Baudžiamoji byla Nr. 2K-76/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.3.2.; 1.1.8.1.1.; 1.2.19.4.; 2.4.2.1;
2.4.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2007
m. vasario 13 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant R. Bučiuvienei,
dalyvaujant prokurorui R.
Žukauskui,
gynėjui advokatui V. Pacevičiui,
nuteistiesiems T.
Š., S. K. S.,
teismo posėdyje kasacine tvarka
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. Š. ir
S. K. S. kasacinius skundus dėl Marijampolės rajono
apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo T.
Š. ir S. K. S. pripažinti kaltais ir
nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio
1 dalį 100 MGL (12 500 Lt) dydžio baudomis, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 50
MGL (6250 Lt) dydžio baudomis. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2
dalimis, 5 dalies 1 punktu, T. Š. ir S. K.
S. paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinės subendrintos bausmės
T. Š. ir S. K. S. paskirtos 100 MGL
(12 500 Lt) dydžio baudos.
Taip pat skundžiama Kauno
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 1
d. nutartis, kuria T. Š. ir S. K. S. apeliaciniai
skundai atmesti.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinius
skundus atmesti, nuteistojo T. Š., prašiusio jo kasacinį
skundą tenkinti, nuteistojo S. K. S. ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo S. K. S. kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
T. Š. pagal
BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad,
būdamas valstybės tarnautojas, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, suklastojo tikrą
dokumentą ir padarė didelę žalą valstybei.
T. Š., būdamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Lazdijų
rinktinės Trumpalių užkardos Kalvarijos pasienio kontrolės punkto pasienietis, 2002
m. rugpjūčio 26 d., 18.05–18.55 val., iš ikiteisminio tyrimo metu
nenustatyto asmens priėmė pateiktus
dokumentus laikiniesiems valstybinio numerio ženklams gauti dėl neva per valstybės sienos perėjimo punktą įvažiuojančio
automobilio „Audi A4“ (užsienio valstybės reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), suklastotu identifikavimo
numeriu (duomenys neskelbtini), nors realiai minėta transporto priemonė tuo metu į Lietuvos Respubliką neįvažiavo,
nes šis automobilis (tikras identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini)), priklausantis Vokietijos įmonei „Fracht-Trans-Spedition“,
2002 m. rugpjūčio 16 d. buvo pavogtas Klaipėdoje, Nemuno g. 37. T.
Š. tyčia, piktnaudžiaudamas tarnybine
padėtimi, būdamas atsakingas už jam paskirtos užduoties – laikinųjų valstybinio numerio ženklų išdavimo –
vykdymą, pažeisdamas Lazdijų rinktinės vado 2002 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr.
233 patvirtintų pareigybės aprašymo IV.2.13 punkto ir VSAT vado 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 396
patvirtintų Valstybės sienos apsaugos nuostatų 344 punkto reikalavimus, prieš išduodamas
laikinuosius valstybinio numerio ženklus neatliko įvežamos autotransporto priemonės apžiūros ir nepatikrino, ar
autotransporto priemonės tipas,
modelis, spalva, kėbulo, variklio numeriai bei kiti identifikaciniai požymiai
atitinka nurodytus registracijos dokumentuose. Be to, jis, 2002 m. rugpjūčio
26 d. prašymo išduoti laikinuosius valstybinio
numerio ženklus grafoje „Tarnybinės žymos“ įrašęs žinomai melagingus duomenis apie automobilio tikrinimą, šį prašymą
pasirašęs bei uždėjęs pamainos spaudą „Kalvarijos PKP Nr. 4“, neteisėtai išdavė ikiteisminio tyrimo metu
nenustatytam asmeniui laikinuosius valstybinio numerio ženklus (duomenys neskelbtini) ir dėl to šis
Lietuvoje pavogtas automobilis buvo neteisėtai legalizuotas. Tokiais veiksmais T. Š. pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2, 4 punktuose įtvirtintus
teisingumo, padorumo principus, taip pat šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies
1, 4, 5 punktuose nurodytas pareigūno
pareigas laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, etikos principų bei taisyklių, tinkamai atlikti pareigybės
aprašyme nustatytas funkcijas. Dėl šių T. Š. veiksmų didelės žalos patyrė valstybė, nes buvo pažeisti valstybės
deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo
principai, iškraipytos valstybės institucijos – VSAT – funkcijos, veiklos principai bei diskredituotas valstybės
tarnautojo vardas.
