Administracinė byla Nr. A-548-602/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01882-2015-1
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. liepos 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. rugsėjo 22 d. su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. kovo 20 d. įvairiais laikotarpiais buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI) netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant Lietuvos higienos normų reikalavimus. Paaiškino, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose gyveno po 4–6 asmenis. Didelį kamerų plotą užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, taigi pareiškėjui buvo suvaržyta judėjimo laisvė. Pareiškėjas miegojo dviaukštės lovos antrame aukšte, tačiau lovoje nebuvo įrengtos kopėtėlės, teko lipti per apačioje miegančio asmens antklodę, dėl to tarp nuteistųjų dažnai kildavo konfliktai. Kamerų sienos ir grindys buvo ištrupėjusios, ventiliacijos sistema ūžė, sanitarinis mazgas atitvertas tik sienele, t. y. neįrengtas kaip atskira patalpa, dėl ko kameroje buvo nemalonus kvapas. Paaiškino, kad kamerų natūralus apšvietimas ir oro judėjimo greitis neatitiko higienos normų reikalavimų, langas pilnai neatsidarydavo. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją. Patirtą neturtinę žalą įvertino 2 000 Eur, prašė ją priteisti iš atsakovo.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad pareiškėjui visą kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpį teko nuo 4,66 iki 13,99 kv. m. kameros ploto, be to, pareiškėjo kalinimas nebuvo ilgalaikis. Teigė, kad teisinis reglamentavimas nenumato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Pažymėjo, kad Kauno visuomenės sveikatos centras Kauno tardymo izoliatoriuje reguliariai atlieka patikrinimus dėl aplinkos veiksnių atitikties nustatytiems reikalavimams, Kauno tardymo izoliatorius šių reikalavimų laikosi. Į bylą pateikti Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai ir tyrimų protokolai patvirtina, kad mikroklimato parametrai kamerose atitinka higienos normų reikalavimus. Tvirtino, kad pareiškėjo fizinei ir psichinei būklei kamerų mikroklimatas įtakos neturėjo. Be to, G. K. ginčo laikotarpiu nesikreipė į Kauno TI administraciją dėl gyvenimo sąlygų ištyrimo ir gerinimo. Remiantis pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis, laikymo Kauno TI sąlygos įtakos jo sveikatai neturėjo. Teigė, kad Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, o pareiškėjo reikalavimas dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybe, kad jis buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, kameros buvo perpildytos, jose laikoma po 4–6 asmenis, daug kameros ploto užėmė baldai, sanitarinis mazgas, dėl ko buvo suvaržyta pareiškėjo judėjimo laisvė. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo nurodytas aplinkybes dėl kamerų perpildymo.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Teismas nustatė, jog pareiškėjo kameros kortelės bei atsakovo pateiktos 2015 m. spalio 8 d. pažymos Nr. II-5766 duomenys apie pareiškėjo laikymą Kauno tardymo izoliatoriuje patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d., Kauno TI buvo laikomas periodiškai. Remdamasis minėtais duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo kalinamas šiose kamerose: nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. kovo 31 d. – kameroje Nr. 141, nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. gegužės 12 d. – kameroje Nr. 232, nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. birželio 2 d. – kameroje Nr. 228, nuo 2015 m. birželio 23 d. iki 2015 m. birželio 30 d. – kameroje Nr. 154, nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 16 d. – kameroje Nr. 157, nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d. – kameroje Nr. 336, nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. – kameroje Nr. 344.
Nors pareiškėjas nurodė, kad Kauno TI kamerose buvo laikoma po 4–6 asmenis, tačiau jo argumentus paneigia atsakovo pateikta pažyma Nr. II-5766, pagal kurią, ginčo laikotarpiu kamerose kartu su pareiškėju gyveno nuo 1 iki 3 asmenų. Nustatyta, jog, pareiškėjui kalint Kauno TI ginčo laikotarpiu, teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto buvo užtikrintas. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat siejo su aplinkybe, kad didelį kameros plotą užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, tačiau teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato, jog vienam asmeniui tenkantis kameros plotas turi būti skaičiuojamas neįskaitant baldų ir kitų įrengimų užimamo ploto. Teismas nustatė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerose teko 4,66 – 16,33 kv. m. gyvenamojo ploto, taigi jo argumentai dėl judėjimo laisvės suvaržymo ir kamerų perpildymo buvo atmesti kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, kad miegojo dviaukštės lovos antrame aukšte, tačiau lovoje nebuvo įrengtos kopėtėlės, dėl šių nepatogumų tarp kameroje laikomų asmenų kildavo konfliktai.
