Civilinė byla Nr. e2A-279-450/2021
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00055-2019-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2; 3.3.1.20
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. balandžio 27 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Vilijos Mikuckienės ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Metruna“ ir atsakovės akcinės bendrovės ,,Swedbank“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Metruna“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ,,Metruna“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės „Swedbank“ (toliau – ir AB „Swedbank“, Swedbank) 88 312,08 Eur nuostolių atlyginimą; 6 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2018 m. liepos 2 d. UAB „Metruna“ ir Kuveito įmonė United Steel Industrial Co sudarė tarptautinio pirkimo–pardavimo sutartį, kuria susitarė, jog ieškovė parduos (patieks jūra) pirkėjai plieno laužą, o pirkėja atsiskaitys su ieškove akredityvu. Pirkėja, siekdama tinkamai įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, kreipėsi į banką GULF BANK K. S. C., kuris pradėjo akredityvo išleidimo procedūras. Atsakovė AB „Swedbank“ 2018 m. rugpjūčio 14 d. gavo iš UAB „Metruna“ akredityvo projektą suderinti ir 2018 m. rugpjūčio 14 d. emitentas ieškovės naudai išleido akredityvą 14 307 000 (+10 / -10 proc.) JAV dolerių sumai. 2018 m. rugpjūčio 30 d. ieškovei suderinus su atsakove dokumentų, kurie yra reikalingi mokėjimui pagal akredityvą inicijuoti, formos ir turinio klausimus, ieškovė pateikė galutinius dokumentų variantus, atsakovė juos priėmė. Ieškovė užbaigusi prekių pakrovimo į laivą darbus, 2018 m. rugpjūčio 30 d. išsiuntė prekę pirkėjai. Atsakovė 2018 m. rugsėjo 3 d. informavo ieškovę apie suderintų dokumentų grąžinimą, nurodydama, kad dokumentai grąžinami „dėl galimos atitikties rizikos“. Dėl tokių veiksmų, ieškovė buvo priversta dėl akredityvo aptarnavimo kreiptis į kitą banką, ir 2018 m. rugsėjo 17 d. gavo apmokėjimą su naujuoju akredityvą vykdančiuoju banku AB Šiaulių bankas. Dėl atsakovės atsisakymo aptarnauti akredityvą, ieškovė patyrė nuostolius: 62 193,08 Eur dėl laivo prastovos, nes buvo priversta sustabdyti laivą kelyje; 14 721,83 Eur kompensacinių palūkanų dėl pavėluoto apmokėjimo už prekę gavimo; 7 452,17 Eur dėl Eur / JAV dolerių valiutų skirtumo; 3 945 Eur už trečiojo asmens UAB SPHYNX CONSULTING konsultacines paslaugas derybose dėl akredityvo sąlygų pakeitimo, kito banko suradimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 47 480,15 Eur nuostoliams atlyginti; 6 proc. procesines palūkanas; kitą ieškinio dalį atmetė; 7 901,73 Eur bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas nustatė, kad akredityvo teisiniuose santykiuose įprasta praktika, jog atskira rašytinė sutartis dėl akredityvo aptarnavimo tarp banko ir kliento nesudaroma, todėl ginčo sandoriui taikė bendrąsias sutarčių teisės taisykles.
5. Teismas vertino, kad byloje esančių įrodymų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, jog šalys susitarė dėl akredityvo aptarnavimo paslaugų, kur atsakovė konkliudentiniais veiksmais įsipareigojo ne tik pranešti ieškovei apie jos naudai išleistą akredityvą, bet ir persiųsti ieškovės pateiktus akredityvo dokumentus bankui emitentui. Šalių santykiai neapsiribojo tik pranešimu apie akredityvą, atsakovė tinkamai atlikusi pranešančiojo banko pareigas, perėjo prie kito akredityvo aptarnavimo etapo, t. y. priėmė ieškovės pateiktus akredityvo dokumentus.
6. Iš ginčo akredityvo turinio, kurį atsakovė ieškovei išsiuntė kartu su 2018 m. rugpjūčio 21 d. pranešimu, teismas nustatė, kad atsakovė 57A nurodoma kaip pranešantis bankas, tačiau atsakovė ignoruoja faktą, jog 41A eilutėje ji įvardijama kaip bankas per kurį akredityvas vykdomas, apmokamas negocijuojant dokumentus.
7. Teismas sprendė, kad ir tuo atveju, jeigu atsakovė ginčo teisiniuose santykiuose save laikė pranešančiuoju banku, pagal vidinę banko tvarką, ji taip pat turėjo pareigą iš ieškovės gautus akredityvo dokumentus perduoti bankui emitentui bei dalyvauti akredityvo sandorio procese iki lėšų įskaitymo į ieškovės banko sąskaitą, t. y. tapti vykdančiuoju banku.
8. Teismas vertino, kad visa atsakovės ginčo teisiniuose santykiuose atliktų veiksmų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, jog atsakovė sudarė pagrįstą ir teisėtą lūkestį ieškovei, kad akredityvą ji aptarnaus pilna apimtimi, t. y. iki lėšų įskaitymo į ieškovės sąskaitą, jog sandoris bus įvykdytas pilna apimtimi, tačiau šio lūkesčio neįgyvendino. Suformavęs lūkestį dėl sandorio įvykdymo (akredityvo aptarnavimo), bankas nutraukė pradėtą vykdyti pareigą, – atsisakė aptarnauti akredityvą, tuo pažeidė šalių sutartinius santykius; banko elgesys vertintinas kaip pažeidžiančiu pareigą sutartiniuose santykiuose elgtis sąžiningai, bendradarbiauti ir kooperuotis.
9. Teismas ieškovo nuostolius pripažino pagrįstais ir įrodytais iš dalies. Teismo vertinimu, skubus laivo stabdymas žinant laivo prastovos mokesčių dydį (22 000 JAV dolerių per dieną), 2018 m. rugpjūčio 31 d. gavus informaciją, kad atsakovė akredityvo neaptarnaus, negali būti objektyviai pateisinamas visa apimtimi, nes ieškovė kaip apdairi ir rūpestinga profesionalė prieš priimdama sprendimą dėl laivo stabdymo, galėjo ir turėjo objektyvią galimybę kreiptis į kitus bankus dėl akredityvo aptarnavimo, t. y. galėjo turėti teisėtą lūkestį, jog akredityvo aptarnavimas pavyks. Teismas darė išvadą, kad tai sudaro pagrindą mažinti ieškovės patirtus nuostolius dėl laivo prastovos dėl paties ieškovės veiksmų, konstatuojant, jog jos neatsargus prisidėjimas sudarė 30 proc. kaltės dėl patirtų nuostolių ir vertino, kad pagrįsta 43 535,15 Eur patirtų nuostolių suma.
