Civilinė byla Nr. e2A-1827-1097/2023

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25991-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.3; 2.6.18.3; 3.2.4.8.2; 3.2.4.11 

 (S)

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ievos Navickaitės-Sakalauskienės ir Tatjanos Žukauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. G. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. G. R. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vitvela“ dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimo panaikinimo ir statinių registracijos panaikinimo, tretieji asmenys – valstybės įmonė Registrų centras, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

1.       Ieškovas G. G. R. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Vitvela“ (toliau – atsakovė) dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimo panaikinimo ir statinių registracijos panaikinimo, prašydamas: 1) panaikinti atsakovės atstovo surašytos 2021 m. gegužės 25 d. deklaracijos apie statinio (-ių), jo (jų) dalies (-ių) (kai statybą numatyta užbaigti etapais) statybos užbaigimą / statinio (-ių), jo (jų) dalies (-ių) / patalpos (-ų) paskirties pakeitimą Nr. 1 (toliau – ir Deklaracija) galiojimą; 2) panaikinti nekilnojamųjų daiktų: kelio (gatvės) – automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kelio (gatvės) – automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) (toliau kartu – ir aikštelės), teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre; 3) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Ieškovas nurodė, kad jo motina Č. G. R., būdama pretendentė atkurti nuosavybės teises į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusiame Fabijoniškių rėžiniame kaime turėtą nuosavybę, 2017 metais Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui (toliau – NŽT VMS) pateikė prašymą žemėje, esančioje prie (duomenys neskelbtini), suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra, tačiau gavo atsakymą, jog teritorija prie žemės sklypo (duomenys neskelbtini), yra užstatyta infrastruktūros statiniais (automobilių stovėjimo aikštelėmis), todėl žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimui natūra formuojamas nebus. Nesutikdama su tokia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pozicija, Č. G. R. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, o vėliau, su apeliaciniu skundu, ir į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neskundžiamu 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2020 (toliau – ir Sprendimas) nusprendė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2018 m. gegužės 9 d. raštą Nr. A51-37707/18(2.14.2.12-MP8) ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją žemėje, esančioje tarp žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra buvusio Fabijoniškių rėžinio kaimo pretendentams ir visą dokumentaciją (duomenis) perduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui. Administracinėje byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu buvo įtraukta ir aktyviai dalyvavo atsakovė šioje byloje – UAB „Vitvela“. Tokį sprendimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė konstatavęs, kad žemei, esančiai tarp žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), joks visuomenės poreikis nenustatytas, o šioje žemėje pastatyti statiniai – automobilių stovėjimo aikštelės – negali būti laikomi pastatyti teisėtai. Teisminio proceso metu nebuvo įrodytas automobilių stovėjimo aikštelių pastatymo teisėtumas. 2021 m. kovo 19 d. mirus Č. G. R., ieškovas priėmė jos palikimą ir tapo pretendentu atkurti nuosavybės teises į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusiame Fabijoniškių rėžiniame kaime turėtą nuosavybę. 2021 m. gegužės 25 d. atsakovė surašė deklaraciją apie statinio (-ių), jo (jų) dalies (-ių) (kai statybą numatyta užbaigti etapais) statybos užbaigimą / statinio (-ių), jo (jų) dalies (-ių) / patalpos (-ų) paskirties pakeitimą Nr. 1 (toliau – ir Deklaracija), kurios pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruoti nekilnojamieji daiktai – automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini) – ir atsakovės nuosavybės teisės į juos. Vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2021 m. liepos 16 d. įsakymu „Dėl sklypo Nr. 1 tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) suprojektavimo ir plano patvirtinimo“ Nr. A30-2501/21 laisvoje (neužstatytoje) natūra grąžinamoje kitos paskirties žemėje suprojektavo 1 626,00 kv. m. ploto sklypą Nr. 1 tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), patvirtino žemės sklypo Nr. 1 planą ir nustatė, kad šio žemės sklypo dokumentai perduodami Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriui. Atsakovė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2021 m. rugpjūčio 13 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2020, tačiau teismas atsisakė priimti šį prašymą. 

3.       Ieškovo teigimu, Deklaracija ir aikštelių įregistravimas Nekilnojamojo turto registre atsakovės vardu pažeidžia ieškovo teises bei teisėtus interesus, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimu konstatavo aikštelių pastatymo neteisėtumą, Vilniaus miesto savivaldybės administracija buvo tiesiogiai įpareigota jų vietoje, t. y. tarp žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra buvusio Fabijoniškių rėžinio kaimo pretendentams, tarp jų – ir ieškovui. Žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimui ginčo žemės plote yra suformuotas, tačiau nuosavybės teisės buvusio Fabijoniškių rėžinio kaimo pretendentams, kurių yra virš 200, į šį žemės sklypą dar nėra atkurtos. Net ir tuo atveju, jei nuosavybės teisių atkūrimo procedūra bus sėkmingai užbaigta, pretendentai atkurtu žemės sklypu negalės netrukdomi naudotis dėl jame jau įregistruotų aikštelių, kurios Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos Deklaracijos pagrindu, apeinant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimą, ir kurios užims visą atkurtino žemės sklypo plotą. Atsižvelgiant į tai, Deklaracijos ginčijimas yra būtinas žingsnis siekiant užtikrinti realų Sprendimo įvykdymą, t. y. kad pretendentams nuosavybės teisės būtų atkurtos į de jure laisvą (neužstatytą) žemės sklypą.

4.       Ieškovas nurodė, kad aplinkybė, jog aikštelės nebegali būti laikomos pastatytomis teisėtai, jau yra nustatyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimu, todėl negali būti ginčijama. Pastaroji aplinkybė turi prejudicinę galią šio ieškinio pagrindu pradėtoje civilinėje byloje, vertinant atsakovės veiksmus surašant 2021 m. gegužės 25 d. Deklaraciją ir jos pagrindu registruojant savo nuosavybės teisę į aikšteles. Skundo dalykas administracinėje byloje buvo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos rašto panaikinimas ir įpareigojimas ginčo žemės plote formuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra, tačiau šio reikalavimo patenkinimas buvo galimas tik teismui nustačius, kad ginčo žemės plote de facto esančios aikštelės yra pastatytos neteisėtai, t. y. negali egzistuoti de jure. Dėl šios priežasties aikštelių pastatymo teisėtumo klausimas buvo vienas iš pagrindinių administracinėje byloje nagrinėtų klausimų.

5.       Ieškovo teigimu, aikštelės buvo pastatytos 2004 m. balandžio 27 d. Statybos leidimo Nr. NS/487/04-0543 pagrindu, pagal 2004 m. projektą „Autosalonas su aptarnavimo centru (projekto korektūra)“ Nr. E-1010K (toliau – ir Projektas). Įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimu yra konstatuota, kad nei statybos leidimas, nei Projektas negali būti laikomi dokumentais, patvirtinančiais aikštelių sukūrimo teisėtumą, nes tie dokumentai buvo parengti kitam statiniui (autosalonui su aptarnavimo centru) ir kitoje vietoje (šalia esančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilnius) statyti. Statybos leidimo antrame lape nurodyta, kad jis galioja iki 2013 m. rugpjūčio 14 d. Kartu su Deklaracija atsakovė, ketindama pagrįsti aikštelių pastatymo teisėtumą ir savo nuosavybės teisę į jas, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo pateikusi du Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento išduotus pripažinimo tinkamu naudoti aktus: 2006 m. vasario 2 d. Pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)-11.4-224 (toliau – ir Aktas 1) ir 2006 m. vasario 2 d. Pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)-11.4-225 (toliau – ir Aktas 2). Tiek Akto 1 ir Akto 2 turinys, tiek ir oficialūs Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad šie pripažinimo tinkamu naudoti aktai buvo išduoti vykdant ne aikštelių, o visai kitų statinių – prekybos patalpų ir gamybos – sandėliavimo patalpų – statybos užbaigimo procedūras. Statybos leidimai buvo išduoti UAB „Pavėsis“, o Akte 1 ir Akte 2 kaip statytoja nurodyta UAB „Vilniaus Vista“. Klaidingų duomenų apie statybas leidžiantį dokumentą ir Projektą pateikimas yra pakankamas pagrindas panaikinti Deklaracijos galiojimą. Pastatęs autosaloną ir prie jo esančią teritoriją (ginčo žemės plotą) pritaikęs konkrečiai savo poreikiams, t. y. šioje teritorijoje pastatęs aikšteles, tuometis statytojas šių aikštelių įregistruoti negalėjo, nes nesugebėjo įrodyti jų pastatymo teisėtumo.

6.       Ieškovas taip pat nurodė, kad pagal 2004 m. balandžio 14 d. sutartį tuometė statytoja UAB „Pavėsis“ privalėjo ne tik suprojektuoti ir įrengti aikšteles, bet ir perduoti jas į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos balansą bei parengti ir pateikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai Ukmergės g. (nuo Laisvės pr. iki Šeškinės g.) kairės pusės automobilių stovėjimo ir susisiekimo infrastruktūros prie komercinių centrų sprendinius. Nei aikštelių statytojai, nei jos teisių perėmėjai – atsakovei – aikštelės negali priklausyti nuosavybės teise, nes jas buvo planuojama statyti tik su sąlyga, kad jos bus perduotos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nuosavybėn. Visų 2004 m. balandžio 14 d. sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymas buvo būtina sąlyga aikštelių pripažinimo tinkamu naudoti aktui gauti. Statytojai neįvykdžius visų 2004 m. balandžio 14 d. sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, pripažinimo tinkamu naudoti aktas išduotas nebuvo, todėl taip pat aikštelės negali būti laikomos pastatytomis teisėtai ir registruojamos Nekilnojamojo turto registre. Tokios pozicijos administracinėje byloje laikėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Atsakovės atstovams užpildžius Deklaraciją, buvo padaryta priešingai, t. y. pasinaudodami teisės aktų nustatyta supaprastinta statybų užbaigimo procedūra, atsakovės atstovai Nekilnojamojo turto registre aikšteles įregistravo kaip teisėtus statinius ir savo nuosavybės teisę į jas.

7.       Atsakovė UAB „Vitvela“ su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė nurodė, kad ieškovo minimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimas negali būti laikomas prejudiciniu šioje byloje, nes administracinėje byloje skundu nebuvo teismo prašoma pripažinti aikštelių statybą neteisėta. Nei administracinėje byloje, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendime projektas nėra vertinamas ir aptariamas, o teismas nurodė, jog ,,administracinės bylos nagrinėjimo dalyką sudaro aplinkybių, patvirtinančių ginčo sklypo priskirtinumą valstybės išperkamai žemei, nustatymas ir vertinimas“. Sprendime nėra išaiškinta ir konstatuota, kad aikštelės pastatytos neteisėtai. Administracinėje byloje aikštelių statytojui ar jo teisių perėmėjui nebuvo pareikštas joks reikalavimas, susijęs su aikštelių teisėtumu, atitinkamai, dėl to nebuvo ginamasi. Taip pat Sprendimu nebuvo uždrausta formuoti ir / ar registruoti seniai, dar iki jį priimant, teisėtai pastatytų aikštelių ir daiktinių teisių į jas Nekilnojamojo turto registre. Šioje civilinėje byloje ginčo ir įrodinėjimo dalyką sudaro tai, kas įvyko po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priėmimo ir kas administracinėje byloje nebuvo bei objektyviai negalėjo būti nagrinėjama.

8.       Atsakovės teigimu, aikštelės pastatytos teisėtai, laikantis visų tuometinių teisės aktų reikalavimų, todėl Deklaracija surašyta ir registracija Nekilnojamojo turto registre atlikta teisėtai bei pagrįstai. 2003 m. buvo parengtas pirmasis techninis projektas „Automobilių stovėjimo aikštelė (duomenys neskelbtini), Vilniuje“ Nr. E-1010. 2003 m. liepos 1 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Miesto ūkio skyrius ir UAB „Pavėsis“ sudarė sutartį susisiekimo komunikacijų plėtrai. Miesto plėtros departamentas išdavė 2003 m. rugpjūčio 14 d. statybos leidimą Nr. NS/1197/03-1081. Pirmasis projektas ir 2003 m. rugpjūčio 14 d. statybos leidimas buvo mažesnės apimties. 2003 m. liepos 30 d. Vilniaus miesto taryba priėmė sprendimą „Dėl pritarimo teritorijos prie (duomenys neskelbtini) detaliojo plano rengimui ir bendrojo plano sprendinių keitimui“ Nr. 01A-41-50. Detalusis planas turėjo būti rengiamas ne tik šiam žemės sklypui, bet didesnei teritorijai. Iš 2003 m. spalio 17 d. „Miesto plėtros departamento pasitarimo pas merą (investicinių projektų svarstymo) protokolo“ Nr. 01A-78-66 4.4 papunkčio matyti, kad buvo nutarta „pritarti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano siūlymams prie gatvės įrengti parkavimo aikšteles, kurios būtų integruotos į bendrąjį Ukmergės gatvės sutvarkymo projektą“. UAB „Ekoprojektas“ parengė detalųjį planą. Juo buvo suplanuotos ir aikštelės. 2004 m. balandžio 14 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir UAB „Pavėsis“ pasirašė sutartį dėl infrastruktūros objektų plėtojimo sąlygų. Iš „Specialiųjų projektavimo sąlygų statinio architektūrai formuoti ir statybos sklypui tvarkyti“ 8 punkto matyti, kad buvo nustatytas toks reikalavimas: „Keliai ir prieigos prie sklypo, mašinų stovėjimo aikštelės: Suprojektuoti prieigas, privažiavimus ir mašinų parkavimą vadovaujantis detaliojo plano sprendiniais (poz. 3.4), Sutartimi dėl infrastruktūros objekto plėtojimo sąlygų (poz. 3.2) bei Miesto ūkio skyriaus sąlygomis (poz. 6.7).“ 2004 m. balandžio 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamentas ir UAB „Pavėsis“ sudarė sutartį prie techninių sąlygų Nr. 650 susisiekimo komunikacijų plėtrai, kuria UAB „Pavėsis“ buvo pavesta vykdyti statytojo funkciją. 2004 m. balandžio 27 d. buvo sudarytas sutarties papildymas prie techninių sąlygų Nr. 650 susisiekimo komunikacijų plėtrai, kuriame nurodyta: „Suprojektuoti ir įrengti bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelę prie Ukmergės g. Parengti techninį projektą Ukmergės g. nuo Laisvės pr. iki Šeškinės g. kairės pusės automobilių stovėjimo ir susisiekimo infrastruktūros prie komercinių centrų (projektinius pasiūlymus).“ UAB „Ekoprojektas“ parengė Projektą. Aiškinamojo rašto dalyje „Parkavimo vietų poreikis“ yra detalizuota, kad „parkavimo vietų skaičius sklypo ribose 52 vnt., greta autosalono raudonųjų linijų zonoje 38 vnt., pastate – 20 vnt. Suminis parkavimo vietų skaičius – 110 vnt.“. Statybos leidimo pabaigoje nurodyta „griežtai laikytis projekto“. 2016 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-878 patvirtinto „Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017. Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 45 punktas nustato, kad „2010 m. spalio 1 d. galioję, taip pat po 2010 m. spalio 1 d. išduoti ir galiojantys statybą leidžiantys dokumentai galioja neterminuotai“. Aikšteles UAB „Pavėsis“ užsakymu ir lėšomis 2004 m. pastatė generalinis rangovas UAB „Ketoma“ kartu su subrangovu UAB „Kerista“. Aikštelės yra teritorijoje greta atsakovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ir jame esančių atsakovei nuosavybės teise priklausančių prekybos paskirties Pastato – Autosalono su aptarnavimo centru ir kitų inžinerinių statinių. 2006 m. vasario 2 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas išdavė Pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)-11.4-224 ir 2006 m. vasario 2 d. Pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)-11.4-225. Aikštelėms suteikti unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Jos, kaip nekilnojamieji daiktai, buvo suformuotos 2014 m. vasario 4 d. UAB „Pavėsis“ įgijo nuosavybės teises į minėtus objektus, o atsakovė yra UAB „Pavėsis“ teisių perėmėja. Atsakovė, kaip ginčo aikštelių statytoja ir faktinė bei teisinė savininkė, pagal CK 4.47 straipsnio 4 punktą, parengė ir VĮ Registrų centrui pateikė Deklaraciją, kurios pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruota atsakovės nuosavybės teisė į ginčo aikšteles.