Teismas pažymėjo, kad teisės aktai neįtvirtina, jog dviaukštės lovos privalomai turėtų būti įrengtos su kopėtėlėmis, todėl šiuo atveju negali būti konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai, o pareiškėjo argumentai šioje dalyje buvo atmesti kaip nepagrįsti. Taip pat teismas pažymėjo, kad didžiąją dalį laiko kameroje gyveno 1–2 asmenys, todėl pareiškėjui nebuvo reikalo miegoti lovos antrame aukšte.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindė aplinkybėmis, jog kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirti surūdijusia sienele, kuri sanitarinio mazgo visiškai neizoliuoja nuo gyvenamosios patalpos, dėl ko gyvenamojoje patalpoje nuo sanitarinio mazgo kaupiasi nemalonus kvapas.
Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-8176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, kuri turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti sienelėmis, o pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, sanitarinių mazgų izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos neprivaloma. Atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos sistemos ir gana aukštos lengvai valomos sienelės įrengimą patvirtino į bylą pateikta foto nuotrauka. Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų / neveikimo dėl kamerų sanitarinių mazgų izoliavimo nuo gyvenamosios patalpos, negali būti konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai, taigi pareiškėjo argumentai buvo atmesti kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog kamerų natūralus ir dirbtinis apšvietimas buvo nepakankamas.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punktą, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas – 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Tačiau Higienos normos HN 76:2010 2 punkte nustatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Natūralaus kamerų apšvietimo padidinimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl Higienos normos HN 76:2010 reikalavimas dėl natūralaus apšvietimo nagrinėjamu atveju neturi būti taikomas. Byloje pateiktas 2015 m. rugpjūčio 21 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Kauno skyriaus dirbtinio apšvietimo tyrimo protokolas patvirtino, kad kamerose Nr. 141, 154, 157, 228, 232 dirbtinė apšvieta atitiko Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimus.
Pareiškėjas nurodė, kad Kauno TI kamerose buvo tamsu, kadangi langai yra dengti tamsinta plėvele. Kauno TI teismo posėdyje patvirtino, kad tardymo izoliatoriaus trečiojo aukšto kamerų langai, išeinantys į A. Mickevičiaus gatvę, dėl saugumo yra tamsinti, tačiau pagal nustatytą teisinį reglamentavimą lango stiklas gali būti aptrauktas apsaugine plėvele. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punktą, kamerų langai gali būti aptraukti metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Be to, byloje nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į Kauno TI administraciją dėl netinkamo kamerų apšvietimo ar perkėlimo į kitą kamerą. Be to, pateiktos G. K. asmens sveikatos kortelės duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dar iki atvykimo į Kauno TI, t. y. 2015 m. vasario 18 d., skundėsi regos sutrikimais, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo regos sutrikimai negali būti siejami su netinkamomis kalinimo sąlygomis Kauno tardymo izoliatoriuje. Atsižvelgiant į nustatytas bylos faktines aplinkybes, galiojantį teisinį reglamentavimą, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo kamerų apšvietimo buvo laikyti deklaratyviais ir atmesti kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas reiškė pretenzijas ir dėl to, kad Kauno TI kamerose garsiai ūžė ventiliacijos sistema, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė ir nedetalizavo, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu ir kaip dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjui pasireiškė neturtinė žala. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti bendro pobūdžio faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudarė pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Pareiškėjas nurodė, kad Kauno TI kamerų sienos apsilupę, grindys ištrupėję, langų neįmanoma pilnai atidaryti. Į bylą pateikti įrodymai, t. y. Kauno visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugsėjo 4 d. raštas G. K. bei 2015 m. rugsėjo 3 d. Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas patvirtino pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl apsilupusių kamerų sienų ir nepakankamo oro judėjimo greičio. Pagal 2015 m. rugsėjo 3 d. patikrinimo aktą, kamerose Nr. 141, 228, 232 nustatytas Higienos normos HN 76:2010 26 punkto pažeidimas, pagal kurį, laisvės atėmimo vietų paprastasis remontas turi būti atliekamas pagal poreikį. Kamerose Nr. 154, 157, 228 nustatytas nepakankamas oro judėjimo greitis. Atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad Kauno TI kameros remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, visi atsiradę pažeidimai ir neatitikimai Higienos normoms dėl suimtųjų ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant Kauno TI turtą, reguliariai šalinami. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą yra pažymėta, kad pareiga paneigti, t. y. pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai.
Taigi, teismo vertinimu, vien tik atsakovo paaiškinimų, kad Kauno TI kamerose yra reguliariai atliekami remontai, nagrinėjamu atveju nepakanka. Atsakovui nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl atsilupusių kamerų sienų ir grindų, netinkamo oro judėjimo greičio, jos buvo laikytos nustatytomis.
Teismas pažymėjo, kad nors byloje buvo nustatytos aplinkybės dėl kamerų paprasto remonto, oro judėjimo greičio, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių, teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme. Todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.
III.
