Administracinė byla Nr. eA-3741-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00002-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Fondas) ir A. S. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės (toliau – ir VSAT Vilniaus rinktinė) 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 148-321 „Atsisakymas leisti atvykti kertant sieną“ (toliau – ir VSAT Vilniaus rinktinės sprendimas).
2. Pareiškėjai paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) taryba Lietuvoje 2016 m. gruodžio 17 d. organizavo konferenciją tema „Kartų tęstinumas, kaip svarbus kultūrinio istorinio paveldo išsaugojimo rodiklis“ viešbutyje „Panorama“ Sodų g. 14, Vilniuje. Į minėtą konferenciją buvo pakviesti atvykti (duomenys neskelbtini) atstovai. Fondas delegavo organizacijos veikloje dalyvaujantį pareiškėją vykti į šią konferenciją. Pareiškėjas, turėdamas būtinus kelionės dokumentus (Šengeno vizą), 2016 m. gruodžio 16 d. atvyko į Vilnių, tačiau Vilniaus oro uoste nebuvo įleistas į Lietuvos Respubliką, nes VSAT Vilniaus rinktinė priėmė ginčijamą sprendimą atsisakyti pareiškėjui leisti atvykti į Lietuvos Respubliką.
3. Pareiškėjų nuomone, ginčijamas VSAT Vilniaus rinktinės sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, nes yra nemotyvuotas. Teigė, kad jeigu ginčijamas sprendimas grindžiamas tuo, kad pareiškėjui yra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, tuomet egzistuoja dvi alternatyvos – arba sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką pareiškėjui nėra priimtas, arba apie priimtą sprendimą jis nėra tinkamai informuotas. Tokios nurodytos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad tik VSAT Vilniaus rinktinei yra žinomas faktinis (teisinis) pagrindas, kuriuo remiantis buvo priimtas ginčijamas sprendimas. Pareiškėjai rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika ir teigė, kad EŽTT ne kartą yra konstatavęs, jog pareiškėjo negalėjimas ar neturėjimas teisės susipažinti su įslaptintais dokumentais bei nebendradarbiavimas su asmeniu dėl turimos informacijos pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo principą.
4. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsakovas paaiškino, kad 2016 m. gruodžio 16 d., 10.07 val., VSAT Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardos Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punkte į Lietuvos Respubliką buvo neįleistas pareiškėjas, kuris vyko iš (duomenys neskelbtini) reisu (duomenys neskelbtini). Teisės aktų nustatyta tvarka patikrinus pilietį pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinę sistemą (toliau – ir VSATIS), šioje duomenų bazėje nepageidaujamų asmenų sąraše atitinkamuose laukeliuose buvo nurodytas šio piliečio vardas ir pavardė, gimimo data, uždraudimo atvykti data, sprendimo numeris. Kadangi asmens anketiniai duomenys sutapo, draudimo atvykti data sutapo su pareiškėjo atvykimo data ir asmuo yra įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą, draudimą įvedusi šalis – Lietuva, – VSAT Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardos pareigūnai priėmė sprendimą neįleisti minėto užsieniečio į Lietuvos Respubliką. Priimdami sprendimą atsisakyti leisti atvykti kertant sieną, VSAT Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardos pareigūnai vadovavosi 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų atvykimo sąlygų bei 14 straipsnyje nustatytų atsisakymo leisti atvykti sąlygų reikalavimais.
6. VSAT pažymėjo, kad tarnybos pareigūnai pasienio kontrolės punkte atliekamo pasienio tikrinimo metu privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka nustatytas sąlygas ir ar nėra priežasčių, dėl kurių jis turi būti neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką. Nagrinėjamu atveju ginčijamą sprendimą priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas, t. y. VSAT Vilniaus rinktinė, atsižvelgdama į Užsieniečių registro duomenis, įgyvendindama jai suteiktus įgaliojimus ir vadovaudamasi Šengeno sienų kodekso 14 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio 1, 2 dalimis. Ginčo sprendimo turinys ir forma atitinka Šengeno sienų kodekso V priedo B dalyje nustatyto standartinio blanko turinį ir formą.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 5 d. sprendimu pareiškėjų (duomenys neskelbtini) ir A. S. skundą atmetė.
8. Nagrinėdamas bylą, teismas atsižvelgė į ginčo teisinius santykius reglamentuojančio Įstatymo 8 straipsnio, Šengeno sienų kodekso nuostatas ir į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4, 5, 16–171 punktų nuostatas.
9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Užsieniečių registrą buvo įrašytas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. (15/5-9)4U-1148 „Dėl draudimo A. S. atvykti į Lietuvos Respubliką“ (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas). Nors Taisyklėse nustatyta speciali prašymo išbraukti duomenis iš sąrašo procedūra, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas šia procedūra būtų pasinaudojęs.
10. Teismas, atsižvelgęs į VSAT kompetenciją ir funkcijas reglamentuojančio Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo (toliau – ir VSAT įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 7 straipsnio ir 20 straipsnio nuostatas, į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 4-116 patvirtintų Sienos kontrolės nuostatų 239–240 punktus bei į Šengeno sienų kodekso 14 straipsnio nuostatas, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju VSAT Vilniaus rinktinės pareigūnai, vykdydami savo pareigas atlikti asmens, kertančio valstybės sieną, patikrą, patikrino, ar pareiškėjas nėra įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą. Patikrinus Užsieniečių registrą, duomenų bazėje nepageidaujamų asmenų sąraše atitinkamuose laukeliuose buvo nurodytas šio piliečio (A. S.) vardas ir pavardė, gimimo data, uždraudimo atvykti data ir terminas – nuo 2016 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. gruodžio 16 d.
