Civilinė byla Nr. 3K-3-23/2011
Procesinio sprendimo kategorijos:
11.1;
11.7.2; 14.1; 18.3;
93.2.3;
98.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. sausio 31 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Gražinos
Davidonienės ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. Š.
kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 10 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovės M. Š. ieškinį atsakovui Molėtų pradinei mokyklai dėl darbo sutarties pakeitimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjamas
ginčas dėl ieškovei pakeisto (sumažinto) darbo krūvio, kuris, jos vertinimu,
reiškė darbo sutartyje sulygtų darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą (DK
120 straipsnio 3 dalis); ieškovė ginčija, kad darbdavys be jos raštiško
sutikimo ir nepranešęs DK 203 straipsnyje nustatyta tvarka, galėjo
pakeisti darbo apmokėjimo sąlygas, dėl kurių sumažėjo darbo užmokestis. Atsakovas
nurodė, kad darbo krūvio sumažinimas nereiškė, jog pasikeitė ieškovei darbo
sutartyje nustatytos darbo apmokėjimo sąlygos, jai apmokama pagal tarifikaciją.
Ieškovė ieškinį grindžia tuo, kad pagal šalių sudarytą darbo sutartį ji turėjo
dirbti 36 val. per savaitę ir už tiek gauti darbo užmokestį; atsakovas
negalėjo nustatyti mažesnio kaip 34,24 val. per savaitę darbo krūvio. Ieškovė
prašė atkurti pažeistas teises, pripažinti neteisėtais ir niekiniais atsakovo
sprendimus, kuriais pakeista darbo sutartyje nustatyta sąlyga dėl 36 val. per
savaitę darbo krūvio.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismų sprendimo ir nutarties esmė
Molėtų rajono apylinkės teismas 2009 m. spalio 16 d.
sprendimu ieškinį atmetė. Teismas rėmėsi šalių 1998 m. rugpjūčio 19 d.
sudarytos rašytinės darbo sutarties 4 punktu, kad atsakovas įsipareigojo
ieškovei mokėti darbo užmokestį du kartus per mėnesį pagal tarifikaciją. Ši
aplinkybė, taip pat tai, kad švietimo sistemoje dirbančios darbo sutarties šalys
neturi visiškos laisvės pasirinkti, bet yra saistomos įstatymo ir Vyriausybės
nustatytų sąlygų (Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511
„Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos
tobulinimo“; švietimo ir mokslo ministro 2008 m. rugpjūčio 4 d. įsakymo
Nr. ISAK-2300 „Dėl švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių
darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir 2008 m.
gruodžio 30 d. to paties pavadinimo įsakymo Nr. ISAK-3545 patvirtintų
Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo
tvarkos aprašų, galiojusių atitinkamai iki 2009 m. sausio 1 d. ir
2009 m. rugsėjo 1 d.). Remdamasis šiais teisės aktais, teismas darė išvadą,
kad ieškovei, kaip ir kitiems pedagogams, nebuvo ir negalėjo būti nustatyta
pastovaus valandinio krūvio ir darbo užmokesčio; tai – kintantys dydžiai, kiekvienais
mokslo metais priklauso nuo mokinių skaičiaus, papildomo ugdymo valandų. Mokytojams
tarifinis atlygis (koeficientais, kurių pagrindu imama Vyriausybės patvirtinta
bazinė mėnesinė alga) nustatomas už 18 pedagoginio darbo valandų per savaitę;
už tam tikrus darbus jiems gali būti nustatytos papildomai tarifikuojamos
valandos. Teismas sprendė, kad šiuo atveju, nesant pakankamo darbo užmokesčio
fondo, be to, ieškovei paskyrus pirmąją klasę, kurioje 2008-2009 mokslo metais buvo
dvylika, o kitose – dvigubai daugiau mokinių, pagrįstai sumažintos
papildomo ugdymo valandos ir darbo krūvis sumažėjo 1,76 val. per savaitę.
