Administracinė byla Nr. eAS-616-575/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02744-2024-8

                Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 24S128225 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir įpareigoti atsakovą skubos tvarka nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 6 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio 8 d. teismui pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą iki įsiteisės teismo sprendimas nagrinėjamoje administracinėje byloje.

Prašyme pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu buvo panaikintas jam išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo iki 2024 m. rugpjūčio 14 d. Pareiškėjas Migracijos departamentui 2024 m. gegužės 18 d. pateikė prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti pagal darbo sutartį. Pareiškėjas nuo 2023 m. rugpjūčio 3 d. vykdo individualią veiklą, taip užsidirbdamas pragyvenimui, o (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su M. T., turinčia galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir kuriai taikoma laikinoji apsauga (pareiškėjo sutuoktinė turi darbą Lietuvoje).

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad pagal skundo pateikimo teismui galiojusią Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 139 straipsnio redakciją, apskundus Migracijos departamento sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, šio sprendimo vykdymas stabdomas. Tačiau 2024 m. liepos 1 d. ši Įstatymo nuostata panaikinta, kas reikštų, kad pareiškėjas, nepaisant fakto, jog Sprendimas apskųstas, yra priverstas palikti Lietuvą.

Pareiškėjas tvirtinto, kad jis turi pragyvenimo šaltinį, surado darbdavį ir ketina dirbti pagal darbo sutartį, kai turima profesija įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą, yra sudaręs santuoką Lietuvoje. Todėl būtinybė išvykti iš Lietuvos sukeltų neigiamas pasekmes ne tik pareiškėjui, bet ir jo sutuoktinei, pažeistų abiejų sutuoktinių teisėtą lūkestį kurti bendrą gyvenimą Lietuvoje. Dėl nurodytų priežasčių būtina taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

II.

Regionų administracinis teismas 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas netenkintinas, nes tai, teismo vertinimu, yra ginčo dalykas. Buvo pažymėta, kad teismas, neišnagrinėjęs šios administracinės bylos, negali konstatuoti, kad ginčijamas Sprendimas yra neteisėtas. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog sprendimas neteisėtas ir atsakovas neturėjo teisės priimti tokį sprendimą, negali būti pagrindu jį stabdyti. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas prašymo nepagrindė įrodymais, todėl nenustatė teisinio pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti Sprendimo vykdymą iki teismo sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo.

Pareiškėjas nurodo, kad jis prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nepasisakė dėl prašomo panaikinti Sprendimo teisėtumo. Prašymas užtikrinti reikalavimą buvo grindžiamas susidariusia situacija, kuomet dėl pasikeitusių Įstatymo nuostatų pareiškėjas, kuris turi teisėtą pragyvenimo šaltinį, moka mokesčius, nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui ir ketina dirbti bei gyventi Lietuvoje, yra priverstas faktiškai nutraukti šeiminius ryšius. Dėl to ir pareiškėjas, ir sutuoktinė patirs didelę neturtinę žalą. Dėl padėties neapibrėžtumo pareiškėjo sutuoktinė (duomenys neskelbtini) (medicininiai dokumentais pridedami). Faktinio šeimos iširimo sukelta neturtinė žala (emocinė trauma) vertintina kaip sunkiai atitaisoma didelė žala.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Migracijos departamentas pažymi, jog sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, nėra sprendžiama dėl skundžiamo administracinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nenurodė, kokia tiksliai jam bus padaryta reali ir neatitaisoma žala, todėl nėra ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, kurioms esant taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjo atskirąjį skundą dalykas – Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės – laikinai sustabdyti Sprendimo vykdymą – taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi šis prašymas sudarė ginčo dalyką, taip pat teismas vertino, kad pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nepagrįstas įrodymais.

Pareiškėjas atskirajame skunde akcentuoja, kad, pasikeitus Įstatymo 139 straipsniui, nesustabdžius Sprendimo vykdymo, pareiškėjas bus priverstas išvykti iš Lietuvos, faktiškai nutraukti santuokinį gyvenimą, o tai jam ir jo sutuoktinei sukels didelę neturtinę žalą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus. Be to, pagal administracinių teismų praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018).

Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas 2024 m. gegužės 23 d. d. priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi duomenys, kuriuos asmuo (t. y. pareiškėjas) pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, taip pat įvertinus tai, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta. Sprendimas grindžiamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė teismo taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikiną sustabdymą, t. y. laikinai stabdyti Sprendimo galiojimą (vykdymą).

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad, pasikeitus teisiniam reguliavimui ir nesustabdžius skundžiamo Sprendimo vykdymo, jis bus priverstas išvykti iš Lietuvos Respublikos, o tai sukels pareiškėjui ir jo sutuoktinei neigiamas pasekmes.

Ankščiau paminėto teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina, kad ABTĮ įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra, būtina sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika.

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pavyzdžiui, pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.).

Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių pobūdį, pareiškėjo argumentus bei bylos medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomoms reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos.

Kaip minėta, administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas. Taip pat akcentuotina, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, nėra sprendžiama dėl skundžiamo individualaus administracinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad nesustabdžius Sprendimo galiojimo (vykdymo), pareiškėjas bus privestas išvykti iš Lietuvos, pareiškėjas ir jo sutuoktinė negalės kurti bendro gyvenimo Lietuvoje, savaime nereiškia, kad nesustabdžius ginčijamo Sprendimo galiojimo, pareiškėjui bus padaryta didelė, neatitaisoma žala.

Įvertinus Sprendimo turinį ir kitus bylos duomenis, konstatuotina, jog pareiškėjo tvirtinimas, kad jis bus priverstas išvykti iš Lietuvos Respublikos, yra hipotetinio pobūdžio. Ginčo dalykas byloje yra Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumas ir pagrįstumas. Byloje nėra įrodymų, kad kompetentinga institucija yra priėmusi sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Tai reiškia, kad pareiškėjo nurodomos pasekmės, kuriomis grindžiama reikalavimo užtikrinimo būtinybė, nėra tiesiogiai susiję su bylos ginčo dalyku. Taigi, šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra tiesiogiai susijęs su ginčo dalyku ir reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo bus ginamos prevenciškai. 

Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nenurodė tokių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas galimų pasekmių aspektu nagrinėjamu atveju būtų susijęs su konkretaus pareiškėjo skundo reikalavimo užtikrinimu. 

Dėl kartu su atskiruoju skundu pareiškėjo pateiktų medicininių dokumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, pagrįstumas ir teisėtumas (ABTĮ 140 str. 1 d., 151 str.), o pareiškėjas pirmosios instancijos teismui neteikė minėtų įrodymų, apeliacinės instancijos teismui teikdamas naujus įrodymus nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, kad jis negalėjo pirmosios instancijos teismui pateikti šių įrodymų. Be to, šių įrodymų pateikimas taip pat nepatvirtina, kad neužtikrinus reikalavimo, pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti, todėl skundžiama nutartis dalis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria: 

Pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Ričardas Piličiauskas

                                        Arūnas Sutkevičius