Civilinė byla Nr. e2A-396-513/2025 Teisminio proceso Nr. 2-43-3-01502-2024-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2.4.2; 1.2.2.4.15; 1.4.2.3; 2.6.10.2.4.2; 3.1.7.6
(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. kovo 27 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Erikos Misiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Budriko“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. L. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Budriko“ dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas S. L., nesutikdamas su Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisijos (toliau – DGK ) 2024 m. birželio 13 d. sprendimu, pareiškė ieškinį prašydamas pripažinti jo atleidimą iš darbo UAB „Budriko” pagal DK 55 straipsnio 1 dalį neteisėtu, grąžinti į buvusį darbą ir priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos, t. y. 2024 m. balandžio 18 d., iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus ir 1 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Tauragės apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškinys patenkintas iš dalies, ieškovo S. L. atleidimas iš darbo UAB „Budriko” 2024 m. balandžio 18 d. pagal DK 55 straipsnio 1 dalį pripažintas neteisėtu ir ieškovas grąžintas į darbą, jam priteistas darbo užmokestis (vidutinis vienos darbo dienos užmokestis – 70,45 Eur) už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos, t. y. 2024 m. balandžio 19 d., iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, S. L. naudai priteistas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas, iš atsakovės UAB „Budriko” valstybės naudai priteista 498,50 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Kita ieškinio dalis atmesta.
3. Teismas nustatė, kad ieškovas UAB „Budriko“ nuo 2018 m. rugsėjo 6 d. dirbo (duomenys neskelbtini), 2024 m. balandžio 18 d. darbo sutartis nutraukta ir ieškovas atleistas iš darbo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu – darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Ieškovas ginčijo darbo sutarties nutraukimą šiuo pagrindu argumentuodamas, kad nebuvo jo valios nutraukti darbo santykius su atsakove, jis buvęs apgautas.
4. Teismas ieškovo nurodytas aplinkybes vertino kaip nuoseklias, logiškas ir įrodytas. Ieškovas nurodė, kad 2024 m. balandžio 18 d. jam buvo poilsio diena, tačiau buvo iškviestas į darbą ir nuvyko pamanęs, kad atsirado skubių darbų, nes kartais taip būdavo. Jo laukė pamainos meistrė, gamybos vadovas ir buhalterė, kurie iš karto pradėjo reikšti pretenzijas, kad jis neva dirbęs be akinių, be ausinių, pažeidęs tvarką, liepė ir skubino pasirašyti atspausdintus popierius, jis pasirašė neskaitęs, nes neturėjo pasiėmęs akinių ir nieko nesuprato. Pasirašius dokumentus jam pasakė, kad yra atleistas iš darbo. Sekančią dieną nuvykus aiškintis situacijos jam buvo pasakyta, kad yra atleistas savo noru, dėl to suprato buvęs apgautas, nes išeiti iš darbo nenorėjo, jam liko 2 metai iki pensijos, todėl kaip tik yra svarbu išsaugoti darbą, įmonėje dirbo virš 5 metų, nebuvo labai juo patenkintas, nes buvo įžeidinėjimų, patyčių, bet išeiti iš darbo prieš pensiją nesiruošė. Teigia išreiškęs norą atšaukti pareiškimą dėl atleidimo, bet jam buvo pasakyta, kad jau yra atleistas ir jokio atšaukimo negali būti, darbdavys atsisakė priimti prašymą dėl atšaukimo. Dėl to prašymą dėl atleidimo atšaukimo parašė namuose ir išsiuntė darbdaviui elektroniniu paštu. Nurodė turėjęs galimybę išeiti į kitą įmonę 2019 metais, tačiau pasiliko dirbti pas atsakovę. Žinojo apie keičiamą darbo laiko režimą, buvo apie tai kalbų įmonėje, jis niekada nesakė, kad nesutiks taip dirbti ir tikrai niekada nesakė, kad išeis iš darbo. Teismas vertino, kad įvykiai vyko būtent taip, kaip nurodė ieškovas, o atsakovės versija, kad susižinojęs apie darbo laiko režimo pakeitimus ieškovas pradėjo elgtis agresyviai, grasinti, pareikalavo iš karto jį atleisti, dėl to administracijos darbuotoja tuoj pat suruošė visus dokumentus, neįtikima. Teismas pažymėjo, kad atsakovės versija neatitinka ieškovo nurodytų aplinkybių, jog likus 2 metams iki pensijos, jis neturėjo ketinimo išeiti iš darbo, taip pat atsakovė niekaip nepakomentavo ieškovo nurodytų aplinkybių dėl neva padarytų darbo tvarkos pažeidimų. Teismas pažymėjo, kad ieškovas sunkiai supranta įstatymus, taisykles, akivaizdu, kad jis yra darbininkas, kuris sugeba dirbti darbus, nereikalaujančius aukštos kvalifikacijos, neturėjo noro nutraukti darbo sutartį ir jo niekaip neišreiškė ir, priešingai atsakovės teiginiams, kad ieškovas norėjo išeiti į kitą darbovietę, iki šiol niekur nedirba. Teismas konstatavo, kad ieškovo atleidimas iš darbo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu yra neteisėtas, nes nebuvo tikrosios ieškovo valios nutraukti darbo santykius, darbdavys padarė neteisėtą poveikį darbuoto valiai, dėl jo kilo pasekmės, kurių ieškovas nepageidavo.
5. Vertindamas atsakovės teiginių, kad ieškovas buvo iškviestas į darbą, kad būtų supažindintas su darbo sąlygų pakeitimais, pagrįstumą, teismas nurodė, kad toks supažindinimas organizuotas pažeidžiant DK nuostatas, nes su siūlomomis pakeisti darbo sutarties sąlygomis darbuotojas turi būti supažindintas ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas tam, kad galėtų apsispręsti, ar sutikti dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis.
6. Teismas nurodė, kad DK 218 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Teismas nurodė, kad ieškovas nekeitė savo reikalavimo ir prašė grąžinti jį į darbą, nurodė manantis, kad galės toliau dirbti, atsakovė teigė, kad dėl ieškovo agresyvaus elgesio paskutinę darbo dieną tolesnis jo darbas įmonėje neįmanomas ir prašė į darbą negrąžinti. Teismas pažymėjo, kad be pačios atsakovės teiginių apie ieškovo neva agresyvų elgesį, byloje apie tai nėra jokių įrodymų, todėl atsakovės teiginius vertino kaip nepagrįstus ir neįrodytus ir netenkino atsakovės prašymo negrąžinti ieškovo į darbą.
