Civilinė byla Nr. e3K-3-317-378/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01818-2017-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2,
3.1.1.2.2, 3.2.4.8.2, 3.2.6.1317
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. E. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. E. ieškinį atsakovams A. V., A. V., valstybės įmonei Registrų centrui, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių teisę į nešališką teismą, prejudicinius faktus, deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas pareikštu ieškiniu prašė: priteisti iš atsakovų A. V., A. V., VĮ Registrų centro ir Lietuvos Respublikos 43 443 Eur turtinės žalos atlyginimą; priteisti iš atsakovų A. V., A. V., VĮ Registrų centro ir Lietuvos Respublikos 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; priteisti iš atsakovų A. V. ir A. V. 49 899,22 Eur turtinės žalos atlyginimą.
3. Nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teisme nagrinėjant jo ir atsakovės A. V. (E.) santuokos nutraukimo bylą (civilinės bylos Nr. 2-471-748/2012) šio teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – įrašas viešame registre dėl 0,0830 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės perleidimo draudimo, iki bus išnagrinėta Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-471-748/2012. Kauno apylinkės teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendimu nutraukdamas jo ir atsakovės santuoką šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą su kiemo statiniais padalijo lygiomis dalimis. Tuo tarpu Kauno apygardos teismas 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-86-555/2014, pakeisdamas minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, gyvenamąjį namą su kiemo statiniais priteisė A. V., o ieškovui K. E. – kompensaciją už sutuoktinei tenkančią didesnę turto dalį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atrankos kolegija, priėmusi K. E. kasacinį skundą, 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartimi tenkino jo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – įrašo viešame registre dėl draudimo A. V. perleisti nuosavybės teisę į žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir kiemo statinius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą kasacine tvarka, 2015 m. balandžio 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015, panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ta apimtimi, kuria gyvenamasis namas su kiemo statiniais buvo padalytas K. E. ir A. V. lygiomis dalimis.
4. Po to, kai Lietuvos Aukščiausiajame Teisme buvo priimtas ieškovo kasacinis skundas, 2014 m. rugsėjo 8 d. atsakovė A. V. sudarė žemės sklypo ir ant jo stovinčių gyvenamojo namo ir kiemo statinių dovanojimo sutartį, kuria ji ginčo turtą padovanojo savo tėvui A. V.. Kauno apygardos teismas 2015 balandžio 28 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-1230-259/2015, pripažino šią dovanojimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir taikė restituciją. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. kovo 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-104-464/2016, Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą. Dovanojimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia, nes buvo pripažinta tariamuoju sandoriu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 straipsnis), taip pat dėl imperatyvių teisės normų pažeidimo (CK 1.80 straipsnis), kadangi ją sudarant dar galiojo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės, atsižvelgiant į tai, kad tuo metu dar nebuvo įsiteisėjusi santuokos nutraukimo byloje priimta Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartis, kuria nutarta panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-471-748/2012 taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Todėl atsakovė VĮ Registrų centras neturėjo jokio teisėto pagrindo, galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, išduoti pažymą dovanojimo sandoriui sudaryti.
5. Dėl neteisėtų atsakovų veiksmų, dėl kurių buvo sudarytas fiktyvus dovanojimo sandoris, ieškovas, negalėdamas viešame registre įregistruoti savo nuosavybės teisių į sau priklausančią turto dalį ir elgtis su tuo turtu kaip savininkas, patyrė turtinės ir neturtinės žalos, šią privalo atlyginti atsakovai. Dėl neteisėtų atsakovų veiksmų ieškovas negalėjo apdrausti jam patikėto turto ir gauti saugos tarnybų paslaugų, todėl jo veikla, t. y. senovinių automobilių restauravimas, kurią jis vykdė savo namuose, tapo neįmanoma. Be to, neteisėti atsakovų veiksmai ir 2015 m. balandžio 25 d. incidentas buvo ta priežastis, dėl kurios užsakovai vienašališkai nutraukė su ieškovu restauravimo darbų atlikimo sutartis, dėl to ieškovas neteko 43 443 Eur pajamų. Ieškovas taip pat nurodė, kad, sudarius dovanojimo sandorį, vieninteliu žemės sklypo, gyvenamojo namo ir statinių savininku tapo atsakovas A. V., šis kreipėsi į teismą dėl ieškovo iškeldinimo iš užimamų patalpų. Kadangi teismo pranešimas apie bylą buvo įteiktas ieškovui per jo darbovietę, kitiems asmenims tapo žinomos tikrovės neatitinkančios ieškinyje nurodytos aplinkybės, ieškovas patyrė didžiulę gėdą, pažeminimą, sumažėjo jo bendravimo galimybės, buvo paniekinta jo reputacija. Nurodė, kad savo neturtinę žalą vertina 15 000 Eur.
6. Ieškovas taip pat nurodė, jog pagal 2005 m. sausio 2 d. ir 2006 m. balandžio 2 d. sudarytas jungtinės veiklos sutartis atsakovas A. V. įsipareigojo paskolinti ieškovui 180 000 Lt (52 131,60 Eur), tačiau pervedė tik dalį pinigų – 8000 Lt (2316,96 Eur), o likusią pinigų sumą, tikėtina, galėjo pervesti į savo dukters A. V. sąskaitas 2005–2010 metų laikotarpiu. Nors ieškovas 2010 m. vasario 24 d. sudarytos Nekilnojamojo turto perdavimo už skolą sutarties pagrindu perdavė atsakovui A. V. 180 000 Lt (52 131,60 Eur) vertės kitą savo nekilnojamąjį turtą, tačiau jis negavo iš atsakovo A. V. žadėtų paskolinti pinigų. Dėl to šeimos namo statybai ieškovas pasiskolino ir išleido papildomai 283 500 Lt (82 107,27 Eur). Be to, atsakovė A. V. nepagrįstai inicijavo procesą dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo, dėl to ieškovas patyrė dar papildomai 84,58 Eur išlaidų. Iš viso ieškovas dėl šių neteisėtų atsakovų A. V. ir A. V. veiksmų patyrė 49 899,22 Eur žalos (49 814,64 Eur + 84,58 Eur).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.
8. Teismas nusprendė, kad ieškovas neįrodė civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų. Kauno apylinkės teismo 2012 m. gegužės 5 d. nutartimi santuokos nutraukimo byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių (įrašo viešame registre dėl žemės sklypo nuosavybės teisės perleidimo draudimo) galiojimo terminas buvo apibrėžtas nurodant įvykį, kuris neišvengiamai turi įvykti – Kauno miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-471-748/2012 išnagrinėjimą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 331 straipsnio 6 dalimi, civilinė byla laikoma išnagrinėta apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną – nagrinėjamu atveju 2014 m. gegužės 28 d. Nekilnojamojo turto registre įrašas dėl draudimo perleisti nuosavybės teises į žemės sklypą galiojo nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2014 m. rugsėjo 2 d. Antrasis draudimas perleisti žemės sklypą, taip pat pastatą ir kitus statinius įregistruotas 2014 m. rugsėjo 11 d., kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atrankos kolegija 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3P-21/2014 taikė laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl draudimo A. V. (E.) perleisti nuosavybės teisę į žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir kiemo statinius. Kadangi 2014 m. rugsėjo 8 d. draudimas perleisti nuosavybės teises į minėtus nekilnojamojo turto objektus nebuvo registruotas viešame registre, VĮ Registrų centras turėjo teisėtą pagrindą išduoti notarui pažymą sandoriui sudaryti. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas nusprendė nesant neteisėtų VĮ Registrų centro ar teismo veiksmų.
9. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl 43 443 Eur žalos, grindžiamos ieškovo negautomis pajamomis nutraukus automobilių restauravimo darbų atlikimo sutartis, nurodė, kad ieškovo teisėtas lūkestis gauti restauravimo darbų pajamas pagal pasirašytas sutartis turėjo atsirasti ne pasirašius sutartis, o laiku ir kokybiškai atlikus restauravimo darbus. Tarp ieškovo ir atsakovų A. V. ir A. V. gana ilgą laiką tarpusavio santykiai buvo įtempti, ginčas dėl turto dalybų teismine tvarka nebuvo išspręstas. Ieškovas, 2014 m. sausio 19 d. ir 2014 m. kovo 24 d. sudarydamas sutartis dėl antikvarinių automobilių restauravimo darbų, žinojo, kad jis neturi jokių teisių į žemės sklypą, kuriame ketino vykdyti veiklą. Taigi ieškovas žinojo galimo elgesio riziką ir galėjo prognozuoti pasekmes. Byloje nėra įrodymų, jog ieškovas kada nors buvo atlikęs ir gavęs teisėtų pajamų iš antikvarinio automobilio restauravimo darbų. Paminėtų sutarčių nutraukimo faktas nepatvirtina, jog šios sutartys buvo nutrauktos dėl atsakovų kaltės. Dovanojimo sandorio pripažinimas negaliojančiu ir ieškovo netikras lūkestis gauti ateityje pajamų nesusiję priežastiniu ryšiu ir nesudaro pagrindo taikyti deliktinę atsakomybę.
10. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovas neįrodė, jog jis patyrė 49 814,64 Eur turtinę žalą po to, kai pagal 2005 m. sausio 2 d. ir 2006 m. balandžio 2 d. sudarytas jungtinės veiklos sutartis jam nebuvo perduotos lėšos. Byloje pateikta 2010 m. vasario 24 d. Nekilnojamojo turto perdavimo už skolą sutartis sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovas A. V. tinkamai įvykdė lėšų perdavimo ieškovui pareigą.
11. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl 84,58 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo, nurodė, kad ieškovas nepagrindė, kaip Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-293-199/2014, iš ieškovo į valstybės biudžetą priteistos bylinėjimosi išlaidos yra priežastiniu ryšiu susijusios su atsakovės tariamai neteisėtais veiksmais.
12. Dėl ieškovo prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiam dėl teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie pirmiausia nustatomi atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį. Ieškovas, nurodydamas, kad jam neigiamas pasekmes sukėlė atsakovo A. V. ieškinys, kuriame buvo nurodytos tikrovės neatitinkančios faktinės aplinkybės, ir teismo pranešimo įteikimas per darbovietę, nepateikė įrodymų, reikalingų nustatant akivaizdžius neigiamus jo gyvenimo pokyčius.
13. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2020 m. sausio 23 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 24 d. sprendimą paliko nepakeistą.
14. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl dovanojimo sandorį patvirtinusio notaro kaip trečiojo asmens įtraukimo į bylą, nurodė, kad bylos faktinės aplinkybės ir ieškovo išdėstyta pozicija neleidžia teigti, kad notarą ir ieškovą sieja materialusis teisinis santykis ar kad civilinės bylos išnagrinėjimo rezultatas galėtų turėti įtakos jo teisėms ir pareigoms. Be to, ir apeliacinį procesą reglamentuojančios teisės normos nenustato procese pirmosios instancijos teisme nedalyvavusio asmens įtraukimo į apeliacinį procesą galimybės, o pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo prašymą įtraukti notarą į bylą kaip trečiąjį asmenį.
15. Apeliacinės instancijos teismas ieškovo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo laikė nepagrįstais. Nurodė, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovas pasinaudojo savo teise reikšti nušalinimą bylą nagrinėjusiai teisėjai, tačiau Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi nušalinimo pareiškimo netenkino. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas nepaneigė preziumuojamo teismo (teisėjos) nešališkumo, o jo nurodytos aplinkybės nelemia bylą nagrinėjančio teismo šališkumo nei objektyviąja, nei subjektyviąja prasme. Teismas pažymėjo, kad procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjo nušalinimo pagrindas. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis.
16. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl prašymo iš visų Lietuvos bankų išreikalauti į bylą atsakovės A. V. banko sąskaitų išrašus nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., nurodė, kad, siekiant nustatyti ieškovo įrodinėjamas aplinkybes, nėra būtini duomenys apie atsiskaitymą tarp ieškovo ir atsakovo A. V., nes tiek ieškovui, tiek atsakovei A. V. atsakovo A. V. skolintos lėšos buvo skirtos statyboms gyvenamojo namo, kuris po ieškovo ir atsakovės santuokos nutraukimo buvo padalytas lygiomis dalimis, nesant pagrindo konstatuoti, jog įgyvendinant jungtinės veiklos sutartis atsakovė galėjo gauti didesnę finansinę naudą nei ieškovas.
17. Nurodė, kad 2010 m. vasario 24 d. notarinės formos Nekilnojamojo turto perdavimo už skolą sutarties sudarymo aplinkybės pakankamai aiškios. Pagal šios sutarties 3.2 papunktį ieškovas už 180 000 Lt (52 131,60 Eur) skolą pagal jungtinės veiklos sutartis perdavė šios sutarties 2.1, 2.2, 2.3 papunkčiuose nurodytą turtą A. V. ir I. V. bendrojon jungtinėn nuosavybėn.
18. Teismas taip pat pripažino nesant duomenų, kad atsisakymas išsireikalauti ieškovo prašomus atsakovės A. V. sąskaitų duomenis būtų lėmęs neteisingą bylos išnagrinėjimą. Byloje nustatyti prejudiciniai faktai patvirtina, jog tokių duomenų išreikalavimas būtų perteklinis ir vilkintų šios civilinės bylos išnagrinėjimą. Kauno apylinkės teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendimu santuokos nutraukimo byloje nustatė, jog A. V. lėšos pagal jungtinės veiklos sutartis buvo pervedamos dalimis į A. V. asmeninę sąskaitą ar tiesiogiai tiekėjams arba perduodamos grynaisiais pinigais. Teismas taip pat nustatė, jog buvę sutuoktiniai gavo po 180 000 Lt (52 131,60 Eur) paskolas gyvenamojo namo statyboms iš A. V. ir I. V.. A. V. pardavė sau asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą už 278 000 Lt (80 514,37 Eur) ir 2007 m. rugsėjo 17 d. grąžino A. V. 180 000 Lt (52 131,60 Eur) skolą, o ieškovas K. E. perdavė asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą – žemės sklypą ir butą A. V. ir I. V. už 180 000 Lt (52 131,60 Eur) skolą pagal jungtinės veiklos sutartis. Nurodytos lėšos buvo skirtos ieškovo ir atsakovės gyvenamojo namo statybos darbams.
19. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovų civilinės atsakomybės sudarius dovanojimo sutartį, sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog ieškovas neįrodė, kad dovanojimo sutarties pripažinimas negaliojančia ir ieškovo lūkestis ateityje gauti darbinių pajamų galėjo būti įgyvendintas, nes nebuvo nustatyti atsakovų neteisėti veiksmai, dėl kurių būtų pagrindas jiems taikyti deliktinę atsakomybę.
20. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad neturi pagrindo nesiremti prejudiciniais faktais, nustatytais įsiteisėjusiuose teismo procesiniuose sprendimuose. Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2262-638/2016, Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. spalio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-573-798/2017 ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-915/2018 pagal K. E. ieškinį atsakovei A. V. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo konstatavo, jog ieškovas neįrodė, kad jis tikrai būtų gavęs restauravimo darbų atlikimo sutartyse nurodytas pajamas ir jų negavo dėl atsakovų kaltės.
21. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Kauno apygardos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1230-259/2015 ir Lietuvos apeliaciniame teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-104-464/2016, kuriose buvo sprendžiamas ginčas dėl 2014 m. rugsėjo 8 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, atsakovė VĮ Registrų centras nebuvo bylos šalis, nusprendė, kad minėtuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatytos aplinkybės neturi reikšmės vertinant Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmų teisėtumą. Be to, minėtoje civilinėje byloje buvo vertinami atsakovų A. V. ir A. V. veiksmų teisėtumas sudarant dovanojimo sandorį, o ne Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmai.
22. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, pripažino, kad, nenustačius žalos ieškovo sveikatai padarymo fakto, o ieškovui atsakovų civilinę atsakomybę siejant su savo patirtais dvasiniais išgyvenimais, darbinės reputacijos praradimu, kuriuos pirmosios instancijos teismas pripažino neįrodytais, neturtinės žalos atlyginimo ieškovui priteisimas nėra galimas.
23. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovų civilinės atsakomybės, kurios nurodomas atsiradimo pagrindas yra jungtinės veiklos sutarčių pažeidimas, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį dėl 49 814,64 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo, nes ieškovas neįrodė atsakovų neteisėtų veiksmų.
24. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad byloje yra pateikta Kauno miesto 24-ojo notarų biuro patvirtinta ieškovo ir atsakovo A. V. sudaryta Nekilnojamojo turto perdavimo už skolą sutartis, kuri sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovas A. V. paskolino ieškovui 180 000 Lt (52 131,60 Eur), o ieškovas 2010 m. vasario 24 d. Nekilnojamojo turto perdavimo už skolą sutarties pagrindu perdavė atsakovui nekilnojamąjį turtą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nors ieškovas nurodė, jog 2010 m. vasario 24 d. sutartį buvo verčiamas pasirašyti, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų tokias aplinkybes. Taip pat pažymėjo, jog Kauno apylinkės teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendime nustatė, jog A. V. lėšos pagal jungtinės veiklos sutartis buvo pervedamos dalimis į A. V. asmeninę sąskaitą ar tiesiogiai tiekėjams arba perduodamos grynaisiais pinigais. Teismas taip pat nustatė, jog buvę sutuoktiniai gavo po 180 000 Lt (52 131,60 Eur) paskolas gyvenamojo namo statyboms iš atsakovo A. V. ir I. V.. A. V. pardavė sau priklausantį butą už 278 000 Lt (80 514,37 Eur) ir 2007 m. rugsėjo 17 d. grąžino A. V. 180 000 Lt (52 131,60 Eur) skolą, o ieškovas perdavė asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą – žemės sklypą ir butą A. V. ir I. V. už 180 000 Lt (52 131,60 Eur) skolą pagal jungtinės veiklos sutartis Nr. 1 ir Nr. 2, o nurodytos lėšos yra šalių asmeninė nuosavybė, kuri buvo panaudota bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei sukurti.
25. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl 84,58 Eur turtinės žalos, kurią ieškovas patyrė Kauno apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-293-199/2014 ir Kauno apygardos teisme civilinėje byloje Nr. 2A-4-221/2016 dėl savo pastatytų statinių pripažinimo neteisėta statyba pagal A. V. skundą, atlyginimo, sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovas dėl šios ieškinio dalies neįrodė atsakovų deliktinės atsakomybės sąlygų, kadangi nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde šios sumos nedetalizavo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
26. Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 24 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 23 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:
26.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniais sprendimais buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio nuostatos.
26.2. Pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nekonstatavo nešališkumo principo pažeidimo, kartu ir absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, įtvirtinto CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte, buvimo:
26.2.1. parengiamųjų teismo posėdžių metu teisėja akivaizdžiai demonstravo savo šališką poziciją;
26.2.2. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis, kuria išspręstas nušalinimo klausimas, yra formali, nemotyvuota, o pats nušalinimo klausimas išspręstas neteisingai;
26.2.3. apeliacinės instancijos teismo išvados dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo nebuvimo neatitinka kasacinio teismo išaiškinimų, pateiktų civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-1075/2020, jog teismo šališkumą lemia nuorodos į kitą, nesusijusią teismo išnagrinėtą bylą pateikimas, remiantis joje nustatytomis tariamai prejudicinę reikšmę turinčiomis faktinėmis aplinkybėmis, kai realiai jos nepateko į tos bylos nagrinėjimo ribas;
26.2.4. tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai rėmėsi Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendime santuokos nutraukimo byloje nustatytomis aplinkybėmis, neatsižvelgdami į tai, kad toje civilinėje byloje skyrėsi dalyvaujantys asmenys, ieškinio dalykas bei teisinis ir faktinis pagrindas, taip pažeidė ieškovo teisę į nešališką teismą;
26.2.5. santuokos nutraukimo byloje Nr. 2-1588-748/2013 teismas nesprendė ginčo tarp ieškovo ir atsakovų dėl prievolių, atsiradusių finansuojant gyvenamojo namo statybas, todėl paskolos suteikimo, pinigų už paskolą nesumokėjimo ieškovui aplinkybės turi būti nustatomos nagrinėjamoje byloje sprendžiant žalos atlyginimo klausimą; nurodytos aplinkybės santuokos nutraukimo byloje neįėjo į bylos nagrinėjimo ribas ir nebuvo teisiškai reikšmingos; nors santuokos nutraukimo byloje teismas pasisakė dėl nagrinėjamai bylai reikšmingų aplinkybių, tačiau jos nagrinėjamai bylai nesukelia teisinių pasekmių; teisiškai reikšmingos šioje byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo įvertinimui aplinkybės (susijusios su šalių santykiais, jų kvalifikavimu, žalos dydžiu ir atsakovų nesąžiningumu) turėjo būti nustatytos nagrinėjamoje byloje išreikalavus ieškovo prašomus įrodymus.
26.3. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad VĮ Registrų centras turėjo teisėtą pagrindą 2014 m. rugsėjo 8 d. išduoti notarui pažymą sandoriui, nes draudimas perleisti nuosavybės teises į paminėtus nekilnojamojo turto objektus Nekilnojamojo turto registre nebuvo registruotas, yra nepagrįsta:
26.3.1. teismas ignoravo prejudicinius faktus, nustatytus civilinėje byloje, kurioje buvo ginčijama 2014 m. rugsėjo 8 d. dovanojimo sutartis; apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas minėtą civilinę bylą, nurodė, kad dovanojimo sutartis buvo sudaryta tebesitęsiant ginčui dėl bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto padalijimo (procesas civilinėje byloje buvo užbaigtas po dovanojimo sandorio sudarymo); 2014 m. rugsėjo 8 d. dovanojimo sutartis teismo sprendimu buvo pripažinta niekine bei neteisėta dėl imperatyvių teisės normų pažeidimo ir fiktyvumo, nes ja buvo siekiama išvengti turto padalijimo santuokos nutraukimo byloje; apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas atsižvelgti į minėtoje civilinėje byloje nustatytas aplinkybes, pažeidė teisingumo principą;
26.3.2. VĮ Registrų centras neturėjo jokio teisėto pagrindo, galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, išduoti pažymą dovanojimo sandoriui sudaryti ir įregistruoti; VĮ Registrų centras privalėjo įregistruoti Kauno apylinkės teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę (draudimą perleisti nekilnojamąjį turtą) ir neturėjo teisės išregistruoti to draudimo iki 2010 m. balandžio 11 d.
26.4. Teismai nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl žalos atlyginimo, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus:
26.4.1. teismų išvados nepaneigia fakto, kad ieškovas negavo pajamų, nors pagrįstai tikėjosi jas gauti (pažeistas teisėtas lūkestis); ieškovui šias pajamas savo neteisėtais veiksmais sutrukdė gauti atsakovai, sudarydami dovanojimo ir panaudos sutartis;
26.4.2. teismai nevertino ir nepasisakė dėl 2015 m. balandžio 25 d. įvykusio incidento, dėl kurio nukentėjo ieškovo veiklos partneriai ir užsakovai; šio incidento metu atlikti atsakovų veiksmai buvo priežastis, dėl kurios užsakovas vienašališkai nutraukė restauravimo darbų atlikimo sutartį su ieškovu, dėl to ieškovas negavo numatytų 17 377,20 Eur pajamų; dėl tų pačių priežasčių nutraukus kitą sutartį, ieškovas neteko galimybės gauti 26 065,85 Eur pajamų ir dėl paniekintos reputacijos prarado savo verslo ateities perspektyvas;
26.4.3. ieškovas, neturėdamas viešo registro išrašo, patvirtinančio jo nuosavybės teises, negalėjo gauti draudimo ir saugos tarnybų paslaugų, kurios buvo būtinos jo veiklai, kadangi pagal savo sutartinius įsipareigojimus užsakovams ieškovas privalėjo užtikrinti jam patikėtų brangių antikvarinių daiktų saugumą; užsakovų pranešimuose aiškiai nurodyta, kad susitarimus dėl darbų atlikimo jie vienašališkai nutraukia, nes nėra saugu ieškovo dirbtuvėse laikyti jiems priklausantį brangų turtą;
26.4.4. teismai nepagrįstai nusprendė nesant priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir dėl tų veiksmų patirtos žalos;
26.4.5. teismai, priimdami galutinius procesinius sprendimus, nepagrįstai nesivadovavo teisėtų lūkesčių principu ir nepaaiškino, kodėl ieškovo lūkestis ateityje gauti pajamų yra netikras; teismai nepagrįstai netaikė CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos, kuria remiantis asmens negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, yra laikomos žala;
26.4.6. teismų išvada, kad 2005 m. sausio 2 d. ir 2006 m. balandžio 2 d. sudarytų jungtinės veiklos sutarčių pagrindu ieškovas gavo lėšas, yra nepagrįsta ir neatitinka tikrovės; teismai nepagrindė, kaip Nekilnojamojo turto perdavimo už skolą sutartis įrodo pinigų perdavimą;
26.4.7. teismų išvados, sprendžiant dėl reikalavimo priteisti 49 814,64 Eur žalos atlyginimą, yra nepagrįstos, padarytos pažeidus pareigą objektyviai ištirti ir įvertinti byloje esančius įrodymus, taip pat padėti ieškovui išreikalauti įrodymus, kurių jis pats dėl objektyvių priežasčių negali gauti; teismas visiškai neatsižvelgė į ieškovo paaiškinimus, garso įrašus ir kitus įrodymus, kad ieškovui žadėtus paskolinti pinigus atsakovas A. V. pervedinėjo į savo dukters sąskaitas; byloje nėra įrodymų, kad atsakovė A. V. perdavė ieškovui iš tėvo gautus pinigus; teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti atsakovės sąskaitų išrašus; pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė apklausti teismo posėdyje pačius atsakovus, kurie susitarę sukčiavo.
