Administracinė byla Nr. A-208-146/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01032-2015-8
Procesinio sprendimo kategorija 18.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. vasario 27 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. G., A. G., R. J. dėl praleisto termino atnaujinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. birželio 22 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio J. G. nuosavybės teise valdytą 0,835 ha žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone, bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus (b. l. 6–8).
Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra buvusio savininko J. G., kuris iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone, nuosavybės teise valdė 5 ha žemės, vaikaitis (savininko sūnaus J. G., mirusio (duomenys neskelbtini) m., sūnus). 1991 metais prasidėjus nuosavybės teisių atkūrimui pareiškėjas su savo broliu V. G. ir seserimi D. P. G. (mirė (duomenys neskelbtini)) pasitarė, kad jų tėvui J. G. tenkančios žemės dalies grąžinimas Raudondvario apylinkės agrarinės reformos tarnyboje bus tvarkomas V. G. vardu, nes jis ten gyvena, jam arčiau, planuoja ūkininkauti, o vėliau jie žemę pasidalins į tris lygias dalis. Kauno apskrities viršininko 2008 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 52/23519 V. G. buvo atkurta nuosavybės teisė į J. G. žemės dalį – 1,67 ha žemės, grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise. Po sesers mirties pareiškėjas kreipėsi į brolį V. G. dėl žemės pasidalijimo, tačiau jis atsisakė dalintis žemę.
Pareiškėjas prašė teismo atnaujinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teisės ir nuosavybės teisių atkūrimui reikalingų dokumentų pateikimo terminus. Prašymą motyvavo tuo, kad jis mažai išsilavinęs, visą laiką praleidžia darbe, pats nesidomėjo ir nesuprato, kad dokumentus kiekvienam pretendentui reikia kreiptis ir tvarkyti dokumentus atskirai. Pareiškėjui niekas nepaaiškino, neparagino, neatsiuntė informacinio laiško, kad dėl senelio žemės grąžinimo jis turi įstatymu nustatytą terminą pateikti prašymą ir dokumentus. Pasak pareiškėjo, 2012 metais paaiškėjęs jo brolio V. G. nesąžiningas elgesys atsisakius pasidalinti žemę, pareiškėjo menkas išsilavinimas, sunkus darbas, įstatymų nežinojimas laikytinos svarbiomis aplinkybėmis, dėl kurių pareiškėjas praleido minėtus terminus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime (b. l. 40–42) NŽT paaiškino, kad įstatymo nustatytu laiku ir tvarka prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusiam savininkui J. G. iki 1940 m. nacionalizacijos priklausiusią žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone, pateikė V. G., R. J. ir A. G. Pagal archyvinius dokumentus J. G. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 5 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone. Šiems pretendentams nuosavybės teisės į žemę natūra buvo atkurtos Kauno apskrities viršininko 2008 m. gegužės 30 d. sprendimais Nr. 52/23518, Nr. 52/23519, Nr. 52/23520.
Įstatymų leidėjas Atkūrimo įstatymu prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2012 m. kovo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-405/2012 yra konstatavęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. NŽT nuomone, pareiškėjas pats pasirinko tokį elgesio modelį ir savo veiksmais pats sau sukūrė neigiamas pasekmes. NŽT akcentavo, kad termino atnaujinimas prašymui paduoti nesukurtų pareiškėjui jo norimų teisinių pasekmių, nes V. G. nuosavybės teisės atkurtos į visą jų tėvui J. G. tenkančią savininko žemės dalį.
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. G. prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime (b. l. 96–99) V. G. palaikė Nacionalinės žemės tarnybos poziciją. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose dėl Atkūrimo įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo, kurioje akcentuota, kad įstatymų leidėjas buvo nustatęs ilgus terminus, todėl praleisti terminai gali būti atnaujinti tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nepriklausančios nuo asmens valios priežastys. Pareiškėjas tokių priežasčių nenurodė. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentavo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas į J. G. nuosavybės teisėmis valdytą žemę baigėsi 2008 metais, kai prašymus padavusiems pretendentams V. G., R. J. ir A. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į J. G. žemę. Nuosavybės teisių atkūrimo sprendimai yra galiojantys, todėl termino paduoti prašymą ir dokumentus atnaujinimas pareiškėjui neturėtų jokių teisinių pasekmių.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo V. G. prašymą atmetė kaip nepagrįstą, taip pat priteisė iš pareiškėjo V. G. trečiajam suinteresuotam asmeniui V. G. 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas pažymėjo, kad ginčo teisinis santykis kilęs dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo realizavimo tvarkos.
Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (žr., pvz., 2008 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-529/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.
Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nes Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, vaikams (įvaikiams). Pagal archyvinius dokumentus, buvęs žemės savininkas J. G. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 5 ha (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone. Kauno apskrities viršininko administracija 2008 m. gegužės 30 d. sprendimais Nr. 52/23520, Nr. 52/23519 ir Nr. 52/23518 atkūrė A. G., R. J. ir V. G. nuosavybės teises į jiems tenkančias dalis, grąžinant žemę natūra, nes tik šie asmenys įstatymo nustatytu laiku ir tvarka pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusiam žemės savininkui J. G. iki 1940 m. nacionalizacijos priklausiusią žemę. Nuosavybės teisės šiems asmenims atkurtos į visą buvusio žemės savininko J. G. žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, kad administracinėje byloje Nr. I-3524-414/2015 pareiškėjo V. G. skundą dėl Kauno apskrities viršininko 2008 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 52/23519 dalies panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo grąžinti pareiškėjui 0,835 ha buvusio savininko J. G. iki nacionalizacijos valdytos žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno raj., atsisakyta priimti.
Dėl pareiškėjo teiginių esą jis su broliu V. G. ir seserimi D. G. buvo susitarę žodžiu, kad nuosavybės teisių atkūrimas bus vykdomas brolio V. G. vardu, o vėliau jie žemę pasidalins į tris dalis, teismas pažymėjo, kad pagal bylos duomenis pareiškėjas nebuvo pateikęs prašymo atkurti nuosavybės teisę į žemę, taip pat nėra jokio rašytinio susitarimo ar kitų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo susitarimą su kitais pretendentais, kaip bus pasidalinta atkurta nuosavybė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neneigė, jog iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų terminų pabaigos jis neatliko jokių aktyvių veiksmų – neieškojo duomenų archyvuose, nesidomėjo senelio valdyta nuosavybe ir nuosavybės atkūrimo eiga iki 2012 m. kol iš brolio V. G. sužinojo apie jo atsisakymą dalintis žemę geruoju. Teismas tokį pareiškėjo pasyvų elgesį, nesidomėjimą savo teisių įgyvendinimu vertino kaip jo subjektyvų apsisprendimą, kuris nelaikytinas objektyviu veiksniu, nulėmusiu termino praleidimą. Pareiškėjo elgesį realizuojant savo teises teismas vertino jo atitikimo panašioje situacijoje vidutiniškai apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartui aspektu. Atsižvelgdamas į tai, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas šalyje vyko nuo 1991 metų, visuomenėje buvo daug ir viešai diskutuojama, piliečiai aktyviai šiame procese dalyvavo, jis apėmė didžiąją visuomenės dalį, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas, būdamas bent minimaliai rūpestingas ir apdairus, galėjo laiku pasidomėti savo teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, taip pat galimybe atnaujinti praleistus terminus.
Teismų praktikoje suformuota taisyklė, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (LVAT 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008). Atsižvelgdamas į teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pasyvų elgesį pripažino subjektyvaus pobūdžio aplinkybe, priklausiusia nuo paties asmens valios (LVAT 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-656/2011, 2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2011 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2203/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-210-13). Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė byloje įrodymų, kad jam buvo objektyvių kliūčių per laikotarpį nuo teisės atkurti nuosavybės teises įgijimo pagal Atstatymo įstatymą (1992 m. sausio 17 d.) iki įstatymu nustatytų terminų (2001 m. gruodžio 31 d. ir 2003 m. gruodžio 31 d.) kreiptis į atitinkamas valstybės įstaigas informacijos apie savo senelio iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis teismas vertino kaip subjektyvias. Ištyręs bei įvertinęs byloje surinktus duomenis, teismas nenustatė, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu buvo aktyvus, siekdamas įgyvendinti savo teises. Visa tai įvertinęs įrodymų pakankamumo aspektu, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas neįrodė, jog terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus jis praleido dėl svarbių priežasčių. Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad tenkinti pareiškėjo prašymą, vadovaujantis jo nurodytais ar kitais argumentais, nėra pagrindo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. G. pateikė teismui prašymą priteisti jam iš pareiškėjo 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos advokato teisinei pagalbai už procesinių dokumentų parengimą (200 Eur) ir už atstovavimą pirmosios instancijos teisme (100 Eur). Prašymą dėl teismo išlaidų trečiasis suinteresuotas asmuo grindė prašyme pateiktu detalizuotu bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimu ir 2015 m. spalio 28 d. pinigų priėmimo kvitu.