Pareiškėjas G. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti arba pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti – priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas teigia, kad jo kalinimas netinkamomis sąlygomis negali būti vertinamas kaip trumpalaikis, nes jam kalėti tekdavo nuo 7 iki 14 parų. Taip pat pabrėžia, kad atsakovas pateikė klaidingus duomenis apie kalinamų kalinių skaičių kamerose, dėl to teismas buvo suklaidintas. Taip pat pažymi, jog sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo kameros, todėl tvyrodavo nemalonus kvapas. Teigia, jog nei vienas teisės aktas nereglamentuoja, jog langai gali būti uždengti tamsinta plėvele. Pabrėžia, kad byrantis tinkas nuo lubų ir sienų sukėlė itin didelių nepatogumų. Akcentuoja, kad buvo itin sunku patekti į antrą lovos aukštą be kopėčių. Teigia, kad kamera buvo apstatyta baldais, todėl tai suvaržė pareiškėjo judėjimo laisvę.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacine tvarka nagrinėjama byla dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d.
Pareiškėjas teigė, kad Kauno TI pateikė klaidinančius duomenis dėl kamerose kalinčių asmenų skaičiaus, kuris buvo didesnis, nei nurodo atsakovas, ir dėl to buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas įkalinimo sąlygas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Atsakovas turėtų pateikti įrodymus, paneigiančius pareiškėjo tvirtinimą dėl veiksmų neteisėtumo. Nagrinėjamu atveju Kauno TI pateikė duomenis, kurie įrodo, jog pareiškėjui kalint Kauno TI kamerose buvos užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta ploto norma. Nors pareiškėjas ir teigia, kad šie duomenys yra klaidingi, tačiau nepateikia tai pagrindžiančių argumentų (pavyzdžiui, asmenų, kurie buvo kalinami kartu su pareiškėju vardų ar pavardžių ir pan.), todėl Kauno TI pateikti duomenys laikytini teisingais. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į nacionalinės teisės aktais nustatytą minimalaus ploto reikalavimą. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepažeidė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, todėl pareiškėjo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat siejo su netinkamu apšvietimu, kurį sukėlė tamsinta plėvele uždengti langai.
Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo pareiškėjo argumentu. Kauno TI pateikė 2015 m. rugpjūčio 21 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Kauno skyriaus dirbtinio apšvietimo tyrimo protokolą, kuriame konstatuota, jog kamerose dirbtinė apšvieta atitiko Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimus. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punktą, kamerų langai gali būti aptraukti metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele, todėl Kauno TI nepažeidė teisės aktais nustatytų apšvietos kalinimo įstaigose reikalavimų.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog sanitarinis mazgas nebuvo izoliuotas nuo bendros patalpos, todėl sklido nemalonus kvapas.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog sanitarinis mazgas atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus. Pažymėtina, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-8176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, kuri turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Iš byloje esančios medžiagos (b. l. 20), matyti, jog sanitarinis mazgas yra atitvertas aukštesne nei 1,5 m aukščio pertvara ir yra beveik visiškai izoliuotas nuo likusios kameros, visiškai užtikrinant asmens privatumą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentą kaip nepagrįstą.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teisės aktai nenumato pareigos atsakovui įrengti kopėčių, skirtų įlipti į viršutinį gultą dviaukštėje lovoje. Taip pat iš byloje esančios medžiagos matyti, jog pareiškėjas didžiąją dalį kalinimo laikotarpio turėjo galimybę pasirinkti apatinį gultą, nes kameros nebuvo perpildytos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas, jog kameroje nebuvo kopėčių, skirtų patekti į viršutinį gultą, atmetamas.
Pareiškėjas nurodo, jog kamera buvo apstatyta baldais, todėl tai suvaržė pareiškėjo judėjimo laisvę.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į EŽTT suformuotą praktiką, kurioje EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją pasisakė dėl minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologijos, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. EŽTT taip pat pažymėjo, kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinio ir konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai taikė būtent Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme numatytą standartą, tačiau, EŽTT vertinimu, bet kokiu atveju yra svarbu atsižvelgti į tai, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerose teko 4,66 – 16,33 kv. m. gyvenamojo ploto, t. y. buvo užtikrinta daugiau ploto, nei nustato teisės aktai. Net kameroje esant baldams, pareiškėjui buvo užtikrinta judėjimo laisvė, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog nebuvo pažeista minimali teisės aktais nustatyta kameros ploto norma.
Pareiškėjas taip pat savo patirtą neturtinę žalą kildina iš atsilupusių sienų bei byrančio tinko nuo lubų, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas tokiomis sąlygomis buvo kalinamas trumpą laiką.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pažeidimas truko gana trumpą laikotarpį ir nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjas į Kauno tardymo izoliatorių buvo atvežamas periodiškai ir laikomas jame nuo 2 iki 14 dienų. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, jog Kauno tardymo izoliatorius būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis. Tai įvertinęs, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nėra laikytini intensyviais, juolab, kad byloje kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai nenustatyti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo. Tuo tarpu CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neįrodė, jog dėl atsilupusių sienų ir byrančio tinko jis patyrė neturtinę žalą, o jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė, šis pareiškėjo argumentas yra atmetamas kaip nepagrįstas.
Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimo atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius