Administracinė byla Nr. A-2385-662/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03479-2015-4
Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. lapkričio 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. birželio 26 d. pateikė teismui skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK) ir Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST), 93 048 Eur neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2001 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. spalio 24 d. buvo kalintas buvusioje Zarasų rajono policijos komisariato (toliau – ir Zarasų RPK) areštinėje, Lukiškių TI-K ir gydytas LAVL pažeidžiant teisės aktus, t. y. kalintas perpildytose kamerose, nesilaikant minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimo bei kitų teisės aktų nuostatų, dėl to patyrė neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus. Jis nurodytu laikotarpiu taip pat buvo konvojuotas nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas pabrėžė, kad įstaigos, kuriose buvo kalintas, nesuteikė jam galimybės susipažinti su galiojančiais teisės aktais, ir jis nežinojo, jog buvo kalintas ir konvojuotas netinkamomis sąlygomis, todėl jam netaikytinas ieškinio senaties terminas.
Pareiškėjas teigė Zarasų RPK areštinėje buvęs nuo 2001 m. lapkričio 15 d. iki 2002 m. birželio 19 d., iš viso 208 paras. Jis laikytas LAVL nuo 2005 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. spalio 24 d., iš viso 141 parą. Pareiškėjas teigė ginčo laikotarpiu kalėjęs kamerose, kuriose vienam asmeniui tekęs plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m, LAVL – mažesnis nei 5 kv. m. Pareiškėjui tekęs plotas buvo dar mažesnis dėl kamerose įrengto inventoriaus. Sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, įrengtas prieš duris, jame neįrengta oro šalinimo sistema. Kamerose nebuvo veidrodžių, tualeto reikmenų spintelių (lentynėlių), langai buvo maži, todėl trūko natūralaus apšvietimo, o dirbtinio apšvietimo nepakako. Ant langų įrengtos grotos atėmė galimybę vėdinti patalpas, mechaninės vėdinimo ar kondicionavimo sistemos nebuvo. Žiemos metu buvo šalta ir drėgna. Kamerų grindys ir sienos ištrupėjusios, todėl buvo sunku jas dezinfekuoti. Minėtose kalinimo įstaigose nebuvo atliekamas naujai atvykusių asmenų medicininis patikrinimas, neįrengtos sanitarinės švaryklos. Sergantys užkrečiamomis ligomis asmenys buvo laikyti su kitais suimtaisiais (nuteistaisiais), taip sąmoningai keliant grėsmę jų sveikatai. Įstaigų, kuriose kalėjo, patalpos apleistos, ant sienų ir lubų buvo pelėsis, valymo ir dezinfekavimo priemonės neišduotos, nedarytas paprastasis remontas. Zarasų RPK nebuvo išduota patalynė ir minkštasis inventorius, Lukiškių TI-K ir LAVL čiužiniai bei antklodės eksploatuoti be užvalkalų, neišvalyti prieš perduodant naudotis kitiems. Nebuvo išduoti rankšluosčiai, lovos skalbiniai keisti ne dažniau nei 1 kartą per savaitę. Minkštasis lovos inventorius turėjo būti valytas sausuoju būdu, tačiau tokios įrangos nebuvo. Be to, kalinimo įstaigose buvo pažeistas Konstitucijos 29 straipsnis, draudžiantis diskriminavimą, nes LAVL naudotis skalbykla galėjo tik savo sąskaitoje lėšų turintys asmenys. Taip pat nebuvo galimybės dirbti ar gauti socialinio pobūdžio išmokų. Pareiškėjas nurodė ginčo laikotarpiu apie 40 kartų buvęs konvojuotas neužtikrinant saugumo sveikatai ir gyvybei. Konvojavimo automobiliuose nebuvo saugos diržų, trūko vietos, nebuvo šildymo, ventiliacijos sistemų, todėl vasarą buvo karšta, žiemą – šalta. Kalinimas minėtomis sąlygomis prilygo kankinimui, kurį draudė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, ir pareiškėjui sukėlė dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, pažeminimą.
Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, prašė skundą atmesti.
Utenos AVPK pabrėžė, kad pareiškėjas teisminės gynybos dėl savo pažeistų teisių kreipėsi praėjus 3 metams nuo jo manymu buvusių pažeidimų, ir prašė pareiškėjo reikalavimams, susijusiems su jo kalinimu Zarasų RPK areštinėje, taikyti senaties terminą. Utenos AVPK paaiškino, kad Zarasų RPK neprivalėjo pareiškėją supažindinti su galiojančiais teisės aktais. Be to, šie teisės aktai buvo viešai prieinami ir pareiškėjui nebuvo sudarytos kliūtys laisvai su jais susipažinti. Utenos AVPK nurodė, kad pareiškėjui 2001 m. lapkričio 15 d. buvo paskirtas suėmimas ir po šio paskyrimo jis laikytas tuometinio Zarasų RPK areštinėje. Atsižvelgiant į Lietuvos policijos generalinio komisaro ir Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 5-V-959/V-98 „Dėl policijos įstaigų veiklos dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ ir anksčiau galiojusių teisės aktų nuostatas, areštinės informacija turi būti saugoma 3 metus, todėl visa teismo nutartyje paminėta informacija, kurią nurodyta pateikti, buvo sunaikinta.
Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, prašė skundą atmesti.
