Pranešėja R. Cemnolonskienė                                      Baudžiamoji byla Nr. 1A-674-81/2012

Teisėja A. Jakučiūnienė                                                    Proceso Nr. 1-52-1-01031-2011-8

                                                                  Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 28 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Cemnolonskienės, teisėjų ir Egidijaus Jono Grigaravičiaus ir Danguolės Šiugždinytės sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Laimai Lubauskenei, išteisintajam A. D., gynėjui advokatui Vincui Pacevičiui, nukentėjusiajai A. J., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios A. J. ir Kauno apygardos prokuratūros Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo darant nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 138 str. 1 d.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

A. D. buvo kaltinamas nusikaltimo, numatyto LR BK 138 str. 1 d., padarymu, t. y. tuo, kad jis 2011 m. rugsėjo 3 d., apie 20 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), A. J. priklausančiame žemės sklype, tyčia, iš asmeninių paskatų sužalojo A. J., t. y. vieną kartą įspyrė jai į dešinę koją, taip padarydamas dešinio šlaunikaulio medialinės srities hematomą ir vieną kartą kumščiu jai sudavė į krūtinės kairę pusę, dėl ko nukentėjusiajai buvo nustatytas 7-8-to šonkaulio sumušimas bei kairės pusės 9-to šonkaulio lūžimas, tuo padarydamas A. J. nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl kairės pusės 9-to šonkaulio lūžimo, nes sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui.

Alytaus rajono apylinkės teismas 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu A. D. išteisino, nepadarius veikos, turinčios LR BK 138 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių.

Nukentėjusioji A. J. skundžia Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendį dėl A. D. išteisinimo, prašo jį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. Skunde apeliantė nurodo, kad teismas byloje esančius įrodymus vertino subjektyviai, išteisintojo naudai, įrodymus vertino pažeisdamas LR BPK 20 str. nuostatas. Vertinant byloje surinktus įrodymus ir juos analizuojant, teismas parodymams, kurie duoti išteisintojo naudai, suteikė aukštesnę įrodomąją galią nei kitiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams, kartu su nukentėjusiąja buvusio jos sutuoktinio parodymams. Teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, dėl to, kad kaltinamasis nukentėjusiajai tyčia suduodamas smūgius rankomis ir kojomis į krūtinės ląstos ir kojų sritį, suprato, kad savo veika kėsinasi į šios sveikatą, numatė pasekmes, kad gali sveikatą sutrikdyti, tačiau buvo abejingas tokiems padariniams, apimtas keršto už išdaužtą traktoriaus stiklą, kurį nukentėjusioji pripažįsta išdaužusi konflikto metu. Teismo posėdžio metu A. D. kategoriškai neneigė naudojęs nukentėjusios atžvilgiu smurtą, tačiau teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nepašalino tarp jų esančių prieštaravimų, kas įtakojo neteisėto nuosprendžio priėmimą. Visiškai nepagrįstai teismas padarė išvadą, kad negalima nustatyti nukentėjusiosios sužalojimų atsiradimo datos ir neatmetė galimybės, kad sužalojimai galėjo atsirasti ne vienu metu. Tokią teismo išvadą paneigia nukentėjusiosios sutuoktinio duoti parodymai, jog per tą laiką ji nebuvo pargriuvusi ir niekur negalėjo susižaloti. Ji gyvena vienkiemyje, yra senyvo amžiaus, žinojo, kad, išdaužus traktoriaus langą, reikės atlyginti žalą, atsakomybės išvengti nesiekė ir į gydytojus tuo tikslu nesikreipė. Kada kreiptis į medikus pagalbos įstatymas nereglamentuoja ir ši aplinkybė negali būti vertinama kaltinamojo naudai, kaip kad vertina teismas, nurodydamas 2011 m. rugsėjo mėnesio įvykio chronologiją. Aplinkybes dėl padarytų sužalojimų laiko patvirtina teismo posėdžio metu liudytojo S. Š. duoti parodymai, kad jis pas nukentėjusiąją buvo atvykęs kitą po įvykio dieną, nes jam buvo duotas pavedimas apžiūrėti įvykio vietą ir nustatyti aplinkybes dėl palaido šuns. Šis liudytojas patvirtino aplinkybę, kad nukentėjusioji norėjo parodyti skaudantį šoną, bet liudytojas atsisakė apžiūrėti ir patarė kreiptis į gydytojus. Kadangi jai padaryti sužalojimai yra vidiniai, jų išoriškai nesimato, gydytoja pamatė tik atlikus rentgeno nuotrauką, sužalota koja nesimatė iš po drabužių, logiška, kad atvykęs pareigūnas A. M., jokių sužalojimų nematė. Be to, lankstinuką jis padavė į rankas, tik nepamena - jai ar sutuoktiniui. Teismas įrodymus vertino išimtinai išteisintojo naudai, todėl dėl įvykio aplinkybių padarė neteisingą išvadą, kas įtakojo neteisėto nuosprendžio priėmimą.