7. Teismas nustatė, kad vidutinis vienos darbo dienos ieškovo darbo užmokestis buvo 70,45 Eur, todėl atitinkama suma už laikotarpį nuo 2024 m. balandžio 19 d. iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, turi būti sumokėta ieškovui.
8. Teismas vertino, kad atsakovė grubiai pažeidė darbuotojo teises, neteisėtai atleido iš darbo darbuotoją, kuriam iki pensijos liko vos pora metų, todėl manytina, jog neturtinė žala šiuo atveju darbuotojui yra padaryta ir turi būti atlyginta. Teismas iš dalies patenkino darbuotojo prašymą ir priteisė iš atsakovės 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
9. Atsakovė UAB „Budriko“ (apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
10. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė materialines ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius ir įrodymų vertinimą, dėl to skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas.
11. Nurodo, kad 2024 m. balandžio 17 d., įvertinusi savo veiklos apimtis ir rezultatus, priėmė įsakymą keisti darbo organizavimą bei darbuotojų darbo laiko režimą iš pamaininio darbo į nekintančios trukmės 5 darbo dienų per savaitę darbą. Siekdama supažindinti ieškovą su planuojamomis keisti darbo sąlygomis (darbo laiko režimu), 2024 m. balandžio 18 d. su ieškovu telefonu susisiekė jo pamainos vadovė ir paprašė atvykti į darbovietę. Ieškovui atvykus bendrovės gamybos vadovas, pamainos vadovė ir buhalterė bandė su ieškovu aptarti būsimų darbo sąlygų (darbo laiko režimo) pokyčius, tačiau ieškovas nuo pat atvykimo elgėsi agresyviai, minėjo, jog pereis dirbti į kitą darbovietę, atsakovės konkurentę, pareikalavo nedelsiant paruošti darbo sutarties nutraukimo dokumentus. Siekdama išvengti tolesnio konflikto ir matydama ieškovo nusiteikimą, atsižvelgdama į aiškiai ir nedviprasmiškai išreikštą ieškovo valią, sutiko netaikyti DK 55 straipsnio 1 dalyje numatyto 20 kalendorinių dienų įspėjimo termino ir tą pačią dieną, t. y. 2024 m. balandžio 18 d., nutraukė darbo sutartį ir su ieškovu bei galutinai atsiskaitė. Darbuotojas 2024 m. balandžio 19 d. tiek atvykęs į įmonę, tiek elektroniniu laišku prašė atšaukti darbo sutarties nutraukimą, tačiau jam buvo paaiškinta, kad darbdavys nesutinka to daryti, kadangi darbo sutartis 2024 m. balandžio 18 d. buvo nutraukta ir su ieškovu jau buvo pilnai atsiskaityta.
12. Argumentuoja, kad DGK konstatavo, jog pats ieškovas, 2024 m. balandžio 18 d. pasirašęs prašymą nutraukti darbo sutartį ir tą pačią dieną pasirašęs darbo sutarties nutraukimą, atsisakė teisės į prašymo atšaukimą. DGK sprendime taip pat išaiškino, kad nagrinėjamos bylos atveju nenustatyta, kad ieškovo valios formavimuisi buvo daroma neleistina įtaka.
13. Kategoriškai nesutinka su abstrakčiais ir deklaratyviais teismo sprendimo motyvais, kad ieškovas įrodė, jog ji neteisėtai ir nepagrįstai nutraukė darbo sutartį su juo. Teismas sprendimą priėmė neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių ir remdamasis išimtinai ieškovo pateiktu nenuosekliu ir prieštaringu aplinkybių vertinimu, kuris nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Argumentuoja, jog ieškovas nepaneigė, kad darbo sutartis buvo nutraukta jo paties valia ir iniciatyva.
14. Nurodo, kad darbuotojų darbo laiko režimą planuota keisti nuo 2024 m. balandžio 19 d., o įsakymas dėl darbo laiko režimo pasikeitimo buvo priimtas 2024 m. balandžio 17 d. Ieškovas buvo kviečiamas susipažinti su įsakymu ne darbo dieną ir pats sutiko atvykti sutartu laiku. Pažymi, kad už atvykimą ieškovui atlyginta kaip už visą 8 valandų darbo dieną, nors jis sugaišo tik porą valandų. Asmeniniai pokalbiai organizuoti su kiekvienu darbuotoju, kad būtų galima paaiškinti susidariusią situaciją. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino prieštaringos ieškovo pozicijos neva jis nežinojęs dėl ko kviečiamas į darbą, nors DGK posėdyje tvirtino, kad vyrai darbe kalbėjo, jog ruošiamasi keisti darbo laiko režimą ir vykdamas 2024 m. balandžio 18 d. pas darbdavį manė, kad bus kalbama būtent apie tai. Be to, ieškovas nurodė, kad 2024 m. balandžio 18 d. jį į darbą atvežė žmona, kuri liko jo laukti automobilyje. Akivaizdu, jog ieškovas tą dieną į bendrovę užsuko tik trumpam ir neplanavo ilgai užtrukti (dirbti). Taip pat ieškovas bylą nagrinėjant DGK, teigė, kad pasikarščiavo, todėl paprašė paruošti prašymą išeiti iš darbo. Tuo tarpu bylą nagrinėjant teisme teigė, kad dokumentus dėl darbo sutarties nutraukimo neva pakišo pasirašyti jo pamainos meistrė. Byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantės atstovai kokiu nors būdu vertė ieškovą atlikti veiksmus priešingus jo valiai – grasino, spaudė, gąsdino ar pan. Ieškovas darbo sutarties nutraukimo dokumentus pasirašė pats, savo iniciatyva ir neverčiamas. Taip pat pažymi, kad niekas bendrovėje nėra matęs ieškovo su akiniais ir jis neinformavo, kad jam reikalingi skaitymo akiniai ar pan., todėl neturėjo pagrindo suabejoti ieškovo galimybe perskaityti ir suprasti dokumentų turinį. Pažymi, kad ieškovas neprivalėjo pasirašyti dokumento, kurio negali perskaityti ir suprasti, galėjo pasitarti su automobilyje laukiančia sutuoktine ir pan.