Spręsdamas šį prašymą teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 44 straipsnio 5 ir 6 dalių, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 ir 2 dalių, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nuostatomis. Pažymėjo, kad šiuo atveju teismo sprendimas yra palankus suinteresuotam asmeniui V. G., todėl jis turi teisę į teismo išlaidų atlyginimą. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad trečiąjį suinteresuotą asmenį V. G. byloje atstovavo advokatė E. G. (2015 m. liepos 6 d. atstovavimo sutartis). Advokatei E. G. 2015 m. liepos 6 d. rengiant suinteresuoto asmens atsiliepimą į skundą, Lietuvos statistikos departamentas buvo paskelbęs 699,8 Eur užpraėjusio ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (be individualių įmonių; toliau – ir VDU). Atsižvelgęs į tai, teismas nustatė, kad už atsiliepimo į skundą surašymą pagal Rekomendacijų 7 ir 8.2 punktus gali būti priteista maksimali 1 749,5 Eur (699,8 Eur x 2,5). Advokatei E. G. dalyvaujant 2015 m. spalio 20 d. teismo posėdyje, kuris truko 30 min., Lietuvos statistikos departamentas buvo paskelbęs 713,9 Eur užpraėjusio ketvirčio VDU, todėl pagal Rekomendacijų 7, 8.19 ir 9 punktus maksimalus vienos valandos advokatės atstovavimo teisme užmokestis gali būti 71,39 Eur (713,9 Eur x 0,1 x 1). Teismas nustatė, kad maksimali galima priteisti atstovavimo išlaidų suma nagrinėjamu atveju yra 1 820,89 Eur (1 749,5 + 71,39). Atsižvelgęs į tai, kad trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti suma 300,00 Eur yra ženkliai mažesnė už maksimaliai galimą priteisti sumą, teismas pareiškėjo prašymą patenkino ir priteisė iš pareiškėjo trečiajam suinteresuotam asmeniui visą jo prašomą teismo išlaidų sumą (300 Eur).
III.
Pareiškėjas V. G. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 139–141) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo prašymą tenkinti.
Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo nurodytas svarbias aplinkybes, kad pareiškėjas yra mažai išsilavinęs, visa laiką praleidžia darbe, nesuprato, kad reikia kiekvienam įpėdiniui tvarkyti dokumentus ir atskirai kreiptis dėl nuosavybės teisių į senelio turėtą žemę atkūrimo. Pasak apelianto, jam niekas nepaaiškino, neparagino, neatsiuntė jokio informacinio laiško, kad dėl senelio žemės susigrąžinimo jis turi per nustatytą terminą kreiptis su prašymu ir pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus. Apeliantas teigia visą laiką iki 2012 metų manęs, kad užtenka vienam iš šeimos narių (šiuo atveju jo broliui Viktorui) pasirašyti reikiamus dokumentus, o žemėtvarkos darbuotojai paskirstys žemę lygiomis dalimis visiems įpėdiniams. Pasak apelianto, tik 2012 metais, kai brolis V. G. atsisakė perleisti jam priklausančią grąžintos natūra žemės dalį, jis (apeliantas) sužinojo, kad jo teisės yra pažeistos, ir nedelsdamas kreipėsi teisinės pagalbos. Trečiojo suinteresuoto asmens V. G., kuriuo apeliantas pasitikėjo, nesąžiningas elgesys, apelianto menkas išsilavinimas, sunkus darbas, įstatymų nežinojimas yra svarbios priežastys, kurios teismo turėjo būti pripažintinos svarbiomis ir praleistas terminas turėjo būti atnaujintas.
Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, kad jis nepateikė teismui įrodymų, jog buvo objektyvių kliūčių laikotarpiu nuo teisės atkurti nuosavybės teises įgijimo iki įstatymu nustatytų terminų kreiptis į atitinkamas valstybės įstaigas informacijos apie savo senelio iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamą turtą. Apeliantas pažymi, kad tokių įrodymų jis negalėjo pateikti, nes jų nėra, o teismas, vertindamas įrodymus, neturėjo remtis vien formaliais kriterijais, tačiau turėjo vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais bei pripažinti, jog esant susitarimui tarp brolių, pagal tradiciją ir nerašytas žmogiško bendravimo taisykles, nėra kreipiamasi į įstaigas, o pasitikima brolio sąžine.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Atsiliepime (b. l. 146–147) NŽT pažymi, kad byloje esanti medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas iki 2015 m. elgėsi pasyviai, o tai pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vertintina kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios. Kauno apygardos administracinis teismas šioje byloje nustatė visas reikšmingas aplinkybes, tinkamai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmos instancijos teismo sprendimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. G. su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo V. G. visas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepime (b. l. 148–152) V. G. pakartoja atsiliepimo, pateikto pirmosios instancijos teismui argumentus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Pareiškėjas 2015 m. birželio 22 d. pateikė teismui prašymą atnaujinti jo praleistus Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus paduoti prašymą, nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio J. G. žemę.
Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas terminą praleido dėl subjektyvių priežasčių, prašymo netenkino.
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas jo nurodytų aplinkybių nepagrįstai nepripažino svarbiomis termino praleidimo priežastimis.
Dėl nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio, nustatančio šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, 2 dalimi, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad pagal Atkūrimo įstatymą piliečiai prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėjo pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti praleistus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytus terminus padavė 2015 m. birželio 22 d. t.y. atitinkamai 14 ir 12 metų praleidęs įstatymo nustatytą terminą.
Pareiškėjas šiuo atveju prašo atnaujinti prašymo atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teisių atkūrimui reikalingų dokumentų pateikimo terminus esant faktinėms aplinkybėms, kai Kauno apskrities viršininko 2008 m. gegužės 30 d. sprendimais Nr. 52/23518, Nr. 52/23519, Nr. 52/23520 į visą buvusio savininko J. G. (pareiškėjo senelio) žemę yra atkurtos nuosavybės teisės natūra prašymus iki nustatyto termino padavusiems pretendentams V. G. (pareiškėjo broliui), R. J. ir A. G.
Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad piliečių, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti po 1993 m. rugsėjo 10 d., nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos grąžinant žemę, mišką natūra arba už išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginama šiame įstatyme nurodytais būdais, išskyrus atlyginimą pinigais (ši išimtis netaikoma šio įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 6 punkte ir 21 straipsnio 3 ir 5 dalyse numatytais atvejais), jeigu iki prašymo pateikimo dienos nuosavybės teisės į šį turtą neatkurtos kitiems šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams.
Konstatavus aplinkybes, kad šiuo atveju nuosavybės teisės jau yra atkurtos į visą buvusio savininko J. G. žemę tiems savininko įpėdiniams, kurie iki įstatymu nustatyto termino pateikė prašymus, pareiškėjo prašymo atnaujinti jo praleistus terminus paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises tenkinimas nesukurtų pareiškėjo siekiamų teisinių pasekmių, nes nuo 2008 m. gegužės 30 d. sprendimų Nr. 52/23518, Nr. 52/23519, Nr. 52/23520 priėmimo nebėra objekto į kurį pagal Atkūrimo įstatymą galima atkurti nuosavybės teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracines bylas dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra pasisakęs, kad turi būti atsižvelgiama ir į Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. gegužės 29 d. Nr. A11-579/2007; 2007 m. spalio 23 d. Nr. A11-997/2007; 2008 m. gruodžio 18 d. Nr. A39-2035/2008; 2010 m. vasario 8 d. Nr. A146-212/2010; 2012 m. vasario 17 d. Nr. A146-237/2010, kt.).
Konstatavusi šias aplinkybes teisėjų kolegija, užtikrindama asmens teisę kreiptis gynybos į teismą, pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą patikrino iš esmės.