26.5. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pažeidė proceso teisės normą, reglamentuojančią rašytinių įrodymų išreikalavimą (CPK 199 straipsnis), tai turėjo įtakos neteisingam bylos išsprendimui ir ieškovo teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą pažeidimui (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis, CPK 263 straipsnio 1 dalis):
26.5.1. 2018 m. spalio 2 d. parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovui pakartotinai pareiškus prašymą išreikalauti reikšmingus įrodymus (atsakovės banko sąskaitų išrašus), taip pat į bylą kaip trečiąjį asmenį įtraukti dovanojimo sandorį patvirtinusį notarą ir pripažinti atsakovų dalyvavimą būtinu, pirmosios instancijos teismas juos atmetė be jokių motyvų; šie įrodymai būtų patvirtinę, kad nors atsakovas buvo įsipareigojęs pervesti ieškovui 180 000 Lt, tačiau pervedė tik 8000 Lt, likusią sumą pervedė į atsakovės sąskaitas, o atsakovė lėšas išgrynindavo ir atiduodavo savo tėvui arba pervesdavo į kitų asmenų ar savo kitas sąskaitas;
26.5.2. tokį patį reikalavimą dėl įrodymų išreikalavimo ieškovas pateikė kartu su apeliaciniu skundu, tačiau apeliacinės instancijos teismas šį prašymą atmetė, klaidingai nurodydamas, kad Kauno apylinkės teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendime nustatė, jog buvę sutuoktiniai gavo po 35 131,60 Eur (180 000 Lt) paskolos gyvenamojo namo statybai;
26.5.3. tai, kad teismas, neleistinai suvaržęs ieškovo teisę įrodinėti savo reikalavimų pagrįstumą, sprendime nurodė, jog ieškovas neįrodė atsakovų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, yra šiurkštus ieškovo teisės į teisingą teismą, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, pažeidimas;
26.5.4. skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai buvo priimti ieškovo atžvilgiu taikant veiksmingos teisės kreiptis į teismą ribojimą.
27. Atsakovai A. V. ir A. V. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 24 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 24 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:
27.1. Kasacinio skundo argumentai dėl civilinę bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusios teisėjos šališkumo yra nepagrįsti; kasacinio teismo išaiškinimas civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-1075/2020, kuriuo remiasi ieškovas, neturi precedento galios nagrinėjamoje byloje; minėtoje kasaciniame teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje teisėjo nešališkumo klausimas kilo tuo aspektu, kad teismas bylą išnagrinėjo pateikdamas nuorodas į kitą to paties teisėjo nagrinėtą bylą, į kurios nagrinėjimo ribas bylai išspręsti reikšmingos aplinkybės neįėjo; apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas.
27.2. Aplinkybes dėl pinigų pagal 2005 m. sausio 2 d. ir 2006 m. balandžio 2 d. jungtinės veiklos sutartis perdavimo ieškovui teismai aiškino ir nustatė, o ne tik laikė prejudiciniais faktais, nustatytais santuokos nutraukimo byloje; 2010 m. vasario 24 d. Nekilnojamojo turto perleidimo už skolą sutarties turinys ir faktas, kad šios sutarties ieškovas neginčijo, leido teismams daryti išvadą, kad atsakovas tinkamai įvykdė pareigas ieškovui, kilusias 2005 m. sausio 2 d. ir 2006 m. balandžio 2 d. sudarytų jungtinės veiklos sutarčių pagrindu; pirmosios instancijos teismas santuokos nutraukimo byloje priimtu sprendimu pripažino, kad buvę sutuoktiniai pagal jungtinės veiklos sutartis gavo iš atsakovo po 52 131,60 Eur (180 000 Lt) paskolos gyvenamojo namo statybai ir kad ieškovas, grąžindamas šią skolą, perdavė atsakovui sau priklausantį žemės sklypą ir butą.
27.3. Teismai, spręsdami dėl atsakovų civilinės atsakomybės, pagrįstai vadovavosi civilinėje byloje Nr. e2-2262-638/2016 pagal ieškovo ieškinį atsakovei A. V. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo teismų padaryta išvada, kad ieškovas neįrodė, jog jis tikrai būtų gavęs darbų sutartyse nurodytas pajamas ir jų negavo dėl atsakovės kaltės; teismai neturėjo pagrindo nagrinėjamoje byloje nesiremti prejudiciniais faktais, nustatytais įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais minėtoje civilinėje byloje (CPK 279 straipsnio 4 dalis); ankstesnėje žalos atlyginimo byloje teismų sprendimuose konstatuotos restauravimo sutarčių nutraukimo priežastys visiškai neatitinka nagrinėjamoje byloje ieškovo nurodomų šių sutarčių nutraukimo priežasčių; ieškovo nurodomos kitokios restauravimo darbų atlikimo sutarčių nutraukimo priežastys, nei yra nustatyta įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, yra akivaizdus siekis dar kartą bylinėtis dėl teismų jau nustatytų ir įgijusių prejudicinę reikšmę faktų, be to, tai galima vertinti kaip piktnaudžiavimą teise, nes dabar nagrinėjamoje byloje ieškovas jau teigia, kad restauravimo darbų atlikimo sutartys buvo nutrauktas dėl visai kitų priežasčių, nei jis teigė ankstesnėje byloje.
27.4. Kasacinio skundo argumentai dėl teismo proceso neteisėtumo yra nepagrįsti; apeliacinės instancijos teismas labai išsamiai pasisakė dėl notaro kaip trečiojo asmens įtraukimo, taip pat ir dėl ieškovo prašymo išreikalauti įrodymus; apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 2010 m. vasario 24 d. Nekilnojamojo turto perdavimo už skolą sutarties sudarymo aplinkybės pakankamai aiškios ir patvirtina, kad ieškovas už 180 000 Lt (52 131,60 Eur) skolą pagal jungtinės veiklos sutartis perdavė šios sutarties 2.1, 2.2, 2.3 papunkčiuose nurodytą turtą A. V. ir I. V. bendrojon jungtinėn nuosavybėn.
27.5. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Kauno apylinkės teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendimu santuokos nutraukimo byloje nustatė, jog A. V. lėšos pagal jungtinės veiklos sutartis buvo pervedamos dalimis į A. V. asmeninę sąskaitą ar tiesiogiai tiekėjams arba perduodamos grynaisiais pinigais. Teismas taip pat nustatė, jog buvę sutuoktiniai gavo po 180 000 Lt (52 131,60 Eur) paskolas gyvenamojo namo statyboms iš atsakovo A. V. ir I. V.; apeliacinės instancijos teismas priėjo prie logiškos išvados, jog šioms aplinkybėms nustatyti duomenys apie atsiskaitymą tarp ieškovo ir atsakovo A. V. nėra būtini, nes atsakovo A. V. skolintos lėšos tiek ieškovui, tiek atsakovei A. V. buvo skirtos statyboms gyvenamojo namo, kuris po ieškovo ir atsakovės santuokos nutraukimo buvo padalytas lygiomis dalimis, nesant pagrindo konstatuoti, jog įgyvendinant jungtinės veiklos sutartis atsakovė galėjo gauti didesnę finansinę naudą nei ieškovas.
28. Atsakovė VĮ Registrų centras atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 24 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 24 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:
28.1. Kasacinio skundo argumentai, kuriais keliamas teismo šališkumo, t. y. neobjektyvaus įrodymų vertinimo, klausimas, yra nepagrįsti; ieškovas pasinaudojo teise pareikšti nušalinimą pirmosios instancijos teismo teisėjai, tačiau šis prašymas buvo atmestas; pirmosios instancijos teismas suteikė ieškovui galimybę pateikti rašytinius įrodymus, o tai, kad teismas atsisakė išreikalauti dalį rašytinių įrodymų ir pripažinti atsakovų dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, negali būti laikoma teisėjo šališkumą patvirtinančiu įrodymu.
28.2. Ieškovo prašymas išreikalauti rašytinius įrodymus, t. y. atsakovės A. V. sąskaitų išrašus, buvo pagrįstai netenkintas apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytais motyvais.
28.3. Ieškovo prašymas įtraukti notarą kaip dalyvaujantį byloje asmenį buvo pagrįstai netenkintas, nes šioje byloje nebuvo sprendžiamas jo patvirtinto sandorio teisėtumo klausimas.
