Administracinė byla Nr. eA-1044-789/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03582-2023-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4; 8.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. balandžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Veslavos Ruskan, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal M. P., A. K., T. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. P., A. K., T. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Išplėstinė teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjai M. P., A. K. ir T. K., atstovaujamas atstovų pagal įstatymą M. P. ir A. K., (toliau visi kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami:
1.1. Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir atsakovas) 2023 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. 23S23021 (toliau – ir Sprendimas 1), kuriuo atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje M. P.; 2023 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. 23S23020 (toliau – ir Sprendimas 2), kuriuo atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje A. K.; 2023 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. 23S23448 (toliau – ir Sprendimas 3), kuriuo atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje T. K.;
1.2. Įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus pakeisti leidimus laikinai gyventi ir teisės aktų nustatyta tvarka priimti naujus sprendimus;
1.3. Panaikinti Migracijos departamento 2023 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. 23S23497 (toliau – ir Sprendimas 4), kuriuo nuspręsta uždrausti M. P. atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. kovo 6 d. iki 2028 m. kovo 5 d. bei nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo M. P. atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų ES (toliau – ir ES) valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2023 m. kovo 6 d. iki 2026 m. kovo 5 d.;
1.4. Panaikinti Migracijos departamento 2023 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. 23S23486 (toliau – ir Sprendimas 5), kuriuo nuspręsta uždrausti A. K. atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. kovo 6 d. iki 2028 m. kovo 5 d. bei kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo A. K. atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų ES valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2023 m. kovo 6 d. iki 2026 m. kovo 5 d.
2. Nesutikdami su skundžiamais sprendimais, pareiškėjai paaiškino, kad M. P. ir A. K. yra sutuoktiniai, o T. K. yra nepilnametis jų sūnus. Pareiškėjai yra Ukrainos Respublikos piliečiai, jie turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai pažymėjo, kad ginčijami Sprendimas 1 ir Sprendimas 2, taip pat Sprendimas 4 ir Sprendimas 5 priimti remiantis tuo pačiu pagrindu, t. y. galima pareiškėjų M. P. ir A. K. keliama grėsme valstybės saugumui (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 str. 1 d. 1 p., 133 str. 5 d.), kadangi sutuoktiniai M. P. ir A. K. yra susiję su artima į Rusiją pabėgusio, Ukrainoje už valstybės išdavystę nuteisto, korumpuoto buvusio Ukrainos prezidento V. J. aplinka. Ši išvada padaryta pagal Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. vasario 6 d. raštą Nr. 18-1462 (toliau – ir Raštas), remiantis ne konkrečiais faktais, o atsižvelgiant tik į ankstesnes pareiškėjo A. K. pareigas. Pareiškėjų teigimu, skundžiami sprendimai grindžiami spėjimais ir prielaidomis, o vienintelė objektyvi aplinkybė – A. K. 2010–2014 m. ėjo Ukrainos valstybės reikalų valdybos vadovo pareigas – savaime negali reikšti, kad A. K., o taip pat ir M. P. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
3. Pareiškėjai pažymėjo, jog leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje T. K. pakeitimo klausimas tiesiogiai susijęs su jo motinos M. P. ir / arba tėvo A. K. leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo klausimo išsprendimu (Įstatymo 43 str. 1 d. 2–3 p.).
4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjų skundą.
5. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai M. P. ir A. K. prašymus pakeisti leidimus laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, kad jie užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pareiškėjų sūnaus T. K. prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi pateiktas tuo pagrindu, kad užsienietis ketina gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su savo motina – M. P..
6. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas gavo VSD 2023 m. vasario 6 d. Raštą, kuriame nurodyta, kad, VSD vertinimu, pareiškėjų A. K. ir M. P. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 5 dalimi bei 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsniu, atsisakė išduoti šiems asmenims leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat priėmė sprendimus uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjams A. K. ir M. P.. Migracijos departamentui atsisakius A. K. ir M. P. pakeisti leidimus laikinai gyventi, Migracijos departamentas atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi ir T. K..
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjų skundą. VSD vertinimu, pareiškėjų skundžiami sprendimai yra priimti pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir ES teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėjus ir jų ryšius, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjų skundą.
9. Teismas, vadovaudamasis Įstatymu, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą aiškinant galimos grėsmės valstybės saugumui sąvoką, įvertinęs bylai reikšmingas aplinkybes, darė išvadą, kad VSD Rašte nurodyta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjai A. K. ir M. P. kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.). Teismo vertinimu, Sprendimai 1–3, kuriais Migracijos departamentas atsisakė pakeisti pareiškėjų leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra teisėti ir pagrįsti, aiškiai ir išsamiai motyvuoti, todėl nenustatė pagrindo juos panaikinti.
10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2023 m. kovo 6 d. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą 4 ir Sprendimą 5, kuriais nuspręsta uždrausti pareiškėjams A. K. ir M. P. atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimų priėmimo dienos penkerius metus bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų ES valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) trejus metus nuo sprendimo priėmimo dienos.
11. Teismas atkreipė dėmesį, kad, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalimis, užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Atitinkamai pažymėtas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 37–38 punktuose įvirtintas teisinis reguliavimas: pagal 37 punktą, priimant sprendimą̨ uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę̨ valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę̨ valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punktą, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis.
12. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas Sprendime 4 ir Sprendime 5 įvertino VSD Rašte nurodytą uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą ir siūlomą uždraudimo terminą, pareiškėjų ryšius (jų nebuvimą) su Lietuvos Respublika ir nusprendė 60 mėn. uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvą, t. y. nustatė trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui ir neturintiems šeiminių ryšių Lietuvoje. Teismo vertinimu, nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia pareiškėjų A. K. ir M. P. teises, be to, nepateikta argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti parinkto 5 metų termino teisingumu ar proporcingumu.
13. Vertindamas Sprendimo 4 ir Sprendimo 5 dalių, kuriomis nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams A. K. ir M. P. atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 ir 2 dalis 36 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu, kuriame įtvirtinta, kad duomenys iš sąrašo teikiami centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai (toliau – ir C.SIS), jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir Reglamentas (ES) 2018/1861), 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Teismas nurodė, kad, pagal Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 1 dalies a punktą, valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.
14. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad buvo priimti Sprendimas 1 ir Sprendimas 2, jog pareiškėjų A. K. ir M. P. buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, teismas pripažino šias išvadas pagrįstomis. Kadangi šiems pareiškėjams pagrįstai buvo taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl teismas darė išvadą, kad, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, jų duomenys iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai. Teismo vertinimu, byloje nepateikta jokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą abejoti parinkto 3 metų termino teisingumu ar proporcingumu. Teismas taip pat nenustatė savarankiškų pagrindų, kuriais remiantis turėtų būti panaikinti sprendimai uždrausti pareiškėjams A. K. ir M. P. atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo minėtiems pareiškėjams atvykti ir apsigyventi. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas paliko galioti Sprendimą 4 ir Sprendimą 5.
III.
15. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 19 sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą. Pareiškėjai taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
16. Apeliaciniame skunde pareiškėjai nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis, kuriomis remiantis Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 (taip pat ir Sprendimas 3) pripažinti teisėtais ir pagrįstais.
17. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad Migracijos departamentas grindė skundžiamus Sprendimus 4 ir 5 originalia, 2006 metų SIS reglamento redakcija, kuri buvo pakeista dar 2018 m. lapkričio 28 d. Reglamentu (ES) 2018/1861. Pareiškėjai tvirtino, kad Migracijos departamentas vadovavosi nebegaliojančia SIS reglamento redakcija, todėl Sprendimas 4 ir Sprendimas 5 naikintini vien dėl šios priežasties. Be to, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Sprendimų 4 ir 5 teisėtumą, netinkamai taikė nacionalines ir ES teisės normas.
18. Pareiškėjai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas vertino skundžiamus sprendimus, vadovaudamasis Reglamentu (ES) 2018/1861. Tačiau pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime pacitavęs Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 1 dalies a punktą, neatsižvelgė ir neįvertino to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės normos. A. K. ir M. P. neatliko (nėra įtariami atlikę) nė vienos veikos, aprašytos Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 2 dalies a–c punktuose.
19. Pareiškėjai pabrėžė, kad Reglamento (ES) 2018/1861 reglamento 24 straipsnio 2 dalis nustato baigtinį sąrašą atvejų, kada ES valstybės narės turi teisę ir pareigą įvesti į C.SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė yra nusprendusi dėl trečiosios šalies piliečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui. Pareiškėjų įsitikinimu, šis sąrašas negali būti aiškinamas plečiamai, be to, ne visos valstybės vienodai vertina grėsmę valstybės saugumui.
20. Pareiškėjai akcentuoja, jog A. K. ir M. P. neatliko (nėra įtariami atlikę) nė vienos veikos, aprašytos Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 2 dalies a–c punktuose. Esant tokioms aplinkybėms, Migracijos departamentas bei pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis ir taikyti Taisyklių 15 punktą, kadangi Migracijos departamento 2023 m. kovo 6 d. Sprendimas 4 ir Sprendimas 5, kuriais nuspręsta uždrausti M. P. ir A. K. atvykti į Lietuvos Respubliką, neatitinka Reglamento (ES) 2018/1861 24 ir 25 straipsniuose nustatytų pagrindų. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas pripažino, jog atsakovo Sprendimais 4 ir 5 teisėtai ir pagrįstai nuspręsta įvesti į C. SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams A. K. ir M. P. atvykti ir apsigyventi 36 mėn. nuo sprendimo priėmimo dienos, naikintina kaip neteisėta ir nepagrįsta.
21. Pareiškėjų įsitikinimu, nei ginčijamuose Migracijos departamento Sprendimuose 4 ir 5, nei pirmosios instancijos teismo sprendime nėra paaiškinama ir pagrindžiama, dėl kokių priežasčių buvo taikytas maksimalus Reglamente (ES) 2018/1861 nustatytas 36 mėn. terminas, įvedant į C.SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams A. K. ir M. P. atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų ES valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje. Taigi šie sprendimai priimti nesilaikant proporcingumo principo.
22. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad jie pagrindė, jog Prancūzijoje gyvenanti pareiškėjos M. P. mama turi rimtų sveikatos sutrikimų ir jai reikalinga nuolatinė priežiūra, kadangi ji nėra pajėgi pasirūpinti savimi. Priėmus skundžiamus sprendimus, pareiškėja kartu su nepilnamečiu vaiku T. K. buvo priversti grįžti į Ukrainą, kurioje vyksta aktyvūs karo veiksmai ir kurioje jiems gresia realus pavojus sveikatai ar net gyvybei, pareiškėja negali išvykti iš šalies į saugią ES valstybę (be kita ko, į Lietuvą, su kuria A. K. bei M. P. sieja ilgamečiai verslo saitai, kurių atsakovas neginčija ir nekvestionuoja), taip pat pasirūpinti M. P. motina.
23. Pareiškėjų teigimu, esant nurodytoms aplinkybėms, net ir esant faktiniam bei teisiniam pagrindams įvesti į C.SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams A. K. ir M. P. atvykti ir apsigyventi visų ES valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje (pareiškėjai kategoriškai nesutinka su tuo), atsakovas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo taikyti maksimalų 36 mėn. terminą – tai neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Reglamente (ES) 2018/1861 įtvirtinto proporcingumo principo, taip pat teisingumo principo.
24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
25. Atsakovas grindė atsiliepimą į apeliacinį skundą tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime, ir pažymėjo, jog pareiškėjų minimame Reglamento (ES) 2018/1861 66 straipsnyje yra nurodyta, kad Komisija priima sprendimą, kuriuo nustato datą, nuo kurios SIS pradeda veikti pagal šį naująjį reglamentą. Kadangi Komisija sprendime nustatė, kad Šengeno informacinė sistema pagal Reglamentą (ES) 2018/1861 ir Reglamentą (ES) 2018/1862 pradės veikti 2023 m. kovo 7 d., nėra pagrindo teigti, kad Migracijos departamentas vadovavosi negaliojančia SIS reglamento redakcija, nes skundžiami sprendimai uždrausti atvykti buvo priimti 2023 m. kovo 6 d.
26. Atsakovas paaiškino, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, dėl kurių buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyti atvejai, kai asmuo kelia grėsmę, tačiau šis sąrašas nėra baigtinis.
27. Dėl pareiškėjams A. K. ir M. P. nustatyto maksimalaus draudimo atvykti ir apsigyventi termino nustatymo atsakovas pažymėjo, kad, įvertinus Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį, gautą informaciją, kuri patvirtino šių pareiškėjų keliamą grėsmę valstybės saugumui ateityje, kompetentingos valstybės institucijos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (5 metus), tai, kad nelieka jokių pareiškėjų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 ir 37.1 punktais, pareiškėjams A. K. ir M. P. pagrįstai nustatytinas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis ir 36 mėn. draudimo atvykti į Šengeno erdvę terminas. Kadangi valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, todėl šiems pareiškėjams taikomi apribojimai laikytini proporcingais ir būtinais valstybės interesams.
28. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
29. VSD vertinimu, pareiškėjai nepateikė jokių naujų argumentų, kurie paneigtų byloje nustatytas ir pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertintas aplinkybes, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.
IV.
30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eA-2098-552/2023) atmetė pareiškėjų apeliacinį skundą, paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
31. Vertindamas pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Migracijos departamento sprendimų, kuriais pareiškėjams atsisakyta pratęsti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, kad byloje pakako duomenų, sudarančių pagrindą pripažinti, kad pareiškėjai A. K. ir M. P. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, tai sudarė teisinį pagrindą atsisakyti pratęsti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
32. Dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su Sprendimo 4 ir Sprendimo 5 neteisėtumu, taip pat nepagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadomis šiuo aspektu, teisėjų kolegija nurodė, kad minėti sprendimai priimti Įstatymo 133 straipsnio 5 dalies pagrindu, t. y. užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjai grindė šių sprendimų neteisėtumą ir nepagrįstumą iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė dėl Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 ir kurie jau buvo pripažinti nepagrįstais, todėl teismas nurodė, jog laikosi tos pačios pozicijos ir dėl Sprendimo 4 ir Sprendimo 5.
33. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjai nurodė papildomus argumentus, t. y. kad Sprendimas 4 ir Sprendimas 5 grindžiamas negaliojančiu SIS reglamentu, kad nėra jokio teisinio pagrindo uždrausti pareiškėjams A. K. ir M. P. (ypač pastarajai pareiškėjai) atvykti ir apsigyventi Šengeno valstybėse ir nustatyti maksimalų tokio draudimo terminą, kad pareiškėjai negalės išvykti iš Ukrainos (šalyje vyksta karas) ir negalės pasirūpinti sunkiai sergančia M. P. mama.