S. K. S. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300
straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas,
piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, suklastojo tikrą dokumentą ir padarė didelę
žalą valstybei. S. K. S., būdamas Kauno teritorinės
muitinės Kalvarijos kelio posto inspektorius, 2002 m. rugpjūčio 26 d., 18.00–19.00
val., iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens priėmė pateiktus
dokumentus muitiniam tikrinimui atlikti dėl neva per valstybės sienos perėjimo
punktą įvažiuojančio automobilio „Audi A4“ (užsienio valstybės reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), suklastotu
identifikavimo numeriu (duomenys
neskelbtini), nors realiai minėta transporto priemonė tuo metu į
Lietuvos Respubliką neįvažiavo, nes šis automobilis (tikrasis identifikavimo
numeris (duomenys neskelbtini)),
priklausantis Vokietijos įmonei „Fracht-Trans-Spedition“, 2002 m. rugpjūčio
16 d. buvo pavogtas Klaipėdoje, Nemuno g. 37. S. K. S. tyčia, piktnaudžiaudamas
tarnybine padėtimi, pažeisdamas Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos
Finansų ministerijos 1996 m. balandžio 12 d. įsakymo Nr. 182 „Dėl įvežamų
(išvežamų) transporto priemonių numeruojamųjų agregatų muitinio tikrinimo ir
įforminimo“ 5 punkto reikalavimus, neapžiūrėjo bei neatliko šio
automobilio patikrinimo ir įformino bendrojo dokumento rinkinį Nr. 2KK41811891,
jame įrašydamas žinomai melagingus duomenis apie atliktą muitinį patikrinimą,
jį pasirašė ir patvirtino muitinės bei asmeniniu spaudais. S. K. S. šį bendrojo
dokumento rinkinį išdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, kuris
minėtą bendrojo dokumento rinkinį tą pačią dieną pateikė VSAT Lazdijų rinktinės
Trumpalių užkardos pasieniečiui T. Š., kuris išdavė laikinuosius
valstybinio numerio ženklus (duomenys
neskelbtini). Taip minėtas Lietuvoje pavogtas automobilis buvo
neteisėtai legalizuotas. Tokiais veiksmais S. K. S. pažeidė
Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 16 straipsnio 1, 2 dalių, 18,
19 straipsnių (2000 m. spalio 10 d. redakcija) reikalavimus, Valstybės
tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2, 4 punktuose įtvirtintus
teisingumo, padorumo principus, taip pat šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1,
4, 5 punktuose nurodytas ir Kauno teritorinės muitinės viršininko 2002 m.
liepos 31 d. įsakymu Nr. 345 pavirtintų pareigybių aprašymo 5, 13.3, 13.5 punktuose
detalizuotas pareigūno pareigas laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir
įstatymų, etikos principų bei taisyklių, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme
nustatytas funkcijas, atlikti per muitinės postą gabenamų ar poste deklaruojamų
prekių, dokumentų, transporto priemonių muitinį tikrinimą ir įforminimą,
vadovaujantis teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl šių S. K. S. veiksmų
valstybė patyrė didelę žalą, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų
viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos
valstybės institucijos – Lietuvos muitinės – funkcijos bei veiklos principai ir
diskredituotas muitinės tarnautojo vardas.
Kasaciniu skundu nuteistasis
T. Š. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo
nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą
nutraukti arba perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso
kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 4 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir byloje neteisingai nustatė
faktines aplinkybes, turinčias reikšmės
bylai teisingai išspręsti. Kasatoriaus
nuomone, jis yra nuteistas nepagrįstai, nes pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų sprendimai yra grindžiami ne įrodymais, patvirtinančiais jo
kaltę, bet prielaidomis. Pasak
kasatoriaus, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teismuose nebuvo surinkta įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų jo kaltę. Kasatorius
teigia, kad, išduodamas automobiliui „Audi A4“ laikinuosius valstybinio numerio
ženklus, priešingai nei tvirtinama teismų sprendimuose, vadovavosi Valstybės
sienos apsaugos nuostatais ir laikėsi šių
nuostatų 344 punkto reikalavimų. Kartu kasatorius nurodo, kad apeliacinės
instancijos teismas, teigdamas, kad darbo
metu vaizdo įrašymo inventorius nebuvo
pažeistas, Kauno teritorinėje muitinėje pranešimų apie tai, kad
užfiksuoti vaizdo kamerų gedimai Kalvarijos kelio poste, nebuvo gauta, neabejojo vaizdo įrašais ir konstatavo, kad jo kaltė yra įrodyta teisme peržiūrėta ir prie bylos pridėta vaizdajuoste.
Kasatoriaus tvirtinimu, šias apeliacinio teismo išvadas paneigia liudytojai V. K. ir A. S.,
kurių parodymais teismai nepagrįstai nesivadovavo, taip pat ir pats minėtas
vaizdo įrašas. Pasak kasatoriaus, liudytojų
V. K. ir A. S. parodymai paaiškina, kodėl vaizdo kameroje 2002 m. rugpjūčio 26 d. galėjo
būti neužfiksuotas automobilis „Audi A4“ ir kodėl nebuvo užregistruotas vaizdo kamerų gedimas
Kalvarijos kelio poste. Kasatoriaus teigimu, peržiūrėjus vaizdajuostę, matyti, kad minėtą dieną pro kontrolės punktą
pravažiavo automobilis „Audi“, kurio
numerių nematyti. Be to, peržiūrint
vaizdajuostę kilo įtarimas dėl laiko, nes dalis laiko vaizdajuostėje iš viso neužfiksuota (kažkur pradingo
po 10–15 min.). Kartu kasatorius tvirtina,
kad iš papildomai gautų įrodymų matyti, jog tuo metu pro rekontrolės
punktą važiavo žymiai daugiau automobilių, tačiau vaizdo kamera užfiksavo tik
labai nedidelę jų dalį. Todėl, pasak
kasatoriaus, versija, kad automobilis „Audi A4“ 2002 m. rugpjūčio 26 d. galėjo
būti neužfiksuotas vaizdo kamerų, nes jos buvo
sugedusios, yra niekuo nepaneigta, o faktas, kad 2002 m. rugpjūčio 26 d., 8.00–20.00 val., Kauno teritorinėje muitinėje
nebuvo gauta muitinės pareigūnų tarnybinių
pranešimų apie užfiksuotus vaizdo kamerų gedimus Kalvarijos kelio poste, negali
būti pripažintas neginčijamu įrodymu, jog tokių gedimų tikrai nebuvo.
Kasatorius nurodo, kad teismai
jo kaltę paneigiančius liudytojos V. B. parodymus nepagrįstai
vertino kritiškai, nors ši liudytoja ir parodė, kad, dirbdama Kalvarijos pasienio muitinės rekontrolės poste, 2002
m. rugpjūčio 26 d. duomenų bazėje padarė
įrašą apie tai, kad 2002 m. rugpjūčio 26 d., 18.56 val., pro rekontrolės postą išvyko automobilis „Audi A4“.