28.4. Ieškovo argumentas dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos dėl teismo (teisėjo) šališkumo yra nepagrįstas, kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-1075/2020 buvo visiškai kitos faktinės aplinkybės, t. y. tas pats teisėjas, priėmęs kasacine tvarka skundžiamą sprendimą, šį argumentavo kita išnagrinėta civiline byla, kurioje taip pat buvo priėmęs sprendimą, todėl galimai turėjo išankstinę nuomonę.
28.5. Nagrinėjamoje byloje atsakovei VĮ Registrų centrui 2014 m. rugsėjo 5 d. išduodant notarui pažymą sandoriui sudaryti nebuvo šios atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, nes draudimas perleisti nuosavybės teisės į ginčo turtą tuo metu nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre:
28.5.1. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartimi santuokos nutraukimo byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės galiojo iki civilinės bylos išnagrinėjimo, todėl įsiteisėjusio Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1588-748/2013, ir Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-86-555/2014, pateikimas registro tvarkytojui patvirtino faktą, kad atsakovės A. V. 2014 m. rugsėjo 1 d. pateikto prašymo nagrinėjimo metu santuokos nutraukimo byla jau buvo išnagrinėta; 2014 m. rugsėjo 2 d. registro tvarkytojas tenkino šį atsakovės prašymą ir įsiteisėjusių teismo procesinių sprendimų pagrindu buvo įregistruotos atsakovės A. V. nuosavybės teisės į visą ginčo turtą, panaikinta žyma apie draudimą perleisti nuosavybės teises į ginčo sklypą, išregistruotas juridinis faktas apie įsiteisėjusius teismo sprendimus, turinčius įtakos nekilnojamųjų daiktų teisiniam statusui.
28.5.2. Priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog 2012 m. spalio 5 d. nutartyje laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo terminas yra apibrėžtas nurodant įvykį, kuris neišvengiamai turi įvykti, iki bus išnagrinėta Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-471-748/2012. Vadovaujantis CPK 331 straipsnio 6 dalimi, civilinė byla laikoma išnagrinėta apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo dieną, t. y. 2014 m. gegužės 28 d.
28.5.3. Nesant nė vienos aplinkybės, nurodytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 22 punkte, registro tvarkytojas neturėjo teisės prieš sudaromą sandorį atsisakyti daryti žymos apie duomenų patikslinimą.
28.6. Ieškovo pateikti dokumentai visiškai nepagrindė teismo iš atsakovės VĮ Registrų centro prašomos priteisti turtinės žalos, atsiradusios būtent dėl Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmų, atlyginimo dydžio:
28.6.1. pagal 2010 m. rugpjūčio 19 d. Restauravimo darbų atlikimo sutartį Nr. 1 ieškovo iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. negautos pajamos negali būti laikomos turtine žala dėl 2014 m. rugsėjo mėnesį Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo atliktų veiksmų;
28.6.2. 2014 m. vasario 19 d. Restauravimo darbų atlikimo sutartis Nr. 2 buvo sudaryta su tuo pačiu užsakovu ir 2015 m. gegužės 5 d. užsakovo pranešimas patvirtina faktą, jog ši sutartis buvo sudaryta tuo metu, kai santuoka nebuvo nutraukta teismine tvarka, šalims konfliktuojant. Tokios ieškovo negautos pajamos negali būti laikomos turtine žala, kilusia dėl registro tvarkytojo veiksmų, nes pranešimas apie sutarties nutraukimą patvirtino faktą, kad minėta sutartis buvo nutraukta dėl ginčo name gyvenusių ar su jais susijusių asmenų neteisėtų veiksmų;
28.6.3. 2014 m. kovo 24 d. Restauravimo darbų atlikimo sutarties Nr. 3 nutraukimas nesusijęs su registro tvarkytojo veiksmais. Be to, civilinė byla dėl santuokos nutraukimo sudarant šią sutartį dar nebuvo išnagrinėta. Todėl ieškovas, galėdamas prognozuoti pasekmes, prisiėmė riziką;
28.6.4. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams nebuvo pateiktas nė vienas rašytinis įrodymas, jog ieškovas kada nors būtų atlikęs ir gavęs teisėtų pajamų iš antikvarinių automobilių restauravimo darbų;
28.6.5. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo procesiniuose sprendimuose negalėjo nesivadovauti civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis ir faktais, kadangi teismai jau yra įvertinę automobilių restauravimo darbų sutartis ir pasisakę, jog ieškovas neįrodė, kad tikrai būtų gavęs sutartyse nurodytas pajamas;
28.6.6. ieškovas šioje byloje niekaip negalėjo įrodyti ir priežastinio ryšio tarp VĮ Registrų centro (valdžios institucijos) neteisėtų veiksmų (kurių nėra) ir jam galimai atsiradusios žalos. Pranešimai apie minėtų sutarčių nutraukimą patvirtina, jog priežastis nutraukti šias sutartis buvo ginčo name gyvenusių asmenų veiksmai, tačiau ne Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmai. Neturtinė žala, kurią ieškovas įrodinėjo patyręs dėl to, jog atsakovas A. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl ieškovo iškeldinimo, priežastiniu ryšiu niekaip nėra susijusi su VĮ Registrų centro veiksmais.
29. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 24 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 24 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:
29.1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimą, ištyrė visus bylos duomenis ir savo išvadą pagrindė teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis.
29.2. Teismai tinkamai nustatė, kad ieškovo teisėtas lūkestis gauti restauravimo darbų pajamas pagal pasirašytas sutartis galėjo atsirasti ne nuo sutarties pasirašymo momento, o laiku ir kokybiškai atlikus antikvarinių automobilių restauravimo darbus.
29.3. Ieškovas, sudarydamas antikvarinių automobilių restauravimo darbų sutartis, žinojo, kad jis neturi jokių teisių į žemės sklypą, kuriame ketino vykdyti veiklą. Šios aplinkybės suteikė pagrindą teismui daryti išvadą, jog ieškovas žinojo savo galimo elgesio riziką ir galėjo prognozuoti pasekmes.
29.4. Teismai teisingai įvertino faktą, kad ieškovo reikalavimas priteisti 17 377,20 Eur negautų pajamų buvo išnagrinėtas kitoje civilinėje byloje Nr. e2-2745-866/2018, kurioje reikalavimas dėl pajamų, negautų už restauravimo darbus, priteisimo buvo grindžiamas neva neteisėtais Kauno apygardos teismo veiksmais civilinėje byloje Nr. e2-2262-638/2016, Kauno apylinkės teismo veiksmais civilinėje byloje Nr. 2-1588-748/2013 ir Kauno apygardos teismo veiksmais civilinėje byloje Nr. 2A-86-555/2014.
29.5. Apeliacinės instancijos teismas savo procesiniame sprendime pagrįstai nurodė, kad 2010 m. rugpjūčio 19 d. restauravimo darbų atlikimo sutartis Nr. 1 buvo sudaryta dar iki 2011 m. balandžio 5 d., kai ieškovas įgijo teisę vykdyti individualią veiklą (beveik po 8 mėn. nuo sutarties sudarymo). Be to, šioje byloje K. E. pripažino, kad sudarydamas sutartį jis neturėjo teisės verstis veikla, dėl kurios byloje reikalauja negautų pajamų, t. y. prašo žalos atlyginimo iš savo neteisėtų veiksmų.
29.6. Sudarydamas 2014 m. vasario 19 d. restauravimo darbų atlikimo sutartį, ieškovas žinojo, kad yra dingusios ne tik automobilio detalės, bet ir darbo įrankiai bei priemonės. Sudarydamas 2014 m. kovo 24 d. restauravimo darbų atlikimo sutartį Nr. 3, ieškovas nurodė, kad darbus atliks savo patalpose, kad atlikdamas darbus naudos savo medžiagas, darbo įrankius ir mechanizmus (nors teigė, kad įrankiai ir priemonės buvo pavogti 2013 m. rugpjūčio 26 d.). Tai kelia pagrįstų abejonių, kad priemonės ir įrankiai iš jo buvo pavogti ar kitaip dingo ir kad ieškovas nėra jų atgavęs ar įsigijęs naujų.
29.7. Dovanojimo sandorio pripažinimas negaliojančiu ir ieškovo netikras lūkestis gauti ateityje pajamų nesusiję priežastiniu ryšiu ir nesudarė pagrindo atsirasti deliktinei atsakomybei. Deliktinėje teisėje ginamas tikrumo interesas, kuris reiškia, kad asmuo tikisi išlikti tokioje padėtyje, kurioje yra (tikisi, kad padėtis nepablogės), todėl taikant deliktinę atsakomybę asmuo grąžinamas į tą padėtį, kurioje jis būtų likęs, jei nebūtų buvę delikto.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės į nešališką teismą
30. Asmens teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnyje, suponuoja tinkamo teisinio proceso reikalavimą, kuris yra vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d., 2007 m. gegužės 15 d., 2008m. sausio 21 d. nutarimai ir kt.). Tinkamą procesą, be kita ko, garantuoja užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teisė į nešališką teismą ginama tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai). Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime byloje Nr. 15/99-34/99-42/2000 konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga. Teisėjo ir teismų nešališkumas užtikrinamas nustatant draudimus ir apribojimus teisėjams nagrinėti bylas, jeigu yra aplinkybės, keliančios abejonių dėl teisėjo nešališkumo.
31. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nurodoma, kad nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo neturėjimą. Vadovaujantis nusistovėjusia EŽTT praktika, nešališkumas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme turi būti nagrinėjamas dviem aspektais, t. y. pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį testus. Vadovaujantis subjektyviuoju testu, atsižvelgtina į konkretaus teisėjo asmeninius įsitikinimus ir elgesį, t. y. ar teisėjas konkrečioje byloje turi kokį nors išankstinį nusistatymą ar tendencingumą, tuo tarpu, vadovaujantis objektyviuoju testu, vertintina, ar pats teismas ir jo sudėtis suteikė pakankamas garantijas, kad būtų pašalintos bet kokios teisėtos abejonės dėl jo nešališkumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73). Taikant subjektyvųjį teisėjo nešališko testą yra laikomasi teisėjo nešališkumo prezumpcijos, kuri reiškia, kad asmeninis teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, kol nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr., pvz., EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimo byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 43; 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimo byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01, par. 119; 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, par. 94). Objektyvusis teisėjo nešališkumo testas yra laikomas svarbia papildoma garantija, atsižvelgiant į tai, kad kai kuriose bylose gali būti sudėtinga pateikti įrodymus, paneigiančius teisėjo subjektyviojo nešališkumo prezumpciją (žr. EŽTT 1996 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 22399/93, par. 32). Taikant objektyvųjį teisėjo nešališkumo testą reikia nustatyti, ar, be teisėjo elgesio, yra kitų patikrinamų faktų, kurie gali kelti abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Taikant šį testą didelė reikšmė suteikiama suinteresuoto asmens požiūriui, objektyvaus stebėtojo nuogąstavimams. Tai, kaip situacija atrodo, turi tam tikros svarbos arba, kitaip tariant, „teisingumas ne tik turi būti įvykdytas, jis taip pat turi atrodyti įvykdytas“ (žr., pvz., EŽTT 1984 m. spalio 26 d. sprendimo byloje De Cubber prieš Belgiją, peticijos Nr. 9186/80 par. 26; 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, par. 98).
32. EŽTT yra pabrėžęs, kad nors suinteresuoto asmens nuogąstavimai yra svarbūs, tačiau nėra lemiami sprendžiant dėl teisėjo nešališkumo. Lemiamą reikšmę šiuo atžvilgiu turi tai, ar suinteresuoto asmens nuogąstavimai gali būti laikomi objektyviai pateisinamais (žr., pvz., EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimo byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 44; 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, par. 96). Objektyvusis testas paprastai yra susijęs su hierarchinių ar kitų ryšių tarp teisėjo ir proceso dalyvių nustatymu arba to paties asmens skirtingų funkcijų vykdymu teisminiame procese (žr. EŽTT 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimo byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01, par. 121). EŽTT, vertindamas teisėjo galimą šališkumą dėl skirtingų funkcijų vykdymo teisminiame procese ir spręsdamas, ar yra teisėtas pagrindas abejoti teisėjo nešališkumu, didžiausią dėmesį skiria bylose nagrinėtų klausimų tapatumui (žr., pvz., EŽTT 2000 m. birželio 6 d. sprendimo byloje Morel prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34130/96, par. 47). Tam, kad būtų galima pripažinti teisėjo šališkumą, būtina nustatyti, jog teisėjas du kartus nagrinėjo tapačius faktus, turėjo atsakyti į tą patį klausimą, ar skirtumas tarp spręstų klausimų buvo labai menkas (žr., pvz., EŽTT 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo byloje Liga Portuguesa de Futebol Profissional prieš Portugaliją, peticijos Nr. 4687/11, par. 69).
33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teisėjo asmeninis nešališkumas (subjektyvusis aspektas) yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-402/2008). Objektyvusis teisėjo nešališkumas yra bet kokių prielaidų, keliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2007).
34. Nagrinėjamoje byloje ieškovas teismo šališkumo klausimą kelia, nurodydamas, jog tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai rėmėsi Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimu santuokos nutraukimo byloje nustatytomis aplinkybėmis, neatsižvelgdami į tai, kad toje civilinėje byloje skyrėsi dalyvaujantys asmenys, ieškinio dalykas bei teisinis ir faktinis pagrindas. Ieškovas teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo nebuvimo neatitinka kasacinio teismo išaiškinimų, pateiktų civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-1075/2020.
35. Vertinant nurodytą kasacinio skundo argumentą pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, 2007 m. spalio 24 d. nutarime byloje Nr. 26/07 pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, jog Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.
36. Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017, 22 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).
37. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, vadovaujantis nurodyta kasacinio teismo praktika, ieškovo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-1075/2020 esantis išaiškinimas neturi precedento galios nagrinėjamoje byloje; minėtoje kasaciniame teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje teisėjo nešališkumo klausimas kilo tuo aspektu, kad teismas bylą išnagrinėjo pateikdamas nuorodas į kitą to paties teisėjo nagrinėtą bylą, į kurios nagrinėjimo ribas bylai išspręsti reikšmingos aplinkybės neįėjo, ir tai yra esminė aplinkybė, lėmusi minėtoje nutartyje išdėstytus kasacinio teismo išaiškinimus. Nagrinėjamu atveju bylas nagrinėjo skirtingi teismai ir teisėjai, o lėšų pagal jungtinės veiklos sutartis gavimo bei panaudojimo klausimai pateko į santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimo dalyką, todėl konstatuotina, kad ieškovo nurodytos ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės nėra nei panašios, nei tapačios. Šiuo atveju ieškovo argumentai dėl teismų rėmimosi santuokos nutraukimo byloje nustatytomis aplinkybėmis vertintini įrodymų vertinimo taisyklių taikymo (prejudicinę reikšmę turinčių faktų konstatavimo), o ne teismo šališkumo aspektu. Pažymėtina, kad netgi jeigu ir būtų konstatuotas šių taisyklių pažeidimas, tai savaime nereiškia teismo šališkumo buvimo.
Dėl prejudicinių faktų
38. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.
39. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (galutinis teismo sprendimas) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas bendrųjų civilinio proceso principų – įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio – tai negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – tai pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti naudojamas kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Pozityviojo efekto išraiška įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikės įrodinėti. Taigi, teismo sprendimo prejudicinė galia yra vienas res judicata principo padarinių, kurio egzistavimo būtina sąlyga – asmens buvimas dalyvaujančiu asmeniu byloje, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010).
40. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viena iš sąlygų, leidžiančių konstatuoti prejudicinių faktų buvimą, yra nustatymas, kad aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje byloje. Taigi vien tai, kad išnagrinėtoje byloje apie aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas ar jo dalis, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija. Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017, 31 punktas).
41. Įrodinėjimo procese tinkamas rėmimasis ankstesnėje byloje nustatytomis aplinkybėmis kaip prejudicinėmis galimas tik tinkamai apibrėžus nagrinėjimo dalyką nagrinėjamoje byloje. Ši išvada išplaukia iš teismų praktikos dėl prejudicinių aplinkybių sąlygų viseto, be kita ko, kad aplinkybė turi būti įrodinėjimo dalyko dalimi abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-469/2019 18 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
42. Fakto prejudicijos paskirtis – išvengti pakartotinio aplinkybės nustatymo teisme, kai ji teismo jau buvo nustatyta kitoje byloje tarp tų pačių asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2012). Prejudiciniai faktai, kaip ir res judicata galią turintys sprendimai, negali būti ginčijami, peržiūrimi, nepriklausomai nuo to, ar keičiasi teismo sudėtis. Teismo sudėties tapatumas tuo atveju, kai pagrįstai remiamasi prejudicine ankstesnio teismo sprendimo galia, nesuponuoja pagrindo konstatuoti teismo (teisėjo) šališkumo, išankstinės nuomonės (nusistatymo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-1075/2020, 42 punktas).
