Administracinė byla Nr. I-4487-764/2014

Proceso Nr. 3-61-3-07361-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 16.6.; 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 3 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Giedrei Domkutei, atsakovių atstovams Agnei Murauskaitei ir Robertui Klovui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovėms Aplinkos ministerijai ir likviduojamai Būsto ir urbanistinės plėtros agentūrai dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo bei neturtinės žalos atlyginimo

nustatė:

Pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–12), kurį patikslino (II t., b. l. 114–126) ir prašė: 1) panaikinti Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros direktoriaus 2013-10-31 įsakymą Nr. 2.1-135 „Dėl A. G. atleidimo iš pareigų“; 2) grąžinti pareiškėją A. G. į valstybės tarnybą, tarnybinio kaitumo būdu perkeliant jį į Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento Cheminių medžiagų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 14 kategorija) pareigas; 3) solidariai priteisti iš atsakovių A. G. vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti pareiškėjui iš atsakovių solidariai 1 500 Lt neturtinę žalą; 5) priteisti iš Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros pareiškėjui A. G. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 12 550,14 Lt, susidariusią laikotarpiu nuo 2011-04-07 iki 2013-11-04; 6) priteisti iš atsakovės Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros A. G. vidutinį darbo užmokestį už pradelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2013-11-04 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Taip pat prašė priteisti pareiškėjos patirtas bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas.

Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas įsakymas, kuriuo jis atleistas iš Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros (toliau – Agentūra) Teritorijų planavimo ir stebėsenos skyriaus vedėjo pareigų, yra neteisėtas, nes nebuvo užtikrintos Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 43 str. 1 d. dėl pareigybės panaikinimo atleidžiamam valstybės tarnautojui nustatytos garantijos. Pareiškėjo nuomone, Aplinkos ministerija pažeidė jo teises, nes iškėlė nepagrįstai didelius reikalavimus, pareigybėms, kurios buvo įsteigtos toms pačioms funkcijoms vykdyti, panaikino pareigybę, į kurią pareiškėjas turėjo būti perkeltas, pažeidė valstybės tarnautojo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu procedūrą ir nesudarė pareiškėjui galimybės dalyvauti gebėjimų patikrinime, nepagrįstai paskelbė konkursą pareigoms, į kurias pareiškėjas pretendavo, nepateikė visapusiškos informacijos apie laisvas pareigybes, kurių kvalifikacinius reikalavimus pareiškėjas atitiko. Priėmus sprendimą likviduoti Agentūrą, buvo panaikintos visos joje įsteigtos valstybės tarnautojų pareigybės, tačiau atsižvelgus į tai, kad visos Agentūros funkcijos buvo perduotos Aplinkos ministerijai, perduotoms funkcijoms vykdyti Aplinkos ministerijoje nuspręsta įsteigti 7 naujas pareigybes. Pareiškėjas 2013-09-12 pateikė prašymą tarnybinio kaitumo būdu perkelti jį į Aplinkos ministerijos Erdvinio planavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Kadangi buvo gauti du prašymai dėl perkėlimo į nurodytas pareigas, pretendentų gebėjimus nuspręsta pavesti tikrinti komisijai 2013-09-30 10.00 val. Dėl laikino nedarbingumo pareiškėjas tikrinime nedalyvavo, tačiau, nors šią aplinkybę atsakovas žinojo, gebėjimų patikrinimo laikas nebuvo perkeltas, apie jo rezultatus pareiškėjui nebuvo pranešta. Pareiškėjas 2013-09-24 Aplinkos ministerijai pateikė prašymą perkelti į Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento Cheminių medžiagų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, tačiau atsakovė pareiškėją informavo, kad į šias pareigas jis negali būti perkeltas, nes 2014-09-25 paskelbtas konkursas. Pareiškėjas pakarotinai informavo Aplinkos ministeriją, kad sutinka būti perkeltas į Taršos prevencijos departamento Cheminių medžiagų skyriaus vyriausiojo specialisto arba Erdvinio planavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, tačiau Aplinkos ministerija 2013-10-22 rašte nurodė, kad pareiškėjas į nurodytas pareigas negali būti perkeltas, nes yra pradėta procedūra dėl kito valstybės tarnautojo perkėlimo į Erdvinio planavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, o Cheminių medžiagų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigoms užimti paskelbtas konkursas. Po atleidimo dienos, pareiškėjas sužinojo, kad konkursas į Cheminių medžiagų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas buvo atšauktas 2013-09-19. Įspėjimo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo informuotas apie visas Aplinkos ministerijoje ir jai pavaldžiose įstaigose esančias laisvas pareigybes, o konkrečiai apie Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie AM buvusias laisvas pareigybes, bet dėl jų buvo skelbiami konkursai. Nurodytos aplinkybės tvirtina, kad, atleidžiant pareiškėją iš pareigų, jam nebuvo garantuotos VTĮ 43 str. 1 d. nustatytos garantijos, t. y. nebuvo sudarytos realios galimybės būti paskirtam į to paties lygio ir kategorijos karjeros arba žemesnės kategorijos valstybės tarnautojo pareigas. Pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie laisvas pareigybes, nes informacija buvo pateikiama elektroniniais laiškais ir daugeliui Agentūros darbuotojų. Be to, buvo pateikiamas tik laisvų pareigybių sąrašas, bet ne konkretus pasiūlymas jas užimti. Pagal teismų praktiką, informacijos apie laisvas pareigybes, kurioms nustatytus kvalifikacinius reikalavimus asmuo atitinka, nepateikimas yra savarankiškas pagrindas atleidimą pripažinti neteisėtu. Atsakovė nevykdė nustatytos pareigos ir nepateikė pareiškėjui išsamios informacijos apie turimas laisvas pareigybes, taip pat pareigybes, kurias numatoma įsteigti ir kurių specialiuosius reikalavimus pareiškėjas atitinka. Atsakovė užkirto pareiškėjui kelią tarnybinio kaitumo būdu būti perkeltam į Erdvinio planavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, nes negavusi pareiškėjo atsisakymo, pradėjo kito valstybės tarnautojo perkėlimo procedūrą.