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo pripažinti A. D. kaltu dėl LR BK 138 str. l d. ir nuteisti jį 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, neatlygintinai išdirbti 70 valandų per 3 mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose, nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, priteisti iš A. D. nukentėjusiosios A. J. naudai 5212,41 litų civilinį ieškinį turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

Prokurorės skunde nurodoma, kad teismo išvados aiškiai neatitinka bylos aplinkybių. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad išteisintojo parodymai nuoseklūs nuo pat tyrimo pradžios, o nukentėjusios parodymai nenuoseklūs ir dėl to verčia abejoti jos nuoširdumu. Nors nukentėjusios A. J. parodymuose yra prieštaravimų, tačiau šie prieštaravimai yra neesminiai, susiję su tuo kada ir kur pasakė dukrai dėl sužalojimo, už kieno pinigus pirko vaistus, kur rado pagalį, su kuriuo išdaužė A. D. traktoriaus lango stiklus. Kadangi šios aplinkybės nebuvo reikšmingos, ikiteisminio tyrimo metu jos nebuvo fiksuojamos, todėl tikėtina, kad nukentėjusioji visų aplinkybių galėjo ir neprisiminti. Tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji A. J. parodė, kad ją sužalojo A. D., o ne kitas asmuo. Liudytoju apklaustas ikiteisminį tyrimą atlikęs tyrėjas M. V. teisme patvirtino, kad nukentėjusioji tyrimo metu įvykio aplinkybes nurodė vienodai ir pasakė, kad ją sužalojo A. D., ir kad nesikreipė į gydytojus, nes kentėjo. Nukentėjusios parodymus patvirtina kartu su ja buvęs jos sutuoktinis liudytojas V. J.. Kad nukentėjusioji A. J. buvo sužalota, patvirtina nukentėjusios dukra liudytoja J. T., kuriai nukentėjusioji pasakė, kad 2011-09-03 ją sužalojo būtent A. D.. Sužalojimo ir fizinio smurto panaudojimo nukentėjusios atžvilgiu faktas jos nurodytu laiku yra 2011-09-03 patvirtintas specialisto išvadomis. Specialistas patvirtino, kad sužalojimas galėjo būti padarytas būtent 2011-09-03, tai nurodo kraujosruvos spalva, t. y. kraujosruvos intensyvumas atitinka laikotarpį. Nors nukentėjusioji A. J. į policiją ir gydymo įstaigą dėl smurto panaudojimo kreipėsi tik 2011-09-09, tačiau ji paaiškino, kad dėl patirto įvykio išgyveno, grįžus į namus net nedegė šviesos, nes bijojo A. D.. Liudytojas A. M. teisme nurodė, kad jam atvykus pas J. į namus, A. J. atrodė sveika, stovėjo, tačiau nukentėjusiajai padaryti sužalojimai buvo tokiose vietose, kad liudytojas A. M. negalėjo jų vizualiai matyti. Specialistas L. U. teisme pažymėjo, kad esant šonkaulio lūžimui asmuo gali laisvai judėti, vaikščioti, stovėti. Aplinkybės, kad nukentėjusioji tą patį vakarą nekvietė policijos, nesikreipė pas gydytojus, neduoda pagrindo abejoti jos nuoširdumu ir daryti išvadas, kad apie smurtą ji būtų pranešusi, jeigu toks atvejis būtų buvęs, ar kad nukentėjusioji apkalba kaltinamąjį, norėdama išvengti pasekmių dėl jos ar jos vyro veiksmais išteisintajam padarytos žalos, nes 2011-09-09 sužinojo apie pradėtą tyrimą dėl išdaužytų stiklų.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nukentėjusiąją ir prokurorę, prašiusias apeliacinius skundus dėl juose išdėstytų motyvų patenkinti, išteisintąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinius skundus atmesti, sprendžia, kad nukentėjusiosios ir prokurorės apeliaciniai skundai atmetami.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - LR BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų Senato Nutarimo Nr. 40 2003 m. birželio 20 d. „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ (toliau - Nutarimo) 1.1. punkte nustatyta, jog nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. To paties Nutarimo 3.1.8. punkte nustatyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juo įvertino, nustatė tikrąsias įvykio aplinkybes ir nenustatė A. D. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad apeliantėms nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar LR BPK normų pažeidimu.

Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, jog byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių A. D. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 138 str. 1 d. Nustatyta, kad vienintelis tiesioginis įrodymas dėl smurto pavartojimo prieš A. J. yra jos pačios ir jos sutuoktinio V. J. parodymai. Kiti bylos įrodymai yra tik išvestiniai, tiesiogiai neįrodantys A. D. kaltės.

Apklaustas išteisintasis A. D. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu kategoriškai neigė vartojęs smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu. Jis nurodė, kad nukentėjusiajai A. J. jokių smūgių nesudavė, pripažino, kad su Jakubavičiais vyko konfliktas dėl jo ariamos žemės. Jo nurodytas aplinkybes patvirtino ir įvykio metu kartu su juo buvęs liudytojas Z. G.. Nepagrįstai nukentėjusiosios apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad apylinkės teismas nustatė, jog išteisintasis kategoriškai savo kaltės neneigė. Byloje tokių duomenų nėra. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu išteisintojo ir su juo kartu buvusio liudytojo Z. G. duoti parodymai nekito, yra išsamūs, nuoseklūs, neprieštaraujantys vieni kitiems ir nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Nukentėjusiosios A. J. ir jos sutuoktinio V. J. duoti parodymai prieštaringi ir nesutampantys tarpusavyje. Nors apeliantė teigia, kad apylinkės teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai vadovavosi vien išteisintojo ir jo artimo giminaičio parodymais, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog būtent surinkų įrodymų visuma neleidžia spręsti, jog A. D. veiksmais buvo sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata.

Specialisto išvada patvirtina, kad nukentėjusiajai buvo padaryti šonkaulių sužalojimai ir hematoma kojoje, tačiau byloje nepavyko įrodyti šių sužalojimų atsiradimo mechanizmo. Nukentėjusioji kreipėsi į medikus dėl sužalojimo praėjus 6 dienoms ir tik tada ji parašė pareiškimą policijai dėl sužalojimo. Nukentėjusioji teigė, kad nepranešė apie sužalojimą dėl to, kad bijojo, tačiau paviešino šį faktą tada, kai sužinojo, jog pradėtas tyrimas dėl sudaužytų traktoriaus stiklų. Nukentėjusioji teigė, kad ji bijojo išteisintojo, tačiau neaišku, kodėl nukentėjusioji bijojo pranešti apie sužalojimą pas ją ne kartą atvykusiems policijos pareigūnams. Pareigūnas A. M. paliudijo, kad, kai jis atvyko pas J., šie rėkė, bendravo be jokios baimės, liudytoją ir jo kolegą puolė kaltinti, kad jie vagia žemę kartu su kaltinamaisiais. Priešingai nei nurodoma nukentėjusiosios apeliaciniame skunde, sužalojimo aplinkybių nepatvirtina teismo posėdžio metu duoti liudytojo S. Š. parodymai, kad jam atvykus pas nukentėjusiąją kitą dieną po įvykio, nukentėjusioji jam norėjo parodyti skaudantį šoną, bet liudytojas apžiūrėti atsisakė ir patarė kreiptis į gydytojus. Liudytojas S. Š. nenurodė, kad nukentėjusioji dėl skausmo skundėsi jam lankantis pirmą kartą. Pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad visų įvykio aplinkybių nepamena, tačiau būtent jis vykdė ir pavedimą apžiūrėti įvykio vietą, apklausti V. J., ir atskirąjį pavedimą dėl sveikatos sutrikdymo. Liudytojas A. M. teisme nurodė, kad jam atvykus pas J. į namus, A. J. atrodė sveika, jokių sužalojimų ant jos nesimatė ir nukentėjusioji dėl skausmo nesiskundė. Kaip nesutampantis su bylos medžiagos duomenimis vertintinas ir nukentėjusiosios skundo teiginys, kad ji liudytojui nukritusio lankstinuko nuo žemės nekėlė. Liudytojas A. M. yra pareigūnas, jis nėra suinteresuotas bylos baigtimi ir byloje nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, dėl ko teismas turėtų abejoti jo duotais parodymais.

Nustatyta, kad nukentėjusiosios parodymai nesutampa net su jos sutuoktinio V. J. ir dukros liudytojos J. T. parodymais, ir ne tik dėl neesminių aplinkybių, kaip apeliaciniame skunde nurodo prokurorė. Nukentėjusioji A. J. parodė, kad 2012 m. rugsėjo 9 d. pas ją atvykusiai dukrai ji nesakė, kas nutiko, nes nenorėjo traumuoti, viską papasakojo tik po gydytojų apžiūros. Tuo tarpu liudytojai V. J. ir J. T. parodė, kad 2012 m. rugsėjo 9 d. A. J. dukra išsivežė pas gydytojus po to, kai jai papasakojo apie įvykį. Išteisintasis nurodė, kad V. J. jam skambino 2012 m. rugsėjo 9 d. po pietų apie antrą trečią valandą, liepdamas atsiimti pareiškimą dėl stiklų sudaužymo. Skambinimo fakto neneigė ir tą patvirtino pats J., teigdamas, kad A. D. jis skambino apie pietus, nors ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad ne jis, o išteisintasis skambino jam ir reikalavo pinigų. Iš bylos duomenų matyti, kad policijos pareigūnas su J. kalbėjosi 2012 m. rugsėjo 9 d., apie 13 val., todėl po to įvykęs V. J. skambutis dėl susitarimo parodo liudytojo norą išvengti atsakomybės dėl išdaužtų traktoriaus stiklų. A. J. išvyko į Druskininkus pas gydytoją ir kreipėsi į medicinos ekspertą taip pat tuojau po J. apklausos, t. y. sužinojusi apie A. D. pretenzijas dėl traktoriaus stiklų. Remiantis bylos duomenimis, 2012 m. rugsėjo 9 d. nukentėjusiosios apžiūra atlikta 15.30 val., pareiškimas dėl jos sužalojimo parašytas 15.50 val.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nesutampa nukentėjusiosios A. J. ir liudytojo V. J. parodymai apie tai, kuris – nukentėjusioji ar jos sutuoktinis buvo pirmas mušamas iš traktoriaus išlipusio A. D..V. J. skirtingai nurodė ir jo atžvilgiu panaudoto smurto aplinkybes: teisme jis parodė, kad išteisintasis A. D. jį mušė ir spardė gulintį, kai jis buvo nugriuvęs prieš traktorių, vėliau į klausimą jis atsakė, kad jis po griuvimo po traktoriumi buvo atsistojęs, o ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad A. D. jį pargriovė ir spardė bei mušė rankomis ir kad nukentėjusioji buvo mušama pagaliu. Alytaus rajono apylinkės teismo 2012-06-29 nuosprendžiu V. J. buvo nuteistas dėl tyčia sugadinto svetimo turto - išdaužtų A. D. priklausančio traktoriaus langų stiklų. Šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis patvirtinta, kad traktoriaus stiklus išdaužė jis, o ne jo sutuoktinė, ir kad buvo išdaužti du, o ne vienas traktoriaus stiklas, priešingai nei visą laiką tvirtino V. J. ir A. J.. Šioje byloje taip pat nustatyta, kad netoli įvykio vietos rastas ir policijos tyrėjams pateiktas pagalys yra akivaizdžiai ne medžio ant žemės nukritusi šaka, kaip tvirtino A. J., o ūkiniai paskirčiai naudojamas daiktas. Visi šie parodymų neatitikimai ojektyviai bylos tiesai pagrįstai verčia abejoti nukentėjusiosios ir jos sutuoktinio parodymais bei išteisintojo kalte. Nukentėjusiosios A. J. parodymai buvo grindžiami tik jai artimų žmonių – sutuoktinio V. J., sūnaus K. J. ir dukros J. T. parodymais.

