Civilinė byla Nr. 3K-3-113-701/2015

Proceso Nr. 2-55-3-00855-2009-4

Procesinio sprendimo kategorija 41 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Egidijaus Laužiko ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Trasauta“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. P. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Trasauta“ ir uždarajai akcinei bendrovei ,,Danske lizingas“ dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, lizingo sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo bei atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Danske lizingas“ priešieškinį ieškovui I. P. dėl lizingo sutarties vykdymo; tretieji asmenys: valstybės įmonė „Regitra“, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė ,,Metstata“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas I. P. ieškiniu prašė: pripažinti negaliojančia UAB „Sampo banko lizingas“ (dabartinis pavadinimas – UAB ,,Danske lizingas) ir UAB ,,Trasauta“ 2006 m. gruodžio 14 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Pirkimo–pardavimo sutartis) ir taikyti restituciją, įpareigojant UAB ,,Trasauta“ grąžinti UAB ,,Danske lizingas“ 126 800 Lt (36 723,82 Eur), gautų pagal nurodytą sutartį; nutraukti UAB „Sampo banko lizingas“ ir I. P. 2006 m. gruodžio 14 d. finansinio lizingo sutartį (toliau – ir Lizingo sutartis), įpareigojant UAB ,,Danske lizingas“ grąžinti ieškovui 86 171,93 Lt (24 957,12 Eur), sumokėtus pagal nurodytą sutartį.

Ieškovas nurodė, kad 2006 m. gruodžio 14 d. UAB „Sampo banko lizingas“ ir UAB ,,Trasauta“ sudarė Pirkimo–pardavimo sutartį, kuria UAB „Sampo banko lizingas“ iš UAB ,,Trasauta“ nupirko automobilį „VW Touareg“. 2006 m. gruodžio 14 d. UAB „Sampo banko lizingas“ ir I. P. sudarė Lizingo sutartį dėl automobilio lizingo ieškovui. 2009 m. sausio 15 d. ieškovas pateikė automobilį policijai, nes paaiškėjo, kad jis yra vogtas. Automobilis grąžintas Italijos lizingo kompanijai „Ing Lease Italia SPA”. Ieškovo nuomone, kadangi UAB „Trasauta“ pardavė UAB „Sampo banko lizingas“ svetimą automobilį, remiantis CK 6.307 straipsniu sudaryta automobilio Pirkimo–pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia ir taikytina restitucija. Konfiskavus automobilį, ieškovas negali juo naudotis ir vykdyti Lizingo sutartimi prisiimtų pareigų, susijusių su automobilio priežiūra, ieškovo padėtis vykdant Lizingo sutartį tapo neproporcingai blogesnė nei atsakovo UAB „Danske lizingas“, todėl, remdamasis CK 6.204 straipsniu, ieškovas prašė Lizingo sutartį nutraukti ir taikyti restituciją.

Atsakovas UAB ,,Danske lizingas“ pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė: priteisti iš ieškovo I. P. 52 513,93 Lt (15 209,09 Eur) turto likutinę vertę, 100 Lt (28,96 Eur) išlaidų, susijusių su skolos išieškojimu ne teisme, 5 proc. procesines palūkanas. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovas pagal Lizingo sutartį jam turi sumokėti 52 513,93 Lt (15 209,09 Eur) turto likutinę vertę.

Byloje kilo ginčas dėl automobilio pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.307 straipsnio pagrindu (pardavėjui nepriklausančio daikto pardavimas) ir restitucijos taikymo, taip pat dėl lizingo sutarties nutraukimo CK 6.204 straipsnio pagrindu (pasikeitus aplinkybėms, pasikeitė sutartinių įsipareigojimų vykdymas) ir restitucijos taikymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė, atsakovo UAB ,,Danske lizingas“ priešieškinį tenkino visiškai: priteisė iš ieškovo I. P. atsakovui UAB ,,Danske lizingas“ 52 513,93 Lt (15 209,09 Eur) turto likutinės vertės bei 100 Lt (28,96 Eur) išlaidų, susijusių su skolos išieškojimu ne teismo tvarka.