9.       Atsakovės teigimu, pagal galiojusius reikalavimus, ir, nesant elektroninės Infostatyba sistemos, į statybos leidimus būdavo įrašomi projekto duomenys bei pagrindinio projektu suprojektuoto statinio duomenys ir laikoma, kad statybos leidimu yra leista statyti viską, kas yra numatyta statybos leidime nurodytame projekte. Aplinkybę, jog statybos leidimas apėmė ir susisiekimo komunikacijas (kelius (gatves) – aikšteles, administracinėje byloje tvirtino ir pati Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Aikštelių atsiradimo perspektyva atsakovei leido tikėtis, kad pastatą projektuojant ir statant ant sklypo ribos bus galimybė jį naudoti pagal numatytą paskirtį. Be tokios galimybės atsakovė nebūtų projektavusi ir stačiusi autosalono su aptarnavimo centru ant sklypo ribos. Atsakovė (tuo metu UAB „Pavėsis“) sutikusi su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos reikalavimais, sudarė savivaldybės administracijos parengtas sutartis dėl infrastruktūros bei komunikacijų plėtros ir už beveik 2 mln. Lt savų lėšų įgyvendino ne tik ginčo aikštelių suprojektavimą ir pastatymą, tačiau ir J. Baltrušaičio g. dalies išplatinimą, jungiamosios dviejų juostų gatvės nuo Ukmergės g. iki J. Baltrušaičio g. nutiesimą, J. Baltrušaičio g. nuo I. Šeiniaus g. iki S. Lozoraičio g. rekonstrukciją, šlaitų suformavimą bei įrengimą tarp Ukmergės g. ir Ateities g., žalių zonų įrengimą ir kt. 

10.       Trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra. Nurodė, kad ieškovo minimoje administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2020 dalyvavo tos pačios bylos šalys (pareiškėja Č. G. R. (ieškovas yra jos teisių ir pareigų perėmėjas), atsakovė – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, trečiasis asmuo – UAB „Vitvela“), todėl teismo nustatyti faktai iš naujo šioje civilinėje byloje neįrodinėjami, neginčijami, privalomi bylos šalims vykdyti. Deklaracijoje, kaip statybą leidžiantis dokumentas nurodytas statybos leidimas Nr. NS/487/04-0543, kuris buvo išduotas ne ginčo automobilių stovėjimo aikštelių statybai, o visai kitam statybos objektui – autosalonui su aptarnavimo centru, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. Trečiojo asmens vertinimu, statybos leidimas Nr. NS/487/04-0543 nėra ginčo automobilių stovėjimo aikštelių statybos teisėtumą patvirtinantis pagrindas. Ieškovo ginčijama Deklaracija nebuvo nei patvirtinta, nei registruota (tokios pareigos nenumato teisės aktai). Tokio pobūdžio dokumentą, kuris įstatymų nustatyta tvarka sukuria tam tikras civilines teises ir pareigas, parengė ir pasirašė tik pats statytojas. Deklaracija pripažintina vienašaliu sandoriu. Už Deklaracijoje ir prie jos pateiktų dokumentų teisingumą atsako pats statytojas arba jo įgaliotas atstovas. Aktas 1 ir Aktas 2 buvo išduoti prekybos patalpoms ir gamybos – sandėliavimo patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), todėl minėti Aktai niekaip nesusiję su ginčo aikštelėmis ir jų pastatymo teisėtumu.

11.       Trečiasis asmuo VĮ Registrų centras prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra, nurodydamas, jog VĮ Registrų centras dėl ieškinio reikalavimų išsprendimo materialinio teisinio suinteresuotumo neturi. Taip pat prašė ieškinio reikalavimą panaikinti aikštelių teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre laikyti išvestiniu ir pertekliniu bei jį atmesti.

12.       Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pritarė ieškinio argumentui, kad aplinkybė, jog aikštelės nebegali būti laikomos pastatytomis teisėtai, jau yra nustatyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimu. Nurodė, kad deklaracijas apie statybos užbaigimą tvirtina statybos valstybinę priežiūrą vykdantys pareigūnai. Valstybinę priežiūrą vykdantys pareigūnai netikrino Deklaracijos, todėl vien dėl šios priežasties Deklaracija negalėjo būti įregistruota viešajame registre. Deklaracija buvo išduota pagal 2004 m. balandžio 27 d. statybą leidžiantį dokumentą Nr. NS/487/04-0543, tačiau šis statybos leidimas buvo išduotas ne ginčo automobilių stovėjimo aikštelių statybai, o autosalonui su aptarnavimo centru. Deklaracija prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimui. Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra atsakinga už natūra grąžintinų žemės sklypų suprojektavimą ir dokumentų perdavimą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įsakymu buvo suprojektuotas laisvoje (neužstatytoje) natūra grąžinamoje kitos paskirties žemėje sklypas Nr. 1 tarp (duomenys neskelbtini) ir Ukmergės gatvės (pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1-972 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo tvirtinimo“, žemės sklypas Nr. 1 tarp (duomenys neskelbtini) ir Ukmergės gatvės patenka į specializuotų kompleksų funkcinę zoną). Įregistravus Deklaraciją, iš esmės ne tik užkertamas kelias sprendimo vykdymui, tačiau ir praranda prasmę nuosavybės atkūrimo natūra institutas, nes asmenys negali pilna apimtimi naudotis jiems atkurtu žemės sklypu, kuris Deklaracijos pagrindu yra užstatytas.

13.       Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos nurodė, kad Vilniaus miesto skyriuje yra saugomos (likusios) 49 nuosavybės teisių atkūrimo bylos, kuriose 173 pretendentai pageidauja atkurti nuosavybės teises į Fabijoniškių rėžiniame kaime turėtą žemę. Tuo atveju, jei nuosavybės teisių atkūrimo procedūra bus sėkmingai užbaigta, pretendentai atkurtu žemės sklypu negalės netrukdomi naudotis dėl jame jau įregistruotų aikštelių, kurios Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos neteisėtos Deklaracijos pagrindu, apeinant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos teisės aktų nustatyta tvarka nepavestas laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimas ir jų planų rengimas. Trečiojo asmens teigimu, administracinėje byloje (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01987-2018-9) dalyvavusi atsakovė – Vilniaus miesto savivaldybės administracija bei trečiasis asmuo – UAB „Vitvela“ teismui neįrodė, kad yra realus ginčo teritorijos poreikis viešiesiems visuomenės interesams tenkinti bei tai, kad žemės sklype esantys inžineriniai statiniai – aikštelės – pastatyti (įrengti) teisės aktų nustatyta tvarka.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

14.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 15 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė atsakovei iš ieškovo 13 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o valstybei iš ieškovo priteisė 15,14 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

15.       Teismas konstatavo, kad ieškovas turi reikalavimo teisę byloje, nes statiniais (nekilnojamaisiais daiktais) užimta (užstatyta) žemė pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą nėra laisva, todėl į ją negali būti atkuriamos nuosavybės teisės, grąžinant šią žemę natūra. Žemės sklypas, reikalingas šiems statiniams eksploatuoti, pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, yra valstybės išperkamas. Atsakovei 2021 m. gegužės 25 d. Deklaracijos pagrindu ginčo žemės sklype įregistravus aikšteles ir nuosavybės teisę į jas, Nacionalinė žemės tarnyba negali įregistruoti atkūrimui suformuoto žemės sklypo Nekilnojamojo turto registre, kas suteiktų galimybę priimti įsakymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šios aplinkybės pagrindžia ieškovo, kaip pretendento atkurti nuosavybės teises, suinteresuotumą dėl Deklaracijos panaikinimo ir aikštelių išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro. Aplinkybės, kokio dydžio žemės sklypo dalis nuosavybės teise priklausytų ieškovui atkūrus nuosavybės teisę į ginčo sklypą kartu su kitais pretendentais, nepaneigia ieškovo suinteresuotumo ir reikalavimo teisės šioje civilinėje byloje.

16.       Teismas konstatavo nesant pagrindo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendime nustatytos faktinės aplinkybės ir jų teisinis vertinimas turi prejudicinę galią sprendžiant šios bylos ginčą. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad administracinėje byloje spręstas ginčas tarp pretendentės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos dėl galimybės atkurti nuosavybės teises natūra teritorijoje, kurioje įrengta asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė. Administracinės bylos nagrinėjimo dalyką sudarė aplinkybių, patvirtinančių ginčo sklypo priskirtinumą valstybės išperkamai žemei, nustatymas ir vertinimas. Administracinės bylos nagrinėjimo ribos neapėmė atsakovės pastatytų ir jai šiuo metu nuosavybės teise priklausančių aikštelių statybos teisėtumo klausimo, byloje ginčo dalykas buvo dėl administracinio akto teisėtumo ir teritorijos reikalingumo visuomenės poreikiams tenkinti ir priskirtinumo valstybės išperkamai žemei. Be to, ginčo automobilių stovėjimo aikštelės atsakovės prašymu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos 2021 m. gegužės 28 d., t. y. šios aplinkybės neegzistavo 2020 m. rugsėjo 30 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimo priėmimo metu. Teismo vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendime nėra konstatuota, kad aikštelės pastatytos neteisėtai. Administracinio teismo padarytos išvados negali būti interpretuojamos plečiamai. Administracinėje byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisinis įvertinimas pagal byloje apibrėžtą ginčo dalyką ir tuo pagrindu pateiktus įrodymus, neriboja atsakovės teisės įrodinėti ginčo aikštelių statybos, Deklaracijos ir jos pagrindu atliktos registracijos teisėtumo šioje civilinėje byloje.

17.       Teismas sprendė, kad ginčo aikštelės pastatytos teisėtai, Deklaracija atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl atmetė ieškinio reikalavimą dėl Deklaracijos apie statybos užbaigimą pripažinimo negaliojančia bei, atitinkamai, ir su šiuo reikalavimu susijusį ieškinio reikalavimą dėl įrašo dėl nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre panaikinimo. Teismas nustatė, kad 2004 m. kovo 31 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintu detaliuoju planu buvo suplanuota didesnė teritorija nei žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, į planuojamą teritoriją įtraukiant ir infrastruktūros objektą – automobilių stovėjimo aikštelę prie Ukmergės gatvės. Atsakovės su Vilniaus miesto savivaldybe sudaryta Sutartimi dėl infrastruktūros objektų plėtojimo atsakovei buvo pavesta, be kita ko, suprojektuoti ir įrengti bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelę prie Ukmergės g. Ginčo aikštelės buvo neatskiriama projekto, kuriam išduotas 2004 m. balandžio 27 d. statybos leidimas Nr. NS/487/04-0543, sudėtinė dalis. Pagal galiojusi teisinį reglamentavimą, visiems statiniams, suprojektuotiems viename statinio projekte ir esantiems tiek statinio statybos sklype, tiek už jo ribų, buvo išduodamas vienas statybos leidimas, todėl pagal projektą išduotu statybos leidimu buvo leista statyti ir ginčo aikšteles, t. y. statyti tai, kas numatyta projektu. Statybos leidime buvo nurodyta, kad jis galioja iki 2014 m. balandžio 27 d., tačiau, vadovaujantis 2016 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-878 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017. „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas” 45 punktu, pagal kurį 2010 m. spalio 1 d. galioję, taip pat po 2010 m. spalio 1 d. išduoti ir galiojantys statybą leidžiantys dokumentai galioja neterminuotai, leidimas galioja neterminuotai. 2004 m. birželio 16 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu buvo pripažinta tinkamu naudoti visa, kas buvo numatyta projekte ir pastatyta pagal jo pagrindu išduotą statybos leidimą. Ginčo aikštelės kaip nekilnojamieji daiktai buvo suformuoti 2014 m vasario 4 d. atsakovės nuosavybės teisė į ginčo aikšteles įregistruota 2021 m. gegužės 28 d. pagal 2014 m. vasario 3 d. nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų bylą ir statytojos UAB „Vitvela“ 2021 m. gegužės 25 d. surašytą Deklaraciją. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad aikštelės nebuvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre iki 2021 m., nėra pagrindas pripažinti, kad jos pastatytos neteisėtai. Teismas, įvertinęs rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, nustatė, kad, suderinus su Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir įsipareigojus atsakovės lėšomis išvystyti aplinkinę teritoriją (Laisvės pr. – Ukmergės g. sankryžos transporto mazgą su viaduku ir susisiekiančiomis jungiamosiomis gatvėmis), aikštelės buvo suprojektuotos ir pastatytos atsakovės lėšomis Ukmergės g. raudonųjų linijų ribose (kurios patenka į savivaldybės administracijos kompetencijos ir reguliavimo sritį). Susitarimas su Vilniaus miesto savivaldybės administracija lėmė atsakovės sprendimą autosaloną su aptarnavimo centru projektuoti ir statyti ant atsakovei priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribos, t. y. prie pat aikštelių teritorijos. 