Lietuvos administracinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama, kad svarbiomis priežastimis, suteikiančiomis pagrindą atnaujinti praleistus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytus terminus, teismas gali pripažinti tik tokias nuo asmens valios nepriklausiusias priežastis, kurios buvo objektyvi kliūtis jam laiku pasinaudoti įstatymu suteikta teise. Atsižvelgus į tai, kad įstatymų leidėjas prašymų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir dokumentų pateikimui buvo nustatęs ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie pretendentams, jei jie elgėsi apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami savo valiai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pareikšti ir pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimui reikalingais dokumentais, praleisti terminai gali būti atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nepriklausančios nuo pretendentų valios priežastys. Pareiškėjas šiuos terminus yra praleidęs itin ženkliai (14 ir 12 metų).
Ar įstatymu nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių turi nustatyti teismas kiekvienu konkrečiu atveju vertindamas individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra reikšminga, kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pretendentas įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ar perėmimą (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo šios jo teisės atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas ja pasinaudoti; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, atsiradimo momentą, trukmę, jų įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir/ar dokumentus iki įstatymu nustatyto termino.
Pareiškėjas prašymą atnaujinti praleistus prašymo atkurti nuosavybės teises ir dokumentų pateikimo terminus pirmosios instancijos teisme grindė aplinkybėmis, kad 1991 metais prasidėjus nuosavybės teisių atkūrimui jis susitarė su savo broliu V. G. (trečiuoju suinteresuotu asmeniu) ir seserimi D. P. G. (mirė (duomenys neskelbtini)), kad jų mirusiam tėvui J. G. tenkančios žemės dalies grąžinimas Raudondvario apylinkės agrarinės reformos tarnyboje bus tvarkomas V. G. vardu, nes jis ten gyvena, jam arčiau, planuoja ūkininkauti, o vėliau jie žemę pasidalins į tris lygias dalis. Pareiškėjas teigė, nežinojęs, kad kiekvienas pretendentas turi pateikti atskirą prašymą, nes jam niekas to nepaaiškino, jo neparagino, neatsiuntė informacinio laiško, kad dėl senelio žemės grąžinimo jis per įstatymu nustatytą terminą turi pateikti prašymą ir dokumentus, todėl pareiškėjas tikėjosi, kad brolis laikysis žodinio susitarimo, tačiau 2012 metais jis atsisakė pasidalinti žemę, į kurią jam 2008 metais buvo atkurtos nuosavybės teisės. Pasak pareiškėjo, 2012 metais paaiškėjęs jo brolio V. G. nesąžiningas elgesys, pareiškėjo menkas išsilavinimas, sunkus darbas, įstatymų nežinojimas laikytinos svarbiomis aplinkybėmis, dėl kurių jis praleido minėtą terminą. Analogiškomis aplinkybėmis pareiškėjas grindžia ir apeliacinį skundą.
Teisėjų kolegija patikrinusi bylą konstatuoja, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos svarbiomis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų terminų praleidimo priežastimis, ypač pabrėžiant, kad terminas praleistas itin ženkliai.
Mirusio žemės savininko mirusiojo vaiko vaikų, t. y. savininko vaikaičių, teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą numatyta 1992 m. sausio 14 d. įstatymu Nr. I-2200 (įsigaliojo nuo 1992 m. sausio 17 d.) pakeitus Atstatymo įstatymo 2 straipsnį. Taigi pareiškėjas teisę atkurti nuosavybės teises į savo senelio žemę turėjo nuo 1992 m. sausio 17 d., tačiau ja nepasinaudojo iki Atkūrimo įstatymu nustatyto termino (2001 m. sausio 31 d.) ir kreipėsi į teismą šį terminą praleidęs itin ženkliai (praėjus net 14 metų).
Visuotinai žinoma, kad 1991 metais Lietuvos Respublikoje buvo pradėta žemės reforma ir nuosavybės teisių į žemę ir kitą išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas. Kiekvienas suinteresuotas Lietuvos Respublikoje gyvenantis pilietis bendrąją informaciją apie nuosavybės teisės į žemę atkūrimo proceso eigą ir terminus galėjo sužinoti iš viešai skelbiamos informacijos. Pareiškėjo prašyme teismui detalizuotai nurodytos aplinkybės (žodinio susitarimo metai, agrarinės reformos tarnybos, kurioje turi būti tvarkomi savininko nuosavybės atkūrimo dokumentai, pavadinimas, susitarimo esmė) suteikia pakankamą pagrindą manyti, kad pareiškėjas nuo teisės atkurti nuosavybės teises įgijimo žinojo apie tai, kad jo senelis buvo žemės savininkas, o jis yra vienas iš galimų pretendentų į šią žemę. V. G. 1991 m. spalio 31 d. prašyme Kauno rajono Raudondvario apylinkės agrarinės reformos tarnybai atkurti nuosavybės teises į J. G. žemę tarp įpėdinių nurodyti ir V. G. (pareiškėjas) bei jo sesuo D. G. Dėl apelianto teiginių, kad jam niekas nepranešė ir nepaaiškino, jog kiekvienas pretendentas prašymą atkurti nuosavybės teises turi paduoti savo vardu, teisėjų kolegija pažymi, kad nei Atstatymo įstatymas, nei jį pakeitęs Atkūrimo įstatymas, nei su jo įgyvendinimu susiję teisės aktai nenustato pareigos valstybės institucijoms, kurios įgaliotos spręsti nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimus, ieškoti galimų pretendentų į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Asmenys, kurie pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, savo teisių įgyvendinimu turi rūpintis patys arba per teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotus atstovus. Pareiškėjo minimas žodinis susitarimas su broliu ir seserimi kaip jie spręs dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo tėvui tenkančią J. G. žemės dalį ir kad dokumentus tvarkys V. G., teisine prasme nėra įgaliojimas. Atkūrimo įstatymo prasme teisinę galią nuosavybės teisių atkūrimui galėjo turėti tik rašytinis pretendentų susitarimas dėl nuosavybės atkūrimo dalių, pateiktas iki įstatymo nustatyto termino institucijai, įgaliotai nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Aiškinantis terminų praleidimo priežastis kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta kada asmuo pradėjo rūpintis savo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinimu. Galimai buvęs tarp pareiškėjo, jo sesers ir brolio V. G. žodinis susitarimas, kad nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus tvarkys V. G. pagal šios bylos aplinkybes gali būti vertinamas tik kaip pareiškėjo neapdairumas, nesirūpinimas savo teisės atkurti nuosavybės teises tinkamu įgyvendinimu. Nuosavybės teisės V. G. į žemę buvo atkurtos 2008 metais. Tai rodo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas pagal V. G. 1991 metų prašymą užsitęsė 17 metų. Lietuvos Respublikoje galiojantys įstatymai užtikrina kiekvienam asmeniui teisę nustatyta tvarka kreiptis į valstybės institucijas informacijos, kuri jam reikalinga įstatymais suteiktoms teisėms įgyvendinti, ir nustatyta tvarka gauti informaciją. Pareiškėjas nepateikė argumentų ir įrodymų, kad jis per šį laikotarpį kreipėsi į J. G. žemės buvimo vietos žemėtvarkos skyrių kokiu nors jam patogiu būdu (nuvykdamas pats, raštu, telefonu, kt.) ir domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo į J. G. žemę procesu. Pareiškėjas neneigia, kad jis tik 2012 metais pradėjo realiai domėtis nuosavybės teisės į žemę atkūrimu, kai kreipėsi į savo brolį dėl jam atkurtos nuosavybės (žemės) pasidalijimo. Šis pareiškėjo ilgalaikis neveiklumas yra subjektyvi aplinkybė, kurią lėmė pareiškėjo pasirinkti elgesio variantai kaip jam elgtis siekiant savo senelio žemės dalies susigrąžinimo.
Apelianto nurodytos aplinkybės, kad jis nežinojo įstatymų, daug dirba negali būti pripažintos svarbia termino praleidimo priežastimi. Ypač pabrėžtina, kad terminas praleistas itin ženkliai (net 14 metų).Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, išsilavinimo lygis, amžius, sveikatos būklė, nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis, nes asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą.
Termino praleidimo svarbias priežastis teisme turi įrodyti terminą praleidęs ir prašantis jį atnaujinti asmuo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas Atkūrimo įstatymu nustatytus prašymo ir dokumentų pateikimo terminus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio turėtą žemę praleido dėl subjektyvių priežasčių. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos svarbiomis priežastimis, pateisinančiomis itin ženklų termino praleidimą.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. G. pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo V. G. teismo išlaidas. Iš pateiktos 2015 m. gruodžio 28 d. atstovavimo sutarties, sudarytos su advokate E. G., ir 2015 m. gruodžio 28 d. pinigų priėmimo kvito LAT Nr. 772108 matyti, kad V. G. sumokėjo advokatei 200 Eur už 2015 m. gruodžio 28 d. atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą surašymą. Šios išlaidos laikytinos susijusiomis su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.
Pagal ABTĮ 44 straipsnio kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos arba apginamos trečiųjų asmenų teisės, šie asmenys turi teisę į išlaidų atlyginimą. Šiuo atveju pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas. Todėl trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę reikalauti su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimo.
Pagal Rekomendacijų (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) 7 punktą, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Kaip minėta, pareiškėjui teisinė paslauga – atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas – buvo suteikta 2015 m. gruodžio mėnesį (b. l. 148–152). Lietuvos statistikos departamentas skelbia, kad 2015 m. II ketvirčio (t. y. užpraeito ketvirčio, skaičiuojant nuo 2015 m. gruodžio mėn.) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 713,9 Eur. Rekomendacijų 8.11 punkte numatyta, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo teisinę paslaugą rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis yra – 1,3, arba 928,07 Eur (713,9 Eur x 1,3). Tokiu būdu, trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti patirtų atstovavimo išlaidų už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą suma (200 Eur) neviršija Rekomendacijų nurodyto maksimalaus dydžio. Sprendžiant dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo turi būti atsižvelgiama ir atsižvelgtina į Rekomendacijų 2 punkte numatytus kriterijus.
Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui V. G. apeliacinėje instancijoje atstovavo ir atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą rengė ta pati advokatė, kuri atstovavo pirmosios instancijos teisme, t.y. rengė atsiliepimą į pareiškėjo pareiškimą ir atstovavo trečiąjį suinteresuotą asmenį V. G. teismo posėdyje. Pažymėtina, kad tęstinis to paties atstovo, kuris dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, dalyvavimas to paties teisminio proceso apeliacinėje instancijoje, paprastai (jei byla nėra sudėtinga) reikalauja mažesnių darbo ir laiko sąnaudų, nes atstovas žino bylos esmę, arba tuo atveju, jei atstovas teisines paslaugas pradėtų teikti tik apeliacinėje instancijoje ir įsijungtų į jam nežinomą iš anksčiau teisminį procesą. Palyginus atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą ir atsiliepimo į pareiškėjo pareiškimą turinį, konstatuotina, kad atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės yra pakartotas atsiliepimo į pareiškėjo pareiškimą tekstas įterpiant į jį teiginius, kad trečiasis asmuo pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui ir nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu. Šie bylos duomenys teisėjų kolegijai suteikia pakankamą pagrindą išvadoms, kad trečiojo suinteresuoto asmens atstovės darbo ir laiko sąnaudos atsiliepimui į apeliacinį skundą parengti buvo minimalios. Šias išvadas teisėjų kolegija taip pat grindžia argumentais, kad byla teisniu požiūriu visiškai nesudėtinga, pareiškėjo kreipimosi į teismą aspektu dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų terminų atnaujinimo yra susiformavusi nuosekli administracinių teismų praktika, kurią trečiojo suinteresuoto asmens atstovė išsamiai citavo atsiliepime į pareiškėjo prašymą, apeliacinio skundo parengimas nebuvo susijęs su vykimu į kitą vietovę, negu registruota trečiojo suinteresuoto asmens atstovės (advokatės) darbo vieta. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad trečiojo suinteresuoto asmens atstovė atitinkamą laiką dirbo susipažindama su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir rengdama atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, tačiau pabrėžtina, kad šiuo konkrečiu atveju atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas reikalavo minimalių darbo ir laiko sąnaudų, nes buvo pasinaudota anksčiau parengtu šioje byloje procesiniu dokumentu. Dėl šių priežasčių, taip pat vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 6 d.), teisėjų kolegija trečiajam suinteresuotam asmeniui V. G. iš pareiškėjo priteistiną atstovavimo išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, sumą mažina ir priteisia 50 Eur.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 45 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjo V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 50,00 Eur (penkiasdešimt eurų) su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme susijusių išlaidų atlyginimą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Stasys Gagys
Romanas Klišauskas