Vadinasi, minėtas automobilis tikrai buvo ir V. B. jį matė.
Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas,
konstatavęs, jog liudytojos V. B. parodymai prieštarauja surinktai bylos
medžiagai, nekonkretizavo, kokiai bylos medžiagai
šios liudytojos parodymai prieštarauja.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nutartyje
nepagrįstai tvirtina, kad liudytojo R. D. parodymai
patvirtino jo kaltę, nes šis liudytojas, apklaustas apeliacinės instancijos
teisme, nei patvirtino, nei paneigė jo kaltę. Pasak kasatoriaus, tai, kad R. D. neturėjo priekaištų vaizdo kamerų darbui, negali būti įrodymas, jog kameros niekada
negesdavo, juo labiau kad už jų darbą
R. D. nebuvo atsakingas.
Kasatorius taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo
išvada, kad jo kaltę dėl neteisėtai išduotų laikinųjų valstybinio numerio ženklų (duomenys
neskelbtini) patvirtina ir liudytojo
A. S. parodymai, kad jis 2002 metais užsienyje nebuvo, vairuotojo
pažymėjimo neturi, automobilio niekada neturėjo,
Kalvarijos kelio poste niekada nėra buvęs, bendrajame dokumente Nr. 2KK1811891
nepasirašė, ir mano, jog šio liudytojo
parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, turėjo būti vertinami
kritiškai, kaip suinteresuoto asmens, siekiančio išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kasatorius tvirtina, kad šio
liudytojo parodymų pagrįstumo teismas netikrino. Byloje nebuvo surinkta jokių oficialių rašytinių
įrodymų, kurie tikrai patvirtintų, kad A. S. niekada neturėjo automobilio,
kad jam tikrai neišduotas vairuotojo pažymėjimas, taip pat nebuvo paskirta rašysenos ekspertizė, kuri būtų nustačiusi, ar
minėtame dokumente yra tikrai ne A. S. parašas. Pasak kasatoriaus, nebuvo tirta ir tai, ar A. S. tikrai nėra susijęs su kooperatine bendrove „Ontangus“, taip pat nebuvo apklausti D. S. individualios įmonės darbuotojai (apie šią įmonę
viso bylos tyrimo metu nebuvo kalbama),
nebuvo aiškinamasi, kodėl A. S. davė
savo pasą pažįstamam asmeniui, netikrinta jo versija, jog jis pasą davė
kaip laiduotojas. Kasatorius nurodo, kad teismai
neatsižvelgė į jo nurodytą aplinkybę, jog 2002 m. liepos 10 d. A. S. buvo išduotas naujas Lietuvos Respublikos piliečio
pasas, o tai leidžia teigti, kad pasą A. S. pasikeitė
tam, kad nebūtų matyti įrašų, kiek kartų, kada ir kur jis kirto valstybės sieną. Taip pat nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą
nagrinėjant teismuose nebuvo bandoma
išsiaiškinti, kieno parašas yra bendrajame dokumente Nr. 2KK41811891,
nors tai labai svarbi bylos aplinkybė. Vadinasi, pasak kasatoriaus, A. S. parodymų nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai.
Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje ne
pateikė bylos faktinių aplinkybių bei
nusikalstamų veikų kvalifikacijos įvertinimą, o tik pakartojo pirmosios
instancijos teismo nuosprendžio išvadas bei
motyvus, ir, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nepatikrino bylos
tiek, kiek to buvo prašoma jo apeliaciniame skunde. Kasatorius nurodo,
kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl jo skunde nurodytų
argumentų, kad: tai, jog automobilis „Audi
A4“ tikrai įvažiavo į Lietuvą per
Kalvarijos kelio postą, patvirtina Kauno teritorinės muitinės 2004
m. birželio 10 d. raštas Nr.
8KP-8.8-65, kuriame nurodyta bendrųjų dokumentų įforminimo ir išvykimo
per rekontrolės punktą data bei laikas, taip pat tai, kad automobilio „Audi A4“ muitinės procedūra buvo
užbaigta Klaipėdos vidinėje
muitinėje; tikslo tyčia suklastoti
dokumentus jis neturėjo,
todėl juos įformino tinkamai, tiksliai laikydamasis instrukcijų; baudžiamojoje byloje nei ikiteisminio tyrimo metu,
nei bylą nagrinėjant teismuose nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, kad jis
būtų klastojęs oficialų dokumentą ir tai daręs tyčia ar to siekęs; tai, jog ant dokumentų yra jo parašas, nepatvirtina
jo tiesioginės tyčios dėl dokumentų klastojimo.
Kasatorius teigia, kad apeliaciniame
skunde nurodė ir tai, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad 2002 m. rugpjūčio 16 d. buvo pavogtas automobilis
„Audi A4“, kurio tikrasis kėbulo numeris (duomenys neskelbtini)
buvo pakeistas numeriu (duomenys
neskelbtini), taip pat tuo, kad automobilis „Audi A4“ su kėbulo numeriu (duomenys neskelbtini) iš gamintojo buvo eksportuotas į Dramblio
Kaulo Kranto Respubliką, o jis yra kaltinamas tuo, jog išdavė valstybinio numerio ženklus neva per valstybės
sienos perėjimo punktą įvažiavusiam
automobiliui „Audi A4“, suklastotu identifikavimo numeriu (duomenys neskelbtini) (tikras
identifikavimo numeris (duomenys
neskelbtini)). Tačiau apeliacinės instancijos teismas šį jo apeliacinio skundo motyvą nepagrįstai
atmetė, konstatuodamas, kad teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje,
nurodant automobilio „Audi A4“ kėbulo numerį, yra įsivėlusi klaida – praleistos
ZZZ raidės – ir vertino tai kaip rašybos
klaidą, kai visa tai yra akivaizdus neatitikimas byloje esantiems rašytiniams įrodymams.