Atleidžiant pareiškėją iš užimamų pareigų, su juo nebuvo visiškai atsiskaityta, t. y. jam nebuvo išmokėta 12 550,14 Lt darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl to, kad, apskaičiuojant pareiškėjui darbo užmokestį, buvo taikomos teisės aktų nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pagal Darbo kodekso 141 str.            3 d., už uždelstą atsiskaityti laiką pareiškėjui turi būti priteistas vidutinis darbo užmokestis.

Pagal Darbo kodekso 250 str. nuostatas, darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą, kurios dydį nustato teismas vadovaudamasis Civiliniu kodeksu (toliau – CK). Dėl neteisėto atleidimo ir žlugusios karjeros valstybės tarnyboje pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą ir stresą, sutriko miegas, padidėjo jautrumas, pablogėjo santykiai su šeimos nariais, sumažėjo bendravimo galimybės. Atleidus pareiškėją iš užimamų pareigų, buvo sukelta abejonė jo kvalifikacija ir pabloginta jo reputacija, o tai apsunkino galimybes įsidarbinti kitoje darbovietėje. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 1 500 Lt suma.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti.

Atsakovė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą (II t., b. l. 141–146) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad Aplinkos ministerija pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pažeisti negalėjo, nes jos ir pareiškėjo nesiejo darbo teisiniai santykiai, todėl ministerijai pareiga garantuoti VTĮ 43 str. 1 d. įtvirtintas socialines garantijas kilti negalėjo. Nepaisydama to, Aplinkos ministerija, siekdama likviduojamos įstaigos valstybės tarnautojams sudaryti galimybes tęsti tarnybą valstybės tarnyboje, periodiškai kas dvi savaites informavo pareiškėją ir kitus Agentūros darbuotojus apie laisvas pareigas Aplinkos ministerijoje. Pareiškėjo prašymas perkelti į Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento Cheminių medžiagų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas atsakovei buvo pateiktas 2013-09-26, t. y. po to, kai 2013-09-25 į šias pareigas buvo paskelbtas konkursas. Paskelbtas konkursas buvo atšauktas, nes iš Valstybės tarnybos departamento buvo gauta informacija apie tai, kad Valstybės tarnybos rezerve yra asmuo, atitinkantis šiai pareigybei keliamus reikalavimus, todėl, vadovaujantis VTĮ 43 str. 2 d. nuostatomis, Valstybės tarnybos departamentas šias pareigas pasiūlė eiti I. V. Pareiškėjo reikalavimas solidariai priteisti iš atsakovių neturtinę žalą yra visiškai nepagrįstas, nes nagrinėjamu atveju negali būti konstatuota viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 str. kilti, t. y. valstybės institucijos neteisėti veiksmai. Kiti pareiškėjo skundo reikalavimai taip pat yra nepagrįsti.

