tai, kad kasatorius nesutinka su įrodymų bei nustatytų aplinkybių vertinimu, nėra pagrindas priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį pripažinti nepagrįstais ir neteisėtais. Ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. posėdis vyko nuteistajam (apeliantui) nedalyvaujant, nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, dėl kurio turi būti panaikinta apeliacinės instancijos teismo nutartis. Dėl nuteistojo veiksmų bei jo gynėjo neatvykimo į posėdžius bylos nagrinėjimas iš esmės ilgą laiką negalėjo būti pradėtas. Nuteistajam buvo sudarytos visos galimybės dalyvauti bylos nagrinėjime, o 2015 m. rugsėjo 30 d. posėdyje bylos nagrinėjimas nedalyvaujant apeliantui vyko tam neprieštaraujant proceso dalyviams. Be to, šiame teismo posėdyje dalyvavo, kaip to reikalauja BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatos, nuteistojo gynėjas advokatas V. A., kuris ir užtikrino nuteistojo gynybos interesus (teikė prašymus, ginčijo kitos šalies argumentus, reiškė savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui). Taigi, baudžiamoji byla apeliacine tvarka (neperžengiant apeliacinio skundo ribų) buvo išnagrinėta laikantis rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) ir nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme numatytų nuteistojo teisių.

Nuteistojo R. S. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl veikos kvalifikavimo ir įrodymų vertinimo

Kasatoriaus nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis kasaciniame skunde išreiškiamas teigiant, kad nagrinėjant bylą nebuvo tinkamai ištirti bei vertinti įrodymai, kad išvados darytos tinkamai nenustačius bylos faktinių aplinkybių. Kasacinėse nutartyse nuolat pažymima, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK nuostatomis (BPK 369, 376 straipsniai), apibrėžiančiomis bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas, iš naujo įrodymų netiria, nevertina, faktinių bylos nenustatinėja. Kasacinių skundų argumentai, kuriais vien tik išreiškiamas nesutikimas su įrodymų vertinimu bei teismų darytomis išvadomis, bet nenurodomos konkrečios, kasatoriaus manymu, teismų padarytos teisės taikymo klaidos, laikomi nenagrinėtinais. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad kasacinio skundo argumentuose, kuriais reiškiama kasatoriaus nuomonė apie nenustatytą prie namo buvusių (nusikaltimą padariusių) asmenų skaičių, nesutinkama su apskųstuose teismų sprendimuose padarytomis išvadomis dėl bendrininkavimo, nėra bylos nagrinėjimui kasacine tvarka būtinų, BPK 369 straipsnyje nurodytų kasacinių pagrindų.

Deklaratyviais laikytini taip pat ir kasatoriaus argumentai, kad apkaltinamasis nuosprendis byloje yra pagrįstas prielaidomis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka gali būti tikrinama, ar tiriant bei vertinant įrodymus, nustatant bylos teisingam išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nuosprendyje analizavo visus ištirtus įrodymus ir jais rėmėsi darydamas išvadas. Tai, kad vagystę ar kitą nusikalstamą veiką padarę (ar ją pasikėsinę padaryti) asmenys nėra sulaikomi in flagranti (nusikalstamos veikos padarymo vietoje) ar tai, kad niekas tokių asmenų įvykio vietoje nematė (ar jų neatpažino), savaime nereiškia, jog apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas tokioje situacijoje yra neįmanomas. Jei teismas tokioje byloje, tinkamai ištyręs ir įvertinęs visus įrodymus, leidžiančius daryti patikimas išvadas apie nagrinėjamą įvykį, pripažįsta nesulaikytus įvykio vietoje kaltinamuosius kaltais padarius nusikalstamą veiką, tai nereiškia, kad nuosprendis yra grįstas prielaidomis.

Nepagrįstais laikytini kasatoriaus teiginiai ir dėl BPK 92 straipsnio nuostatų pažeidimo atliekant veiksmus su daiktiniu įrodymu – kepure. BPK 92 straipsnis įpareigoja daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, ištirti arba apžiūrėti. Šiame straipsnyje taip pat numatyta tokių daiktų laikymo vieta – daiktai gali būti laikomi arba su bylos medžiaga arba kitoje vietoje. Nagrinėjamoje byloje šių reikalavimų buvo laikytasi. Įvykio dieną rasta kepurė – kaukė, kaip to reikalauja BPK 92 straipsnis, buvo apžiūrėta (byloje yra apžiūros protokolas), o po to dar buvo perduota ir specialistui ištirti bei gauta specialisto išvada. Kasatoriaus reiškiamos abejonės dėl kepurės radimo vietos, jos įpakavimo, drėgnumo ir pan. proceso metu buvo išnagrinėtos. Šios abejonės nėra pagrindas daryti išvadą, kad specialisto išvada byloje turėtų būti laikoma neleistinu įrodymu, nes jokie esminiai BPK pažeidimai gaunant ir vertinant šį įrodymą nebuvo padaryti. 

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, turi atsakyti į esminius apeliacinio skundo argumentus. Jei apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nesutinka su apelianto teiginiais dėl netinkamo įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir nesutinka tenkinti prašymų dėl įrodymų tyrimo, tai nereiškia, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistos bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka reglamentuojančios BPK nuostatos. BPK 324 straipsnio 6 dalis numato, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka įrodymų tyrimas gali būti atliekamas, tačiau BPK konkrečiai nėra numatyta, kad proceso dalyvių prašymai atlikti įrodymų tyrimą kokiais nors atvejais turėtų būti privalomai tenkinami. Apeliacinės instancijos teismas turi pareigą pagal gautą apeliacinį skundą patikrinti apeliacine tvarka apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis gali būti patikrinamas tiek atliekant apeliacinės instancijos teismo posėdyje įrodymų tyrimą, tiek ir tokio tyrimo neatliekant. Sprendimą dėl įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teismas turi priimti įvertinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo kokybę. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad svarbūs teisingam bylos išsprendimui įrodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo iš viso tiriami arba kad tai buvo daroma pažeidžiant BPK nuostatas, privalo organizuoti įmanomų apeliacinės instancijos teismo posėdyje ištirti įrodymų tyrimą. Tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia. Ir priešingai, tais atvejais, kai nėra jokio pagrindo manyti, kad pakartotinis pirmosios instancijos teismo tirtų įrodymų ar naujų įrodymų ištyrimas leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar leistų daryti kitas išvadas dėl reikšmingų bylos išsprendimui aplinkybių, įrodymų tyrimas neturi būti atliekamas. Proceso dalyvių prašymų dėl įrodymų tyrimo atlikimo atmetimas tokioje situacijoje nereiškia, kad proceso dalyvių teisės yra neleistinai suvaržomos. Nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo manyti, kad, patenkinus kasatoriaus nurodomus prašymus dėl įrodymo tyrimo, apeliacinio proceso metu būtų nustatyta kokių nors reikšmingų naujų faktų ar kad būtų kilę abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nerengdamas įrodymų tyrimo, esminių BPK pažeidimų nepadarė, nes nėra jokių argumentų, kuriais remiantis galėtų būti daroma išvada, jog ištyrus įrodymus (iš naujo apklausus liudytojus, išklausius specialisto paaiškinimų) būtų buvusi gauta kokia nors nauja informacija, galėjusi lemti palankaus kasatoriui apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimą.

Esminių BPK pažeidimų apeliacinės instancijos teismas nepadarė ir netenkindamas prašymo atidėti bylos nagrinėjimą dėl nuteistojo neatvykimo į teismo posėdį. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad bylos nagrinėjimas gynybos prašymu buvo kelis kartus atidedamas. Į apeliacinės instancijos posėdį, kuriame buvo nagrinėjamas apeliacinis skundas, nuteistasis neatvyko be svarbios priežasties. Proceso dalyvio liga svarbia nedalyvavimo procese priežastimi pripažįstama tik tais atvejais, kai yra pateikiama specialios formos pažyma iš sveikatos priežiūros įstaigos. Nuteistasis tokios pažymos nepateikė. Be to, byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal paties nuteistojo skundą, t. y. jo padėtis dėl apeliacinio proceso pablogėti negalėjo. Bylą apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo dalyvaujant nuteistojo gynėjui. Taigi rungimosi principas apeliacinio proceso metu nebuvo pažeistas, BPK numatytos kaltinamojo teisės nebuvo suvaržytos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso 382 straipsnio 1 punktu,

              n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo R. S. kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                                            Aurelijus Gutauskas

                                                                                                                            Alvydas Pikelis                                                                                                                                                          Gintaras Goda