11. Dėl sprendimo motyvų ir sprendimo atitikties VAĮ 8 straipsniui teismas pažymėjo, kad jame neturi būti detaliai išdėstyta uždraudimo atvykti priežastis, nes ginčijamas VSAT Vilniaus rinktinės sprendimas yra iš esmės vykdomojo pobūdžio ir jo priėmimo pagrindas yra kitos atsakingos institucijos – Migracijos departamento – sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.
12. Teismas pabrėžė, kad ginčijamo VSAT Vilniaus rinktinės sprendimo forma nustatyta Šengeno sienų kodekso V priedo B dalyje. Taigi šiame vykdomojo pobūdžio sprendime ir neturi būti pakartotos Migracijos departamento nustatytos aplinkybės ir motyvai, dėl kurių pareiškėjui uždrausta atvykti. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjui buvo teisėtai ir pagrįstai neleista atvykti į Lietuvos Respubliką.

III.

13. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) ir A. S. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.
14. Pareiškėjai nurodė, kad VSAT Vilniaus rinktinė sprendimą neįleisti pareiškėjo į Lietuvos Respubliką priėmė remdamasi VSATIS duomenų bazės duomenimis. Tačiau šiais duomenimis disponuoja tik atsakovas, todėl VSAT Vilniaus rinktinei sprendime nenurodžius, kokiu konkrečiai pagrindu yra priimtas sprendimas neleisti atvykti į Lietuvos Respubliką, pareiškėjas nežinojo tokio priimto sprendimo teisinio ir faktinio pagrindo.
15. Pareiškėjai pažymėjo, kad apie Migracijos departamento sprendimą sužinojo tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, iš atsakovo pateikto atsiliepimo. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjų prašymo ir šio sprendimo neišreikalavo, nurodydamas, kad skunde keliami reikalavimai nėra susiję su Migracijos departamento sprendimo panaikinimu. Pareiškėjai pastebėjo, kad atsakovas nurodė, o teismas patvirtino, kad ginčijamas sprendimas yra tik vykdomojo pobūdžio, o jo priėmimo pagrindas yra Migracijos departamento sprendimas.
16. Pasak pareiškėjų, VSAT Vilniaus rinktinės sprendimas yra individualus teisės aktas, tačiau jame nėra (nebuvo) nurodytas konkretus teisės aktas (įstatymo straipsnis, dalis, nutarimo punktas ir kt.), kurio pažeidimas lėmė, jog būtų priimtas ginčijamas VSAT Vilniaus rinktinės sprendimas neįleisti pareiškėjo į Lietuvos Respubliką. Pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjų argumentų dėl galimo Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinto teisingo bylos nagrinėjimo principo pažeidimo.
17. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašė pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
18. Atsiliepime į apeliacinį skundą VSAT dėstė tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjų skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui. VSAT papildomai pabrėžė, kad apeliaciniame skunde iš esmės klaidingai interpretuojams teisės aktų nuostatos bei kartojami Vilniaus apygardos administraciniam teismui skunde bei teisminio nagrinėjimo metu išsakyti teiginiai.

IV.

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. liepos 4 d. nutartimi pareiškėjų apeliacinį skundą tenkino iš dalies – panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimo dalį, kuria atmestas kaip nepagrįstas pareiškėjo A. S. skundas, ir šios bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.
20. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ginčijamas VSAT Vilniaus rinktinės sprendimas yra priimtas pareiškėjo atžvilgiu, jokių tiesioginių materialinių teisinių pasekmių Fondui nesukelia. Skunde ir apeliaciniame skunde taip pat nėra iš esmės nurodyta argumentų, kurie pagrįstų, kad ginčijamas VSAT Vilniaus rinktinės sprendimas sukelia pasekmes Fondo teisėms ir teisėtiems interesams. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti, kad Fondas turi materialinį teisinį suinteresuotumą šioje administracinėje byloje, dėl to konstatavo, kad Fondo skundas dėl VSAT Vilniaus rinktinės sprendimo panaikinimo skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrįstai netenkintas.
21. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad VSAT Vilniaus rinktinės sprendimas yra Migracijos departamento sprendimo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką teisinė pasekmė. Minėtas sprendimas byloje nėra pateiktas ar išreikalautas. Pareiškėjas, nurodęs, kad Migracijos departamento  sprendimo jis negavo ir kad šio sprendimo turinys jam nėra žinomas, prašė įpareigoti atsakovą jį pateikti, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 9 d. nutartimi šio pareiškėjų prašymo netenkino.