Dėl darbo užmokesčio tarifikavimo atsakovo įstaigoje 2008 m. rugsėjo 24 d.
buvo svarstyta mokytojų susirinkime, tai nebuvo vienašališkas atsakovo vadovės
sprendimas. Be to, ieškovė buvo mokyklos profsąjungos pirmininkė; siekdama
maksimalaus 36 val. per savaitę darbo krūvio, ji būtų padariusi žalos
kitiems mokytojams, tokio krūvio neturintiems dėl tapačių objektyvių ir nuo
mokyklos vadovo valios nepriklausančių priežasčių. Teismo vertinimu, ieškovė nesilaikė
sąžiningumo, protingumo, teisingumo principų.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2010 m. birželio 10 d.
nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės
instancijos teismas pažymėjo, kad DK 120 straipsnyje
reglamentuojamas darbo sutarties sąlygų pakeitimas, o šio straipsnio 3 dalyje
įtvirtinta specialioji norma dėl darbo apmokėjimo sąlygų, nustatytų DK 95 straipsnio
3 dalyje, pakeitimo. Tai reiškia, kad DK 120 straipsnio 3 dalies nuostatos reglamentuoja darbo sutartyje sulygtų
darbo apmokėjimo sąlygų keitimą; apie tai pažymėta ir kasacinio teismo
praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje A. P. v. AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007). Pagal šias nuostatas darbdavys gali keisti darbo
sutartyje sulygtas darbo apmokėjimo sąlygas tik gavęs raštišką darbuotojo
sutikimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo
atveju šalių darbo sutartyje nebuvo sulygta dėl konkretaus darbo užmokesčio;
darbdavys įsipareigojo mokėti darbo užmokestį du kartus per mėnesį, 50 proc.
atlyginimo pagal tarifikaciją; tarifai nustatomi švietimo ir mokslo ministro
įsakymais; dėl to 2008-2009 mokslo metams ieškovei pagal paskirtą darbo krūvį nustatytas
darbo užmokestis, nepažeidžiant švietimo ir mokslo ministro įsakymuose
nustatytų tarifų, nepripažintinas darbo sutarties sąlygos dėl darbo apmokėjimo
pakeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2005 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Ž.
v. Kėdainių rajono Gudžiūnų Pauliaus Rabikausko pagrindinė mokykla ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-265/2005). Kolegija pažymėjo, kad atsakovas
yra biudžetinė įstaiga, darbo apmokėjimo tvarka joje nustatyta įstatymų, Vyriausybės
nutarimų, Švietimo ir mokslo ministerijos teisės aktų (atsakovo Nuostatų
70 punktas). Atsakovo direktorės 2008 m. spalio 2 d. įsakymu
Nr. V-49 „Dėl pedagoginio darbo krūvio skyrimo nuo 2008 m. rugsėjo 1 d.
iki 2008 m. gruodžio 31 d.“ ieškovei skirtas 34,24 savaitinės
darbo valandos krūvis nepakeistas ir 2008 m. gruodžio 31 d. įsakymu
Nr. V-116. Kadangi ieškovė 2009 m. spalio 3 d. teismo posėdyje
nurodė, kad jai nuo 2009 m. rugsėjo mėn. nustatytas 36 val. savaitinis
darbo krūvis, tai ginčas iš esmės kilo dėl nustatyto mažesnio darbo
krūvio laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. gruodžio
31 d. Kolegijos vertinimu, ieškovė neįrodė, kad darbdavys darbo sutartimi įsipareigojo
užtikrinti ieškovei 36 valandų darbo krūvį ir už tokį mokėti darbo
užmokestį. Pagal Mokytojų tarifikacijos 2007 m. rugsėjo 1 d. ir 2008 m.