Lukiškių TI-K nurodė, kad įstaigoje pareiškėjas buvo nuo 2001 m. lapkričio 28 d. iki 2002 m. birželio 21 d. Pareiškėjas skundą teismui dėl žalos priteisimo pateikė 2015 m. birželio 26 d., t. y. praėjus 13 metų po jo paskutinio buvimo Lukiškių TI-K. Atsižvelgęs į tai, Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 str. 8 d.). Lukiškių TI-K paaiškino, kad Nuteistųjų (suimtųjų), laikomų Lukiškių TI-K, kamerų numerių ir kalinių jose patikrinimo žurnalų laikymo terminas įstaigoje buvo 10 metų, vėliau žurnalai buvo naikinami. Taigi nebuvo galimybės pateikti duomenų apie pareiškėjo laikymo sąlygas jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai buvo neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Lukiškių TI-K teigė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, prašė skundą atmesti.
Kalėjimų departamentas teigė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ir LAVL laikytas tokiomis pat sąlygomis kaip ir kiti asmenys. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K ir (arba) LAVL būtų sąmoningai siekę nežmoniškai su juo elgtis. Skunde išdėstyti tik abstraktūs teiginiai bei bendro pobūdžio pareiškimai dėl nežmoniškų ir žiaurių sąlygų, pareiškėją neva netinkamai laikant Lukiškių TI-K ir LAVL. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Kalėjimų departamento vertinimu, pareiškėjas skunde nesistengė pagrįsti ir konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo nagrinėti ir žalos atlyginimo klausimo. Kalėjimų departamentas pabrėžė, kad nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 19 d. pareiškėjas dėl nepriimtinų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K ir LAVL į Kalėjimų departamentą nesikreipė, Kalėjimų departamentas su tuo susijusios informacijos nerinko ir nenagrinėjo, todėl neturėjo dokumentinės medžiagos, susijusios su šia byla ir jos ginčo objektu.
Laisvės atėmimo vietų ligoninė, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, prašė skundą atmesti.
LAVL paaiškino, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydyta nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, įstaigoje nevesta ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigojo, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiais buvo palatose, LAVL pateikti negalėjo. LAVL pažymėjo, kad įstaiga negalėjo daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui, nes joje turėjo būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos galėjo būti viršytos (atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičių). LAVL nurodė, kad įstaigos Vidaus ligų ir Chirurgijos skyriuose, kuriuose gydytas pareiškėjas, buvo sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Taigi minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose (laisvame korpuse). LAVL palatos buvo minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris buvo nuolat remontuojamas ir (arba) keičiamas, patalpų remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimų. Visi pažeidimai ir neatitikimai higienos normoms, atsiradę dėl suimtųjų (nuteistųjų) veiksmų (įstaigos turto gadinimo), skubiai šalinami. LAVL paaiškino, kad įstaigos patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti buvo sudaryta sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami 1 kartą per mėnesį, prireikus ir dažniau. Visi atlikti darbai registruojami žurnaluose. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atliko paskirti sanitarai. LAVL sudarė sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone. Įstaiga taip pat turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Vilniaus VSC) 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690. Šis dokumentas įrodė, kad LAVL patalpos atitiko Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi įstaigos veiklai vykdyti. LAVL nuomone, apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp įstaigos veiksmų (neveikimo) ir neva atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindė neturtinės žalos atsiradimą. Be to, LAVL prašė taikyti senaties terminą, pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl senaties netaikymo vertino kritiškai.
Viešojo saugumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, prašė skundą atmesti.
VST atkreipė dėmesį į tai, kad įstaiga konvojuoja konvojuojamuosius specialiosiomis transporto priemonėmis – specialiaisiais automobiliais, specialiaisiais autobusais, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti buvo pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros. Visuose specialios paskirties automobiliuose buvo įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Kiekvienoje specialiojoje transporto priemonėje buvo pritvirtinti du gesintuvai, po vieną kabinoje ir kėbule prie įėjimo (išėjimo). Visas tarnybinis transportas, taip pat ir specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, naudotas remiantis teisiniais dokumentais: transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu ir kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis, su transporto priemonės paskirties nurodymu. VST specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, turėjo aukščiau išvardintus dokumentus. Visam VST specialios paskirties transportui, skirtam asmenų konvojavimui, buvo atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl minėtų automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės), 146.4 punkto reikalavimams. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų buvusi netinkama asmenims konvojuoti. VST užtikrino, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Jeigu bendras reikalingų konvojuoti asmenų skaičius artėjo prie kritinės ribos, skirtos papildomos transporto priemonės, užtikrinančios tiek bendrą asmenų pervežimą, tiek izoliaciją pagal papildomus kriterijus (režiminius, operatyvinius, medicininius), arba atsisakyta priimti konvojuojamuosius, padarant apie tai įrašą konvojaus kelionės žiniaraštyje.
VST atkreipė dėmesį į tai, kad Konvojavimo taisyklės nereglamentavo konvojuojamų asmenų daiktų pervežimo. Be to, Konvojavimo taisyklių 146 punkte nenustatyta, kad specialiajame transporte turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie įrengti. Vykdydami Lietuvos Respublikos higienos normas, sveikatos priežiūros specialistai atliko specialios paskirties transporto, skirto suimtiesiems ir nuteistiesiems asmenims konvojuoti, planinę ir neplaninę dezinfekciją. Neplaninės dezinfekcijos atliekamos atsižvelgiant į VST Vilniaus ir Kauno dalinių vadų prašymus. VST nurodė, kad pareiškėjas, manydamas, jog jo konvojavimas buvo vykdytas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, jausdamas sukeliamą neigiamą poveikį savo fizinei ar psichinei sveikatai, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu. Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu, konvojaus viršininkas apie tai darė įrašus konvojaus kelionės žiniaraštyje. VST neturėjo duomenų apie nežmonišką ir žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu. VST iki šiol nebuvo užfiksuota aplinkybių, kad suimtasis patyrė ypatingą, visuomenei nepriimtiną pareigūnų elgesį. VST pabrėžė, kad tik nustačius neteisėtus veiksmus, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, būtų galima spręsti klausimą dėl žalos atlyginimo. VST taip pat prašė dėl pareiškėjo reikalavimų dėl atsakovo veiksmų iki 2012 m. birželio 26 d. taikyti ieškinio senaties terminą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 280 Eur.
Teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nurodė, kad CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių senaties terminų jame numatytiems pažeidimams konstatuoti, todėl nacionalinė teisė negali nustatyti tokių terminų, teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) nurodė, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir tam tikri apribojimai jai gali būti nustatyti, o prie tokių ribojimų priskirtina ir ieškinio senatis. Taigi nagrinėjamoje byloje galėjo ir turėjo būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe ir reglamentuojančios ieškinio senatį.
Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas skundu siekė, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą ir konvojavimą netinkamomis sąlygomis, kuris truko nuo 2001 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. spalio 24 d. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2015 m. birželio 26 d. Teismas konstatavo, kad byloje nebuvo duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad įstaigos, kuriose jis buvo laikytas, nesuteikė jam galimybės susipažinti su galiojančiais teisės aktais, nelaikytinos svarbiomis, objektyviomis priežastimis, sukliudžiusiomis jam kreiptis teisminės gynybos. Teisės aktai buvo skelbiami viešai, be to, pareiškėjas galėjo įgyvendinti savo teisę į profesionalią teisinę pagalbą. Pareiškėjas nenurodė kitų priežasčių, dėl kurių jis skundo teismui nepadavė per įstatyme numatytą terminą. Atsižvelgęs į tai ir į atsakovo atstovų prašymus taikyti ieškinio senatį, teismas sprendė, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2012 m. birželio 26 d. Taigi pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo, atstovaujamo Utenos AVPK ir Lukiškių TI-K, bei pareiškėjo reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą iki 2012 m. birželio 26 d. iš atsakovo, atstovaujamo VST ir LAVL, atmestini.
Dėl vienam asmeniui tenkančio palatos ploto LAVL teismas nurodė, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 111.4 punktas numato, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus LAVL palatose gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis nei 5,1 kv. m. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. birželio 26 d. iki 2014 m. spalio 24 d.) pareiškėjas LAVL praleido 69 paras. Kadangi LAVL nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų laikyta su pareiškėju, teismas pareiškėjui tenkantį palatos plotą apskaičiavo pagal pateiktus duomenis apie palatų plotą ir lovų skaičių bei atsižvelgdamas į pareiškėjo teiginius dėl vietos trūkumo. Teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu visas 69 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas vienam asmeniui palatoje tenkantis minimalus gyvenamasis plotas.
Teismas pabrėžė, kad asmuo, kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Teismui nekilo abejonių dėl to, kad buvimas palatose, kuriose asmeniui teko mažiau nei 5,1 kv. m palatos ploto, sukėlė pareiškėjui tam tikrų nepatogumų ar dvasinių kančių, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos laikytinas pagrįstu.
Dėl laikymo LAVL sąlygų atitikimo higienos normoms teismas pažymėjo, kad analogiškus skundus šioje įstaigoje laikyti asmenys buvo pateikę Vilniaus VSC. Iš Vilniaus VSC patikrinimo aktų (2013 m. liepos 2 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-13.16-782, 2014 m. gegužės 23 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-809, 2014 m. rugpjūčio 4 d. patikrinimo aktas Nr. 08(24.1)-PA-1290, 2014 m. liepos 25 d. patikrinimo aktas Nr. 08(24.1)-PA-1240, 2015 m. kovo 27 d. patikrinimo aktas Nr. 13(15.3)-PA-660, 2013 m. lapkričio 21 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3.)-13.16-1457) matyti, jog buvo patikrintos LAVL palatos (taip pat ir kelios palatos, kuriose ginčo laikotarpiu laikytas pareiškėjas, t. y. Chirurgijos skyriaus palatos Nr. 3 ir Nr. 4). Patikrinimų metu ginčo laikotarpiu buvo nustatytas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1081 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“ 8 punkto pažeidimas (oro judėjimo greitis neatitiko reikalavimų, pasiūlyta efektyviau vėdinti patalpas), tačiau taip pat matyti, kad atsakovas šalindavo nustatytus pažeidimus. Taigi darytina išvada, kad atsakovas geranoriškai siekė gerinti kalinamųjų sąlygas, o nustatytas pažeidimas buvo nežymus, todėl konstatuoti, kad LAVL palatos, kuriose laikytas pareiškėjas, neatitiko joms keliamų teisės aktų reikalavimų, nebuvo pagrindo.
Teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginys dėl lygybės principo pažeidimo, pasireiškusio galimybės naudotis skalbykla apmokestinimu, buvo nepagrįstas. Mokamos skalbyklos paslaugos buvo papildomos, o ne būtinos paslaugos, jas kalinami asmenys rinkosi savo nuožiūra. LAVL užtikrino teisės aktais reglamentuotą nemokamą būtiną lovos inventoriaus, patalynės, skalbinių higieną, kurios reikalavimų pažeidimų nustatyta nebuvo.
