Civilinė
byla Nr. 3K-3-26/2011
Procesinio
sprendimo kategorijos:
24.1; 24.2;
114.4; 114.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. sausio 28 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir
pranešėjas) ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. B. kasacinį
skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. birželio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovėms S. B., R. S.,
dalyvaujant tretiesiems asmenims D. B., Vilniaus miesto 5-ojo notarų biuro
notarei Valentinai Tinfavičienei, Vilniaus miesto 16-ojo notarų biuro notarei
Danutei Juknevičienei, dėl pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo iš dalies
negaliojančiomis bei nuosavybės teisių pripažinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė V. B.
2007 m. spalio 9 d. pareiškė ieškinį, kuriuo prašė: 1) pripažinti
negaliojančiomis 1998 m. gruodžio 12 d. keturių kambarių
buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties ir 1996 m. rugsėjo 16 d.
trijų kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo
sutarties dalis, kuriose nurodyta, kad butų pirkėja yra atsakovė S. B., ir
nurodytų sutarčių šalimi (pirkėju) pripažinti A. B.; 2) pripažinti ieškovei
V. B. ir jos mirusiam sutuoktiniui A. B. bendrosios jungtinės
nuosavybės teisę į keturių kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini),
ir į negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini).
Ieškovė
nurodė, kad, būdama santuokoje su A. B., 1996 m. rugpjūčio 30 d.
sudarė rankpinigių sutartį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini),
pirkimo, tačiau pirkimo–pardavimo sutarties pasirašyti į notarų biurą nuvyko
ieškovės sutuoktinis, jis taip pat pasirašė ir buto (duomenys neskelbtini),
pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovės teigimu, tik po sutuoktinio mirties jai
tapo žinoma, kad pirmiau nurodytų butų pirkimo–pardavimo sutartys buvo
įformintos jos sutuoktinio motinos atsakovės S. B. vardu. Tai, kad iš
tikrųjų butai buvo įgyti sutuoktinių, patvirtina aplinkybės, jog buto, esančio (duomenys
neskelbtini), remonto ir įrengimo darbai buvo atliekami šeimos sąskaita, už
komunalines paslaugas mokėjo ieškovė, baldai, buitinė technika bei namų
apyvokos daiktai šiam butui įrengti buvo pirkti už šeimos lėšas, ieškovė jame
gyveno nuo 2001 metų iki 2006 metų vasaros.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus
apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį
patenkino: pripažino negaliojančiomis 1998 m. gruodžio 12 d.
keturių kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo
sutarties ir 1996 m. rugsėjo 16 d. trijų kambarių buto,
esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties dalis,
kuriose nurodyta, kad butų pirkėja yra S. B., ir šių sutarčių šalimi
(pirkėju) pripažino A. B., mirusį 2007 m. gegužės 3 d.;
pripažino V. B. ir jos mirusiam sutuoktiniui A. B. bendrosios
jungtinės nuosavybės teisę į keturių kambarių butą, esantį (duomenys
neskelbtini), bei į negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys
neskelbtini); paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas
nustatė, kad po santuokos sudarymo ieškovė ir jos sutuoktinis A. B. iš
pradžių gyveno jos vieno kambario bute (duomenys neskelbtini), kurį 1990
metais iškeitė į didesnį dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini),
kurį 1992 m. balandžio 6 d. privatizavo ieškovės vardu, o
1995 m. spalio 24 d. pardavė už 36 000 Lt ir
1995 m. sausio 20 d. už 76 000 Lt ieškovės vardu
nupirko keturių kambarių butą (duomenys neskelbtini);
1996 m. rugsėjo 16 d. įforminta trijų kambarių buto (duomenys
neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis atsakovės S. B. vardu už
80 000 Lt, o 1998 m. gruodžio 12 d. taip pat atsakovės
S. B. vardu už 124 480 Lt įsigytas keturių kambarių butas ir žemės
sklypas (duomenys neskelbtini), nebaigtame statyti name (baigtumas 85
proc.). Atsakovė S. B. neneigė, kad jos sūnaus ir marčios (ieškovės)
verslas sekėsi ir buvo labai pelningas, ji taip pat teigė, kad investavo savo
lėšų į tą verslą ir jame dalyvavo, todėl turėjo pinigų ginčo turtui įsigyti;
kita vertus, ji prašė teismo išreikalauti duomenis iš Valstybinės mokesčių
inspekcijos, kad įrodytų, iš kokių lėšų buvo įsigytas ginčo turtas. Iš šių
brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų
deklaracijų teismas nustatė, kad atsakovė yra deklaravusi, jog keturių kambarių
butą ji įsigijo už jos motinos A. T. dovanotas lėšas, kitą dalį lėšų
skolinosi iš neįvardytų asmenų, trijų kambarių butą deklaravo pirkusi už
dukters O. D. dovanotus pinigus ir 60 000 Lt pasiskolinusi iš A. ir I. D.,
kuriems skolą sakosi gražinusi, tačiau negalėjo paaiškinti, iš kokių šaltinių;
be to, šalys ir jų artimieji yra įforminę keletą nekilnojamojo turto sandorių
ir tiek ieškovė, tiek atsakovė S. B., įsigydamos nekilnojamąjį turtą,
pateikdavo dovanojimo sutartis, skolos raštelius, nenurodydamos tikrojo lėšų
šaltinio, todėl teismas laikė labiausiai tikėtina, kad nekilnojamasis turtas
buvo įgytas už versle uždirbtas lėšas. Teismas nurodė, kad tokią šeimoje
susiklosčiusią nekilnojamojo turto sandorių įforminimo ir deklaravimo praktiką patvirtina
faktas, jog taip buvo įforminti ne tik ginčijamų butų, bet ir kiti šeimos narių
sandoriai, kurie šioje byloje neginčijami. Teismas sprendė, kad visi nurodyti
paskolų rašteliai, dovanojimo sutartys buvo sudaryti tik dėl akių, siekiant
pateisinti turto įgijimą, ir yra niekiniai nuo jų sudarymo momento. Ieškovės
nurodytus faktus, kad šį butą ji su vyru įsigijo siekdami pagerinti šeimos
gyvenimo sąlygas, kartu įrenginėjo už savo šeimos versle uždirbtas lėšas ir kad
jame gyveno ieškovės šeima, patvirtina kaimynų bei bute statybos, santechnikos
ir kitus darbus atlikusių liudytojų parodymai, taip pat ieškovės pateikti statybinių
medžiagų ir kitų butui įrengti naudotų prekių įsigijimo dokumentai ieškovės
vardu, namo butų savininkų bendrijos susirinkimų protokolai, apmokėjimo už
komunalines paslaugas kvitai. Teismas taip pat nustatė, kad trijų kambarių
butas (duomenys neskelbtini) buvo pirktas siekiant pritaikyti jį optikos
parduotuvei, patalpos buvo pritaikytos verslo reikmėms ir jose įsikūrė viena iš
ieškovei ir jos vyrui priklausiusių optikos parduotuvių, o kita dalis buvo
nuomojama vaistinėms (to šalys neginčija). Teismas, vadovaudamasis įrodinėjimo
taisyklėmis, sprendė, kad atsakovė S. B. buvo tik formali savininkė ir kad
taip siekta apsaugoti verslą nuo rizikos. Teismas konstatavo, kad toks sutuoktinių
subjektinių teisių įgyvendinimas, siekiant santuokoje įgytą turtą apsaugoti nuo
galimos rizikos, vertintinas kaip nesąžiningas, tačiau sutuoktinių turtinės
teisės, nors ir įgyvendintos priešingai teisei, turi būti ginamos sutuoktinių
lygiateisiškumo pagrindu (CK 3.3 straipsnis). Spręsdamas ieškinio senaties
termino klausimą, teismas atmetė kaip neįtikėtiną ieškovės versiją, kad ji
nieko nežinojo apie ginčijamų patalpų ir buto įforminimą atsakovės S. B. vardu.
Teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog ieškovė žinojo apie tokį šeimos
nekilnojamojo turto įforminimą, sudarant apsimestinius sandorius, nes aktyviai
dalyvavo tvarkant tiek šeimos, tiek verslo reikalus. Kita vertus, teismas
konstatavo, kad ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido, nes jo eigos
pradžia skaičiuotina nuo to momento, kai atsakovė S. B. po savo sūnaus A. B.
mirties pareiškė nebepripažįstanti sandorių apsimestinumo. Teismas nurodė, kad
tol, kol ieškovė turėjo pagrindą tikruoju ginčijamų butų savininku laikyti savo
sutuoktinį ir šalys laikėsi tikrojo (apsimestiniu sandoriu pridengto) sandorio
sąlygų, ieškovei nebuvo pagrindo manyti, kad jos teisės kaip nors pažeidžiamos.
Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi
bylą pagal atsakovės S. B. apeliacinį skundą,
2010 m. birželio 21 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo
2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują
sprendimą – ieškinį atmetė.
Teisėjų
kolegijos nuomone, ieškinio senaties termino pradžia turi būti laikomi
ginčijamų sandorių sudarymo momentai (1998 m. gruodžio 12 d.
ir 1996 m. rugsėjo 16 d.). Ieškovė į teismą dėl pirkimo–pardavimo
sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiomis bei nuosavybės teisių
pripažinimo kreipėsi 2007 m. spalio 9 d., t. y. praėjus
daugiau kaip aštuoneriems metams nuo sutarčių sudarymo, 1964 m. CK 84
straipsnyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą praleido be svarbių
priežasčių ir nėra pagrindo jį atnaujinti. Teisėjų kolegija taikė ieškinio
senatį ieškovės pareikštiems reikalavimams ir ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija
taip pat nurodė, kad įstatyme nenustatyta ieškovės nurodyto nuosavybės į nekilnojamąjį
daiktą atsiradimo pagrindo, t. y. remonto atlikimo ir pan. Įrodinėjant
aplinkybes dėl nuosavybės įgijimo įstatymo nurodytais pagrindais, svarbu
nustatyti, kokiomis ir kieno lėšomis nuosavybė buvo sukurta. Ieškovė nepateikė
į bylą nė vieno įrodymo, patvirtinančio, jog ji turėjo lėšų ginčo turtui
įsigyti. Teisėjų kolegija nustatė, kad liudytojai, apklausti pirmosios
instancijos teisme, nurodė matę ieškovę gyvenant bute (duomenys neskelbtini),
tačiau nė vienas iš jų nežinojo ir negalėjo įvardyti buto įsigijimo aplinkybių,
o atsakovė pateikė įrodymus (brangaus turto įgijimo deklaracijas ir dovanojimo,
paskolų sutartis) dėl lėšų turėjimo ir jų panaudojimo. Atsakovės ketinimą
įsigyti turtą ir juo disponuoti papildomai patvirtina rašytiniai įrodymai, iš
kurių matyti, kad būtent atsakovė, kaip turto savininkė, sudarė patalpų,
esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, pati asmeniškai gaudavo
pinigus už jų nuomą. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių nuosavybės
teisės sukūrimą. Vien teiginys, kad ieškovė su vyru buvo įkūrę verslą, valdė
savo įmonės akcijas ir visą laiką dirbo tose įmonėse, neįrodo lėšų butams pirkti
turėjimo ir jų panaudojimo šiam tikslui, nes byloje nėra jokių įrodymų nei apie
ieškovės pajamas iš darbinės veiklos, nei iš kitokio pajamų šaltinio.
Priešingai, byloje nustatyta, kad ieškovė kitą nekilnojamąjį turtą įgijo būtent
savo vardu – 1995 m. sausio 20 d. ji pirko keturių kambarių
butą (duomenys neskelbtini), kuriame iki šiol yra deklaravusi savo
gyvenamąją vietą. Iš šio buto gautų lėšų ji negalėjo panaudoti ginčijamam
turtui įsigyti, nes jį neatlygintinai padovanojo savo motinai, o ne pardavė.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovė neįrodė nė vieno įstatyme nurodyto
nuosavybės įsigijimo pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima pripažinti jai
nuosavybės teisę į ginčo butus. Be to, ieškovė neįrodė ir ieškinyje nurodyto
pagrindo – kad sandoriai yra apsimestiniai, t. y. sudaryti ne su tikrąja
sandorio šalimi, o su statytiniu (CK 1.87 straipsnis). Teisėjų kolegija nurodė,
kad pirmosios instancijos teismas, apsiribojęs konstatavimu, kad atsakovė,
dirbdama švietimo įstaigoje ir epizodiškai dalyvaudama sūnaus versle, negalėjo
turėti tikslo įsigyti ginčo butus, o ieškovė su sutuoktiniu turėjo tokį tikslą
verslui plėtoti, neatsižvelgė į bylos aplinkybes. Atsakovė nurodė, kad butą (duomenys
neskelbtini) ji įsigijo kaip papildomą prie pensijos pragyvenimo šaltinį. Tai
patvirtina aplinkybės, kad ji išnuomojo patalpas vaistinei ir optikos salonui,
iš to gavo nuomos pajamų, jų gauna iki šiol. Butą (duomenys neskelbtini),
atsakovės teigimu, ji nusipirko siekdama investuoti dovanotus pinigus, jame
leido gyventi sūnui su marčia, o ateityje ketino perleisti vaikaičiui (ieškovės
sūnui), kad šis rūpintųsi ja iki senatvės. Toks siekis yra realus, atitinkantis
tikrovę, dėl to nėra pagrindo atsakovę S. B. pripažinti ginčijamų sandorių
statytine, o ne tikrąja šalimi. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios
instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias
nuosavybės atsiradimo pagrindus, dėl to bylą išsprendė neteisingai.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, pareiškimai dėl
prisidėjimo prie kasacinio skundo
Kasaciniu skundu
ieškovė V. B. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 21 d. sprendimą
panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 29 d.
sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės
instancijos teismas netinkamai nustatė ginčo dalyką. Teismas be jokio pagrindo
sprendė, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį
turtą atsiradimo pagrindo. Ieškovė neginčijo nuosavybės teisių į turtą
atsiradimo pagrindo (dviejų pirkimo–pardavimo sutarčių), tik prašė pripažinti
apsimestinėmis šių sutarčių dalis dėl subjekto – pirkėjo.
2. Apeliacinės
instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas,
reglamentuojančias ieškinio senatį. Pirmosios instancijos teismas teisingai
nustatė ieškinio senaties termino pradžią – nuo to momento, kai ieškovė
sužinojo apie savo ir savo šeimos narių teisių pažeidimą, t. y. nuo to
momento, kai atsakovė 2007 metais po savo sūnaus ir ieškovės sutuoktinio
A. B. mirties pareiškė ieškovei, kad nesutinka atsakovės vardu
įregistruotą ieškovės šeimos turtą įforminti savo vaikaičio D. B. vardu.
Be to, net ir laikantis apeliacinės instancijos teismo pozicijos, kad ieškinio
senaties termino eiga prasidėjo nuo ginčijamų sandorių sudarymo momento, vadovaujantis
1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalimi, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo
ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi bei CK 1.125 straipsnio 1
dalimi, darytina išvada, kad senaties termino pabaiga –
2008 m. gruodžio 12 d., o ieškinys šioje byloje buvo
pareikštas 2007 m. spalio 9 d., taigi ieškinio senaties
terminas nėra praleistas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
konstatavo, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, be to, nepasisakė
dėl ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų, susijusių su
ieškinio senaties termino skaičiavimu.
3. Apeliacinės
instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles (CPK 177, 178, 185
straipsniai): visiškai nevertino visų apklaustų liudytojų parodymų, ieškovės,
atsakovės R. S. ir trečiojo asmens D. B. paaiškinimų, duotų pirmosios
instancijos teisme, neišsamiai ir netinkamai vertino rašytinius įrodymus, be
to, nepagrįstai rėmėsi bylos baigtimi suinteresuotų asmenų atsakovės S. B.
ir jos dukters O. D. prieštaringais parodymais, taip pat deklaracijomis
bei paskolos ir dovanojimo sutartimis, kurias tinkamai įvertino pirmosios
instancijos teismas, pripažindamas jas niekinėmis, sudarytomis tik dėl akių.
4. Apeliacinės
instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčijamų sandorių apsimestinumo, rėmėsi ne
pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, o
prielaidomis, kad atsakovės siekis įsigyti ginčijamus butus jos nurodytiems
tikslams yra realus. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs
byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad ieškovė bei jos sutuoktinis A. B.
faktiškai derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo ir vykdė pirkėjo teises bei
pareigas (faktiškai atsiskaitė su pardavėjais, faktiškai priėmė
pirkimo–pardavimo sutarčių objektus, faktiškai juos valdė ir naudojo), o
atsakovė S. B. buvo tik jos sūnaus A. B. statytinė, bet ne tikroji
ginčijamų sandorių šalis. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas, grindžiamas
ne faktinėmis bylos aplinkybėmis, bet prielaidomis ir abejotinos įrodomosios
vertės rašytiniais įrodymais, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
Pareiškimu dėl
prisidėjimo prie kasacinio skundo atsakovė R. S. kasacinio skundo
argumentams, susijusiems su buto, esančio (duomenys neskelbtini),
pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo aplinkybėmis ir atsakovės R. S.
paaiškinimais teismo posėdžio metu, pritaria ir prašo kasacinį skundą patenkinti.
Pareiškimu dėl
prisidėjimo prie kasacinio skundo trečiasis asmuo D. B. palaiko kasacinio
skundo reikalavimus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl ieškinio
senaties termino pradžios ir pabaigos nustatymo
Kasatorės keliamas
ieškinio senaties taikymo klausimas šioje byloje analizuotinas dviem aspektais.
Pirma, dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo, ir, antra, dėl
ieškinio senaties termino skaičiavimo, kai jo eiga prasidėjo galiojant 1964 m.
CK, tačiau nepasibaigė iki 2000 m. CK įsigaliojimo. Kiekvienu iš šių
aspektų kasacinio teismo teisėjų kolegija pasisako.
Ieškinys byloje
pareikštas dėl dviejų pirkimo–pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais CK
1.87 straipsnio pagrindu, t. y. dėl jų apsimestinumo. Kasatorė teigia, kad
1996 m. rugsėjo 16 d. buto, esančio (duomenys
neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties ir 1998 m. gruodžio 12 d.
buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties šalis
(pirkėjas) iš tikrųjų buvo ne atsakovė S. B. (taip nurodyta sutartyse),
bet kasatorės sutuoktinis A. B., taigi sandoriai pripažintini
apsimestiniais dėl jų subjekto. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos
teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino šiems sandoriams ginčyti
pradžią, siedamas ją su ginčijamų sandorių sudarymo momentu; pirmosios
instancijos teismas teisingai konstatavo, kad šiuo atveju ieškinio senaties
termino eiga prasidėjo nuo to momento, kai buvo pažeistos kasatorės teisės,
t. y. kai atsakovė S. B. pareiškė, kad nesutinka ginčijamą turtą
įforminti kasatorės sūnaus (savo vaikaičio) vardu. Kasacinio teismo teisėjų
kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.
Pagal CK 1.127
straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę ieškinio senaties terminas
prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos,
kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės į
ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne
objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar
turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę
ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Teisės
pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti,
t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis
turi įrodyti. Be to, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią,
būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms
pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė yra pažeista. Nuo tos
dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Šioje byloje
tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatorė jau
ginčijamų sandorių sudarymo metu žinojo (negalėjo nežinoti) apie jų sudarymą
atsakovės S. B. vardu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1
dalis). Kita vertus, teismai nustatytą aplinkybę skirtingai teisiškai
kvalifikavo: pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčijamų sandorių
sudarymas savaime nereiškia kasatorės teisių pažeidimo (teismo vertinimu, jos
teisės buvo pažeistos tuo metu, kai atsakovė atsisakė pripažinti sandorių
apsimestinumą), o apeliacinės instancijos teismas – kad ieškinio senaties
terminas skaičiuotinas nuo sandorių sudarymo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija
konstatuoja, kad, nustačius, jog kasatorė žinojo apie ginčijamų sandorių
sudarymą nuo jų sudarymo dienos, nuo to momento atitinkamai skaičiuotina ir
ieškinio senaties kiekvienam iš šių sandorių ginčyti termino pradžia, nes savo
subjektinių nuosavybės teisių pažeidimą kasatorė sieja būtent su šių sandorių
sudarymu. Taigi apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė ieškinio
senaties termino pradžią.
Kita vertus, byloje
buvo netinkamai taikytos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir
įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio normos, reglamentuojančios ieškinio
senaties terminų skaičiavimą, kai jie prasidėjo iki įsigaliojant 2000 m. CK.
Konstatavus, kad ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl ginčijamų
sandorių pripažinimo negaliojančiais pareikšti prasidėjo kiekvieno iš sandorių
sudarymo dieną, visų pirma kyla tuo metu galiojusio 1964 m. CK taikymo klausimas,
nes sandoriai sudaryti 1996 m. rugsėjo 16 d. ir 1998 m. gruodžio 12 d.
Reikalavimui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais taikytinas 1964 m. CK 84
straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas.
Akivaizdu, kad 1996 m. rugsėjo 16 d. sandoriui ginčyti
ieškinio senaties terminas pasibaigė dar iki įsigaliojant 2000 m. CK,
t. y. 1999 m. rugsėjo 16 d., todėl apeliacinės
instancijos teismas teisingai nustatė, kad šis ieškinio reikalavimas pareikštas
praleidus ieškinio senaties terminą ir tai yra savarankiškas pagrindas ieškinio
reikalavimui atmesti. Kita vertus, teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties
termino 1998 m. gruodžio 12 d. sandoriui ginčyti eigą.
2001 m. liepos 1 d., kai įsigaliojo 2000 m. CK, 1964 m. CK
84 straipsnio 1 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas šiam
sandoriui ginčyti dar nebuvo pasibaigęs. Tokiu atveju taikytina CK
patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies
norma, pagal kurią tais atvejais, kai ieškinio senaties terminai, nustatyti
galiojusiuose įstatymuose, nepasibaigė iki CK įsigaliojimo, taikomi CK
nustatyti ieškinio senaties terminai; iki CK įsigaliojimo praėjusi ieškinio
senaties termino dalis įskaitoma į CK nustatytą ieškinio senaties terminą. Reikalavimams
dėl pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu taikytinas CK 1.125
straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties
terminas. Taigi ieškinio senaties termino 1998 m. gruodžio 12 d.
sandoriui ginčyti paskutinė diena buvo
2008 m. gruodžio 12 d., o ieškinys teisme pareikštas
2007 m. spalio 9 d. Tai reiškia, kad ieškinio senaties
terminas šiam reikalavimui pareikšti nebuvo praleistas. Apeliacinės instancijos
teismas, konstatuodamas, kad ieškovė reikalavimą pripažinti negaliojančiu
1998 m. gruodžio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį pareiškė
suėjus ieškinio senaties terminui, netinkamai taikė pirmiau nurodytas teisės
normas.
Dėl įrodinėjimo
taisyklių taikymo
Nustačiusi, kad
vienas iš ieškinio reikalavimų (pripažinti negaliojančia
1996 m. rugsėjo 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį) šioje
byloje pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą ir tai yra savarankiškas
pagrindas atmesti šį reikalavimą, kasacinio teismo teisėjų kolegija,
atsižvelgdama į tai, jog byloje keliamas klausimas dėl dviejų sandorių
pripažinimo negaliojančiais tuo pačiu pagrindu (dėl apsimestinumo), ir į tai,
kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės nagrinėjo ieškinio reikalavimų dėl
abiejų sandorių pagrįstumo klausimą, o kasaciniame skunde remiamasi netinkamu
proceso teisės normų apeliaciniame teisme taikymu, pasisako dėl apeliacinės
instancijos teismo argumentų pagrįstumo visa apimtimi, t. y. tiek dėl
vieno, tiek dėl kito ginčijamo sandorio.
Kasatorė
kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė
įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, dėl to sprendimą priėmė
remdamasis prielaidomis, neišsiaiškinęs visų bylos aplinkybių, nevertindamas
surinktų įrodymų, patvirtinančių priešingas nei nustatytos aplinkybes. Tokiais
argumentais keliamas klausimas dėl įrodinėjimo taisyklių (įrodinėjimo dalyko
nustatymo, įrodinėjimo naštos paskirstymo, įrodymų tyrimo ir vertinimo ir kt.)
taikymo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija šį klausimą analizuoja,
atsižvelgdama į įrodinėjimo ypatumus bylose dėl sandorio pripažinimo
negaliojančiu kaip apsimestinio, be to, neperžengdama kasacinio bylos
nagrinėjimo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Pagal CK 1.87
straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos
sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo omenyje, taikytinos taisyklės. Tai
reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis
sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Jis vertintinas pagal tikrąją,
o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Apsimestinės gali
būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Apsimestiniu laikomas sandoris,
sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, ir teisių bei pareigų
pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą pažymėta,
kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu,
yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine
forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas
sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal
tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 17 d.
nutartis civilinėje byloje D. R. v. O. A. ir kt., bylos
Nr. 3K-3-1351/2001; 2002 m. balandžio 8 d. nutartis
civilinėje byloje J. B. v. F. V. ir kt., bylos
Nr. 3K-3-571/2002; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis
civilinėje byloje R. D. v. O. D., bylos
Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis
civilinėje byloje V. R. v. M. B., bylos Nr. 3K-3-228/2009;
kt.). Kita vertus, aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis (šiuo atveju –
sudarytas ne to asmens, kuris nurodytas kaip sandorio šalis), reikia įrodyti. Kai
kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis
sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius
sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes,
šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti,
ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę
išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia
neatitinka, o priešingai – juos pridengia. Sprendžiant klausimą dėl
pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, visų pirma svarbu
nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias
teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir vykdė, ar, priešingai, tik formaliai
pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo
nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų
naudojosi. Taigi šioje byloje esminė įrodinėtina aplinkybė yra tai, kas buvo
faktinis pirkėjas pagal ginčijamas pirkimo–pardavimo sutartis, ar sutartyse
kaip pirkėjas nurodytas asmuo sutampa su faktiškai turtą įsigijusiu ir už jį
atsiskaičiusiu asmeniu.
Apeliacinės
instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog tikroji ginčijamų
sandorių šalis buvo ne atsakovė S. B., bet ieškovės sutuoktinis A. B.
Teismas tokią išvadą grindė byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų pagrindu
nustatytomis aplinkybėmis, patvirtinančiomis atsakovės ketinimą įgyti savo
nuosavybėn nekilnojamąjį turtą pagal ginčijamas sutartis. Teismo vertinimu, kasatorės
pateikti įrodymai šių aplinkybių nepaneigė. Kasatorė teigia, kad apeliacinės
instancijos teismas, pažeisdamas CPK 177, 178, 185 straipsnių reikalavimus,
visiškai nevertino liudytojų parodymų, ieškovės, atsakovės R. S. ir
trečiojo asmens D. B. paaiškinimų, neišsamiai ir netinkamai vertino
rašytinius įrodymus, nepagrįstai rėmėsi bylos baigtimi suinteresuotų asmenų
atsakovės S. B. ir jos dukters O. D. prieštaringais parodymais,
deklaracijomis bei paskolos ir dovanojimo sutartimis. Kasacinio teismo teisėjų
kolegija konstatuoja, kad šie kasacinio skundo argumentai nepaneigia
apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasatorės
teiginiai, kad teismas nevertino liudytojų parodymų, neatitinka tikrovės.
Teismas liudytojų parodymus įvertino kaip nepakankamus kasatorės nurodytoms
aplinkybėms patvirtinti, nes liudytojai nežinojo ir negalėjo nurodyti ginčijamų
butų įsigijimo aplinkybių. Tai, kad teismas nesirėmė liudytojų parodymais
(argumentuodamas, dėl kokių priežasčių), nereiškia, jog liudytojų parodymai
nebuvo įvertinti. Taip pat atmestini kasatorės teiginiai, kad teismas
nepagrįstai rėmėsi bylos baigtimi suinteresuotų asmenų paaiškinimais. Šis
argumentas neturi pagrindo, nes byloje dalyvaujančio asmens suinteresuotumas
bylos baigtimi yra akivaizdus, tačiau tai nereiškia, jog teismas neturi
vertinti byloje dalyvaujančių asmenų (šalių, trečiųjų asmenų) paaiškinimų.
Kasacinio
teismo teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais ir kasacinio skundo argumentus,
kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ne pirmosios instancijos teismo
nustatytomis aplinkybėmis dėl sandorių apsimestinumo, bet prielaidomis, jog
atsakovės S. B. siekis įsigyti ginčijamus butus jos nurodytiems tikslams
yra realus. Apeliacinės instancijos teismas nėra įpareigotas remtis pirmosios
instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, nes jis bylą nagrinėja visa
apimtimi, t. y. sprendžia tiek fakto, tiek teisės klausimus ir,
neperžengdamas bylos nagrinėjimo ribų (CPK 320 straipsnis), savarankiškai
analizuoja ir vertina byloje surinktus įrodymus. Neturi pagrindo ir kasacinio
skundo teiginys, kad teismas sprendimą grindė prielaidomis. Pirmiau
konstatuota, kad, sprendžiant klausimą dėl sandorio apsimestinumo dėl subjekto,
svarbu nustatyti, ar asmuo, nurodytas sutartyje kaip jos šalis, iš tikrųjų
sudarė sutartį ir įgijo iš jos kylančias teises ir pareigas. Pažymėtina, kad
įrodyti aplinkybę, jog faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo, nei tas, kuris
nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip
apsimestinį. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi atsakovės S. B.
pateiktais duomenimis apie lėšas ginčijamiems butams įsigyti (brangaus turtą
įsigijusio arba įsigyjančio gyventojo pajamų deklaracijomis, kurių duomenys
nepaneigti), taip pat nustatytomis aplinkybėmis, kad atsakovė S. B., kaip
turto savininkė, sudarė patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos
sutartį, pati asmeniškai gaudavo ir tebegauna pinigus už šių patalpų nuomą, ir
tai patvirtina jos realų siekį įsigyti šį turtą nuosavybės teise ir naudojimąsi
juo, o atsakovės teiginius, kad butą (duomenys neskelbtini), ji nusipirko
siekdama investuoti dovanotus pinigus, jame leido gyventi sūnui su marčia
(kasatore), teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybės, taip pat pripažino
visiškai realiais. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad ne
atsakovė S. B., bet kasatorė, prašydama pripažinti pirkimo–pardavimo
sandorius apsimestiniais, turėjo įrodyti jų apsimestinumą patvirtinančias
aplinkybes, tačiau to nepadarė. Duomenys apie tai, kad kasatorė iki 2006 metų
naudojosi butu (duomenys neskelbtini), apeliacinės instancijos teismo
teisingai buvo įvertinti kaip nepakankami šio buto pirkimo–pardavimo sandorio
apsimestinumui patvirtinti. Kasatorė, tvirtindama, kad ginčijamų butų tikrasis
pirkėjas buvo ne atsakovė S. B., bet jos sutuoktinis A. B., nepateikė
jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog ji (kasatorė) ar jos sutuoktinis
turėjo lėšų ginčijamam turtui įsigyti. Šią aplinkybę taip pat tinkamai įvertino
apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas ir į tai, kad 1995 m. sausio 20 d.
įsigytą keturių kambarių butą (duomenys neskelbtini), kuriame iki šiol
yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą, kasatorė neatlygintinai padovanojo savo
motinai, o ne pardavė, taigi iš šio buto gautų lėšų taip pat negalėjo panaudoti
ginčijamam turtui įsigyti. Ginčijant pirkimo–pardavimo sandorį kaip apsimestinį
ir teigiant, kad iš tikrųjų sandorį kaip pirkėjas sudarė kitas asmuo, reikia
įrodyti, kad šis asmuo (o ne tas, kuris sandoryje įvardytas kaip pirkėjas)
faktiškai įgijo pirkėjo teises ir pareigas, iš kurių svarbiausia – atsiskaityti
už perkamą daiktą, ir jas vykdė. Taigi viena iš pagrindinių įrodinėtinų
aplinkybių yra tai, kad asmuo, nurodomas kaip faktinis pirkėjas, turėjo
pakankamai lėšų turtui įsigyti. Kasatorė, teigdama, kad teismas neįvertino
bylai svarbių įrodymų, kvestionuoja apeliacinės instancijos teismo sprendimo
pagrįstumą, tačiau niekuo nepaneigia apeliacinės instancijos teismo argumento, jog
byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad kasatorė ar jos sutuoktinis
turėjo pakankamai lėšų ginčijamiems butams įsigyti. Be to, byloje taip pat
nebuvo nustatyta priežasčių apsimestiniams sandoriams sudaryti, neįforminant jų
tikrųjų pirkėjų vardu. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pagrįstai
atsižvelgė ir į tai, kad kito nekilnojamojo turto įsigijimo sandoriai buvo
sudaryti kasatorės vardu.
Kasacinio
teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas
tinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, ištyrė ir įvertino byloje
surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog kasatorė neįrodė, kad
ginčijamose sutartyse kaip pirkėja nurodyta atsakovė S. B. iš tikrųjų
neketino įsigyti nekilnojamojo turto savo nuosavybėn, o tikrasis pirkėjas pagal
šias sutartis buvo kasatorės sutuoktinis A. B. Apeliacinės instancijos
teismo sprendimo argumentai, kad ginčijamo turto pagerinimas nesudaro
nuosavybės teisės įgijimo pagrindo, kuriuos teismas išdėstė atsižvelgdamas į
kasatorės nurodytas aplinkybes, jog ji investavo lėšas į buto (duomenys
neskelbtini) remontą, pirko baldus ir pan., vertintini tik kaip papildomi
ir nėra pagrindas teigti, jog teismas bylą išsprendė ne dėl to reikalavimo,
kuris buvo pareikštas ieškinyje. Apeliacinės instancijos teismas teisingai
nustatė nagrinėjamos bylos dalyką, nagrinėjo ir vertino kasatorės nurodytas
aplinkybes, kuriomis ji rėmėsi kaip savo reikalavimų pripažinti sandorius
apsimestiniais pagrindu, ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio
naikinti kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Atmetus kasacinį
skundą, valstybei iš kasatorės priteisiamas išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 99,75 Lt
(CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1
dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti
valstybei iš ieškovės V. B. (duomenys neskelbtini) 99,75 Lt
(devyniasdešimt devynis litus 75 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas
Gurevičius
Česlovas
Jokūbauskas
Vincas
Verseckas