Civilinė byla Nr. e2A-213-467/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-28102-2017-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.6.4.; 2.6.29.2.; 2.6.29.4. (s)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. vasario 21 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Laima Gerasičkinienė, Dainius Rinkevičius ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Agrovet“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Agrovet“ ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl sutarties pakeitimo, tretieji asmenys – UAB „Pajūrio mėsinė“, UAB „Kretingalės mėsa“ ir A. G..
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas UAB „Agrovet“ 2017 m. liepos 19 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu AB SEB bankui ir prašė pakeisti šalių 2001-09-13 sudarytą kreditavimo sutartį Nr. 043010401286/02, pratęsiant kredito grąžinimo terminą papildomam 7 metų laikotarpiui, t. y. pakeisti kredito sutarties I-III aprašų 2.3 punktą, jį išdėstant: „2.3. paskutinė kredito grąžinimo diena – 2021 m. gruodžio 15 d.“; priteisti ieškovui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad 2001 m. rugsėjo 13 d. UAB „Agrovet“ ir AB SEB bankas sudarė kreditavimo sutartį Nr. 043010401386/02. Nuo šios kredito sutarties sudarymo dienos ieškovas bendradarbiavo su atsakovu bei vykdė savo pareigas, įskaitant ketvirčių ir konsoliduotų metinių ataskaitų rengimą, nuolatinį finansinių duomenų apie ieškovo veiklą teikimą, finansinių srautų per atsakovo banko sąskaitas organizavimą ir kt. Ieškovas taip pat atsakinėjo į atsakovo paklausimus, teikė atsakymus ir paaiškinimus į atsakovo klausimus dėl situacijos rinkoje, planuojamų pardavimų bei pardavimo ir supirkimo kainų ir kitus atsakovui aktualius klausimus. Nuo kredito sutarties pasirašymo šalių buvo padaryti 38 pakeitimai; pagal paskutinį kredito sutarties pakeitimą buvo numatyta, kad kredito grąžinimo terminas yra 2014 m. gruodžio 15 d.
3. 2014 metais ieškovas susidūrė su nenumatytomis objektyviomis aplinkybėmis (t. y. eksporto apribojimais į Rusijos Federaciją dėl afrikinio kiaulių maro epidemijos Lietuvoje bei Rusijos Federacijos paskelbtas embargo), kurios iš esmės pakeitė ieškovo galimybes vykdyti prisiimtus įsipareigojimus pagal kredito sutartį, todėl 2014 m. gruodžio 1 ir 8 d. ieškovas kreipėsi į atsakovą su prašymu pakeisti kredito sutartį, t. y. pratęsti kredito grąžinimo terminą 7 metams. Tačiau atsakovas nepakeitė kredito sutarties ir neatsakė į pateiktą prašymą. Dėl tokio banko atsisakymo pratęsti kredito grąžinimo terminą bei atsiradusių nenumatytų aplinkybių, ieškovas negalėjo tinkamai planuoti ir vykdyti tolesnės savo komercinės veiklos.
4. Ieškovas kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. birželio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1203-777/2016 ieškovui iškėlė restruktūrizavimo bylą. Įmonių gaivinimo procesas numato moratoriumo taikymą - prievolių, atsiradusių iki nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą, vykdymo ir įgyvendinimo laikiną sustabdymą. Tad šios bylos nagrinėjimo kontekste svarbi aplinkybė, kad prievolių vykdymas yra sustabdytas ir prievolės nėra vykdytinos. Bankas visiškai neatsižvelgė į iš esmės pasikeitusias aplinkybes, kurioms esant kredito sutartyje numatyto kredito grąžinimo termino pratęsimas ieškovui buvo ir tebėra reikalingas.
5. Ieškovas pažymėjo, kad Lietuvoje prasidėjus afrikinio kiaulių maro protrūkiams, 2013 m. Rusija uždraudė kiaulienos importą iš Lietuvos, o 2014 m. buvo uždraustas ir jautienos produktų eksportas. Kriziniai veiksniai ieškovo finansinei būklei turėjo itin didelės įtakos, kadangi ieškovo gaunamos pajamos iš jos gaminamos produkcijos eksporto į Rusijos rinką sudarė ženklią įmonės pajamų dalį, todėl faktiškai bendrovė patyrė didelių finansinių nuostolių būtent dėl negautų pajamų pagal sutartis su Rusijos Federacijos komerciniais subjektais, tačiau šių aplinkybių ir krizinių veiksnių nukentėjusi šalis negalėjo kontroliuoti (CK 6.204 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktais). Ieškovas negalėjo iš anksto numatyti, išvengti ar užkirsti kelio embargui. Toks valstybės organų sprendimas visiškai nepriklausė nuo ieškovo ir kitų maisto eksportuotojų valios.
6. Atsakovas, atsisakydamas pratęsti kredito sutartyje numatytą kredito grąžinimo terminą, dėl to nepateikė nė vieno aiškaus argumento, neatsižvelgė į tai, kad ieškovas yra visiškai ir tinkamai užtikrinęs savo įsipareigojimų pagal kredito sutartį vykdymą bankui; kad kredito sutarties pakeitimas, pratęsiant joje numatytą kredito grąžinimo terminą, yra būtinas, siekiant subalansuoti iš esmės pasikeitusią ieškovo ir atsakovo sutartinių santykių pusiausvyrą, bei kredito grąžinimo termino pratęsimas yra itin svarbus ieškovui, kadangi tik tokiu atveju jis galės toliau sėkmingai plėtoti savo komercinę veiklą bei tinkamai vykdyti įsipareigojimus bankui.
7. Ieškovas pažymėjo, kad šiuo metu jo (ieškovo) finansinė padėtis gerėja ir jis (ieškovas), pakeitus kredito sutartį (pratęsus kredito grąžinimo terminą 7 metams), turėtų realias galimybes tinkamai įvykdyti kredito sutartį. Ieškovas aktyviai gerina gamybos efektyvumą, modernizuoja savo veiklą.