Pasak kasatoriaus, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, taip pat nebuvo
atsižvelgta į jo pareikštus prašymus: paskirti rašysenos ekspertizę; atlikti eksperimentą; apklausti vaizdo įrašą
dariusį asmenį; ištirti, ar automobilis „Audi A4“
užbaigė muitinės procedūras; bendrovei „Ontangus“ taikyti procesinės prievartos priemones tam, kad būtų
surasti bylai reikšmingi rašytiniai įrodymai; bendrovės „Ontangus“ ir D. S. individualios įmonės
darbuotojams parodyti atpažinti A. S.; apklausti
D. S. individualios
įmonės darbuotojus; nustatyti asmenį,
kuris apgaulės būdu gavo laikinuosius
valstybinio ženklo numerius. Vadinasi, kasatoriaus nuomone, apeliacinės
instancijos teismas nesiėmė priemonių, kad būtų ištirtos ikiteisminio tyrimo
metu ir pirmosios instancijos teisme netirtos aplinkybės.
Kasatorius taip pat tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas
nesilaikė BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatų ir motyvuotai nepasisakė dėl
kitų jo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu kvalifikuojant jo nusikalstamą
veiką pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Pasak kasatoriaus, teismas nenustatinėjo jo kaltės formos, pasekmių, priežastinio ryšio tarp jo veikos ir atsiradusių
pasekmių, taip pat byloje nėra
surinkta įrodymų, kad jis būtų pažeidęs Valstybės sienos apsaugos nuostatų 344 punktą. Tuo tarpu už teisingumo,
padorumo principų pažeidimo ir etikos principų bei taisyklių nesilaikymą
yra numatyta drausminė, bet ne baudžiamoji
atsakomybė. Kasatoriaus nuomone, nesant
įrodymų, patvirtinančių jo kaltę įvykdžius
BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, teismai
privalėjo nustatyti, ar jo veikoje nėra BK 229
straipsnio („Tarnybos pareigų neatlikimas“) 1 dalyje numatyto neatsargaus
nusikaltimo sudėties, tačiau to nepadarė. Kasatorius, kategoriškai nesutikdamas
su tuo, kad dėl jo kaltės buvo legalizuotas vogtas automobilis, teigia, kad
jei teismai nustatė, kad tokius veiksmus jis padarė, vadinasi, buvo pagrindas konstatuoti ir tai, jog tokia veika buvo
padaryta neatsargiai.
Kartu kasatorius tvirtina, kad jo
byloje pirmosios instancijos teismas
visiškai nemotyvavo bei nenurodė, dėl kokių
jo veiksmų valstybė patyrė didelės
žalos ir kokio pobūdžio ši žala yra – turtinė ar neturtinė, o apeliacinės
instancijos teismas tik konstatavo, „kad iš nuosprendžio teksto yra akivaizdu, jog kalbama apie neturtinę
žalą, nors tai aiškiai ir neišreikšta“. Kartu kasatorius nurodo, kad teismai jo
neva įvykdytu nusikaltimu realiai padarytos
žalos dydžio nenustatinėjo, padarytos žalos reikšmingumo vertinamuoju aspektu
nenagrinėjo, taip pat nevertino ir jo, kaip VSAT pareigūno, neatsargios kaltės turinio – galėjimo ir turėjimo suvokti padarytais veiksmais sukeltus padarinius, jų dydį
ir svarbą. Kasatoriaus tvirtinimu, jis nei tyčia, nei dėl neatsargumo duotos valstybės tarnautojo
priesaikos nesulaužė, sąžiningai vykdė savo pareigą, tikslo pažeisti VSAT funkcijas bei jos veiklos principus neturėjo ir to nesiekė. Be to, pasak kasatoriaus,
nusikaltimais valstybės tarnybai valstybės interesams visada padaroma
žala, pasireiškianti valstybės aparato prestižo menkinimu. Tuo tarpu iš pirmosios
instancijos teismo nuosprendžio taip ir liko
neaišku, kaip ir kokiais konkrečiais jo (kasatoriaus) veiksmais
pasireiškė valstybės prestižo menkinimas. Kasatorius tvirtina, kad jis, sąžiningai vykdydamas savo tarnybines funkcijas,
nepiktnaudžiavo tarnybine padėtimi,
ne dėl jo nusikalstamų veiksmų buvo neteisėtai legalizuotas Lietuvoje pavogtas automobilis, todėl jis valstybės institucijos
– VSAT – autoriteto nesumenkino ir net negalėjo suvokti, kad atlieka veiksmus, kurie galėtų vienokiu ar kitokiu būdu
menkinti valstybės institucijos autoritetą. Vadinasi, kasatoriaus nuomone, tarp
jo atliktų veiksmų ir padarytos neva didelės žalos valstybei nėra priežastinio ryšio.
Todėl teismai nepagrįstai pripažino, kad jis savo veiksmais padarė didelę žalą
valstybės interesams.
Kasatorius skunde nesutinka ir su apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad jo veiksmai negali būti vertinami kaip mažareikšmiai, nes, pasak
kasatoriaus, akivaizdu, kad jo veikose
nėra subjektyviosios pusės požymio – tyčios, jo veiksmais didelė neturtinė žala valstybei nebuvo padaryta, tikslo ir motyvo klastoti dokumentus ar
piktnaudžiauti tarnyba jis neturėjo, jo veiksmai, įforminant automobilį „Audi A4“ buvo antraeiliai. Be to, jis ilgą laiką dirbo pareigūnu, yra apibūdinamas teigiamai.