18.       Teismas sprendė, kad nagrinėjamo ginčo atveju neturi teisinės reikšmės aplinkybės, kad pagal Infrastruktūros sutartį atsakovė įsipareigojo ginčo aikšteles perduoti miestui, tačiau ši prievolė neįvykdyta, taip pat tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. vasario 8 d. įsakymu buvo siekiama ginčo sklypą prijungti prie atsakovės sklypo. Teismo vertinimu, sprendžiant ginčą dėl Deklaracijos pripažinimo negaliojančia ir ginčo aikštelių teisėtumo, UAB „Pavėsis“ įsipareigojimai pagal Infrastruktūros sutartį, t. y. įsipareigojimas ginčo aikšteles perduoti į Miesto ūkio skyriaus balansą, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to teismas dėl šių argumentų plačiau nepasisakė.

19.       Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, teismas nurodė, kad atsakovė prašė priteisti iš ieškovo 15 246,00 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, 4 500 Eur išlaidų už specialisto išvadą. Teismas, įvertinęs atsakovei suteiktas teisines paslaugas, jų rūšį ir už šių paslaugų suteikimą teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio nustatytą maksimalų dydį, teisme spręstus klausimus jų sudėtingumo, naujumo požiūriu, sprendė, kad yra pagrindas mažinti Rekomendacijų 8.2 punkte nustatytą rekomenduojamą priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalų dydį (Rekomendacijų 2 punktas) ir pripažino atsakovės teisę į jos turėtų 9 000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą. Taip pat teismas pripažino būtinomis ir pagrįstomis 4 500 Eur išlaidas už parengtą 2022 m. gruodžio 8 d. Ekspertinio tyrimo aktą – specialisto išvadą. Dėl to teismas iš viso priteisė atsakovei iš ieškovo 13 500 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

 

20.       Apeliaciniu skundu ieškovas G. G. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti: panaikinti 2021 m. gegužės 25 d. Deklaracijos apie statinio statybos užbaigimą Nr. 1 galiojimą, panaikinti nekilnojamųjų daiktų – automobilių stovėjimo aikštelių – teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1.                      Teismas nepagrįstai sprendė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendime nurodytos aplinkybės neturi prejudicinės galios šioje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Sprendime konstatavo, kad ginčo aikštelės pastatytos neteisėtai, ir ši aplinkybė turi prejudicinę galią šioje byloje vertinant atsakovės veiksmus surašant Deklaraciją. Teismo teiginiai, kad ginčo aikštelių teisėtumas esą nebuvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje administracinėje byloje, prieštarauja paties teismo pateiktoms ištraukoms iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimo. Svarbu ne tai, koks buvo bylos, kurioje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais, dalykas, o tai, ar pirmesnėje byloje nustatyti prejudiciniais pripažintini faktai toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimo matyti, kad minėtoje administracinėje byloje ginčo aikštelių teisėtumas buvo įrodinėjimo dalykas. Administracinėje byloje vertinant, ar ginčo žemės sklypas dėl jame įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės iš tiesų priskiriamas valstybės išperkamai ir natūra negrąžinamai žemei, turėjo būti nustatyta, ar ji pastatyta teisės aktų nustatyta tvarka. Administracinėje byloje proceso dalyviai aktyviai įrodinėjo tai, kad ginčo sklype aikštelė įrengta (ne)teisėtai, o aikštelės teisėtumas buvo įrodinėjimo dalykas.

20.2.                      Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Sprendime pripažino, kad ginčo statinys – užbaigta automobilių stovėjimo aikštelė, negali būti laikoma teisėtai sukurtu nekilnojamuoju daiktu. Administraciniame procese ieškovas įrodė, kad aikštelės pastatytos neteisėtai. Ir tai yra pakankamas pagrindas tenkinti ieškinį šioje byloje. Atsakovė visus įrodymus, patvirtinančius jos teiginius dėl aikštelių teisėtumo, turėjo teikti aikštelių teisėtumą minėtoje administracinėje byloje vertinusiam administraciniam teismui, o to nepadariusi, turi prisiimti visas neigiamas tokio savo pasirinkto elgesio varianto pasekmes. Atsakovė, sulaukusi jai nepalankaus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimo, pasirinko įsiteisėjusį sprendimą ignoruoti ir bandyti iš naujo persibylinėti dėl aikštelių teisėtumo šioje civilinėje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Sprendime nusprendė, kad ginčo aikštelės negali būti laikomos teisėtai sukurtais nekilnojamaisiais daiktais, o teismas nepagrįstai nesivadovavo šiuo prejudiciniu faktu, faktiškai panaikindamas priimto galutinio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo res iudicata galią. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimas jau yra sukėlęs teisines pasekmes – jį vykdydama Vilniaus miesto savivaldybės administracija priėmė 2021 m. liepos 16 d. įsakymą Nr. A30-2501/21, kuriuo laisvoje (neužstatytoje) natūra grąžinamoje kitos paskirties žemėje suprojektavo sklypą ir perdavė dokumentus Nacionalinei žemės tarnybai.

20.3.                      Teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčo aikštelės pastatytos teisėtai, nes tai, jog aikštelės buvo paminėtos įvairiuose dokumentuose, savaime neįrodo to, kad jos pastatytos teisėtai. Tai, ką leidžiama statyti, nurodyta statybos leidime, o jame ginčo aikštelės nenurodytos. Taigi, ginčo aikštelių statybai nebuvo išduotas statybos leidimas, todėl jų statyba neteisėta. Deklaracijoje kaip jos pagrindas buvo nurodytas statybos leidimas Nr. NS/487/04-0543, kuris, remiantis Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos išvada, neišduotas aikštelių statybai, o tai patvirtina esant pagrindui Deklaraciją panaikinti. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į statybos klausimais kompetentingos valstybės institucijos išvadą.

20.4.                      Teismas nurodė 2006 m. vasario 2 d. Pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)-11.4-224 ir 2006 m. vasario 2 d. Pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)-11.4-225, tačiau neteigė, jog šiais aktais buvo pripažintos tinkamomis naudoti šio ginčo aikštelės. Manant, kad ginčo aikštelės jau buvo pripažintos tinkamomis naudoti 2004 m. birželio 16 d. Pripažinimo tinkamu naudoti aktu (t. y. statyba jau tuomet buvo užbaigta), tai tik patvirtintų tą, kad šiuo atveju ginčijama Deklaracija deklaruotas statybos užbaigimas 2021 metais yra neteisėtas, o pati Deklaracija – naikintina. Atsakovė tvirtino, kad aikštelių statyba užbaigta jau seniai, todėl akivaizdu, kad surašant ginčo Deklaraciją tariamas statybos užbaigimas tik 2021 metais buvo deklaruotas fiktyviai (siekiant įregistruoti aikšteles kaip savo nuosavybę, o vėliau – atnaujinti procesą administracinėje byloje, kuri buvo užbaigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimu). Teismas, teigdamas, kad 2004 m. birželio 16 d. Pripažinimo tinkamu naudoti aktu buvo pripažinta tinkamu naudoti visa, kas buvo numatyta Projekte ir pastatyta pagal jo pagrindu išduotą Statybos leidimą, neatliko jokios 2004 m. birželio 16 d. Pripažinimo tinkamu naudoti akto analizės. e2004 m. birželio 16 d. Pripažinimo tinkamu naudoti akte yra nurodyta, kad: jis surašytas dėl automobilių salono su aptarnavimo centru, adresu (duomenys neskelbtini); kad komisija apžiūrėjo autosaloną su aptarnavimo centru, (duomenys neskelbtini); kad komisija pripažįsta, kad automobilių salonas su aptarnavimo centru, adresu (duomenys neskelbtini), tenkina nustatytus reikalavimus ir tinka naudoti. Taigi, ginčo aikštelės 2004 m. birželio 16 d. Pripažinimo tinkamu naudoti akte nėra nurodytos, todėl nėra pagrindo teigti, kad jos buvo pripažintos tinkamomis naudoti minėtu aktu.

20.5.                      Teismas nurodė, kokias specialisto išvadas pateikė ekspertė A. S., tačiau nepateikė jokio savarankiško jų įvertinimo. Šia prasme skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Manytina, kad A. S., kuri buvo parinkta bylos baigtimi suinteresuotos atsakovės, nebuvo objektyvi, ji savo išvadoje į visus atsakovės klausimus atsakė taip, kaip tai labiausiai atitiktų atsakovės interesus, o teismas to nepagrįstai neįvertino.

20.6.                      Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė negalėjo būti įregistruota ginčo aikštelių savininke Nekilnojamojo turto registre, nes pagal su Vilniaus miesto savivaldybės administracija sudarytą Infrastruktūros sutartį, atsakovė įsipareigojo ginčo aikšteles perduoti Vilniaus miesto savivaldybei, t. y. atsakovė nėra šio ginčo aikštelių savininke; ginčo aikštelės pagal Infrastruktūros sutartį priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovės įsipareigojimai pagal Infrastruktūros sutartį nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes šie įsipareigojimai itin svarbūs ir patvirtina, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruoti neteisingi duomenys, o prašymą dėl aikštelių įregistravimo pateikė neturintis tam teisės asmuo.

20.7.                      Teismas nepagrįstai atmetė ieškinį, nes tam, kad daikto pagaminimas būtų teisėtas, jo pagaminimas turi vykti teisės normose nustatyta tvarka ir sąlygomis. Jeigu daiktas sukuriamas nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, jis negali būti pripažįstamas teisėtai sukurtu nuosavybės objektu, o asmuo neįgyja nuosavybės teisių. Nuosavybės teisės į statinius įgyjama tik tuomet, jeigu statyba pradėta, vykdyta ir baigta laikantis tą procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų. Šiuo atveju tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimas, tiek rašytiniai įrodymai patvirtina tai, kad ginčo aikštelių statyba yra neteisėta, ir kad Pripažinimo tinkamu naudoti aktu jos nepripažintos tinkamomis naudoti. Viso to negali paneigti silpnos įrodomosios galios įrodymai – nei interesą dėl šios bylos baigties turinčio atsakovės įgalioto atstovo paaiškinimai, nei liudytojų, kurių parodymai vertintini kritiškai, parodymai.

20.8.                      Teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstai didelės, todėl turi būti ženkliai mažintinos.

21.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Vitvela“ prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

21.1.                      Administracinėje byloje skundu nebuvo teismo prašoma pripažinti aikštelių statybą neteisėta, o atsakove, kurios atžvilgiu buvo nukreipti reikalavimai, administracinėje byloje dalyvavo tik Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Administracinėje byloje joks reikalavimas, susijęs su aikštelių statybos teisėtumu, aikštelių statytojai ar jos teisių perėmėjai pareikštas nebuvo, todėl, atitinkamai, dėl to nebuvo ginamasi. Administracinėje byloje nebuvo pateiktas ir analizuotas 2004 m. techninis projektas „Automobilių salonas su aptarnavimo centru (duomenys neskelbtini), Techninio projekto korektūra“ Nr. E-1010K, kuriuo, be kita ko, buvo suprojektuotos ir aikštelės, bei kurio pagrindu buvo išduotas 2004 m. balandžio 27 d. Statybos leidimas Nr. NS/487/04-0543. Taip pat nebuvo pateikti bei vertinti ir kai kurie kiti svarbūs su projektu ir statybos leidimu susiję dokumentai, kurie buvo pateikti į šią civilinę bylą. Administracinės bylos nagrinėjimo ribos neapėmė atsakovės pastatytų ir jai nuosavybės teise priklausančių ginčo aikštelių statybos teisėtumo klausimo, nes administracinės bylos nagrinėjimo dalyką sudarė aplinkybių, patvirtinančių ginčo žemės sklypo priskirtinumą valstybės išperkamai žemei, nustatymas ir vertinimas. Šioje civilinėje byloje ginčo ir įrodinėjimo dalyką sudaro tai, kas įvyko po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimo priėmimo ir kas administracinėje byloje nebuvo ir objektyviai negalėjo būti nagrinėjama. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimu nebuvo uždrausta formuoti ir / ar registruoti seniai teisėtai pastatytų aikštelių ir daiktinių teisių į jas VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre.

21.2.                      Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendime nėra išaiškinta ir konstatuota, kad aikštelės pastatytos neteisėtai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Sprendime konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija neįrodė, jog aikštelės gali būti laikomos teisėtai sukurtu nekilnojamuoju daiktu, kuriam turi būti formuojamas žemės sklypas. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, prejudicinę galią turi kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės (faktai), t. y. tokios aplinkybės, kurias teismas pripažino įrodytomis; ir priešingai – neturi prejudicinės galios faktai, kurie kitu teismo sprendimu pripažinti nenustatytais dėl įrodymų stokos. Dėl to atmestinas apelianto argumentas dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimo prejudicinės galios šioje byloje. Jokie teisės aktai ir / ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas nedraudė ir neribojo atsakovės teisės atlikti tai, kas yra ginčijama šioje civilinėje byloje.

21.3.                      Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalis nustato, kokiais konkrečiais atvejais Deklaracija negali būti surašoma, o surašyta gali būti panaikinta. Nei vienas iš įstatyme įtvirtintų pagrindų nesudaro ieškinio pagrindo ir nepatenka į civilinės bylos nagrinėjimo ribas. Deklaracija atitinka visus teisės aktų keliamus reikalavimus. Apeliantas neįrodinėjo ir neįrodė nei vieno iš Deklaracijos galiojimo panaikinimo pagrindų.