8. Atsakovas AB SEB bankas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas kreditavimo sutartį nuo pat pradžių vykdė netinkamai. 2014 metų pabaigoje bankas pareikalavo nedelsiant pateikti finansines ataskaitas už 2014 m. praėjusius ketvirčius, iš kurių buvo nustatyta, kad ieškovo finansinė būklė ženkliai pablogėjo, apyvartinio kapitalo finansavimo rodiklis leistinas normas viršijo kelis kartus, o, laiku neteikdamas finansinių atskaitų bankui, savo nuolat ir labai ženkliai blogėjančią finansinę būklę ieškovas sąmoningai slėpė nuo banko. Taigi, sutarties pratęsimas būtų reiškęs nepagrįstai didelės rizikos bankui prisėmimą, todėl dar 2014-12-01 buvo pateiktas išsamus raštas ieškovui.
9. Vien aplinkybė, kad, pasibaigus kredito pagal sutartį grąžinimo terminui, bankas nepradėjo skolos išieškojimo veiksmų, o derėjosi su ieškovu, dar nereiškia, kad bankas svarstė, galėjo ar turėjo svarstyti galimą sutarties pratęsimą. Nuo pat kredito pagal sutartį grąžinimo termino pabaigos šalys derėjosi, bet ne dėl sutarties pratęsimo, o dėl banko kreditorinio reikalavimo į ieškovą pardavimo. Šalių derybos baigėsi be rezultatų, todėl bankas ėmėsi skolos išieškojimo veiksmų, o ieškovas, siekdamas kaip įmanoma ilgiau išvengti prievolių bankui vykdymo, išsikėlė restruktūrizavimo bylą, kuri šiai dienai yra nutraukta, ieškovo kreditoriams nepatvirtinus restruktūrizavimo plano ir pasibaigus restruktūrizavimo plano pateikimo teismui terminui.
10. Akcentavo, kad ieškovo ieškinys atmestinas dar ir todėl, kad sutartis nebegali būti keičiama, nes skolos grąžinimo terminas pagal sutartį yra pasibaigęs dar 2014 m., bankas sutarties pagrindu yra gavęs vykdomąjį įrašą, t.y. ieškovo skola bankui, kilusi iš pasibaigusios sutarties, yra užfiksuota ir nenuginčyta, t.y. išieškotina, todėl sutarties atnaujinimas niekaip neįmanomas. Šiuo atveju bankas taip pat yra ėmęsis skolos pagal sutartį išieškojimo veiksmų, o ieškinys dėl sutarties pakeitimo pateiktas tik po trejų metų nuo sutarties pasibaigimo, bankui pradėjus išieškojimą.
11. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad ekonominės krizės buvimu negalima pateisinti visiško sutartinių prievolių nevykdymo, nes tokiu atveju iš esmės pažeidžiamas prievolinių santykių dalyvių interesų balansas. Ieškovo pateikta informacija apie pasaulinės krizės faktą nepateisina sutarties nevykdymo iš ieškovo pusės – šios aplinkybės savaime neprilyginamos sutarties šalies dalinės ar pilnos atleidimo nuo sutartinės atsakomybės pagrindams, taip pat nėra sutartinių įsipareigojimų vykdymo sustabdymo ar nevykdymo pagrįstas pagrindas. Nei įstatyme įtvirtintas reglamentavimas, nei teismų praktikoje suformuluoti išaiškinimai nesuteikia pagrindo išvadai, kad ekonominės krizės situacija per se reiškia nenugalimos jėgos faktą, dėl kurio visuotinai atleidžiama nuo sutartinių prievolių vykdymo ir sutarčių nevykdymo teisinių padarinių.
12. Konkrečiu atveju ieškovas, kaip laiduotojas, nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad dėl pakitusių aplinkybių jam tapo neįmanoma vykdyti sutarties ar kad jam sutarties vykdymas tapo esmingai sudėtingesnis, negu kitai šaliai, kaip tai yra suprantama pagal CK 6.204 straipsnio 1 dalies normą, todėl negali tikėtis ir reikalauti šios normos teisinių pasekmių. Be to, atsakovas net neįrodinėja visų CK 6.204 str. taikymo sąlygų buvimo, apsiribodamas bendro pobūdžio deklaratyviais teiginiais, susijusiais su šio staipsnio taikymu šioje situacijoje.
13. Ieškovas dublike pažymėjo, kad šalis bendradarbiavimo santykiai siejo daugiau nei 16 metų, kredito sutartis buvo tęsiama ne kartą, todėl ieškovas pagrįstai tikėjosi, kad atsakovas įvykdys savo pažadus sudaryti sąlygas refinansavimui arba reikalavimo teisės išpirkimui. Laikosi pozicijos, kad sutarties terminas pasibaigė formaliai, šalims derantis dėl kredito grąžinimo termino pratęsimo. Atkreipė dėmesį į tai, kad restruktūrizavimo plano projektas buvo nepatvirtintas būtent dėl atsakovo nemotyvuotos pozicijos kreditorių komitete. Anksčiau susiformavusi praktika dėl nuoseklaus kredito sutarties pakeitimų rodo, jog ieškovas galėjo pagrįstai tikėtis, kad kredito sutartis bus ir toliau pratęsiama. Tačiau atsakovas netikėtai pakeitė savo poziciją dėl kredito sutartyje numatyto kredito grąžinimo termino pratęsimo.
14. Ieškovas kreipėsi su ieškiniu į teismą, pradelsęs daugiau nei 3 metus teikti tokio pobūdžio reikalavimus, kadangi šiuo laikotarpiu ieškovas aktyviai derėjosi su atsakovu dėl kredito sutartyje numatyto kredito grąžinimo termino pratęsimo. Be to, ieškovas, atsižvelgdamas į bendrą susiformavusią praktiką bei į tai, kad bankas linkęs šiuo atveju ieškoti sprendimo dėl susidariusios situacijos, iš karto nesikreipė į teismą dėl kredito sutarties pakeitimo, laikydamas, jog ieškinio į teismą pateikimas yra ultima ratio priemonė, o, banko atstovams faktiškai tęsiant dialogą ir žadant geranorišką bendradarbiavimą, ieškovo kreipimasis į teismą su ieškiniu būtų padaręs neigiamą poveikį šalių tarpusavio santykiams ir deryboms.
