Civilinė byla Nr. e2A-715-368/2021
Teisminio proceso Nr. 2-31-3-00143-2021-2
Procesinio sprendimo kategorijos:2.1.2.4.1.3;
(S)
2.6.1.3.6; 2.6.1.5; 2.6.3; 2.6.8.10; 2.6.28.1.;
3.3.1.18.1.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
NU T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. lapkričio 15 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Birutės Simonaitienės ir Linos Muchtarovienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Osvalda“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2021 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Osvalda“ ieškinį atsakovams D. D. ir V. K., trečiajam asmeniui Šiaulių apskrities vyriausiam policijos komisariatui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir skolos, palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Osvalda“ patikslintu ieškiniu teismo prašė pripažinti negaliojančia 2017 m. birželio 7 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų D. D. ir V. K. dėl automobilio „Renault Megane Scenic“ pirkimo – pardavimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 straipsnio pagrindu. Priteisti ieškovei UAB „Osvalda“ iš atsakovo D. D. 6472,91 Eur transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų, 201,38 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad tarp pirminės kreditorės UAB „Automagija“ ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau - Šiaulių AVPK) 2014 m. spalio 3 d. sudarytos sutarties Nr. 40-IL-5870 pagrindu, pirminė kreditorė įsipareigojo, įgaliotam policijos pareigūnui iškvietus, atvykti į nurodytą vietą Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje, priverstinai nuvežti transporto priemonę ir saugoti savo aikštelėje. Pagal sutarties 4.1 punktą UAB „Automagija“ įgijo teisę už priverstinį transporto priemonės nuvežimą, pervežimą ir saugojimą iš automobilio savininko, valdytojo ar įgalioto asmens reikalauti atlyginti sutartyje nurodytas išlaidas: už lengvųjų transporto priemonių transportavimą – 338,80 Lt (98,12 Eur), už saugojimą – 20 Lt (5,79 Eur) už vieną parą. 2017 m. liepos 30 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu iš (adresu: duomenys neskelbtini) į transporto priemonių saugojimo aikštelę, esančią (adresu: duomenys neskelbtini), buvo pervežtas automobilis „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurioje transporto priemonė buvo saugoma iki 2020 m. rugpjūčio 3 d. Transporto priemonės savininkas ir valdytojas teisės pažeidimo padarymo momentu buvo atsakovas D. D.. 2019 m. sausio 14 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi UAB „Automagija“ perleido ieškovei reikalavimo teises į atlyginimą už automobilių priverstinį nuvežimą ir saugojimą laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d. sutarčių su Šiaulių AVPK pagrindu ir į visas kitas su tuo susijusias teises. Todėl ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovo transporto priemonių saugojimo išlaidų atlyginimo bei palūkanų mokėjimo. 2020 m. liepos 23 d. ieškovė išsiuntė atsakovui D. D. pranešimą apie reikalavimo teisių perėmimą iš UAB „Automagija“, pasiūlė atsakovui pasiimti transporto priemonę iš automobilių saugojimo aikštelės, o taip pat padengti skolą už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Gavęs šį pranešimą, atsakovas D. D., kaip transporto priemonės savininkas, kreipėsi į Šiaulių AVPK dėl leidimo pasiimti transporto priemonę išdavimo ir pateikė policijos įstaigai transporto priemonės registracijos liudijimą. 2020 m. rugpjūčio 3 d. atsakovui D. D., kaip transporto priemonės savininkui, buvo išduotas leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Tą pačią dieną atsakovas D. D. pasiėmė ją iš saugojimo aikštelės. Transporto priemonės pasiėmimo metu atsakovas D. D. ieškovės atstovui nurodė, kad jis yra transporto priemonės savininkas, tačiau ją buvo perdavęs naudotis kitam asmeniui. Ieškovė pradiniu ieškiniu šioje byloje kreipėsi į teismą dėl 6472,91 Eur skolos už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą ir 201,38 Eur palūkanų priteisimo iš atsakovo D. D.. Atsakovas D. D. į šią bylą pateikė 2017 m. birželio 7 d. Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, kuria jis tariamai pardavė transporto priemonę atsakovui V. K. Ieškovės įsitikinimu, atsakovų sudaryta 2017 m. birželio 7 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis yra tariamas sandoris, juo nebuvo realiai įgytos pirkimo – pardavimo sutartimi perduodamos civilinės teisės ir pareigos, o tikroji šio sandorio šalių valia buvo nukreipta ne į transporto priemonės nuosavybės tesės perdavimą, o į atsakovo D. D. siekį išvengti prievolių atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas ieškovei.
3. Įstatymas numato, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuriam suteikta teisė verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama transporto priemonei toliau važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET reikalavimus, o išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atsako solidariai (Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnis). Transporto priemonės priverstinio nuvežimo išlaidos yra 98,12 Eur, o saugojimo išlaidos už laikotarpį nuo 2017 m. liepos 30 d. iki 2020 m. rugpjūčio 3 d. už 1101 kalendorinę dieną yra 6374,79 Eur (po 5,79 Eur už vieną transporto priemonės saugojimo parą), viso – 6 472,91 Eur. CK 6.210 straipsnio 1 dalis numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio procesines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Todėl ieškovei iš atsakovo D. D. yra priteistinos 5 procentų dydžio palūkanos nuo skolos sumos – 6 472,91 Eur – už laikotarpį nuo transporto priemonės pasiėmimo iš saugojimo aikštelės dienos – 2020 m. rugpjūčio 3 d. iki ieškinio teismo pateikimo dienos – 2021 m. kovo 15 d. Palūkanos už šį laikotarpį sudaro 201,38 Eur (6472,91 Eur x 5 proc. / 365 dienų x 224 dienų).
4. Atsakovas D. D. atsiliepimu su patikslintu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jis nei iki įvykio, nei transporto priemonės saugojimo laikotarpiu nebuvo nei faktinis, nei teisinis transporto priemonės savininkas, nes įgytą transporto priemonę buvo pardavęs kitam atsakovui byloje V. K. ir transporto priemonės perleidimo sandoris sudarytas 2017 m. birželio 7 d., o ne kaip teigiama 2020 m. gruodžio mėnesį. Naujas transporto priemonės savininkas, nustatyta tvarka neišviešino nuosavybės fakto ir formaliai registruose įrašytas savininku nurodomas atsakovas D. D., nepaneigia sandorio realumo esant nenuginčytai pirkimo pardavimo sutarčiai, kurios pripažinimui negaliojančia pagrindo nėra taip pat. Kita vertus, iš esmės ieškovo ir pradinio saugotojo sutartis negalėjo būti taikoma, kadangi transporto priemonė rasta apleista, bet nepadarius jokio KET pažeidimo (tolygu situacijai, kuomet mašiną savininkas paliktų šalikelėje, tačiau netrukdytų eismui). Niekam nebuvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas, nebuvo jokių pagrindų transporto priemonės paėmimui ir nuvežimui bei UAB „Automagija“ sudarytos sutarties vykdymui. Po itin ilgo laiko sužinojo, kad tikrasis transporto priemonės savininkas, atsakovas V. K. jos nepasėmė, nesiėmė jokių veiksmų transporto priemonės atžvilgiu, nežinodamas kaip elgtis minimu atveju, išties perėmė transporto priemonę iš saugojimo vietos, kad neaugtų ieškovės reikalaujama skolos suma, bet tuo pačiu ir buvo informavęs ieškovę apie tikrąjį savininką į ką ieškovė nekreipė dėmesio ir faktiškai praėjus vos ne metų laikotarpiui kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Atsakovai teikė paaiškinimus policijos įstaigoje, kur akcentavo, jog D. D. automobilį pardavė V. K. birželio mėnesį, ir birželio gale vyko dirbti į užsienį sugrįžęs tik apie rugsėjo mėnesį. Apklaustas atsakovas V. K. patvirtino, kad iš atsakovo D. D. 2017 m. birželio 7 d. nusipirko automobilį, nors ir nurodo, kad iš pradžių rašytinės sutarties nebuvo, tik žodinė, teigiant kad sutartis buvo surašyta 2020 m. gruodžio mėnesį, tačiau tokie argumentai neatitinka jo kitų to paties paaiškinimo aplinkybių ir turinio. Tuo pačiu vertinant civilinius santykius, įstatymas nedraudžia ir žodinės sutarties, o rašytinė sutartis, gali būti tik sutarimo formali išraiška. Perdavus automobilį atsakovui V. K., pastarasis įgijo asmeninės nuosavybės teisę į ginčo automobilį iki jo priverstinio nuvežimo, nepriklausomai nuo to, ar sutartis buvo pasirašyta automobilio pardavimo dieną ar vėliau formalizuota raštu.