22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo priėmimui nagrinėjamoje byloje būtina ištirti Migracijos departamento sprendimą. Iš Taisyklių ir Įstatymo 133 straipsnio nuostatų matyti, kad aplinkybė, jog Migracijos departamentas priėmė sprendimą uždrausti atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką, savaime nepatvirtina tokio sprendimo priėmimo priežasties, todėl, byloje nesant pateiktam Migracijos departamento sprendimui ir nežinant šio sprendimo turinio, nėra galima įvertinti byloje ginčijamo VSAT Vilniaus rinktinės sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio reikalavimų, įpareigojančių teismą visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes, todėl priimtas teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas kaip nepagrįstas pareiškėjo skundas, panaikino ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
23. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pareigos motyvuoti priimtus sprendimus kontekste akcentuojama būtinybė atsižvelgti į specialius aktus, vertinant individualaus administracinio akto atitikimą VAĮ 8 straipsniui, kadangi jais (individualiais administraciniais aktais) yra sprendžiami skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Administracinėse bylose, kuriose buvo ginčijami kitokio pobūdžio patvirtintos standartines formos sprendimai (atsisakyti išduoti vizą), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog nors pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas, kadangi ir šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis, tačiau asmuo apie tai yra informuojamas naudojant 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 810/2009, nustatančiame Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2616-822/2015, 2016 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016, 2016 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-137-858/2016). Šengeno sienų kodekso II skyriaus, reglamentuojančio išorės sienų kontrolę ir atsisakymą leisti atvykti, 14 straipsnio 2 dalis nustato, kad atsisakyti leisti atvykti galima tik motyvuotu sprendimu, kuriame nurodomos aiškios atsisakymo priežastys. Sprendimą priima pagal nacionalinę teisę įgaliota institucija. Jis įsigalioja nedelsiant. Motyvuotas sprendimas, kuriame nurodomos tikslios atsisakymo priežastys, pateikiamas V priedo B dalyje nustatytame standartiniame blanke, kurį užpildo institucija, pagal nacionalinę teisę įgaliota priimti sprendimą atsisakyti leisti atvykti. Užpildytas standartinis blankas perduodamas atitinkamam trečiosios šalies piliečiui, kuris tame blanke patvirtina sprendimo neleisti atvykti gavimo faktą. Ginčo atveju VSAT Vilniaus rinktinės sprendimas pateiktas Šengeno sienų kodekso V priedo B dalyje nustatytame standartiniame blanke.

V.

24. Pareiškėjas padavė teismui patikslintą skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti VSAT Vilniaus rinktinės sprendimą; 2) panaikinti Migracijos departamento sprendimą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
25. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamento sprendimo, kuriuo draudžiama užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką ir kuris atitinkamai sukelia teisines pasekmes, turinys turi atitikti VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, t. y. sprendimas turėtų būti motyvuotas tiek teisiniu, tiek faktiniu pagrindu. Migracijos departamento sprendimas, kurio pagrindu pareiškėjas nebuvo įleistas į Lietuvą dalyvauti iš anksto suplanuotame renginyje, neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nes yra nemotyvuotas. Pareiškėjui nėra žinomos Migracijos departamento sprendimo priėmimo aplinkybės. Migracijos departamentui priėmus nemotyvuotą sprendimą buvo pažeista ne tik tokio sprendimo priėmimo tvarka, tačiau buvo užkirsta galimybė pasinaudoti veiksmingomis teisinėmis priemonėmis, kreipiantis į valstybines institucijas.
26. Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčijamame VSAT Vilniaus rinktinės sprendime taip pat nenurodytos jokios sprendimo priėmimo aplinkybės, kuriais remiantis šis atsakovas padarė išvadą, jog pareiškėjas yra laikomas keliančiu grėsmę vienos ar kelių Europos Sąjungos valstybių viešajai tvarkai, vidaus saugumui. Pareiškėjo teigimu, priimti sprendimai turėtų būti panaikinti, nes jie savo turiniu prieštarauja teisės aktams, taip pat buvo pažeistos jų priėmimo procedūros.
27. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašė pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
28. VSAT nurodė, kad turi besąlygiškai vadovautis Migracijos departamento priimtais sprendimais ir nedisponuoja informacija, kurios pagrindu tokie sprendimai priimami. Kaip ir šiuo atveju, iš Užsieniečių registro duomenų nustačius, kad pareiškėjas yra įtrauktas į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą, buvo priimtas sprendimas neįleisti paaiškėjo į Lietuvos Respubliką, o tokio sprendimo motyvas yra aiškiai nurodytas pačiame sprendime, kurio turinys atitinka Šengeno sienų kodekso V priedo B dalyje nustatyto standartinio blanko turinį ir formą.
29. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašė pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
30. Atsakovas nurodė, kad ginčijamas Migracijos departamento sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į informaciją, kuri patvirtino pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui ateityje, taip pat į tai, kad nacionalinio saugumo interesai yra vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, dėl ko pareiškėjui taikomas apribojimas laikytinas proporcingu ir būtinu valstybės interesams užtikrinti. Pažymėjo, kad, įvertinus teisinių santykių specifiką, taikomos priemonės tikslus, sprendimo turinį, laikytina, kad ginčijamo Migracijos departamento sprendimo motyvų išdėstymas yra pakankamas.
31. Migracijos departamentas nesutiko, kad ginčijamas sprendimas priimtas pažeidus jo priėmimo tvarką. Pareiškėjas jokių pažeistų teisės aktų nuostatų nenurodė. Be to, informuoti asmenį apie jo atžvilgiu priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką teisės aktai neįpareigoja, todėl pareiškėjui apie tokio sprendimo priėmimą nebuvo pranešta. Ginčijamas Migracijos departamento sprendimas buvo priimtas surinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, ir surinktus duomenis atitinkamai įvertinus.
32. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) atsiliepimu prašė pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
33. VSD nurodė, kad pareiškėjas yra Fondo, kurio misija yra palanki (duomenys neskelbtini) informacinei ir ideologinei politikai ir akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos, Europos Sąjungos ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (toliau – ir NATO) interesams, narys, todėl buvo priimta išvada, kad Fondo narių, įskaitant ir pareiškėjo, buvimas Lietuvoje ir kontaktų mezgimas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniams interesams. Pažymėjo, kad, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 3 dalimi, tokiems asmenims neturėtų būti leista atvykti į Lietuvą.

VI.

34. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
35. Teismas nustatė, kad Migracijos departamento sprendimu pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2021 m. gruodžio 16 d. Sprendimo teisinis pagrindas – Įstatymo 133 straipsnio 3, 4, 5 dalys, Taisyklių 4, 5, 6 ir 12 punktai bei Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ar išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Vertinimo tvarka) 5 ir 37.1 punktai.
36. Teismas pažymėjo, kad VSAT Vilniaus rinktinės pareigūnai, vykdydami savo pareigas, patikrino pareiškėjo duomenis ir nustatė, kad pareiškėjas yra įtrauktas į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, taip pat buvo nustatyti duomenys apie uždraudimo atvykti datą – nuo 2016 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. gruodžio 16 d. – bei nurodytas Migracijos departamento sprendimas. Teismas padarė išvadą, kad ginčijamas VSAT Vilniaus rinktinės sprendimas buvo priimtas kompetentingo administravimo subjekto, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, pagal nustatytas procedūras, remiantis VSAT informacinės sistemos pateikta galiojančia informacija, todėl naikinti VSAT Vilniaus rinktinės sprendimo nėra teisinio pagrindo. VSAT pareigūnai neturėjo teisės nesivadovauti sistemoje esančiais galiojančiais duomenimis, už kurių tvarkymą yra atsakingas Migracijos departamentas.
37. Teismas pabrėžė, kad Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą pareiškėjo atžvilgiu priėmė įvertinus jo, kaip (duomenys neskelbtini) palankaus Fondo nario, keliamą grėsmę Lietuvos Respublikos nacionalinaims interesams ateityje (Įstatymo 133 straispnio 3 dalis).
38. Teismas nustatė, kad Migracijos departamento sprendimas priimtas įvertinus VSD 2016 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. 19-2163 (toliau – ir raštas) pateiktą informaciją. VSD 2016 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. 19-2163 (dalis informacijos šiame rašte išslaptinta) Migracijos departamentą informavo apie pareiškėjo veiklą, susijusią su (duomenys neskelbtini) finansuojamos visuomeninės organizacijos Fondu. Pareiškėjas yra šio Fondo patarėjas. Lietuvoje šis Fondas finansuoja dvi organizacijas, per kurias (duomenys neskelbtini) kontroliuoja ir konsoliduoja sau lojalius Lietuvos (duomenys neskelbtini) tėvynainius. VSD įvertino, kad Užsienyje Fondo misija ir vykdoma veikla yra palanki (duomenys neskelbtini) ideologinei politikai ir akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos, Europos Sąjungos ir NATO interesams. Pareiškėjo buvimas Lietuvoje ir kontaktų mezgimas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniams interesams. Šiais pagrindais VSD prašė Migracijos departamento skubiai priimti sprendimą dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams. VSD pateikė teismui įslaptintą dokumentą, su kuriuo teismas susipažino. Medžiaga, su kuria susipažino teismas, patvirtina Migracijos departamento surinktus įrodymus ir priimtą išvadą, kad pareiškėjo veikla Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės nacionaliniams interesams.
39. Teismas konstatavo, kad VSD išslaptintame rašte pateikta informacija, teismui susipažinti pateikta informacija yra pakankama išvadai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje, dalyvavimas įvairiuose renginiuose, gali kelti grėsmę valstybės saugumui ateityje. Įvertinęs tai, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai sprendimu uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.
40. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra išaiškinęs, jog faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje, gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Kaip nustatyta nagrinėjamu atveju, Migracijos departamento sprendimo teisėtumui patvirtinti pakanka remtis išslaptintu VSD 2016 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. 19-2163 bei teismui pateikta susipažinti VSD papildoma medžiaga. Pateikta informacija buvo pakankama bylai išspręsti.
41. Teismas pabrėžė, kad Migracijos departamento sprendime nėra nurodytos konkrečios faktinės aplinkybės, sudariusios pagrindą sprendimui priimti, tačiau VAĮ 8 straipsnio keliami reikalavimai šiuo konkrečiu atveju turėtų būti taikomi atsižvelgiant į Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo apribojimus. Migracijos departamento Sprendime yra nurodyta, kokios informacijos pagrindu sprendimas buvo priimtas, ir, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju toks sprendimas pripažintinas pakankamai motyvuotu.
42. Teismas konstatavo, kad uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvą yra proporcinga priemonė lyginant su keliama grėsme valstybės ir visuomenės saugumui. Tokiu apribojimu siekiama teisėto tikslo.
43. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad ginčijami sprendimai yra teisėti bei pagrįsti, kuriuos naikinti nėra teisinio pagrindo. Netenkinęs pagrindinių pareiškėjo reikalavimų, prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teismas atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

VII.

44. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo srendimą ir priimti naują sprendimą – jo patikslintą skundą tenkinti. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
45. Pareiškėjas nesutinka, kad Migracijos departamentas turėjo faktinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą. Pareiškėjo nuomone, buvo esmingai pažeistos Migracijos departamento sprendimo priėmimo, įteikimo jam procedūros. Pabrėžia, kad jo nurodyti argumentai dėl Migracijos departamento sprendimo priėmimo faktinio pagrindo buvimo (nebuvimo) ir šio sprendimo įteikimo procedūrų pažeidimų pirmosios instancijos teismo nebuvo vertinami.
