Civilinė byla Nr. 3K-3-327/2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

 44.8; 121.13 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2008 m. birželio 16 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės ir Antano Simniškio (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. B.-W., A. U. W. (A. U. W.) ir R. B.  kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. spalio 16 d. sprendimo bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. B.-W., A. U. W. ir R. B. ieškinį atsakovei A. P. dėl žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovai nurodė, kad 2004 m. spalio 30 d. sudegė ūkinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), kurį ieškovai J. B.-W., A. U. W. ir atsakovė valdė bendrosios dalinės nuosavybės teise, bei jame buvę daiktai. Ieškovams priklausančią pastato dalį pagal įgaliojimą valdė ieškovas R. B., kuris ją rekonstravo, įrengė gyvenamąsias patalpas, prižiūrėjo, nuomojo ieškovų vardu. Ieškovų teigimu, atsakovė jai priklausančią pastato dalį rekonstravo nesilaikydama priešgaisrinės saugos taisyklių reikalavimų, neturint tinkamo projekto, savavališkai ir nesilaikydama galiojančių teisės aktų reikalavimų įrengė ir eksploatavo židinį. Ieškovai nurodė, kad. 2004 m. spalio 30 d. atsakovė išnuomojo patalpas nuomininkams, atsakovės nurodymu jos sugyventinis E. P. su sūnumi užkūrė jiems židinį. Anot ieškovų, nuomininkams išvykus į (duomenys neskelbtini), atsakovė ir jos šeimos nariai besikūrenantį židinį paliko be priežiūros, dėl to atsakovei priklausančioje pastato dalyje kilo gaisras. Ieškovų teigimu, žala jiems padaryta dėl kaltų atsakovės veiksmų, t. y. atsakovė jai nuosavybės teise priklausančio ūkinio pastato dalyje savavališkai įrengdama gyvenamąsias patalpas, židinį, eksploatuodama šias patalpas bei židinį ir leisdama tai daryti tretiesiems asmenims, pažeidė bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atsargiai ir rūpestingai, Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, vidaus reikalų ministro 1997 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 59 „Dėl bendrųjų priešgaisrinės saugos taisyklių patvirtinimo ir įsigaliojimo“ patvirtintų Bendrųjų priešgaisrinės saugos taisyklių 1.5, 1.14, 3.1, 3.1.2, 3.4, 5.1, 5.3, 5.10.7, 11.1, 17.2, 17.15.1 punktus, aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 „Dėl statybos techninio reglamento SRT 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ patvirtinimo“ patvirtinto Statybos techninio reglamento SRT 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 250.3.3, 251, 252 punktus. Anot ieškovų, gaisro židinys kilo nuo prie židinio netinkuoto dūmtraukio esančių antro aukšto medinių perdangų, kurios nebuvo pakankamai izoliuotos ir apkaltos skarda. Ieškovai prašė priteisti iš atsakovės: 1) ieškovams J. B.-W., A. U. W. 97 587  Lt žalos, atsiradusios sudegus pastatui, atlyginimo, 18 400 Lt žalos, atsiradusios negavus pajamų iš sunaikinto pastato nuomos, atlyginimo bei 500 Lt įrodymų rinkimo išlaidų; 2) ieškovui R. B. 14 900 Lt žalos dėl sudegintų daiktų atlyginimo.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės bendraieškoviams J. B.-W. ir A. U. W. 57 993,50 Lt žalos atlyginimo, ieškovui R. B. – 7450 Lt žalos atlyginimo ir 400 Lt įrodymų rinkimo išlaidų; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nurodė, kad šalys neginčijo Neringos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2004 m. spalio 31 d. akte dėl kilusio gaisro konstatuotų aplinkybių, t. y. kad gaisro židinys buvo atsakovei priklausančio ūkinio pastato dalyje, mansardiniame aukšte, gaisro kilimo priežastis – be priežiūros paliktas besikūrenantis židinys. Teismas nustatė, kad atsakovė per savo sugyventinį E. P. žinojo ir sutiko, kad ginčo patalpose laikinai apsigyventų N. M. su kitais asmenimis, taip pat žinojo, kad yra užkurtas židinys ir į jį pridėta per daug malkų, tačiau pasitikėjo svečiu N. M. ir nesiėmė jokių priemonių bei neatliko jokių veiksmų per protingą laiką patikrinti, ar patalpose yra asmuo, prižiūrintis degantį židinį. Teismas sprendė, kad pagal metų laiką (spalio 30 diena) patalpa, skirta net laikinai gyventi, turėjo būti šildoma, todėl atsakovė, žinodama, jog patalpas šildo židinys, privalėjo pati ar per atstovą užtikrinti židinio priežiūrą (CK 6.266 straipsnis). Konstatavęs, kad atsakovė neatliko jokių atsargų ar rūpestingą elgesį su padidinto pavojaus šaltiniu (židinio ugnimi) patvirtinančių veiksmų, teismas padarė išvadą, kad ji nesielgė taip, kad savo elgesiu nepadarytų žalos kito asmens turtui, todėl turi prievolę atlyginti žalą. Remdamasis ieškovų pateiktais rašytiniais įrodymais, nuotraukomis, liudytojų parodymais, Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-103-89/2006 medžiaga, teismas pripažino, kad ieškovai patyrė jų nurodomo dydžio žalą. Teismo nuomone, šalių nurodytos aplinkybes, susijusios su patalpų rekonstrukcija ir paskirties pakeitimo teisėtumu, ginčui įtakos neturi ir nevertintinos, nes byloje šalys nepateikė oficialių institucijų išvadų apie pastato patalpų paskirties keitimo neteisėtumą. Teismas nustatė, kad ginčo turtas nebuvo apdraustas, niekas tokių sunkių gaisro pasekmių nesitikėjo ir negalėjo realiai numatyti, ieškovai ir atsakovė dėl gaisro patyrė ne tik turtinę, bet ir neturtinę žalą, taip pat stresą, tarp šalių kilo ir tęsiasi sudėtingi santykiai dėl atsakomybės už gaisro padarinius bei nekilnojamojo turto atkūrimo sąlygų. Nustatydamas atlygintinos žalos dydį, teismas atsižvelgė į gaisro kilimo aplinkybes, į tai, kad atsakovė aktyviai siekė organizuoti gaisro gesinimą, į atsakovės turtinę padėtį, jos gaunamas pajamas, atlyginimą ir planuojamas pajamas iš turimų patalpų nuomos veiklos, galimybę atkurti tarp šalių interesų pusiausvyrą ir pripažino, kad pritaikius visišką nuostolių atlyginimo kriterijų atsakovei atsirastų pernelyg didelės sunkios turtinės pasekmės, nes faktiškai patirtos visos žalos atlyginimas labai pasunkintų atsakovės turtinę padėtį ir galimybę atkurti savo nuosavybės dalį, nes abiem šalims siekiant atstatyti pastatą ir įgyvendinant bendrosios nuosavybės valdymą reikės derinti interesus. Teismas sprendė, kad atsakovė privalo ieškovams atlyginti 50 procentų žalos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų ir atsakovės apeliacinius skundus, 2007 m. lapkričio 30 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. spalio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais. Kolegija konstatavo, kad atsakovė pažeidė teisines pareigas, kurias turto savininkui nustato teisės aktai, apibrėžiantys turto savininko teisių turinį, bendrąsias savininko teises ir jų įgyvendinimo ribas. Kolegija pripažino įrodyta aplinkybę, kad ieškovų turto sunaikinimas yra susijęs su atsakovės, kaip turto savininkės, neteisėtais veiksmais, taip pat pripažino, jog atsakovė neįrodė aplinkybių, paneigiančių jos atsakomybę dėl įvykusio gaisro ir ieškovų turto sunaikinimo. Kolegija sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovų prašymo priteisti papildomą žalos atlyginimą, kurio dydį prašoma nustatyti taikant vartojimo kainų indeksus bei 5 proc. metines palūkanas CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes toks ieškovų prašymas nebuvo pateiktas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde ar paduodant apeliacinį skundą, o papildomai pateiktas teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Atkreipusi dėmesį į tai, kad ieškovai, pateikdami minėtą prašymą, jame nenurodė apie apeliacinio skundo papildymą ir neprašė atnaujinti termino apeliacinio skundo papildymui paduoti, kolegija nurodė, jog bylą nagrinėja neviršydama apeliacinių skundų ribų (CPK 320, 323 straipsniai).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovai J. B.-W., A. U. W. ir R. B. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. spalio 16 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 30 d. nutartį ir ieškinį patenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Taikydami CK 6.282 straipsnio 3 dalies normą, bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuorodų šio pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“, bylos Nr. 3K-3-116/2004; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. VšĮ Šiaulių rajono pirminės sveikatos priežiūros centras ir kt.,  bylos Nr. 3K-3-511/2004). Kasatorių nuomone, nagrinėjant bylas, kuriose sprendžiamas civilinio ieškinio dydžio sumažinimo klausimas deliktinės atsakomybės atveju, turi būti taikomi visuotiniai teisiniai standartai, objektyvūs kriterijai, t. y. teismai privalo nustatyti tokias aplinkybes, kurios patvirtina objektyvų negalimumą atlyginti padarytą žalą, bet ne sąlygas, dėl kurių žalą padariusiam asmeniui, ją atlyginus, jo materialinė padėtis pasunkės ar gali pasunkėti. Priešingu atveju šios normos taikymo neapibrėžtumas paneigia visiško žalos atlyginimo principą, įtvirtintą CK 6.251 straipsnio 1 dalyje. Bylą nagrinėjusių teismų nurodytos aplinkybės, dėl kurių buvo sumažintas žalos atlyginimas, kasatorių nuomone, nėra tas teisinis pagrindas, dėl ko kasatoriai neturėtų būti grąžinti į padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Anot kasatorių, reikšmingų objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą mažinti atlygintiną žalą, nėra, o teismų išvados, kad ieškinio visiškas tenkinimas sukeltų atsakovei pernelyg dideles turtines pasekmes, pažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

2. Kasatorių nuomone, įrodymai, pagrindžiantys atsakovės turtinę padėtį, teismų buvo įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, nes byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina geresnę nei vidutinė atsakovės materialinę padėtį, o įrodymų visuma nepatvirtina atsakovės negalėjimo atlyginti kasatoriams padarytos žalos ir ypatingai sunkių pasekmių (atsakovei) sukėlimo, jei ši žala būtų atlyginta. Kasaciniame skunde nurodoma, kad ginčijamais teismų sprendimais atsakovei buvo sudaryta galimybė nevykdyti savo deliktinės prievolės, nors tokios prievolės įvykdymas yra akivaizdžiai įmanomas. Dėl to bylą nagrinėję teismai pažeidė CK 6.262 straipsnio 3 dalį.

3. Kasaciniame skunde pažymima, kad vienas iš kriterijų, reikšmingų žalos dydžiui nustatyti, yra žalą padariusio asmens kaltė. Tuo tarpu atsakovės veiksmai dėl gaisro kilimo reiškėsi ypatingu neatsargumu ir nerūpestingumu: atsakovė netinkamai įgyvendino CK 4.37, 4.83 straipsnių reikalavimus. Be to, kasatorių teigimu, atsakovė veikė kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytoja, kuriai įstatymuose nustatyta pareiga elgtis itin rūpestingai ir atsargiai. Kasatoriai nurodo, kad atsakovė pažeidė Statybos įstatymo 2 straipsnio 20, 61 punktus, 12, 23 straipsnius, vidaus reikalų ministro 1997 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 59 patvirtintų Bendrųjų priešgaisrinės saugos taisyklių 1.5, 3.1, 3.4, 3.12, 5.1, 5.3, 5.10.7 papunkčių reikalavimus. Anot kasatorių, nustačius kaltės laipsnį, teismai neturėjo pagrindo mažinti ieškinio dydžio.

4. Bylą nagrinėję teismai pažeidė visiško nuostolių atlyginimo principą (CK 6.251 straipsnio 1, 2 dalys) bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos bylose dėl nuostolių atlyginimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. birželio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-344/1999, pažymėjo, kad nuostolių atlyginimu turi būti užtikrinamas realios prarasto turto vertės atkūrimas. Kasatoriai nurodo, kad CK 6.249 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog žala apskaičiuojama pagal kainas, galiojančias teismo sprendimo dieną. Anot kasatorių, apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas prašymas priteisti žalos atlyginimo sumas, kurios susidarė pasikeitus vartotojų kainų ir statybos kainų indeksams. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad nėra pagrindo tenkinti šį reikalavimą, kasatorių vertinimu, pažeidžia CK 6.249 straipsnio 5 dalį. Kasaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė 2006 m. spalio 16 d., o apeliacinės instancijos teismas nutartį priėmė 2007 m. lapkričio 30 d. Kasatorių teigimu, šio reikalavimo vertinimas kaip atskiro turtinio reikalavimo neatitinka CK 6.249 straipsnio 5 dalies ir prašymo esmės. Kasatoriams konkrečias turtines teisines pasekmes sukels įsiteisėjęs teismo sprendimas, todėl įstatymų leidėjo pozicija nustatant, jog žala apskaičiuojama pagal kainas, galiojančias teismo sprendimo dieną, apeliacinės instancijos teismo privalėjo būti aiškinama kaip kainų įvertinimas teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną, t. y. 2007 m. lapkričio 30-ąją.

5. Kasatorių nuomone, bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 6 straipsnyje įtvirtintą teisingumo vykdymo vadovaujantis asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą. Ginčijamais teismų sprendimais aiškiai pažeidžiama asmenų interesų pusiausvyra bei CK 1.5 straipsnio reikalavimai, šie sprendimai sukelia aiškiai neteisėtas pasekmes kasatoriams, kurie dėl atsakovės veiksmų patyrė žalą, tačiau teismų sprendimais neįgyvendinama jų teisė į visišką žalos atlyginimą, nes suteikiamas prioritetas atsakovės turtinių interesų apsaugai. Anot kasatorių, tai pažeidžia asmenų lygias teises, šalių interesų pusiausvyros principus ir neatitinka civilinės atsakomybės tikslų bei principų. Ieškinio tenkinimas iš dalies yra kliūtis atkurti buvusią faktinę turtinę šalių padėtį ir kartu teisinę taiką tarp asmenų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė A. P. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Kasaciniame skunde neatskleidžiami nei materialinės, nei proceso teisės normų pažeidimai, turintys įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Be to, atsakovės nuomone, teiginys, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, yra nepagrįstas.

2. Atsakovės teigimu, fakto klausimas (aplinkybių, dėl kurių priteistina žala gali būti mažinama, vertinimas) nėra kasacinės instancijos teismo kompetencija. Kasacinis teismas negali nustatyti priešingų faktinių aplinkybių negu tos, kurios jau konstatuotos baudžiamojoje byloje: priežastinio ryšio, neteisėtų veiksmų nebuvimas ir pan. Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. gegužės 29 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-220-107/2006, nurodė, jog aplinkybė, kad židiniui įrengti A. P. turėjo gauti leidimą ar pasidaryti projektą, neįrodyta. Be to, šioje nutartyje nurodyta, kad nenustatyta, jog židinį užkūrė ir jį be priežiūros paliko A. P.; neįrodyta, kad tuo metu, kai židinys buvo paliktas be priežiūros, A. P. apie šią aplinkybę žinojo ir nesiėmė priemonių židiniui prižiūrėti. Anot atsakovės, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 17 d. nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1-103-89/2006, konstatuotos ir detaliai aptartos patirtos turtinės žalos dydžio, gaisro kilimo priežastys bei gaisro gesinimo aplinkybės. Tuo tarpu kasaciniame skunde nurodomas tik vienašališkas vertinimas, neatsižvelgiama ir neįvertinta ne tik tai, kad baudžiamojoje byloje atsakovė buvo išteisinta, bet ir tai, kad nurodytoje byloje buvo nagrinėtos tos pačios faktinės aplinkybės ir dėl jų teismas yra pasisakęs. Viena iš šių aplinkybių – konstatavimas, kad gaisro padarytas žalos dydis priklausė ne nuo atsakovės, bet nuo trečiųjų asmenų – priešgaisrinės tarnybos, N. M. Atsakovė pažymi, kad gaisras buvo pastebėtas ir apie jį pranešta laiku. Atsakovės teigimu, kasatoriai ir teismai neatsižvelgė į baudžiamojoje byloje Nr. I-103-89/2006 nustatytus prejudicinius faktus (CPK 182 straipsnio 3 punktas).

3. Kasacinį skundą grindžianti prezumpcija, kad savininkas yra atsakingas už viską, kas vyksta su jam priklausančiu nekilnojamuoju turtu, atsakovės manymu, yra klaidinga, nes atsakomybė be kaltės yra numatyta tik tam tikrais įstatymo aiškiai apibrėžtais atvejais. Nors kasaciniame skunde teikiami argumentai, kad atsakovė veikė kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, ir nurodomi CK 6.266 straipsnis, Statybos įstatymo 2 straipsnio 20 punktas, 12, 23 straipsniai, vidaus reikalų ministro 1997 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 59 patvirtintų Bendrųjų priešgaisrinės saugos taisyklių atitinkami punktai, aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu patvirtinto STR „Gyvenamieji pastatai“ atitinkami punktai, tačiau, atsakovės teigimu, šiais teisės aktais nepagrįsti bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai, todėl jie nėra kasacijos objektas. Be to, baudžiamojoje byloje pabrėžta, kad atsakovė pirmiau nurodytų teisės aktų nepažeidė. Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. M. v. R. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-643/2005, nurodyta, jog teisės norma dėl padidinto pavojaus šaltinio yra specialioji civilinės atsakomybės sąlygų prasme.

4. Kasacinio skundo argumentai dėl visiško žalos atlyginimo, neatskleidžiant deliktinės atsakomybės sąlygų, nepriimtini ir nepriskirtini prie kasacinio teismo kompetencijai nagrinėtinų argumentų. Anot atsakovės, kasaciniame skunde neatskleidžiami teisiškai reikšmingi aspektai: žalos dydžio, priežastinio ryšio problema, kai veiksmų, sukėlusių žalą, subjektas buvo ne vienas, o keletas ir t. t. Kasatoriai neįvertino to, kad, esant kelioms alternatyvioms priežastims, kurios galbūt sukėlė žalą, teismas turėtų įvertinti kiekvienos iš šių priežasčių įtaką ir proporcijas žalos dydžiui (CK 6.279 straipsnio 4 dalis).

5. Kasatorių nuoroda į Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-344/1999, išaiškinimus, atsakovės teigimu, nepatenka į CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nes nurodytoje nutartyje kasacinis teismas nenurodė jokių specialių paaiškinimų dėl žalos atlyginimo įgyvendinimo, jo sąlygų, išimčių ar kitų teisinę reikšmę turinčių motyvų, formuojančių vienodą teismų praktiką.

6. Kasaciniame teisme nenagrinėtini argumentai, kurie iš esmės praplečia ieškinio teisinį pagrindą, nes ieškovai pradiniame ieškinyje CK 6.251 straipsnio nebuvo nurodę kaip ieškinio teisinio pagrindo. Atsakovės teigimu, visiško nuostolių atlyginimo principas nėra absoliutus, tokia šio principo juridinė prigimtis atskleidžiama CK 6.251 straipsnio 2 dalyje.

7. Atsakovės teigimu, įstatymo nuostata, kad žala apskaičiuojama pagal kainas, galiojančias teismo sprendimo priėmimo dieną, nereiškia, jog teismas tokį žalos apskaičiavimą turi atlikti ex officio. Atsakovės nuomone, jeigu teismas privalėtų apskaičiuoti žalos dydį, patikrindamas statistinius informacijos šaltinius, nesant aiškiai išreikšto šalies prašymo, tai būtų pažeidžiamas šalių rungtyniškumo principas. Atsakovė nesutinka su vartotojų kainų ir statybos kainų indekso suabsoliutinimu. Jos nuomone, šis indeksas turėtų būti traktuojamas tik kaip vienas iš galimų faktorių nustatant žalos dydį. Be to, žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka ieškovui, tuo tarpu, teigiant, kad aptariamus indeksus teismai turėtų taikyti ex officio, ši ieškovo pareiga iš dalies būtų perkeliama teismui. Atsiliepime nurodoma ir tai, kad „rinkos kaina“, „kaina“, „kainų indeksai“ negali būti juridiškai traktuojami kaip objektyvūs, neginčytini, teisiškai reikšmingi kriterijai vien dėl to, kad tai yra ekonominės kategorijos. CK 6.249 straipsnio 5 dalyje nenustatyta expressis verbis imperatyvo indeksams taikyti.

8. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad A. U. W. įgaliojimas R. B. galioja iki 2007 m. lapkričio 11 d., tuo tarpu kasacinį skundą R. B. A. U. W. vardu pasirašė 2008 m. vasario 28 d., t. y. po įgaliojimo pasibaigimo dienos.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra proceso dalyvių, o ne teismo pareiga, todėl teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas proceso dalyvių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Šios nuostatos teisėjų kolegija laikosi ir nagrinėdama J. B.-W., A. U. W. ir R. B. kasacinį skundą, nes pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta (CPK 353 straipsnis).Vykdydamas kasacijos funkciją kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje yra pateiktas ieškovo A. U. W. 2007 m. spalio 17 d. išduotas įgaliojimas R. B., kuriuo pastarasis įgaliotas tvarkyti ir valdyti atstovaujamajam priklausančias pastatų dalis, esančias (duomenys neskelbtini), be kita ko, paduoti atstovaujamojo vardu pareiškimus, už jį pasirašyti ir atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu, atstovauti teismuose (T. 3, b. l. 84,85). Šiame įgaliojime nurodyta, kad jis galioja iki 2009 m. lapkričio 11 d. Dėl to negalima sutikti su atsakovės atsiliepimo į kasacinį skundą argumentu, kad R. B. kasacinį skundą A. U. W. vardu pasirašė pasibaigus pastarojo suteiktam įgaliojimui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys, išvadų argumentacija įgalina teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, mažindamas žalos atlyginimo dydį, taikė CK 6.251 straipsnio 2 dalį, nors šios teisės normos nutartyje tiesiogiai ir neįvardijo. Kasatoriai, kasaciniame skunde teigdami, kad apeliacinės instancijos teismas, mažindamas atlygintinos žalos dydį, pažeidė CK 6.282 straipsnio 3 dalį, nukrypo nuo šios teisės normos taikymo praktikos, ją taikė nesant jos taikymo sąlygų, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles nustačius jos taikymo sąlygų buvimą, netinkamai interpretuoja apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Dėl to su tokiais kasacinio skundo argumentais negalima sutikti.

CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų-visiško nuostolių atlyginimo principas, taip pat numatyta galimybė nustatyti šio principo išimtį. Tokią išimtį nustato CK 6.251 straipsnio 2 dalis, suteikianti teismui teisę, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Teismas tai gali padaryti tiek savo iniciatyva, tiek atsakovo prašymu. Ši teisės norma gali būti taikoma tiek sutartinės, tiek ir deliktinės atsakomybės atveju. Ji leidžia teismui įgyvendinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus tais atvejais, kai visiško nuostolių atlyginimo principo įgyvendinimas sukeltų atsakovui arba kitiems asmenims labai sunkių padarinių, todėl visiškas nuostolių atlyginimas pažeistų šiuos principus. Kadangi aptariama teisės norma nustato visiško nuostolių atlyginimo principo išimtį, tai ji turi būti taikoma labai atsargiai ir tik išimtiniais atvejais, kai yra jos taikymo sąlygos ir sąžiningumas, protingumas bei teisingumas iš tiesų reikalauja sumažinti nuostolių atlyginimo dydį. Ši teisės norma nustato ir teismo nuožiūros ribas- sumažintas nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo ar turėjo būti privalomai apdrausta. Jos taikymas turi būti motyvuojamas teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, nurodant konkretų jos taikymo sąlygų konkrečioje byloje turinį. Nagrinėjamoje byloje priimtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl ieškovams priteistinos žalos dydžio (žalos atlyginimo dydžio sumažinimo) ir šiuo aspektu CK 6.251 straipsnio taikymo, nenurodė pakankamų faktinių ir teisinių  argumentų, patvirtinančių CK 6.251 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės normos taikymo sąlygų egzistavimą, nagrinėjamo atvejo išimtinumą. Apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai nepagrindžia, kad visiško nuostolių atlyginimo principo taikymas šioje byloje nagrinėjamu atveju pažeistų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisinis pagrindas pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje  pažeidė CK 1.5, 6.251 straipsnių reikalavimus. Šie pažeidimai yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Kasatoriai, kasaciniame skunde teigdami apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. B. v. A. B., bylos Nr.3K-3-1999, suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, nepateikia tokį savo teiginį patvirtinančių teisinių argumentų, todėl minėtas kasatorių teiginys atmestinas.

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 320, 323 straipsniais, sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovų prašymo dėl priteisimo papildomo žalos atlyginimo, kurio dydį buvo prašoma nustatyti taikant vartotojų kainų ir statybos kainų indeksus, nes toks ieškovų prašymas nebuvo pateiktas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde ar paduodant apeliacinį skundą, o buvo papildomai pateiktas teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, šiame ieškovų prašyme nenurodoma apie apeliacinio skundo papildymą bei neprašoma atnaujinti terminą apeliacinio skundo papildymui paduoti. Taigi, apeliacinės instancijos teismas ieškovų prašymą priteisti papildomą žalos atlyginimą, kuris, anot ieškovų, susidarė pasikeitus vartotojų kainų ir statybos kainų indeksams, ne atmetė kaip nepagrįstą, taikydamas materialinės teisės normas, o jo iš viso nenagrinėjo, padaręs išvadą, kad tokio prašymo nagrinėjimas pagal CPK 320, 323 straipsnių nuostatas šiuo konkrečiu atveju yra negalimas. Padaręs tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo ieškovų nurodytų kainų indeksų taikymo klausimų ir šiuo aspektu pagrįstai netaikė CK 6.249 straipsnio 5 dalies bei, taip elgdamasis, šios materialinės teisės normos nepažeidė. Civilinių bylų nagrinėjimo teismuose tvarką nustato proceso teisės normos. Kasatoriai kasaciniame skunde kaip kasacijos pagrindo nenurodo, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju pažeidė apeliacinį procesą reglamentuojančias proceso teisės normas. Dėl to atmestini kaip nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.249 straipsnio 5 dalį bei šiame kontekste civilinėje teisėje įtvirtintą visiško nuostolių atlyginimo principą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje yra reikalinga tirti ir nustatinėti faktines bylos aplinkybes, todėl panaikinus apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 30 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                            Česlovas Jokūbauskas

 

 

Dangutė Ambrasienė

 

 

Antanas Simniškis