34. Teisėjų kolegija nurodė, kad ji jau pasisakė dėl argumentų, susijusių su pareiškėjos mama, todėl jų nekartoja. Dėl kitų argumentų teisėjų kolegija pažymėjo, kad jie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija nurodė, kad pareiškėjų apeliaciniame skunde pateikiami nauji argumentai, kurie nebuvo keliami bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl jie nebus nagrinėjami ir detaliau vertinami apeliacinės instancijos teisme.
35. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo.
VI.
36. Pareiškėjai M. P. ir A. K. pateikė ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktais grindžiamą prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-2098-552/2023.
37. Pareiškėjai, prašydami atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nurodė:
37.1. Atsižvelgiant į nacionalinių ir tarptautinių teismų praktiką, vertintina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės nenagrinėjo pareiškėjų apeliacinio skundo dalies dėl atsakovo Sprendimo 4 ir Sprendimo 5, kuriais pareiškėjams uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką bei kitas ES valstybes nares. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra nė vieno motyvo dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su netinkamu Taisyklių bei Reglamento (ES) 2018/1861 taikymu, kurie buvo esminiai. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl jų ir tai sudaro pagrindą atnaujinti procesą.
37.2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje pažymima, jog minėti argumentai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui ir pan., tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, netinkamai taikydamas proceso teisės normas, kartu padarė ir kitą esminį proceso teisės pažeidimą – visišką motyvų nepateikimą ginčo dalyje dėl sprendimų, kuriais M. P. ir A. K. uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką bei kitas ES valstybes nares.
37.3. Kaip nurodyta pareiškėjų 2023 m. kovo 20 d. skunde, 2023 m. kovo 6 d. elektroniniais laiškais pareiškėjas gavo tik pranešimus apie Sprendimą 4 ir Sprendimą 5, taigi skunde objektyviai nebuvo galima nurodyti argumentų dėl netinkamo Taisyklių bei Reglamento (ES) 2018/1861 taikymo. Į teismą besikreipiantis asmuo privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžia skundą, ir konkretų reikalavimą, kurį reiškia atsakovui, tačiau nėra įpareigotas pateikti teismui teisinį ginčo santykių kvalifikavimą – faktų teisinis įvertinimas yra teismo prerogatyva ir kompetencija, kurios nesaisto ginčo šalių pateiktas aiškinimas.
37.4. Vadovaujantis ABTĮ 86–87 straipsniais ir atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, kad teisėto teismo sprendimo būtina sąlyga yra teisingas teisės taikymas, ginčo išsprendimui privalu taikyti Taisyklių bei Reglamento (ES) 2018/1861 normas. Būtent teismas (ir pirmosios instancijos, ir apeliacinės instancijos) ex officio (pagal pareigas) privalėjo visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylai svarbias aplinkybes, tinkamai teisiškai jas kvalifikuoti bei teisingai taikyti materialiosios ir proceso teisės normas. Ši pareiga negali būti perkeliama kitiems proceso dalyviams.
37.5. Pareiškėjų 2023 m. kovo 20 d. skundas buvo priimtas kaip atitinkantis ABTĮ reikalavimus, iš skundo reikalavimų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato jie siekia, tačiau, kaip minėta, pareiškėjai neprivalėjo pateikti teismui teisinio ginčo kvalifikavimo, t. y. kokie teisės aktai turi būti taikomi sprendžiant bylą. Tai privalėjo padaryti Vilniaus apygardos administracinis teismas, tai ir buvo padaryta, tačiau, pareiškėjų įsitikinimu, tai buvo atlikta netinkamai. Aptariama pareiškėjų apeliacinio skundo dalis, be kita ko, buvo grindžiama būtent pastarąja aplinkybe.
37.6. Apeliacinės instancijos teismas privalo pašalinti teismo padarytas klaidas. Pirmosios instancijos teismas grindė savo sprendimą Taisyklių 15 punktu bei Reglamento (ES) 2018/1861 24 ir 25 straipsniais. Apeliaciniame skunde pareiškėjai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė nurodytas teisės normas bei pateikė šiuos teiginius pagrindžiančius argumentus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje, atsisakydamas patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimą jo teisėtumo aspektu, padarė esminį proceso teisės pažeidimą, kuris lėmė tai, jog byla dėl atsakovo sprendimų, kuriais M. P. ir A. K. uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką bei kitas ES valstybes nares, iš esmės nebuvo peržiūrėta apeliacine tvarka, ši apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis yra be motyvų.
37.7. Nors apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad jis paprastai gali tikrinti bylą tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme, tačiau ši taisyklė negali būti taikoma formaliai – ji neužkerta kelio proceso dalyviui apeliaciniame skunde detalizuoti savo argumentų, jau iškeltų pirmosios instancijos teisme, juos plėtoti, taip pat atitinkamai reaguoti į pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytą teisinį ir faktinį vertinimą.
37.8. Apeliacinis skundas dėl Migracijos departamento Sprendimų 4 ir 5 buvo grindžiamas teisiniais argumentais, patvirtinančiais pirmosios instancijos teismo padarytą teisinio kvalifikavimo klaidą, materialiosios teisės normų netinkamu aiškinimu ir taikymu. Apeliaciniu skundu nebuvo keičiamas faktinis pareiškėjų skundo pagrindas, nebuvo nurodomos jokios kokybiškai naujos faktinės aplinkybės ir argumentai, kartu su skundu nebuvo teikiami jokie nauji įrodymai. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas be teisinio pagrindo atsisakė vertinti apeliacinio skundo argumentus, kuriais grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas, o ABTĮ 142 straipsnio 3 dalis negalėjo būti taikoma. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 straipsnį aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme ir kuriomis apeliacinis skundas negali būti grindžiamas, nelaikytini apeliacinio skundo argumentai, kurių atsiradimą lemia pirmosios instancijos teismo sprendimas, t. y. apelianto skunde išdėstyti argumentai, kuriais jis kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendime pirmą kartą nurodytus motyvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017). Pareiškėjų apeliaciniame skunde buvo pateikta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje remiamasi Taisyklių 15 punktu bei Reglamento (ES) 2018/1861 24 ir 25 straipsniais, kritika. Ši kritika (atitinkami apeliacinio skundo argumentai) negali būti laikomi naujais įrodymais ABTĮ 142 straipsnio 3 dalies prasme. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo įvertinti šią kritiką ir pasisakyti dėl jos savo nutartyje.
37.9. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo bylos dalies dėl skundžiamų sprendimų, kuriais M. P. ir A. K. uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką bei kitas ES valstybes nares, apeliacine tvarka, nepasisakė dėl esminės dalies pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų, nepagrįsdamas daromų išvadų išsamiu bylos aplinkybių vertinimu. Dėl šios priežasties yra pagrindas konstatuoti proceso atnaujinimo pagrindą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą dėl visiško motyvų nebuvimo.
38. Pareiškėjai, prašydami atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, nurodė:
38.1. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Sprendimu 4 ir Sprendimu 5 teisėtai ir pagrįstai nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams A. K. ir M. P. atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 ir 2 dalis 36 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos. Pirmosios instancijos teismas grindė tokią savo išvadą Taisyklių 15 punktu bei Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 1 dalies a punktu. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė nacionalines bei ES teisės normas, toks pažeidimas yra akivaizdus ir esminis, t. y. jis turėjo įtakos priimant neteisėtą procesinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė tokio pažeidimo – atitinkami pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai apskritai nebuvo vertinami.
38.2. Reglamento (ES) 2018/1861 66 straipsnio 1 dalis nustato, jog šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo ES ,,Oficialiajame leidinyje“. Šiame leidinyje Reglamentas (ES) 2018/1861 buvo paskelbtas 2018 m. gruodžio 7 d. Vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, Reglamento (ES) 2018/1861 reglamento 24 straipsniu, akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, sprendime pacitavęs Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 1 dalies a punktą, neatsižvelgė ir neįvertino to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teisės normų. Šio reglamento 24 straipsnio 2 dalis nustato baigtinį atvejų sąrašą, šis sąrašas negali būti aiškinamas plečiamai, tokiu teisiniu reguliavimu siekiama nustatyti aiškias ir vieningas taisykles (atvejų sąrašą), kai vienos valstybės narės priimtas sprendimas dėl draudimo konkrečiam asmeniui atvykti ir apsigyventi sukeltų teisines pasekmes ne tik tos valstybės narės teritorijoje, bet ir visų ES valstybių narių teritorijose. Ne visos valstybės narės vienodai supranta ir vertina grėsmę valstybės saugumui. Tik egzistuojant Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 2 dalyje nustatytiems atvejams, yra taikomas 24 straipsnio 1 dalies a punktas.
38.3. Pareiškėjai A. K. ir M. P. neatliko (nėra įtariami atlikę) nė vienos veikos, aprašytos Reglamento (ES) 2018/1861 reglamento 24 straipsnio 2 dalyje, todėl teismas negalėjo taikyti Taisyklių 15 punktą, o jį taikydamas padarė esminį materialiosios teisės pažeidimą ir tai lėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Apeliacinės instancijos teismui iš esmės neperžiūrėjus šios sprendimo dalies apeliacine tvarka, padaryta klaida liko galioti ir sukėlė pareiškėjams itin reikšmingas neigiamas teisines pasekmes.
38.4. Nei atsakovo, nei teismų sprendimuose nėra pagrindžiama, dėl kokių priežasčių pareiškėjams buvo nustatytas maksimalus SIS reglamente nustatytas 36 mėn. terminas. Departamentas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo taikyti maksimalų 36 mėn. terminą. Tai neatitinka Konstitucijoje ir Reglamente (ES) 2018/1861 įtvirtinto proporcingumo principo, taip pat teisingumo principo. Juos pažeidus, buvo padarytas dar vienas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, turėjęs įtakos priimant neteisėtą procesinį sprendimą.
39. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu pareiškėjai nurodė, kad Migracijos departamentas ir teismas, spręsdami tą patį klausimą, vadovavosi skirtingų redakcijų SIS reglamentu. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas dar kartą patvirtino savo poziciją, jog pagrįstai vadovavosi 2006 metų SIS reglamento redakcija. Taigi byloje yra kilęs ginčas dėl teisės aiškinimo ir taikymo, kurį, pareiškėjų nuomone, turėtų išspręsti Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Kadangi padaugėjo panašaus pobūdžio ginčų, nagrinėjamų administraciniuose teismuose, tikslus ir tinkamas Taisyklių bei Reglamento (ES) 2018/1861 aiškinimas ir taikymas yra aktualus ir svarbus. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjų nuomone, būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, todėl procesas atnaujintinas ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.
40. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašė jo netenkinti.
41. Atsakovo vertinimu, ir Vilniaus apygardos administracinio teismo, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai priimti, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais yra grindžiamos šios išvados. Be to, teismai aiškiai pasisakė dėl visų argumentų, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą.
42. Dėl pareiškėjų argumentų, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra be motyvų ir tai sudaro pagrindą atnaujinti procesą (ABTĮ 156 str. 2 d. 8 p.), Migracijos departamentas pažymi, kad pranešimas (o ne pats sprendimas) siunčiamas užsieniečiui, vadovaujantis Taisyklių 20 punktu. Pareiškėjai gavo Sprendimą 4 ir Sprendimą 5 (Migracijos departamentas, gavęs pareiškėjų prašymą, išsiuntė juos 2023 m. balandžio 6 d.), aktualių sprendimų nuorašai pateikti ir su Migracijos departamento atsiliepimu pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjai, nors ir buvo atstovaujami profesionalaus teisininko, nepasinaudojo savo teise tikslinti skundą.
43. Atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą Migracijos departamentas buvo nurodęs argumentus, susijusius su taikytinais ES teisės aktais, t. y., kad Reglamentas (ES) 2018/1862 pradės veikti 2023 m. kovo 7 d. Atsižvelgiant į tai, kad ir atsakovas, ir pirmosios instancijos teismas vadovavosi SIS reglamento redakcija, kuri ir turėjo būti taikoma, nebuvo poreikio ir būtinybės detaliau aptarti apeliacinio skundo teiginius šiuo aspektu. Migracijos departamento vertinimu, ir SIS reglamento, ir Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatos, kurios aktualios ginčui ir pareiškėjų atvejui, yra iš esmės analogiškos.
44. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjai, selektyviai cituodami Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas, ignoruoja aplinkybę, kad šiame reglamente numatytas savarankiškas perspėjimo įvedimo pagrindas – grėsmė nacionaliniam saugumui. Remiantis nuoseklia administracinių teismų praktika, teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
45. Migracijos departamentas nurodė, jog pareiškėjų prašymo argumentai nepagrindžia, kad procesas administracinėje byloje atnaujintinas ABTĮ 156 straipsnio 2 d dalies 8, 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. procesinis sprendimas yra motyvuotas, nėra nustatyta, kad buvo padarytas pažeidimas, taikant materialiosios teisės normas, taip pat nėra duomenų, kad buvo nukrypta nuo teismų praktikos ir (ar) būtų būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
46. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjų prašymą prašė jo netenkinti.
47. VSD pabrėžė proceso atnaujinimo instituto specifiką ir pažymėjo, jog pareiškėjai nepateikė svarių argumentų, patvirtinančių esmines ir akivaizdžias aplinkybes, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti procesą byloje, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 bei 12 punktais.
48. VSD, nesutikdamas, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas yra be motyvų (tiek, kiek susiję su Sprendimų 4 ir 5 vertinimu), nurodė, jog, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad, pareiškėjų nuomone, bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo apeliacinio skundo dalies dėl skundžiamų sprendimų, kuriais pareiškėjams uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką bei kitas ES valstybes nares, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu apskritai.
49. VSD įsitikinimu, bylą nagrinėję teismai įvertino byloje kilusio ginčo esmę, nuosekliai atsakydami į pareiškėjų skundo argumentus, teismai rėmėsi administracinių teismų praktika dėl įrodymų viseto byloje vertinimo ir teismo pareigos ištirti juos, taip pat ir dėl kitų byloje sprendžiamų klausimų. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 19 d. sprendimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutarties motyvuojamosios dalies yra akivaizdu, kokiais konkrečiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi teismai, priimdami šiuos procesinius sprendimus. Teismų sprendimai yra motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu bei atitinkamų teisės aktų nuostatomis. Nors pareiškėjai teigia, kad teismų sprendimai iš esmės yra be motyvų, tačiau akivaizdu, kad jie tiesiog nesutinka su jais.
50. VSD teigė, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis 10 punktą, kadangi pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 2 dalis numato baigtinį situacijų sąrašą. VSD vertinimu, šio reglamento 24 straipsnio 2 dalies formuluotė aiškintina kaip pateikianti neginčijamus ir būtinus šios normos (24 straipsnio 1 dalies a punkto) taikymo atvejus (kai nėra vertinamas proporcingumas, o tiesiog įvedamas perspėjimas į SIS), o ne kaip nustatanti baigtinį ir neginčijamą atvejų, tik kuriems esant taikoma norma, sąrašą. Tokią VSD poziciją pagrindžia ir Reglamento (ES) 2018/1861 preambulės 32 punktas bei 21 straipsnis, numatantis, kad esminis reikalavimas yra proporcingumo reikalavimo taikymas, išnagrinėjant, ar konkretus atvejis yra pakankamai adekvatus ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.
51. VSD teigimu, atmestinas ir pareiškėjų teiginys, kad, taikant skirtingas SIS reglamento redakcijas (atsakovui remiantis redakcija, galiojusia iki 2023 m. kovo 6 d., o teismams vadovaujantis naujuoju Reglamentu (ES) 2018/1861), buvo netinkamai taikytos materialiosios teisės normos. Šiuo atveju akcentuotina, kad konkrečios šiai bylai aktualaus SIS reglamento 24 straipsnio nuostatos liko iš esmės nepakitusios, todėl nėra pagrindo konstatuoti esminį materialiosios teisės normos pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje iš esmės patvirtino pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.
52. VSD nurodė, kad pareiškėjai nepagrindė, jog procesas išnagrinėtoje byloje turėtų būti atnaujintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis 12 punkte įtvirtintu pagrindu, kadangi jie iš esmės tik deklaratyviai teigė, jog būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, bet nenurodė nei konkrečios teismų praktikos, nuo kurios nukrypo teismai, nei teisiškai pagrįstų argumentų, kad teismų praktika formuojama klaidinga linkme.
VII.
53. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gruodžio 13 d. nutartimi tenkino pareiškėjų M. P. ir A. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2098-552/2023 iš dalies ir atnaujino procesą administracinės bylos dalyje dėl Migracijos departamento 2023 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. 23S23497 dalies, kuria nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo M. P. atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų ES valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 36 mėn. (3 metus) nuo sprendimo priėmimo dienos, bei Migracijos departamento 2023 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. 23S23486 dalies, kuria nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo A. K. atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų ES valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 36 mėn. (3 metus) nuo sprendimo priėmimo dienos.
54. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu, kadangi tai, kad pareiškėjų netenkina teismo padarytos išvados ir jas pagrindžiantys motyvai, savaime nereiškia, kad teismo nutartis yra be motyvų. Prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Tik visiškas motyvų nebuvimas, o ne, šalies vertinimu, nepakankamas motyvavimas, gali būti pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
55. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas darė išvadą, kad pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu yra pagrįstas, kadangi pareiškėjai apeliaciniame skunde kvestionavo pirmosios instancijos teismo išvadas dėl Sprendimo 4 ir Sprendimo 5 teisėtumo (ta apimtimi, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindai įtraukti perspėjimą dėl draudimo užsieniečiams atvykti į Šengeno zoną). Pirmosios instancijos teismas pateikė šios ginčo dalies teisinę kvalifikaciją ir reikšmingų aplinkybių vertinimą, o apeliacinės instancijos teismas, nors ir pasisakė dėl naujų aplinkybių aspekto, tačiau nepateikė aktualiu teisiniu reguliavimu pagrįstų teisinių argumentų, kodėl Sprendimo 4 ir Sprendimo 5 dalys, kuriomis uždraudžiama pareiškėjams atvykti į Šengeno zoną 3 metų laikotarpiui, yra teisėtos ir pagrįstos. Aptartos aplinkybės reiškia, kad buvo padaryta teisės taikymo klaida, t. y. nepatikrinta, ar tinkamai nustatytos konkrečios taikytinos teisės aktų (SIS reglamento ar Reglamento (ES) 2018/1861) nuostatos ir, atsižvelgiant į jose įtvirtintas taisykles, nevertintos reikšmingos faktinės aplinkybės.
56. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad pareiškėjai tik deklaratyviais teiginiais grindė būtinybę atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, tačiau nenurodė jokių teismų praktikos pavyzdžių, suponuojančių išvadą, kad teismų praktika aktualiu teisės taikymo ir aiškinimo klausimu yra išsiskyrusi.
57. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tenkino pareiškėjų prašymą iš dalies ir atnaujino procesą administracinės bylos dalyje dėl Sprendimo 4 ir Sprendimo 5 dalių, kuriomis nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams A. K. ir M. P. atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 36 mėnesius (3 metus)nuo sprendimo priėmimo dienos.
Išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
58. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento priimtų sprendimų, kuriais pareiškėjams M. P., A. K. ir T. K. atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei kuriais pareiškėjams M. P. ir A. K. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką bei nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, pagrįstumo ir teisėtumo.
59. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjų skundą dėl ginčijamų sprendimų. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė pareiškėjų apeliacinį skundą.
60. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2023 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eP-72-415/2023 tenkino pareiškėjų M. P. ir A. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2098-552/2023 dėl Migracijos departamentų sprendimų panaikinimo iš dalies ir perdavė bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai.
61. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1611-662/2015; išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3771-520/2016; išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017). Atnaujinus procesą byloje, teismas nagrinėja bylą iš naujo, neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai, t. y. teismas patikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A438-993/2014; išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1433-146/2015).
62. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eP-72-415/2023, procesas šioje byloje buvo atnaujintas ne visa apimtimi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gruodžio 13 d. nutartyje konstatavo, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, nors ir pasisakė dėl naujų aplinkybių aspekto, tačiau nepateikė aktualiu teisiniu reguliavimu pagrįstų teisinių argumentų, kodėl Sprendimo 4 ir Sprendimo 5 dalys, kuriomis uždraudžiama pareiškėjams atvykti į Šengeno zoną 3 metų laikotarpiui, yra teisėtos ir pagrįstos, o tai reiškia, kad buvo padaryta teisės taikymo klaida, t. y. nepatikrinta, ar tinkamai nustatytos konkrečios taikytinos teisės aktų (SIS reglamento ar Reglamento (ES) 2018/1861) nuostatos ir, atsižvelgiant į jose įtvirtintas taisykles, nevertintos reikšmingos faktinės aplinkybės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tenkino pareiškėjų prašymą iš dalies ir atnaujino procesą administracinės bylos dalyje dėl Sprendimo 4 ir Sprendimo 5 dalių, kuriomis nuspręsta įtraukti perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą dėl draudimo pareiškėjams A. K. ir M. P. atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 36 mėnesius (3 metus) nuo sprendimo priėmimo dienos.
63. Atitinkamai, laikydamasi apibrėžtų atnaujinto proceso ribų, išplėstinė teisėjų kolegija šioje byloje tikrindama Sprendimo 4 ir Sprendimo 5 aptartų dalių pagrįstumą ir teisėtumą, nustatys konkrečias byloje taikytinas teisės aktų nuostatas ir, atsižvelgdama į jose įtvirtintas taisykles, įvertins reikšmingas faktines aplinkybes.