Kasaciniu skundu nuteistasis S. K. S. prašo
pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos
teismo nutartį ir jo nusikalstamą veiką iš BK 228 straipsnio 1 dalies
perkvalifikuoti į 229 straipsnio 1 dalį, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį
išteisinti ir paskirti švelnesnę bausmę.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BK
2 straipsnio 3 , 4 dalyse įtvirtintus principus, nes byloje teismo ištirti įrodymai neduoda pagrindo
manyti, kad jis padarė nusikaltimą. Šių BK bendrosios dalies normų nesilaikymas,
kasatoriaus nuomone, yra susijęs ir
su esminiais BPK 44 straipsnio, įtvirtinančio kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisę, kad jo
bylą teisingai išnagrinėtų nešališkas teismas, BPK 20 straipsnio 5 dalies,
nustatančios, jog teismas įrodymus privalo įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu bei nešališku
visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, pažeidimais. Kasatorius teigia, kad
teismai kreipė dėmesį tik į, jų manymu, jį kaltinančius įrodymus ir visiškai
neatsižvelgė į duomenis, teisinančius jį, todėl kai kuriuos savo sprendimų teiginius
grindė spėjimais.
Kasatoriaus nuomone, teismai jo
nusikalstamą veiką nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 228 straipsnio 1
dalį, nes baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jo tyčią. Kasatorius
visiškai prisipažįsta padaręs neatsargų nusikaltimą ir teigia
nusikaltimą padaręs dėl nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 straipsnis).
Kasatorius pabrėžia, kad baudžiamojoje
byloje nėra įrodymų, jog kas nors būtų jo prašęs atlikti neteisėtus veiksmus, ar jis būtų žinojęs, jog jam
pateikti suklastoti muitinės procedūrą
lydintys dokumentai, ar kiti duomenys, kad jis tyčia veikė neteisėtai.
Kasatoriaus tvirtinimu, priešingai, muitinės procedūros bendrojo rinkinio dokumentai buvo muitinės tarpininko
tinkamai paruošti, muitinės pareigūno
patikrinti, todėl jam nekilo jokių abejonių dėl procedūros teisėtumo. Kasatorius
nurodo, kad liudytojas A. M. patvirtino dirbęs su pateikiamais dokumentais, tikrinęs juos, suteikinėjęs bendrųjų dokumentų
rinkiniams numerius ir įvedinėjęs dokumentų
duomenis į kompiuterį. Kasatorius teigia, kad, atlikęs šias procedūras, A. M. dokumentus perduodavo jam ir jis baigdavo muitinio
tikrinimo procedūrą muitinio tikrinimo poste, tačiau dėl didelio darbo krūvio
jis (kasatorius) galėjo automobilio nepatikrinti,
manydamas, kad jeigu dokumentai yra nepriekaištingi, tai ir automobilis turėjo būti muitinio tikrinimo
vietoje. Todėl, pasak kasatoriaus, reikiamas žymas dokumentuose jis galėjo padaryti ir nepatikrinęs automobilio. Be to, jis jau ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad dėl didelio automobilių
srauto jis galėjo „ir nematyti, ir nepastebėti automobilio, ir atlikti muitinio
tikrinimo procedūrą ne iki galo“. Pasak
kasatoriaus, tokie jo „veiksmai yra būdingi neveikimu pasireiškusiam neatsargiu
savo pareigų atlikimu“, o tai atitinka BK 229 straipsnio dispoziciją.
Kartu kasatorius teigia, kad jam paskirta per griežta bausmė, nes:
nusikalstama veika, padaryta dėl nusikalstamo pasitikėjimo, yra netyčinė, todėl mažiau pavojinga visuomenei;
jam inkriminuojamas tik vienas nusikalstamos veikos epizodas; per netrumpą darbo stažą muitinėje savo pareigas vykdė
gerai, nuobaudų neturėjo; bausmės dydis atitinka jo gaunamas metines
pajamas.
Nuteistųjų T. Š. ir S. K. S. kasaciniai
skundai atmestini.
Dėl kasatorių T. Š. ir S. K. S. teiginių apie jų
padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimą
1. Nuteistasis T. Š. skunde nurodo, kad teismas nenustatinėjo jo nusikalstama veika
sukeltų pasekmių, priežastinio ryšio
tarp jo veikos ir atsiradusių pasekmių. T. Š. tvirtinimu,
tarp jo atliktų veiksmų ir padarytos neva didelės žalos valstybei nėra
priežastinio ryšio, todėl teismai nepagrįstai pripažino, kad jis savo
veiksmais padarė didelę žalą valstybės interesams. Nuteistasis T. Š. taip pat tvirtina, kad byloje nėra surinkta įrodymų, jog jis būtų pažeidęs Valstybės sienos apsaugos nuostatų 344 punktą. Tuo
tarpu už teisingumo, padorumo principų pažeidimą ir etikos principų bei
taisyklių nesilaikymą yra numatyta drausminė, bet
ne baudžiamoji atsakomybė. Taigi nuteistasis T. Š. iš
esmės teigia, kad teismai jo veikoje nenustatė BK 228 straipsnio 1 dalyje
numatyto nusikaltimo objektyviosios pusės požymių.
2. Pagal BK 228 straipsnio 1
dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs
tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė
valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo.
Vadinasi, BK 228 straipsnyje numatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai
pasireiškia: pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba
įgaliojimų viršijimu; pavojingais padariniais – didelės žalos valstybei,
tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimu;
priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu.
Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar
jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės
aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas ar nepanaudojimas
priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei bei turiniui ir
yra padaromas aktyviais veiksmais arba neveikimu, t. y. neatlikimu veiksmų,
kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini. Taikant BK
228 straipsnį žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio žala, dėl
kurios nukenčia valstybės, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar
fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų
neturtiniams interesams. Kitokio pobūdžio žala gali būti pripažįstama ir
fizinė, moralinė, organizacinė ir kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta
teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (juridinio asmens
reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Kvalifikuojant
piktnaudžiavimą pagal BK 228 straipsnį šia veika padarytoji žala turi būti
pripažinta didele. Didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu
atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: žalos pobūdį,
kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, kaltininko einamų pareigų
svarbą ir pan. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji
patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ar laisvių
pažeidimo, ja sumenkinamas valstybės institucijos autoritetas, sutrikdomas šios
ar kitos organizacijos darbas ir pan. (kasacinės bylos Nr. 2K-622/2004,
2K-7-512/2004).
3. Pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismai, remdamiesi byloje surinktų įrodymų viseto (vaizdo
įrašų, liudytojų A. S., R. D. parodymų
ir kitos bylos medžiagos) analize, nustatė,
kad T. Š., dirbdamas VSAT Lazdijų rinktinės
Trumpalių užkardos Kalvarijų pasienio kontrolės punkte pasieniečiu ir būdamas atsakingas už jam paskirtos užduoties – laikinųjų valstybinio numerio ženklų išdavimo –
vykdymą, pažeisdamas Lazdijų rinktinės vado pareigybės aprašymo IV.2.13 punkto,
Valstybės sienos apsaugos nuostatų 344
punkto reikalavimus, prieš
išduodamas laikinuosius valstybinio numerio ženklus neatliko įvežamos autotransporto priemonės apžiūros
ir nepatikrino, ar autotransporto priemonės
tipas, modelis, spalva, kėbulo, variklio numeriai bei kiti identifikaciniai požymiai
atitinka nurodytus registracijos dokumentuose, įrašė melagingus duomenis
apie atliktą transporto priemonės patikrinimą bei išdavė nenustatytam asmeniui
laikinuosius valstybinio ženklo numerius, kad šiais savo veiksmais T. Š. pažeidė Valstybės
tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2, 4 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 1,
4, 5 punktų reikalavimus. Teismai taip pat konstatavo, kad T. Š. savo veiksmais padarė didelę žalą valstybės interesams,
nes T. Š. piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi dėl jo
nusikalstamų veiksmų buvo neteisėtai legalizuotas Lietuvoje pavogtas
automobilis, sumenkintas valstybės institucijos – VSAT – autoritetas, iškreipti
jos veiklos principai, funkcijos. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė,
kad „tarp T. Š. piktnaudžiavimo tarnyba ir kilusių
pasekmių yra priežastinis ryšys, nes piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi
objektyviai, dėsningai nulėmė didelės žalos atsiradimą“.
Taigi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, kolegijos nuomone, teismai
pagrįstai pripažino, kad nuteistasis T. Š., piktnaudžiaudamas tarnyba, valstybei
padarė didelę neturtinę žalą, nes savo veiksmais pažeidė valstybės
deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo, lojalumoir kitus valstybės
tarnybos principus, diskreditavo valstybės tarnautojo (VSAT pareigūno) vardą,
sumenkino VSAT autoritetą, sudarė sąlygas kitų asmenų nusikalstamiems
veiksmams.
4. Nuteistojo T. Š. tvirtinimu, teismas taip pat nenustatinėjo jo
kaltės formos. T. Š. nuomone, byloje
įrodymų, patvirtinančių jo kaltę
įvykdžius BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, nėra, todėl teismai
privalėjo nustatyti, ar jo veikoje nėra BK 229
straipsnio („Tarnybos pareigų neatlikimas“) 1 dalyje numatyto nusikaltimo
sudėties. Nuteistasis T. Š., kategoriškai nesutikdamas su
tuo, kad dėl jo kaltės buvo legalizuotas vogtas automobilis, teigia, kad
jei teismai nustatė, kad tokius veiksmus jis padarė, vadinasi, buvo pagrindas konstatuoti ir tai, jog tokia veika buvo
padaryta neatsargiai.
Nuteistojo S. K. S.
skundo esminis argumentas yra tas, kad teismai jo nusikalstamą veiką nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 228
straipsnio 1 dalį, nes baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jo
tyčią. Kasatorius teigia, kad jo veiksmai atitinka BK 229 straipsnio 1 dalies
dispoziciją, nes jis nusikaltimą padarė dėl nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16
straipsnis).
5. BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinas
subjektyviosios pusės požymis yra kaltė, kuri turi pasireikšti tiesiogine ar
netiesiogine tyčia. Būtent kaltės forma iš esmės ir skiria piktnaudžiavimą nuo
tarnybos pareigų neatlikimo (BK 229 straipsnis), kuris padaromas dėl neatsargumo
(nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo). Piktnaudžiavimo
tarnybine padėtimi, kvalifikuojamo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, motyvas, tikslas
nėra būtini šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai.
Pažymėtina, kad
kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne vien tik paties
kaltininko prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis
suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios
paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo
siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai)
nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant,
įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius:
atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant,
padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko
santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal
kaltininko elgesį.
6. Iš bylos
medžiagos matyti, kad teismų išvada, jog T. Š. ir S. K. S. padarė tyčinius nusikaltimus, remiasi bylos faktinių
aplinkybių, byloje surinktų įrodymų visumos įvertinimu. Kartu pažymėtina, kad
iš bylos medžiagos, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų baigiamųjų
aktų aprašomųjų dalių pateikto T. Š. ir S.