10. Ieškovei buvo teiktos valdymo ir finansų konsultavimo paslaugos dėl ginčo akredityvo, todėl šių paslaugų apmokėjimo išlaidas (3 945 Eur) teismas laikė pagrįstomis ir įrodytomis. Nustatęs, kad tarp šalių akredityvo išdavimo santykiuose nebuvo sutarta dėl prievolės įvykdymo galutinio termino, vertino, jog nėra teisinio pagrindo ieškovei iš atsakovės priteisti kompensacines palūkanas, šioje dalyje teismas ieškinio reikalavimą atmetė.
11. Teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo ieškovei priteisti iš atsakovės reikalaujamus nuostolius, patirtus dėl užsienio valiutų keitimo sandorių, nes tokie nuostoliai yra jos verslo rizikos nuostoliai, kurių atsakovas negalėjo numatyti kaip prievolės neįvykdymo pasekmės.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
12. Ieškovė UAB „Metruna“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti visiškai; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Teismas, nustatęs visas civilinės atsakomybės sąlygas, nepagrįstai nepriteisė nuostolių prašoma apimtimi, todėl pažeidė visiško nuostolių atlyginimo (lot. restitutio ad integrum) principą; teismas sumažino bendrą priteistinų nuostolių sumą 40 831,93 Eur, tai sudaro 46,24 proc.
12.2. Ieškovė yra profesionali verslininkė, todėl negalėjo prisiimti pirkėjo neatsiskaitymo rizikos ir visiškai pagrįstai priėmė sprendimą sustabdyti laivą. Reikšmės neturi aplinkybė, kad su pirkėja ieškovė buvo sudariusi ne vieną sandorį (antras sandoris su pirkėja). Aplinkybė, kad pirkėja ir ieškovė susitarė dėl atsiskaitymo akredityvu patvirtina, jog tarp šalių nebuvo pasitikėjimo santykių.
12.3. Ieškovė per protingą terminą kreipėsi į kitus bankus dėl akredityvo aptarnavimo, tačiau negalėjo būti užtikrinta, kad akredityvas bus aptarnautas anksčiau nei bus pristatyta prekė. Akredityvo sąlygos buvo pakeistos ir naujuoju vykdančiuoju bei pranešančiuoju banku tapo AB „Šiaulių bankas“, praėjus 2 darbo dienoms po to, kai Swedbank pranešė atsisakantis aptarnauti akredityvą.
12.4. Teismas, nuspręsdamas priteisti tik 70 proc. nuostolių, patirtų dėl laivo prastovos, iš esmės priėmė prieštaringą sprendimą – konstatavęs, kad ieškovė pagrįstai sustabdė laivą, turėjo priteisti visus patirtus nuostolius, nes UAB „Metruna“ negalėjo iš dalies sustabdyti laivo.
12.5. Akredityvo apmokėjimo sąlygos ir terminai įtvirtinti akredityvo 42C punkte, todėl ieškovė turėjo teisinį pagrindą reikalauti kompensacinių palūkanų, o teismas turėjo teisinį pagrindą jas priteisti.
12.6. Laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 10 d. (kai ieškovė turėjo gauti pinigus iš AB „Swedbank“ (AB „Swedbank“ lėšas prieš tai gavus iš emitento)) iki 2018 m. rugsėjo 17 d., ieškovė dėl AB „Swedbank“ neteisėtų veiksmų negalėjo disponuoti pinigais, kuriuos turėjo gauti už prekę, ieškovė negalėjo disponuoti 14 307 000 JAV dolerių suma. Todėl teismas turėjo priteisti ieškovei 14 721,83 Eur kompensacinių palūkanų, kurios, įvertinus sumą, kuria ieškovė negalėjo disponuoti, nebuvo neprotingai didelės ir buvo apskaičiuotos imant vėliausią (o ne anksčiausią) apmokėjimo pagal akredityvą datą.
12.7. Teismas nepagrįstai nepriteisė nuostolių, patirtų dėl užsienio valiutų keitimo sandorių skirtumo, nes emitentui išleidus akredityvą, ieškovė jau buvo sudariusi valiutų apsikeitimo sandorius, pagal kuriuos ji įsipareigojo (gavusi atsiskaitymą pagal akredityvą) „parduoti“ 12 500 000 JAV dolerių. Apmokėjimą pagal akredityvą ieškovė turėjo gauti vėliausiai 2018 m. rugsėjo 10 d., todėl nurodytu terminu gavusi apmokėjimą, ieškovė būtų gavusi 10 794 473,23 Eur (1,158 Eur / JAV dolerių kursu). Atidėjus valiutų apsikeitimo sandorio įvykdymą, ieškovė įvykdė sudarytus ateities sandorius pagal mažiau palankų Eur / JAV dolerio kursą ir gavo 10 787 021,06 Eur, t. y. 7 452,17 Eur mažiau, nei būtų gavusi, jeigu AB „Swedbank“ nebūtų padariusi neteisėtų veiksmų.
13. Atsakovė AB „Swedbank“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkinta dalis ieškinio reikalavimų, panaikinti ir ieškinį atmesti visa apimtimi. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Lietuvos bankas nenustatė pagrindo įtarti, kad atsakovė pažeidė Lietuvos banko kompetencijai priskirtų teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo spręsti klausimo ir dėl poveikio priemonių atsakovės atžvilgiu taikymo. Lietuvos bankas, įvertinęs aplinkybių visumą, neįžvelgė pagrindo teigti, kad atsakovė nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 ir 6.200 straipsniuose nurodytų teisinių principų, nebendradarbiavo su ieškove ir (arba) nesiėmė jokių priemonių galimiems ieškovės nuostoliams išvengti ir (arba) sumažinti, jei tokių galėtų būti.
13.2. Teismas nepagrįstai teigia, kad atsakovė buvo įsipareigojusi tapti vykdančiuoju banku akredityvo aptarnavimo santykiuose, nes toks aiškinimas iškraipo UCP 600 taisyklių nustatytą reguliavimą ir neatitinka atsiskaitymų akredityvais teisinių santykių esmės bei praktikos.