15. Pirmosios instancijos teismas, ignoruodamas byloje esančius rašytinius įrodymus – darbuotojo pasirašytą prašymą nutraukti darbo sutartį ir darbo sutarties nutraukimo įrašą, sprendime konstatuodamas neva darbo sutartis buvo nutraukta neteisėtai dėl darbuotojo pateiktos „logiškos“ pozicijos, neatsižvelgė į darbuotojo ydingus argumentus neva darbdavys jį į darbą išsikvietė siekdamas išimtinai su juo nutraukti darbo santykius, nors objektyviai egzistuojantys faktai ir įrodymai patvirtina, kad tą dieną bendrovė pokalbius dėl darbo sąlygų pakeitimo organizavimo ne tik su ieškovu, bet ir su kitais darbuotojais ir neplanavo nutraukti darbo santykių su ieškovu, o ketino keisti darbo organizavimą.
16. Pažymi, kad darbo santykių metu ieškovas buvo padaręs ne vieną darbo tvarkos ir drausmės pažeidimą, jam fiksuotos pravaikštos, t. y. šiurkštūs darbo pareigų pažeidimai. Taigi, darbdavys ne kartą turėjo priežastį ir galėjo atleisti darbuotoją iš darbo, tačiau tokia galimybe nesinaudojo, nes nebuvo tendencingai nusiteikęs prieš ieškovą ir neturėjo intencijos jį atleisti.
17. Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovo ieškinį ir pripažino darbo sutarties nutraukimą neteisėtu remdamasis tik abstrakčiais ieškovo teiginiais ir nepaisydamas to, kad ieškovas neįgyvendino savo procesinės pareigos įrodyti, kad darbo sutarties nutraukimas neatitiko tikrosios ieškovo valios. Pažymi, kad darbuotojas ne tik darbdavio neverčiamas, bet net darbdaviui nesvarsčius darbo santykių nutraukimo galimybės, pats savo laisva valia išreiškė norą nedelsiant nutraukti darbo sutartį. Net sekančią po atleidimo dieną rašytame pareiškime dėl prašymo atšaukti pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo ieškovas nurodė, kad savo iniciatyva pasirašė prašymą nutraukti darbo sutartį. Pažymi, jog aplinkybė, kad darbuotojas pasirašė darbdavio atspausdintą prašymą nutraukti darbo sutartį, nėra pagrindas savaime konstatuoti darbuotojo valios nutraukti darbo santykius nebuvimą ar darbdavio neteisėtą įtaką.
18. Taip pat argumentuoja, kad ieškovas neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų, jam nepagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas, t. y. ieškovas neįrodė, kad su juo darbo sutartis buvo nutraukta dėl bendrovės kaltės ir kad jis dėl tokio neva neteisėto atleidimo patyrė kokią nors žalą. Darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta teisėtai ir pagrįstai, nesant jokios bendrovės kaltės, atsižvelgiant į paties darbuotojo išreikštą valią nutraukti darbo sutartį. Be to, vien tik formalių pareiškimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais objektyviais įrodymais. Taip pat ieškovui nepagrįstai priteista kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką.
19. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai grąžino ieškovą į buvusį darbą. DK 218 straipsnio 2 ir 4 dalyse įtvirtinti alternatyvūs darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdai ir bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko. Atleidimo iš darbo bylą nagrinėjanti darbo ginčų komisija ar teismas, net ir nustatę atleidimo iš darbo neteisėtumą, priima sprendimą negrąžinti darbuotojo į darbą, jeigu to prašo darbdavys. Teigia, kad prašė pirmosios instancijos teismo negrąžinti ieškovo į darbą, prašymą grindė priežastimis, susijusiomis su ieškovo savybėmis ir charakteristika, t. y. kad ieškovas elgėsi konfliktiškai, grasino kolegoms, vartojo necenzūrinę leksiką, be to, anksčiau ne kartą buvo padaręs darbo pareigų pažeidimus. Darbdavio vertinimu, jis nebegali pasitikėti ieškovu kaip lojaliu darbuotoju. Pirmosios instancijos teismas į šį prašymą neatsižvelgė ir jo nevertino.
20. Ieškovas S. L. atsiliepimu su atsakovės apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
21. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o atsakovė apeliaciniame skunde iškreipia ir neteisingai nurodo faktines bylos aplinkybes. Laikosi savo paaiškinimų, išdėstytų pirmosios instancijos teismui, nurodo žinojęs, kad įmonėje bus keičiamas darbo režimas, apie tai buvo kalbų, jis nesakė, kad nesutinka dirbti pakeistu režimu ir juo labiau nesakė, kad išeis iš darbo, nes iki pensijos jam belikę 2 metai. Jokios kalbos apie jo išėjimą į kitą įmonę nebuvo, jis neketino niekur išeiti, turėjo galimybę pakeisti darbą 2019 m., bet pasiliko dirbti pas atsakovę, o po atleidimo iš darbo yra registruotas Užimtumo tarnyboje kaip ieškantis darbo asmuo.
22. Mano, kad atsakovės pateikto 2024 m. balandžio 17 d. įsakymo apie darbo sąlygų pakeitimus jo atleidimo metu, t. y. 2024 m. balandžio 18 d., nebuvo, toks įsakymas nebuvo pateiktas Darbo ginčų komisijai. Bet kuriuo atveju jis su tokiu įsakymu nesupažindintas. Pažymi, jog pagal DK 45 straipsnį sutikimui ar nesutikimui dirbti pakeistomis darbo sąlygomis išreikšti darbdavys turi suteikti ne trumpesnį kaip 5 dienų terminą, o byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jam iš viso buvo pasiūlyta dirbti pakeistomis sąlygomis ir kad jis atsisakė.
23. Sutinka, kad gal nėra itin raštingas ir gebantis itin aiškiai dėstyti mintis, bet nurodo, kad nė vienas iš kvalifikuotų ir raštingų, išsilavinusių atsakovės atstovų, parengusių jo atleidimo dokumentus ir dalyvavusių pokalbyje su juo, taip pat negalėjo aiškiai ir išsamiai paaiškinti visų jo iškvietimo 2024 m. balandžio 18 d. į darbą aplinkybių, nuosekliai atsakyti į klausimus. Teigia, jog sunku patikėti atsakovės versija, kad kviečiamas pasirašyti darbo sutarties sąlygų pakeitimo žmogus, ypač kai keičiasi tik darbo režimas, o ne kitos sąlygos, be jokių priežasčių pareiškė, kad nori kuo greičiau išeiti iš darbo ir dar pradėjo „šmeižti“ gamybos vadovą, kuris, beje, teismo posėdžio metu patvirtino iš ieškovo anksčiau niekada jokios agresijos, grasinimų ar įžeidinėjimų negirdėjęs.
24. Nurodo, kad nutraukiant darbo sutartį darbuotojo pareiškimu DK 55 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu svarbi yra tikroji darbuotojo valia, kuri nebūtų inicijuota darbdavio ar paveikta neleistino įtakos, psichologinio poveikio. T. y. darbuotojo valia dėl darbo sutarties nutraukimo turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos. Nesutinka su apeliantės teiginiais, kad neįrodė, jog darbo sutarties nutraukimas neatitiko jo tikrosios valios. Visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir ypač tai, kad sužinojęs, jog yra atleistas neva savo noru, kitą dieną teikė darbdaviui pareiškimą siekdamas atšaukti prašymą atleisti iš darbo, pirmosios instancijos teismui leido padaryti pagrįstą ir teisingą išvadą, kad nėra teisinio pagrindo netikėti jo paaiškinimais ir kad būtent darbdavys padarė poveikį, dėl kurio kilo darbuotojo nepageidautos pasekmės.
25. Atsakovė apgaule privertė jį pasirašyti prašymą atleisti iš darbo, vien tik tokiu elgesiu jį pažemino ir įžeidė, o jo amžiuje rasti darbą beveik neįmanoma, tai turi tiesioginę įtaką ir jo būsimos senatvės pensijos dydžiui. Žinoma, kad patyrė išgyvenimus ir jaudinasi dėl savo ateities, jautėsi kaip išmestas nereikalingas daiktas ir patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 1000 Eur, nors pirmosios instancijos teismas priteisė 500 Eur.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
27. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
28. Apeliantė UAB „Budriko“ 2025 m. vasario 21 d. pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą iki byla dėl papildomo sprendimo bus perduota teismui ir išspręstas bylų sujungimo klausimas. Nurodė, kad Tauragės miesto apylinkės teismas 2025 m. vasario 11 d. civilinėje byloje priėmė papildomą sprendimą, kuriuo tenkino Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl papildomų bylinėjimosi išlaidų priteisimo valstybės naudai. UAB „Budriko“ 2025 m. vasario 18 d. padavė apeliacinį skundą dėl papildomo sprendimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo atidėti bylos nagrinėjimą, nes bus užvilkintas apeliacinis procesas, o papildomo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas gali būti išnagrinėtas atskiroje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje, tuo niekaip nėra apribojamos apeliantės teisės.
29. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovo ieškinys, jo atleidimas iš darbo pagal DK 55 straipsnio 1 dalį pripažintas neteisėtu ir ieškovas grąžintas į darbą, jam priteistas darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką ir 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas, teisėtumo ir pagrįstumo. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes, pagrįstai pripažino ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, tačiau teisėjų kolegija pritaria atsakovės argumentams, kad nėra teisinio pagrindo grąžinti ieškovą į darbą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.
30. Nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė UAB „Budriko“ 2018 m. rugsėjo 5 d. sudarė darbo sutartį ir ieškovas nuo 2018 m. rugsėjo 6 d. dirbo (duomenys neskelbtini), o 2024 m. balandžio 18 d. darbo sutartis nutraukta, ieškovas atleistas iš darbo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu – darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Ieškovas argumentavo ir įrodinėjo, kad atleidimas iš darbo neatitiko jo tikrosios valios, jis neketino išeiti iš darbo savo noru.
31. DK 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neterminuota darbo sutartis ir terminuota darbo sutartis gali būti nutrauktos darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš dvidešimt kalendorinių dienų, išskyrus atvejus, kai darbdavys sutinka įspėjimo terminą trumpinti ar jo netaikyti. Darbuotojas turi teisę atšaukti pareiškimą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jo padavimo dienos, išskyrus atvejus, kai darbo sutartis jau nutraukta. Vėliau jis gali atšaukti pareiškimą tik su darbdavio sutikimu (DK 55 straipsnio 2 dalis). Darbuotojo pareiškimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytą atvejį, ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą (DK 55 straipsnio 3 dalis).
32. Aiškindamas ir taikydamas DK 55 straipsnio normas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad darbuotojo pareiškime turi būti nurodyta pareiškimo surašymo diena, pageidaujama darbo santykių nutraukimo data, kadangi tai svarbu sprendžiant, ar laikytasi darbdavio įspėjimo terminų. Pareiškime gali būti nurodomos ir kitos aplinkybės (pavyzdžiui, konkretus DK straipsnis, kurio pagrindu darbuotojas prašo jį atleisti, arba priežastys, dėl kurių darbuotojas pageidauja nutraukti darbo sutartį), iš kurių būtų galima spręsti, kokiu konkrečiu pagrindu darbuotojas siekia būti atleistas. Pareiškime išdėstyta darbuotojo valia patvirtinama jo parašu. Svarbu, kad darbuotojo pareiškimas atitiktų jo tikrąją valią, nebūtų darbdavio inicijuotas, pateiktas dėl psichologinio poveikio ar dėl kitos neleistinos įtakos, kuri suprantama kaip teisei priešingas darbdavio kišimasis į darbuotojo valios formavimąsi. Dėl to, ar buvo darbuotojo tikroji valia nutraukti darbo santykius, sprendžiama iš darbuotojo valios pareiškimo aplinkybių, formos ir kitų konkrečiai bylai svarbių duomenų. Taigi, darbuotojo valia dėl darbo santykių atsisakymo turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-248/2020).
33. Aptariamu atveju, apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo poziciją dėl ieškovo atleidimo iš darbo pagal DK 55 straipsnio 1 dalį pripažinimo neteisėtu, teismui nustačius, kad tikroji darbuotojo (ieškovo) valia nutraukti darbo santykius visgi išreikšta nebuvo. Šiame kontekste apeliantė be kita ko kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą.