Dėl konvojavimo sąlygų teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuotas specialiai tam pritaikytais automobiliais, kuriems eksploatuoti buvo išduoti reikalingi dokumentai, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta. Į minėtos patikros turinį pateko ir pareiškėjo nurodyti reikalavimai dėl sėdimų vietų, saugos diržų įrengimo, vėdinimo ir šildymo sistemų. Iš Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus matavimo protokolų (2014 m. gegužės 12 d. matavimo protokolas Nr. F-M-175, 2014 m. gegužės 12 d. matavimo protokolas Nr. F-A-167, 2012 m. spalio 24 d. matavimo protokolas Nr. F-M-258, 2012 m. spalio 24 d. matavimo protokolas Nr. F-A-275, 2013 m. kovo 27 d. matavimo protokolas Nr. F-M-67, 2013 m. kovo 27 d. matavimo protokolas Nr. F-A-46) matyti, jog, patikrinus automobilius, kuriais VST vykdė asmenų konvojavimą, ventiliacijos efektyvumo ir dirbtinės apšvietos pažeidimų nenustatyta. Taigi atsakovo atstovo VST pateikti įrodymai patvirtino pareiškėjo konvojavimui naudotų automobilių tinkamumą žmonėms pervežti ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams.
Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teiginys, jog jis buvo konvojuotas perpildytomis transporto priemonėmis, buvo nepagrįstas, nes pareiškėjo konvojavimo atvejais asmenų, vienu metu vykstančių specialiaisiais automobiliais, skaičius niekada neviršijo skaičiaus, kuriam šios transporto priemonės buvo pritaikytos vežti.
Teismas konstatavo, jog ginčo laikotarpiu konvojuojant pareiškėją buvo laikytasi visų Konvojavimo taisyklių reikalavimų, buvo užtikrintas saugus pareiškėjo transportavimas, kuris buvo vykdytas specialiai tam pritaikytu transportu, t. y. byloje nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas) pareiškėjo konvojavimo sąlygų aspektu. Kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nebuvo ir pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.
Teismas nenustatė, jog LAVL ar VST būtų sąmoningai siekusios pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai buvo neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pažymėtina, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl laikymo sąlygų LAVL bei konvojavimo sąlygų taip pat nenustatyti, o kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjas nepateikė. Byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 280 Eur.
III.
Pareiškėjas A. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir visiškai tenkinti jo skundą.
Pareiškėjas teigia, kad teismas tokiu sprendimu toleruoja valstybės daromus teisės aktų pažeidimus, kadangi sudaryta galimybė atsakovui minimaliai išvengti atsakomybės už neteisėtus veiksmus už parą sumokant 4,05 Eur. Be to, teismas visiškai nevertino Kalėjimų departamento veiksmų (neveikimo), nežmoniškų konvojavimo sąlygų. Teismas neteisėtai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki 3 metų iki skundo padavimo dienos, kadangi Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino šio straipsnio pažeidimams konstatuoti. Pareiškėjas paaiškina negalėjęs anksčiau kreiptis į teismą, kadangi EŽTT nutarimai, kuriais išaiškinti europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą ir todėl pareiškėjas ilgai negalėjo su jais susipažinti. Pareiškėjo nuomone, teismas taip pat neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis buvo laikytas nežmoniškomis sąlygomis, kadangi teismas netaikė pareiškėjo skunde nurodytos minimalaus 4 kv. m ploto normos ir neatsižvelgė į baldų užimtą plotą. Pareiškėjas pabrėžia teismo neprašęs nagrinėjant bylą vadovautis Lietuvos teise, kadangi ši prieštarauja EŽTT praktikai. Teismas taip pat nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Lietuvos įstatymais ir EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Pareiškėjas nurodo nesutinkantis su visais teismo argumentais, kuriais jo teiginiai buvo atmesti, kadangi šis atmetimas yra nemotyvuotas.
Pareiškėjas 2016 m. spalio 6 d. atsikirtimu į atsakovo atstovų pateiktus atsiliepimus į apeliacinį skundą dar kartą pažymi, kad Konvencija ir kitos Lietuvos Respublikos pasirašytos tarptautinės sutartys ir prisiimti įsipareigojimai nenumato jokių senaties terminų, todėl atsakovas turi visiškai atsakyti už padarytus teisės pažeidimus. Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovo atstovai turėjo galimybę supažindinti jį su galiojančiais teisės aktais, bet to nepadarė, o patys šiuos aktus piktybiškai ir sąmoningai pažeidinėjo. Tokie veiksmai prilygintini nusikaltimams žmoniškumui, kuriems senaties terminai taip pat netaikomi.
Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į apeliacinį skundą jį prašo atmesti.
Utenos AVPK teigimu, teismas daliai pareiškėjo reikalavimų pagrįstai taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, kadangi pareiškėjas Zarasų RPK areštinėje buvo laikytas nuo 2001 m. lapkričio 15 d. iki 2002 m. birželio 19 d. Be to, pareiškėjas byloje nepateikė įrodymų, jog jis dėl kenksmingų sąlygų patyrė dvasinių sukrėtimų, sveikatos pablogėjimą.
Viešojo saugumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į apeliacinį skundą jį prašo atmesti.
VST nurodo, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą dėl dalies reikalavimų, ir nenustatė svarbių priežasčių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujintas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti 93 084 Eur neturtinės žalos, kilusios dėl tinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, VST, LAVL ir Zarasų RPK nesudarymo, atlyginimą.
Pirmosios instancijos teismas skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 280 Eur.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad šis teismas nepagrįstai nesivadovavo jo nurodytomis teisės normomis.
Pasisakydama dėl tarptautinių teisės aktų taikymo nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija pirmiausiai nurodo, kad pagal įstatymus teismas nėra saistomas proceso dalyvių nuomonės ar prašymų dėl įstatymų taikymo sprendžiant ginčą. Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Šis principas taip pat įtvirtintas Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (2002 m. gegužės 1 d. įstatymo Nr. IX-732 redakcija) 3 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, ir nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.