K. S. veikų objektyvių požymių aprašymo ir vertinimo, nuostatų apie jų
kaltę taip pat akivaizdu, jog teismams nekilo abejonių, kad jie veikė tyčia. Tai,
kad teismai, konstatavę tyčinę kaltės formą, nenurodė jos rūšies – tiesioginės ar
netiesioginės tyčios, visapusiškai neaprašė jos turinio intelektinio ir valinio
momentų, vertintina kaip BK 15 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintų
reikalavimų sukonkretinti tyčią nurodant jos rūšį – tiesioginę ar netiesioginę
tyčią – bei apibūdinant turinį nesilaikymas. Tačiau šioje byloje, atsižvelgiant
į teismų baigiamuosiuose aktuose atskleistus nuteistųjų T. Š. ir
S. K. S. padarytų veikų objektyviuosius požymius, teisingą jų įvertinimą ir
panaudojimą konstatuojant nuteistųjų kaltę, jos tyčinę formą, tai negali būti
laikoma tokiu netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu, kuris nulemtų pirmosios
instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties jų
byloje pakeitimą ar panaikinimą.
7. Taigi,
kolegijos nuomone, teismai, bylos aplinkybes ištyrė išsamiai bei nešališkai,
tirdami bei vertindami byloje surinktų įrodymų visumą nepadarė esminių BPK 20 bei
kitų straipsnių reikalavimų pažeidimų, ir nuteistųjų T. Š. bei
S. K. S. nusikalstamas veikas kvalifikavo teisingai.
Dėl
kasatoriaus S. K. S. teiginių apie jam paskirtą bausmę
Nuteistasis S. K. S. skunde taip pat teigia, kad
jam paskirta per griežta bausmė.
Pagal baudžiamąjį įstatymą
teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio
atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios
dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos
veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos
veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo
darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei
sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).
Iš pirmosios
instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, įvertinęs tai, jog: viena S. K. S. įvykdytų veikų yra nesunki (BK 11 straipsnio 3 dalis,
300 straipsnio 1 dalis), kita – apysunkė (BK 11 straipsnio 4 dalis, 228
straipsnio 1 dalis); jis padarė tyčinius nusikaltimus; S. K. S.
administracine tvarka nebaustas, neteistas; apibūdinamas teigiamai; jo
atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, vadovaudamasis
BK 41 straipsnio („Bausmė ir jos paskirtis“) 2 dalies nuostatomis, S. K. S. už jo įvykdytas nusikalstamas veikas paskyrė BK 228 straipsnio
1 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytas alternatyvias bausmes
– baudas, kurios savo dydžiu atitinka BK 47 straipsnio („Bauda“) 3 dalies 2, 3 punktuose
nustatyto dydžio vidurkį. Taigi teismas, S. K. S. už jo
įvykdytas nusikalstamas veikas skirdamas bausmes, laikėsi BK 41 straipsnio 2
dalies, 54 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų. Be to, teismas, pagrįstai
konstatavęs, kad S. K. S. padarytos nusikalstamos veikos
sudaro idealiąją nusikaltimų sudėtį, jam pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300
straipsnio 1 dalį paskirtas baudas teisingai subendrino apėmimo būdu griežtesne
bausme apimant švelnesnę (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Pažymėtina,
kad baudžiamojo proceso įstatyme numatyta, jog kasacinės instancijos teismas
gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu
baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu šioje
nutartyje konstatuota, kad S. K. S. baudžiamasis įstatymas, ir
kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamas veikas, ir paskiriant jam bausmę,
pritaikytas tinkamai.
Dėl kasatoriaus T. Š. teiginių apie bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų
jo skundo argumentų, taip pat nepagrįstai atmetė jo skundo argumentus, jog,
nors ikiteisminio tyrimo metu buvo
nustatyta, kad 2002 m. rugpjūčio 16
d. buvo pavogtas automobilis „Audi A4“, kurio tikrasis kėbulo numeris (duomenys neskelbtini) buvo pakeistas numeriu (duomenys neskelbtini), taip pat tuo, kad automobilis „Audi A4“ su kėbulo numeriu (duomenys neskelbtini)
iš gamintojo buvo eksportuotas į Dramblio Kaulo Kranto Respubliką, tuo
tarpu jis kaltinamas išdavęs valstybinio
numerio ženklus neva per valstybės sienos perėjimo punktą įvažiavusiam automobiliui „Audi A4“,
suklastotu identifikavimo numeriu (duomenys
neskelbtini) (tikras identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini)). Vadinasi, pasak kasatoriaus,
apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma jo
apeliaciniame skunde, ir pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332
straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Pagal
baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina
tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje
privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320
straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Vadinasi, apeliacinio
skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto
prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje
laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog
apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti
motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip
reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės
instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo
priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53
„Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas,
reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 6, 25 punktai).
Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės
instancijos teismas 2006 m. birželio 1 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas
dėl T. Š. apeliacinio skundo esminių argumentų, nurodė
motyvus, paaiškinančius, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios
instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu.