43. Nagrinėjamoje byloje vienu iš reikalavimų ieškovas prašė priteisti iš atsakovų A. V. ir A. V. 49 899,22 Eur turtinės žalos atlyginimo; šį reikalavimą grindė savo ir atsakovo A. V. sudarytomis jungtinės veiklos sutartimis. Ieškinyje nurodė, kad atsakovas A. V. pagal šias sutartis į asmeninę ieškovo sąskaitą pervedė tik mažą dalį pinigų (8000 litų), o ieškovas savo įsipareigojimus įvykdė ir perdavė atsakovui nekilnojamąjį turtą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad santuokos nutraukimo byloje teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, jog A. V. lėšos pagal jungtinės veiklos sutartis buvo pervedamos dalimis į A. V. asmeninę sąskaitą, tiesiogiai tiekėjams arba perduodamos grynaisiais pinigais. Santuokos nutraukimo byloje buvo nustatyta, kad buvę sutuoktiniai gavo po 180 000 Lt (52 131,60 Eur) paskolas gyvenamojo namo statyboms iš atsakovo A. V. ir I. V.. A. V. pardavė sau asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą už 278 000 Lt (80 514,37 Eur) ir 2007 m. rugsėjo 17 d. grąžino A. V. 180 000 Lt (52 131,60 Eur) skolą, o K. E. perdavė asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą – žemės sklypą ir butą A. V. ir I. V. už 180 000 Lt (52 131,60 Eur) skolą pagal jungtinės veiklos sutartis Nr. 1 ir Nr. 2. Nurodytos lėšos buvo skirtos K. E. ir A. V. gyvenamojo namo statybos darbams atlikti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo A. V. skolintos lėšos tiek K. E., tiek atsakovei A. V. buvo skirtos statyboms gyvenamojo namo, kuris po ieškovo ir atsakovės santuokos nutraukimo buvo padalytas lygiomis dalimis, nesant pagrindo konstatuoti, jog įgyvendinant jungtinės veiklos sutartis atsakovė galėjo gauti didesnę finansinę naudą nei ieškovas. Santuokos nutraukimo byloje nagrinėjamos bylos atsakovas A. V. dalyvavo kaip trečiasis asmuo.
44. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad santuokos nutraukimo byloje aplinkybės dėl šioje byloje prašomos priteisti pinigų sumos gavimo ir panaudojimo buvo įrodinėjimo dalykas. Santuokos nutraukimo byloje įsiteisėjusiu sprendimu yra nustatytas faktas, kad pinigus ieškovas pagal sutartį iš atsakovo gavo įvairiais būdais, todėl šis faktas pakartotinai nebenustatytinas. Kadangi santuokos nutraukimo byloje dalyvavo tie patys asmenys (ieškovas, atsakovai A. V. ir A. V.), kuriems yra reiškiamas minėtas reikalavimas, apeliacinės instancijos teismo išvada, jog byloje yra nustatyti prejudiciniai faktai, pagrįsta.
45. Apeliacinės instancijos teismas vertino ieškovo argumentus dėl prejudicinių faktų, išsamiai pasisakė dėl abiejose bylose nagrinėtų ir nustatytų aplinkybių, todėl pagrįstai nusprendė, kad tos aplinkybės nagrinėjamoje byloje iš naujo nebenustatytinos. Kasacinio teismo teisėjų kolegija šias teismo išvadas laiko pagrįstomis.
Dėl civilinės atsakomybės sąlygų
46. Ieškovas šioje byloje taip pat reiškė reikalavimą atsakovams A. V., A. V., VĮ Registrų centrui ir Lietuvos Respublikai dėl 43 443 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo; nurodė, jog atsakovai A. V. ir A. V. neteisėtai sudarė 2014 m. rugsėjo 8 d. dovanojimo sutartį ir jos pagrindu A. V. perleido A. V. žemės sklypą su jame esančiais statiniais. Kauno apygardos teismas 2015 m. balandžio 28 d. sprendimu civilinėje byloje pripažino dovanojimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Ieškovo vertinimu, atsakovė VĮ Registrų centras, galiojant 2012 m. spalio 5 d. taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, neturėjo pagrindo išduoti pažymos, leidžiančios atsakovams A. V. ir A. V. sudaryti ir įregistruoti 2014 m. rugsėjo 8 d. dovanojimo sutartį. Dėl tokių atsakovų veiksmų, kaip nurodė ieškovas, jis negalėjo disponuoti turtu ir patyrė 43 443 Eur turtinę žalą (negavo pajamų), nes negalėjo vykdyti individualios veiklos – senovinių automobilių restauravimo darbų. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad ieškovas neįrodė atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų.
47. Ieškovo teigimu, teismas ignoravo prejudicinius faktus, nustatytus civilinėje byloje, kurioje buvo ginčijama 2014 m. rugsėjo 8 d. dovanojimo sutartis; apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas minėtą civilinę bylą, nurodė, kad dovanojimo sutartis buvo sudaryta tebesitęsiant ginčui dėl bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto padalijimo (procesas civilinėje byloje buvo užbaigtas po dovanojimo sandorio sudarymo); 2014 m. rugsėjo 8 d. dovanojimo sutartis teismo sprendimu buvo pripažinta niekine bei neteisėta dėl imperatyvių teisės normų pažeidimo ir fiktyvumo, nes ja buvo siekiama išvengti kitokio turto padalijimo santuokos nutraukimo byloje; apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas atsižvelgti į minėtoje civilinėje byloje nustatytas aplinkybes, pažeidė teisingumo principą.
48. Kaip yra pažymėjęs EŽTT, teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į teisėtumo ir teisinio tikrumo principus, apima reikalavimą, kad tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (žr. EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu v. Rumuniją, peticijos Nr. 28342/95, par. 61, EŽTT 2006 m. sausio 12 d. sprendimas byloje Kehaya and Others v. Bulgariją, peticijos Nr. 47797/99 ir 68698/01, par. 61).
49. Apeliacinis teismas skundžiamoje nutartyje nustatė, kad 2011 m. vasario 4 d. Kauno miesto apylinkės teisme buvo pradėta nagrinėti K. E. ir A. V. santuokos nutraukimo byla. Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. spalio 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-471-748/2012, K. E. prašymu taikė laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl žemės sklypo nuosavybės teisės perleidimo draudimo, iki bus išnagrinėta santuokos nutraukimo byla. Nekilnojamojo turto registre įrašas galiojo nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2014 m. rugsėjo 2 d.
50. VĮ Registrų centro Kauno filiale 2014 m. rugsėjo 1 d. buvo gautas A. V. prašymas, jog Nekilnojamojo turto registre (registro įrašo Nr. 44/309822) būtų įregistruotos jos nuosavybės teisės į ginčo sklypą ir ginčo statinius, išregistruota žyma apie draudimą perleisti ginčo sklypą, kuri buvo padaryta Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 5 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-471-748/2012, pagrindu, bei išregistruotas juridinis faktas apie įsiteisėjusius teismų sprendimus, turinčius įtakos nekilnojamųjų daiktų teisiniam statusui. A. V. kartu su šiuo prašymu pateikė Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1588-748/2013, ir Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-86-555/2014. Atsižvelgiant į tai, jog Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-471-748/2012, buvo įtvirtinta, jog draudimas perleisti nuosavybės teises į ginčo sklypą galioja, iki bus išnagrinėta minėta civilinė byla, o pateikti įsiteisėję sprendimai patvirtino faktą, jog ši civilinė byla A. V. pateikto prašymo nagrinėjimo metu buvo išnagrinėta, 2014 m. rugsėjo 2 d. A. V. prašymas buvo patenkintas ir minėtų santuokos nutraukimo byloje priimtų teismo procesinių sprendimų pagrindu buvo įregistruotos A. V. nuosavybės teisės į visą ginčo turtą, panaikinta žyma apie draudimą jį perleisti.
51. Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1588-748/2013 (dėl santuokos nutraukimo) panaikino Kauno apylinkės teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
52. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-104-464/2016 (dėl dovanojimo sutarties nuginčijimo), nurodyta, kad „ginčo dovanojimo sandorio sudarymo metu (2014-09-08) galiojo ir buvo nepanaikintas draudimas perleisti ginčo nekilnojamąjį turtą“. Taigi, ankstesnėje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad dovanojimo sandoris sudarytas, nepaisant galiojančių laikinųjų apsaugos priemonių.
53. Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-104-464/2016, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl 2014 m. rugsėjo 8 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, atsakovė VĮ Registrų centras nebuvo bylos šalis, taigi minėtame teismų procesiniame sprendime nustatytos aplinkybės neturi reikšmės vertinant Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmų teisėtumą. Be to, minėtoje civilinėje byloje buvo vertinami atsakovų A. V. (E.) ir A. V. veiksmų teisėtumas sudarant dovanojimo sandorį, tačiau ne Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmai (apeliacinės instancijos teismo nutarties 57 punktas).
54. Sutiktina, kad abu civiliniai procesai (nurodyti nutarties 52 ir 53 punktuose) buvo susiję su tais pačiais teisiniais santykiais ir tomis pačiomis aplinkybėmis, tai galėjo turėti reikšmės sprendžiant nagrinėjamos bylos ginčą. Aplinkybė, ar teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės galiojo tam tikru laiko momentu, neturėtų būti skirtingai vertinama skirtinguose teisminiuose procesuose, tačiau nagrinėjamu atveju bylos įrodinėjimo dalyką sudarė ne pats laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo (negaliojimo) faktas, o klausimai dėl VĮ Registrų centro atliktų veiksmų teisėtumo ir šių veiksmų ryšio su galimu žalos ieškovui atsiradimu.
55. Minėta, kad ieškovas nurodė, jog buvo sudarytas fiktyvus dovanojimo sandoris, todėl ieškovas, negalėdamas viešame registre įregistruoti savo nuosavybės teisių į sau priklausančią turto dalį ir elgtis su tuo turtu kaip savininkas, patyrė turtinės ir neturtinės žalos, ir šią privalo atlyginti atsakovai. Dėl neteisėtų atsakovų veiksmų ieškovas negalėjęs apdrausti jam patikėto turto ir gauti saugos tarnybų paslaugų, todėl jo veikla, t. y. senovinių automobilių restauravimas, kurią jis vykdė savo namuose, tapo neįmanoma. Be to, kaip nurodo ieškovas, būtent atsakovų neteisėti veiksmai ir 2015 m. balandžio 25 d. incidentas buvo ta priežastis, dėl kurios užsakovai vienašališkai nutraukė su ieškovu restauravimo darbų atlikimo sutartis ir dėl to ieškovas neteko 43 443 Eur pajamų. Nurodytas faktinis reikalavimo pagrindas suponuoja išvadą, kad ieškovas savo teisių pažeidimą kildina iš negalėjimo įgyvendinti savo, kaip savininko, teisių.
56. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ieškovo pareikštas reikalavimas reiškia prašymą taikyti atsakovams deliktinę atsakomybę. Deliktinė civilinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (CK 6.246–6.250 straipsniai). Sprendžiant dėl deliktinės civilinės atsakomybės, ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą, jos dydį ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis).
57. Nagrinėjamoje civilinėje byloje sprendžiant dėl atsakovų deliktinės atsakomybės sąlygų visų pirma aktualios šios faktinės aplinkybės: 1) Kauno apylinkės teismas 2013 m. birželio 11 d sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1588-748/2013, nutraukė K. E. ir A. V. santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės; teismas netenkino K. E. prašymo pripažinti santuokoje įgyto žemės sklypo sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, tačiau žemės sklype esantį nekilnojamąjį turtą priteisė šalims lygiomis dalimis; 2) Kauno apygardos teismas 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-86-555/2014 pakeitė minėtą Kauno apylinkės teismo sprendimą ir gyvenamąjį namą su kiemo statiniais priteisė atsakovei A. V., K. E. priteisė piniginę kompensaciją; 3) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015 Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutarties dalį dėl sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe valdomo turto padalijimo panaikino ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo dalį dėl sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe valdomo turto padalijimo pakeitė, priteisdamas K. E. ir A. V. po 1/2 dalį gyvenamojo namo su kiemo statiniais.
58. Nutarties 57 punkte nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ieškovas savo nurodytu laikotarpiu nebuvo gyvenamojo namo ir kiemo statinių savininkas, kadangi po apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo gyvenamasis namas su kiemo statiniais natūra buvo paskirtas A. V., dėl to, net ir nesant dovanojimo sandorio, jis nebūtų galėjęs įgyvendinti jokių savininko teisių. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovas iki 2015 m. balandžio 10 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015 priėmimo, nebūdamas ginčo turto savininkas, negalėjo atlikti nurodomų veiksmų ne dėl priežasčių, susijusių su VĮ Registrų centro atliktais veiksmais, dėl to šių veiksmų teisėtumo vertinimas neturi teisinės reikšmės.
59. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui galutinai išsprendus turto padalijimo klausimą, ieškovas kreipėsi į VĮ Registrų centrą, prašydamas įregistruoti jo nuosavybę po atitinkamos kasacinio teismo nutarties, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas, kadangi kaip turto savininkas buvo įregistruotas A. V.. Šiuo laikotarpiu ieškovas iš tiesų susidūrė su savininko teisių ribojimu, kurį lėmė tebevykstantis teisminis ginčas dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu. Toks ribojimas, su kokiu susidūrė ieškovas, gali būti proporcingas siekiamam tikslui – išvengti neapibrėžtumo situacijos tuo atveju, jeigu reikalavimas dėl sandorio nuginčijimo teismo būtų atmestas, ir pateisinamas dėl atitikties viešajam tikslui – viešų registrų duomenų teisingumo, integralumo ir išviešinimo teisinė reikšmė nuosavybės teisiniuose santykiuose. Tačiau nagrinėjamu atveju vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovo prašomas priteisti žalos atlyginimas (negautos pajamos) dėl 2014 m. vasario 19 d. ir kovo 24 d. restauravimo darbų atlikimo sutarčių nutraukimo siejamas su laikotarpiu iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo, todėl nėra susijęs su minėtu nuosavybės teisių ribojimu.
60. Civilinė atsakomybė yra vienas iš pažeistos teisės gynybos būdų, kai turtinė prievolė atsiranda, esant pagrindui – civilinės teisės pažeidimui, neteisėtiems veiksmams ir kitoms sąlygoms. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė. Jos tikslas – grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. restitutio in integrum), kompensuoti nukentėjusiajam jo teisių pažeidimu padarytą žalą ir taip atkurti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Kaip nurodyta šios nutarties 55 punkte, deliktinė civilinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (CK 6.246–6.250 straipsniai). Ieškovas žalos padarymo faktą kildino iš jau minėtų sutarčių nutraukimo, dėl ko, kaip pats ieškovas teigia, jis negavo pajamų.
61. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį asmens negautomis pajamomis laikomos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką bylos šalis, reikšdama reikalavimą atlyginti negautas pajamas, turi įrodyti, kad ji patyrė realių nuostolių, t. y. negavo pajamų dėl kitos šalies neteisėtų veiksmų padarinių. Patirti nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012).
62. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų kitos šalies veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008).
63. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2262-638/2016, Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. spalio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-573-798/2017 ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-915/2018, išnagrinėtoje pagal K. E. ieškinį atsakovei A. V. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, konstatavo, jog K. E. neįrodė, kad jis tikrai būtų gavęs darbų sutartyse nurodytas pajamas ir jų negavo dėl atsakovės kaltės. Šioje byloje dalyvaujantys asmenys buvo ieškovas ir atsakovė A. V., todėl jiems, kaip byloje dalyvavusiems asmenims, šis teismo sprendimas ir juo nustatyti faktai yra privalomi (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad kiti atsakovai dėl šių aplinkybių neteikė priešingų įrodymų, todėl bylą nagrinėję teismai, nesant kitokių įrodymų, tų pačių aplinkybių šioje byloje neturėjo pagrindo nustatyti kitaip ir pagrįstai nusprendė, jog ieškovas neįrodė vienos iš deliktinės atsakomybės taikymo sąlygų – žalos padarymo fakto.
64. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, jog ieškovas neįrodė atsakovų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, yra pagrįstos, todėl kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
65. Kiti kasacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
66. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).
67. Ieškovui buvo teikiama 100 proc. dydžio valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2020 m. kovo 16 d. sprendimas Nr. (8.2)TP-20-T-669-3458, kuriuo ieškovas buvo 100 proc. atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, išskyrus CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktuose nurodytas bylinėjimosi išlaidas). Taigi ieškovas nėra atleistas nuo išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsakovų A. V. ir A. V. atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą.
68. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad už teisines paslaugas, parengiant atsakovų A. V. ir A. V. atsiliepimą į kasacinį skundą, atsakovas A. V. jam ir atsakovei A. V. atstovaujančiam advokatui sumokėjo 500 Eur. Šis bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija maksimalaus užmokesčio už atsiliepimą į kasacinį skundą parengimą dydžio, kurį rekomenduojama priteisti pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Konstatavus, kad ieškovo kasacinis skundas atmestinas, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atsakovui A. V. priteisiamas iš ieškovo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo K. E. (a. k. (duomenys neskelbtini) 500 (penkis šimtus) Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti kasaciniame teisme atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Gražina Davidonienė
Algis Norkūnas