Teismas nurodė, kad pagal CK 6.307 straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą, nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. Iš byloje pateiktų duomenų negalima daryti išvados, kad ginčo sutarties sudarymo metu UAB ,,Trasauta“ žinojo, jog automobilis yra vogtas. Taigi, nėra pagrindo išvadai, jog ginčo sutarties sudarymo metu UAB ,,Trasauta“ nebuvo teisėtas automobilio savininkas. Ieškovui neįrodžius, kad pardavėjas UAB ,,Trasauta“ ginčo sutartimi pardavė jam nepriklausantį daiktą, nėra pagrindo taikyti CK 6.307 straipsnį ir pripažinti negaliojančia Pirkimo–pardavimo sutartį

Dėl Lizingo sutarties teismas nurodė, kad nors CK 6.204 straipsnis suteikia teismui teisę nutraukti šalių sudarytą sutartį, kai vienai šaliai tampa sunkiau vykdyti sutartį negu kitai, tačiau asmuo, reikalaujantis nutraukti sutartį (šiuo atveju – ieškovas), turi įrodyti, kad iš tiesų egzistuoja aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą ieškovo nenaudai. Ieškovas to neįrodė. Nors ieškovas teigia, kad konfiskavus automobilį pablogėjo jo situacija kitos Lizingo sutarties šalies – UAB „Danske lizingas“ – atžvilgiu, tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad UAB „Danske lizingas“ neteko vienintelės Lizingo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonės – automobilio. Be to, ieškovas, pasirinkdamas automobilį, žinojo, kad jis yra naudotas, įvežtas iš Vokietijos, todėl galėjo protingai numatyti, kad niekada Lietuvoje neregistruotas naudotas automobilis gali būti įvežtas neteisėtai. Dėl šios priežasties būtent ieškovas turi prisiimti riziką dėl visų pasekmių, kylančių iš naudoto automobilio įsigijimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkinti: pripažinti negaliojančia Pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją, įpareigojant UAB ,,Trasauta“ grąžinti UAB ,,Danske lizingas“ 126 800 Lt (36 723,82 Eur), gautų pagal šią sutartį; pripažinti negaliojančia Lizingo sutartį, taikyti restituciją, įpareigojant UAB ,,Danske lizingas“ grąžinti I. P. 86 171,93 Lt (24 957,12 Eur).

Teisėjų kolegija nurodė, kad vadovaujantis CK 1.48 straipsnio 1 dalimi aplinkybė, ar UAB „Trasauta“, Vokietijos Federacinėje Respublikoje už 35 800 Lt (10 368,40 Eur) iš firmos „Autolamia“ įsigijusi ginčo transporto priemonę, tapo jos savininku, turi būti nustatoma pagal šios šalies teisę. Pagal Vokietijos Federacinės Respublikos civilinio kodekso §433 1 dalį pardavėjas privalo patvirtinti daiktų nuosavybės teisę ir užtikrinti, kad daiktas yra be daiktinių ir teisinių apribojimų. Byloje neįrodyta, kad UAB „Trasauta“, įsigydama ginčo transporto priemonę iš firmos „Autolamia“, įgijo nuosavybės teisę į transporto priemonę, kurią būtų galėjusi pirkimo–pardavimo sutartimi perleisti UAB „Danske lizingas“. UAB „Trasauta“, kaip ginčo transporto priemonės pardavėjas, neįrodė savo nuosavybės teisės daikto pardavimo momentu. Byloje yra įrodymai, kad UAB „Trasauta“ įsigijo vogtą transporto priemonę, jie paneigia šio atsakovo nuosavybės teisę į automobilį. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad egzistuoja teisinis pagrindas remiantis CK 6.307 straipsnio 1 dalimi Pirkimo–pardavimo sutartį pagal I. P. (valdytojas ir pagal lizingo sutartį – numatomas savininkas (CK 6.227, 6.573 straipsniai) ieškinį pripažinti negaliojančiu bei taikyti restituciją (CK 6.307 straipsnio 1, 3 dalys, 6.323 straipsnio 1 dalis). Atsakovas, automobilį įsigijęs iš kito asmens, turi teisę reikšti jam reikalavimus dėl jo patirtų nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo taikyti CK 6.204 straipsnį, tačiau, nustačiusi, kad Pirkimo–pardavimo ir Lizingo sutarčių dalykas – automobilis „VW Touareg“ – vogtas daiktas, konstatavo niekinio Lizingo sandorio faktą ir šio sandorio negaliojimą pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį bei taikė restituciją. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tokiu atveju nėra pagrindo tenkinti lizingo davėjo priešieškinio reikalavimų dėl lizingo įmokų sumokėjimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas UAB „Trasauta“ kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo dalį dėl ieškinio tenkinimo ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pripažinus Pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia ir sprendžiant dėl restitucijos taikymo, taikytinas ne CK 6.323 straipsnis, kuris reglamentuoja šalių santykius, kai daiktas atiteisiamas iš pirkėjo, tačiau bendrosios restitucijos taikymo taisyklės, nustatytos CK 6.145–6.153 straipsniais. Atsižvelgiant į Pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo aplinkybes, restitucija negali būti taikoma visa apimtimi. Ieškovas brangų automobilį naudojo 2 metus ir 2 mėnesius, iš to turėjo naudos, per tą laiką automobilis nuvertėjo ir nusidėvėjo. Taikant restituciją visa apimtimi ir pareikalavus šalis grąžinti viską, ką jos gavo pagal Pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovo 2 metus trukęs transporto priemonės naudojimas taptų neatlygintiniu, todėl jo padėtis būtų pagerinta, o atsakovo UAB „Trasauta“, kuris būdamas visiškai sąžiningas įsigijo transporto priemonę Vokietijoje savo lėšomis, padėtis taptų blogesnė (CK 6.147 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje siekiant išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą, restitucija visa apimtimi, t. y. grąžinat visą automobilio pirkimo kainą, taikoma, kai transporto priemonės naudojimo laikotarpis sąlygiškai trumpas, kitu atveju restitucija visa apimtimi netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. T. v. G. Ž., bylos Nr. 3K-3-359/2006). Realios galimybės susigrąžinti sumokėtus pinigus iš kaltojo asmens nebuvimas sprendžiant restitucijos taikymo klausimą yra pripažįstamas kliūtimi taikyti restituciją, kai, pavyzdžiui, dėl vienos sandorio šalies nemokumo sumokėtos pinigų sumos susigrąžinti neįmanoma, todėl pritaikius restituciją visa apimtimi, vienos iš šalių padėtis faktiškai pablogėtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Adolfas ir Ko“ v. UAB „Raidaja“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-356/2014).