Pareiškėjo reikalavimas priteisti jam darbo užmokesčio dalį, kuri susidarė dėl teisės aktų nuostatų, kurios Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo, yra visiškai nepagrįstas, nes darbo užmokestis aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo mokamas vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis. Lietuvos teisėje galioja teisės aktų teisėtumo prezumpcija, todėl tol, kol teisės aktas nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti jį vykdyti.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė likviduojama Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą (II t., b. l. 150–155) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad Agentūra neturėjo galimybės įgyvendinti VTĮ 43 str. 1 d. nuostatų ir pasiūlyti pareiškėjui kitų pareigų valstybės tarnyboje, nes pareiškėjo pareigybės panaikinimas buvo sąlygotas sprendimo nutraukti Agentūros veiklą. Pareiškėjo teiginiai, kad Aplinkos ministerija pažeidė pareiškėjo teises, nes nepateikė jam išsamios ir objektyvios informacijos apie visas laisvas pareigybes Aplinkos ministerijoje ar jai pavaldžiose įstaigose, yra visiškai nepagrįsti, nes Aplinkos ministerija neturėjo pareigos jam siūlyti eiti laisvas pareigas. Apie laisvas pareigas Aplinkos ministerijoje dėl pareigybės panaikinimo įspėti Agentūros valstybės tarnautojai buvo informuojami Agentūros likvidacinės komisijos siūlymu. Pareiškėjo prašymas būti perkeltam į Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento Cheminių medžiagų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas atsakovei buvo pateiktas 2013-09-26, t. y. po to, kai 2013-09-25 į šias pareigas buvo paskelbtas konkursas. Paskelbtas konkursas buvo atšauktas, nes iš Valstybės tarnybos departamento buvo gauta informacija apie tai, kad Valstybės tarnybos rezerve yra asmuo, atitinkantis šiai pareigybei keliamus reikalavimus, todėl, vadovaujantis VTĮ 43 str. 2 d. nuostatomis, Valstybės tarnybos departamentas šias pareigas pasiūlė eiti I. V. Nustačius, kad pareiškėjas iš pareigų atleistas teisėtai ir pagrįstai, pagrindo grąžinti jį į valstybės tarnybą ar priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką taip pat nėra. Kiti pareiškėjo skundo argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti, nes nėra nurodyta jokių objektyvių juos pagrindžiančių duomenų. Mokėdama pareiškėjui darbo užmokestį, Agentūra vadovavosi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dalį ir priteisti jam 12 550,14 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2011-04-07 iki 2013-11-04, nėra.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje ginčas yra keliamas dėl pareiškėjo A. G. atleidimo iš Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros Teritorijų planavimo ir stebėsenos skyriaus vedėjo (A lygio 16 kategorija) pareigų teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenys tvirtina, kad Vyriausybė 2013-06-12 nutarimu Nr. 539 nusprendė nutraukti biudžetinės įstaigos Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros veiklą. Remdamasis nurodytu Vyriausybės nutarimu, aplinkos ministras 2013-06-27 įsakymu Nr. D1-473 nusprendė likviduoti biudžetinę įstaigą Būsto ir urbanistinės plėtros agentūrą, sudarė jos likvidacinę komisiją, patvirtino likvidacinės komisijos veiklos nuostatus ir likvidavimo planą (II t., b. l. 156–163).