13.3. Pagal akredityvų instituto esmę ir paskirtį atsiskaitant akredityvais privalo būti trys šalys – pirkėjas (kurio prašymu atidaromas akredityvas), pardavėjas (naudos gavėjas pagal akredityvą) ir bankas emitentas (kuris yra įsipareigojęs apmokėti naudos gavėjui (pardavėjui) už pirkėjo prievolę atsiskaityti pardavėjui). Atsakovė nebuvo nei viena iš būtinųjų akredityvo teisinio santykio šalių; atsakovė nebuvo vykdančiuoju banku; atsiskaitant akredityvais gali dalyvauti ir tretieji asmenys, tarpininkai, tačiau jie turi būti aiškiai išreiškę valią dalyvauti šiuose santykiuose ir dalyvavimo apimtį. Šiuo atveju nebuvo ir nėra jokio atsakovės sutikimo nei negocijuoti, nei apmokėti akredityvą pagal teikiamus akredityvo dokumentus.
13.4. Teismas kaip įrodymą, kad atsakovė buvo vykdančiuoju banku šiame santykyje aiškino, jog akredityvo 41A eilutėje nurodyta, kad vykdantysis bankas yra atsakovė. Tai klaidinantys teiginys, nes atsakovei buvo siūloma būti ne tiesiog vykdančiuoju banku, o būti vykdančiuoju banku negocijuojant akredityvo dokumentus – juos nupirkti. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė sutiko būti vykdančiuoju banku ir priėmė akredityvo dokumentus aptarnauti, nes atsakovė atsisakė tokiu būti, paaiškėjus galimai atitikties rizikai.
13.5. Atsakovė veikė tik kaip pranešantysis bankas ir apie tai aiškiai informavo ieškovę. Pranešantysis bankas yra neutralus tarptautinių atsiskaitymų akredityvais dalyvis, esantis teisiniuose santykiuose tik su banku emitentu, o ne su naudos gavėju ar kitais asmenimis. Atsakovei buvo pasiūlyta nustatyti vekselių ir apmokėjimui pagal akredityvą pateikiamų dokumentų vertę ir šia verte išpirkti vekselius ir dokumentus iš ieškovės (naudos gavėjo pagal akredityvą). Tačiau atsakovės tai nedomino ir ji nesutiko tapti vykdančiuoju banku negocijuojant akredityvą, o liko tik pranešančiuoju banku, tai įrodo ir atsakovės 2018 m. rugpjūčio 21 d. pranešimas apie gautą akredityvą.
13.6. Teismas be pagrindo specialiems teisiniams santykiams taikė bendrąsias teisės normas ir ignoravo esminį dokumentą – UCP 600 taisykles, kurios aiškiai reglamentuoja situacijas ir reikalavimus, taikytinus akredityvų teisinių santykių dalyviams.
13.7. Teismas nepagrįstai suabsoliutino tipinės formos lydraščio pateikti akredityvo dokumentams išsiuntimą ieškovei. Atsakovės 2018 m. rugpjūčio 21 d. pranešime apie gautą akredityvą taip pat nurodyta, kad atsakovė „maloniai prašo“ naudoti šią formą, jei jau teiks akredityvo dokumentus atsakovei.
13.8. Teismas nepagrįstai teigia, kad šalys susitarė dėl akredityvo aptarnavimo paslaugų, jog atsakovė konkliudentiniais veiksmais įsipareigojo ne tik pranešti ieškovei apie jos naudai išleistą akredityvą, bet ir persiųsti ieškovės pateiktus akredityvo dokumentus bankui emitentui. Teismo išvada prieštarauja UCP 600 taisyklėmis, kurios reikalauja aiškiai išreikšto subjekto sutikimo tapti vykdančiuoju banku ir sutikimo iškomunikavimo naudos gavėjui. Teismas nepagrįstai skirtingus savo esme ir atskirus veiksmus traktavo kaip vientisą akredityvo aptarnavimo santykį.
13.9. Teismas nesiaiškino priežasčių, kodėl atsakovė gražino akredityvo dokumentus ieškovei, o būtent – paaiškėjusiai atitikties rizikai, ši rizika nedingo ir egzistavo, todėl atsakovė nebūtų galėjusi priimti ir į ieškovės sąskaitą įskaityti jokių piniginių lėšų, kurios būtų siejamos su pirkėju dėl identifikuotos pastarojo atitikties rizikos – ryšiu su sankcionuotais subjektais.
13.10. Teismas nepagrįstai teigia, kad atsakovė turėjo sužinoti apie pirkėjo keliamą atsakovei atitikties riziką tuomet, kai atsakovei buvo pateikti peržiūrėti akredityvo dokumentų projektai, nes pirkėjo sąsajos su Iranu buvo slepiamos; pirkėjo nuosavybės struktūra buvo sudėtinga, o Irano vyriausybės nuosavybė buvo netiesioginė. Tik oficialiai gavus visus akredityvo dokumentus yra atliekama šių dokumentų, sandorio ir jo šalių patikra.
13.11. Nėra priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir priteistų ieškovei išlaidų. Nukentėjusi šalis negali tikėtis, jog jai bus kompensuoti ir tie praradimai, kuriuos sutartį pažeidusi šalis, būdama protinga ir atidi verslininkė, galėjo numatyti sutarties sudarymo metu kaip įprastus tokios sutarties pažeidimo padarinius.
13.12. UAB SPHYNX CONSULTING turi ilgalaikius santykius su ieškove ir yra samdoma kiekvienu atveju, kad rūpintųsi akredityvų, o gal ir kitais klausimais – to negalima nustatyti, nes byloje nepateikta 2016 m. rugpjūčio 1 d. sutartis, kurios pagrindu yra priteisti ieškovei nuostoliai. UAB SPHYNX CONSULTING ieškovės yra samdoma, siekiant gauti valdymo ir finansų konsultavimo paslaugas, todėl konsultacinės išlaidos būtų patirtos bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo to, ar atsakovė būtų tikrinusi akredityvo dokumentus, ar tai darė kitas bankas.
13.13. Ieškovė sustabdė laivą kelyje laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 5 d.; šios išlaidos nesusiję su byloje nagrinėjamu ginču, todėl priteistos nepagrįstai. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad laivas iš tiesų buvo sustabdytas. Kartu su ieškiniu pateiktas neaiškus, nepasirašytas dokumentas, kuriame nurodyta, kad 70 781,94 JAV dolerių suma yra paskaičiuota už laivo prastovą krovimo Rygoje, Klaipėdoje bei iškrovimo Shuaiba metu. Šios išlaidos nesusiję su akredityvu, ieškovė bando nesąžiningai gauti dalį įprastų verslo išlaidų, todėl nėra pagrindo jas priteisti.
13.14. Teismas nevertino, kiek ieškovė sutaupė, t. y. kiek mažiau sumokėjo AB Šiaulių bankui už akredityvo dokumentų tikrinimą, nes pagal viešai skelbiamą informaciją, AB Šiaulių bankas taiko mažesnius šių paslaugų įkainius.
14. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė UAB „Metruna“ prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
14.1. Swedbank apeliacinį skundą grindžia naujais argumentais ir aplinkybėmis, kurių neįrodinėjo pirmosios instancijos teisme.
14.2. Swedbank nepagrįstai nurodo, kad akredityvo aptarnavimo teisiniuose santykiuose buvo įsipareigojęs veikti tik kaip pranešantysis bankas, bet ne kaip vykdantysis bankas, kadangi: 1) Swedbank veiksmai bei byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad bankas konkliudentiniais veiksmais (ne automatiškai, kaip teigiama skunde) prisiėmė įsipareigojimą veikti kaip vykdantysis bankas; 2) pirmosios instancijos teismas vertino UCP 600 taisyklių nuostatas, tačiau jos nėra teisės aktas, turintis didesnę teisinę galią nei nacionalinės teisės normos; 3) Swedbank teigia nebuvus ribojimų pateikti akredityvo dokumentų tiesiogiai emitentui, siekdamas paneigti buvusią pareigą pateikti akredityvo dokumentus.
14.3. Swedbank nepagrįstai teigia turėjusi teisę atsisakyti teikti paslaugas, susijusias su akredityvu, kadangi: 1) Swedbank, kaip verslininkė, nors ir yra laisva pasirinkti, su kuo sudaryti sandorius ar atsisakyti dalyvauti abejonių keliančiuose sandoriuose, tokia teisė negali būti suabsoliutinama; 2) Swedbank neatskleidė UAB „Metruna“ aplinkybės, kad ji tik svarsto tapti vykdančiuoju banku ir, gavusi originalius dokumentus pagal akredityvą, atliks nuodugnų sandorio šalių patikrinimą, po kurio akredityvas galės būti neaptarnautas; 3) derinant akredityvo dokumentus UAB „Metruna“ pateikė informaciją apie sandorio šalis, o teiginiai apie pirkėjos sąsajų su Iranu slėpimą pradėti naudoti apeliaciniame skunde; 4) Swedbank sandoryje dalyvaujančių asmenų atitiktį banko vykdomai pinigų plovimo ir teroristų finansavimo politikai turėjo ir galėjo įvertinti, kai UAB „Metruna“ kreipėsi dėl akredityvo aptarnavimo paslaugų teikimo arba vėliausiai, gavus banko emitento per JAV banką Citibank N. A. atsiųstą informaciją apie UAB „Metruna“ naudai išleistą akredityvą, o ne akredityvo sandorio procesui baigiantis.
14.4. Swedbank nepagrįstai nurodo nesant priežastinio ryšio tarp banko neteisėtų veiksmų ir UAB „Metruna“ patirtų nuostolių, nes, būdama apdairi, protinga ir rūpestinga verslininkė, galėjo numatyti visų UAB „Metruna“ prašomų priteisti nuostolių atsiradimo galimybę; atsisakymas aptarnauti akredityvą, kai atsiskaitymo pagal akredityvą procesas baiginėjosi, nebuvo rūpestingas žingsnis, dėl kurio bankas galėjo tikėtis UAB „Metruna“ nepatirsiant nuostolių.
14.5. Swedbank nepagrįstai teigia esą UAB „Metruna“ neįrodė nuostolių, patirtų dėl laivo prastovos, ir nuostolių, patirtų dėl konsultacinių paslaugų apmokėjimo, kadangi: 1) didžioji dalis banko argumentų, susijusių su nuostolių, patirtų dėl laivo prastovos bei konsultacinių paslaugų apmokėjimo, įrodytinumo nebuvo nurodyti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; 2) UAB „Metruna“ privalėjo sustabdyti laivą, kadangi jo nesustabdžius, galėjo patirti didesnius nuostolius, kurie galėjo sudaryti 14 931 846,93 JAV dolerių už negautą apmokėjimą bei beveik 2 milijonai dolerių už laivo frachtą; 3) teismas priteisė iš Swedbank tik išlaidas UAB SPHYNX CONSULTING paslaugoms apmokėti, kurios buvo patirtos po atsisakymo aptarnauti akredityvą iki apmokėjimo pagal akredityvą gavimo, t. y. išlaidas, kurių UAB „Metruna“ nebūtų patyrusi, jei bankas būtų tinkamai įvykdęs įsipareigojimus, ir kurios buvo būtinos dar didesniems nuostoliams išvengti; 4) byloje pakako įrodymų įvertinti UAB SPHYNX CONSULTING suteiktų paslaugų apimtį.
14.6. Swedbank nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti, kiek UAB „Metruna“ sutaupė pasikeitus akredityvo santykių šaliai, ir tai įvertinęs sumažinti priteistinų nuostolių sumą, nes: 1) CK įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą ir nuostolių dydis gali būti sumažintas tik esant įstatyme numatytoms aplinkybėms (CK 6.251 straipsnis); 2) UAB „Metruna“ neprašė priteisti nuostolių, kuriuos patyrė pasikeitus akredityvo santykių šaliai; 3) ne UAB „Metruna“, bet Swedbank atsisakė įvykdyti sutartinius įsipareigojimus.
15. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė Swedbank prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir ieškovės skundžiamą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
15.1. Priešingai, nei nurodo apeliantė, Swedbank netvirtino 2018 m. rugpjūčio 14 d. Kuveite registruotos įmonės United Steel Industrial Co prašymu banko GULF BANK, K. S. C., KUWAIT (Kuveito bankas emitentas) išleisto eksporto akredityvo.
15.2. Ieškovė be pagrindo teigia, kad vien tai, jog bankas pranešė apie akredityvą apeliantei (sutiko veikti kaip pranešantysis bankas), reiškia banko patvirtinimą būti vykdančiuoju.