Prokurorės apeliaciniame skunde nurodoma, kad tai, jog nukentėjusiosios A. J. sužalojimo faktą patvirtina liudytojai J. T. ir K. J., kuriems nukentėjusioji pasakė, kad 2011-09-03 ją sužalojo būtent A. D.. Tačiau šie liudytojai yra nukentėjusios vaikai, jie įvykio nematė, todėl jų parodymai nėra tiesioginiai ir pagrįstai vertinami kaip subjektyvūs, duoti byloje suinteresuotų asmenų. Prokurorės skunde teigiama, kad sužalojimo ir fizinio smurto panaudojimo nukentėjusios atžvilgiu faktas jos nurodytu laiku yra patvirtintas specialisto išvadomis. Iš bylos duomenų matyti, kad teisme apklaustas specialistas parodė, jog sužalojimas galėjo būti padarytas rugsėjo 3 d., tačiau nurodė, kad konkretaus sužalojimo laiko nėra galimybės nustatyti, atitinkamai remiantis apžiūros metu nustatyta kraujosruva buvo galima daugmaž nustatyti laiką, o pagal šonkaulio lūžimą to padaryti neįmanoma. Nors organizmo reakcija į sumušimus, kraujosruvos gyjimas priklauso nuo individualių asmens ypatybių, ji galimai galėjo atsirasti nuo dviejų iki šešių-aštuonių dienų laikotarpyje. Nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti ir griūnant ir ta vieta atsitrenkiant į kietą paviršių. Atsižvelgiant į tai, specialisto išvados duomenys ir specialisto parodymai teisme neduoda pagrindo kategoriškai teigti, kad sužalojimai A. J. buvo padaryti būtent jos nurodomomis aplinkybėmis ir laiku.

Sutinkama su prokurorės apeliacinio skundo argumentu, jog vien tai, kad nukentėjusioji tą patį vakarą nekvietė policijos, nesikreipė pas gydytojus, neduoda pagrindo daryti išvadas, kad nukentėjusioji tikrai būtų pranešusi apie smurtą savo atžvilgiu, jeigu toks atvejis būtų buvęs, ar kad nukentėjusioji apkalbėjo išteisintąjį, norėdama išvengti pasekmių dėl jos ar jos vyro veiksmais padarytos turtinės žalos. Teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai atsižvelgia į visas bylos aplinkybes, įvertina kiekvieną įrodymą atskirai ir vadovaujasi surinktų įrodymų visuma.

Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog A. D. veiksmais buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta LR BK 138 straipsnio 1 dalyje. Teismų praktikoje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Nekaltumo prezumpcija yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje 6 straipsnio 2 dalyje, LR BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (Nr. 2K-P-221/2008).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą išteisinamąjį nuosprendį. Nuosprendžio išvados pagrįstos bylos duomenimis ir motyvuotos, todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

n u t a r i a :

nukentėjusiosios A. J. ir Kauno apygardos prokuratūros Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkė                                                Regina Cemnolonskienė

Teisėjai:                                                              Egidijus Jonas Grigaravičius

                                                                            Danguolė Šiugždinytė