46. Pareiškėjas pažymi, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra grindžiamas įslaptinta informacija, kuri jam ar jo atstovui nebuvo ir nėra žinoma iki šiol. Byloje pateiktas ginčijamas Migracijos departamento sprendimas yra tik iš dalies išslaptintas. Pareiškėjo nuomone, vertinant byloje pateiktų duomenų pakankamumą padaryti pagrįstai išvadai dėl grėsmės valstybės nacionaliniam saugumui, interesams, būtina atkreipti dėmesį, kad pareiškėjas įvertintas kaip keliantis grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui tik dėl vienos priežasties – jis yra Fondo narys. Ginčijamame Migracijos departamento sprendime nėra nurodomi konkretūs argumentai, faktai apie pareiškėjo neteisėtą veiklą, praeityje dėl to taikytas sankcijas jo atžvilgiu, t. y. nėra nurodomos konkrečios aplinkybės, faktai, kurie sudarytų realų ir konkretų pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjo atvykimas į vienos dienos konferenciją kelia realią, o ne tariamą ar ateityje galbūt kilsiančią grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui ir interesams. Pareiškėjo nuomone, vien tik faktinė aplinkybė, kad jis yra Fondo narys, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jo atvykimas į konferenciją Vilniuje gali sukelti realią grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui.
47. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad susipažinti su iš dalies išslaptintu Migracijos departamento sprendimu jis galėjo tik 2017 m. lapkričio mėn., t. y. praėjus daugiau kaip metams nuo priimto Migracijos departamento sprendimo. Pareiškėjas pažymi, kad Migracijos departamento sprendime (išslaptintoje dalyje) išskirtinai kalbama tik apie pačią organizaciją, o ne apie jį ar jo veiklą. Todėl, pareiškėjo nuomone, teismo argumentai, kad jis neginčijo, neteikė byloje duomenų, galinčių paneigti ginčijamame sprendime nurodytas aplinkybes, galimas grėsmės Lietuvos Respublikos saugumui, yra nepagrįstas, kadangi sprendime, jo dalyje, su kuria jis galėjo susipažinti, nenurodyta jokių argumentų, jokių faktinių aplinkybių, galinčių pagrįsti jo keliamą grėsmę Lietuvos Respublikai, jos saugumui. Migracijos departamento sprendime nurodyta bendro pobūdžio nuomonė, t. y., kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje ir kontaktų čia mezgimas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniams interesams, gali būti vertinama tik kaip subjektyvi prielaida.
48. Pareiškėjas nekvestionuoja galimos aplinkybės, kad Migracijos departamento sprendimo dalyje, kuri yra įslaptinta, yra pateikti duomenys (informacija), kuri yra pakankama išvadai dėl jo grėsmės valstybės saugumui, nacionaliniams interesams. Tačiau pareiškėjas pažymi, kad jam nėra žinomas visas Migracijos departamento sprendimo turinys. Pareiškėjo teigimu, jo nurodyta Konstitucinio Teismo ir EŽTT praktika leidžia teigti, kad nagrinėjant šią administracinę bylą pirmosios instancijos teisme buvo esmingai suvaržyta jo teisė į teisminę gynybą, tuo pažeidžiant esmines žmogaus teises ir teisę tinkamai ginti pažeistas teises.
49. Pareiškėjas nurodo, kad Taisyklių 12 punkte numatyta privaloma valstybės institucijos pareiga sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką kopiją išsiųsti asmeniui, kurio atžvilgiu yra priimtas sprendimas. Atsakovo argumentas, kad nustatytos pareigos neįvykdė, nes nebuvo žinomas pareiškėjo adresas, yra nepagrįstas, nes byloje esantys duomenys patvirtina priešingai, t. y., kad abiem atsakovams buvo gerai žinomi šie duomenys: pareiškėjo vardas, pavardė, gimimo metai, gyvenamoji vieta, kur ir kuriam laikui buvo išduota Šengeno viza. VSAT Vilniaus rinktinės sprendime yra nurodytas pareiškėjo gyvenamosios vietos adresas. Atsakovai naudojasi ta pačia Centrine antrosios kartos Šengeno informacine sistema (C-SIS), kurioje yra pateikiami visi išduotoje vizoje esantys duomenys, tame tarpe ir piliečio gyvenamosios vietos adresas.
50. Pareiškėjo nuomone, jo nurodyti argumentai leidžia daryti išvadą, kad Migracijos departamento sprendimas yra nepagrįstas, priimtas, nesant konkrečių duomenų (įrodymų), jog jis, jo veikla kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, nacionaliniams interesams. Byloje taip pat nėra nustatyta, kad egzistavo faktinis pagrindas pripažinti pareiškėją kaip neatitinkantį 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas tvarką, Bendrijos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 5 straipsnio nuostatų. Pareiškėjo vertinimu, pripažinus Migracijos departamento sprendimą nepagrįstu, darytina išvada, kad ir VSAT Vilniaus rinktinės sprendimas yra nepagrįstas.
51. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
52. VSAT nesutinka su pareiškėjo išdėstytais teiginiais. Teigia, kad pareiškėjas iš esmės cituoja tik teisės aktų nuostatas, klaidingai pateikia faktinius duomenis, kartoja teisminio nagrinėjimo metu išsakytus teiginius bei nepateikia jokių papildomų įrodymų dėl nagrinėjamo ginčo. Priimdami sprendimą atsisakyti leisti atvykti kertant sieną VSAT Vilniaus rinktinės pareigūnai vadovavosi Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalyje nustatytomis atvykimo sąlygomis bei 14 straipsnyje nustatytomis atsisakymo atvykti sąlygomis. Nagrinėjamu atveju ginčijamą VSAT Vilniaus rinktinės sprendimą priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas, t. y. VSAT Vilniaus rinktinės, atsižvelgdama į Užsieniečių registro duomenis, įgyvendindama jai suteiktus įgaliojimus ir vadovaudamasi Šengeno sienų kodekso 14 straipsnio 1, 2 dalimis, Įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalimis, taip pat į Užsieniečių registre įvestą informacija. VSAT Vilniaus rinktinės sprendimo turinys ir forma atitinka Šengeno sienų kodekso V priedo B dalyje nustatyto standartinio blanko turinį ir formą.VSAT Vilniaus rinktinės sprendimas laikytinas motyvuotu ir atitinkančiu Šengeno sienų kodekso 14 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
53. Atsakovas pažymi, kad Taisyklių 21 punktas nustato, jog užsieniečiams Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo duomenys apie juos teikiami pagal pateiktą rašytinį prašymą. 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 42 straipsnis reglamentuoja informacijos nepateikimo užsieniečiams pagrindus, o būtent 42 straipsnio 2 dalies c punktas nustato, jog pagal nacionalinę teisę leidžiama riboti teisę gauti informaciją, pirmiausia nacionalinio saugumo, gynybos, visuomenės saugumo ir baudžiamųjų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ir persekiojimo tikslais.
54. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
55. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad, įvertinęs visas aplinkybes ir turimus duomenis apie pareiškėją, 2016 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. 19-2163 atkreipė Migracijos departamento dėmesį, jog prieš Lietuvą nukreiptoje (duomenys neskelbtini) informacinėje, ideologinėje ir istorijos politikoje svarbią vietą užima naratyvai apie tai, kad Lietuva (ir kitos Baltijos šalys) neva pažeidžia tautinių mažumų ir (duomenys neskelbtini) tėvynainių teises, vykdo diskriminacinę politiką jų atžvilgiu, persekioja žmogaus teisių gynėjus ir varžo žodžio laisvę, falsifikuoja istoriją bei reabilituoja fašizmą. Vadovaudamosis (duomenys neskelbtini) dekretu, (duomenys neskelbtini) užsienio reikalų ministerija ir jai pavaldi federalinė agentūra (duomenys neskelbtini) įsteigė Fondą, kurio nariu tapo ir pareiškėjas. Minėtame rašte VSD taip pat išdėstė savo pastebėjimus, kad Fondo misija ir vykdoma veikla yra palanki (duomenys neskelbtini) informacinei ir ideologinei politikai ir akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos, Europos Sąjungos ir NATO interesams. Fondo narių buvimas Lietuvoje ir kontaktų čia mezgimas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniams interesams, todėl tokiems asmenims, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 3 dalimi, neturėtų būti leista atvykti į Lietuvos Respubliką. VSD raštu Migracijos departamentui buvo pateikta ir įslaptinta informacija. Todėl pirmosios instancijos teismas, be kita ko, susipažinęs su VSD rašto turiniu ir įvertinęs visas byloje nustatytas faktines aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad pateikti faktai yra pakankami pripažinti, jog pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, todėl naikinti ginčijamus sprendimus nėra teisinio pagrindo.
56. Kiek tai susiję su VSD pateikta įslaptinta informacija, trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad Įstatymo 140 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta specialioji teisės norma, reguliuojanti įslaptintos informacijos naudojimą įrodinėjimo procese administracinėse bylose, kuri numato, jog administracinės bylos pagal skundus dėl sprendimų, kurie priimti dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, gali būti nagrinėjamos naudojant faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, ir dalyvaujant VSD, šiems duomenims netaikomos ABTĮ numatytos nuostatos dėl išslaptinimo. Atsižvelgiant į tai, kad nei pareiškėjas, nei jo atstovas neturi teisės susipažinti su įslaptinta informacija, tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai su šia informacija nesupažindino pareiškėjo ir (ar) jo atstovo.
57. VSD taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 42 straipsnio, kuris reglamentuoja informacijos nepateikimo užsieniečiams pagrindus, 2 dalies c punktas nustato, jog pagal nacionalinę teisę leidžiama riboti teisę gauti informaciją, pirmiausia nacionalinio saugumo, gynybos, visuomenės saugumo ir baudžiamųjų veikų prevencijos tyrimo, nustatymo ir persekiojimo tikslais. Todėl, atsižvelgiant į nurodytą reglamentavimą, priešingai nei teigia pareiškėjas, Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai nepateikė pareiškėjui su priimtu ginčijamu sprendimu susijusios įslaptintos informacijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VIII.

58. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir jo duomenys įtraukti į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui leisti atvykti kertant Lietuvos Respublikos sieną, teisėtumo ir pagrįstumo.
59. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau konkrečių tokio prašymo motyvų nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
60. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
61. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas ir byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų, t. y. nagrinėdama tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.
62. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, iš esmės ginčija Migracijos departamento sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nurodydamas, kad vien faktinės aplinkybės, jog jis yra (duomenys neskelbtini) narys (taip pat šio Fondo patarėjas), nepakanka išvadai, kad jis kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, jo teigimu, to nepatvirtina jam žinoma informacija, o rėmimasis įslaptinta, t. y. jam nežinoma, informacija apie jį pažeidžia jo teisę į teisminę gynybą.
63. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.
64. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo yra išaiškinęs, kad individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti, pvz. nuosavybės teisių atkūrimas, valstybės tarnyba, mokesčiai ir kt. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y., turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1744/2012, 2014 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-856/2014, 2017 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2440-822/2017).
65. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kartu yra pažymėjęs, kad Migracijos departamento sprendimas uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką turi atitikti VAĮ 8 straipsnio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3258-624/2015).