15.3. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad akredityvo dokumentai jai buvo grąžinti be pagrindo.
15.4. Ieškovei neatlygintini nuostoliai dėl menamos laivo prastovos, nes byloje nėra aiškių įrodymų, kad prastova iš viso buvo, kada ir dėl kokių priežasčių ji buvo (jei buvo), kodėl jos reikėjo. Banko darbuotojai palaikė ryšį su apeliantės atstovais, tačiau jie nebuvo užsiminę apie laivo prastovas, jo stabdymus dėl byloje nagrinėjamų aplinkybių.
15.5. Byloje nėra įrodymų apie apeliantės sudarytus valiutų sandorius, jų sąlygas; nėra aiškių įrodymų, kad apeliantė lėšas konvertavo mažiau palankiu jai kursu, nors tai neturi esminės reikšmės, kadangi šis reikalavimas yra pernelyg nutolęs nuo ginčo objekto.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir apeliacijos objekto
16. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
17. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 47 480,15 Eur nuostoliams atlyginti; 6 proc. procesines palūkanas; kitą ieškinio dalį atmetė. Atsakovė įrodinėja, kad Swedbank nebuvo įsipareigojusi tapti vykdančiuoju banku akredityvo aptarnavimo santykiuose ir veikė tik kaip pranešantysis bankas, apie tai aiškiai informavo ieškovę; atsakovė nesutiko tapti vykdančiuoju banku negocijuojant akredityvą, tuo tarpu, kvietimas pateikti atsakovei akredityvų dokumentus negali būti prilyginamas įsipareigojimui būti vykdančiuoju banku, nes toks sutikimas turi būti aiškiai išreikštas, to šiuo atveju nebuvo. Ieškovė teigia priešingai, kad Swedbank akredityvo aptarnavimo teisiniuose santykiuose dalyvavo dviem savarankiškais teisiniais statusais – kaip pranešantysis bankas ir kaip vykdantysis (nominuotas) bankas; be to, apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo iš atsakovės ieškovei priteista nuostolių suma. Ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas vertina neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, t. y. pagal apeliaciniuose skunduose nurodytus faktinius ir teisinius argumentus.
Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių
18. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. liepos 2 d. ieškovė UAB „Metruna“ ir pirkėja Kuveito įmonė United Steel Industrial Co. sudarė tarptautinio pirkimo–pardavimo sutartį, kuria susitarė, jog UAB „Metruna“ parduos (patieks jūra) pirkėjai prekes – plieno laužą, o pirkėja atsiskaitys su UAB „Metruna“, pasinaudodama akredityvu. Pirkėja kreipėsi į banką GULF BANK K. S. C., kuris pradėjo akredityvo išleidimo procedūras. 2018 m. rugpjūčio 7 d. UAB „Metruna“ atstovai telefonu kreipėsi į banką Swedbank konsultacijų dėl galimybės aptarnauti eksporto akredityvą, kurį ieškovės naudai išleistų Kuveite registruota įmonė United Steel Industrial Co. 2018 m. rugpjūčio 20 d. Swedbank iš Jungtinių Amerikos Valstijų Citibank N. A. gavo 2018 m. rugpjūčio 14 d. pirkėjos prašymu banko GULF BANK K. S. C., KUWAIT išleistą eksporto akredityvą 14 307 000 (+10 / -10 proc.) JAV dolerių sumai ir kitą dieną informavo ieškovę apie akredityvo gavimą.
19. Ieškovė UAB „Metruna“ 2018 m. rugpjūčio 30 d. pateikė Swedbank originalius akredityvo dokumentus ir Swedbank pradėjo akredityvo dokumentų ir sandorio patikrą, kuri atliekama prieš išsiunčiant dokumentus akredityvą išleidusiam bankui, dėl sankcijų, pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo siekiant nedalyvauti sandoryje, kuris Swedbank yra nepriimtinas. Atlikęs minėtą patikrą, Swedbank nustatė, kad pirkėjos vienas iš akcininkų, kuriam priklausė 49 proc. pirkėjos akcijų, yra Ascotec Holding Gmbh, kuris buvo 100 proc. priklausantis bendrovei Iranian Mines and Mining Industries Development and Renovation Organization; šios organizacijos vienintelis savininkas yra Irano vyriausybė (tuo metu buvusi JAV sankcionuotų valstybių sąraše), be to, Ascotec Holding Gmbh ir Iranian Mines and Mining Industries Development and Renovation Organization anksčiau buvo įtraukti į JAV Iždo departamento Užsienio lėšų kontrolės biuro (OFAC) sudaromą Ypatingų kategorijų piliečių ir uždraustų asmenų (toliau – ir SDN) sąrašą. Todėl vadovaudamasi Swedbank Grupės Finansinių sankcijų politika ir ją lydinčiais (aiškinančiais) dokumentais nevykdyti jokių mokėjimų ir neteikti kitų produktų / paslaugų įmonėms ar fiziniams asmenims, įtrauktiems į JAV sankcijų sąrašus, įskaitant OFAC SDN sąrašą, atsakovė 2018 m. rugpjūčio 31 d. telefonu ir 2018 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. SR/18-20768 dėl akredityvo dokumentų grąžinimo informavo ieškovę apie akredityvo dokumentų grąžinimą dėl galimos atitikties rizikos.
20. UAB „Metruna“ 2018 m. rugsėjo 3 d. kreipėsi dėl akredityvo aptarnavimo į kitą banką – AB „Šiaulių bankas“, kuris 2018 m. rugsėjo 5 d. išsiuntė dokumentus bankui emitentui; 2018 m. rugsėjo 17 d. ieškovė gavo apmokėjimą pagal akredityvą.
21. Iš esmės dėl minėtų faktinių aplinkybių tarp šalių ginčo nėra, ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar atsakovė šiuose teisiniuose santykiuose veikė tik kaip pranešantysis ar kaip pranešantysis ir vykdantysis bankas, prisiėmęs įsipareigojimus ne tik pranešti gavėjui apie jo naudai išleistą akredityvą, bet ir jį apmokėti ir (arba) derėtis dėl jo sąlygų.
Dėl akredityvo procedūros reguliavimo
22. Ieškovė aiškindama akredityvo teisinius santykius ir atsakovės vaidmenį šioje atsiskaitymų procedūroje, iš esmės remiasi CK. Tačiau akredityvas kaip tarptautinis atsiskaitymo instrumentas doktrinoje labiau yra suprantamas ne kaip griežtai įstatymais reglamentuojamos taisyklės, o kaip tarptautinis bankų veiklos praktikos rinkinys („UCP 600: Analitinis komentaras“, autoriai James E. Byrne ir kt.).
23. CK 6.935 straipsnio, kuriuo reglamentuojamos akredityvo bendrosios nuostatos, 1 dalyje nurodyta, kad, atsiskaitant akredityvais, bankas, atidaręs akredityvą ir veikiantis mokėtojo prašymu bei nurodymu arba savo vardu (bankas emitentas), įsipareigoja sumokėti pinigus lėšų gavėjui arba akceptuoti ir apmokėti įsakomąjį vekselį, išrašytą lėšų gavėjo, arba įgalioja kitą banką (vykdantįjį banką) sumokėti pinigus lėšų gavėjui arba akceptuoti ir suėjus mokėjimo terminui apmokėti įsakomąjį vekselį, arba įgalioja kitą banką pirkti dokumentus (negocijuoti), jeigu pateikti dokumentai atitinka akredityvo sąlygas. Pagal CK 6.935 straipsnio 3 dalį atsiskaitymai akredityvais reglamentuojami įstatymuose ir banko veiklos taisyklėse. Be to, šiuo atveju pačiose ieškovės naudai išleisto akredityvo sąlygose buvo nurodyta, kad akredityvas vykdomas pagal UCP 600 taisykles „Vieningoji dokumentinių akredityvų tvarka ir praktika“ (2007 m. peržiūrėtas leidimas, Tarptautinių pramonės ir prekybos rūmų publikacija Nr. 600 (angl. The Uniform Customs and Practice for Documentary Credits, 2007 Revision, ICC Publication no. 600)).
24. Akredityvas (kreditas) – bet kaip pavadintas ar apibūdintas susitarimas, kuris yra užtikrintas neatšaukiamu banko emitento įsipareigojimu apmokėti jį tinkamai pateikus (UCP taisyklių 2 straipsnis). UCP 600 taisyklėse nurodyta, kad akredityvo procedūroje dalyvauja „bankas emitentas“ (angl. Issuing bank), „tvirtinantysis bankas“ ( angl. Confirming bank), „pranešantysis bankas“ (angl. Advising bank) ir „paskirtasis bankas“ (angl. Nominated bank, – sąvoka pagal UCP 600 taisykles ir ši sąvoka atitinka CK 6.938 straipsnyje vartojamą sąvoką „vykdantysis bankas“). Pagal UCP 600 taisyklių 2 straipsnį: pareiškėjas – šalis, kurios prašymu išleidžiamas akredityvas (šiuo atveju Kuveito įmonė United Steel Industrial Co); naudos gavėjas – šalis, kurios naudai išleidžiamas akredityvas (šiuo atveju ieškovė UAB „Metruna“); bankas emitentas – bankas, kuris pareiškėjo prašymu arba savo paties vardu išleidžia akredityvą (šiuo atveju pirkėjos pasirinktas bankas GULF BANK K. S. C., KUWAIT); tvirtinantysis bankas – bankas, kuris vadovaudamasis banko emitento suteiktais įgaliojimais arba jo prašymu patvirtina akredityvą; pranešantysis bankas – bankas, kuris banko emitento prašymu praneša apie akredityvą; patvirtinimas – apibrėžtas tvirtinančiojo banko ir banko emitento įsipareigojimas apmokėti arba negocijuoti dokumentus, pateiktus laikantis atitinkamų reikalavimų. UCP 600 taisyklių 9 punkto a papunktis nustato, kad pranešantysis bankas, pranešdamas gavėjui apie jo naudai išleistą akredityvą, neprisiima jokių įsipareigojimų jį apmokėti ir (arba) derėtis dėl jo sąlygų. Vykdantysis bankas (angl. nominated bank) – tai bankas, kuris yra įgaliotas apmokėti akredityvą ar bet koks bankas, tuo atveju, jei tokia teisė suteikiama bet kokiam bankui (UCP 600 taisyklių 2 straipsnis). Pagal UCP taisykles atsiskaitant akredityvais gali būti įvairių tarpininkų – tai ir tvirtinantysis bankas, pranešantysis, vykdantysis ir kt., tačiau šie tarpininkai nėra būtini santykių dalyviai – tvirtinantysis bankas nėra būtinas visose procedūrose, o vykdantysis bankas privalo būti nurodytas. Analogiškai reglamentuoja CK, t. y. tvirtinančiojo banko pareigos ir teisės aptariamos, darant išlygą, „jei toks yra“; CK 6.938 straipsnis „Akredityvo įvykdymas“ nustato, kad akredityvui įvykdyti lėšų gavėjas dokumentus pateikia bankui emitentui, tvirtinančiajam bankui (jei toks yra) ar vykdančiajam bankui.
25. UCP 600 taisyklės nustato: tvirtinančiojo banko teisę tvirtinti ar ne akredityvą, ar apsispręsti veikti tik pranešančiuoju banku (nors akredityve ir nurodyta priešingai) (UCP 600 taisyklių 8 straipsnio d papunktis); pranešančiojo banko atitinkamos teisės numatytos UCP 600 taisyklių 9 straipsnyje, vykdančiojo banko atveju – tų pačių taisyklių 12 straipsnyje. UCP 600 taisyklių 12 straipsnio a papunktis aiškiai nustato, kada vykdančiajam bankui atsiranda teisiškai privalomi įpareigojimai, t. y. atvejai, kai vykdantysis bankas aiškiai išreiškia sutikimą ir apie tai informuoja naudos gavėją, nebent vykdantysis bankas yra tvirtinantysis bankas, įgaliojimas apmokėti ar negocijuoti nesukelia šiam vykdančiajam bankui jokio įsipareigojimo apmokėti ar negocijuoti. Todėl sutiktina su atsakove, kad remiantis UCP 600 taisyklėmis, tam, jog bankas taptų vykdančiuoju (pranešančiuoju, tvirtinančiu ir t. t.), reikia paties banko aiškiai išreikšto sutikimo, kuris turi būti iškomunikuotas naudos gavėjui (UCP 600 taisyklių 12 straipsnio a papunktis).
Dėl Swedbank prisiimtų įsipareigojimų akredityvo aptarnavimo santykiuose
26. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju byloje nėra ginčo, jog atsakovė ginčo akredityvo teisiniuose santykiuose buvo pranešantysis bankas ir šią funkciją atliko tinkamai. Todėl šiuo atveju svarbu nustatyti, ar atsakovė Swedbank apsiribojo tik pranešančiojo banko funkcija.
27. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovės veiksmai siunčiant ieškovei akredityvą, kuriame atsakovė įvardijama ir pranešančiuoju, ir vykdančiuoju banku, prašymas pateikti akredityvo dokumentus su lydraščiu, kuriame be kita ko ieškovė turi įvardyti sąskaitą, į kurią bus įskaitomos pagal akredityvą gautos lėšos, sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, jog tarp ieškovės ir atsakovės susiformavo sutartiniai akredityvo aptarnavimo teisniai santykiai, kuriuose atsakovė prisiėmė pareigą ne tik pranešti apie ieškovės naudai išleistą akredityvą, bet ir ieškovės pateiktus akredityvo dokumentus persiųsti bankui emitentui bei dalyvauti akredityvo sandorio procese iki lėšų įskaitymo į ieškovės banko sąskaitą, t. y. tapti vykdančiuoju banku.
28. Byloje nustatyta, kad atsakovės ieškovei 2018 m. rugpjūčio 21 d. pateiktame pranešime apie gautą dokumentinį akredityvą AB „Swedbank“ buvo nurodytas pranešančiuoju banku ir pagal akredityvo sandorį įsipareigojimus prisiėmė tik tokia apimtimi, kiek tai susiję su ieškovės informavimu apie jos naudai išleistą akredityvą ir tokio akredityvo sąlygas, t. y. įsipareigojo apie akredityvą pranešti be Swedbank įsipareigojimų ir atsakomybės. Be kita ko, minėtame pranešime pažymėjo, kad akredityvas išleistas vadovaujantis Bendrosiomis dokumentinių akredityvų taisyklėmis (Tarptautinių prekybos rūmų leidinys Nr. 600, 2007 m. redakcija) ir informavo, jog ieškovei pateikus dokumentus pagal akredityvą arba gavus apmokėjimą pagal akredityvą, nuo ieškovės įmonės sąskaitos bus nurašyti mokesčiai, kuriuos pagal akredityvo sąlygas turi sumokėti įmonė; kartu su pranešimu ieškovei buvo išsiųstos tipinės formos akredityvo tekstas pažymint: „jeigu akredityvo sąlygos neatitinka Jūsų susitarimų su Pareiškėju ir Jūs nesutinkate su akredityvo sąlygomis arba negalite jų įvykdyti, siūlome nedelsiant susisiekti su Pareiškėju ir reikalauti, kad būtų pakeistos atitinkamos sąlygos“.
29. Pagal UCP 600 taisyklių 9 punkto a papunktį, pranešantysis bankas, pranešdamas gavėjui apie jo naudai išleistą akredityvą, neprisiima jokių įsipareigojimų jį apmokėti ir (arba) derėtis dėl jo sąlygų. To paties punkto b papunktyje numatyta, kad pranešimas apie išleistą akredityvą tuo pačiu reiškia ir akredityvo autentiškumo patvirtinimą. UCP 600 taisyklių 12 straipsnio a papunktis nustato, kada vykdančiajam bankui atsiranda teisiškai privalomi įpareigojimai, kai vykdantysis bankas aiškiai išreiškia sutikimą ir apie tai informuoja naudos gavėją, nebent vykdantysis bankas yra tvirtinantysis bankas, įgaliojimas apmokėti ar negocijuoti nesukelia šiam vykdančiajam bankui jokio įsipareigojimo apmokėti ar negocijuoti. Dokumentų gavimas arba vykdymas ir perdavimas, kurį atlieka vykdantysis bankas, kuris nėra tvirtinantysis bankas, nesukelia vykdančiajam bankui pareigos atsiskaityti ar negocijuoti, taip pat nereiškia atsiskaitymo ar negocijavimo (UCP 600 taisyklių 12 straipsnio c papunktis). Vadinasi, nesant aiškiai išreikšto sutikimo tapti vykdančiuoju banku, negali kilti pareiga apmokėti akredityvą ir (arba) derėtis dėl jo sąlygų.
30. Nurodytina, kad ginčo akredityvo 41A eilutėje atsakovei buvo siūloma ne tiesiog būti vykdančiuoju banku, o buvo siūlomas konkretus būdas – pirkti akredityvo dokumentus negocijuojant ir prisiimti taip dalį rizikos dėl galimų tolimesnių santykių su banku emitentu. Tuo tarpu, akredityvo 57A eilutėje atsakovė Swedbank yra nurodoma tik kaip pranešimą perduodantis bankas, todėl nėra pagrindo teigti priešingai.
31. Atsakovės teigimu, ji šiuo atveju negalėjo prisiimti vykdančiojo banko įsipareigojimų, nes pirkėjos sąsajos su Iranu, kuriam taikomos JAV sankcijos, nebuvo nustatytos ankstesniame etape (iki originalių akredityvo dokumentų gavimo), nes jos buvo slepiamos – pirkėjos nuosavybės struktūra buvo sudėtinga, o Irano vyriausybės nuosavybė buvo netiesioginė. Kai akredityvas buvo gautas (2018 m. rugpjūčio 20 d.), automatinės patikros metu (lyginant akredityve nurodytus duomenis su sankcionuotų asmenų sąrašais) rizikos faktoriai nebuvo nustatyti, nes formaliai pirkėja nebuvo įtraukta į OFAC SDN sąrašą, tik jos akcininkas ir akcininko akcininkas. Tik kai buvo atlikta visapusiška bei nuodugni (paremta ne tik automatizuotomis patikromis, bet ir tiesioginiu darbuotojo dalyvavimu) akredityvo dokumentų, sandorio ir jo šalių patikra, buvo nustatytos visos aplinkybės bei rizikos. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Swedbank dalykiniuose santykiuose su ieškove turi vadovautis ir Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – PPTFPĮ) nuostatomis, todėl, viena vertus, vertindama iš ieškovės gautus dokumentų originalus ir nustačiusi, jog vienas iš ieškovės prekių pirkėjos akcininkų, kuriam priklausė 49 proc. pirkėjos akcijų, yra Ascotec Holding Gmbh, kurio akcijos priklauso Iranian Mines and Mining Industries Development and Renovation Organization ir šios organizacijos vienintelė akcininkė yra Irano vyriausybė (tuo metu buvusi JAV sankcionuotų valstybių sąraše), be to, Ascotec Holding Gmbh ir Iranian Mines and Mining Industries Development and Renovation Organization dar anksčiau buvo įtraukti į OFAC sudaromą SDN sąrašą, o 2016 m. perkeltos į sudaromą Uždraustų asmenų sąrašą pagal vykdomąjį potvarkį13599; įvertinusi, kad Irano valstybė, remiantis Tarptautinės finansinės veiklos darbo grupės vertinimu, pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo rizikos prasme yra priskiriama prie aukštos rizikos valstybių, Swedbank priėmė pagrįstą sprendimą nedalyvauti tolimesniame akredityvo sandorio procese ir apie tai informavo ieškovę, grąžindama jai akredityvo sąlygose nurodytus dokumentus.
32. Kita vertus, Lietuvos bankas, kaip bankų veiklą prižiūrinti institucija, atlikusi Swedbank galimo pažeidimo tyrimą, nustatė, kad atsakovė elgėsi tinkamai ir teisingai identifikavo atitikties riziką, teisingai grąžino akredityvo dokumentus vadovaujantis PPTFPĮ reikalavimais. Lietuvos banko Priežiūros tarnyba nenustatė, kad Swedbank pažeidė Lietuvos banko kompetencijai priskirtų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovės atžvilgiu nepradėjo teisės aktų pažeidimų tyrimo procedūros ir nesprendė dėl poveikio priemonių Swedbank atžvilgiu taikymo. Lietuvos bankas vertino, kad vien aplinkybė, jog Swedbank konsultavo ieškovę akredityvo sąlygose nurodytų dokumentų atitikimo akredityvo sąlygoms klausimais, savaime nereiškia, kad Swedbank patvirtino tokį akredityvą, kaip toks patvirtinimas suprantamas UCP 600 taisyklių ir CK kontekste; tuo tarpu dokumentai, įrodantys, jog Swedbank prisiėmė kitų įsipareigojimų, susijusių su išleisto akredityvo apmokėjimu – patvirtino akredityvą, buvo paskirtas vykdančiuoju banku ar pan., nebuvo pateikti.
33. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovė konkliudentiniais veiksmais įsipareigojo ne tik pranešti ieškovei apie jos naudai išleistą akredityvą, bet ir persiųsti ieškovės pateiktus akredityvo dokumentus bankui emitentui, nes viena vertus, pagal UCP 600 taisyklių 12 straipsnį apie ketinimą tapti vykdančiuoju banku bankas turi aiškiai nurodyti ir apie tai pranešti naudos gavėjui; nagrinėjamu atveju Swedbank aiškios valios tapti vykdančiuoju banku nėra išreiškęs. Kita vertus, teisės aktai nedraudžia pranešančiajam bankui ir išleisto akredityvo naudos gavėjui individualiai susitarti dėl papildomų paslaugų, susijusių su akredityvo sandoriu, teikimo ir tokių paslaugų teikimo sąlygų, tačiau tokie pranešančiojo banko ir akredityvo naudos gavėjo susitarimai nepakeičia pagrindinio akredityvo sandorio sąlygų ir (arba) pagrindinių akredityvo sandoryje dalyvaujančių šalių teisių ir pareigų. Nurodytina, kad atsakovę su ieškove be kita ko siejo ne tik su akredityvo sandoriu susiję teisiniai santykiai, bet ir Swedbank teikiami mokėjimo paslaugų santykiai, todėl ieškovė buvo neatlygintinai konsultuojama atsakovės dėl akredityvo dokumentų. Nėra jokio kito dokumento, išskyrus minėtą Swedbank 2018 m. rugpjūčio 21 d. pranešimą apie gautą dokumentinį akredityvą, kuriame išreikšta Swedbank valia tapti pranešančiuoju banku, kuriame Swedbank aiškiai būtų išreiškęs savo valią tapti vykdančiuoju banku ginčo akredityvo aptarnavimo santykiuose, todėl tokio pranešimo nebuvimas negali būti aiškinamas plečiamai ir vertinama, kad sutikimas galėjo būti duotas atitinkamais atsakovės konkliudentiniais veiksmais, kaip nagrinėjamu atveju nepagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, kad Swedbank nebuvo išreiškęs savo valios tapti vykdančiuoju banku, t. y. neprisiėmė tokių įsipareigojimų akredityvo aptarnavimo santykiuose, nėra pagrindo spręsti klausimo dėl ieškovės galimai patirtų nuostolių atlyginimo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
34. Apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias banko prisiimtus įsipareigojimus akredityvo aptarnavimo santykiuose, ir nepagrįstai sprendė, jog nagrinėjamoje byloje yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovė Swedbank buvo išreiškusi valią tapti ne tik pranešančiuoju, bet ir vykdančiuoju banku, t. y. prisiėmė įsipareigojimus ne tik pranešti gavėjui apie jo naudai išleistą akredityvą, bet ir jį apmokėti ir (arba) derėtis dėl jo sąlygų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra įrodymų, jog Swedbank aiškiai būtų išreiškusi savo valią tapti vykdančiuoju banku ginčo akredityvo aptarnavimo santykiuose; toks sutikimas negalėjo būti duotas konkliudentiniais veiksmais, o turėjo būti aiškiai išreikštas. Tai konstatavus, kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai, neturi teisinės reikšmės (negali daryti įtakos bylos išnagrinėjimo teisiniam rezultatui), todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad egzistuoja pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
35. Apeliantės (atsakovės) apeliacinį skundą patenkinus ir priėmus naują sprendimą, atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Ieškinį atmetus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme neatlyginamos. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė pirmosios instancijos teisme atlyginti bylinėjimosi išlaidų neprašė ir jas pagrindžiančių dokumentų neteikė, klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų, atsakovės patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo nesprendžiamas.
36. Patenkinus atsakovės apeliacinį skundą, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atsakovė už apeliacinį skundą sumokėjo 938 Eur žyminį mokestį, todėl patenkinus atsakovės apeliacinį skundą, atsakovei iš ieškovės priteisiamas sumokėtas žyminis mokestis.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Metruna“ ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Metruna“, įmonės kodas 302600210, atsakovei akcinei bendrovei Swedbank, juridinio asmens kodas 112029651, 938 Eur (devynis šimtus trisdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Marius Bajoras
Vilija Mikuckienė
Asta Radzevičienė