Nuorašas                                                                        

Pranešėjas Stasys Punys                                                                  Baudžiamoji byla Nr. 1A-620-166/2014

Teisėjas R. R.               Teisėja Lilija Tarčevskaja                                                          Teisminio proceso Nr. 1-13-1-01688-2013-5

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.7.4.1.;2.4.;2.4.6.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. spalio 16 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teisėjų Virginijos Švedienės, Rositos Patackienės,

sekretoriaujant Dovilei Narkuvienei,

dalyvaujant prokurorui Alvydui Markauskui,

gynėjai advokatei Renatai Narbutienei,

nuteistajam R. R.,

nukentėjusiesiems T. Č., A. Č.,

vertėjai Ingridai Petrulienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

         R. R. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 284 str.  1 d. ir nuteistas10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda.

              Išieškotina iš R. R. 2000 Lt (du tūkstančiai lt) neturtinės žalos atlyginimo T. Č. naudai.

              Išieškotina iš R. R. 30 Lt (trisdešimt lt) turtinės žalos atlyginimo T. Č. naudai

Kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

              R. R. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai sutrikdė visuomenės rimtį, o būtent:

              2013-06-23, apie 18.15 val., viešojoje vietoje - Liepkalnio g.- Minsko pl. sankryžoje, Vilniuje,  nukentėjusiems T. Č. ir A. Č. priėjus prie R. R. vairuoto automobilio  AUDI A6,  valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) sustojusio prie sankryžos, ir paraginus jį išlipti bei pasiaiškinti dėl galimo Kelių eismo taisyklių pažeidimo, tai yra dėl jo sukelto eismo įvykio, automobilyje sėdėjęs R. R. pro atidarytą  vairuotojo durelių langą necenzūriniais žodžiais apšaukė T. Č. ir A. Č. ir sudavė T. Č. kumščiu į dešinę ranką, po ko, išlipęs iš automobilio ir, garsiai vartodamas necenzūrinius žodžius, dešinės rankos kumščiu  smūgiavo A. Č. į veidą ir  T. Č. į krūtinę, tuo padarymas pastarajai  kraujosruvą krūtinės kairėje pusėje ir odos nubrozdinimą dešinėje plaštakoje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.

              Tokiais savo veiksmais R. R. demonstravo nepagarbą nukentėjusiesiems ir jų mažamečiams vaikams, aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdė visuomeninę rimtį ir tvarką, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį; nukentėjusiosios T. Č. civilinį ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog priešingai nei teigiama nuosprendyje, nukentėjusiųjų T. Č. ir A. Č. bei liudytojos - nukentėjusiųjų dukters D. P. parodymai tarpusavyje nebuvo nuoseklūs. Skunde teigiama, jog A. Č. nurodė, kad R. R. išlipo, nes buvo išsigandęs, jog A. Č. ir T. Č. gali išdaužyti langus, todėl pasak apelianto, tokiu būdu nukentėjusysis netiesiogiai patvirtino, kad jis su sutuoktine apelianto atžvilgiu buvo nusiteikę agresyviai. Be to apeliantas nurodo, jog tikslių aplinkybių, kurių rezultate sudužo akiniai, A. Č. taip pat negalėjo nurodyti. Pažymima, kad nukentėjusiųjų parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi ir patvirtina, jog jie, būtent T. Č., verždamasi į stovinčio sankryžoje apelianto vairuojamo automobilio saloną, tempdama jį už saugos diržo, neteisėtai elgėsi apelianto atžvilgiu. Atkreipiamas dėmesys, kad T. Č., duodama parodymus, patvirtino, jog tampė apeliantą už saugos diržo, ir priešingai, nei teigė savo parodymais A. Č., T. Č. patvirtino, jog apelianto automobilio langas buvo atidarytas. Pasak apelianto pirmosios instancijos teismas šių nukentėjusiųjų veiksmų visiškai nevertino. Taip pat skunde nurodoma, jog  nukentėjusiųjų T. Č. ir A. Č. dukra D. P. apskritai nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su apeliantui pareikštais kaltinimais. Apelianto manymu, visi šie asmenys, galimai supainioję jį su tikruoju įvykio kaltininku, yra akivaizdžiai suinteresuoti apkaltinti apeliantą nusikaltimu, kurio jis nepadarė. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad T. Č. ir A. Č. apelianto atžvilgiu įvykio metu elgėsi absoliučiai neadekvačiai: pribėgo prie stovinčio jo vairuojamo automobilio, kišo rankas ir veržėsi pro pravirą automobilio langą į vidų, tempė už saugos diržo ir t.t. Pasak apelianto visi šie veiksmai liudija, kad nukentėjusioji T. Č. galėjo nežymiai susižaloti būtent kontaktuodama su kietais daiktais (automobiliu, automobilio lango stiklu ir pan.). Apeliantas taip pat pažymi, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė išsamius ir nuoseklius parodymus ir nesiekė išvengti atsakomybės, pasišalinti iš įvykio vietos, kadangi iš tikrųjų nesuprato įsisiautėjusių nukentėjusiųjų užpuolimo priežasties bei reiškiamų pretenzijų esmės. Pasak apelianto pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagristai kritiškai vertino liudytojų A. I. ir L. P. parodymus. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad kaltinime neteisingai nurodyta, kad jis, demonstravo nepagarbą nukentėjusiesiems ir jų mažamečiams vaikams, kadangi nukentėjusieji jokių mažamečių vaikų neturi.

Teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusieji, prokuroras prašė skundą atmesti.

Nuteistojo R. R. apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, visapusiškai juos įvertino ir pagrįstai konstatavo, kad R. R. padarė LR BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Nuosprendis pakankamai išsamiai motyvuotas, surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, esminių pažeidimų nenustatyta.

Nors nuteistasis R. R. savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikaltimų nepripažįsta, tačiau kolegija daro išvadą, kad jo kaltė neginčijamai įrodyta byloje surinktais įrodymais, o būtent: nukentėjusiųjų T. Č., A. Č., liudytojos D. P. parodymais, specialisto išvada, tarnybiniais pranešimais bei kitais byloje esančiais duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pagrindžia nuteistojo kaltę bei atskleidžia pakankamai išsamų padaryto nusikaltimo vaizdą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pakankamai nuodugniai išanalizuotos įvykio aplinkybės bei pateiktos išvados, kodėl, teismo nuomone, R. R. viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai sutrikdė visuomenės rimtį, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d. Su tokia teismo išvada teisėjų kolegija sutinka.

Nuteistasis R. R. neigia jog sudavė nukentėjusiesiems smūgius, vartojo nukentėjusiųjų atžvilgiu užgaulius, necenzūrinius žodžius, neigia sutrikdęs viešąją tvarką ir rimtį. Tačiau tokią nuteistojo R. R. versiją aukštesnės instancijos teismas vertina kritiškai, kaip pasirinktą gynybos būdą ir kuri paneigiama byloje esančiais objektyviais duomenimis. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, nukentėjusieji T. Č. ir A. Č. detaliai nurodė įvykio aplinkybes, o būtent, kad prie šviesoforo signalo sustojus automobiliams, jie priėjo prie nuteistojo R. R. automobilio, tikslu išsiaiškinti, kodėl pastarasis padarė eismo įvykį ir pasišalino iš įvykio vietos, kai tuo tarpu nuteistasis R. R. jų atžvilgiu elgėsi neadekvačiai, o būtent, pradėjo keiktis necenzūriniais žodžiais, naudojo prieš nukentėjusiuosius smurtą, trenkė T. Č. į krūtinę, po ko nukrito jos akiniai, sudavė smūgį ir A. Č.. Priešingai nei teigia apeliantas, nukentėjusiųjų parodymai nuo pat pradžių buvo nuoseklūs, todėl jų teisingumu aukštesnės instancijos teismas abejoti neturi pagrindo, juolab, kad juos patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Liudytoja D. P. iš esmės davė analogiškus parodymus ir nurodė, jog matė, kaip R. R. sudavė jos tėvams – T. Č. ir A. Č.. 2013-06-28 specialisto išvadoje Nr. G 2058/13(01) konstatuota, kad T. Č., galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, padaryti sužalojimai: kraujosruva krūtinės kairėje pusėje, odos nubrozdinimas dešinėje plaštakoje, kairės akies srityje, kas vertintina, kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Nors apeliantas kelia versiją, jog nukentėjusioji T. Č. sužalojimus patyrė pati braudamasi į nuteistojo R. R. automobilį, vis tik mažai tikėtina, kad tokie sužalojimai būtų atsiradę dėl nuteistojo nurodomų aplinkybių. Specialisto išvada, nukentėjusiųjų bei liudytojos D. P. parodymai susieti į visetą, leidžią daryti išvadą kad sužalojimai buvo padaryti dėl nuteistojo R. R. veiksmų, todėl paneigiama apelianto versija, kad nukentėjusioji patyrė sužalojimus pati verždamasi į automobilį. Apeliantas nurodo, kad patys nukentėjusieji elgėsi neadekvačiai, jo atžvilgiu buvo nusiteikę agresyviai, o T. Č. verždamasi į automobilio saloną, tempdama jį už saugos diržo, neteisėtai elgėsi nuteistojo R. R. atžvilgiu. Iš esmės pati nukentėjusioji neneigia, kad tampė nuteistąjį R. R. už saugos diržų, norėdama, kad apeliantas išliptų iš automobilio, tačiau jos veiksmais realus