5. Be to, transporto priemonės saugojimui išvis nebuvo pagrindo, nes ji nuvežta net nesant jokio įvykio ar teisės pažeidimo, todėl realiai ieškovė jos turėjo net nepriimti saugoti. Juo labiau, Šiaulių AVPK pasaugos sutartis galiojo nuo 2014 m. spalio 3 d. iki 2015 m. spalio 2 d., o sutarties galiojimo terminas paslaugos gavėjo sprendimu galėjo būti pratęstas du kartus po 12 mėnesių (iki bendro trejų metų termino). Šiuo atveju ieškovė nepateikė duomenų apie tai, kad policijos įstaiga pasibaigus 2015 m. spalio 2 d. sutarties terminui yra pratęsusi sutartį su saugotoju. Nesant duomenų, kad sutarties galiojimo terminas buvo pratęstas, ieškovė negalėjo reikalavimo perleidimo sutartimi perimti daugiau teisių nei jų turėjo pradinis kreditorius, todėl akivaizdu, kad negalėjo skaičiuoti išlaidų už transporto priemonės saugojimą po 2015 m. spalio 2 d. Taip pat neaišku kokiu pagrindu saugojimo kaštus taikė dabartinė ieškovė, kuris nėra sudariusi sutarties su Šiaulių AVPK. Teismų praktikoje formuojama, kad protingas įkainis, net jei ir būtų teisinis pagrindas saugoti transporto priemonę galėtų būti 0,90 Eur už dieną. Lietuvos apeliacinis teismas byloje Nr. 2A-517-178/2018, nustatė, kad tiek UAB „Automagija“, tiek UAB „Osvalda“ net neturėjo nuosavybės teise ar nuomojamų aikštelių, kas kelia klausimą dėl saugojimo kaštų susiformavimo ir buvimo pagrįstumo kaip tokio, sprendžiant klausimą ar ieškovas nepiktnaudžiauja savo tariamo reikalavimo teise, kuomet teisinis pagrindas, kuriuo taikomas skaičiavimas už saugojimą realiai yra neegzistuojantis ir negaliojantis, tai yra, UAB „Osvalda“ negali turėti daugiau teisių, nei UAB „Automagija“.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmai 2021 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino 2017 m. birželio 7 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovo D. D. ir atsakovo V. K. dėl automobilio „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo, tariamu sandoriu, negaliojančiu nuo sutarties sudarymo momento. Likusią ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš ieškovės UAB „Osvalda“ 576,47 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovo D. D. naudai.
Esminiai teismo argumentai:
6.1. Nagrinėjamu atveju iš esmės nebuvo nustatyta nė vieno iš dviejų pirkimo – pardavimo sandorį sudarančių elementų. Nebuvo įrodyta, kad atsakovas V. K. už automobilį D. D. sumokėjo pinigus, nes šalių pateikti duomenys nesutampa. Tikslinant aplinkybes V. K. nurodė, kad minėtą automobilį pirko sau ir, dėl turimų skolų, jį tik registravo D. D. vardu, t. y. iš viso jokių pinigų D. D. niekada už automobilį nemokėjo. Kad tariamas pirkimo – pardavimo sandoris buvo realiai nevykdomas, kad automobilis niekada ir nepriklausė V. K. liudija ir tas faktas, jog D. D. „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vėliau, pasak jo 2020 m. lapkričio mėnesį, pardavė, kaip metalo laužą. Esant nustatytoms aplinkybėms, 2017 m. birželio 7 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis, sudaryta tarp atsakovų D. D. ir V. K. dėl automobilio „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo, pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo.
6.2. Ieškovė UAB „Osvalda“, nei teikdama teismui ieškinį, nei patikslintą ieškinį, nei bylos nagrinėjimo teisme metu, nepateikė jokių duomenų, kad minėto automobilio nutempimo laikotarpiu tarp UAB „Automagija“ ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato buvo galiojanti sutartis dėl transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad sutartis galiojo iki 2016 m. spalio 2 d., o sekanti teismui pateikta sutartis Nr. 40-ST2-88-(1.32), sudaryta 2017 m. rugpjūčio 29 d., įsigaliojo nuo 2017 m. spalio 3 d., todėl pirminė kreditorė UAB „Automagija“ neturėjo teisinio pagrindo skaičiuoti automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidas atsakovo D. D. atžvilgiu.
6.3. Be to, šiuo nagrinėjamu atveju, nustatyta ir tai, kad automobilis „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 2017 m. liepos 30 d. buvo nuvežtas iš vietos, kurioje, jai nebuvo draudžiama stovėti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jos valdytojas nebuvo rastas, policijos pareigūnai turėjo teisę ją priverstinai nuvežti į kitą policijos įstaigos saugomą vietą arba kitą transporto priemonių stovėjimo aikštelę ar vietą, kurioje leidžiama transporto priemonėms neatlygintinai stovėti. Esant nustatytoms aplinkybėms ir vadovaujantis nurodytomis teisės normomis, nustatytina, kad už automobilio „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuvežimą ir saugojimą jos valdytojui nekilo pareiga atlyginti išlaidų ir nei pirminis kreditorius UAB „Automagija“, nei ieškovė UAB „Osvalda“ neturėjo teisės atsakovui D. D. skaičiuoti skolos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Apeliaciniu skundu apeliantė (ieškovė) UAB „Osvalda“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2021 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą dalyje, kurioje atmesti ieškovės reikalavimai dėl skolos, palūkanų ir procesinių palūkanų, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės UAB “Osvalda” patikslintą ieškinį tenkinti: priteisti ieškovei iš atsakovo D. D. 6 472,91 Eur skolos, 201,38 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, o taip pat visas ieškovės turėtas bylinėjimosi pirmojoje instancijoje išlaidas. Priteisti ieškovei iš atsakovo D. D. ieškovės turėtas bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
7.1. Pirmosios instancijos teismo argumentai, jog: 1) UAB “Automagija” neturėjo jokio galiojančio sutartinio pagrindo pagal Šiaulių apskrities VPK prašymą nuvežti ir saugoti transporto priemones 2016 m. spalio 2 d. – 2017 m. spalio 3 d. laikotarpiu bei gauti už tai išlaidų atlyginimą; 2) nebuvo teisinio pagrindo pirminiam kreditoriui UAB “Automagija” skaičiuoti automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidų, o policijos pareigūnai turėjo teisę transporto priemonę priverstinai nuvežti į kitą policijos įstaigos saugomą vietą arba kitą transporto priemonių stovėjimo aikštelę ar vietą, kurioje leidžiama transporto priemonėms neatlygintinai stovėti, yra nepagrįsti.