21.4.                      2004 m. balandžio 14 d. tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB ,,Pavėsis“ buvo pasirašyta Sutartis dėl infrastruktūros objektų plėtojimo sąlygų, kuria UAB ,,Pavėsis“ įsipareigojo atlikti eilę projektavimo ir įrengimo darbų už jam priklausiusio žemės sklypo ribų, įskaitant ,,savo lėšomis suprojektuoti ir įrengti bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelę prie Ukmergės gatvės ir perduoti į Miesto ūkio skyriaus balansą“. Vilniaus miesto savivaldybės administracijai tuo metu buvo aktualu privačiomis lėšomis išvystyti aplinkinę teritoriją ir Laisvės pr. – Ukmergės g. sankryžos transporto mazgą su viaduku ir susisiekiančiomis jungiamosiomis gatvėmis. Atsakovė (tuo metu UAB ,,Pavėsis“) su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos reikalavimais tąkart sutiko, sudarė savivaldybės administracijos parengtas sutartis dėl infrastruktūros bei komunikacijų plėtros ir, išleisdama beveik 2 mln. Lt savų lėšų, faktiškai įgyvendino ne tik ginčo aikštelių suprojektavimą ir pastatymą, tačiau ir J. Baltrušaičio g. dalies išplatinimą, jungiamosios dviejų juostų gatvės nuo Ukmergės g. iki J. Baltrušaičio nutiesimą, J. Baltrušaičio g. nuo I. Šeiniaus g. iki S. Lozoraičio g. rekonstrukciją, šlaitų suformavimą bei įrengimą tarp Ukmergės g. ir Ateities g., žalių zonų įrengimą ir kt. Ginčo aikštelių atsiradimo perspektyva atsakovei pagrįstai leido tikėtis, kad pastatą projektuojant ir statant ant sklypo ribos, bus galimybė jį naudoti pagal numatytą paskirtį. Ir šiuo atveju atsakovei nebuvo tiek svarbu, ar susisiekimo komunikacijos (kelias (gatvė) – ginčo aikštelės ateityje bus bendro naudojimo ar ne ir kieno balanse, nes jų projektavimo ir statybos vieta buvo raudonųjų Ukmergės g. linijų ribose. Visų interesas buvo konstruktyviai sutarti ir kiek įmanoma efektyviai išvystyti tuo metu probleminę Vilniaus miesto vietą. Priešingu atveju, t. y. nenumačius susisiekimo komunikacijų – ginčo aikštelių, atsakovė nebūtų projektavusi ir stačiusi autosalono su aptarnavimo centru ant sklypo ribos (kadangi racionalesniam jo išdėstymui būtų užtekę vietos ir atsakovės žemės sklypo gilumoje) ir nebūtų sutikusi su kitomis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos iškeltomis sąlygomis aplinkinei miesto infrastruktūrai suprojektuoti ir įrengti taip, kaip tai atitiko autosalono su aptarnavimo centru perspektyvą būtent ant sklypo ribos. Atsakovė buvo tinkamai įvykdžiusi visus savo įsipareigojimus Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir ši jokių pretenzijų dėl to, įskaitant dėl ginčo aikštelių perdavimo į Miesto ūkio skyriaus balansą, neturėjo. Ginčo aikštelių perdavimas yra visiškai atskiras su šios civilinės bylos dalyku ir jos nagrinėjimo ribomis nesusijęs klausimas, kuris liečia išimtinai tik atsakovės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos santykius. Todėl faktine ir teisine procesine bei materialine prasmėmis yra nepagrįstas ir nelogiškas apeliacinio skundo argumentas, kad ,,tuo tarpu nėra ginčo dėl to, kad pagal Infrastruktūros sutartį atsakovė UAB ,,Vitvela“ įsipareigojo ginčo aikšteles perduoti Vilniaus miesto savivaldybei, t. y. UAB ,,Vitvela“ nėra šio ginčo aikštelių savininke, ir negalėjo būti įregistruota jų savininke Nekilnojamojo turto registre“. Teismas skundžiamame sprendime teisingai išaiškino, kad ,,sprendžiant ginčą dėl Deklaracijos pripažinimo negaliojančia, ginčo aikštelių teisėtumo, UAB „Pavėsis“ įsipareigojimai pagal Infrastruktūros sutartį, t. y. ginčo aikšteles perduoti į Miesto ūkio skyriaus balansą, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas“.

21.5.                      Bylos medžiaga patvirtina aikštelių projektavimo ir statybos teisėtumą, o taip pat ir ieškinio nepagrįstumą, todėl pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą nėra. Pagal tuo metu galiojusius reikalavimus ir nesant elektroninės Infostatyba sistemos, į statybos leidimus būdavo įrašomi projekto duomenys bei pagrindinio projektu suprojektuoto statinio duomenys ir laikoma, kad statybos leidimu yra leista statyti viską, kas yra numatyta statybos leidime nurodytame projekte. Priešingu atveju statybos leidimai išduodami nebūdavo. Projektu, kurio pagrindu buvo išduotas statybos leidimas, ginčo aikštelės buvo suprojektuotos vykdant būtent Vilniaus miesto savivaldybės administracijos iškeltas sąlygas ir tuo pagrindu sudarytas sutartis. Statybos leidimas apėmė ir susisiekimo komunikacijas – ginčo aikšteles, o žemės sklype buvo teisėtai ir tinkamai pastatyta viskas, kas nurodyta projekte. Atsakovė, kaip ginčo aikštelių statytoja ir faktinė bei teisinė savininkė pagal CK 4.47 straipsnio 4 punktą, parengė ir VĮ Registrų centrui pateikė Deklaraciją, kurios pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota atsakovės nuosavybė į nesudėtingus statinius – ginčo aikšteles.

21.6.                      Priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis yra pagrįstas. Nagrinėjama byla yra pakankamai sudėtinga tiek aplinkybių, tiek ir procesinės bei materialinės teisės aiškinimo ir taikymo požiūriu. Bylos nagrinėjimas teismo posėdžiuose, įskaitant išvažiuojamajame, pareikalavo laiko. Byloje paaiškinimus davė ne po vieną, o po kelis byloje dalyvaujančių asmenų atstovus. Taip pat buvo apklausti liudytojai, renkami, išreikalaujami bei teikiami papildomi įrodymai.

22.       Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo apeliacinio skundo tenkinimo klausimą spręsti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus, galiojančių teisės aktų nuostatas ir aktualią teismų praktiką. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas leidžia galioti Deklaracijai ir tokiu būdu Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos užkerta kelią toliau vykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimą bei, šį Sprendimą vykdant priimtą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įsakymą. Taip pat pažymėjo, kad atsakovė pati pasirašė Infrastruktūros sutartį ir savo iniciatyva įsipareigojo įrengti ginčo aikšteles, kurios vėliau turėjo būti atiduotos miestui, tačiau po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimo priėmimo atsakovė sąmoningai įregistravo aikšteles ir inicijavo Deklaracijos išdavimą. Nesutiktina su teismo argumentu, jog ši aplinkybė neturi reikšmės bylos nagrinėjimui ir galutinio sprendimo priėmimui, nes, jei aikštelės priklauso miestui, tai atsakovė objektyviai neturėjo teisės įregistruoti aikštelių savo vardu, o Deklaracija naikintina vien dėl šios aplinkybės.

23.       Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos prašo klausimą spręsti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus. Paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, veikdama savo kompetencijos ribose ir vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimą, suprojektavo natūra grąžintiną žemės sklypą buvusio Fabijoniškių rėžinio kaimo pretendentams bei žemės sklypo dokumentaciją perdavė Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus miesto skyriui. Administracinėje byloje dalyvavusi atsakovė – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bei trečiasis asmuo – UAB „Vitvela“ teismui neįrodė, kad yra realus ginčo teritorijos poreikis viešiesiems visuomenės interesams tenkinti bei to, kad žemės sklype esantys inžineriniai statiniai – ginčo automobilių stovėjimo aikštelės – pastatyti (įrengti) teisės aktų nustatyta tvarka.

24.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. lapkričio 7 d. nutartimi pasiūlė ir nustatė terminą proceso dalyviams pateikti papildomus rašytinius paaiškinimus dėl sutarties dėl infrastruktūros objektų plėtojimo sąlygų reikšmės bei vertinimo ginčo kontekste, taip pat dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2020 prejudicinės reikšmės bei res judicata galios žemės teisinio režimo klausimu įtakos šioje byloje nagrinėjamam ginčui.

25.       Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose ieškovas argumentavo, kad Infrastruktūros sutarties 2.3 punktas kvalifikuotinas kaip patvirtinantis neatlygintinos statybos rangos teisinius santykius, o tai paneigia galimybę UAB ,,Vitvela“ pripažinti statytoja Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 99 punkto, 3 straipsnio prasme. Nei UAB ,,Pavėsis“, nei tariama jo teisių perėmėja atsakovė UAB ,,Vitvela“ neturėjo pagrindo tikėtis savo naudai sukurti automobilių stovėjimo aikšteles – rangovei UAB ,,Pavėsis“ Vilniaus miesto savivaldybė tiesiog pavedė atlikti minėtos infrastruktūros statybos darbus, tačiau to objekto galutinė savininkė turėjo būti Vilniaus miesto savivaldybė. Nebūdama statytoja, atsakovė nuosavybės teisės į stovėjimo aikšteles neįgijo. Tokią išvadą patvirtina kasacinio teismo praktika. Taip pat ieškovas nurodė, kad įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2020 yra nuspręsta, kad šio ginčo žemė yra skirta nuosavybės teisių atkūrimui natūra buvusio Fabijoniškių rėžinio kaimo pretendentams. Tai reiškia, kad atsakovė teisių į šio ginčo žemę neturi, todėl nėra Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytos teisės būti statytoju įgyvendinimo sąlygos, o jos nesant atsakovė nelaikytina statytoja. Dėl to ieškinio reikalavimas dėl Deklaracijos ir nekilnojamųjų daiktų registracijos atsakovės vardu panaikinimo turėtų būti tenkinamas.

26.       Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose atsakovė nurodė, kad šios civilinės bylos nagrinėjimo ribos yra tokios, kokios apibrėžtos ieškiniu ir kokiomis jas sprendimu pripažino pirmosios instancijos teismas, t. y. ieškovo keltas klausimas dėl ginčo Deklaracijos panaikinimo dėl klaidingų duomenų apie statybas leidžiantį dokumentą ir projektą nurodymo. Ieškovas (apeliantas) neįrodinėjo Infrastruktūros sutarties ir / ar jos 2.3 punkto ryšio su Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalyje numatytais atvejais ir šie klausimai nepatenka į bylos nagrinėjimo ribas. Atsakovė argumentavo, kad klausimai dėl Infrastruktūros sutarties sąlygų, kiek tai liečia Infrastruktūros sutarties 2.3 punkto vykdymą, susijusias aplinkybes ir pasekmes, reikšmės bei vertinimo ginčo kontekste nepatenka į šios civilinės bylos nagrinėjimo ribas. Sudarytos dvišalės Infrastruktūros sutarties, kurios šalimi atsakovė nebuvo, 2.3 punkto vykdymo klausimai yra išimtinai tik sutarties šalių reikalas ir ne šios civilinės bylos ir joje sutarties šalimi nesančio apelianto reiškiamų reikalavimų nagrinėjimo dalykas. Vilniaus miesto savivaldybė ar jos administracija niekada ir jokia forma pretenzijų ar reikalavimų atsakovei dėl Infrastruktūros sutarties nereiškė, be to, tokiems reikalavimams yra praėjęs ieškinio senaties terminas. Infrastruktūros sutarties 2.3 punkto vykdymo klausimai galėtų būti nebent atskiros civilinės bylos, iškeltos pagal kurios nors ir šalių (t. y. atsakovės ir / ar Vilniaus miesto savivaldybės administracijos), o ne apelianto, ieškinį su atitinkamai suformuluotais reikalavimais, dalykas. Šioje byloje trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovė teismo posėdyje nurodė, kad atsakovė nepadarė nieko neteisėto, registruodama ginčo aikšteles savo vardu, o aikštelių perdavimo į Miesto ūkio skyriaus balansą klausimas yra atviras. Tai vienareikšmiškai patvirtina Deklaracijos ir jos pagrindu atliktos ginčo aikštelių registracijos atsakovės vardu pagrįstumą ir teisėtumą. VĮ Registrų centras 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimu atsisakė tenkinti savivaldybės administracijos prašymą įregistruoti nuosavybės teises į aikšteles iš esmės dėl to, kad Statybos leidimas buvo išduotas ne savivaldybei, ji nėra ginčo aikštelių statytoja. Atsakovės vertinimu, jei, vis dėlto, būtų sprendžiama, kad Infrastruktūros sutarties 2.3 punkto vykdymo klausimas patenka į šios civilinės bylos nagrinėjimo ribas, turėtų būti konstatuota, kad šioje dalyje nebuvo atskleista bylos esmė ir byla perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, jei byla nebūtų grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, atsakovė prašė skirti žodinį bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, sudaryti galimybes atsakovei ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims surinkti ir pateikti papildomus rašytinius įrodymus, šaukti bei apklausti liudytojais Infrastruktūros sutartį pasirašiusius asmenis, 2004 m. balandžio 20 d. ,,Technines sąlygas“ Nr. 650 parengusį ir jas patvirtinusį asmenis. Pasisakydama dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimo reikšmės, atsakovė pažymėjo, kad pozicija yra išdėstyta atsiliepime į apeliacinį skundą, o nurodytame teismo sprendime nėra išaiškinta ir konstatuota, jog ginčo aikštelės pastatytos neteisėtai. Šios bylos ginčo ir įrodinėjimo dalyką sudaro tai, kas nebuvo įrodinėjama ir įrodyta administracinėje byloje ir tai, kas vyko po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priėmimo, kas administracinėje byloje nebuvo ir objektyviai negalėjo būti nagrinėjama.

 

Apeliacinės instancijos teismas

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

27.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

28.       Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį faktinių bei teisinių argumentų.

29.       Šioje byloje apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas atmetė ieškinį dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimo panaikinimo ir statinių registracijos panaikinimo. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo šį teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti. Grįsdamas apeliacinį skundą, ieškovas argumentuoja, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į prejudicinę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2020 reikšmę, taip pat nepagrįstai sprendė dėl ginčo statinių – automobilių stovėjimo aikštelių – statybos teisėtumo, neatsižvelgė į tai, jog ginčo statinių savininke turėtų būti laikoma Vilniaus miesto savivaldybės administracija, t. y. atsakovė negalėjo šių objektų įregistruoti savo nuosavybės teise. Šie apeliacinio skundo argumentai apibrėžia apeliacinio nagrinėjimo ribas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

30.       2003 m. gegužės 30 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento raštu Nr. 06-07-976 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nario užklausimo“ UAB ,,Pavėsis“ (kurios teises reorganizavimo būdu perėmė atsakovė) informuota, kad norint vykdyti kitos paskirties statybos darbus sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, reikia keisti žemės sklypo paskirtį, rengiant detalųjį planą, o parengtas detalusis planas gali būti tvirtinamas tik įvertinus būtinų lėšų dydį ir darbų pobūdį miesto infrastruktūros vykdymui; taip pat prašoma užtikrinti, kad tvirtinant detalųjį planą bus pasirašyta sutartis dėl lėšų dydžio ir darbų pobūdžio miesto infrastruktūros vystymui (e. t. 2, b. l. 37).