34. Spręsdama dėl įrodymų vertinimo tinkamumo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-684/2020). Be paminėtų bendrųjų nuostatų, pažymėtina, kad darbo bylose įrodinėjimo procesui būdingi tam tikri ypatumai. Vienas iš tokių ypatumų, būdingų darbo byloms, yra susijęs su įrodinėjimo naštos paskirstymu: įprastų ginčo teisenos bylų atvejais įrodinėjimo, kad egzistuoja pagrindas reikalaujamu būdu apginti galbūt pažeistas subjektines teises, pareiga, kaip minėta, tenka asmeniui, pareiškusiam atitinkamą materialųjį subjektinį reikalavimą (CPK 12 ir 178 straipsniai), o darbo bylų, pradėtų darbuotojo iniciatyva, atvejais įrodinėjimo našta paskirstoma kitaip – pavyzdžiui, darbuotojui teismine tvarka ginčijant jo atleidimą iš darbo, ne darbuotojui, kuris reiškiamu ieškiniu siekia apginti savo galbūt pažeistas subjektines teises, tenka pareiga įrodinėti, kad nebuvo pagrindo atleisti jį iš darbo, o darbdaviui, kuris priėmė sprendimą atleisti darbuotoją iš darbo, tenka pareiga įrodinėti, kad egzistavo įstatymo nustatytas pagrindas nutraukti darbo teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-248/2017; 2018 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-285-1075/2018). O štai faktą, kad darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas, kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2013; 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2014). Kartu pastebėtina, kad nors šie išaiškinimai buvo pateikti, taikant ir aiškinant 2002 m. DK, tačiau teisiniam reglamentavimui minėtame ir šiuo metu galiojančiame darbo kodeksuose iš esmės nesiskiriant, jais gali būti remiamasi ir taikant nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusį DK (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-248/2020).
35. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir byloje nekilo ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog ieškovas 2024 m. balandžio 18 d., kuri jam buvo ne darbo diena, buvo iškviestas į darbą, kur jį pasitiko meistrė, gamybos vadovas ir buhalterė. Atsakovė teigė, jog poreikis iškviesti ieškovą į darbą jo laisvą dieną kilo dėl to, kad nuo sekančios dienos, t. y. nuo 2024 m. balandžio 19 d., buvo keičiamas įmonės darbuotojų darbo laikas, o ieškovas pripažino iš kitų darbuotojų girdėjęs kalbas apie tai, įmonėje ketinama keisti darbo laiką, tačiau nurodė, jog telefonu paskambinusi meistrė jam nepaaiškino, dėl ko konkrečiai jis yra kviečiamas atvykti į darbą laisvą dieną. Tiek ieškovas paaiškino, tiek pačios atsakovės atstovė nagrinėjant bylą Darbo ginčų komisijos posėdyje pripažino, kad iškvietę ieškovą į darbą gamybos vadovai iš pradžių kalbėjo apie jo darbo kokybę ir kultūrą, tai, kad ieškovas atsisakydavo dėvėti asmens apsaugos priemones, kaip ir nurodė pats ieškovas – „akinukus, ausines“, dėl to kildavo konfliktų, nes darbdavys nenorėjo prisiimti ieškovo sveikatos sužalojimo rizikos. Taigi pačios atsakovės atstovės paaiškinimai, išsakyti Darbo ginčų komisijos posėdyje, patvirtina ir ieškovo dėstomas aplinkybes, kad 2024 m. balandžio 18 d. nuvykęs į darbą jis išgirdo priekaištus dėl to, jog darbo metu nedėvi apsauginių akinių ir ausinių. Darbo ginčų komisijos posėdyje atsakovės atstovė taip pat nurodė, jog susitikimo metu išsakant priekaištus darbuotojui su juo kilo konfliktas, kuris vis gilėjo, galiausiai ieškovas meistrę, gamybos vadovą ir buhalterę pradėjo koneveikti necenzūriniais žodžiais, įžeidinėti ir grasinti, taip pat ir fiziniu susidorojimu, į šiuos darbdavio atstovės paaiškinimus ieškovas replikavo „bet jeigu jie mane puolė“. Taigi, Darbo ginčų komisijos posėdžio garso įraše (DK 231 straipsnio 5 dalis) užfiksuotos aplinkybės patvirtina 2024 m. balandžio 18 d. kilusį šalių konfliktą ir atsižvelgiant į šalių procesiniuose dokumentuose dėstomas aplinkybes, yra prielaida daryti išvadą, jog apie darbo sutarties sąlygų pakeitimą 2024 m. balandžio 18 d. su ieškovu vis dėlto nebuvo kalbama, nes dar nepradėjus apie tai kalbėti kilo konfliktas. Darbo ginčų komisijos apklausta atsakovės buhalterė paaiškino, jog ieškovas karščiavosi vis labiau, sakė „negaišinkit mano laiko“, liepė skubiai atnešti prašymą išeiti iš darbo, ji paaiškino iš ieškovo elgesio supratusi, kad ieškovas eina darbintis kitur, todėl atnešė prašymą atleisti iš darbo, kuriame ieškovas pats įrašė savo vardą, pavardę ir pasirašė, taip pat pasirašė darbo sutarties nutraukimą. Byloje esantys įrodymai ir ieškovo sutuoktinės Darbo ginčų komisijos posėdžio metu pateiktas ir išklausytas garso įrašas patvirtina, jog sekančią dieną po atleidimo, 2024 m. balandžio 19 d., ieškovas su sutuoktine nuvyko pas darbdavį, norėjo atšaukti savo prašymą atleisti jį iš darbo, kalbėjo su įmonėje taip pat dirbančiu direktoriaus sūnumi, tačiau jis paaiškino, kad prašymas nebegali būti atšauktas, nes ieškovas jau yra atleistas iš darbo, apie atleidimą pranešta Sodrai, su ieškovu atsiskaityta. Aptartame garso įraše girdėti, kaip ieškovas sako „aš esu sveiko proto, vakar buvau nesveiko proto“. Taigi tiek Darbo ginčų komisijos posėdžio metu, tiek Komisijai pateiktame garso įraše užfiksuotų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad ieškovas 2024 m. balandžio 18 d. iš tiesų pasikarščiavo, neadekvačiai reagavo, konstruktyvus pokalbis neįvyko, o visa konfliktinė situacija lėmė teisines pasekmes – skubotą ieškovo atleidimą iš darbo savo noru.
36. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria ieškovo pozicijai, kad tokios pasekmės iš tikrųjų nebuvo jo pageidautos. Ieškovas tiek Darbo ginčų komisijoje, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir atsiliepime į apeliacinį skundą laikėsi nuoseklios pozicijos, kad neturėjo valios išeiti iš darbo, juo labiau, savo noru, priešingai, tokio noro neturėjo, nes iki senatvės pensijos amžiaus jam buvo likę dveji metai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl tikrosios ieškovo valios vertintina faktinių aplinkybių, ieškovo gebėjimų, išsilavinimo ir kilusios situacijos visuma. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovo išsilavinimas yra vidurinis, jis yra ne itin raštingas, o Darbo ginčų komisijos ir pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašai patvirtina, kad kontaktas su ieškovu labai sudėtingas, apsunkintas, jis negeba nuosekliai atsakyti į klausimus, nesuvokia jų esmės, yra susitelkęs į save ir dėsto jam pačiam svarbias aplinkybes, kurios nebūtinai susijusios su ginčo esme. Darbo ginčų komisijoje paaiškinimus davė ieškovo sutuoktinė, kuri ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu kartais jam pakartodavo teismo klausimus ir sufleravo atsakymus į juos. Iš garso įrašų susidaro įspūdis, kad ieškovas iš tiesų iki galo nesuvokia situacijos, supranta, kad yra atleistas iš darbo, bet negali paaiškinti, kaip tai įvyko, nežino, kokius dokumentus ir kodėl pasirašė, „gal kažką dėl atostogų“, nežino, kokį skundą ir dėl ko teikė Darbo ginčų komisijai, nes visus reikalus tvarkė sutuoktinė. Teisėjų kolegijos vertinimu, darbdavys per ne vienerius darbo metus neabejotinai pažinęs ieškovą ir žinojęs jo būdo bruožus bei gebėjimus, iš esmės pasinaudojo staiga kilusia situacija, pripažino, kad ieškovas nebuvo labai priimtinas ir pavyzdingas darbuotojas, byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovui ne kartą buvo fiksuotos pravaikštos, prašoma pateikti paaiškinimus dėl darbo drausmės pažeidimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, darbdavys, kuriam taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, neabejotinai žinantis apie darbuotojo sunkumus suvokti pasirašomus dokumentus ir jų sukeliamas teisines pasekmes, atsižvelgęs staiga konflikto metu kilusią į nestabilią emocinę darbuotojo būseną, elgdamasis sąžiningai ir rūpestingai tokiu atveju suteiktų darbuotojui DK 55 straipsnio 2 dalyje numatytą galimybę tris darbo dienas ramiai apsvarstyti galbūt pasikarščiavus ir iki galo nesuvokiant pasirašytą prašymą atleisti iš darbo savo noru, o neskubėtų iš karto forminti darbo sutarties nutraukimą užsitikrindamas, kad darbuotojas būtų nedelsiant atleistas iš darbo. Pažymėtina ir tai, kad nors atsakovė argumentavo, jog neturėjo jokio ketinimo atleisti darbuotoją iš darbo, tačiau vis dėlto jį atleidusi nesvarstė ir neketino darbuotojo priimti atgal. Pati atsakovės atstovė patvirtino ir byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad darbdavys nebenorėjo ieškovo priimti į darbą, tokios galimybės nebesvarstė ir laikėsi pozicijos, jog darbuotojas nebegali būti grąžintas į darbą, nes yra prarastas pasitikėjimas juo. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad darbuotojas neturėjo iš anksto apgalvotos ir laisvai susiformavusios valios išeiti iš darbo savo noru. Priešingai, byloje esančių įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą išvadai, kad tokia valia darbuotojui kilo staiga, pasikarščiavus ir neapgalvotai, konfliktinės situacijos metu, galėjo būti išprovokuota darbdavio atstovų išsakytų priekaištų dėl darbo drausmės ir asmeninių apsaugos priemonių naudojimo, tinkamai neįvertinus ir iki galo nesuvokiant kilsiančių teisinių pasekmių, o darbdavys pasinaudojo susiklosčiusia situacija ir atleido jam nelabai priimtiną darbuotoją. Išvadą, kad nebuvo tikrosios ieškovo valios išeiti iš darbo savo noru, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina ir aplinkybių visuma, jog ieškovui atleidimo metu iki senatvės pensijos amžiaus buvo likę šiek tiek mažiau nei dveji metai, nuosekli darbuotojo pozicija, kad neketino išeiti iš darbo, o, priešingai, tikėjosi dirbti dar dvejus metus iki senatvės pensijos amžiaus, sekančią dieną aktyviai siekė atšaukti savo prašymą atleisti jį iš darbo savo noru, vyko pas darbdavį su tokiu prašymu ir siuntė jį darbdaviui elektroniniu paštu, tai, kad po atleidimo ieškovas neįsidarbino ir buvo registruotas Užimtumo tarnyboje, taip pat ne itin didelis ieškovo raštingumas ir sunkumas suvokti galinčias kilti neapgalvotų, neadekvačių veiksmų teisines pasekmes. Taigi konstatuotina, kad yra pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovo pasirašytas prašymas jį atleisti iš darbo savo noru ir iš karto pasirašytas darbo sutarties nutraukimas neatspindi tikrosios ieškovo valios.
37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nepagrįstas apeliantės argumentas, kad pats ieškovas, 2024 m. balandžio 18 d. pasirašęs prašymą nutraukti darbo sutartį ir tą pačią dieną pasirašęs darbo sutarties nutraukimą, atsisakė teisės į prašymo atšaukimą pagal DK 55 straipsnio 2 dalį. Visų pirma, atsakovė, nedelsdama įforminusi darbo sutarties nutraukimą, savo itin skubiais veiksmais sukūrė tokią situaciją, kad ieškovas nebegalėtų atšaukti darbo sutarties nutraukimo. Antra, net ir nutraukus darbo sutartį nėra draudžiama ginčyti tokio nutraukimo teisėtumą, nes kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis) ir atsisakymas teisės kreiptis į teismą negalioja (CPK 5 straipsnio 2 dalis).
38. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nustačius, kad nagrinėjamoje situacijoje tikrosios ieškovo valios nutraukti darbo sutartį su atsakove pagal DK 55 straipsnio 1 dalį nebuvo, ieškovas išeiti iš darbo savo noru neketino, ieškovo atleidimas iš darbo minėtu pagrindu buvo pagrįstai pripažintinas neteisėtu.
39. Pagal DK nuostatas pripažinus, kad darbuotojas iš darbo atleistas neteisėtai, jis gali būti arba grąžintas į darbą, arba, esant DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytiems pagrindams, jo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu ir laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčą nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (DK 218 straipsnio 2–4, 6 dalys). Pagal DK 218 straipsnio 4 dalį jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.
40. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo reikalavimą ir grąžino jį į darbą, tačiau, pažymėtina, jog nenukreipė šios sprendimo dalies vykdyti skubiai, o atsakovė atsisakė priimti ieškovą į darbą, kol neįsiteisėjo teismo sprendimas. Grąžindamas ieškovą į darbą pirmosios instancijos teismas rėmėsi iš esmės tokia ieškovo valia. Tuo tarpu atsakovė pirmosios instancijos teismo prašė ieškovo į darbą negrąžinti ir apeliaciniu skundu ginčija šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovas grąžintas į darbą. Apeliantės teigimu, ji yra praradusi pasitikėjimą ieškovu kaip lojaliu darbuotoju, jis, kaip darbuotojas, atsakovei nebėra priimtinas.
41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019). Pagal nurodytą DK 218 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą darbuotojo, atleisto iš darbo be teisėto pagrindo arba pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, pažeistas teises darbo ginčus nagrinėjantis organas apgina taikydamas DK 218 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytus alternatyvius gynimo būdus. Kiekvienoje byloje taikytinas pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdas parenkamas, atsižvelgiant į joje nustatytas konkrečias bylos faktines aplinkybes. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pritaikė neteisingą pažeistų teisių gynimo būdą – grąžino ieškovą į darbą, nors ji prašė to nedaryti, t. y. siekė pasinaudoti DK 218 straipsnio 4 dalies nuostata dėl atleisto darbuotojo negrąžinimo į darbą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės prašymą ieškovo negrąžinti į darbą, taip pat aplinkybę, kad tarp ginčo šalių susiklostė konfliktiniai santykiai ir ieškovui galėtų būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti bei ateityje kilti nauji ginčai ir teisminiai procesai, sprendžia, jog yra teisinis pagrindas taikyti DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdus. Taigi laikytina, kad ieškovo darbo sutartis yra nutraukta šios apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dieną, t. y. 2025 m. kovo 27 d. (DK 218 straipsnio 6 dalis) ir yra teisinis pagrindas priteisti ieškovui dviejų vidutinių jo darbo užmokesčių dydžio kompensaciją, nes ieškovas įmonėje dirbo nepilnus šešerius metus (nuo 2018 m. rugsėjo 6 d. iki 2024 m. balandžio 18 d.). Šiuo atveju, įvertinus tai, kad ieškovo priverstinė pravaikšta tęsiasi beveik metus laiko, vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 dalimi, jam priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2024 m. balandžio 18 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, t. y. ne ilgiau kaip iki 2025 m. balandžio 18 d.
42. Atsakovės pateiktais duomenimis vienos dienos ieškovo vidutinis darbo užmokestis buvo 70,45 Eur neatskaičius mokesčių. Nuo 2022 m. vasario 1 d. šalių sudaryta darbo sutartis buvo pakeista ir nustatyta 12 val. ieškovo darbo dienos norma, 48 val. per savaitę, dirbama kintančiu darbo dienos režimu. Taigi, ieškovas per savaitę turėjo dirbti 4 dienas po 12 val. Nuo neteisėto ieškovo atleidimo 2024 m. balandžio 18 d. iki šios apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dienos (2025 m. kovo 27 d.) susidaro lygiai 49 ieškovo priverstinės pravaikštos savaitės, kurias padauginus iš 4 darbo dienų savaitės ir iš 70,45 Eur vidutinio ieškovo darbo dienos užmokesčio susidaro 13 808,20 Eur (neatskaičius mokesčių) ieškovui priteistina kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2025 m. kovo 27 d.) ir po 70,45 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną paskesnę darbo dieną (nuo 2025 m. kovo 28 d.), taikant 4 darbo dienų savaitės grafiką, iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, t. y. ne ilgiau kaip iki 2025 m. balandžio 18 d.
43. Ieškovui taip pat priteistina dviejų vidutinių jo darbo užmokesčių dydžio kompensacija, laikant, kad metuose yra 365 dienos arba 52,1 savaičių, jas padalijus iš 12 mėnesių susidarytų vidutiniškai 4,345 savaitės per mėnesį (8,69 savaitės per du mėnesius). Imant 4 darbo dienų savaitę susidaro 34,76 darbo dienų, jas padauginus iš 70,45 Eur ieškovo vidutinio darbo dienos užmokesčio susidaro 2 448,84 Eur (neatskaičius mokesčių) ieškovui priteistina kompensacija negrąžinus jo į darbą.
44. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas, taikomas tada, jeigu nustatomos būtinosios atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, dėl neteisėtos veikos patirta neturtinė žala, priežastinis neteisėtos veikos ir neturtinės žalos ryšys, kaltė. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad darbo teisiniuose santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais, pavyzdžiui, kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, neteisėtai perkeliamas į kitą darbą, jam neteisingai paskiriama drausminė nuobauda, paskleista informacija apie darbuotoją, nesusijusi su jo darbo savybėmis, ir pan.; tai gali būti tiek asmens fizinis skausmas, tiek dvasiniai išgyvenimai (tiek lydintys fizinį skausmą, tiek savarankiški), nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020). Asmens darbo veikla yra ta gyvenimo sritis, nuo kurios priklauso asmens ir jo šeimos gerovė, socialinis vertinimas, galimybė save realizuoti, užsitikrinti socialinį stabilumą, todėl šių vertybių pažeidimas gali sukelti asmeniui stiprų netikrumo, nepasitikėjimo jausmą, didelius išgyvenimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-943/2021). Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį darbuotojų teisių pažeidimo bylose, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų, teismų vertinamos tokios reikšmingos darbo santykius apibūdinančios aplinkybės kaip darbo santykių trukmė, turėtos darbuotojo nuobaudos, teisių pažeidimo aplinkybės ir padariniai, teismo taikytos kitos pažeistų teisių gynimo priemonės, jų pakankamumas pažeistoms teisėms atkurti ir kt. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018, 2024 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-701/2024).
45. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš dalies patenkino ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo ir priteisė 500 Eur konstatavęs, jog atsakovė grubiai pažeidė darbuotojo teises, neteisėtai atleido iš darbo darbuotoją, kuriam iki pensijos liko vos pora metų. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal DK nuostatas tokie darbuotojai, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus yra likę keleri metai, kaip tik turi didesnę apsaugą lyginant su kitais darbuotojais (pavyzdžiui, DK 57 straipsnio 3 dalies 4 punktas, 7 dalis). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamoje situacijoje dėl konstatuotų atsakovės neteisėtų veiksmų, neteisėto ieškovo atleidimo iš darbo nustatytų aplinkybių kontekste, ieškovas neabejotinai patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, netikrumo jausmą dėl tolesnės savo ateities. Pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad yra nustatytos visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos ir pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis yra protingas, sąžiningas ir adekvatus ieškovo neigiamiems išgyvenimams ir patirčiai kompensuoti.
46. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje esančių faktinių aplinkybių visumos, netinkamai vertino įrodymus. Apeliaciniu skundu apeliantė iš esmės tik kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus bei jų pagrindu padarytas išvadas, tačiau apeliantė nenurodo, kuo pasireiškė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas (įrodymų įrodomoji reikšmė, patikimumas, pakankamumas, leistinumas, prieštaringumas, sąsajumas ar kt.). Vien tai, jog byloje dalyvaujantis asmuo nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, įrodymus interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2022).
47. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312-314, 320 straipsniai). Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis) ar kad jie iš viso nevertinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, t. y. rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas iš darbo pagal DK 55 straipsnio 1 dalį atleistas neteisėtai, tačiau nepagrįstai grąžino ieškovą į darbą. Dėl to ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina, taikytinas alternatyvus darbuotojo teisių gynybos būdas – laikoma, kad darbo sutartis nutraukta nuo 2025 m. kovo 27 d., ieškovui priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos (2024 m. balandžio 18 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, t. y. ne ilgiau kaip iki 2025 m. balandžio 18 d., bei dviejų vidutinių jo darbo užmokesčių dydžio kompensacija (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
48. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų šiame skunde nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės ir nesudaro pagrindo naikinti ar kitaip keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
49. Apie priimtą procesinį sprendimą informuotina Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisija kaip ginčą privaloma ikiteismine tvarka nagrinėjusi institucija (darbo bylos Nr. APS-131-11340/2024) (CPK 412 straipsnis, DK 231 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
50. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad darbuotojai bylose dėl reikalavimų, atsirandančių iš darbo teisinių santykių, nuo žyminio mokesčio atleidžiami. Remiantis šia norma ieškovas, pareikšdamas byloje ieškinį, nuo žyminio mokesčio buvo atleistas, tačiau proceso normos neatleidžia jo nuo kitų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnis), mokėjimo.
51. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus ieškovo pareikštų reikalavimų esmę ir pobūdį nagrinėjamu atveju laikytina, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo išspręsta ieškovo naudai, nes apeliacinės instancijos teismas pritaikė alternatyvų darbuotojo teisių gynybos būdą, t. y. pagal DK 218 straipsnio 4 dalį vietoje grąžinimo į darbą ieškovui priteista kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus (nagrinėjamu atveju, kaip minėta, priteista dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensacija). Ieškovui S. L. byloje teikta antrinė teisinė pagalba, pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovės valstybės naudai priteisė 498,50 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą, o atsakovei patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstai nepriteisė.
52. Atsižvelgus į šios apeliacine tvarka nagrinėjamos civilinės bylos baigtį, t. y. apeliantės UAB „Budriko“ apeliacinis skundas patenkintas iš dalies ta apimtimi, kad ieškovas negrąžintas į darbą, o taikytas alternatyvus jo teisių gynybos būdas, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytina, kad patenkinta atsakovės 20 proc. apeliacinio skundo. Atsakovė pateikė įrodymus, kad už advokatės teisines paslaugas sumokėjo 3 028,57 Eur, iš jų už apeliacinio skundo parengimą 1864,37 Eur, o kitas advokatės teisinei pagalbai patirtas išlaidas sudaro procesinių dokumentų, susijusių su papildomo sprendimo priėmimu byloje, parengimas. Kadangi papildomo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas šioje civilinėje byloje nerevizuojami, laikoma, kad apeliantės patirtos išlaidos nagrinėjamoje byloje sudaro 1 864,37 Eur, todėl jai iš ieškovo priteistina 372,87 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų.
53. Ieškovui apeliacinėje instancijoje taip pat teikta antrinė teisinė pagalba, pateiktais duomenimis jos išlaidos sudarė 262,50 Eur. Laikant, kad apeliacinėje instancijoje patenkinta atsakovės 20 proc. apeliacinio skundo, iš apeliantės UAB „Budriko“ valstybės naudai priteistina 80 proc. nurodytos sumos, t. y. 210 Eur (CPK 96, 99 straipsniai).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
pakeisti Tauragės apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 11 d. sprendimą,
pripažinti S. L. atleidimą iš darbo UAB „Budriko“ 2024 m. balandžio 18 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį neteisėtu, laikyti, kad 2018 m. rugsėjo 6 d. darbo sutartis tarp S. L. ir UAB „Budriko“ nutraukta teismo sprendimu nuo 2025 m. kovo 27 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 218 straipsnio 6 dalį.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Budriko“ ieškovo S. L. naudai 13 808,20 Eur (trylika tūkstančių aštuoni šimtai aštuoni eurai 20 centų) (neatskaičius mokesčių) už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2024 m. balandžio 18 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (2025 m. kovo 27 d.) ir po 70,45 Eur (septyniasdešimt eurų 45 centai) už kiekvieną darbo dieną (neatskaičius mokesčių), taikant 4 darbo dienų savaitės grafiką, nuo 2025 m. kovo 28 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip iki 2025 m. balandžio 18 d.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Budriko“ ieškovo S. L. naudai 2 448,84 Eur (du tūkstančiai keturi šimtai keturiasdešimt aštuoni eurai 84 centai) (neatskaičius mokesčių) kompensaciją.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo S. L. uždarosios akcinės bendrovės „Budriko“ naudai 372,87 Eur (trys šimtai septyniasdešimt du eurai 87 centai) apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimą.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Budriko“ valstybės naudai 210 Eur (du šimtai dešimt eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas nurodant juridinio asmens kodą (188659752), įmokos kodą (5630), mokėjimo paskirtį (įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).
Apie priimtą procesinį sprendimą informuoti Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisiją.
Teisėjai Aurimas Brazdeikis
Irma Čuchraj
Erika Misiūnienė