vasario 1 d. sąrašus, ieškovei paskyrus ketvirtąją klasę, kurioje buvo dvidešimt
vienas mokinys, jai nustatytas 36,61 savaitinės darbo valandos darbo
krūvis; tuo tarpu nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. ieškovė pradėjo mokyti
pirmąją dvylikos mokinių klasę, jai nustatytos 34,24 savaitinės darbo
valandos; pagal bendruosius ugdymo planus pirmoje klasėje yra viena savaitine
pamoka mažiau nei ketvirtoje. Kolegija atsižvelgė į atsakovo paaiškinimus dėl galimybių
užtikrinti visiems mokytojams maksimalų 36 val. savaitinio darbo krūvį
nebuvimo (nepakankami mokinio krepšelis, darbo užmokesčio fondas, mažėjantis mokinių
skaičius, pedagogų aukštos kvalifikacinės kategorijos); taip pat tai, kad dėl
pedagogų darbo krūvio derinama su rajono Kultūros ir švietimo skyriumi, mokyklos
vadovas privalo vykdyti nurodymą peržiūrėti krūvius, jų nesuderinus – nėra
pagrindo mokėti pedagogams atlyginimų. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas
viršijo 2008 m. darbo užmokesčio fondą ir jam savivaldybės pasiūlyta keisti
tarifikaciją; šis klausimas buvo svarstytas 2008 m. rugsėjo 24 d. mokytojų
susirinkimo, ieškovė jame dalyvavo, teikė kritiškas pastabas. Kolegija pažymėjo
tai, kad darbo sutarties su ieškove sudarymo1998 m. rugpjūčio 19 d. metu
galiojo Švietimo ir mokslo ministerijos 1998 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu
Nr. 1157 nustatytas savaitinis pamokų maksimalus krūvis – 31 val.
per savaitę; trūkstant pedagogų, mokyklos steigėjo leidimu buvo galima
nustatyti ne daugiau kaip 36 val. per savaitę. Byloje nėra duomenų, kad
dėl ieškovės būtų priimtas steigėjo leidimas. Kolegija pripažino nepagrįstais
ieškovės argumentus, kad ne visiems darbuotojams buvo sumažintas darbo krūvis,
kad už vadovavimą klasei jai turėjo būti tarifikuotos 5 valandos, ir jų
nebuvo galima sumažinti švietimo ir mokslo ministro 2008 m. rugpjūčio 4 d.
įsakymo Nr. ISAK-2300 ir 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. ISAK-3545
pagrindu. Apžvelgusi pirmiau nurodytais įsakymais patvirtintus Švietimo įstaigų
darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos
aprašus, kuriuose nustatytos biudžetinių švietimo įstaigų pedagoginių ir kitų
darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų tarifinių atlygių, tarnybinių
atlyginimų koeficientai ir kitos darbo apmokėjimo sąlygos, kolegija konstatavo,
kad aprašų 23.2 punkte nustatyti tarifinio atlygio koeficientai; tarifinis
atlygis nustatomas už 18 pedagoginio darbo valandų per savaitę (24 punktas);
papildomai tarifikuojamos valandos už: pradinių klasių mokinių darbų tikrinimą,
jei klasėje dvylika ir daugiau mokinių – 1 val. (27.1 punktas);
vadovavimą klasei, jei yra dvylika ir daugiau mokinių, papildomai tarifikuojama
3–5 val. (27.2.2 punktas); pasirengimą pamokoms – 3,5 val. (27.3 punktas).
Pagal aprašų 27.4 punktą visiems mokytojams tarifikuojamos 2 val. už
mokinių darbų tikrinimą, pasirengimą pamokoms, darbų planavimą, renginių
organizavimą, pasiruošimą renginiams, metodinę veiklą, projektų rengimą ir
dalyvavimą jų veikloje, vidaus auditą, brandos egzaminų ir mokinių pagrindinio
ugdymo pasiekimų vertinimą ir administravimą, informacinių komunikacinių
technologijų diegimo koordinavimą. Mokyklos vadovas, suderinęs su mokytojų
taryba ir darbuotojų atstovais, rugsėjo 1 d. metams nustato konkrečius
darbus, už kuriuos tarifikuojamos valandos; darbų sąrašas gali būti tikslinamas
sausio 1 d. Pagal atsakovo 2008 m. rugsėjo 1 d. mokytojų
tarifikacijos sąrašą, ieškovei už vadovavimą klasei tarifikuotos 3 val.
(nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.), o pagal
2008 m. vasario 1 d. sąrašą – 3,5 val. (nuo 2009 m.
sausio 1 d.). Kolegija sprendė, kad atsakovas nepažeidė Aprašų
27.2.2 punkto ir ieškovės teisių, už vadovavimą klasei jai papildomai
tarifikavęs 3 ir 3,5, bet ne 5 val.; atsakovas turėjo teisę spręsti dėl konkretaus
tarifo, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytame punkte įtvirtintas jo ribas. Ieškovė
nenurodė konkrečių aplinkybių, dėl kurių už vadovavimą klasei jai turėjo būti
nustatytas maksimalus valandų skaičius.
III.
Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti
apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą –
ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Dėl darbo apmokėjimo sąlygų pasikeitimo.
Atsakovas, sumažinęs kasatorei darbo krūvį nuo 2009 m. sausio 1 d.
iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. ir šį pakeitimą įrašęs darbo sutartyje, iš
esmės pripažino, kad, visais atvejais kasatorei mažinant darbo krūvį, buvo pakeistos
darbo sutartyje nustatytos darbo apmokėjimo sąlygos, nes sumažėjo darbo
užmokestis; kita vertus, atsakovas, padaręs tokį įrašą darbo sutartyje, buvo
saistomas Švietimo ir mokslo ministerijos 2009 m. rugsėjo 22 d. rašto
Nr. SR-71-06-6, kuriame išaiškinta, kad darbo užmokesčio darbuotojams
mažinimas yra darbo apmokėjimo sąlygų jiems keitimas, tokiu atveju būtina
vadovautis DK 120 straipsnio 3 dalimi; be darbuotojo raštiško
sutikimo darbdavys gali keisti darbuotojo darbo apmokėjimo sąlygas tik tuo
atveju, jeigu įstatymų, Vyriausybės nutarimų ar kolektyvinės sutarties pagrindu
keičiamas tam tikros šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas.
Taigi išdėstytos aplinkybės suponavo nepagrįstą apeliacinės instancijos teismo
išvadą apie tai, kad nepasikeitė kasatorei nustatytos darbo apmokėjimo sąlygos,
nors darbo apmokėjimą atsakovui nustatanti institucija išaiškino priešingai. Be
to, įrašas darbo sutartyje, kad kasatorei mokamas darbo užmokestis „pagal
tarifikaciją“, darbdavio įrašytas vienašališkai, kitu, nei visas darbo
sutarties tekstas, šriftu.
2. Dėl mažesnio darbo krūvio nustatymo. Apeliacinės
instancijos teismas sprendė, kad atsakovas nepažeidė švietimo ir mokslo
ministro 2008 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. ISAK-2300 ir 2008 m.
gruodžio 30 d. įsakymu Nr. ISAK-3545 patvirtintų Švietimo įstaigų
darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos
aprašų, kuriuose nustatytos biudžetinių švietimo įstaigų pedagoginių ir kitų
darbuotojų, kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų tarifinių atlygių, tarnybinių
atlyginimų koeficientai ir kitos darbo apmokėjimo sąlygos; taigi teismas padarė
išvadą, kad atsakovas, kasatorei sumažinęs už vadovavimą klasei darbo krūvį per
savaitę nuo 5 iki 3 val. (nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m.
gruodžio 31 d.) ir iki 3,5 val. (nuo 2009 m. sausio 1 d.),
nepažeidė jos teisių. Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kad byloje
nenustatyta ir neatskleista teisės akto, kuriame būtų nustatyta darbdavio
vienašališka teisė mažinti darbo valandas, net jeigu tai atliekama,
neperžengiant Aprašų nustatytų ribų; juose nustatyta, kad, skiriant darbo
valandas už vadovavimą klasei, turi būti laikomasi intervalo ribų, bet
nenustatyta, kad darbdavys galėtų vienašališkai, nesuderinęs su darbuotoju,
sumažinti paskirtas valandas. Tokia situacija neatitinka DK 120 straipsnio
3 dalies, pagal kurią be raštiško darbuotojo sutikimo negalima keisti darbo
apmokėjimo sąlygų, kurias šiuo atveju lemia skirtos dirbti valandos; jas
didinant ar mažinant, faktiškai keičiasi darbo užmokestis. Bylą nagrinėjęs
apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas privalėjo paisyti
Švietimo įstatymo nustatytų mokyklos valdymo principų, sprendimus priimti (šiuo
atveju – dėl darbo krūvio sumažinimo), laikydamasis nustatytos tvarkos
(Švietimo įstatymo 61 straipsnio 3 dalis, 62 straipsnio 2,
3 dalys). To nepadarius, sprendimas nedemokratiškas, neskaidrus.
3. Dėl darbdavio pareigos informuoti apie
darbo apmokėjimo sąlygų pasikeitimą (DK 203 straipsnis). Apeliacinės
instancijos teismas nutartyje nepasisakė dėl darbdavio pareigos pranešti
darbuotojui apie darbo apmokėjimo sąlygų pasikeitimą ne vėliau kaip prieš
mėnesį. Kasatorė tokio pranešimo negavo, taip nepagrįstai ignoruotos jos teisės.
4. Dėl šališko teismo. Apeliacinės
instancijos teismas nelaikė, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas
buvo šališkas. Kasatorė reiškė teisėjai nušalinimą, nes jos pasisakymai kėlė
abejonių dėl teisėjos šališkumo. Kasatorei tapo žinoma, kad pirmosios
instancijos teismo teisėja R. R. ir atsakovo direktorė V. M. yra
kilusios iš to paties krašto ir abi baigė Molėtų rajono Giedraičių vidurinę
mokyklą. Kaimai, iš kurių jos kilusios, yra tapačioje Bekupės seniūnijoje,
todėl yra pagrindas teigti, kad teisėja ir atsakovo atstovė direktorė saistomos
kaimynystės ir draugystės ryšių, tai galėjo nulemti, jog pirmosios instancijos
teismas buvo šališkas.
5. Dėl kitų proceso teisės normų. Apeliacinės
instancijos teismas turėjo teisę veikti pagal CPK 417, 418 straipsniuose jam
įtvirtintas teises, pripažinęs, kad nėra galimybių tenkinti ieškinį pagal jame
suformuluotus reikalavimus; iš darbo teisinių santykių kilusioje byloje teismas
turėjo teisę viršyti ieškinio dalyką ir pagrindą, taip pat taikyti alternatyvų
darbuotojos teisių gynimo būdą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Molėtų
pradinė mokykla prašo skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį
palikti nepakeistą, priteisti atsakovui bylinėjimosi išlaidų kasacinės
instancijos teisme atlyginimą. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas
teisingai sprendė, kad, direktorės 2008 m. spalio 2 d. ir 2008 m.
gruodžio 31 d. įsakymais nustačius ieškovei darbo krūvį, liko nepakeistos
1998 m. rugpjūčio 19 d. darbo sutartyje nustatytos darbo apmokėjimo –
pagal tarifikaciją – sąlygos; tokiu atveju pagal DK 120 straipsnio 3 dalį
nereikalaujama raštiško darbuotojos sutikimo. Kai viena iš darbo sutarties
šalių yra iš biudžeto išlaikoma įstaiga, šiuo atveju – atsakovas
(darbdavys), šalių galimybė susitarti dėl darbo apmokėjimo sąlygų yra ribojama įstatymų,
specialiųjų teisės aktų. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nurodė
bendrojo lavinimo mokytojų darbo apmokėjimo tvarką nustatančius teisės aktus ir
atskleidė jų turinį. Šiuo atveju šalys susitarė, kad darbo užmokestis kasatorei
bus mokamas du kartus per mėnesį pagal tarifikaciją; konkretaus darbo užmokesčio,
darbo valandų skaičiaus darbo sutartyje nebuvo nurodyta ir nedetalizuota, kokiais
teisės aktais remiantis bei kokiu būdu bus apskaičiuojamas darbo užmokestis.