31.       2003 m. liepos 1 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Miesto ūkio skyrius (naudotojas) ir UAB ,,Pavėsis“ (juridinis asmuo, kuris investuoja kapitalą į statybą ir kartu atlieka statytojo funkcijas; statytojas) sudarė Sutartį Nr. 03-02-01 susisiekimo komunikacijų plėtrai (e. t. 2, b. l. 38–39). Sutarties objektas – išplatinti Baltrušaičio gatvės dalį ties sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), ir nutiesti jungiamąją gatvę su objektu ,,Automobilių parkavimo aikštelė (duomenys neskelbtini)“ pagal Miesto ūkio skyriaus užsakymų rengiamą gatvės rekonstrukcijos projektą (Sutarties 2.1 punktas). Sutarties 3.1 punkte statytojas įsipareigojo savo lėšomis atlikti Sutartyje nurodytus rangos darbus ir perduoti neatlygintinai naudotojui, o naudotojas įsipareigojo atliktus darbus priimti.

32.       2003 m. liepos 30 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. 01A-41-50 ,,Dėl pritarimo teritorijos prie (duomenys neskelbtini) detaliojo plano rengimui ir bendrojo plano sprendinių keitimui“ pritarė apie 9 000 kv. m teritorijos prie (duomenys neskelbtini) detaliojo plano rengimui ir Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimui (e. t. 2, b. l. 40). Planavimo tikslas – žemės naudojimo būdo keitimas, teritorijos tvarkymo ir statybos reglamento nustatymas. Sprendimu taip pat patvirtintos detaliojo plano rengimo sąlygos, iš kurių matyti, jog planavimo organizatorius ar pareiškėjas – UAB ,,Pavėsis“, (duomenys neskelbtini) (e. t. 2, b. l. 41–43).  

33.       2003 m. rugpjūčio 14 d. išduotas Statybos leidimas Nr. NS/1197/03-1081 (e. t. 1, b. l. 22–23; e. t. 2, b. l. 44–45). Statybos leidime nurodomas statytojas – UAB ,,Pavėsis“, statybos objektas – Automobilių stovėjimo aikštelė (duomenys neskelbtini), Vilnius, projektas – UAB ,,Ekoprojektas“ parengtas projektas Nr. E-1010. Statybos leidime nurodyta, kad leidimas galioja iki 2013 m. rugpjūčio 14 d.

34.       2003 m. spalio 17 d. Miesto plėtros departamento pasitarimo pas merą (investicinių projektų svarstymo) protokolo Nr. 01A-78-66 4.4 punktas patvirtina, kad buvo nutarta pritarti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano siūlymams prie gatvės įrengti parkavimo aikšteles, kurios būtų integruotos į bendrąjį Ukmergės gatvės sutvarkymo projektą (e. t. 2, b. l. 46–48).

35.       2003 m. lapkričio mėnesį UAB „Ekoprojektas“ parengtas ir suderintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Detalusis planas, papildantis Vilniaus m. bendrojo plano sprendinius (e. t. 2, b. l. 49–60). Pagrindinis detaliojo planavimo tikslas – žemės naudojimo būdo korektūra; numatoma teritorijos infrastruktūros paskirties konversija į komercinę ir gamybinę paskirtį. Aiškinamojo rašto 1.3 punkte siūloma prie sklypo, Ukmergės gatvės raudonųjų linijų zonoje įrengti miesto automobilių parkavimo aikštelę.

36.       2004 m. kovo 31 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. 1-312 ,,Dėl Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimo ir sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtino Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių, susijusių su sklypo (duomenys neskelbtini) naudojimo būdu, keitimą ir sklypo detalųjį planą bei jo sprendinius pagal brėžinį (e. t. 2, b. l. 61). Sprendimo 3 punktu patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės ir žemės sklypų savininkų sutartis dėl infrastruktūros objektų plėtojimo sąlygų (e. t. 2, b. l. 63–64) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas įpareigotas pasirašyti sutartį dėl infrastruktūros objektų plėtojimo sąlygų. Iš patvirtinto Detaliojo plano matyti, kad buvo suplanuota didesnė teritorija nei žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), į planuojamą teritoriją įtraukiant ir pažymėtą teritoriją susisiekimo sistemą aptarnaujantiems objektams įrengti ir eksploatuoti, teritoriją pažymint kaip galimą automobilių stovėjimo zoną (e. t. 2, b. l. 62; DOK-202425 priedas Nr. 11.3).

37.       2004 m. balandžio 14 d. Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB „Pavėsis“ (statytojas) pasirašė Sutartį dėl infrastruktūros objektų plėtojimo sąlygų (toliau – ir Infrastruktūros sutartis) (e. t. 1, b. l. 41–42; e. t. 2, b. l. 65–66). Sutarties objektas – UAB ,,Pavėsis“ nuosavybės teise priklausančio sklypo (kadastro Nr. 0101/0015:75), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, aprūpinimas reikiamais energetiniais ištekliais bei transporto ir pėsčiųjų susisiekimo reikmių įgyvendinimas ir įjungimas į bendrą miesto transporto ir susisiekimo sistemą. Sutartimi UAB „Pavėsis“ įsipareigojo savo lėšomis atlikti projektavimo ir įrengimo darbus už savo žemės sklypo ribų, tarp kurių – savo lėšomis išplatinti J. Baltrušaičio gatvės dalį, nutiesti jungiamąją gatvę nuo Ukmergės g. iki J. Baltrušaičio g., rekonstruoti J. Baltrušaičio gatvę nurodytoje atkarpoje, įrengti žaliąją zoną, taip pat savo lėšomis suprojektuoti ir įrengti bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelę prie Ukmergės gatvės ir perduoti į Miesto ūkio skyriaus balansą. Sutarties 7 punkte nustatyta, kad statytojui neįvykdžius sutarties įsipareigojimų, nepasirašomas objekto pripažinimo tinkamu naudoti aktas.

38.       2004 m. balandžio 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas išdavė Projektavimo sąlygų sąvadą Nr. RPS803 (e. t. 2, b. l. 71–76). Sąvade nurodytas statytojas (užsakovas) – UAB ,,Pavėsis“, objektas – Autosalonas su aptarnavimo centru (projekto korektūra), statybos vieta – (duomenys neskelbtini). Sąvado 8 punkte nurodyta suprojektuoti prieigas, privažiavimus ir mašinų parkavimą vadovaujantis detaliojo plano sprendiniais, Sutartimi dėl infrastruktūros objekto plėtojimo sąlygų bei Miesto ūkio skyriaus sąlygomis. Susisiekimo komunikacijų projektavimo sąlygose nurodyta suprojektuoti ir įrengti bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelę prie Ukmergės g. (e. t. 2, b. l. 75).

39.       2004 m. balandžio 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamentas (naudotojas), pavesdamas UAB ,,Pavėsis“ vykdyti statytojų (užsakovų) funkciją, ir UAB ,,Pavėsis“ (statytoja) sudarė Sutartį prie techninių sąlygų Nr. 650 susisiekimo komunikacijų plėtrai (e. t. 2, b. l. 77–78). Sutarties objektas – suprojektuoti ir įrengti susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus ir statinius už sklypo ribų pagal technines sąlygas (Sutarties 2.1 punktas). Statytoja įsipareigojo savo lėšomis atlikti sutartyje numatytus darbus ir perduoti neatlygintinai naudotojui, o naudotojas įsipareigojo atliktus darbus priimti (Sutarties 3.1.6 punktas). 2004 m. balandžio 27 d. sudarytu Sutarties papildymu prie techninių sąlygų Nr. 650 susisiekimo komunikacijų plėtrai pakeistas Sutarties 2.1 punktas nustatant, kad Sutarties objektas, be kita ko, bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelė prie Ukmergės g. (e. t. 2, b. l. 79).

40.       2004 m. balandžio 27 d. išduotas Statybos leidimas Nr. NS/487/04-0543 (e. t. 1, b. l. 17–18; e. t. 2, b. l. 99–100). Statybos leidime nurodomas statytojas – UAB ,,Pavėsis“, statybos objektas – Autosalonas su aptarnavimo centru (projekto korektūra), statybos adresas – (duomenys neskelbtini), projektas – 2004 m. UAB ,,Ekoprojektas“ parengtas projektas Nr. E-1010K (e. t. 2, b. l. 80–98). Statybos leidime nurodyta, kad leidimas galioja iki 2014 m. balandžio 27 d.

41.       2004 m. birželio 16 d. Pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. (101)-11.4-1740 Automobilių salonas su aptarnavimo centru, esantys (duomenys neskelbtini), pripažinti tinkamais naudoti (e. t. 4, b. l. 45; DOK-25802, DOK-677). Akte pažymėta, kad statyba vyko pagal 2004 m. UAB ,,Ekoprojektas“ parengtą projektą, statybos leidimas išduotas 2004 m. balandžio 27 d. Nr. 487/04-0543. 2006 m. vasario 2 d. Pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. (101)-11.4-224 (e. t. 1, b. l. 26–27; e. t. 2, b. l. 127–128) ir 2006 m. vasario 2 d. Pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. (101)-11.4-225 (e. t. 1, b. l. 28–29; e. t. 2, b. l. 129–130) buvo išskirtos dvi pastato, esančio (duomenys neskelbtini), patalpos pagal paskirtį.

42.       2014 m. vasario 3 d. ginčo automobilių stovėjimo aikštelėms parengtos kadastro duomenų bylos, suteikti unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)  (e. t. 2, b. l. 131–137, 143; DOK-677).

43.       2016 m. lapkričio 7 d. UAB ,,Vitvela“ pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai prašymą organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą (e. t. 3, b. l. 80), prašydama organizuoti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius, formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą prijungiant įsiterpusį 1 628 kv. m valstybinės žemės plotą prie žemės sklypo, kai laisvoje valstybinėje žemėje negalima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypo. 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. A30-393 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“ Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas nustatė, kad pradedamas rengti apie 8 890 kv. m ploto kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projektas, kurio tikslas – sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu žemės sklypu, nes laisvoje valstybinėje žemėje negalima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų sklypo (e. t. 2, b. l. 184; e. t. 3, b. l. 78). 2017 m. vasario 17 d. raštu Nr. SFP-890-(14.49.36) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius atsisakė pateikti reikalavimus žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektui rengti, nurodydamas, kad norimas formuoti apie 1 630 kv. m žemės sklypas patenka į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio Fabijoniškių rėžinio kaimo ribas; valstybinės žemės plotai turėtų būti projektuojami kaip natūra grąžintini žemės sklypai buvusio rėžinio kaimo pretendentams (e. t. 3, b. l. 81). 2017 m. kovo16 d. raštu Nr. 49SDP-44-(14.49.23) ,,Dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo buvusiame Fabijoniškių rėžiniame kaime“ Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius nurodė, kad Skyrius, atsižvelgdamas į tai, kad norimas formuoti apie 1 630 kv. m žemės sklypas patenka į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio Fabijoniškių rėžinio kaimo ribas, nepritarė minėto žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimui bei atsisakė išduoti reikalavimus projektui rengti (e. t. 3, b. l. 76). Taip pat Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašoma informuoti Skyrių, ar minėta žemės sklypas gali būti suformuotas kaip natūra grąžintinas žemės sklypas Fabijoniškių rėžinio kaimo teritorijoje.

44.       2017 m. balandžio 6 d. raštu Nr. 21338/17(2.14.2.12-MP8) ,,Dėl žemės sklypo projektavimo Fabijoniškių rėžinio kaimo teritorijoje“ Vilniaus miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamentas informavo, kad teritorija prie žemės sklypo (duomenys neskelbtini) yra užstatyta infrastruktūros statiniais – privačiomis lėšomis įrengta asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė, todėl žemė priskiriama valstybės išperkamai ir natūra negrąžinama, teritorijoje ties (duomenys neskelbtini) sklypai nuosavybės teisių atkūrimui nebus projektuojami (e. t. 3, b. l. 75).  

45.       2018 m. gegužės 9 d. raštu Nr. A51-37707/18(2.14.2.12-MP8) dėl žemės sklypo projektavimo Fabijoniškių rėžinio kaimo teritorijoje Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas nurodė pareiškėjai Č. G. R., kad teritorija prie žemės sklypo (duomenys neskelbtini)  yra užstatyta infrastruktūros statiniais; įgyvendinant Sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano keičiančio bendrojo plano sprendinius, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1-312, privačiomis lėšomis įrengta asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė, todėl ši žemė priskiriama valstybės išperkamai ir natūra negrąžinama – teritorijoje ties (duomenys neskelbtini) sklypai nuosavybės teisių atkūrimui nebus projektuojami (e. t. 2, b. l. 169).

46.       2020 m. rugsėjo 30 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2020 (toliau – ir Sprendimas) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Č. G. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji suinteresuoti asmenys: Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius, UAB ,,Vitvela“. Sprendimu teismas tenkino pareiškėjos apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą: panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2018 m. gegužės 9 d. raštą Nr. A51-37707/18(2.14.2.12-MP8) ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją žemėje, esančioje tarp žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) ir Ukmergės gatvės, Vilniuje, suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra buvusio Fabijoniškių rėžinio kaimo pretendentams ir visą dokumentaciją (duomenis) perduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui (e. t. 1, b .l. 46–57).

47.       2021 m. gegužės 25 d. atsakovė UAB „Vitvela“ pasirašė Deklaraciją apie statinio(-ių), jo (jų) dalies(-ių) (kai statybą numatyta užbaigti etapais) statybos užbaigimą / statinio(-ių), jo (jų) dalies(-ių) / patalpos(-ų) paskirties pakeitimą (toliau – ir Deklaracija) (e. t. 1, b. l. 11–13; e. t. 2, b. l. 140–142). Deklaracijoje nurodomas statybą leidžiantis dokumentas – 2004 m. balandžio 27 d. statybos leidimas Nr. NS/487/04-0543; projektas – 2004 m. ,,Autosalonas su aptarnavimo centru“ Nr. E-1010K; statytojas – UAB ,,Vitvela“; taip pat nurodoma, kad pagal statinio projekto sprendinius ir teisės aktų reikalavimus užbaigta statinių – automobilių stovėjimo aikštelių, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) – statyba.

48.       2021 m. gegužės 28 d. Nekilnojamojo turto registre 2021 m. gegužės 25 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą pagrindu įregistruoti nekilnojamieji daiktai: kelias (gatvė) – Automobilių stovėjimo aikštelė, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) (e. t. 1, b. l. 24–25). Nekilnojamojo turto registro išraše fiksuota statybos pradžia 2004 m., statybos pabaiga 2014 m., nuosavybės teisė – UAB ,,Vitvela“.

49.       2021 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. A30-2501/21 „Dėl sklypo Nr. 1 tarp (duomenys neskelbtini) ir Ukmergės gatvės suprojektavimo ir plano patvirtinimo“ Vilniaus miesto savivaldybės administracija, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2020), laisvoje (neužstatytoje) natūra grąžinamoje kitos paskirties žemėje suprojektavo 1 626 kv. m. ploto sklypą Nr. 1 tarp (duomenys neskelbtini) ir Ukmergės g., patvirtino žemės sklypo Nr. 1 planą ir nustatė, kad šio žemės sklypo dokumentai perduodami Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui (e. t. 1, b. l. 104–108).

50.       2021 m. rugpjūčio 13 d. UAB ,,Vitvela“ pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2020 (e. t. 2, b. l. 162–168). 2021 m. rugpjūčio 25 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. P-74-261/2021, atsisakė priimti UAB ,,Vitvela“ prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2020 (e. t. 1, b. l. 14–16).

51.       2021 m. rugsėjo 21 d. ieškovas kreipėsi į teismą su nagrinėjamu ieškiniu, prašydamas panaikinti 2021 m. gegužės 25 d. Deklaracijos galiojimą ir nekilnojamųjų daiktų: kelio (gatvės) – automobilių stovėjimo aikštelių, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), esančių Laisvės pr., Vilnius, teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Dėl šio teismo sprendimo ieškovas padavė apeliacinį skundą, prašydamas teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentuojant, kad prejudicinę reikšmę turinčiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimu buvo konstatuotas ginčo aikštelių neteisėtumas, be to, bylos medžiaga patvirtina, kad Deklaracija surašyta neteisėtai, o atsakovė negalėjo įgyti nuosavybės teisės į ginčo aikšteles. 

Dėl prejudicinę reikšmę turinčių faktų

52.       Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

53.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012; ir kt.). Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

54.       Taigi, viena iš sąlygų, leidžiančių konstatuoti prejudicinių faktų buvimą, yra nustatymas, kad aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje byloje. Vien tai, kad išnagrinėtoje byloje apie aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas ar jo dalis, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija. Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017, 31 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-1120/2023). Kitoje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, padarytos išvados gali būti laikomos prejudiciniais faktais įvertinus tokių aplinkybių nurodymo kontekstą anksčiau išnagrinėtoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474-219/2015). Teismas, siekdamas nagrinėjamoje byloje vadovautis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, įrodymų vertinimo procese turi analizuoti, koks yra prejudicinio fakto turinys ir kokia jo reikšmė nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui, jo tinkamam išsprendimui (tenkinimui ar atmetimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-969/2021, 50 punktas). Be to, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, prejudicinę galią turi kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės (faktai), t. y. tokios aplinkybės, kurias teismas pripažino įrodytomis; ir priešingai – neturi prejudicinės galios faktai, kurie kitu teismo sprendimu pripažinti nenustatytais dėl įrodymų stokos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2009; 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448-415/2016). 

55.       Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2020 prejudincinės reikšmės šioje byloje sprendžiant dėl ginčo aikštelių statybos (ne)teisėtumo. Atsižvelgiant į pirmiau aptartus prejudicinę reikšmę turinčių faktų kriterijus, atkreiptinas dėmesys, kad, kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minimame Sprendime, administracinės bylos nagrinėjimo dalyką sudarė aplinkybių, patvirtinančių ginčo žemės sklypo priskirtinumą valstybės išperkamai žemei, nustatymas ir vertinimas. Pagal teisinį reglamentavimą, tokios aplinkybės, kurioms esant žemė būtų priskirtina valstybės išperkamai, tai visuomenės poreikis konkrečiai teritorijai ir žemės užstatymas (užimtumas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pastarajai aplinkybei nustatyti turi būti pateikti duomenys, patvirtinantys teritorijoje esančio statinio sukūrimo teisėtumą, o tai, ar žemė (ne)užstatyta, sprendžiama pagal faktinį ir teisinį kriterijus. Teisinis kriterijus reikalauja, jog statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai turi būti pastatyti (įrengti) teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas nustatė, kad ginčo teritorijoje esanti asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė nėra įregistruota viešame registre – t. y. nesuformuota kaip nekilnojamojo turto objektas ir į jį nėra įregistruotos daiktinės teisės, todėl tam, kad galėtų būti formuojamas šio statinio naudojimui būtinas žemės sklypas, turi būti pateikti jo sukūrimo teisėtumą pagrindžiantys dokumentai. Teismas sprendė, jog nėra teisinio nei faktinio pagrindo teigti, kad 2004 m. balandžio 27 d. statybos leidimas Nr. NS/487/04-0543 neapėmė objektų, nepatenkančių į žemės sklypą (kadastro Nr. 0101/0015:75), (duomenys neskelbtini), statybos; taip pat nėra duomenų, kad sutartis dėl infrastruktūros objektų plėtojimo sąlygų būtų įvykdyta, nes nepasirašytas objekto pripažinimo tinkamu naudoti aktas ir aikštelė neperduota į Miesto ūkio skyriaus balansą. Teismas nurodė, kad, sprendžiant dėl aikštelių statybos teisėtumo, negalima remtis nei statybos leidimu, nei susitarimu, kuris teisinių pasekmių prasme nebuvo įvykdytas, kaip statinio sukūrimo teisėtumą patvirtinančiais pagrindais. Apibendrindamas teismas sprendė, kad nebuvo įrodyta, jog ginčo statinys – asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė, gali būti laikoma teisėtai sukurtu nekilnojamuoju daiktu, kuriam turi būti formuojamas žemės sklypas; priešingai, byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad galiojančiais administraciniais sprendimais ginčo sklypą planuojama kaip laisvą žemę perduoti ūkine komercine veikla užsiimančiam subjektui, taigi suteikti prioritetą ne nuosavybės teisių atkūrimui, ir ne viešajam, bet privačiam interesui, kas neatitinka Atkūrimo įstatymo keliamų tikslų. Dėl to teismas įpareigojo žemėje, esančioje tarp žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) ir Ukmergės gatvės, Vilniuje, suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra buvusio Fabijoniškių rėžinio kaimo pretendentams.

56.       Taigi, iš nurodyto matyti, jog ieškovas pagrįstai nurodė, kad administracinėje byloje sprendžiant dėl aplinkybių, patvirtinančių ginčo žemės sklypo priskirtinumą valstybės išperkamai žemei, buvo tiriamas ir ginčo statinių – aikštelių – pastatymo teisės aktų nustatyta tvarka klausimas. Taigi, faktas dėl aikštelių statybos teisėtumo buvo reikšmingas abejose bylose, tačiau administracinėje byloje jis nagrinėtas siauresne apimtimi, siejant su klausimu dėl žemės. Aplinkybė dėl aikštelių teisėtumo tirta siejant išimtinai su administracinės bylos nagrinėjimo dalyku – klausimu dėl žemės priskirtinumo valstybės išperkamai žemei, todėl aikštelių statybos teisėtumo klausimas buvo nagrinėjamas tik šiam klausimui reikšmingu aspektu. Buvo nustatyta, kad aikštelės nėra įregistruotos viešame registre – t. y. nesuformuotos kaip nekilnojamojo turto objektai ir į jas nėra įregistruotos daiktinės teisės. Taip pat nuspręsta, jog pateikti duomenys ir dėstomi argumentai (statybos leidimas, Infrastruktūros sutartis) nėra pakankami statinio sukūrimo teisėtumui patvirtinti. Dėl to Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino neįrodytu, kad automobilių stovėjimo aikštelės gali būti laikomos teisėtai sukurtu nekilnojamuoju daiktu, kuriam turi būti formuojamas žemės sklypas. Iš procesinio teismo sprendimo turinio matyti, kad aikštelių teisėtumo klausimas nagrinėtas tik tiek, kiek aktualu sprendžiant dėl žemės sklypo priskirtinumo valstybės išperkamai žemei kriterijų, ir šia prasme pripažintas neįrodytu, nepateikus pakankamai duomenų pripažinti aikšteles teisėtai sukurtu nekilnojamuoju daiktu, kuriam turi būti formuojamas žemės sklypas. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimo turinio matyti, kad, priešingai nei teigia ieškovas, teismas nepripažino ir nekonstatavo, jog ginčo aikštelės pastatytos neteisėtai; teismas tik laikė nesant pakankamai duomenų aikšteles pripažinti teisėtai sukurtu nekilnojamojo turto objektu, kuriam formuotinas žemės sklypas.  

57.       Apibendrinant nurodytą ir atsižvelgiant į pirmiau aptartus prejudicinių faktų nustatymo kriterijus, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimas nelaikytinas turinčiu prejudicinę galią sprendžiant dėl ginčo aikštelių statybos (ne)teisėtumo. Kaip pagrįstai nurodė teismas, administracinės bylos nagrinėjimo dalyką sudarė aplinkybių, sudarančių ginčo sklypo priskirtinumą valstybės išperkamai žemei, nustatymas ir vertinimas, o administracinės bylos nagrinėjimo ribos neapėmė aikštelių statybos proceso teisėtumo vertinimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendime nėra konstatuota, kad aikštelės pastatytos neteisėtai, o administracinėje byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisinis įvertinimas pagal byloje apibrėžtą ginčo dalyką ir tuo pagrindu teiktus įrodymus, neriboja atsakovės teisės įrodinėti ginčo aikštelių statybos, deklaracijos ir jos pagrindu atliktos registracijos teisėtumo šioje civilinėje byloje. 

58.       Atkreiptinas dėmesys, kad administracinės bylos nagrinėjimo metu ginčo aikštelės nebuvo registruotos viešajame registre ir šia aplinkybe, kaip viena esminių, rėmėsi tiek pretendentė į grąžintiną žemę, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Ginčo automobilių stovėjimo aikštelės atsakovės prašymu ir Deklaracijos pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos 2021 m. gegužės 28 d., t. y. po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimo priėmimo. Klausimą dėl pasikeitusios faktinės situacijos po Sprendimo priėmimo atsakovė kėlė 2021 m. rugpjūčio 13 d. pateikdama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2020, tačiau 2021 m. rugpjūčio 25 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. P-74-261/2021, UAB ,,Vitvela“ prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje atsisakė priimti.

59.       Vis dėlto, nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2020 yra itin reikšmingas nagrinėjamoje byloje tuo aspektu, kad juo buvo išspręstas žemės, esančios tarp atsakovei priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir Ukmergės g. Vilniuje, kurioje faktiškai yra ginčo aikštelės, teisinio statuso klausimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Sprendimu panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2018 m. gegužės 9 d. raštą Nr. A51-37707/18(2.14.2.12-MP8), kuriuo buvo nurodyta, jog žemė priskiriama valstybės išperkamai ir natūra negrąžinama, ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją žemėje, esančioje tarp žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) ir Ukmergės gatvės, Vilniuje, suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra buvusio Fabijoniškių rėžinio kaimo pretendentams ir visą dokumentaciją (duomenis) perduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui. Šis teismo sprendimas įsiteisėjęs, turi res judicata galią ir yra visuotinai privalomas. CPK 18 straipsnio norma nustatyta bendroji nuostata, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo negali nepaisyti jokie asmenys, dalyvaujantys teisiniuose santykiuose. Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584-378/2015). Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia taikoma byloje dalyvavusiems asmenims, o teismo sprendimo visuotinio privalomumo principas saisto visus teisės subjektus, tarp jų ir teismus, kurie, nagrinėdami bylas ir priimdami jose procesinius sprendimus, negali nepaisyti įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinės galios ir priimti jam prieštaraujančių procesinių sprendimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-823/2021). Kaip pagrįstai nurodė ieškovas, šis Sprendimas yra vykdomas – 2021 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. A30-2501/21 „Dėl sklypo Nr. 1 tarp (duomenys neskelbtini) ir Ukmergės gatvės suprojektavimo ir plano patvirtinimo“ Vilniaus miesto savivaldybės administracija laisvoje (neužstatytoje) natūra grąžinamoje kitos paskirties žemėje suprojektavo 1 626 kv. m. ploto sklypą Nr. 1 tarp (duomenys neskelbtini) ir Ukmergės g., patvirtino žemės sklypo Nr. 1 planą ir nustatė, kad šio žemės sklypo dokumentai perduodami Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui.

60.       Šioje byloje vertinant Deklaracijos teisėtumą ir ginčo aikštelių registracijos Nekilnojamojo turto registre atsakovės vardu pagrįstumą, pažymėtina, kad pagal galiojusias Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatas, statytojas (užsakovas) – Lietuvos ar užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, kuris investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui) (2 straipsnio 41 punktas). Statybos įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad teisę būti statytoju Lietuvos Respublikoje turi Lietuvos bei užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys; ši teisė įgyvendinama, kai: 1) statytojas žemės sklypą valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; 2) statytojas turi nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą (kai tai privaloma) statinio projektą ar nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės tvarkymo statybos darbų projektą; 3) statytojas turi nustatyta tvarka išduotą statybos leidimą. 

61.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad statytojo teisė įgyvendinama išduodant jam įstatymo nustatyta tvarka statybos leidimą, o išduodant leidimą statyti statinius vadovaujamasi Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų normomis, kuriuose nustatyti reikalavimai, keliami statybai naudojamam žemės sklypui. Statybos įstatymo 3 straipsnyje nustatytos statytojo teisės įgyvendinimo sąlygos. Pagal šio straipsnio 2 dalies 1 punktą statytojo teisė įgyvendinama, kai turimas žemės sklypas, įsigytas nuosavybės, nuomos ar kita Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta teise. Žemės sklypo įsigijimo pagrindas yra viena iš būtinų prielaidų statytojo teisei įgyvendinti, nes teisių į įsigytą žemės sklypą pobūdis ir apimtis turi įtakos statytojo teisės apimčiai ir jos įgyvendinimui. Statybos leidimas konkrečios paskirties statiniui išduodamas atsižvelgiant į sklypo naudojimo sąlygas. Sklypo suteikimo ir naudojimo sąlygos bei aplinkybės lemia, kokia statyba yra galima konkrečiame sklype (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2009). Viena iš teisės būti statytoju įgyvendinimo sąlygų – teisė naudotis žeme įstatymų nustatytais pagrindais, o jos nesant – deklaracija apie statybos darbų pabaigą turi būti panaikinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-701/2018).

62.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2020, buvo išspręstas žemės, kurioje yra ginčo aikštelės, teisinio režimo klausimas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigota žemėje, esančioje tarp žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) ir Ukmergės gatvės, Vilniuje, suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra buvusio Fabijoniškių rėžinio kaimo pretendentams. Atitinkamai, atsakovė, neturėdama teisės naudotis žeme įstatymų nustatytais pagrindais, negalėjo surašyti Deklaracijos, o, ją surašius, Deklaracija apie statybos darbų pabaigą turi būti panaikinta. 

Dėl ginčo aikštelių statybos (ne)teisėtumo

63.       Apeliaciniame skunde ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčo aikštelių statybos pagal teisės aktų reikalavimus, argumentuoja, jog aikštelės negali būti pripažintos pastatytomis teisėtai, nes jų statybai nebuvo išduotas statybos leidimas, jos nebuvo pripažintos tinkamomis naudoti, atsakovei nebuvo suteikta teisė statyti už jai priklausančio žemės sklypo ribų.

64.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė pagrindo pripažinti, jog apelianto dėstomi argumentai dėl ginčo aikštelių statybos neatitikties teisės aktų reikalavimams, paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas nurodytais klausimais (CPK 178, 185 straipsniai).

65.       Pirma, byloje pateikti rašytiniai įrodymai, aptarti šio sprendimo 30–40 punktuose, patvirtina, kad buvo pritarta žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano siūlymams prie gatvės įrengti automobilių statymo aikšteles, kurios būtų integruotos į bendrąjį Ukmergės gatvės sutvarkymo projektą ir, parengus detalųjį planą, buvo suplanuota didesnė teritorija nei žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Iš nurodytų dokumentų turinio matyti, kad, atsakovei su Vilniaus miesto savivaldybės administracija pasirašius Infrastruktūros plėtros sutartį ir įsipareigojus savo lėšomis įrengti reikalingą infrastruktūrą bei ją perduoti Vilniaus miesto savivaldybei, buvo leista projektuoti ginčo aikšteles už atsakovei priklausančio žemės sklypo ribų, kas ir buvo padaryta 2004 m. statinio projekte Nr. E-1010K, kurio pagrindu išduotas 2004 m. balandžio 27 d. statybos leidimas.  

66.       Antra, atmestini kaip nepagrįsti apelianto teiginiai, kad statybos leidimas neapėmė ginčo aikštelių statybos. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 15 dalį (redakcija, galiojusi 2002 m. liepos 1 d. – 2006 m. spalio 31 d.), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 Statybos leidimas (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gruodžio 28 d. iki 2007 m. gegužės 20 d.) 14 punktą visiems statiniams, suprojektuotiems viename statinio projekte ir esantiems tiek statinio statybos sklype, tiek už jo ribų (pagal statinio projektavimo sąlygas suprojektuotiems inžineriniams tinklams ir susisiekimo komunikacijoms), tarp jų ir laikiniems statiniams (statomiems statybos reikmėms), taip pat visoms statybos rūšims, numatytoms statinio projekte (naujų statinių statybai, rekonstravimui, kapitaliniam remontui, griovimui, nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių tvarkymo statybos darbams), išduodamas vienas statybos leidimas. Taigi, pagal Projektą išduotu statybos leidimu buvo leista statyti tai, kas numatyta Projektu, t. y. ir ginčo aikšteles; kurių nebuvo būtina konkrečiai įvardinti leidime. 2016 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-878 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017. „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas” 45 punktu buvo nustatyta, kad 2010 m. spalio 1 d. galioję, taip pat po 2010 m. spalio 1 d. išduoti ir galiojantys statybą leidžiantys dokumentai galioja neterminuotai, todėl pripažintina, jog ginčo statybos leidimas galiojo neterminuotai.

67.       Trečia, nėra pagrindo pritarti apelianto teiginiams, kad ginčo aikštelės nebuvo pripažintos tinkamomis naudoti. 2004 m. birželio 16 d. Pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. (101)-11.4-1740 Automobilių salonas su aptarnavimo centru, esantys (duomenys neskelbtini), pripažinti tinkamais naudoti (e. t. 4, b. l. 45; DOK-25802, DOK-677). Akte pažymėta, kad statyba vyko pagal 2004 m. UAB ,,Ekoprojektas“ parengtą projektą, statybos leidimas išduotas 2004 m. balandžio 27 d. Nr. 487/04-0543. Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, 2004 m. birželio 16 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu pripažinta tinkamu naudoti visa, kas aptarta Projekte ir pastatyta pagal jo pagrindu išduotą statybos leidimą. Apeliantas, aiškindamas šio akto turinį, formaliai remiasi nurodomu objekto pavadinimu, tačiau nepagrįstai neatsižvelgia į tai, jog akte įvardijamas tiek projektas, tiek statybos leidimas, kuris, kaip minėta aukščiau, pagal teisinį reglamentavimą apėmė visus projekte nurodytus objektus, nenustatant prievolės juos visus vardinti atskirai.  

68.       Ketvirta, Pirmosios instancijos teismas, be kitų įrodymų, rėmėsi teismui pateiktu į teismo ekspertų sąrašą įtrauktos ekspertės A. S. specialisto išvada, sprendime nurodydamas išvadoje konstatuotas aplinkybes. Ieškovas apeliaciniame skunde argumentuoja, kad teismas nepateikė savarankiško specialisto išvados vertinimo, o išvadą surašiusi ekspertė nebuvo objektyvi. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie ieškovo argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl ginčo aikštelių statybos atitikties teisės aktams pagrįstumu. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; kt.). Nagrinėjamu atveju iš teismo procesinio sprendimo turinio matyti, kad teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, nes specialisto išvadą vertino visos bylos medžiagos kontekste. Tai, kad ieškovas nesutinka su specialisto nurodomomis aplinkybėmis, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas būtų pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles. Ieškovo abejonės dėl specialistės šališkumo nėra pagrįstos konkrečiais duomenimis, o, kaip minėta, pati specialisto išvada teismo vertinta visų bylos duomenų kontekste.

69.       Apibendrinant pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog, suderinus su Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir įsipareigojus atsakovės lėšomis išvystyti aplinkinę teritoriją (Laisvės pr. – Ukmergės g. sankryžos transporto mazgą su viaduku ir susisiekiančiomis jungiamosiomis gatvėmis), ginčo aikštelės buvo suprojektuotos ir teisėtai pastatytos atsakovės lėšomis Ukmergės g. raudonųjų linijų ribose (kurios patenka į savivaldybės administracijos kompetencijos ir reguliavimo sritį). Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su ginčo aikštelių statybos įforminimo projektuojant, išduodant statybos leidimą, pripažįstant statinį tinkamu naudoti vertinimu, nesudaro pagrindo abejoti teismo išvadomis nurodytais klausimais.

Dėl Infrastruktūros sutarties reikšmės

70.       Deklaracija apie statybos darbų pabaigą, kaip statytojo parengiamas ir pasirašomas dokumentas, įstatymų nustatyta tvarka sukuria tam tikras civilines teises ir pareigas, todėl pripažintina vienašaliu sandoriu (CK 1.63 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-701/2018). Deklaracijos apie statybos užbaigimą įforminimas ir, ją pateikus kartu su kitais dokumentais, statinio ir nuosavybės teisės įregistravimas Nekilnojamojo turto registre atliekamas siekiant išviešinti statinį ir statytojo nuosavybės teisę į jį, įgytą statybos (daikto pagaminimo) pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-403/2020).

71.       Kadangi deklaracijos apie statybos užbaigimą įforminimu ir pagal ją bei kitus su statyba susijusius dokumentus statinio ir statytojo nuosavybės teisės į jį įregistravimu Nekilnojamojo turto registre siekiama išviešinti statinį ir statytojo nuosavybės teisę į jį, o šis išviešinimas būtinas disponavimo statiniu teisei sudarant notarine forma tvirtinamus sandorius įgyvendinti, asmenys, kurių teises ar įstatymų saugomus interesus pažeidžia toks disponavimas statiniu, yra suinteresuotieji asmenys, kurie gali kreiptis į teismą ginčydami deklaraciją apie statybos užbaigimą ir statinio bei statytojo teisių įregistravimą Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-403/2020).

72.       Statybos darbai paprastai vykdomi tam tikru eiliškumu ir susideda iš būtinų bei kelių tarpusavyje susijusių etapų. Statybos darbai, esant būtinybei, gali būti stabdomi (konservuojami), o po kurio laiko vėl atnaujinami ir pan., tačiau <...> nurodytas sandoris [deklaracija apie statybos užbaigimą] sudaromas tada, kai statybos ar kitų darbų rezultatas yra visiškai pasiektas ir akivaizdus. Kitaip tariant, deklaracija apie statybos užbaigimą yra vienašalis asmens pareiškimas apie jau atliktų darbų faktą bei jų atitiktį teisės aktų reikalavimams. <...> Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nors laiko požiūriu vienas nuo kito ir gali būti nutolę, statybos darbų faktinis atlikimas ir deklaracijos apie statybos užbaigimą pateikimas yra neatsiejamos statybos užbaigimo procedūros dalys, tačiau statybos teisėtumas turi būti vertinamas ne pagal deklaracijos surašymo, o pagal faktiškai atliktų darbų laikotarpiu galiojusius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-155-916/2020).

73.       Nagrinėjamu atveju ieškovas, ginčydamas Deklaraciją ir atsakovės nuosavybės teisės į ginčo aikšteles registraciją Nekilnojamojo turto registre, rėmėsi Infrastruktūros sutartimi ir argumentavo, kad, vykdant šią sutartį, ginčo aikštelės turėjo būti perduotos Vilniaus miesto savivaldybei, todėl atsakovė negalėjo jų registruoti savo nuosavybės teise. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad faktinės aplinkybės, susijusios su Infrastruktūros plėtros sutartimi bei ja prisiimtais atsakovės įsipareigojimais Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, nėra teisiškai reikšmingos nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Deklaracijos apie statybos užbaigimą įforminimo ir, jos pagrindu, statinio bei nuosavybės teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslą išviešinti statinį ir statytojo nuosavybės teisę į jį, šiai teismo išvadai nepritaria.

74.       Iš šio sprendimo 30–40 punktuose aptartų faktinių aplinkybių matyti, kad jau 2003 m. UAB ,,Pavėsis“ (kurios teises reorganizavimo būdu perėmė atsakovė) informuota, kad norint vykdyti kitos paskirties statybos darbus sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), reikia keisti žemės sklypo paskirtį, rengiant detalųjį planą, o parengtas detalusis planas gali būti tvirtinamas tik įvertinus būtinų lėšų dydį ir darbų pobūdį miesto infrastruktūros vykdymui, be to, prašyta užtikrinti, kad tvirtinant detalųjį planą bus pasirašyta sutartis dėl lėšų dydžio ir darbų pobūdžio miesto infrastruktūros vystymui. Taigi, galimybė vykdyti pageidaujamus statybos darbus atsakovės sklype buvo iš pat pradžių sieta su būtinybe pasirašyti sutartį dėl lėšų bei darbų miesto infrastruktūros vykdymui.   

75.       2003 m. liepos 1 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Miesto ūkio skyrius (naudotojas) ir UAB ,,Pavėsis“ (juridinis asmuo, kuris investuoja kapitalą į statybą ir kartu atlieka statytojo funkcijas; statytojas) sudarė Sutartį Nr. 03-02-01 susisiekimo komunikacijų plėtrai, kurios 3.1 punkte statytojas įsipareigojo savo lėšomis atlikti Sutartyje nurodytus rangos darbus ir perduoti neatlygintinai naudotojui, o naudotojas įsipareigojo atliktus darbus priimti. 2004 m. kovo 31 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. 1-312 ,,Dėl Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimo ir sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtino Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių, susijusių su sklypo (duomenys neskelbtini) naudojimo būdu, keitimą ir sklypo detalųjį planą bei jo sprendinius pagal brėžinį, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas įpareigotas pasirašyti sutartį dėl infrastruktūros objektų plėtojimo sąlygų. 2004 m. balandžio 14 d. Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB „Pavėsis“ (statytojas) pasirašė Sutartį dėl infrastruktūros objektų plėtojimo sąlygų (toliau – ir Infrastruktūros sutartis), kuria, be kitko, UAB ,,Pavėsis“, įvardijama statytoja, įsipareigojo savo lėšomis suprojektuoti ir įrengti bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelę prie Ukmergės gatvės ir perduoti į Miesto ūkio skyriaus balansą, o Sutarties 7 punkte nustatyta, kad statytojui neįvykdžius sutarties įsipareigojimų, nepasirašomas objekto pripažinimo tinkamu naudoti aktas. 2004 m. balandžio 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamentas (naudotojas), pavesdamas UAB ,,Pavėsis“ vykdyti statytojų (užsakovų) funkciją, ir UAB ,,Pavėsis“ (statytoja) sudarė Sutartį prie techninių sąlygų Nr. 650 susisiekimo komunikacijų plėtrai (e. t. 2, b. l. 77–78), kuria statytoja įsipareigojo savo lėšomis atlikti sutartyje numatytus darbus ir perduoti neatlygintinai naudotojui, o naudotojas įsipareigojo atliktus darbus priimti (Sutarties 3.1.6 punktas). 2004 m. balandžio 27 d. sudarytu Sutarties papildymu prie techninių sąlygų Nr. 650 susisiekimo komunikacijų plėtrai pakeistas Sutarties 2.1 punktas nustatant, kad Sutarties objektas, be kita ko, bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelė prie Ukmergės g. (e. t. 2,b. l. 79).

76.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl tokio pobūdžio sutarties ir situacijos, susijusios su infrastruktūros įrengimo perdavimu, kvalifikavimo bei vertinimo, 2023 m. vasario 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-33-313/2023, išaiškino, kad sutartis, kuria juridinis asmuo įsipareigojo neatlygintinai atlikti susisiekimo komunikacijų ir jų inžinerinių tinklų pagal technines sąlygas projektavimo ir plėtros darbus ir darbų rezultatą neatlygintinai perduoti Vilniaus miesto savivaldybei, kuria Vilniaus miesto savivaldybė pavedė juridiniam asmeniui vykdyti statytojo (užsakovo) pareigas ir teises, nustatytas Statybos įstatyme, kuria juridinis asmuo įsipareigojo sutartyje nurodytus darbus atlikti savo lėšomis, jėgomis, medžiagomis ir darbo priemonėmis, taip pat turėjo teisę sudaryti sutartis su trečiaisiais asmenimis, kvalifikuotina kaip sutartis dėl mišrių – neatlygintinos statybų rangos ir pavedimo – teisinių santykių sutartis, kurios tikslas – Vilniaus miesto savivaldybės valdomoje teritorijoje sukurti inžinerinius tinklus, kurie būtų perduoti savivaldybei jos viešosioms funkcijoms vykdyti. Kasacinis teismas sprendė, kad tokia išvada dėl sutarties esmės ir kvalifikacijos paneigia galimybę juridinį asmenį pripažinti statytoju Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 punkto, 3 straipsnio prasme, ir konstatavo, jog negali būti taikomas CK 4.47 straipsnio 4 punktas, o juridinis asmuo neturėjo pagrindo susiformuoti teisėtam lūkesčiui, kad sukurti inžineriniai tinklai taps jo nuosavybe ar kad šį objektą jis sukuria savo naudai. 

77.       Kasacinis teismas, apibrėždamas statytojo sąvoką, taip pat akcentavo statytojo siekį sukurti naują daiktą savo poreikiams tenkinti ir išaiškino, kad pagal Statybos įstatymo nuostatas, naujo statinio statytoju gali būti pripažįstamas tik toks asmuo, kuris ne tik investuoja lėšas į statybą ir kartu įgyvendina užsakovo teises, bet taip pat turi statybą leidžiantį dokumentą ir žemės sklypą, kuriame ketina vykdyti statybas, valdo teisėtu pagrindu. Tik minėtus reikalavimus atitinkantis asmuo gali būti laikomas statytoju, jam gali būti pripažinta nuosavybės teisė į pastatytą naują statinį ir tokio asmens nuosavybės teisės yra saugomos ir ginamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-701/2019, 23 punktas). Statytojas yra statybos metu kuriamo objekto užsakovas. Jis ketina naujo daikto pagaminimu sukurti sau nuosavybės teisę. Taip jis įgyvendina savo ekonominį poreikį sukurti ir turėti daiktą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2004; 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-686-611/2015). Dėl to kasacinis teismas išaiškino, kad juridinis asmuo, sudaręs aptartą infrastruktūros sutartį, neturėjo pagrindo tikėtis savo naudai sukurti inžinerinius tinklus: jam, kaip rangovui, Vilniaus miesto savivaldybės buvo pavesta tik atlikti šios infrastruktūros statybos darbus, tačiau šio objekto galutinė naudotoja ir savininkė turėjo būti savivaldybė. Kasacinis teismas sprendė, kad, nepaisant savivaldybės pavedimo jos valdomoje teritorijoje juridiniam asmeniui vykdyti statytojo (užsakovo) pareigas ir teises, nustatytas Statybos įstatymo, tai nesuponuoja išvados, kad juridinis asmuo atitinka vieną iš statytojo kriterijų – valdo žemės sklypą, kuriame vykdoma statyba, teisėtu pagrindu. Sutartimi juridiniam asmeniui buvo pavesta tik vykdyti statybos darbus savivaldybės teritorijoje, o, atitinkamai, juridinio asmens pripažinimo statytoju atveju, t. y. jam sukūrus naują daiktą savivaldybės teritorijoje, vadovaujantis sutarties sąlygomis, būtų neaiškus žemės sklypo, kuriame yra inžineriniai tinklai, juridinio asmens valdymo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-33-313/2023). Apibendrindamas išaiškinimus, kasacinis teismas pripažino nepagrįsta išvadą, kad juridinis asmuo pagal sutartį įgijo statytojo statusą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-33-313/2023).

78.       Atsižvelgiant į aptartus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, pripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kad, nesant pagrindo pripažinti atsakovę statytoja Lietuvos Respublikos statybos įstatymo prasme, o pripažįstant ją rangove, kuriai Vilniaus miesto savivaldybės administracija pavedė sukurti susisiekimo infrastruktūrą, atsakovė negalėjo užpildydama Deklaraciją bei jos pagrindu atlikdama ginčo aikštelių teisinę registraciją savo vardu Nekilnojamojo turto registre, išviešinti savo nuosavybės teisę į aikšteles. Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai pripažinęs Infrastruktūros sutartį teisiškai nereikšminga, nepagrįstai neatsižvelgė į ieškovo argumentus, kad ginčo aikštelės pagal nurodytą Infrastruktūros sutartį turėjo būti perduotos savivaldybei, o tai lemia Deklaracijos ir jos pagrindu atliktos ginčo aikštelių teisinės registracijos atsakovės vardu neteisėtumą.

79.       Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovės teisė statyti žemėje, esančioje šalia atsakovei priklausančio žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, grindžiama iš esmės Infrastruktūros sutartimi, kvalifikuotina mišria rangos bei pavedimo teisinių santykių sutartimi. Kaip minėta, kasacinis teismas tapačioje situacijoje išaiškino, kad, nepaisant savivaldybės pavedimo jos valdomoje teritorijoje juridiniam asmeniui vykdyti statytojo (užsakovo) pareigas ir teises, nustatytas Statybos įstatymo, tai nesuponuoja išvados, kad juridinis asmuo atitinka vieną iš statytojo kriterijų – valdo žemės sklypą, kuriame vykdoma statyba, teisėtu pagrindu. Sutartimi juridiniam asmeniui buvo pavesta tik vykdyti statybos darbus savivaldybės teritorijoje, o, atitinkamai, juridinio asmens pripažinimo statytoju atveju, t. y. jam sukūrus naują daiktą savivaldybės teritorijoje, vadovaujantis sutarties sąlygomis, būtų neaiškus žemės sklypo, kuriame yra inžineriniai tinklai, juridinio asmens valdymo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-33-313/2023). Taigi, atsakovė, neatitikdama vieno iš statytojo kriterijų, negalėjo surašyti Deklaracijos ir jos pagrindu registruoti nuosavybės teisės į ginčo aikšteles, o surašyta Deklaracija turi būti panaikinta.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

80.       Atsiliepime į apeliacinį skundą ir papildomuose paaiškinimuose atsakovė nurodė, kad vienintelis ieškinio pagrindas yra ieškovo nurodytos aplinkybės dėl klaidingų duomenų apie statybas leidžiantį dokumentą ir projektą pateikimas kaip pagrindas panaikinti Deklaraciją, todėl, atsakovės teigimu, byla turėtų būti nagrinėjama tik šia apimtimi, kuri nesudaro nė vieno Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto atvejo, kai deklaracija dėl statybos užbaigimo negali būti surašoma, o surašyta gali būti panaikinta.

81.       Teisėjų kolegijos vertinimu, toks atsakovės aiškinimas itin formalus ir neatspindi ieškovo procesinių dokumentų bei formuojamos pozicijos byloje turinio. Iš ieškovo procesinių dokumentų matyti, kad ieškovas, grįsdamas ieškinio reikalavimus, jau ieškinyje rėmėsi taip pat faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su ginčo aikštelių statybos (ne)teisėtumu ir jo (ne)vertinimu administracinėje byloje bei, atitinkamai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimo prejudicine galia bei nustatytų faktinių aplinkybių apimtimi, taip pat ieškovas, nagrinėdamas ginčo aikštelių statybą atspindinčius dokumentus, argumentavo savo teiginius dėl statybų neteisėtumo, be to, ieškovas rėmėsi 2004 m. balandžio 14 d. Infrastruktūros sutartimi ir ginčijo UAB „Pavėsis“ (atsakovės) teisę registruoti ginčo aikšteles savo nuosavybės teise. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek atsakovė laikėsi pozicijos ir argumentavo, kad dalis ieškovo argumentų, susijusių su Infrastruktūros sutarties turiniu bei iš jos kylančia išvada dėl atsakovės teisės registruoti aikšteles savo nuosavybe nebuvimo, nėra teisiškai reikšmingos nagrinėjamam ginčui, tačiau tai nepašalina ir nepakeičia ieškovo procesiniuose dokumentuose ir apeliaciniame skunde formuluoto faktinio reikalavimų pagrindo. Be to, apeliacinės instancijos teismas nutartimi buvo pasiūlęs proceso dalyviams papildomai pasisakyti Infrastruktūros sutarties vertinimo klausimais šiam ginčui aktualiais aspektais ir nustatęs terminą papildomiems rašytiniams paaiškinimams teikti, t. y. buvo sudarytos galimybės pateikti išplėtotus argumentus ir šiuo bylos nagrinėjimo aspektu tiek, kiek tai patenka į ginčo nagrinėjimo ribas, apibrėžtas faktiniu ieškinio pagrindu.   

82.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016, 20 punktas). Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012; 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016 18 punktą). Nagrinėjamoje byloje teismas, nustatęs faktinę aplinkybę, jog buvo sudaryta Infrastruktūros sutartis, ir ieškovui remiantis šia sutartimi, turėjo teisę bei pareigą teisiškai kvalifikuoti šią faktinę situaciją Deklaracijos teisėtumo vertinimui reikšmingais aspektais. Neįžvelgęs šios sutarties reikšmės vertinant Deklaracijos teisėtumą, teismas priėmė nepagrįstą sprendimą.

83.       Taigi, šios bylos nagrinėjimo dalykas, išplaukiantis iš ieškovo nurodyto ieškinio faktinio pagrindo, apėmė klausimą dėl Infrastruktūros sutarties vertinimo siauru aspektu – sprendžiant dėl atsakovės, kaip nurodomos statytojos, surašytos Deklaracijos ir statinių registracijos nekilnojamojo turto registre teisėtumo. Kaip pagrįstai ir teisingai nurodė atsakovė papildomuose paaiškinimuose, klausimai dėl Infrastruktūros sutarties sąlygų vykdymo, susijusių aplinkybių ir pasekmių, ją sudariusių šalių tarpusavio įsipareigojimų turinio bei įgyvendinimo, nepatenka į šios civilinės bylos nagrinėjimo ribas; Infrastruktūros sutarties 2.3 punkto vykdymo klausimai, susiję su ginčo aikštelių nuosavybės teisėmis, perdavimu ir to sąlygomis ar pan., yra ne šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas. Atsižvelgiant į tai, kad pritartina atsakovės vertinimui, jog Infrastruktūros sutarties vykdymo klausimas nepatenka į šios civilinės bylos nagrinėjimo ribas, nėra teisinio pagrindo tenkinti su šio klausimo tyrimu susijusių atsakovės prašymų bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, apklausti liudytojus ir / ar rinkti naujus papildomus rašytinius įrodymus. Kaip minėta, šios bylos nagrinėjimo ribas apibrėžė ieškinio faktinis pagrindas, kurio apimtimi Infrastruktūros sutarties vertinimas reikšmingas tik tiek, kiek tai aktualu sprendžiant dėl Deklaracijos surašymo bei aikštelių registravimo nekilnojamojo turto registre teisėtumo bei pagrįstumo. Šiam klausimui išspręsti, teisėjų kolegijos vertinimu, bylos medžiaga yra pakankama, atsižvelgiant į formuojamą kasacinio teismo praktiką dėl tokio pobūdžio sutarčių teisinės kvalifikacijos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimą dėl ginčo žemės teisinio režimo. 

Dėl procesinės bylos baigties

84.       Apibendrinant, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs Infrastruktūros sutarties teisinės kvalifikacijos, taip pat neatsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimu išspręstą klausimą dėl žemės, kurioje yra ginčo aikštelės, teisinio režimo, nepagrįstai konstatavo nesant pagrindo panaikinti Deklaraciją ir ginčo aikštelių registraciją Nekilnojamojo turto registre atsakovės nuosavybės teise. Atsižvelgiant į nurodytą, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

85.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. D. Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Pasisakius dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

86.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju, priimant naują sprendimą, ieškinys yra tenkinamas, atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, o ieškovui iš atsakovės galėtų būti priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1, 6 punktai, 98 straipsnis).

87.       Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

88.       Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas neteikė duomenų apie patirtas išlaidas teisinei pagalbai byloje, todėl, vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, šių išlaidų atlyginimas ieškovui nepriteisiamas. Ieškovui iš atsakovės priteistinas byloje sumokėtas žyminis mokestis, iš viso – 386 Eur (e. t. 1, b. l. 10; e. t. 4, b. l. 200) (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).

89.       Papildomai turi būti išspręstas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo valstybei. Šiuo atveju byloje patirta 15,14 Eur išlaidų procesinių dokumentų siuntimui. Tenkinus ieškinį, šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovės (CPK 92, 96 straipsniai).

 

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

 

n u s p r e n d ž i a :

 

apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Tenkinti ieškovo G. G. R. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vitvela“ dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimo panaikinimo ir statinių registracijos panaikinimo.

 

Panaikinti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vitvela“ surašytos 2021 m. gegužės 25 d. deklaracijos apie statinio(-ių), jo (jų) dalies(-ių) (kai statybą numatyta užbaigti etapais) statybos užbaigimą / statinio(-ių), jo (jų) dalies(-ių) / patalpos(-ų) paskirties pakeitimą Nr. 1 galiojimą.

Panaikinti nekilnojamųjų daiktų: kelio (gatvės) – automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kelio (gatvės) – automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių Laisvės pr., Vilniuje, teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Vitvela“ vardu.

 

Priteisti ieškovui G. G. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Vitvela“ (j. a. k. 124963924) 386 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. 

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Vitvela“ (j. a. k. 124963924) 15,14 Eur (penkiolika eurų 14 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimą. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662. Sumokėjus, mokėjimą patvirtinančius dokumentus būtina pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Šis Vilniaus apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjos                                                                   Rūta Latvelė

 

 

                                                                         Ieva Navickaitė-Sakalauskienė

 

 

                                                                         Tatjana Žukauskienė