7.2. Trečiasis asmuo Šiaulių AVPK savo 2021-09-16 d. rašte Nr. 40-S-11447-(1.19E) nurodo, kad pradinį kreditorių UAB “Automagija” žodžiu informavo apie sprendimą pratęsti sutartį 2016-10-03 – 2017-10-02 laikotarpiui, suteikta išimtine teise nutraukti sutartį, nepasinaudojo, ir abi sutarties šalys (tiek trečiasis asmuo Šiaulių AVPK, tiek pradinė kreditorė UAB “Automagija”) aptariamu laikotarpiu sutartį vykdė. Tarp sutarties šalių – trečiojo asmens Šiaulių AVPK ir pradinės kreditorės UAB “Automagija” nėra ginčo dėl sutarties galiojimo termino, informavimo apie sutarties termino nutraukimo ir/ar pratęsimo formą, todėl tiek pradinė kreditorė UAB “Automagija” turėjo, tiek ieškovė UAB „Osvalda“ turi galiojantį sutartinį pagrindą pagal Šiaulių AVPK prašymą nuvežti ir saugoti transporto priemones 2016 m. spalio 2 d. – 2017 m. spalio 3 d. laikotarpiu bei gauti už tai išlaidų atlyginimą.
7.3. Tarp šalių nekilo ginčo dėl to, kad 2017 m. liepos 30 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu iš Radvilonių k., Radviliškio raj. į transporto priemonių saugojimo aikštelę buvo pervežta transporto priemonė ir joje buvo saugoma iki 2020 m. rugpjūčio 3 d. 2017 m. liepos 30 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas yra galiojantis, nėra nuginčytas ar ginčijamas teisme. Taip pat yra galiojanti ir nenuginčyta sutarties 4.1 punkto nuostata, dėl priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų skaičiavimo, todėl pradinė kreditorė UAB “Automagija” turėjo ir ieškovė turi teisę reikalauti iš transporto priemonės savininko atsakovo D. D. reikalauti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimo, o pastarasis turi pareigą jas atlyginti.
7.4. Prašo apeliacinės instancijos teismo pridėti prie bylos trečiojo asmens Šiaulių AVPK 2021-09-16 d. raštą Nr. 40-S-11447-(1.19E), kuriame yra nurodytos reikšmingos faktinės aplinkybės ir trečiojo asmens Šiaulių AVPK pozicija sutarties galiojimo termino klausimu. Būtinybė pateikti šį įrodymą apeliantei iškilo vėliau, kadangi jai nebuvo žinoma, kad trečiasis asmuo byloje elgsis pasyviai ir šios reikšmingos informacijos teismui nepateiks.
8. Atsiliepimu į apeliantės apeliacinį skundą atsakovas D. D. prašo jį atmesti, o Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2021 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš apelianto visas atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:
8.1. Apeliantė pripažįsta, kad pagal sutarties 14 p. jos šalys - trečiasis asmuo ir pradinė kreditorė UAB “Automagija” susitarė, kad “sutartis galioja iki 2015 m. spalio 2 d., numatant galimybę sutarties terminą pratęsti“. Apeliantė motyvuoja, kad sutartis nebuvo nutraukta, nes šalys nesutarė dėl sutarties pratęsimo formos. Su tokia pozicija nesutiktina Akivaizdu, kad šalių sutartis sudaryta raštu, todėl visi jos papildymai ir pakeitimai turėjo būti vykdomi ta pačią forma - raštu. Kilus ginčui ar vertinamu laikotarpiu sutartis buvo galiojanti, pareiga tai įrodyti teko apeliantei, todėl jos samprotavimai, kad sutartis buvo vykdoma ir ginčo laikotarpiu atmestini kaip nepagrįsti, nes neįrodyti leistinais įrodymais.
8.2. Sutartinių santykių galiojimą apeliantė grindžia iki pat 2020-08-03, nors realiai apeliantė negali įgyti daugiau teisių nei pati pradinė kreditorė. Esama apeliantė net neturi ir neturėjo jokios galiojančios sutarties su trečiuoju asmeniu, todėl kokiais pagrindais jis taiko ir skaičiuoja mokestines prievoles atsakovams nėra žinoma ir pagrįsta net apeliacijos atveju.