2. Darbo sutarties šalims privalomos tos
sąlygos, kurios įrašytos į darbo sutartį; įstaigos vadovo įsakymuose,
Nuostatuose įtvirtintos sąlygos tampa neatskiriama darbo sutarties dalimi,
jeigu nuoroda į konkretų aktą yra įrašyta darbo sutartyje, t. y. jeigu
šalys tokio akto nuostatas susitarė laikyti sutarties sąlygomis. Šiuo atveju
darbdavys įsipareigojo mokėti kasatorei darbo užmokestį pagal teisės aktais
patvirtintą tarifikaciją, t. y. šalys susitarė, kad darbuotojai bus
nustatomas ir mokamas darbo užmokestis pagal konkrečiais mokslo metais
galiojančiuose teisės aktuose, nustatančiuose pedagogų tarifinius atlyginimus,
įtvirtintus reikalavimus. Tai atitiko šalių valią ir darbo apmokėjimo švietimo
įstaigoje organizavimo specifiką. Dėl to šiuo atveju, nekeičiant darbo
sutartyje darbo apmokėjimo sąlygos, nebuvo pagrindo taikyti DK
120 straipsnio 3 dalies, reikalauti kasatorės raštiško sutikimo, taip
pat ją apie tai įspėti (DK 203 straipsnis).
3. Aprašo 27.2.2 punkte nustatyta, kad už
vadovavimą klasei, kurioje yra dvylika ir daugiau mokinių, tarifikuojama
papildomai 3-5 val. Dėl to minimalus mokinių skaičius (dvylika nuo 2008 m.
rugsėjo 1 d.) suponavo pagrindą taikyti minimalų tarifą; mažesnis mokinių
skaičius klasėje nulėmė būtinumą peržiūrėti ir už sąsiuvinių tikrinimą,
vadovavimą klasei, pasirengimą pamokoms kasatorei skirtas tarifikuojamas
valandas. Dėl krūvių perskirstymo buvo svarstyta mokytojų susirinkimo, bet ne
vadovės vienasmeniškai, kaip nepagrįstai teigiama kasaciniame skunde.
4. Ta aplinkybė, kad dėl 34,24 val. darbo
krūvio padarytas įrašas darbo sutartyje nereiškė atsakovo pripažinimo apie
pakeistą darbo sutarties sąlygą dėl darbo apmokėjimo; tai buvo padaryta,
vykdant Valstybinės darbo inspekcijos nurodymą įrašyti į darbo sutartį visus su
darbo krūvio tarifikacija susijusius pakeitimus. Švietimo ir mokslo
ministerijos 2009 m. rugsėjo 22 d. rašte, kuriuo remiasi kasatorė,
išdėstytos aplinkybės saistomos bazinės algos mažinimo ir sumažėjusio darbo
užmokesčio; be to, kasatorės pateikiamas tik kasacinės instancijos teismui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl DK 95 straipsnio
1 dalies, 120 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo
Darbuotojo ir
darbdavio darbo teisiniai santykiai atsiranda, įsigaliojus jų sudarytai darbo
sutarčiai. Darbo sutartis yra jos šalių susitarimas, kuriuo nustatomos
darbdavio ir darbuotojo teisės ir pareigos (DK 93 straipsnis,
94 straipsnio 1 dalis). DK 95 straipsnio 1 dalyje
išvardytos darbo sutarties sąlygos vadinamos būtinosiomis, nes, šalims dėl jų
nesusitarus, laikoma, jog nesudaryta darbo sutarties. Šioje DK straipsnio
normoje nurodytos bendrosios, kiekvienai darbo sutarčiai būtinos, sąlygos; pagal
šio straipsnio 3 dalį šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo
užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.).