Kartu pažymėtina, kad kasatorius skunde nepagrįstai
teigia, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neatsižvelgė į
jo pareikštus prašymus, taip pat nepatikrino liudytojo A. S. parodymų, duotų
ikiteisminio tyrimo metu. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžių protokolų
matyti, kad nuteistasis T. Š. jokių prašymų apeliacinės
instancijos teisme nepareiškė, o jo gynėjos pareikštas prašymas atlikti įrodymų
tyrimą ir peržiūrėti vaizdo įrašą, išreikalauti iš Klaipėdos vidinės muitinės
duomenis apie automobilio „Audi A4“ (užsienio valstybės reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) išmuitinimo
procedūrą, užklausti VSAT Lazdijų rinktinės Trumpalių užkardos, kiek laikinųjų
valstybinio ženklo numerių buvo išduota 2002 m. rugpjūčio 26 d., 18.00–19.00
val., kaip liudytojus apklausti R. D. bei A. S. apeliacinės instancijos teismo
2006 m. vasario 23 d. posėdyje buvo patenkintas.
Taigi apeliacinės instancijos teismas nuteistojo T. Š. skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3
dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų.
Dėl kasatorių T. Š. ir S. K. S.
teiginių, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas
1. Nuteistasis T. Š. skunde nurodo ir tai, kad: jis,
išduodamas automobiliui „Audi A4“ laikinuosius valstybinio numerio ženklus,
priešingai nei tvirtinama teismų sprendimuose, vadovavosi Valstybės sienos
apsaugos nuostatais ir laikėsi šių nuostatų
344 punkto reikalavimų; apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad jo kaltė
įrodyta teisme peržiūrėta ir prie
bylos pridėta vaizdajuoste, nes
įrašymo inventorius nebuvo pažeistas, Kauno teritorinėje muitinėje pranešimų
apie tai, kad užfiksuoti vaizdo kamerų gedimai Kalvarijos kelio poste, nebuvo
gauta, paneigia liudytojai V.
K. bei A. S. ir pats vaizdo įrašas; liudytojų V. K. ir A. S. parodymai paaiškina, kodėl vaizdo kameroje 2002 m. rugpjūčio 26 d.
galėjo būti neužfiksuotas automobilis „Audi A4“ ir kodėl nebuvo užregistruotas vaizdo kamerų gedimas
Kalvarijos kelio poste; peržiūrėjus
vaizdajuostę, matyti, kad minėtą dieną pro kontrolės punktą pravažiavo automobilis „Audi“, kurio numerių nematyti; peržiūrint vaizdajuostę kilo įtarimas dėl laiko,
nes dalis laiko vaizdajuostėje iš
viso neužfiksuota (kažkur pradingo po 10–15 min.); versija, jog automobilis „Audi A4“ 2002 m. rugpjūčio
26 d. galėjo būti neužfiksuotas vaizdo kamerų, nes jos buvo sugedę, yra niekuo nepaneigta, o faktas, kad 2002 m.
rugpjūčio 26 d. 8.00–20.00 val. Kauno
teritorinėje muitinėje nebuvo gauta muitinės pareigūnų tarnybinių pranešimų apie užfiksuotus vaizdo kamerų
gedimus Kalvarijos kelio poste, negali būti pripažintas neginčijamu
įrodymu, jog tokių gedimų tikrai nebuvo; teismai jo kaltę paneigiančius liudytojos V. B. parodymus nepagrįstai vertino kritiškai;
apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepagrįstai tvirtina, jog liudytojo
R. D. parodymai patvirtino jo kaltę; apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad jo kaltę dėl neteisėtai išduotų laikinųjų valstybinio numerio ženklų (duomenys neskelbtini) patvirtina ir liudytojo A. S. parodymai,
yra nepagrįsta; šio liudytojo
parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, turėjo būti vertinami
kritiškai, kaip suinteresuoto asmens, siekiančio išvengti baudžiamosios atsakomybės; apeliacinės instancijos teismas
nepagrįstai konstatavo, kad jo veiksmai negali būti vertinamai kaip
mažareikšmiai, ir t. t. Kartu pažymėtina, kad dauguma minėtų teiginių iš
esmės analogiški nuteistojo T. Š. apeliacinio skundo
argumentams, kuriuos apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir
motyvuotai atmetė.
2. Nuteistasis S. K. S. skunde nurodo ir tai, kad dėl
didelio automobilių srauto jis galėjo „ir nematyti, ir nepastebėti automobilio,
ir atlikti muitinio tikrinimo procedūrą ne iki galo“. Nuteistasis teigia, kad
dėl didelio darbo krūvio jis galėjo „automobilio fizinio tikrinimo neatlikti,
manydamas, kad jeigu dokumentai yra nepriekaištingi, tai ir automobilis turėjo
būti muitinio tikrinimo vietoje“. Taip pat S. K. S. tvirtina,
kad visiškai prisipažįsta padaręs neatsargų nusikaltimą.
3. Taigi kasatoriai iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų išvadas dėl bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo.
4. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės
instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas
skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų
sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369
straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde argumentuotai nurodyta, kad teismai
netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Vadinasi, nagrinėjant kasacinę bylą
nauji įrodymai nerenkami, bylos faktinės aplinkybės nenustatinėjamos.
Pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso
įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo
prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus
dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų
vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas pirmosios
ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo
pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
Tuo tarpu kasacinės instancijos teisėjų kolegija esminių baudžiamojo proceso
įstatymo pažeidimų šioje baudžiamojoje byloje nustatant faktines bylos
aplinkybes ir gaunant bei vertinant įrodymus nenustatė.
Vadinasi, minėti kasatorių T. Š. ir
S. K. S. skundų argumentai, kuriais yra neigiamos pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų išvados dėl jų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių
nustatymo bei įrodymų vertinimo, teisėjų kolegijos turi būti paliekami
nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio
skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant
kasacinę bylą ribų.
Teisėjų kolegija,
atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistųjų T. Š. ir S. K. S. kasacinius skundus
atmesti.
Teisėjai Aldona
Rakauskienė
Albinas
Sirvydis
Jonas
Prapiestis