Dėl byloje aktualaus teisinio reguliavimo
64. Nagrinėjamoje byloje ginčijamos 2023 m. kovo 6 d. priimtų Migracijos departamento sprendimų (Sprendimas 4 ir Sprendimas 5) dalys, kuriomis nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams A. K. ir M. P. atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 36 mėnesius (3 metus) nuo sprendimo priėmimo dienos pagrįstumas ir teisėtumas.
65. Pareiškėjų nuomone, atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, vadovavosi negaliojančia SIS reglamento redakcija, o pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė nacionalines ir ES teisės normas.
66. Įstatymo 133 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Tokia tvarka nustatyta 2005 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (nagrinėjamai bylai aktuali 2020 m. birželio 3 d. nutarimo redakcija).
67. Taisyklių 15 punkto pirmoje pastraipoje nurodyta, kad duomenys iš sąrašo teikiami centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (ES) 2018/1861, 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.
68. Išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į šiam ginčui aktualų SIS reglamento galiojimo aspektą.
69. SIS – tai bendra informacinė sistema, leidžianti valstybių narių kompetentingoms institucijoms bendradarbiauti, keičiantis įvairių politikos krypčių įgyvendinimui būtina informacija, siekiant sukurti erdvę be vidinių sienų kontrolės. Šios sistemos pagalba minėtos institucijos, naudodamos automatinę paiešką, gali gauti informaciją apie perspėjimus dėl asmenų arba daiktų. Gauta informacija visų pirma naudojama policijos ir teismų bendradarbiavimui baudžiamosiose bylose, siekiant vykdyti asmenų kontrolę prie išorinių sienų arba nacionalinėje teritorijoje ir išduodant vizas bei leidimus gyventi. Dėl to SIS yra būtinas Šengeno erdvės komponentas, taikant Šengeno nuostatas asmenų judėjimui ir užtikrinant aukšto lygio saugumą šioje srityje. Atsižvelgiant į tai, labai svarbu nuosekliai laikytis įvairių politikos krypčių, susijusių su išorinių sienų kontrole, vizomis, imigracija bei policijos ir teismų bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose (Europos Bendrijų Komisijos pasiūlymas Nr. KOM(2005) 236 galutinis dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – Komisijos pasiūlymas), p. 3).
70. Pagrindinės teisinės nuostatos, reglamentuojančios SIS, buvo išdėstytos 1990 m. birželio 19 d. Konvencijoje dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (toliau – ir Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo) 92–119 straipsniuose. Tuo metu šis teisinis reguliavimas buvo priimtas tarpvyriausybiniu lygiu, o, įsigaliojus Amsterdamo sutarčiai, buvo įtrauktas į Europos Sąjungos institucinę bei teisinę sistemą (Komisijos pasiūlymas, p. 4).
71. Minėtą reglamentavimą pakeitė 2006 m. gruodžio 20 d. priimtas SIS reglamentas, kurio 24 straipsniu vadovavosi byloje ginčijamus sprendimus priėmęs atsakovas.
72. 2018 m. lapkričio 28 d. buvo priimtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006. Taigi Reglamentu (ES) 2018/1861 buvo pakeistos tam tikros SIS reglamento nuostatos ir buvo numatytas vėlesnis SIS reglamento panaikinimas.
73. Dėl SIS reglamento pakeitimo pažymėtina, kad Reglamento (ES) 2018/1861 63 straipsniu buvo atlikti SIS reglamento 6, 11, 15, 17, 20, 21, 22, 26 straipsnių pakeitimai, SIS reglamentas taip pat buvo papildytas 27a ir 27b straipsniais. Taigi SIS reglamento 24 straipsnio, kuris aktualus nagrinėjamai bylai, turinys nekito iki SIS reglamento galiojimo pabaigos.
74. Dėl SIS reglamento panaikinimo pažymėtina, jog Reglamento (ES) 2018/1861 65 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyta, kad SIS reglamentas panaikinamas nuo Reglamento (ES) 2018/1861 taikymo pradžios dienos, kaip nustatyta 66 straipsnio 5 dalies pirmoje pastraipoje. Reglamento (ES) 2018/1861 66 straipsnio 5 dalis įtvirtina, kad šis reglamentas taikomas nuo dienos, nustatytos pagal 2 dalį. Pastarojoje dalyje numatyta Komisijos pareiga priimti sprendimą, nustatantį datą, nuo kurios SIS pradeda veikti pagal šį reglamentą. Tokį sprendimą Komisija priėmė 2023 m. sausio 30 d. (Komisijos įgyvendinimo sprendimas (ES) 2023/201, kuriuo nustatoma data, nuo kurios pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2018/1861 ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2018/1862 pradės veikti Šengeno informacinė sistema), kurio 1 straipsnyje nurodyta, kad Šengeno informacinė sistema pagal Reglamentą (ES) 2018/1861 ir Reglamentą (ES) 2018/1862 pradės veikti 2023 m. kovo 7 d. Kitaip tariant, aptartos ES teisės aktų nuostatos patvirtina, kad SIS reglamentas nustojo galioti nuo 2023 m. kovo 7 d.
75. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad 2023 m. kovo 6 d. atsakovo priimtiems šioje byloje ginčijamiems sprendimams taikytinos SIS reglamento 24 straipsnio nuostatos. Taigi pareiškėjų argumentai, kad atsakovas priėmė ginčijamus sprendimus, vadovaudamasis negaliojančia SIS reglamento redakcija, laikytini nepagrįstais, todėl jie atmetami.
Dėl ginčijamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo
76. SIS reglamento 24 straipsnis nustato perspėjimų apie draudimą atvykti ar apsigyventi pateikimo sąlygas. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Pagal šio straipsnio 2 dalį, perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Toliau nurodoma, kad „tokia padėtis susidaro pirmiausia tuomet, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra pagrįstų priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkias nusikalstamas veikas, arba yra aiškių įrodymų, kad jis ketina tokias nusikalstamas veikas padaryti valstybės narės teritorijoje“.
77. Aptariamo straipsnio lingvistinis ir sisteminis–loginis aiškinimas atskleidžia, kad ES teisės aktų leidėjas nusprendė išskirti minėtuose a ir b punktuose apibrėžtas situacijas ir expressis verbis įtvirtinti kaip atvejus, kai SIS reglamento taikymo kontekste trečiosios šalies piliečio buvimas valstybės narės teritorijoje laikytinas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės arba nacionaliniam saugumui. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nuostatoje vartojama formuluotė „pirmiausia tuomet, kai“ reiškia, jog toks ES teisės aktų leidėjo pasirinktas sąrašas yra pavyzdinis, taigi, nebaigtinis. Kitaip tariant, aptariamas reglamentavimas nereiškia, kad SIS reglamento taikymo kontekste trečiosios šalies piliečio buvimas valstybės narės teritorijoje negali būti laikomas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės arba nacionaliniam saugumui kitais, SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose nenurodytais, atvejais.
78. Atkreiptinas dėmesys, kad SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalyje vartojama formuluotė „perspėjimas įvedamas“, o to paties straipsnio 3 dalyje vartojama formuluotė „perspėjimas taip pat gali būti įvestas“. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, tai sudaro prielaidas išvadai, kad pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalį kompetentingoms institucijoms tenka pareiga įvesti perspėjimą, kai trečiosios šalies piliečio buvimas valstybės narės teritorijoje kompetentingų institucijų pripažįstamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės arba nacionaliniam saugumui. Tokį vertinimą pagrindžia ir Europos Komisijos vienoje iš ataskaitų dėl SIS reglamento veikimo dėstoma pozicija, kad, pagal SIS reglamentą, „reikalaujama, kad perspėjimas būtų įvedamas tik tam tikromis aplinkybėmis: kai pagrindinis sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui (24 straipsnio 2 dalis)“ (2016 m. gruodžio 21 d. Komisijos tarnybų darbo dokumentas SWD(2016) 450 final, papildantis Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) vertinimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 5 dalį, 43 straipsnio 3 dalį, 50 straipsnio 5 dalį ir Sprendimo 2007/533/TVR 59 straipsnio 3 dalį, 66 straipsnio 5 dalį, p. 34).
79. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad, esant SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms, kompetentingoms institucijoms tenkanti pareiga įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą negali būti suprantama kaip suteikianti joms neribotą nuožiūros laisvę veikti šiuo tikslu. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiame kontekste itin svarbus atsakingo valdymo principas, kuris suponuoja visų valstybės institucijų ir pareigūnų pareigą vykdyti savo funkcijas, vadovaujantis Konstitucija, teise, veikiant Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 26 d. išvadą, 2014 m. gegužės 27 d., 2016 m. gruodžio 22 d. nutarimus). Kitaip tariant, kompetentingų institucijų veiksmai nagrinėjamoje srityje negali būti vertinami atsietai nuo procedūriniu aspektu reikšmingo teisinio reguliavimo, kuris yra conditio sine qua non (būtina sąlyga) įvesti perspėjimą į SIS II.
80. Duomenų teikimo centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai reglamentavimo aspektu Įstatymo 133 straipsnio 7 dalis referuoja tik į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą tvarką. Pastaroji tvarka (Taisyklių 3 punktas) nustato, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinis sąrašas tvarkomas ir duomenys iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikiami laikantis Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų ir taisyklių nuostatų.
81. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad duomenų perdavimui antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai taikytinų reikalavimų aspektu svarbus teisinis reguliavimas, nustatytas ES teisės normose. SIS reglamento 21 straipsnis įtvirtinta, kad, prieš pateikdama perspėjimą, valstybė narė nustato, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS II. Kaip minėta šio procesinio sprendimo 73 punkte, Reglamento (ES) 2018/1861 63 straipsniu buvo pakeistas, be kita ko, SIS reglamento 21 straipsnis, papildant jį nauja pastraipa, kurioje nustatyta kad „kai 24 straipsnio 2 dalyje nurodytas sprendimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi šalyje yra susijęs su teroristiniu nusikaltimu, atvejis laikomas pakankamai adekvačiu, atitinkamu ir svarbiu, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS II. Dėl su visuomenės ar nacionaliniu saugumu susijusių priežasčių išimtiniais atvejais valstybės narės gali neįvesti perspėjimo, kai dėl jo gali būti trukdoma atlikti oficialius ar teisinius paklausimus, tyrimus ar procedūras“.
82. Taigi, įvedant perspėjimą į SIS II, taikomas proporcingumo reikalavimas, išnagrinėjant, ar konkretus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS II. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, iš proporcingumo principo kylantys imperatyvai nagrinėjame kontekste yra itin reikšmingi, atsižvelgiant į tai, kad perspėjimo įvedimas į SIS II iš esmės riboja galimybę asmeniui patekti į Šengeno erdvę, o tai susiję su kitų asmens teisių, pavyzdžiui, teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, ribojimu.
83. Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į reglamentų, kaip ES teisės aktų, veikimo ir taikymo ypatybes. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 2 dalį, reglamentai taikomi visuotinai. Jie yra privalomi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse, nereikalaujant jokių nacionalinių jų įgyvendinimo nuostatų. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, jog reglamentas dėl savo paties pobūdžio ir vietos Sąjungos teisės šaltinių sistemoje veikia iš karto ir gali suteikti fiziniams asmenims teises, kurias nacionaliniai teismai privalo ginti. Tiesioginis reglamento taikymas reiškia, kad jo įsigaliojimas ir palankus ar nepalankus taikymas tam tikriems teisės subjektams nepriklauso nuo jokių nacionalinės teisės priemonių priėmimo, nes griežtas šio įsipareigojimo laikymasis yra privaloma vienalaikio ir vienodo reglamentų taikymo visoje Europos Sąjungoje sąlyga (žr., pvz., 2011 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimą Bureau national interprofessionnel du Cognac sujungtose bylose C-4/10 ir C-27/10, EU:C:2011:484).
84. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos teismai ir viešojo administravimo subjektai privalo tiesiogiai taikyti reglamentus, neieškodami jų nuostatas perkeliančių nacionalinių teisės aktų (2009 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I143-18/2009, 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-566-662/2017, 2022 m. birželio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-5-502/2022). Tačiau valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones, jeigu nepažeidžia jo tiesioginio taikymo, neiškraipo jo, kaip Sąjungos teisės akto, pobūdžio ir jei patikslina šiuo reglamentu joms suteiktos diskrecijos įgyvendinimą, nepažeisdamos jo nuostatų (žr., pvz., 2016 m. liepos 7 d. Teisingumo Teismo sprendimą Občina Gorje, C-111/15, EU:C:2016:280). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi požiūrio, kad nacionaliniai poįstatyminiai aktai taikytini tiek, kiek reglamentuose apibrėžtos diskrecijos ribose juos papildo ar patikslina (2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014, 2015 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-762-502/2015, 2022 m. birželio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-5-502/2022).
85. Apibendrinant darytina išvada, kad, prieš įvedant perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį, be kita ko, atitinkamo asmens teisei patekti į Šengeno erdvę, teisei į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir kt.
86. Šiuo aspektu pastebėtina, kad tokia su proporcingumo principo įgyvendinimu siejama kompetentingų institucijų pareiga ne kartą akcentuota ir LVAT praktikoje. Motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, stokojantys Migracijos departamento sprendimai LVAT praktikoje pripažįstami neatitinkančiais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023 ir eA-2519-662/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024 ir pan.). Taigi, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, svarbu atkreipti dėmesį ir į kompetentingoms institucijoms tenkančią pareigą motvuoti jų priimamus administracinius aktus.
87. Be VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) įtvirtintą reglamentavimą bei būtinybę juo vadovautis nagrinėjamoje byloje.
88. Chartijos 41 straipsnyje nustatyta kiekvieno asmens teisė į gerą administravimą. Ši teisė reiškia, kad institucijos reikalus turėtų tvarkyti nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką (Chartijos 41 str. 1 d.). Chartijos 41 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teisė į gerą administravimą apima kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (a punktas); kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo (b punktas); administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus (c punktas).
89. Pagal Teisingumo Teismo praktiką, Chartijos 41 straipsnyje įtvirtinta teisė į gerą administravimą atspindi bendrą Sąjungos teisės principą (2014 m. gegužės 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas H. N. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform ir kt, byloje C-604/12, EU:C:2014:302, 49 p.). Šis straipsnis taip pat atspindi pareigą motyvuoti, laikomą bendruoju Sąjungos teisės principu, taikytinu valstybėms narėms, kai jos įgyvendina šią teisę (šiuo klausimu žr., pvz., 2020 m. lapkričio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Minister van Buitenlandse Zaken,
C-225/19 ir C-226/19, EU:C:2020:951, 34 punktą ir nurodytą jurisprudenciją). Remiantis teise į veiksmingą teisinę gynybą, garantuojamą Chartijos 47 straipsnyje, pateikti motyvai turi leisti, viena vertus, suinteresuotiesiems asmenims įvertinti, ar priimtas sprendimas gali turėti trūkumų, dėl kurių būtų galima ginčyti jo galiojimą, ir, kita vertus, jurisdikciją turinčiam teismui vykdyti teisėtumo kontrolę (šiuo klausimu žr., pvz., 2017 m. gegužės 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Berlioz Investment Fund, C-682/15, EU:C:2017:373, 84 p.).
90. Nuosekliai išplėtota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika atskleidžia, kad Chartijos nuostatos išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021 ir kt.).
91. Pabrėžtina ir tai, kad pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį Chartijos nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Todėl jie turi gerbti teises, laikytis principų ir juos taikyti pagal turimus atitinkamus įgaliojimus, nepažeisdami Sąjungos įgaliojimų, suteiktų jai Sutartimis, ribų. Kaip nurodoma Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtame dokumente „Su pagrindinių teisių chartija susiję išaiškinimai“, valstybių narių atžvilgiu iš Teisingumo Teismo teisminės praktikos vienareikšmiškai išplaukia, kad Sąjungos atžvilgiu apibrėžtas reikalavimas gerbti pagrindines teises yra privalomas valstybėms narėms tik tuo atveju, kai jų veiksmai įeina į Sąjungos teisės taikymo sritį (žr., pvz., 1989 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimą Wachauf, 5/88, EU:C:1989:321 ir kt.). Teisingumo Teismas aiškiai nurodo, kad dėl pagrindinių teisių apsaugos Bendrijos teisinėje tvarkoje atsirandantys reikalavimai yra taip pat privalomi valstybėms narėms, kai jos įgyvendina Bendrijos taisykles (žr., pvz., 2000 m. balandžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimą Kjell Karlsson ir kt., C-292/97, EU:C:2000:202). Ši Chartijoje įtvirtinta taisyklė taikoma centrinės valdžios institucijoms bei regioniniams ir vietiniams organams, taip pat viešiesiems organams, kai jos įgyvendina Sąjungos teisę (žr. „Su pagrindinių teisių chartija susiję išaiškinimai“, OL 2007 C303, p. 32).
92. Atsižvelgdama į tai, kad šioje administracinėje byloje nagrinėjamo ginčo santykius reglamentuoja inter alia tiesiogiai taikomas ES teisės aktas – SIS reglamentas, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju būtina tiesiogiai vadovautis aktualiomis Chartijos nuostatomis.
93. Apibendrindama išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, grindžiamas to asmens keliama grėsme nacionaliniam saugumui, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus.
94. Kitaip tariant, kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS II įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS II. Toks vertinimas implikuoja poreikį atsižvelgti į Sąjungos teisėje garantuojamas pagrindines teises (be kita ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą (Chartijos 7 str.), teisę dirbti (Chartijos 15 str.), laisvę užsiimti verslu (Chartijos 16 str.), teisę į nuosavybę (Chartijos 17 str.) ir įvertinti galimybę taikyti kitas, tas teises mažiau ribojančias priemones, kurios taip pat leistų veiksmingai užtikrinti nacionalinį saugumą.
95. Vertinant perspėjimo įvedimo į SIS II proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose ES valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir pan.
96. Be to, pastebėtina, kad sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį ir perspėjimo įvedimas į SIS II turi (gali turėti) skirtingą poveikį atitinkamo asmens teisių suvaržymui. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, atitinkami sprendimai turėtų būti motyvuojami atsižvelgiant į individualias aplinkybes. Tai reiškia, kad sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį ir sprendimas įvesti perspėjimą į SIS II ne kiekvienu atveju bus grindžiami identiškais motyvais. Kaip minėta, priimant sprendimą įvesti perspėjimą į SIS II turi būti atliktas vertinimas proporcingumo aspektu.
97. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčijamuose sprendimuose apskritai nėra motyvų, atskleidžiančių, ar iš SIS reglamento (su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (ES) 2018/1861) 21 straipsnio kylanti pareiga vertinti kiekvieno iš pareiškėjų atžvilgiu įvesto perspėjimo į Šengeno informacinę sistemą proporcingumą buvo tinkamai įvykdyta. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, jog šios ginčijamų sprendimų dalys negali būti laikomos teisėtomis. Atitinkamai skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keičiamas ir aptartos ginčijamų sprendimų dalys, kuriomis įvestas perspėjimas į SIS II, yra naikinamos (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 d. 5 ir 6 p., ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p., 144 str. 1 d. 3 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
98. Pareiškėjai M. P. ir A. K. apeliaciniame skunde prašė priteisti iš atsakovo pareiškėjų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pareiškėjai įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, jog jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos nagrinėti iš naujo, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
99. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme bei teikdami prašymą atnaujinti procesą, pareiškėjai nesuformulavo reikalavimo priteisti bylinėjimosi išlaidas, t. y. jie nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (ABTĮ 41 str. 1 d.), todėl prašymo dalis dėl išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bei teikiant prašymą atnaujinti procesą apeliacinės instancijos teisme, netenkinama.
100. Pagal ABTĮ 35 straipsnio 2 dalį, už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 eurų žyminis mokestis. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, skundus (prašymus, pareiškimus) paduodant teismui tik elektroninėmis ryšių priemonėmis, mokama 75 proc. už atitinkamą skundą (prašymą, pareiškimą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Pareiškėjo atstovas pateikė duomenis, jog pareiškėjai T. K., A. K. ir M. P. sumokėjo po 12 Eur dydžio žyminį mokestį už pateiktą apeliacinį skundą. Kadangi už vieną apeliacinį skundą mokamas tik vienas nustatyto dydžio mokėjimas, nepriklausomai nuo pareiškėjų skaičiaus, įskaitytina visų trijų pareiškėjų sumokėto žyminio mokesčio dalis (po 3,75 Eur nuo kiekvieno pareiškėjo sumokėtos sumos, iš viso 11,25 Eur), o kita dalis grąžintina pareiškėjams kaip žyminio mokesčio permoka (po 8,25 Eur kiekvienam pareiškėjui). Kadangi pareiškėjai sumokėjo 11,25 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą, atsižvelgus į tai, kad jų skundas tenkintas iš dalies, todėl pareiškėjams iš atsakovo priteistina 3,75 Eur (11,25 Eur x 0,3) žyminio mokesčio suma.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40–41 straipsniais, 144 straipsnio 1 dalies 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų M. P., A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 19 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjų M. P., A. K. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. 23S23497 dalį, kuria nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo M. P. atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų ES valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2023 m. kovo 6 d. iki 2026 m. kovo 5 d.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. 23S23486 dalį, kuria nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo A. K. atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų ES valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2023 m. kovo 6 d. iki 2026 m. kovo 5 d.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjams iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 3,75 Eur (tris eurus septyniasdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų.
Grąžinti pareiškėjams T. K., A. K. ir M. P. po 8,25 Eur (aštuonis eurus dvidešimt penkis centus) už apeliacinį skundą sumokėtą žyminio mokesčio permoką.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Veslava Ruskan
Ernestas Spruogis
Skirgailė Žalimienė