Tam tikrų kategorijų darbuotojams, atsižvelgiant į jų teisinį statusą, darbo
pobūdį, darbo apmokėjimo sąlygas nustato specialieji teisės aktai, taip
ribojant darbo sutarties šalių dispozityviškumą.
Nagrinėjamu
atveju apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovas, nustatydamas
kasatorės darbo krūvį pagal švietimo ir mokslo ministro 2008 m. rugpjūčio
4 d. įsakymu Nr. ISAK-2300, 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymu
Nr. ISAK-3545 patvirtintus Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų pedagoginių
darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašus, galiojusius iki 2009 m.
rugsėjo 1 d., nepakeitė darbo sutartimi sulygtų sąlygų, tarp jų – ir
sąlygos dėl darbo užmokesčio. Darydamas tokią išvadą, apeliacinės instancijos
teismas tai tinkamai motyvavo, atsižvelgė į kasacinio teismo nutartyse
išdėstytus teisės taikymo išaiškinimus, nagrinėjant ginčus dėl mokytojų darbo
krūvio ir konkretaus darbo užmokesčio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 13 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje A. Ž. v. Kėdainių rajono Gudžiūnų Pauliaus Rabikausko
pagrindinė mokykla ir kt., bylos Nr. 3K-3-265/2005).
Kasacinis
skundas grindžiamas ta aplinkybe, kad byloje nenustatyta ir neatskleista teisės
akto, kuriame būtų nustatyta darbdavio vienašališka teisė mažinti darbo
valandas, net jeigu tai atliekama, neperžengiant Aprašų nustatytų ribų.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad abiem darbo sutarties šalims – darbdaviui ir
darbuotojui – yra privalomos sąlygos, įtrauktos į darbo sutartį. Šiuo
konkrečiu atveju šalys susitarė, kad darbdavys kasatorei mokės darbo užmokestį
pagal tarifikaciją. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pedagogų
tarifikacija nustatoma kiekvienais mokslo metais. Bylą nagrinėję teismai
aiškinosi pedagogų darbo krūvius ir jų nustatymo pagrįstumą, tarifikacijos
ypatumus ir nenustatė šalių darbo sutarties pažeidimų. Kasatorė nurodo, kad
apie darbo krūvio sumažėjimą nuo 2008 mokslo metų ji įstatymo nustatyta
tvarka nebuvo įspėta, tai atlikta vienašališku mokyklos direktorės sprendimu,
tačiau šiuos kasatorės argumentus teismas tikrino ir nustatė, jog tarifikacijos
klausimai buvo apsvarstyti mokytojų tarybos posėdyje, mokyklos mokytojų
susirinkime (b. l. 24-26), todėl šis kasatorės argumentas atmestinas
kaip nepagrįstas.
DK 120 straipsnyje
reglamentuojamas darbo sutarties sąlygų pakeitimas. Šio straipsnio 3 dalyje
įtvirtinta specialioji norma dėl darbo apmokėjimo sąlygų, nustatytų DK
95 straipsnio 3 dalyje, pakeitimo. Pagal DK 10 straipsnio
1 dalį, sistemiškai aiškinant DK 120 straipsnio 3 dalį,
atsižvelgiant į DK 95 ir 120 straipsnių, reglamentuojančių darbo sutarties
sąlygas ir jų keitimą, sąsajas, laikytina, kad DK 120 straipsnio
3 dalyje nurodyta ne apie bet kokių, o apie darbo sutartyje sutartų darbo
apmokėjimo sąlygų pakeitimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A. P. v. AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija,
bylos Nr. 3K-3-300/2007).
Kasacinio
teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, šiuo konkrečiu atveju šalims sutarus
dėl darbo užmokesčio pagal tarifikaciją, konkretus darbo užmokestis bei darbo
valandų skaičius darbo sutartyje nebuvo nurodytas ir nebuvo detalizuotas. Tai
atitiko šalių valią ir darbo apmokėjimo švietimo įstaigose organizavimo
specifiką, todėl nebuvo teisinio pagrindo reikalauti kasatorės raštiško
sutikimo dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, nes darbo sutartyje įtvirtinta
nuostata dėl darbo apmokėjimo nepakito. Pagal darbo sutartį darbdavys
įsipareigojo mokėti atlyginimą pagal teisės aktais patvirtintą tarifikaciją,
pagal kurios nuostatas kiekvienais mokslo metais formuojamas mokytojų darbo
krūvis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pradinių klasių mokytojo darbo
krūvis kinta priklausomai nuo mokinių skaičiaus klasėje, pagal pedagoginius
mokymo planus skirtų pamokų skaičiaus ir kitų objektyvių aplinkybių. Teismai
nustatė, kad kasatorės darbo krūvis pakito dėl objektyvių priežasčių: ji
išleido ketvirtą klasę ir 2008 m. rugsėjo 1 d. pradėjo mokyti pirmą
klasę. Pagal mokymo planus savaitinės valandos mokant pirmos klasės mokinius
natūraliai sumažėjo, be to, sumažėjo ir mokinių skaičius. Šie objektyvūs
kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama formuojant darbo krūvį, nustatomi teisės
aktais, todėl nepriklauso nuo darbo sutarties šalių valios.
Dėl teismo
šališkumo
Viena iš
tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų
nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši garantija įtvirtinta Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija)
6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio
2 dalyje, taip pat CPK 21 straipsnyje. Konstitucinis Teismas
2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė
teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens
bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių;
teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir
teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo
garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Dėl to
turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti abejonių dėl teisėjo ir teismo
šališkumo. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad visos aplinkybės, sudarančios
pagrindą tiek teisėjui nušalinti, tiek pačiam nusišalinti, turi būti pagrįstos
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2000 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S.
v. B. B., bylos Nr. 3K-3-1074/2000; 2003 m. kovo 5 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. v. R. P., bylos
Nr. 3K-3-279/2003).
Tikrindamas
kasatorės argumentus, ar nebuvo pažeistos jos teisę į nešališką teismą
užtikrinančios teisės normos, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad
kasatorė byloje nėra pateikusi įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti,
jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Kasatorės nurodomas faktas,
kad atsakovo atstovė ir pirmosios instancijos teismo teisėja mokėsi vienoje
vidurinėje mokykloje ir vaikystėje gyveno gretimuose kaimuose, neteikia
pagrindo konstatuoti teisėjos šališkumui nagrinėjant bylą (CPK 65, 66,
68 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorė turėjo nurodyti ir
teisėjos nešališkumo principo pažeidimą įrodančias aplinkybes bei pateikti
atitinkamus įrodymus. Kasatorės nurodytos aplinkybės dėl mokymosi vienoje mokykloje
ir gyvenimą gretimuose kaimuose nekelia abejonių dėl bylą nagrinėjusios
pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumo nagrinėjant bylą, o kasatorės
argumentai grindžiami tik prielaida, jie (argumentai) neįrodė teisėjo
nešališkumo principo pažeidimo fakto.
Remdamasis
išdėstytais motyvais, kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės
instancijos teismas materialiosios ir proceso teisės normas aiškino ir taikė
tinkamai, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista
(CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame
teisme patirta 32,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie
išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį
skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės
(CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92,
93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio
5 dalis).
Nors
atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo priteisti iš kasatorės
bylinėjimosi ir teisinės pagalbos išlaidas, tačiau prie atsiliepimo nepridėta
įrodymų apie atsakovo patirtas išlaidas ir jų dydį, todėl šis atsakovo prašymas
netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
n u t a
r i a :
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 10 d.
nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš
kasatorės M. Š. (duomenys neskelbtini) 32,15 Lt (trisdešimt du
litus 15 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Baranauskas
Gražina Davidonienė
Juozas Šerkšnas