66. Nagrinėjamu atveju vertinant, ar ginčijamas Migracijos departamento sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, pagal kuriuos viešojo administravimo subjekto administracinį aktą privaloma tinkamai motyvuoti tiek teisiniais, tiek faktiniais pagrindais, pažymėtina, kad minėtame sprendime nebuvo galima pateikti visos informacijos (duomenų) apie galimą pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, kadangi dalis jos pagal Lietuvos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą yra įslaptinta. Pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 21 dalį tarnybos paslaptis – įslaptinta informacija, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pakenkti valstybės institucijų interesams arba sudaryti prielaidas kilti pavojui žmogaus sveikatai, o pagal šio straipsnio 26 dalį valstybės paslaptis – įslaptinta informacija, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali sukelti grėsmę Lietuvos Respublikos suverenitetui, teritorijos vientisumui, gynybinei galiai, padaryti žalos valstybės interesams, sukelti pavojų žmogaus gyvybei ar sveikatai arba sudaryti prielaidas kilti pavojui žmogaus gyvybei. Atsižvelgiant tai, teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, kad ginčijamam Migracijos departamento sprendimui negali būti keliamas itin griežtas reikalavimas administracinį aktą pagrįsti visais reikšmingais objektyviais duomenimis (faktais), kaip tai įprastai reikalaujama iš viešojo administravimo subjekto jam priimant individualų administracinį aktą.
67. Migracijos departamento sprendime nurodyta, kad pareiškėjas yra Fondo narys ir šios organizacijos patarėjas. Taip pat šiame sprendime pažymėta, kad Fondas yra palankus (duomenys neskelbtini), dėl to pareiškėjo, kaip šio Fondo nario ir patarėjo, buvimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniams interesams.
68. Pažymėtina, kad ginčijamas Migracijos departamento sprendimas priimtas įvertinus Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2016 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. 19-2163 pateiktą informaciją. Minėtas VSD raštas yra iš dalies išslaptintas ir pateiktas šioje byloje (II t, b. l. 13–15). Remiantis šiame rašte pateikta išslaptinta informacija, VSD informavo Migracijos departamentą apie tai, kad prieš Lietuvą nukreiptoje (duomenys neskelbtini) informacinėje, ideologinėje ir istorijos politikoje svarbią vietą užima naratyvai apie tai, kad Lietuva (ir kitos Baltijos šalys) neva pažeidžia tautinių mažumų ir (duomenys neskelbtini) tėvynainių teises, vykdo diskriminacinę politiką jų atžvilgiu, persekioja žmogaus teisių gynėjus ir varžo žodžio laisvę, falsifikuoja istoriją bei reabilituoja fašizmą. Įgyvendinant šią (duomenys neskelbtini) politiką Lietuvos ir kitų (duomenys neskelbtini) šalių atžvilgiu pasitelkiamos įvairios valdžios institucijos. (duomenys neskelbtini) finansuojamos visuomeninės organizacijos, fondai, mokslo ir tyrimų centrai, atskiri asmenys. Vadovaudamosis (duomenys neskelbtini) dekretu, (duomenys neskelbtini) užsienio reikalų ministerija ir jai pavaldi federalinė agentūra (duomenys neskelbtini) įsteigė Fondą. Fondas finansuoja dvi organizacijas Lietuvoje, kurių vadovai dėl jų veiklos žinomi dėl savo palankumo (duomenys neskelbtini) vykdomai agresyviai politikai. Fondo misija ir vykdoma veikla taip pat yra palanki (duomenys neskelbtini) informacinei ir ideologinei politikai ir akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos, Europos Sąjungos ir NATO interesams. Fondo narių buvimas Lietuvoje ir kontaktų čia mezgimas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniams interesams.
69. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo (buvimo) Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).
70. Teisėjų kolegijos vertinimu, VSD 2016 m. gruodžio 15 d. rašte nurodyta išslaptinta informacija nėra spėjimai ir įtarimai, ji yra paremta nustatytais faktais apie Fondo veiklą. Byloje neginčijama aplinkybė, kad pareiškėjas yra Fondo narys ir patarėjas. Teisėjų kolegijos nuomone, iš šių pareiškėjo užimamų pareigų Fonde galima spręsti, jog pareiškėjas aktyviai dalyvauja Fondo veikloje. Tai patvirtina ir pareiškėjo, kaip Fondo nario ir patarėjo, atvykimas į Lietuvą. Nors iš tiesų byloje nėra išslaptintos informacijos apie pareiškėjo, kaip individualaus asmens, veiklą ir jo keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, tačiau aplinkybė, kad jis, kaip minėta, yra Fondo narys, dar užimantis ir patarėjo pareigas, t. y. aktyviai veikiantis Fondo veikloje, teisėjų kolegijos nuomone, yra pakankamas pagrindas išvadai, jog jo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.
71. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamento sprendimas, atsižvelgiant į nagrinėjamos situacijos specifiką, yra pakankamai pagrįstas objektyviais duomenimis. Akivaizdu, kad iš ginčijamame Migracijos departamento sprendime nurodytos aplinkybės, jog (duomenys neskelbtini) palankaus Fondo, kurio veikla prieštarauja gyvybiškai svarbiems Lietuvos nacionaliniams saugumo interesams, nario buvimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniams interesams, pareiškėjas turėjo suvokti, būtent kokiu faktiniu pagrindu priimtas šis sprendimas, t. y., dėl ko jam uždrausta atvykti į Lietuvą. To, kad ginčijamas Migracijos departamento sprendimas yra tinkamai pagrįstas teisės normomis, pareiškėjas neginčija. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamento sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus.
72. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo pozicija, kad byloje rėmimasis vien tik įslaptinta, t. y. asmeniui nežinoma, informacija pažeistų jo teisę į teisminę gynybą. Tai vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuri yra pažymėjęs, kad tokie atvejai, kai neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1575/2013, 2013 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1728/2013).
73. Tačiau nagrinėjamoje byloje nesiremiama vien tik įslaptinta, t. y. pareiškėjui nežinoma, informacija. Priešingai, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad išslaptintos ir byloje pateiktos, t. y. pareiškėjui žinomos informacijos pakanka konstatuoti, jog pareiškėjas kelią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Informacija, sudaranti valstybės paslaptį, su kuria susipažino pirmosios instancijos teismas, šią išvadą tik papildomai pagrindė. Atsižvelgiant į tai, pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisminę gynybą (teisingą bylos nagrinėjimą), nėra.
74. Pareiškėjas apeliaciniame skunde Migracijos departamento sprendimą ginčija ir tuo aspektu, jog jam apie šį priimtą sprendimą nebuvo pranešta.
75. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (2015 m. sausio 7 d. nutarimo Nr. 22 redakcija) 12 punkto 3 dalyje nustatyta, kad sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką kopija užsieniečiui siunčiama registruotu paštu. Vis dėlto Migracijos departamentas sprendime pažymėjo, kad apie šį sprendimą užsieniečiui nepranešama, vadovaujantis Taisyklių 12 punktu ir 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 42 straipsnio 2 dalies a punktu, nes nežinoma jo gyvenamoji vieta. Taisyklių 12 punkto 4 dalyje iš tiesų nustatyta, kad užsieniečiui nepranešama apie duomenų įtraukimą į sąrašą (draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sąrašą) ir duomenų iš sąrašo pateikimą, jeigu nustatomas bent vienas iš minėto reglamento 42 straipsnio 2 dalyje nurodytų informacijos neteikimo pagrindų. Šio reglamento 42 straipsnio 2 dalies a punkto ii papunktyje numatyta, kad informacija bet kuriuo atveju nepateikiama, kai informaciją pateikti yra neįmanoma ar pernelyg sunku. Pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamentas turėjo žinoti jo gyvenamosios vietos adresą, kadangi Migracijos departamentas naudojasi Centrine antrosios kartos Šengeno informacine sistema (C-SIS), kurioje yra pateikiami visi išduotoje vizoje esantys duomenys, tarp jų ir piliečio gyvenamosios vietos adresas.
76. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamas Migracijos departamento sprendimas buvo priimtas 2016 m. gruodžio 16 d., t.y. tą dieną, kai pareiškėjas keliavo iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvos Respubliką. Pripažintina, kad jo kelionės metu įteikti priimtą sprendimą arba iš karto pranešti apie jį pareiškėjui buvo pernelyg sunku, tačiau tai nenuneigė galimybės išsiųsti sprendimą pareiškėjo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) adresu, užfiksuotu C-SIS sistemoje.
77. Pažymėtina, kad netgi vertinant, jog Migracijos departamentas iš tiesų turėjo galimybę informuoti apie priimtą Sprendimą pareiškėją, būtina atsižvelgti į ABTĮ nuostatas, kuriose nustatyta, kokiu pagrindu teismas turi teisę panaikinti ginčijamą administracinį aktą.
78. Pagal ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais (ABTĮ 91 straipsnio 2 dalis).
79. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad tai, jog nebuvo pranešta pareiškėjui apie priimtą sprendimą, nereiškia, kad iki jo priėmimo nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas ir sprendimo pagrįstumas. Taip pat atsižvelgiant į aplinkybę, kad pareiškėjas visgi turėjo galimybę susipažinti su ginčijamo Migracijos departamento sprendimo turiniu (tai patvirtina ir aplinkybė, jog pareiškėjas laiku ir tinkamai kreipėsi teisminės gynybos, be kita ko, skųsdamas ir minėtą sprendimą nagrinėjamoje byloje), teisėjų kolegijos nuomone, vien tik nepranešimas jam apie priimtą sprendimą negali paneigti šio sprendimo, kuris savo turiniu neprieštarauja teisės aktams, teisėtumo ir pagrįstumo, tai prasilenktų su bendraisiais sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais. Todėl net pripažinus, kad nepagrįstai pareiškėjui nebuvo pranešta apie priimtą Migracijos departamento sprendimą, šis pažeidimas nebūtų laikomas esminiu, dėl kurio ginčijamas sprendimas gali būti pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu.
80. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime išsamiai išdėstė teisinį reguliavimą, kurio pagrindu buvo priimti ginčijami Migracijos departamento ir VSAT Vilniaus rinktinės sprendimai. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad jis šioje byloje neginčija, jog sprendimuose buvo taikytas tinkamas teisinis reguliavimas, jei išvada dėl jo keliamos grėsmės saugumui būtų vertinama kaip pagrįsta. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad ginčijami sprendimai buvo priimti vadovaujantis tinkamais teisės aktais. Taigi pripažinus, kad išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui, yra pagrįsta, teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų, susijusių su nagrinėjamu atveju taikytomis teisės aktų nuostatomis, konstatuoja, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą iki 2021 m. gruodžio 16 d. ir į Užsieniečių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą) įrašyti jo duomenis, o remdamasi Migracijos departamento sprendimu VSAT Vilniaus rinktinė turėjo pagrindą atsisakyti pareiškėjui leisti atvykti kertant Lietuvos Respublikos sieną, net jei į Lietuvą jis atvyko vienai dienai dalyvauti konferencijoje.
81. Taigi konstatuotina, kad ginčijami Migracijos departamento ir VSAT Vilniaus rinktinės sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, šiuos sprendimus panaikinti nėra teisinio pagrindo.
82. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčijamus sprendimus teisėtais ir pagrįstais ir tuo pagrindu atmetęs pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Laimutis Alechnavičius

                            Ramūnas Gadliauskas

                            Arūnas Sutkevičius