pavojus nebuvo sukeltas, dėl ko reikėjo vartoti smurtą ar kitaip neteisėtai elgtis. Šiuo atveju nukentėjusiųjų veiksmai buvo adekvati reakcija į nuteistojo neteisėtus veiksmus. Kita vertus, nors R. R. nukentėjusiųjų veiksmai pasirodė agresyvūs, tačiau dėl tokių veiksmų jis nesišaukė pagalbos, nekvietė policijos. Tuo tarpu nukentėjusieji elgėsi priešingai, tiek dėl R. R. sukelto eismo įvykio, iš kurio jis pasišalino, tiek dėl jo pavartoto smurto, buvo kreiptasi į policiją, ką patvirtina liudytoja D. P., nurodydama, kad ji skambino pagalbos telefonu bei byloje esantys tarnybiniai pranešimai, kita rašytinė medžiaga, kurioje užfiksuota informacija, patvirtinanti nukentėjusiųjų parodymus, jog dėl neteisėtų nuteistojo R. R. veiksmų atitinkamai buvo kreiptasi. Šiuo atveju visi byloje surinkti įrodymai, kurie ginčijami apeliaciniame skunde, įvertinti tiek kiekvienas atskirai, tiek kaip visuma kartu su kitais bylos duomenimis ir leidžia teismui daryti išvadą R. R. kaltės įrodymo bei atmesti apelianto pasirinktą nepagrįstą gynybos versiją. Nors apeliaciniame skunde ir nurodomi tam tikri nukentėjusiojo A. Č. ir T. Č. parodymų netikslumai, tačiau jie nėra esminiai ir nepaneigiantys nuteistojo R. R. kaltės. Vis tik baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, susieti į vientisą loginę grandinę, leidžia susiformuoti teismo vidiniam įsitikinimui dėl R. R. kaltumo. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad kaltinime neteisingai nurodyta aplinkybė, kad jis demonstravo nepagarbą nukentėjusiesiems ir jų mažamečiams vaikams, kadangi nukentėjusieji mažamečių vaikų neturi, tačiau šiuo atveju ši aplinkybė nepakankama, kad jos pagrindu būtų galima keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą. Bet kuriuo atveju nukentėjusiųjų automobilyje buvo mažamečiai nukentėjusiųjų dukros D. P. vaikai ir tai matė pats nuteistasis.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusieji galimai R. R. supainiojo su tikruoju kaltininku, bei tai, kad nukentėjusieji yra suinteresuoti apeliantą apkaltinti nusikaltimu, kurio jis nepadarė. Pastebėtina, kad šiuo atveju nagrinėjamas apeliacinis skundas ribose dėl nuteistojo R. R. neteisėtų veiksmų po eismo įvykio, tai yra, baudžiamosios teisės prasme ir administracinės bylos aplinkybės neanalizuojamos. Tačiau nepaisant to, byloje yra pakankami duomenų, kurie leidžia atmesti tokius nuteistojo argumentus, kaip neteisėtus ir nepagrįstus. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos nukentėjusieji T. Č. ir A. Č. nuo pat pradžių parodė, kad jiems važiuojant automobiliu juos prisivijo automobilis AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pradėjo lenkti ir baigdamas lenkimą kliudė automobilį, kuriame važiavo nukentėjusieji, po ko jie pradėjo vytis automobilį AUDI, kurį prisivijo prie sankryžos, automobiliui sustojus prie šviesoforo. Liudytoja D. P. parodė, kad kai automobilis AUDI kliudė jų automobilį, jie vijosi minėtą automobilį, o ji dėl eismo įvykio skambino į policiją. Tai patvirtina ir byloje esanti informacija iš Kelių policijos apie iškvietimą. 2013-07-18 nukentėjusioji T. Č. pagal nuotrauką atpažino R. R., kaip automobilio AUDI A6, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) vairuotoją, kuris įvykio metu ją sumušė. Taigi iš karto po eismo įvykio nukentėjusieji pradėjo vytis juos kliudžiusį automobilį, koks tai buvo automobilis, buvo pranešta policijai, nukentėjusieji prie R. R. priėjo iš karto jo automobiliui sustojus prie šviesoforo, todėl teigti, kad nukentėjusieji galimai R. R. supainiojo su kitu asmeniu, nėra pagrindo. Be to byloje nėra duomenų, kad nukentėjusieji kalbėtų ne tiesą ar turėtų pagrindo apkalbėti bei apkaltinti R. R. nebūto nusikaltimo padarymu.

Taip pat nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino liudytojų A. I. ir L. P. parodymus. Aukštesnės instancijos teismas susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog minėtų liudytojų parodymai yra prieštaringi, keliantys abejonių, todėl teismas pagrįstai juos sukritikavo ir jais nesivadovavo priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Apylinkės teismas išsamiai išanalizavo bei pateikė objektyvų vertinimą kodėl jo manymu liudytojų A. I. ir L. P. parodymai vertintini kritiškai ir su tokiomis teismo išvadomis teisėjų kolegija sutinka. Pagrįstai nurodyta, kad šių liudytojų parodymai prieštarauja byloje esantiems duomenims, tiek dėl paties įvykio aplinkybių, automobilių išsidėstymo, kur buvo kaltinamasis, nukentėjusieji, kiek jų buvo, tiek dėl konflikto laiko. Abejones dėl šių liudytojų parodymų patikimumo užtvirtina ir ta aplinkybė, kad tiek A. I., tiek L. P., nors tarpusavyje nepažįstami, tačiau pažinojo R. R. ir įvykio vietoje buvo tuo pat metu, kai įvyko konfliktas. Atsižvelgiant į tai, kad minėti liudytojai yra nuteistojo R. R. pažįstami, jų parodymai vertintini, kaip siekis padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės, juolab, kad šie liudytojai atsirado paties nuteistojo iniciatyva ir po įvykio praėjus nemažai laiko.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apelianto teiginius, jog nuteistasis nėra kaltas dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo, paneigia nuosprendyje aptarti ir išanalizuoti įrodymai, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso taisyklių. Teismo nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip to reikalauja BPK 301 str. ir nenustatyta, kad būtų pažeistas įrodymų leistinumo bei liečiamumo principas. Nagrinėjamu atveju veikos kvalifikacija teisinga, paskirta bausmė tinkamos rūšies ir dydžio, civilinio ieškinio klausimas išspręstas tinkamai.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r ė :

nuteistojo R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas              (parašas)                                                                                             Stasys Punys

Teisėjai (parašai)                                                                                                                Virginija Švedienė

                                                                                                                                                            Rosita Patackienė

              Nuorašas tikras:

              Kolegijos pirmininkas                                                                                                                         Stasys Punys