2. Apeliacinės instancijos teismas sprendė klausimą ne dėl Lizingo sutarties nutraukimo, bet savo iniciatyva, ieškovui nereiškiant tokio reikalavimo, sprendė dėl jos, kaip imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio, pripažinimo negaliojančia bei taikė restituciją. Teismas netaikė CK 6.567 straipsnio 2 dalies, 6.571 straipsnio 3 dalies, 6.573 straipsnio 3 dalies, nustatančių lizingo gavėjo atsakomybę už lizingo objekto ir pardavėjo pasirinkimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Swedbank lizingas“ v. V. K., bylos Nr. 3K-3-413/2012), atitinkamai neįvertino šalių interesų pusiausvyros ir be pagrindo pritaikė restituciją visa apimtimi. Ginčo Lizingo sutartis buvo vykdoma ilgą laikotarpį, ieškovas naudojosi brangia transporto priemone, todėl turėjo būti sprendžiamas klausimas, ar restitucijos taikymas visa apimtimi neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams, užtikrina šalių interesų pusiausvyrą, atsižvelgiama į tai, kad pagal Lizingo sutartį pats lizingo gavėjas buvo atsakingas lizingo davėjui už pasirinkto daikto trūkumus ir jo pardavėją.

Atsakovas UAB „Danske lizingas“ pareiškė prisidėjimą prie UAB „Trasauta“ kasacinio skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Atsakovas UAB „Trasauta“ kasaciniu skundu kelia klausimus dėl imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio pripažinimo negaliojančiu teismo iniciatyva, lizingą reglamentuojančių teisės normų taikymo nagrinėjamoje byloje ir restitucijos apimties, sandorį pripažinus negaliojančiu. Tai teisės klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.

Dėl lizingo sandorio pripažinimo niekiniu ir jo teisinių pasekmių

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, šalių sudarytą Lizingo sutartį pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį pripažinęs negaliojančia kaip imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantį sandorį, peržengė ieškinio reikalavimu apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas, nes ieškovas prašė Lizingo sutartį ne pripažinti negaliojančia, bet ją nutraukti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismas savo iniciatyva konstatuoja, jog sandoris yra niekinis, tik tada, kai šis yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, toks konstatavimas yra būtinas, ginant asmens pažeistas teises ir taikant niekinio sandorio padarinius, ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, nes tokio sandorio negaliojimo pagrindas yra akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. VšĮ ,,Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centras“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-73/2011; 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. J. v. D. M., bylos Nr. 3K-3-95/2012; kt.).