8.3. Apeliantė vadovaujasi nuostata, kad sutarties 4.1 punktu įgijo teisę iš transporto priemonės savininko (atsakovo D. D.) reikalauti atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Laiko, jog ši sutarties nuostata tai pat yra galiojanti, nėra ginčijama ar nuginčyta teisme. Pažymėtina, jog transporto priemonės nuvežimo momentu ši sutarties nuostata kaip ir visa sutartis nebuvo galiojanti, todėl kelti klausimą dėl atskirų jos nuostatų galiojimo ir taikymo nėra ir nebuvo prasmės, kadangi apeliantas neįrodė pačios sutarties galiojimo ginčo periodu.
8.4. Tuo metu galiojančiais teisės aktais nebuvo įtvirtintos nuostatos dėl priverstinio transporto priemonės saugojimo, nes savininko teisės į ją nebuvo apribotos. Ieškovė turėjo pasidomėti transporto priemonės saugojimo pagrindu, vėliausiai per šešis mėnesius kreiptis į saugojimui perdavusį subjektą dėl transporto tolesnio saugojimo bei pagrindo. Nesant pagrindo automobilio paėmimui, teismas pagrįstai vertino, kad automobilis „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 2017 m. liepos 30 d. buvo nuvežtas iš vietos, kurioje, jai nebuvo draudžiama stovėti, ir policijos pareigūnai turėjo teisę ją priverstinai nuvežti į kitą policijos įstaigos saugomą vietą arba kitą transporto priemonių stovėjimo aikštelę ar vietą, kurioje leidžiama transporto priemonėms neatlygintinai stovėti. Todėl nei pradiniam kreditoriui, nei jo teisių perėmėjui prievolės mokėti, o pastarųjų teisė skaičiuoti saugojimo kaštus, nebuvo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų ir išnagrinėjęs sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
10. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuriuo atmestas apeliantės (ieškovės) reikalavimas dėl saugojimo išlaidų, delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
11. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas jos reikalavimas dėl priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimo, pateikia savo poziciją. Taip pat prašo prijungti prie bylos papildomą įrodymą – Šiaulių AVPK raštą. Nurodo, kad šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau, nes apeliantei nebuvo žinoma, jog trečiasis asmuo Šiaulių AVPK elgsis pasyviai ir bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme jokių dokumentų ir/ar nuomonės neteiks.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
12. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
13. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo išaiškinimus dėl naujų įrodymų priėmimo, įvertinusi pateiktų dokumentų turinį, konstatuoja jų ryšį su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta, kad yra pagrindas priimti naujus įrodymus ir laiko, jog šių įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl apeliantės pateiktus įrodymus priima (CPK 314 straipsnis) ir vertina juos kartu su kitais įrodymais apeliacinio skundo argumentų kontekste.
Dėl bylos esmės
14. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pradinė kreditorė UAB „Automagija“ ir Šiaulių AVPK 2014 m. spalio 3 d. sudarė dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, perkėlimo, jų saugojimo ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių pervežimo ir saugojimo paslaugų Nr. 40-IL-5870 sutartį (toliau – sutartis). Pradinė kreditorė UAB „Automagija“ ir ieškovė UAB „Osvalda“ 2019 m. sausio 14 d. sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartimi. 2014 m. spalio 3 d. sutarties Nr. 40-IL-5870 4.1. punkte nurodyta, kad už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą(visus veiksmus, reikalingus šioms paslaugoms tinkamai atlikti) iš transporto priemonės savininko, valdytojo, įgalioto asmens ar asmens, dėl kurio neteisėtų veiksmų Paslaugos teikėjas patyrė išlaidas, reikalauti atlyginti tik šias išlaidas: - už nuvežimą, pervežimą (nugabenimą į saugojimo vietą) – 280 Lt ir 58,80 Lt pridėtinės vertės mokestį (sutarties 4.1.1. punktas). Už saugojimą – 16,53 Lt ir 3,47 Lt vertės mokestį už vieną parą (sutarties 4.1.2. punktas). Jei transporto priemone saugoma ilgiau kaip 6 mėnesius, reikalauti iš paslaugos gavėjo informacijos apie tolesnį būtinybę ją saugoti (sutarties 4.4. punktas). Sutarties 13 punkte nurodyta, kad sutartis įsigalioja 2014 m. spalio 3 d. ir galioja iki 2015 m. spalio 2 d. (15 punktas). Tame pačiame 15 punkte nurodyta, kad sutarties galiojimo terminas paslaugos gavėjo sprendimu gali būti pratęstas 2 (du) kartus po 12 mėnesių (iki bendro trejų metų termino). Apie sutarties galiojimo termino pratęsimą arba nepratęsimą paslaugos gavėjas paslaugos teikėją privalo informuoti prieš tris mėnesius. Šiaulių AVPK 2015 m. rugsėjo 3 d. raštas Nr. 40-S-77382 „Dėl sutarčių galiojimo terminų pratęsimo“ patvirtina, kad sutartis buvo pratęsta iki 2016 m. spalio 2 d. Papildomame apeliantės (ieškovės) pateiktame rašytiniame įrodyme apeliacinės instancijos teismui nurodyta, jog 2015 m. rugsėjo 3 d. Šiaulių AVPK priėmė sprendimą pratęsti sutartis, apie ką raštiškai informavo paslaugos teikėją UAB „Automagija“. 2016 m. Šiaulių AVPK įvertinusi, kad nėra pagrindo nepratęsti sutarčių, priėmė sprendimą pratęsti sutartis, žodžiu informavo paslaugos teikėją UAB „Automagija“, nepraleidžiant sutartyse numatyto informavimo termino. Trečiojo asmens nuomone, sutarčių pratęsimo faktą patvirtina tai, kad šalys toliau tinkamai vykdė sutartis ir per maksimalų sutarčių vykdymo terminą nei viena šalis neinicijavo sutarčių nutraukimo, apie tai raštu įspėdama kitą šalį, todėl trečiasis asmuo laiko, jog paslaugos gavėjui nepasinaudojus turima išimtine teise nepratęsti sutarčių, minėtos sutartys buvo pratęstos tinkamai ir galiojo nuo 2016 m. spalio 2 d. iki 2017 m. spalio 3 d. Atsakovui D. D. priklausantis automobilis „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktu 2017 m. liepos 30 d. buvo pervežtas į UAB „Automagija“ automobilių saugojimo aikštelę. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad sutartis galiojo iki 2016 m. spalio 2 d., o sekanti teismui pateikta sutartis Nr. 40-ST2-88-(1.32), sudaryta 2017 m. rugpjūčio 29 d., įsigaliojo nuo 2017 m. spalio 3 d.
15. Iš sistemos „Polis“ ataskaitų išrašo matyti, kad policijos pareigūnai nuvykę (prie upelio), rado nuo kelio nuvažiavusį automobilį „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir nurodė, kad minėta transporto priemonė Kelių eismo taisyklių nepažeidžia, eismui netrukdo, pavojaus niekam nekelia. Iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus 2021 m. liepos 13 d. rašto Nr. 40-S-8428-(1.19E) „Dėl informacijos pateikimo“, matyti, kad automobilis „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) iš savo stovėjimo vietos buvo patrauktas vadovaujantis tuo metu galiojusiu Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 5-V-200 „D. T. priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos“ patvirtintos tvarkos 7.3 ir 9 punktų pagrindu. Iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiosios patrulės V. N. tarnybinio pranešimo „Dėl gauto iškvietimo ROIK 0117000415037“ (nepridėti detalūs metaduomenys) matyti, kad kadangi dėl automobilio „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) policija vyko aiškintis mažiausiai 5 kartus, Šiaulių OVS budėtojo nurodymu buvo iškviesta techninė pagalba ir automobilis nutemptas į saugojimo aikštelę.
16. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, savo poziciją grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, jog: UAB “Automagija” neturėjo jokio galiojančio sutartinio pagrindo pagal Šiaulių apskrities VPK prašymą nuvežti ir saugoti transporto priemones 2016 m. spalio 2 d. – 2017 m. spalio 3 d. laikotarpiu bei gauti už tai išlaidų atlyginimą dėl sekančių priežasčių. Pirma, trečiasis asmuo Šiaulių AVPK savo 2021-09-16 d. rašte Nr. 40-S-11447-(1.19E) nurodo, kad pradinį kreditorių UAB “Automagija” žodžiu informavo apie sprendimą pratęsti sutartį 2016-10-03 – 2017-10-02 laikotarpiui, suteikta išimtine teise nutraukti sutartį, nepasinaudojo, ir abi sutarties šalys (tiek trečiasis asmuo Šiaulių AVPK, tiek pradinė kreditorė UAB “Automagija”) aptariamu laikotarpiu sutartį vykdė. Antra, tarp sutarties šalių – trečiojo asmens Šiaulių AVPK ir pradinės kreditorės UAB “Automagija” nėra ginčo dėl sutarties galiojimo termino, informavimo apie sutarties termino nutraukimo ir/ar pratęsimo formą, todėl tiek pradinė kreditorė UAB “Automagija” turėjo, tiek ieškovė UAB „Osvalda“ turi galiojantį sutartinį pagrindą pagal Šiaulių AVPK prašymą nuvežti ir saugoti transporto priemones 2016 m. spalio 2 d. – 2017 m. spalio 3 d. laikotarpiu bei gauti už tai išlaidų atlyginimą.
17. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad santykiams, kylantiems priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę, yra taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą (CK 6.830 straipsnis) (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013). Tačiau byloje kilus ginčui ir teismui sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).
18. Pažymėtina ir tai, kad sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus, turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Esminiai sutarčių aiškinimo principai, t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai, lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).
19. Teisėjų kolegija, atsižvelgdamas į sutarčių bei pasaugos teisinius santykius reguliuojančias normas, kasacinio teismo išaiškinimus bei ginčo sprendimo turinį, pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog pirminis kreditorius UAB „Automagija“ neturėjo sutartinio pagrindo 2016 m. spalio 2 d. – 2017 m. spalio 3 d. laikotarpiu priverstinai nuvežti ir saugoti transporto priemones. Nors apeliantė kartu su apeliaciniu skundu ir pateikė trečiojo asmens Šiaulių AVPK raštą, kuriame nurodyta, kad sutartis tarp šalių laikotarpiu tarp 2016 m. spalio 2 d. – 2017 m. spalio 3 d. buvo pratęsta žodžiu, tačiau, visgi teisėjų kolegija pastebi, kad pirma, pagal faktinius šalių veiksmus, t. y. susiklosčiusią tarp šalių praktiką, tarp šalių sutartis iki ginčo laikotarpio ir po jo buvo sudaromos raštu. Antra, pačios tarp šalių sudarytos nuostatos pratęsimo būdo žodžiu - nenumato.
20. Kaip matyti iš sutarties 13 punkto, jame nurodyta, kad sutartis įsigalioja nuo 2014 m. spalio 3 d. Sutartis galioja iki 2015 m. spalio 2 d. Sutarties galiojimo terminas Paslaugos gavėjo sprendimu gali būti pratęstas 2 (du) kartus po 12 mėnesių (iki bendro trejų metų termino). Apie sutarties galiojimo termino pratęsimą arba nepratęsimą Paslaugos gavėjas Paslaugos teikėją privalo informuoti prieš tris mėnesius (Sutarties 14 punktas). Be to, sutarties 20 punktas numato, jog sutartis gali būti papildyta ar pakeista tik abiejų šalių rašytinių susitarimu. Visi sutarties priedai, papildymai ir pakeitimai yra neatskiriami nuo sutarties ir turi tokią pačią teisinę galią, kai juos savo parašais ir antspaudais patvirtina įgalioti abiejų šalių atstovai. Taigi, tokios sutarties formuluotės, teisėjų kolegijos nuomone, visgi suponuoja labiau tikėtiną prielaidą, jog visi sutarties pratęsimai turėjo būti sudaryti raštu, nei, kad sutarties pratęsimui pakako žodinio pranešimo. Kad sutartis turėjo būti pratęsta raštu, Kaip matyti iš sutarties 14 punkto, jame įtvirtina nuostata, kad sutarties galiojimo terminas paslaugos gavėjo sprendimu gali būti pratęstas <...>. Kadangi sutartyje nenurodyta, kokios formos turi būti paslaugos gavėjo sprendimas, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytina, kad jis turi atitikti įprastus tokiems procedūriniams veiksmams keliamus reikalavimus – būti rašytinės formos. Taigi, įvertinus išdėstytą, šiuo aspektu, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad laikotarpyje tarp 2016 m. spalio 2 d. – 2017 m. spalio 3 d., pirminis kreditorius UAB „Automagija“ neturėjo sutartinio pagrindo priverstinai nuvežti ir saugoti transporto priemones.
21. Kita vertus, apeliantė savo poziciją taip pat grindžia ir tuo, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, jog nebuvo teisinio pagrindo pirminiam kreditoriui UAB “Automagija” skaičiuoti automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidų, o policijos pareigūnai turėjo teisę transporto priemonę priverstinai nuvežti į kitą policijos įstaigos saugomą vietą arba kitą transporto priemonių stovėjimo aikštelę ar vietą, kurioje leidžiama transporto priemonėms neatlygintinai stovėti, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka.
22. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad nebuvo teisinio pagrindo pirminiam kreditoriui UAB “Automagija” skaičiuoti automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidų, analizavo teisės aktus, susijusius su nagrinėjimu ginču. Kaip matyti iš ginčo sprendimo turinio, teismas rėmėsi tuo metu galiojusiu Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 5-V-200 „Policijos pareigūnų veiksmų priimant sprendimus nušalinti nuo transporto priemonių vairavimo, priverstinai nuvežti transporto priemonę ir uždrausti toliau važiuoti tvarkos aprašą“ (suvestinė 2017 m. sausio 1 d. – 2018 m. birželio 19 d. redakcija) patvirtintos Policijos pareigūnų veiksmų priimant sprendimus nušalinti nuo transporto priemonių vairavimo, priverstinai nuvežti transporto priemonę ir uždrausti toliau važiuoti tvarkos aprašu (toliau – Tvarkos aprašas) ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 2 dalimi (nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d. galiojusi redakcija). Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes ir tuo metu galiojusius aukščiau nurodytus teisės aktus, teismas teisingai konstatavo, kad automobilis „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 2017 m. liepos 30 d. buvo nuvežtas iš vietos, kurioje, jai nebuvo draudžiama stovėti, nebuvo nustatyta, kad transporto priemonė keltų grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdytų saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeistų Kelių eismo taisykles ar kitų teisės aktų reikalavimus. Policijos pareigūnai turėjo teisę ją priverstinai nuvežti į kitą policijos įstaigos saugomą vietą arba kitą transporto priemonių stovėjimo aikštelę ar vietą, kurioje leidžiama transporto priemonėms neatlygintinai stovėti. Ir vertinti padarytos išvados kitaip, nei ją vertino pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.
23. Apeliantė nurodo, jog tarp šalių nekilo ginčo dėl to, kad 2017 m. liepos 30 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu iš (adresu: duomenys neskelbtini) į transporto priemonių saugojimo aikštelę buvo pervežta transporto priemonė ir joje buvo saugoma iki 2020 m. rugpjūčio 3 d. 2017 m. liepos 30 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas yra galiojantis, nėra nuginčytas ar ginčijamas teisme. Taip pat yra galiojanti ir nenuginčyta sutarties 4.1 punkto nuostata, dėl priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų skaičiavimo, todėl pradinė kreditorė UAB “Automagija” turėjo ir ieškovė turi teisę reikalauti iš transporto priemonės savininko atsakovo D. D. reikalauti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimo, o pastarasis turi pareigą jas atlyginti.
24. Šiuos apeliantės argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad laikotarpyje tarp 2016 m. spalio 2 d. – 2017 m. spalio 3 d., pirminis kreditorius UAB „Automagija“ neturėjo sutartinio pagrindo priverstinai nuvežti ir saugoti transporto priemones. Todėl ir sutarties 4.1. punkto nuostata dėl transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų skaičiavimo, šiuo atveju negali būti taikoma. Be to, priverstinio nuvežimo aktas, kuriuo remiasi apeliantė, yra vienašališkai pasirašytas tik policijos pareigūno. Kita vertus, netgi jeigu tarp pirminės kreditorės UAB „Automagija“ ir Šiaulių AVPK laikotarpiu tarp 2016 m. spalio 2 d. – 2017 m. spalio 3 d. ir būtų buvusi sudaryta rašytinė sutartis, tame pačiame apeliantės minimame 4.1. punkte yra įtvirtinta neteisėtų veiksmų sąlyga – „reikalauti išlaidų atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą iš transporto priemonės savininko, valdytojo, įgalioto asmens ar asmens, dėl kurio neteisėtų veiksmų paslaugos teikėjas patyrė išlaidas <...>“. Šiuo aspektu, teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog nenustatyta transporto priemonės savininko, valdytojo, įgalioto asmens ar asmens neteisėtų veiksmų - automobilis „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) automobilis Kelių eismo taisyklių nepažeidė, eismui netrukdė, pavojaus niekam nekėlė, iš esmės automobilis stovėjo vietoje, kurioje jam stovėti nedraudžiama. Taigi, nebuvo padaryta jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių padarymo atsirastų sutarties 4.1 punkte nustatytos pasekmės.
25. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).
26. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindami byloje esančius įrodymus ir jais grįsdamas savo išvadas, tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, įrodymų vertinimą, jų pakankamumą, todėl pripažindamas, kad UAB “Automagija” neturėjo jokio galiojančio sutartinio pagrindo pagal Šiaulių apskrities VPK prašymą nuvežti ir saugoti transporto priemones 2016 m. spalio 2 d. – 2017 m. spalio 3 d. laikotarpiu bei gauti už tai išlaidų atlyginimą; ir nebuvo teisinio pagrindo pirminiam kreditoriui UAB “Automagija” skaičiuoti automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidų, o policijos pareigūnai turėjo teisę transporto priemonę priverstinai nuvežti į kitą policijos įstaigos saugomą vietą arba kitą transporto priemonių stovėjimo aikštelę ar vietą, kurioje leidžiama transporto priemonėms neatlygintinai stovėti, pagrįstai šioje dalyje ieškovės UAB „Osvalda“, kaip pirminės kreditorės UAB „Automagija“ teisių ir pareigų perėmėjos ieškinį, atsakovų atžvilgiu atmetė.
27. Kiti ieškovės apeliacinio skundo argumentai, šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30), tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama ir kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).
28. Remdamasis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
29. Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės priteistinos atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos (600 Eur) apeliacinės instancijos teisme.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apylinkės Pakruojo rūmų 2021 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės (ieškovės) UAB „Osvalda“ (juridinio asmens kodas (duomenys ensklebtini)) 600,00 Eur (šešis šimtus eurų 00 ct) atsakovui D. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Egidijus Mockevičius
Birutė Simonaitienė
Lina Muchtarovienė