15. Atsakovas nepagrįstai teigia, jog šiuo atveju ieškovas ir atsakovas nebėra siejami sutartinių teisinių santykių, nes tai nėra paremta jokiais teisiniais ar teismų praktika paremtais argumentais ar susitarimais tarp ieškovo ir atsakovo. Atsakovas nėra pareiškęs ar kitaip pranešęs ieškovui, jog kredito sutartį nutraukia. Pats bankas tokiais veiksmais - vykdydamas aktyvias derybas su ieškovu – pripažino, kad kreditavimo sutartis nėra galutinai pasibaigusi bei, esant tam tikroms palankioms sąlygoms, kredito grąžinimo terminas galėtų būti pratęstas. Atsakovo gautas 2015 m. rugsėjo 18 d. vykdomasis raštas įrodo, kad pagal kredito sutartį ieškovas turi skolinį įsipareigojimą atsakovui, o ne tai, kad kreditavimo sutartis yra pasibaigusi.
16. Atsakovas pateikė tripliką, kuriame akcentavo, jog 2001-09-13 kreditavimo sutartis yra pasibaigusi. Pasibaigusi sutartis negali būti atnaujinama, nes santykių tęsimui nėra tolesnės abiejų šalių, ypač banko, valios. Pasibaigus sutartyje nustatytam terminui, sutartis tapo vykdytina, kaip ir tuo atveju, jei būtų įvykęs sutarties nutraukimas prieš terminą. Iš esmės dar kartą pakartojo argumentus, išdėstytus atsiliepime į ieškinį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
17. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 5 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalių 2001-09-13 sudaryta kreditavimo sutartis nuo jos sudarymo buvo 38 kartus keista ir pagal paskutinį pakeitimą buvo numatyta, kad kredito grąžinimo terminas yra 2014-12-15. Atsakovas raštu informavo ieškovą, kad bankas nusprendė nepratęsti sudarytos kreditavimo sutarties su ieškovu ir nurodė, kad kreditavimo sutarties įvykdymo terminas yra pasibaigęs nuo 2014-12-15. Teismas nurodė, kad, nors ieškovė nesutinka su aplinkybe, kad kreditavimo sutartis yra pasibaigusi, tačiau atsakovas savo veiksmais laikotarpiu nuo 2014 metų iki 2016 metų aiškiai ir nedviprasmiškai leido suprasti, kad sutarties įvykdymo terminas yra suėjęs nuo 2014-12-15 ir bankas nesutinka jo pratęsti ar atnaujinti. Tai patvirtina ir byloje esantys įrodymai. Dėl šios priežasties teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad sutartis yra pasibaigusi ir jos pakeitimo klausimas negali būti svarstomas.
19. Vertindamas šalių veiksmus bei susidariusią situaciją, teismas taip pat pripažino, kad šiuo atveju nėra visumos sąlygų, leidžiančių daryti išvadą dėl būtinumo pakeisti sutartį, t. y. teismui reguliuoti šalių sutartinių santykių pusiausvyrą, nes ieškovo teiginiai, kad įmonės finansinė padėtis nuo 2017 metų gerėja ir ji bus pajėgi per 7 metus grąžinti atsakovui kreditą, yra deklaratyvūs. Byloje nėra pateikta jokių patikimų įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie realų įmonės finansinės padėties pagerėjimą, įmonės finansinė padėtis ilgą laiką yra sunki, dėl ko ieškovo įsipareigojimų tinkamas vykdymas ateityje yra abejotinas. Be to, ieškovas labai ilgą laiko tarpą visiškai nevykdė savo įsipareigojimų, nerodė iniciatyvos kuo greičiau grąžinti pasiimtą kreditą. Nors 2014 metais šalys vykdė derybas dėl kredito grąžinimo atidėjimo, tačiau iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas nevykdydavo banko nurodymų, nepateikdavo reikalaujamų dokumentų, dėl ko atsakovas atsisakė pratęsti kreditavimo sutarties terminą. Be to, 2015 – 2016 metais derybos tarp šalių vyko ne dėl kredito grąžinimo termino pratęsimo, o dėl ieškovo vykdytų derybų dėl akcijų perleidimo ir banko reikalavimo teisių perleidimo, kas negali būti pagrindu kreditavimo sutarties terminui pratęsti.
20. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad ieškovas yra juridinis asmuo, kuris savo galimybes vykdant veiklą, turėjo numatyti iš anksto ir prognozuoti didesnę dalį potencialių rizikų. Vien aplinkybė, kad ieškovas nevykdo kreditavimo sutarties dėl eksporto apribojimo į Rusijos Federaciją dėl afrikinio kiaulių maro epidemijos Lietuvoje bei Rusijos Federacijos paskelbto embargo, negali būti laikoma pateisinama priežastimi ilgą laiką visiškai nevykdyti savo finansinių įsipareigojimų, nes ieškovas, užmegzdamas prekybinius santykius valstybėje, su kuria Lietuvos Respublikos santykiai bendra prasme nėra geri, turėjo vertinti potencialią riziką, kad valstybių politiniai santykiai dėl jų nestabilumo bet kada gali padaryti neigiamą įtaką ekonominiams santykiams, t. y. ieškovo verslo vystymui Rusijoje.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
21. Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Agrovet“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – UAB „Agrovet“ ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat prašo priimti ir su apeliaciniu skundu išnagrinėti pridedamus įrodymus, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti jų dalį, o kitos dalies įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, atsižvelgiant į ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus; išreikalauti iš atsakovo AB SEB bankas visą atsakovo turimą ieškovo kreditavimo bylos medžiagą; išreikalauti iš atsakovo visas AB SEB bankas kompetentingų organų patvirtintas vidines tvarkas, kuriomis yra reglamentuojamos kredito sutarčių, sudarytų su juridiniais asmenimis, nutraukimo procedūros; paskirti šioje civilinėje byloje teismo ekspertizę; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
22. Apeliantas prašo skirti ekspertizę civilinėje byloje, kad galėtų įrodyti, kokias neigiamas pasekmes sukėlė Rusijos Federacijos paskelbtas embargas mėsos produktų eksportui į Rusijos Federaciją, taip pat, kaip šios neigiamos pasekmės darė įtaką ieškovo galimybėms vykdyti iš kredito sutarties kylančius įsipareigojimus bei kaip pakeitė sutartinių prievolių vykdymo pusiausvyrą tarp kredito sutarties šalių, nes šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, visiškai nevertino ir neanalizavo, nors pagal kasacinio teismo praktiką ginčuose dėl sutarčių pakeitimo, pasikeitus esminėms aplinkybėms, būtina nustatyti, kokią įtaką šios esminės aplinkybės padarė nukentėjusiai šaliai, kaip paveikė jos galimybes vykdyti sudarytos sutarties įsipareigojimus bei kaip pakeitė šalių pusiausvyrą.
23. Apeliantas prašo išreikalauti iš atsakovo įrodymus - ieškovo kreditavimo bylos medžiagą ir banko vidines tvarkas, kuriomis reglamentuojama kreditų išdavimo juridiniams asmenims procedūra, ir kuriomis vadovaujantis atsakovas turėjo sudaryti, pratęsti kredito sutartį, nes iš šių įrodymų būtų galima nustatyti, ar atsakovas, nepratęsdamas kredito sutartyje numatyto kredito grąžinimo termino, vadovavosi atsakovo vidinių tvarkų nuostatomis, ar vertino esminių pasikeitusių aplinkybių įtaką ieškovui ir jo galimybėms vykdyti kredito sutartyje nustatytus įsipareigojimus, taip pat, kokie buvo atsakovo ketinimai nepratęsiant kredito sutartyje numatyto kredito grąžinimo termino, bei būtų paneigti atsakovo tikrovės neatitinkantys teiginiai, kad neva ieškovas nebendradarbiavo ir nepateikė atsakovo prašomų pateikti duomenų.
24. Apeliantas bylą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka, motyvuodamas tuo, kad bylos aplinkybės yra sudėtingos, t. y., susijusios su detaliomis faktinėmis aplinkybėmis (kurias ieškovas ir atsakovas vertina skirtingai) bei finansinių rodiklių vertinimu. Be to, ieškovui nebuvo suteikta galimybė savo poziciją grįsti teismo ekspertizės išvadomis ir iš atsakovo išreikalautais dokumentais. Siekiant tinkamai ir išsamiai išnagrinėti ginčą, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo spendime nustatytos aplinkybės yra prieštaringos ir reikalauja paaiškinimų, yra reikalingas žodinis bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje.
25. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, netinkamai pritaikydamas ginčijamą situaciją reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei netinkamai vertindamas į bylą pateiktus įrodymus, nepagrįstai sprendime konstatavo, kad kredito sutartis yra laikoma pasibaigusia nuo iš šios sutarties kilusios prievolės įvykdymo termino paskutinės dienos (2014 m. gruodžio 15 d.) bei kad kredito sutarties pakeitimo klausimas šiuo atveju net negali būti svarstomas, kadangi ši yra pasibaigusi. Toks teismo vertinimas neatitinka CK IX skyriuje, kuris reglamentuoja prievolių pabaigą, ir CK XVIII skyriuje, kuriame įtvirtinti sutarčių pabaigos atvejai, nuostatoms. Be to, ieškovo teigimu, CK 6.204 straipsnyje nėra nustatyta, kad sutartis, kurios įvykdymo terminas yra suėjęs, negali būti keičiama teismo sprendimu. Nei teismas, nei atsakovas nepateikė nei vieno teisinio argumento, kodėl CK 6.204 straipsnis negali būti taikomas kredito sutarčiai konkrečiu atveju.
26. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš esmės net nevertino CK 6.204 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygų egzistavimo, taip pat neanalizavo, kokias neigiamas pasekmes (jų mastą) ieškovui sukėlė 2014 m. Rusijos Federacijos Vyriausybės paskelbtas visiškas embargas mėsos produktų eksportui į Rusijos Federaciją, taip pat kaip šios neigiamos pasekmės įtakojo ieškovo galimybes vykdyti iš kredito sutarties kylančius įsipareigojimus bei kaip pakeitė sutartinių prievolių vykdymo pusiausvyrą tarp kredito sutarties šalių, neanalizavo ir nesirėmė teismų praktika.
27. Apeliantas taip pat akcentuoja, kad atsakovo prašymu teikė visus reikalaujamus finansinės atskaitomybės dokumentus asmeniškai, taigi nepagrįsti argumentai, jog atsakovui nebuvo teikiama visa reikalinga informacija ir prašomos ataskaitos, iš kurių atsakovas būtų galėjęs daryti išvadas apie Ieškovo finansinę padėtį bei galimas rizikas. Ieškovo teigimu, atsakovo žinioje esančioje kreditavimo byloje neabejotinai yra susisteminta ir apdorota medžiaga, kurią ieškovas periodiškai teikdavo atsakovui, tinkamai vykdydamas savo įsipareigojimus pagal kredito sutartį, tačiau ieškovo prašymo dėl kreditavimo bylos išreikalavimo pirmosios instancijos teismas netenkino ir atsakovo procesiniuose dokumentuose nepagrįstas prielaidas, kurios visiškai neparemtos įrodymais ir prieštarauja faktiškai susiklosčiusiais situacijai, tiesiog perrašė į ginčijamo sprendimo motyvuojamąją dalį.
28. Apeliantas į bylą pateikė teismo ekspertės kvalifikaciją turinčios nepriklausomos auditorės L. R. 2018 m. vasario 9 d. ekspertinę išvadą, kurioje konstatuota, kad Rusijos uždraudimas kiaulienos importo iš Lietuvos ir 2014 m. Rusijos paskelbtas visiškas maisto produktų embargas turėjo tiesioginę neigiamą įtaką UAB „Agrovet“ finansinėms galimybėms vykdyti įsipareigojimus kreditoriui pagal šioje išvadoje aprašytą kreditavimo sutartį ir jos pakeitimus. Apeliantui nei prieš sudarant kredito sutartį, nei kredito sutarties sudarymo metu Rusijos Federacija nebuvo paskelbusi embargo mėsos ir jos gaminių ar kitokių produktų importui iš Europos Sąjungos valstybių. Priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, ieškovas, užmegzdamas prekybinius santykius su Rusijos Federacija, neturėjo jokių galimybių numatyti, jog Rusijos Federacija paskelbs embargą mėsos ir jos produktų importui iš Europos Sąjungos šalių, o tai, kaip žinoma, turės neigiamą įtaką tiek pačiam verslui, tiek kredito sutarties vykdymui.
29. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo pozicija prieštarauja Lietuvos valstybės pozicijai, pagal kurią embargas yra pripažintas išskirtine aplinkybe, leidžiančia sustabdyti įsipareigojimų vykdymą (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-929 „Dėl Sankcijų už teisės aktų nuostatų pažeidimus įgyvendinant Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos priemones taikymo metodikos patvirtinimo“ patvirtintų sankcijų už teisės aktų nuostatų pažeidimus įgyvendinant Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemones taikymo metodikos 10.6 p.).
30. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas, būdamas stipresnioji kredito sutarties šalis, 2010 metais pasigerino savo kaip stipresniosios šalies padėtį, užsitikrindamas papildomus saugiklius, t. y. buvo pareikalauta papildomų užtikrinimo priemonių, o ieškovui neturint kitokių pasirinkimų buvo suteiktas kitų vertikalioje mėsos perdirbimo grandinėje veikiančių bendrovių (UAB „Pajūrio mėsinė“ ir UAB „Kretingalės mėsa) bei ieškovo direktoriaus (A. G.) laidavimas už kredito sutartį. Teismas visiškai paviršutiniškai, nesigilindamas į kredito sutarties pakeitimų turinį, juos traktavo kaip atsakovo geranorišką bendradarbiavimą.
31. Ieškovas pažymi, kad prisiimtus įsipareigojimus yra pajėgus vykdyti per protingą terminą. Kredito sutartį pakeitus, ieškovas šią kredito sutartį galėtų tinkamai įvykdyti, kadangi šiuo metu ieškovo vykdomos veiklos rodikliai stabilizavosi, įeita į naujas eksporto rinkas, surastas strateginis investuotojas, kuris įsipareigojo perfinansuoti ieškovo įsipareigojimus ir užtikrinti ieškovo gamybinių pajėgumų apkrovas. Ieškovas dėjo ir tebededa dideles pastangas, jog būtų surasti papildomi ieškovo veiklos finansavimo šaltiniai. Be strateginio partnerio, ieškovas papildomai pasiekė susitarimų ir su kitais investuotojais, ketinančiais prisidėti prie ieškovo veiklos, bendradarbiauti su ieškovu.
32. Atsakovas AB SEB bankas su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodo, kad laikosi pozicijos, kuriai skundžiamu sprendimu pritarė ir pirmosios instancijos teismas, kad pasibaigus kredito grąžinimo terminui pagal sutartį, sutartinius prievolinius santykius pakeitė civilinės atsakomybės santykiai: ieškovas įgijo pareigą grąžinti visą kreditą, o atsakovas – teisę reikalauti tokio kredito grąžinimo priverstine tvarka. Pasibaigusi sutartis negali būti atnaujinama, nes santykių tęsimui nėra tolesnės abiejų šalių, ypač banko, valios. Dar kartą pabrėžia, kad derybos dėl sutarties pratęsimo nevyko, o buvo deramasi dėl kreditorinio reikalavimo į ieškovą pardavimo. Taigi ieškovas negalėjo nei tikėtis, nei laikyti, kad kredito sutartis bus pratęsta.
33. Atsakovas pažymi, kad bet kokiu atveju, ieškovas jokių mokėjimų bankui neatliko nuo 2015 metų, tačiau, siekdamas, kad sutartis būtų pratęsta, turėjo ir privalėjo tai daryti, tokiu būdu patvirtindamas savo ketinimų vykdyti sutartį rimtumą. Tuo tarpu ir dabar, kai ieškovo restruktūrizavimo procesas yra pasibaigęs nesėkme, o nauja restruktūrizavimo byla ieškovui neiškelta, ieškovas niekaip nėra patvirtinęs savo ketinimų vykdyti sutartį rimtumo ir nėra atsiskaitęs pagal sutartį su banku. Be to, sutartį prašoma pratęsti 7 metams, kurie baigtųsi 2021-12-15. Akivaizdu, kad jokie byloje esantys įrodymai nepatvirtina ieškovo galimybių grąžinti šiai dienai beveik 9 mln. eurų siekiančią skolą per 3 metus, net jei ieškovui būtų iškelta restruktūrizavimo, o ne bankroto byla.
34. Atsakovo vertinimu, visi ir bet kokie ieškovo teikiami nauji įrodymai atmestini, nes juos tikrai buvo galimybė pateikti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tačiau tai sąmoningai nebuvo padaryta, siekiant vilkinti šią civilinę bylą. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismo prašo papildomai teikiamus įrodymus atsisakyti priimti ir jų nevertinti. Mano, kad jokia teisės norma nenumato galimybės prašyti apeliacinės instancijos teismo išreikalauti įrodymus. Jau vien dėl šios priežasties toks ieškovo prašymas turi būti atmestas.
35. Atsakovo vertinimu, prašydamas skirti ekspertizę ieškovas nepagrįstai išplečia šio ginčo ribas. Tai, kaip ieškovo veiklą paveikė embargas, nėra svarbu, nes nėra teisinės galimybės atnaujinti sutarties, kuri modifikavosi į civilinės atsakomybės prievolę, be banko valios, nes tai reikštų sutarties laisvės principo pažeidimą. Banko nuomone, byloje yra pakankamai rašytinių įrodymų, kurie pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai įvertinti ir aptarti, todėl nėra jokios priežasties, kodėl šioje byloje apeliacinėje instancijoje turėtų būti skiriamas žodinis posėdis.
36. Trečiasis asmuo UAB „Pajūrio mėsinė“ atsiliepime prašo ieškovo apeliacinį skundą tenkinti, išreikalauti prašomus duomenis. Sutinka su ieškovo vertinimu, kad kredito sutartis galioja iki visiško kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymo, nepriklausomai nuo įsipareigojimų vykdymo terminų suėjimo. CK 6.204 straipsnyje nėra nustatyta, kad sutartis, kurios įvykdymo terminas yra suėjęs, negali būti keičiama teismo sprendimu. Laiko, kad dėl eksporto apribojimo į Rusijos Federaciją, pasikeitė sutartinių prievolių vykdymo pusiausvyra, ieškovas šių aplinkybių negalėjo numatyti ir kontroliuoti. Minėtos aplinkybės turėjo neigiamą poveikį ieškovo finansinei padėčiai, o tai lėmė laikiną ieškovo atsiskaitymų sutrikimą.
37. Trečiasis asmuo UAB „Kretingalės mėsa“ atsiliepime su apeliaciniu skundu sutinka, prašo jį tenkinti.
38. Trečiasis asmuo A. G. atsiliepime prašo apeliacinį skundą ir jame pareikštus reikalavimus tenkinti. Nurodo, kad ieškovas išnaudojo visas galimybes pakeisti kreditavimo sutartį, iškėlus restruktūrizavimo bylą, visi mokėjimai buvo sustabdyti. Ieškovas iki 2017-07-27 turėjo restruktūrizuojamos įmonės statusą. Ieškovas visada bendradarbiavo su atsakovu, daugiau nei du dešimtmečius sėkmingai ir pelningai vykdė komercinę veiklą.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
39. Ieškovas prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsakovas su pareikštu prašymu nesutinka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad žodinis bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka šioje byloje nėra būtinas ir poreikio taikyti CPK 332 straipsnį bei skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių duomenų, kurių pagrindu buvo priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas, pakanka tam, kad būtų galima įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą rašytinio proceso tvarka (CPK 326 straipsnis).
Dėl papildomų įrodymų priėmimo
40. Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu teikia ir prašo priimti įrodymus – dalį kurių atsisakė priimti pirmosios instancijos teismas, bet kurių pateikimo į bylą poreikis atsirado susipažinus su sprendimo vertinimu, kad ieškovas neva neįrodė teigiamų savo veiklos perspektyvų, o būtent – įrodymus apie sutartį su strateginiu partneriu, UAB „Agrovet“ veiklos išgryninimą ir specializaciją, duomenis apie ieškovo eksportą į naujas užsienio šalių rinkas, užsakymus ir verslo partnerius. Atsakovas prašo ieškovo pridedamų dokumentų nepriimti, kadangi neturėjo galimybės su jais susipažinti. Laiko, kad ieškovas turėjo galimybę juos pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau to nepadarė, siekdamas vilkinti bylą.
41. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju ieškovas pridedamais papildomais įrodymai įrodinėja, kad yra finansiškai pajėgus vykdyti kredito sutartį, yra suradęs naujus investuotojus, eksportuoja gaminamą produkciją į kitas rinkas, todėl jo finansinė būklė yra stabili. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo teikiami įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, be to prašoma spręsti jų konfidencialumo klausimą ir atsakovas nėra su jais susipažinęs, teisėjų kolegija sprendžia, kad jų jų priėmimas apeliacinės instancijos teisme nepagrįstai užvilkintų bylos nagrinėjimą, todėl priimti juos atsisako.
Dėl ekspertizės skyrimo
42. Apeliantas taip pat prašo nagrinėjamoje byloje skirti ekspertizę, kadangi siekia įrodyti, kokias neigiamas pasekmes sukėlė jam Rusijos Federacijos paskelbtas embargas. Atsakovas prašo šio reikalavimo netenkinti, kadangi, prašydamas skirti ekspertizę, ieškovas nepagrįstai išplečia šio ginčo ribas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareikštu prašymu ieškovas iš dalies siekia išplėsti nagrinėjamos bylos ribas ir, tenkinus tokį prašymą, nepagrįstai būtų užvilkintas bylos nagrinėjimas, todėl prašymo netenkina.
Dėl naujų dokumentų išreikalavimo
43. Apeliantas CPK 199 straipsnio 1 dalies pagrindu prašo išreikalauti iš atsakovo visą jo sukauptą ieškovo kreditavimo bylos medžiagą, visas atsakovo, kaip banko, vidines tvarkas, kuriomis reglamentuojama kreditų išdavimo juridiniams asmenims procedūra, ir kuriomis vadovaujantis atsakovas turėjo sudaryti, pratęsti kredito sutartį. Atsakovas su tokius prašymu nesutinka, motyvuodamas tuo, toks prašymas apeliacinės instancijos teisme negalimas per se, be to, pirmosios instancijos teismas jau atmetė analogiškus prašymus, pažymėdamas, kad nėra aiškus nei laikotarpis, nei dokumentų, kuriuos prašoma išreikalauti apimtis. Atsakovas taip pat teigia, kad dokumentai, susiję su vidinėmis banko tvarkomis, niekaip nesusiję su nagrinėjamu ginču, be to yra konfidiencialūs ir skirti tik vidiniam naudojimui.
44. Teisėjų kolegija apelianto prašymą išreikalauti papildomus įrodymus atmeta, kadangi prašomi išreikalauti įrodymai nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjamu ginču, nes ieškovas šioje byloje neginčija nei šalių kredito sutarties sudarymo fakto, nei konkretaus atsakovo atsisakymo pratęsti sutartį. Be to, sutiktina ir su atsakovo argumentais, kad vidinės banko tvarkos ir taisyklės yra skirtos išimtinai banko darbuotojams ir iš esmės neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą, ar kreditavimo sutartis yra pasibaigusi.
45. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
46. Ši byla nagrinėjama ieškovo UAB „Agrovet“ apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nėra.
47. Iš esmės byloje sprendžiamas ginčas dėl to, ar šalių sudaryta kreditavimo sutartis, kurios kredito grąžinimo terminas nustatytas 2014-12-15, yra pasibaigusi, ar, kaip teigia ieškovas, galioja iki įsipareigojimų visiško įvykdymo ir gali būti keičiama CK 6.204 straipsnyje nustatyta tvarka, nustatant kitą kredito grąžinimo terminą. Atsakovas laikosi pozicijos, su kuria sutiko ir pirmosios instancijos teismas, kad šalių sudaryta kreditavimo sutartis yra pasibaigusi 2014-12-15, todėl ji nebegali būti keičiama CK 6.204 straipsnyje nustatyta tvarka, nustatant kitą kredito grąžinimo terminą. Su tokia išvada kategoriškai nesutinka apeliantas, tačiau teisėjų kolegija apelianto argumentus pripažįsta nepagrįstais ir juos atmeta.
48. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šioje teisės normoje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis), priešingu atveju atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė už netinkamą prievolės įvykdymą – asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 256 straipsnio 2 dalis). Prievolė laikoma įvykdyta netinkamai ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ar bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
49. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta ir šių aplinkybių šalys neginčija, kad 2001-09-13 ieškovas UAB „Agrovet“ ir atsakoas AB SEB bankas sudarė kreditavimo sutartį Nr. 043010401386/02, pagal kurią ieškovui buvo suteiktas kreditas, kurį ieškovas įsipareigojo grąžinti sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Iš byloje esančių 2001-09-13 kreditavimo sutarties Nr. 043010401386/02 pakeitimų Nr. 22, Nr. 35, Nr. 36 ir Nr. 38 (paskutinis pakeitimas, sudarytas 2014-09-23) matyti, kad šalys nusprendė pakeisti kredito grąžinimo grafiką ir nustatyti, kad kredito grąžinimo terminas yra 2014-12-15, be to, nurodė, kad sutarties pakeitimas yra neatskiriama sutarties dalis ir galioja iki visiško kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymo.
50. Taigi, nagrinėjamoje civilinėje byloje taip pat iš esmės nėra ginčo dėl to, kad šalių sudarytos kreditavimo sutarties galiojimas buvo nustatytas konkrečia data ir galiojo iki 2014-12-15, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas savo prievolės pagal šią sutartį nėra įvykdęs – nėra grąžinęs kredito, ieškovas laiko, kad ir pati kredito sutartis negali būti laikoma pasibaigusia, kol nėra įvykdytos visos prievolės pagal šią sutartį. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šalis siejo kreditavimo sutarties santykiai (CK 6.881 straipsnis), kreditas turi būti grąžintas sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.881 straipsnio 2 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis), kredito sutartyje nustatytas grąžinimo terminas yra naikinamasis, šiuo atveju laikytina, kad šalių kreditavimo santykiai pasibaigė 2014-12-15 suėjus kredito limito grąžinimo terminui, t.y. kredito sutartis pasibaigė ir atsirado sutartinė civilinė atsakomybė už netinkamą prievolės įvykdymą, kadangi ieškovas savo prievolės atsakovui nėra įvykdęs.
51. Ieškinį dėl kredito sutarties pakeitimo ieškovas pareiškė 2017 m. liepos 19 d., t. y. jau pasibaigus kredito sutarčiai (2014-12-15), nors pati kredito sutartis ir yra galiojanti, todėl, akivaizdu, kad nėra pagrindo taikyti CK 6.204 straipsnio nuostatas, nes šioje normoje nustatyta galimybė keisti kredito sutarties sąlygas gali būti taikoma tik tuo atveju, kai kredito grąžinimo terminas nepasibaigęs (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-26 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012; 2013-11-13 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2013; kt.). Dėl to pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai sprendė, kad ši aplinkybė sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškinį.
52. Iš byloje esančio 201-12-01 rašto Nr. A14-59 matyti, kad ieškovas kreipėsi į atsakovą, nurodydamas, jog 2014-12-15 sueina kredito grąžinimo terminas pagal 2001-09-13 kreditavimo sutartį ir nurodė, kad būtina nedelsiant spręsti kredito grąžinimo terminų atidėjimo klausimą. Iš 2014-12-08 ieškovo rašto, adresuoto atsakovui, matyti, kad ieškovas aiškina susidariusią padėtį ir prašo atidėti kredito grąžinimo terminą 7 metams, pakeisti apyvartinį kreditą į ilgalaikę paskolą. Nors ieškovas nurodė, kad atsakovas į minėtus raštus nereagavo, tačiau atsakovas pateikė 2014-12-01 raštą Nr. 01.10.01-26161, kuriame aiškiai nurodyta, jog klientas (ieškovas) nėra atleidžiamas nuo sutartyje nustatytų įpareigojimų vykdymo, taip pat bankas pasilieka teisę reikalauti grąžinti kreditą prieš terminą, pradėti priverstinį skolos išieškojimą, taikyti baudas. Taigi ieškovas negalėjo tikėtis, jog atsakovas pratęs terminą kreditavimo sutarčiai įvykdyti, taip pat iš rašto ganėtinai aiški atsakovo pozicija, jog derybos dėl kredito termino pratęsimo yra mažai tikėtinos. Be to, atsakovas pateikė 2014-12-19 raštą Nr. 01.10.01-28517, kuriame aiškiai nurodyta, jog atsakovas nusprendė nepratęsti su klientu (ieškovu) sudarytos sutarties, todėl kredito grąžinimo terminas yra pasibaigęs 2014-12-15.
53. Atsakovas gi pateikė įrodymus - 2015-06-11 atsakovo raštą Nr. 01.10.01-12694, 2015-08-04 atsakovo raštą Nr. 01.10.01-16486, 2016-05-02 raštą Nr. 01.10.01-7153, kuriais remdamasis teigia, kad, pasibaigus kredito grąžinimo terminui, buvo deramasi ne dėl termino pratęsimo, kaip tvirtina ieškovas, o dėl ieškovo akcijų ir banko reikalavimo ieškovo atžvilgiu perleidimo. Taigi, bylos aplinkybės neginčijamai rodo, kad šalys nesitarė ir nesusitarė dėl kredito termino pratęsimo ir kredito sutartis pasibaigė suėjus paskolos grąžinimo naikinamajam terminui, kurį atsakovas aiškiai nurodė 2014-12-19 rašte, todėl ieškovas, įvertinęs ankstesnę atsakovo poziciją, negalėjo pagrįstai tikėtis, kad terminas dar galėtų būti pratęstas. Ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, jog buvo deramasi konkrečiai dėl sutarties termino pratęsimo, todėl laikytina, kad sutartis baigėsi 2014-12-15, t. y. šalims buvo žinoma ir aišku sutarties pasibaigimo (prievolės įvykdymo) diena, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.204 straipsnio nuostatas ir modifikuoti šalių pasibaigusius teisinius santykius.
54. Taigi, šalių sudaryta kredito sutartis negali būti pakeista, nes galutinis kredito grąžinimo terminas pagal šią sutartį suėjo 2014-12-15. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikėsi pozicijos, kad, pasibaigus kredito grąžinimo terminui pagal sutartį, sutartinius prievolinius santykius pakeitė civilinės atsakomybės santykiai - ieškovas įgijo pareigą grąžinti visą kreditą, o atsakovas – teisę reikalauti tokio kredito grąžinimo priverstine tvarka. Pasibaigusi sutartis negali būti atnaujinama, nes santykių tęsimui nėra tolesnės abiejų šalių, o būtent - atsakovo valios. Pasibaigus kredito sutartyje nustatytam terminui, sutartis tapo vykdytina (buvo išduotas vykdomasis įrašas), kaip ir būtų tuo atveju, jei būtų įvykęs kredito sutarties nutraukimas prieš terminą. Taigi, tiek nutraukimo, tiek sutarties pasibaigimo pasekmė yra ta pati – sutartis yra vykdytina, įskaitant ir priverstinį vykdymą.
55. Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra teisės normos, nustatančios kad atsakovas galėtų būti įpareigotas tęsti pasibaigusius sutartinius santykius, nes tai prieštarautų sutarčių laisvės principui, įtvirtintam CK 6.156 straipsnyje. Sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne. Šis principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai. Taigi sutarties turinys yra šalių bendras sutarimas. Šiuo atveju šalys susitarė dėl kreditavimo, pasirašydamos atitinkamą sutartį, vėliau ją net 38 kartus pratęsdamos ir galutinai sutardamos dėl sutarties įvykdymo termino 2014-12-15. Tuo tarpu ieškovo reikalavimas pratęsti kredito sutarties terminą, kai jis jau baigėsi, teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdžiai prieštarauja sutarčių laisvės principui ir todėl pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo pagrįstai atmestas.
56. Byloje taip pat nustatyta, kad savo atsisakymą pratęsti sutartį atsakovas pakankamai išsamiai ir aiškiai motyvavo, todėl atmestini ieškovo teiginiai, kad atsakovas tariamai niekaip neatsakė į ieškovo prašymus pratęsti sutarties terminą 7 metams. Be to, vien tai, kad ieškovas kėlėsi restruktūrizavimo bylą, nereiškia, kad jis negalėjo kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo, jei jau manė, kad atsakovo atsisakymas pratęsti sutartį yra nepagrįstas. Priešingai, savo nesikreipimu į teismą ieškovas tik patvirtino, kad sutinka, jog sutartis baigėsi ir skola pagal ją turi būti grąžinta nedelsiant. Bet kokiu atveju pažymėtina, kad jokių mokėjimų atsakovui ieškovas neatliko nuo 2015 m., nors, jei siekė, kad sutartis būtų pratęsta, turėjo ir privalėjo tai daryti, tokiu būdu patvirtindamas savo ketinimų vykdyti sutartį rimtumą. Tuo tarpu ir dabar, kai ieškovo restruktūrizavimo procesas yra pasibaigęs (nutrauktas), ieškovas niekaip nėra patvirtinęs savo ketinimų vykdyti sutartį rimtumo ir nėra atlikęs jokių įmokų atsakovui. Taigi, ieškovas neįrodė savo galimybių ir realaus finansinio pajėgumo vykdyti sutartį. Byloje nesant įrodymų, kad ieškovas būtų pajėgus vykdyti įsipareigojimus pagal sutartį, jei jos sąlygos būtų pakeistos pagal ieškovo reikalavimus, ieškovo reikalavimas dėl sutarties pakeitimo taip pat negali būti tenkinamas.
57. Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).
58. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
59. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovo naudai priteistinos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (CPK 93, 98 straipsniai). Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad atsakovas patyrė 2 500 EUR bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, yra išaiškinta, kad šalims turi būti atlyginamos pagrįstos, realiai patirtos, už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą toje konkrečioje byloje sumokėtos išlaidos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
60. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio nustatyta, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą mokamas užmokestis, kuris nustatomas taikant 1,3 koeficientą, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Taigi už atsiliepimą į apeliacinį skundą šiuo metu galimas maksimalus priteistinas atlyginimas yra 1 150,24 EUR.
61. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama byla nėra itin sudėtinga ar didelės apimties, atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nėra pateikiama sudėtinga teisės aktų analizė, dauguma argumentų jau buvo nurodyti tiek bylos nagrinėjimo metu teismo posėdyje, tiek kituose atsakovo procesiniuose dokumentuose, teisėjų kolegija laiko tikslinga už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, atsižvelgiant į maksimalų užmokesčio dydį, patvirtintą Rekomendacijose, atsakovui iš ieškovo priteisti 1 100 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
n u t a r i a:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo UAB „Agrovet“ 1 100 EUR (vieną tūkstantį šimtą eurų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovo AB SEB bankas naudai.
Teisėjai Laima Gerasičkinienė
Dainius Rinkevičius
Alma Urbanavičienė