Ieškovas pareiškė ieškinį nagrinėjamoje byloje netekęs automobilio ir sužinojęs apie jo sudaryto lizingo sandorio trūkumus, užkertančius kelią įgyvendinti šiuo sandoriu siektą tikslą – įsigyti automobilį nuosavybėn ir juo naudotis. Praradus tokią galimybę ne dėl ieškovo kaltės, jis, siekdamas, kad pasibaigtų šalių teisiniai santykiai, atsiradę Lizingo sutarties pagrindu, ieškinyje suformulavo reikalavimą nutraukti šią sutartį. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl pagrindo pripažinti Lizingo sutartį negaliojančia ex officio, ne tik nustatė jos prieštaravimą imperatyvioms teisės normos, kurio kasatorius neginčija, bet ir atsižvelgė į ieškovo aiškiai išreikštą faktinį ieškinio pagrindą bei jo reikalavimo esmę ir tuo pagrindu sprendė, kad ieškovo pažeistos subjektinės teisės gali ir turi būti apgintos pripažįstant negaliojančia Lizingo sutartį. Atsižvelgiant į pirmiau išvardytas teisines prielaidas teismui savo iniciatyva sandorį pripažinti negaliojančiu, papildomai pažymėtina, kad šioje byloje niekiniu pripažintas lizingo sandoris yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes nebuvo poreikio rinkti papildomų įrodymų, patvirtinančių sandorio negaliojimo pagrindą, t. y. apeliacinės instancijos teismas, nustatęs ieškovo teisių pažeidimą ir prielaidas jį pašalinti, pagrįstai įgyvendino įstatyme nustatytą pareigą pripažinti negaliojančiu ieškovo teises pažeidžiantį sandorį.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netaikė CK 6.567 straipsnio 2 dalies, 6.571 straipsnio 3 dalies ir 6.573 straipsnio 3 dalies, nustatančių lizingo gavėjo atsakomybę  lizingo davėjui už lizingo objekto ir pardavėjo pasirinkimą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatoriaus nurodytose teisės normose reglamentuojamas atsakomybės paskirstymas lizingo gavėjui ir davėjui už paaiškėjusius daikto – lizingo sutarties dalyko – trūkumus. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad išvardytų teisės normų pagrindu lizingo davėjas neatsako lizingo gavėjui (ieškovui) už automobilio teisinio pobūdžio trūkumus, šio automobilio ir jo pardavėjo parinkimą. Kasatoriaus, kaip pardavėjo, sudariusio automobilio pirkimo–pardavimo sutartį su lizingu davėju, atsakomybei lizingo gavėjo ir davėjo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos neaktualios. Kasatoriaus nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Swedbank lizingas“ v. V. K., bylos Nr. 3K-3-413/2012, išspręstas lizingo gavėjo ir lizingo davėjo ginčas dėl šios sutarties vykdymo ir atsakomybės už nuostolius, atsiradusius paaiškėjus, kad įsigytas automobilis yra vogtas. Nurodytoje byloje teisėjų kolegija pažymėjo, kad kasatorius turėjo teisę visus reikalavimus dėl lizingo dalyko reikšti tiesiogiai pardavėjui, taip pat, derindamas su lizingo davėju, reikalauti nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas savo teises iš esmės gynė būtent nurodytu būdu.

Kasatorius nesutinka su restitucijos taikymu visa apimtimi, teigdamas, kad taip neišlaikoma šalių interesų pusiausvyra, nes iki automobilio paėmimo ieškovas juo naudojosi, iš to turėjo naudos, per tą laiką automobilis nuvertėjo ir nusidėvėjo, todėl ieškovo padėtis būtų pagerinta, o atsakovo UAB „Trasauta“, kuris būdamas visiškai sąžiningas įsigijo transporto priemonę Vokietijoje savo lėšomis, ir nesusigrąžino už automobilį sumokėtų pinigų, padėtis taptų blogesnė.

Pripažinus ginčo sandorius negaliojančiais, teismas vadovaudamasis CK 1.78 straipsnio 5 dalimi privalo ex officio taikyti restituciją. Kadangi ginčo sandorių dalykas – automobilis – grąžintas jo savininkui daiktinės teisės normų pagrindu ir dvišalė restitucija negalima, teismas pagrįstai taikė vienašalę restituciją, įpareigodamas vieną šalį grąžinti kitai šaliai jos sumokėtus pinigus.

Pasisakant dėl kasatoriaus reikalavimo restituciją taikyti ne visa apimtimi, atsižvelgiant į ieškovo gautą naudą naudojant automobilį, pažymėtina, kad teismas nustatė, jog atsakovai (pardavėjas ir lizingo davėjas), nebuvo teisėti daikto (automobilio) savininkai, t. y. buvo tik faktinio jo valdymo perleidėjai, valdę automobilį tam tikrą laikotarpį be teisėto pagrindo. Automobilio perleidimo sandorių pagrindu susiklostė juos sudariusių asmenų prievoliniai teisiniai santykiai. Pripažinus šiuos sandorius negaliojančiais, atsakovai įgijo teisę reikalauti atgręžti prievolių vykdymą, grąžinant tai, kas sandorių pagrindu gauta, t. y. atsakovai turi tik šią prievolinės prigimties reikalavimo teisę. Neturėję teisės perleisti ieškovui automobilį, jie neturi ir teisės ieškovo reikalauti įvykdyti atgręžtinę jo perdavimo prievolę. Negaliojančių sandorių dalyviai, nebuvę sandorių objekto teisėtais savininkais, neįgiję daiktinių teisių į jį, neįgijo ir teisės ginti nurodytas daiktines teises. Dėl to kasatorius neturi teisinio pagrindo reikalauti, kad ieškovas kokia nors forma atsiskaitytų su atsakovais už automobilio naudojimą, iš to gautą naudą. Tokią teisę CK 4.97 straipsnyje nustatyta tvarka gali įgyvendinti tik teisėtas daikto savininkas, kuris nagrinėjamoje byloje šios teisės neįgyvendino. Taikant restituciją ne visa apimtimi, t. y. nepriteisiant visos už automobilį sumokėtų pinigų sumos, bet dalį paliekant jos gavėjams kasatoriaus nurodytu pagrindu – už automobilio naudojimo laikotarpį, atsakovams liekanti pinigų suma iš esmės atliktų ieškovo atsiskaitymo su atsakovais už automobilio naudojimą funkciją. Minėta, kad atsakovai neturi teisės gauti atlyginimą šiuo kasatoriaus nurodytu pagrindu.

Dėl kasatoriaus argumento, kad jo padėtis pablogėtų, mat jis, būdamas visiškai sąžiningas, nesusigrąžino už automobilį sumokėtų pinigų, pažymėtina, jog byloje nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių, kad automobilio pardavėjas neturi realios galimybės susigrąžinti už automobilį sumokėtus pinigus iš jį pardavusio asmens – Vokietijos įmonės. Kasatorius, būdamas verslininkas, pirkimo–pardavimo sandorį su šia įmone sudarė, veikdamas būtent savo verslo – automobilių prekybos – srityje, būtent jam žinomos automobilio pirkimo aplinkybės, pardavėjo pateikta informacija apie automobilį, jis derėjosi su pardavėju, todėl turėjo daugiau galimybių nei ieškovas įvertinti automobilį, jo pardavėją ir galimą riziką. Taigi faktinės aplinkybės nagrinėjamoje byloje skiriasi nuo aplinkybių, nustatytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Adolfas ir Ko“ v. UAB „Raidaja“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-356/2014, kurioje kliūtimi taikyti restituciją visa apimtimi pripažintas sandorio šalies nemokumas, dėl kurio neįmanoma susigrąžinti sumokėtos pinigų sumos. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad automobilio pardavėjas nagrinėjamo ginčo atveju yra verslininkas, šioje byloje nesiremtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. T. v. G. Ž., bylos Nr. 3K-3-359/2006, išdėstytu išaiškinimu dėl restitucijos taikymo tuo atveju, kai abi ginčo šalys buvo fiziniai asmenys.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 10,03 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš UAB „Trasauta“ (j. a. k. 151468436) 10,03 Eur (dešimt Eur 3 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Virgilijus Grabinskas

Egidijus Laužikas

                                                                      Antanas Simniškis