Pareiškėjas A. G. Agentūros likvidacinės komisijos pirmininko 2013-07-02 raštu buvo informuotas apie Teritorijų planavimo ir stebėsenos skyriaus vedėjo pareigybės panaikinimą, nurodant, kad iš pareigų bus atleistas 2013-11-04 (I t., b. l. 15).

Pareiškėjas iš pareigų likviduojamoje Būsto ir urbanistinės plėtros agentūroje buvo atleistas direktoriaus 2013-10-31 įsakymu Nr. 2.1-135, nuo 2013-11-04, išmokant jam piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (I t., b. l. 13).

Pareiškėjas pateikė teismui skundą, prašydamas panaikinti nurodytą Agentūros direktoriaus 2013-10-31 įsakymą, grąžinti jį į pareigas valstybės tarnyboje, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei neturtinės žalos atlyginimą, taip pat priteisti dėl Konstitucijai prieštaravusių teisės aktų nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2011-04-07 iki 2013-11-04 susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką – 12 550,14 Lt bei vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką (II t., b. l. 114–126).

Esminis pareiškėjo skundo argumentas yra tas, kad pareiškėjas iš pareigų valstybės tarnyboje atleistas pažeidžiant VTĮ 43 str. 1 d. nustatytas ir iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo atleidžiamam valstybės tarnautojui taikomas socialines garantijas, o konkrečiai: 1) Aplinkos ministerija, siūlydama pareiškėjui užimti laisvas pareigas, nepateikė jam išsamios ir objektyvios informacijos apie visas Aplinkos ministerijoje ir jai pavaldžiose institucijose esančias laisvas pareigas, kurių specialiuosius reikalavimus pareiškėjas atitinka; 2) panaikino Aplinkos ministerijoje naujai įsteigtą pareigybė, į kurią tarnybinio kaitumo būdu turėjo būti perkeltas pareiškėjas, o kitą tokią pareigybę – priėmė žemesnės kvalifikacijos iš Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros atleidžiamą valstybės tarnautoją; 3) nepagrįstai paskelbė konkursą Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento Cheminių medžiagų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigoms, kurias pareiškėjas pretendavo, užimti.

Pagal VTĮ 43 str. 1 d., karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, - į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. VTĮ 43 str. 1 d. nustatyta garantija, jog iš pareigų atleidžiamam asmeniui bus siūlomos kitos pareigos, siejama su galimybe tęsti karjerą toje pačioje institucijoje. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, pagal VTĮ 43 str. 1 d. nuostatas, numatydamas atitinkamos pareigybės panaikinimą, darbdavys per laiko tarpą nuo pranešimo valstybės tarnautojui apie numatomą jo pareigybės panaikinimą įteikimo dienos iki šiame pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos, privalo suteikti valstybės tarnautojui visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą (2011-06-07 sprendimas a. b. Nr. A143-1371/2011).

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiga siūlyti iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo atleidžiamam asmeniui kitas pareigas valstybės tarnyboje nustatyta darbdaviui, o šios pareigos realizavimas siejamas su galimybe tęsti karjerą toje pačioje institucijoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs tai, kad tuo atveju, kai pareigybės panaikinimą sąlygoja tam tikros valstybės ar savivaldybės institucijos likvidavimas, t. y. veiklos nutraukimas, darbdavys realiai neturi nei pareigos, nei objektyvios galimybės įgyvendinti VTĮ 43 str. 1 d. nuostatas, nes dėl įstaigos likvidavimo yra panaikinamos visos joje įsteigtos pareigybės, todėl objektyviai tarnybos santykių tąsa negalima (2011-05-16 nutartis a. b.                          Nr. A662-640/2011; 2011-09-26 nutartis a. b. Nr. A438-3336/2011; 2012-09-20 nutartis a. b.                          Nr. A662-2891/12).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsižvelgdama į tai, jog pagal nuo 2013-06-01 įsigaliojusias Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 13 str. 8 d nuostatas, daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programos įgyvendinimą administruoja Vyriausybės įsteigta viešoji įstaiga Būsto energijos taupymo agentūra, be to, dalis Aplinkos ministerijos ir Būsto urbanistinės plėtros agentūros funkcijų teritorijų planavimo srityje dubliuojasi, Aplinkos ministerija pateikė Vyriausybei svarstyti nutarimo „Dėl Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros veiklos nutraukimo“ projektą (II t., b. l. 93–94). Vyriausybė 2013-06-12 nutarimu Nr. 539 nusprendė nutraukti biudžetinės įstaigos Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros veiklą. Remdamasis nurodytu Vyriausybės nutarimu, aplinkos ministras 2013-06-27 įsakymu Nr. D1-473 nusprendė likviduoti biudžetinę įstaigą Būsto ir urbanistinės plėtros agentūrą, sudarė jos likvidacinę komisiją, patvirtino likvidacinės komisijos veiklos nuostatus ir likvidavimo planą (II t., b. l. 156–163). Pažymėtina, kad ginčo byloje dėl to, kad pareiškėjo pareigybės panaikinimas buvo realus ir dėl Agentūros likvidavimo buvo panaikintos visos joje įsteigtos pareigybės, nėra. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas iš pareigų buvo atleistas dėl darbdavio likvidavimo, konstatuotina, kad Agentūra neturėjo pareigos vykdyti VTĮ 43 str. 1 d. nuostatas.

Pareiškėjo argumentai, kad buvo pažeistos VTĮ 43 str. 1 d. nuostatos, nes Aplinkos ministerija, siūlydama užimti laisvas pareigas, nepateikė jam išsamios ir objektyvios informacijos apie visas Aplinkos ministerijoje ir jai pavaldžiose institucijose esančias laisvas pareigas, kurių specialiuosius reikalavimus jis atitiko, atmestini kaip nepagrįsti. Visų pirma teismas pažymi, kad Aplinkos ministerijos ir pareiškėjo tarnybos teisiniai santykiai nesiejo, todėl ministerijai pareiga vykdyti VTĮ 43 str. 1 d. nuostatas nekilo. Nei Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme, Teritorijų planavimo įstatyme, nei aplinkos ministro 2013-06-27 įsakyme Nr. D1-473 „Dėl biudžetinės įstaigos Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros likvidavimo ir likvidacinės komisijos sudarymo ir likvidavimo plano patvirtinimo“ nėra nustatyta, kad Aplinkos ministerija perima Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros funkcijas. Aplinkos ministro 2014-06-27 įsakymu Nr. D1-473 nebuvo nustatyta, kad Aplinkos ministerija perėmė Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros, kaip darbdavio tam tikrose srityse, funkcijas. Atsižvelgiant į tai, kad Aplinkos ministerija neperėmė likviduojamos Agentūros prievolių, susijusių su tarnybos (darbo) santykiais, ji neturėjo prievolės siūlyti pareiškėjui užimti atitinkamas pareigas valstybės tarnyboje.

Kaip teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino Agentūros likvidacinės komisijos pirmininkas, sprendimas iš pareigų atleidžiamus Agentūros darbuotojus kas dvi savaites informuoti apie Aplinkos ministerijoje esančias laisvas pareigas buvo priimtas siekiant sudaryti jiem galimybę, iki atleidimo dienos, teikti prašymus dėl perkėlimo į kitas pareigas valstybės tarnyboje tarnybinio kaitumo būdu. Vadinasi, tokios informacijos teikimą pareiškėjas klaidingai vertina kaip VTĮ 43 str. 1 d. nuostatų įgyvendinimą, nes kaip nustatyta anksčiau, pareigos siūlyti jam laisvas pareigas Aplinkos ministerija neturėjo. Atsižvelgiant į tai, Aplinkos ministerijos teiktai informacijai negali būti taikomi pareiškėjo skunde nurodyti išsamumo ir objektyvumo standartai, tuo labiau, kad pareiškėjas buvo informuotas, jog su laisvų pareigybių aprašymais gali susipažinti Aplinkos ministerijoje (II t., b. l. 38–39).

Atleidimo neteisėtumą pareiškėjas grindžia ir tuo, kad buvo pažeistos jo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu procedūros, t. y. į Aplinkos ministerijos Erdvinio planavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas priimtas kitas asmuo, o į Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento Cheminių medžiagų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas – paskelbtas konkursas.

Bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo pagrindą) (ABTĮ 23 str. 1 d. 6 ir 7 p.). Pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas nustato nagrinėjamos bylos ribas bei pasirinktą gynybos būdą. Priimdamas sprendimą, teismas negali pakeisti pareiškėjo nurodyto skundo dalyko ir peržengti nagrinėjamos bylos ribų.

Kaip minėta anksčiau, ginčas byloje keliamas dėl neteisėto pareiškėjo atleidimo iš pareigų, neužtikrinus jam VTĮ 43 str. 1 d. nustatytų garantijų. Teismas nustatė, kad nei Agentūra, nei Aplinkos ministerija neturėjo pareigos, vadovaudamasi VTĮ 43 str. 1 d. nuostatomis, siūlyti pareiškėjui kitų pareigų valstybės tarnyboje. Aplinkos ministerijos teikta informacija apie laisvas pareigas Aplinkos ministerijoje nėra siūlymas užimti laisvas pareigas VTĮ 43 str. 1 d. prasme, o tik informavimas apie galimybę teikti prašymus dėl perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu. Valstybės tarnautojų tarnybinis kaitumas yra savarankiška valstybės tarnautojo socialinė garantija, kuri reglamentuojama VTĮ 20 str., o jos įgyvendinimo tvarką nustato Vyriausybės 2007-10-24 nutarimu Nr. 1114 patvirtintos Valstybės tarnautojo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas valstybės tarnautojo pareigas taisyklės (toliau – Taisyklės). Pagrindas pradėti valstybės tarnautojo perkėlimo į kitas pareigas kitoje įstaigoje procedūrą yra siekiančio būti perkeltam valstybės tarnautojo prašymas (Taisyklių 3 p.), o pagrindas perkelti tokį valstybės tarnautoją – valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens sprendimas pateiktą prašymą tenkinti (Taisyklių 8 p.). Nurodytas teisinis reguliavimas tvirtina, kad valstybės tarnautojo perkėlimas iš vienos įstaigos į kitą, nėra atleidimo iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo procedūros dalis, t. y. nėra ta privalomai taikoma socialinė garantija, kuria siekiama apsaugoti atleidžiamo valstybės tarnautojo teises ir teisėtus interesus. Pagal Taisyklių 24 p., ginčai, kylantys dėl valstybės tarnautojo perkėlimo į kitas pareigas, taip pat tos pačios kategorijos karjeros valstybės tarnautojų pareigų sukeitimo, nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas iš esmės klaidingai vertina nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją ir nepagrįstai mano, kad Aplinkos ministerijos veiksmai, nagrinėjant pateiktus prašymus dėl perkėlimo į kitą valstybės įstaigą tarnybinio kaitumo būdu, yra susiję su neteisėtu jo atleidimu iš tarnybos. Teismas pažymi, kad valstybės tarnautojo perkėlimas yra savarankiška socialinė garantija, todėl šios procedūros metu galimai padaryti pažeidimai peržengia nagrinėjamos bylos ginčo ribas ir yra nesusiję su Agentūros direktoriaus 2013-10-31 įsakymo, iš kurio iš esmės ir kyla ginčas, teisėtumu bei pagrįstumu. Pagal teisinį reglamentavimą, ginčai, kylantys dėl valstybės tarnautojo perkėlimo į kitas pareigas, nagrinėtini administraciniame teisme, tačiau tokiu atveju turi būti laikomasi Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos ir terminų.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju VTĮ 43 str. 1 d. nuostatos pažeistos nebuvo, pareiškėjas iš pareigų atleistas teisėtai, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros direktoriaus 2013-10-31 įsakymą Nr. 2.1-135 „Dėl A. G. atleidimo iš pareigų“, grąžinti pareiškėją į valstybės tarnybą, tarnybinio kaitumo būdu perkeliant jį į Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento Cheminių medžiagų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 14 kategorija) pareigas ir solidariai priteisti iš atsakovių A. G. vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėjas taip pat reiškia reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pagal CK 6.271 str. 1 d., viešoji (valstybės) atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo pripažįstamas pagrįstu tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. ne tik neteisėtus valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmus, tačiau ir padarytą žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti,                  t. y. neteisėtų Aplinkos ministerijos ar Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros veiksmų, atleidžiant pareiškėją iš pareigų valstybės tarnyboje, todėl civilinė atsakomybė negali kilti. Ši A. G. skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

A. G. taip pat prašo teismą priteisti jam darbo užmokesčio nepriemoką, kuri susidarė dėl laikotarpiu nuo 2011-04-07 iki 2013-11-04 apskaičiuojant jam mokėtą darbo užmokestį taikytų Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų. Taip pat prašo priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuris įsigaliojo 2013-10-01, kai buvo oficialiai paskelbtas ,,Valstybės žiniose“ (,,Valstybės žinios“, 2013-10-01, Nr. 103-5079), inter alia, konstatavo, kad Konstitucijai prieštaravo pareiškėjui mokėto darbo užmokesčio perskaičiavimas, taikant sumažintą pareiginės algos koeficientą ir priedą už kvalifikacinę klasę.

Teismui pateikta likviduojamos Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros 2014-01-24 pažyma Nr. 10 tvirtina, kad, remiantis Konstitucinio Teismo 2013-07-01 pateiktu aiškinimu, pareiškėjui nuo 2011 metų balandžio iki 2013 metų spalio mėnesio, kartu su 2013 metų gruodį ir 2014 metų sausio mėnesį išmokėtomis išeitinėmis išmokomis, neišmokėta 12 550,14 Lt suma (II t., b. l. 110).

Kita vertus, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 sprendime Nr. KT14-S9/2014, aiškindamas 2013-07-01 nutarimo nuostatas, nurodė, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka, jei įstatymų leidėjas nepagrįstai delsia nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustato neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu). Taip pat išaiškino, kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia, susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu.

Įstatymų leidėjas patirtų praradimų kompensavimo valstybės tarnautojams mechanizmo nėra nustatęs. Byloje duomenų, kad yra nepagrįstai delsiama tokį mechanizmą nustatyti, taip pat nėra. Atsižvelgdamas į tai ir remdamasis Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendimu, teismas konstatuoja, kad pagrindo tenkinti šį pareiškėjo skundo reikalavimą taip pat nėra.

Darbo kodekso 141 str. reglamentuoja teisinius santykius dėl atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarkos. Pagal šio straipsnio 3 dalį, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Darbo kodekso 141 str. 3 d. nurodyta (darbdavio ) pareiga sumokėti (jau atleistam) darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį pirmiausia yra siejama su uždelsimu (iš dalies arba visiškai) atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo dieną, antra vertus, tokia darbdavio pareiga atsiranda tik tuo atveju, kai dėl paminėto uždelsimo nėra darbuotojo kaltės. Terminas (žodis) „uždelsimas“ pagal jo panaudojimo prasmę reiškia užvilkinimą (Lietuvių kalbos instituto „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“, 877 psl.), t. y. suponuoja situaciją, kai tai darantis asmuo (šiuo atveju darbdavys) žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis nustatytu laiku (šiuo atveju atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju dieną) neįvykdė tam tikros pareigos, ir tai tęsia toliau. Nagrinėjamu atveju, mokėdama pareiškėjui darbo užmokestį bei išeitinę išmoką Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra vadovavosi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ir neturėjo teisinio pagrindo veikti kitaip. Teisinis reguliavimas, kad, atleidžiant pareiškėją iš tarnybos, jam turėjo būti išmokėta darbo užmokesčio dalis, susidariusi dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo, nėra nustatytas. Vadinasi, nagrinėjamu atveju negali būti konstatuotas Darbo kodekso 141 str. 3 d. nurodytas delsimo atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju buvimo faktas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,                129 str. teisėja

nusprendžia:

Pareiškėjo A. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                                                      Egidija Puzinskaitė