EŽTT savo jurisprudencijoje nekartą pažymėjo, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). EŽTT sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, be kita ko, pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Pirmiau nurodyta sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.
EŽTT, pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino, nurodė, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, bei pažymėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)).
Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014). CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir ją taiko tik esant ginčo šalies prašymui.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo, pabrėžė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas inter alia turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ši nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyvia aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (kamerose trūko vietos, baldų, apšvietimo, vėdinimo, buvo šalta, drėgna, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu bei saugumas konvojuojant ir kt.), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi pareiškėjas kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų (CK 1.125 str. 8 d.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2001 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. spalio 24 d. skundą teismui pateikė 2015 m. birželio 26 d. (žyma ant voko, b. l. 12), visiems atsakovo atstovams reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad pareiškėjas daliai reikalavimų pareikšti praleido 3 metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas – atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.
Pareiškėjas nurodė, jog negalėjo kreiptis į teismą per įstatymuose nustatytą terminą pirmiausiai dėl to, kad atsakovo atstovai jam nesuteikė galimybės susipažinti su jam galiojančiais teisės aktais. Pareiškėjas nedetalizavo, su kokiais būtent teisės aktais jis nebuvo supažindintas. Pareiškėjas teigė sužinojęs apie tai, kad buvo kalintas ir konvojuotas netinkamomis sąlygomis, tik 2013 m. iš kitų nuteistųjų ir televizijos laidų.
Vadovaujantis Utenos AVPK 2015 m. gegužės 8 d. raštu (I t., b. l. 21), pareiškėjui 2001 m. lapkričio 15 d. buvo skirtas suėmimas ir jis buvo laikytas tuometinėje Zarasų RPK areštinėje. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo (1996 m. sausio 18 d. įstatymo Nr. I-1175 redakcija) 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta kalinamųjų (suimtųjų) teisė gauti raštišką informaciją apie asmenų, kuriems kardomąja priemone parinktas suėmimas, laikymo kardomojo kalinimo vietose tvarką ir sąlygas, jų teises bei pareigas. Kalinamieji taip pat turi teisę turėti su savimi įstatymus, su byla susijusius dokumentus ir užrašus (13 str. 1 d. 2 p.), įstatymų nustatyta tvarka gauti teisinę pagalbą (13 str. 1 d. 3 p.) bei susirašinėti, kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais) ir skundais į valstybės institucijas, visuomenines organizacijas ir pareigūnus (13 str. 1 p. 4 p.). Kalinamiesiems draudžiamų turėti daiktų ir reikmenų sąrašo (1996 m. sausio 18 d. Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo Nr. I-1175 1 priedėlis) 15 punkte pažymėta, kad kaliniams draudžiama turėti dokumentus, išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų, skelbiamų „Valstybės žiniose“, tekstus, teismų nuosprendžių, nutarčių ir nutarimų nuorašus, EŽTT bei kitų kompetentingų tarptautinių institucijų, valstybės ir savivaldybės institucijų bei visuomeninių organizacijų atsakymus, adresuotus kalinamiesiems.
Pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ir LAVL atžvilgiu taikytinos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2000 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 172 patvirtintos Pataisos darbų įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, reglamentuojančios asmenų, nuteistų laisvės atėmimu, laikymo pataisos darbų įstaigose (inter alia tardymo izoliatoriuose, kai juose ūkio darbus dirba nuteistieji laisvės atėmimu, kalėjimuose ir laisvės atėmimo vietų ligoninėse) tvarką ir sąlygas, kurių 74 punkte nustatyta, kad pataisos darbų įstaigos personalas, be kita ko, aiškina nuteistųjų teises ir pareigas, o 224 punkte įtvirtinta, kad asmeniniais klausimais nuteistuosius priima pataisos darbų įstaigos vadovybė ir tarnybų vadovai pagal nuteistųjų prašymus. Šių taisyklių 5 punkte įtvirtinta, kad šios taisyklės turi būti naujai atvykusių nuteistųjų karantino patalpose, bibliotekoje ir kitose prieinamose vietose pataisos darbų įstaigų personalui ir nuteistiesiems (ši nuostata išliko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, 2003 m. liepos 2 d. pakeitusių Pataisos darbų įstaigų vidaus tvarkos taisykles, 5 punkte). Lietuvos Respublikos pataisos darbų kodekso, įsigaliojusio 1971 m. spalio 1 d., 50 straipsnyje numatyta nuteistųjų teisė kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais) ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus bei visuomenines organizacijas.
Laisvės atėmimo vietų prievolė nuteistuosius pasirašytinai supažindinti su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (2002 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. IX-994 redakcija, įsigaliojusi 2003 m. gegužės 1 d. ir pakeitusi Lietuvos Respublikos pataisos darbų kodeksą) (toliau – ir BVK) 54 straipsnio 3 dalyje (areštinių vidaus tvarka) ir 116 straipsnyje (pataisos įstaigų vidaus tvarka). Analogiška pareiga suimtųjų (kalinamųjų) atžvilgiu buvo įtvirtinta 2008 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo pakeitimo įstatymu, kuriuo, be kita ko, Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo pavadinimas buvo pakeistas į „Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymą“ ir šis įstatymas išdėstytas nauja redakcija (toliau – ir SVĮ), minėta teisė įtvirtinta SVĮ 11 straipsnio 5 dalyje (tardymo izoliatorių vidaus tvarka). SVĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatyta tardymo izoliatoriaus administracijos pareiga užtikrinti, kad kiekvienoje kameroje būtų iškabinta informacija apie Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę. Tuo tarpu konvojuojamų asmenų teisės ir pareigos jiems paskelbiamos konvojaus metu (Konvojavimo taisyklių 38.22 p.). Pabrėžtina, kad pareiga suimtuosius (nuteistuosius) pasirašytinai supažindinti su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais neturi būti aiškinama kaip apimanti pareigą juos supažindinti ir su visais teisės aktais, kurie suimtajam (nuteistajam) galbūt kada nors bus aktualūs. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos higienos normų ir kitų teisės aktų nuostatos, reguliuojančios laisvės atėmimo vietų įrengimą ir eksploatavimą bei konvojavimo sąlygas, suimtiesiems (nuteistiesiems) jokių teisių ar pareigų tiesiogiai nesukuria. Taigi laisvės atėmimo bausmę vykdančios įstaigos (atsakovo atstovai) neturėjo pareigos savo iniciatyva supažindinti pareiškėją su šiomis nuostatomis, o pareiškėjas nenurodė, kad jam nebuvo pateikta su jo teisėmis, pareigomis ir draudimais susijusi informacija, bei nepatikslino, kokios informacijos apie jo kalinimo sąlygas jam trūko.
Taip pat pastebėtina, kad pareiškėjas nepaaiškino, kokiu būdu jam turėjo būti sudaryta galimybė susipažinti su jo pageidaujamais teisės aktais. Kaip teisingai pastebėjo Utenos AVPK, teisės aktai yra skelbiami viešai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovo atstovai ar kiti asmenys pareiškėjui būtų sudarę kliūtis su šiais aktais susipažinti arba gauti teisinę pagalbą. Pareiškėjas nenurodė pats ėmęsis aktyvių veiksmų šiems teisės aktams gauti (pvz., atlikęs paiešką bibliotekoje, teikęs prašymus) arba kad šie prašymai nebuvo patenkinti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats pareiškėjas teigė, jog dėl nurodytų pažeidimų patyrė įtampą, fizinius ir psichologinius negalavimus, kitus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, todėl numanomų pažeidimų padarymo metu jis negalėjo nenumanyti, kad galbūt jo atžvilgiu nebuvo užtikrintos sveikatai saugios kalinimo sąlygos. Taigi akivaizdu, jog pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, kad jam neužtikrinta teisė į minimalų kameros ar palatos plotą ir kad jis galbūt yra laikomas antisanitarinėmis sąlygomis.
Teisėjų kolegija analogiškos pozicijos laikosi ir dėl kitos pareiškėjo nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybės, t. y. EŽTT sprendimų, kuriuose išaiškinti tinkami kalinimo standartai, neišvertimo į lietuvių kalbą. Pastaruoju aspektu papildomai akcentuotina, kad kalinimo sąlygas reglamentuojantys teisės aktai yra skelbiami ne tik viešai, bet ir lietuvių kalba, o pareiškėjas, siekdamas gauti neturtinės žalos atlyginimą, savo reikalavimą grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos higienos normos HN 76:1999, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461, nuostatomis bei kitais nacionalinės teisės aktais. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas negalėjo laiku kreiptis į teismą dėl lingvistinių kliūčių. Kadangi pareiškėjas nenurodė ir teisėjų kolegija nenustatė kitų aplinkybių, kurios galbūt galėtų būti pripažintos pakankamai svarbiomis praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti, laikytina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo šį terminą atnaujinti. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas daliai pareiškėjo reikalavimų pagrįstai taikė ieškinio senatį ir atmetė reikalavimus priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo, atstovaujamo Utenos AVPK ir Lukiškių TI-K, bei neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį iki 2012 m. birželio 26 d. iš atsakovo, atstovaujamo VST ir LAVL.
Pasisakydama dėl pareiškėjo laikymo LAVL ir konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 26 d. iki 2014 m. spalio 24 d. teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus LAVL ir (ar) VST veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Teismas nurodo, jog atsakovo atstovo argumentas, kad LAVL negali daryti įtakos joje gydomų asmenų skaičiui, nelaikytinas reikšmingu, nes valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltė nėra viešosios atsakomybės atsiradimo sąlyga.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus palatos ploto, tenkančio vienam asmeniui.
Pastebėtina, jog ginčui aktualių Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas LAVL palatose negali būti mažesnis nei 5,1 kv. m. Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl minimalios 4 kv. m ploto normos taikymo, pabrėžia, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kvadratinių metrų turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 14248/05), 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 740/13)). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje bus vadovaujamasi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatomis.
Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte įtvirtintos ploto normos, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013 ir 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. birželio 26 d. iki 2014 m. spalio 24 d.) LAVL buvo laikytas iš viso 69 paras. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepateikė duomenų apie tikslų asmenų, laikytų su pareiškėju atitinkamomis dienomis, skaičių, pareiškėjui tekęs palatos plotas apskaičiuotinas pagal duomenis apie palatų plotą ir lovų jose skaičių. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui visas 69 paras nebuvo užtikrintas vienam asmeniui palatoje turintis tekti minimalus gyvenamasis plotas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (I t., b. l. 37–40), iš esmės sutinka su šia nustatyta aplinkybe ir patikslina, kad pareiškėjas minimalaus palatos ploto normos neatitinkančiomis sąlygomis buvo laikytas ne 69, o 70 dienų. Taigi ginčo laikotarpiu LAVL pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 5,1 kv. m palatos ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.
Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į palatoje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš palatos ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06)). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas palatos plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.
Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl kitų pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisakys. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Vilniaus VSC patikrinimų, atliktų ginčo laikotarpiu, išvados patvirtino, jog laikymo sąlygos LAVL atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus dėl oro temperatūros, apšvietimo, grindų dangos, patalpų ir sanitarinio mazgo švaros, parazitų ir pelėsio nebuvimo bei remonto, Lietuvos higienos normos HN 47:2011, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737, reikalavimus dėl tualeto įrengimo asmens sveikatos priežiūros įstaigose, tačiau tam tikrais laikotarpiais nežymiai pažeidė higienos reikalavimus dėl oro judėjimo greičio (Lietuvos higienos normos HN 47:2009, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1081, 8 p.), kurie buvo operatyviai pašalinti. Apie tinkamas ir gydomų asmenų sveikatai saugias sąlygas LAVL galima spręsti ir iš to, kad 2011 m. vasario 24 d. šiai įstaigai buvo suteikta Įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencija (I t., b. l. 147), o 2013 m. liepos 29 d. – Leidimas-higienos pasas (I t., b. l. 148). Teisėjų kolegija neturi pagrindo prieštarauti ir pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl konvojavimo automobilių tinkamumo (įrengtos vėdinimo ir šildymo sistemos, įrengti saugos diržus nebūtina) bei pareiškėjo konvojavimo sąlygų (perpildymo atvejai nenustatyti). Tuo tarpu pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, iš esmės nepateikė.
Dėl diskriminacijos galimybę gauti asmeninių drabužių skalbimo paslaugas suteikiant tik už tai mokantiems asmenims teisėjų kolegija paaiškina, kad jokie teisės aktai nenumato laisvės atėmimo vietų ligoninių pareigos teikti nemokamas suimtųjų (nuteistųjų) asmeninių drabužių skalbimo paslaugas. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, teisės aktais reglamentuotas nemokamas lovos inventoriaus, patalynės, skalbinių higienos užtikrinimas LAVL buvo vykdytas. Pažymėtina, kad LAVL su UAB „Švaros etalonas“ 2011 m. birželio 2 d. ir 2012 m. gegužės 30 d. sudarė skalbimo paslaugų teikimo sutartis (I t., b. l. 78–81, 82–85), kuriose nustatytos kilogramo skalbinių skalbimo kainos – atitinkamai 1,46 Lt (0,42 Eur) ir 1,50 Lt (0,43 Eur). Vienodi įkainiai buvo nustatyti tiek paprastiems nešvariems skalbiniams, tiek operaciniams nešvariems skalbiniams ir medicininei nešvariai įrangai. Specialūs įkainiai nuteistiesiems ar LAVL personalui nenustatyti. Taigi šiuo aspektu nėra pagrindo nustatyti asmenų, neturinčių lėšų asmeninėje sąskaitoje, diskriminacijos. Be to, pareiškėjas nenurodė, kad jis naudojosi ar dėl lėšų trūkumo negalėjo naudotis skalbimo paslaugomis, kad jam šių paslaugų būtų reikėję, taip pat kad būtų kreipęsis į LAVL ar kitas institucijas dėl socialinės paramos, todėl laikytina, jog pareiškėjas dėl galimybės nemokamai naudotis asmeninių drabužių skalbimo paslauga nesudarymo žalos nepatyrė.
Dėl Kalėjimų departamento veiksmų (neveikimo), dėl kurių pareiškėjui galėjo atsirasti neturtinė žala, pažymėtina, kad, kaip teisingai apeliaciniame skunde pabrėžė pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas dėl Kalėjimų departamento veiksmų (neveikimo) nepasisakė ir šio savo sprendimo nemotyvavo. Pastebėtina, kad pareiškėjas skunde išvardijo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2000 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 184, įtvirtintas Kalėjimų departamento funkcijas (pasirinktinai), ir teigė, kad ši įstaiga pagal savo kompetenciją gali ir privalo spręsti klausimus, susijusius su laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų tinkamu gyvenimo sąlygų užtikrinimu (II t., b. l. 78–80). Pareiškėjas paaiškino, kad pagal minėtų nuostatų 7.2 punktą Kalėjimų departamentas organizuoja naujų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietų statybą bei jau veikiančių tokio tipo įstaigų rekonstravimą, todėl jis yra atsakingas už tai, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti minimalus plotas. Pareiškėjo teigimu, Kalėjimų departamentas taip pat neįvykdė minėtų nuostatų 7.28 punkte įtvirtintos pareigos užtikrinti, kad pareiškėjas būtų laikomas higienos reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis ir kad padaryti pažeidimai būtų pašalinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. birželio 26 d. iki 2014 m. spalio 24 d.) galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. vasario 28 d. įsakmu Nr. 1R-58, kurių 8.3 punkte įtvirtinta Kalėjimų departamento funkcija prižiūrėti ir kontroliuoti bausmių (išskyrus baudas), baudžiamojo poveikio priemonių (išskyrus turto konfiskavimą ir įmokas į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą), auklėjamojo poveikio priemonių (išskyrus atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą) ir kardomosios priemonės – suėmimo vykdymą Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose (be kita ko, laisvės atėmimo vietose). Pabrėžtina, kad Kalėjimų departamentas kontrolės funkciją pirmiausiai vykdo nagrinėdamas asmenų skundus dėl laikymo sąlygų ir ginčus dėl laisvės atėmimo vietų priimtų (atsisakytų priimti ar nepriimtų) sprendimų. Pareiškėjas nenurodė skundais (prašymais, pareiškimais) atkreipęs Kalėjimų departamento dėmesį į netinkamas jo laikymo sąlygas, o iš teismui pateiktų Vilniaus VSC patikrinimo aktų bei kitų rašytinių dokumentų matyti, kad LAVL esminiai higienos reikalavimų pažeidimai nebuvo padaryti, minimalaus ploto normos pažeidimas nustatytas pagal lovų palatose skaičių, o ne faktiškai jose buvusius asmenis. Nežinodamas apie potencialius pažeidimus, Kalėjimų departamentas negalėjo imtis priemonių jiems pašalinti. Be to, nagrinėjamu atveju Kalėjimų departamentas savo veiksmais (neveikimu) pareiškėjui tiesiogiai žalos nepadarė, tai skunde patvirtino ir pareiškėjas, todėl nėra pagrindo pripažinti Kalėjimų departamento veiksmų neteisėtumą CK 6.271 straipsnio prasme.
Pasisakydama dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Konstitucinis Teismas akcentavo, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Tačiau tai nereiškia, kad kartais išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas 70 dienų buvo laikytas LAVL sąlygomis, kai jam teko mažiau ploto nei teisės aktais nustatyta minimalaus 5,1 m ploto norma – nuo 4,05 kv. m iki 4,75 kv. m. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, tad pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis ir jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06)). Pripažintina, kad laikymas nustatytomis netinkamomis sąlygomis galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.
Sprendžiant dėl tariamo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pabrėžtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys bus laikomi sąlygomis, užtikrinančiomis, jog jų orumas bus gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukels šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95)). Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas. EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01)).
Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad atsakovas, pažeisdamas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punktą, sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Pastebėtina, kad pažeidimas nebuvo nepertraukiamas ir truko ne ilgiau nei 23 dienas iš eilės, o laikymo sąlygų neatitikimas higienos normoms ar kitiems teisės aktams nenustatytas. Be to, pareiškėjas neneigė, kad, kaip atsiliepime į skundą nurodė LAVL, laisvu nuo procedūrų laiku jis galėjo laisvai judėti lokaliniame sektoriuje (gryname ore) ir gyvenamosiose patalpose. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog toks pažeidimas nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
Dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydžio teisėjų kolegija pažymi, kad, priteisdamas konkrečią neturtinę žalą, teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, turi aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, vienam asmeniui turinčios tekti minimalios ploto normos pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014, 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-438/2016).
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2478/2013, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Šiuo atveju pastebėtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. birželio 26 d. iki 2014 m. spalio 24 d.) į LAVL pirmą kartą atvyko 2013 m. balandžio 26 d. ir paskutinį kartą išvyko 2014 m. spalio 17 d., o į teismą kreipėsi 2015 m. birželio 26 d. Pats pareiškėjas nurodė apie teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas (jų egzistavimą) sužinojęs 2013 m. Taigi pareiškėjas operatyviai nesikreipė į teismą dėl numanomai pažeistų savo teisių gynybos. Pareiškėjas nenurodė dėl kalinimo ar konvojavimo sąlygų anksčiau kreipęsis į kitas institucijas, duomenų apie tai nebuvo ir bylos medžiagoje. Iš VST pateiktų planinių konvojų, kurių metu pervežtas ir pareiškėjas, maršrutų dokumentų kopijų (II t., b. l. 3–57) matyti, kad nė vieno konvojaus žiniaraštyje įrašai apie pateiktus nusiskundimus nepadaryti (tik užfiksuota, kad konvojuotieji nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo), todėl nėra pagrindo išvadai, jog tokių nusiskundimų buvo. Byloje taip pat nenustatyta, kad ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjo sveikata būtų pablogėjus (išrašai iš gydymo stacionare istorijos, I. t., b. l. 41–54). Pareiškėjas konkrečiai neįvardijo dėl netinkamų kalinimo sąlygų kilusių fizinių ir psichologinių negalavimų, jo minėtos nemiga ir depresija gydymo stacionare istorijoje neužfiksuotos. Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų neva sukelto sveikatos pablogėjimo būtų kreipęsis į psichiatrus, psichologus ar kitus sveikatos priežiūros specialistus.
Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 93 048 Eur suma. Pastebėtina, kad pareiškėjas skunde nurodė dvi sumas: 93 048 Eur ir 73 048 Eur. Kolegija vadovaujasi dažniausiai ir vėliausiai (2015 m. rugsėjo 28 d. atsikirtime į pateiktus atsiliepimus, II t., b. l. 78–80) pareiškėjo įvardytu atlygintinos neturtinės žalos dydžiu – 93 048 Eur. Pareiškėjas nei apeliaciniame skunde, nei 2016 m. spalio 6 d. atsikirtime į atsakovo atstovų pateiktus atsiliepimus į apeliacinį skundą atlygintinos sumos dydžio pakartotinai nenurodė.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 280 Eur suma. Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į LAVL padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (pareiškėjui 70 dienų nebuvo užtikrintas minimalus palatos plotas, iš jų – 31 parą pažeidimas buvo itin nežymus, pareiškėjui teko 0,35 kv. m mažiau, nei priklausė pagal teisės aktus), taip pat į tai, jog byloje nėra duomenų, kad kuriuo nors gydymo LAVL laikotarpiu pareiškėjui buvo nustatytas lovos režimas ir jis negalėjo naudotis galimybe nebūti visą laiką palatoje, priešingai, pareiškėjas nuo 6 iki 22 val. laisvu nuo gydymo procedūrų metu, galėjo laisvai judėti lokaliniame sektoriuje bei gyvenamosiose (laisvame korpuse) patalpose. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteista 280 Eur suma šiuo konkrečiu atveju laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti ir atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Apibendrinus išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė