Pirmosios
instancijos teisėja
Civilinė byla Nr. 2A-45-278/2007
Teisėja D.
Pranckienė
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
21.4.2.3; 34.4.8; 99.5; 99.9;121.15;
Nuorašas

PANEVĖŽIO APYGARDOS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. sausio 23
d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš kolegijos pirmininkės: Ramunės Čeknienės,
kolegijos teisėjų: Laimutės Sankauskaitės, Birutės Valiulienės
(pranešėja),
sekretoriaujant Vilmai Daukšienei,
dalyvaujant ieškovui J. Ž.,
atsakovui J. D. ir jo atstovui advokatui Česlovui
Petroniui,
trečiajam asmeniui J. D.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo
civilinę bylą pagal ieškovo J. Ž. ir atsakovo J. D. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės
teismo 2006 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. Ž. ieškinį atsakovui J. D.,
tretiesiems asmenims notarei A. Š., J. D. dėl
testamento pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos B. Valiulienės pranešimą apie
bylą, ieškovo, atsakovo ir jo atstovo paaiškinimus,
n u s t a t ė:
ieškovas nurodė, kad 2005 10 05 mirė jo motina V. D. Kaip pirmos eilės paveldėtojas jis kreipėsi į notarų
biurą dėl palikimo priėmimo, tačiau sužinojo, jog testamentu motina visą savo
turtą paliko J. D. Teigia, kad nuo 2002 m. motina sirgo išemine širdies liga, patyrė du insultus, jos psichinė sveikatos būklė po
persirgtų ligų buvo labai pablogėjusi. Nurodė, jog atsakovas pasinaudojo
motinos liga ir įkalbėjo sudaryti testamentą jo naudai. Teigė, kad testamento
sudarymo metu V. D.
nesuprato savo
veiksmų reikšmės, todėl testamentas neatspindi tikrosios jos valios. Prašė teismą pripažinti negaliojančiu 2003 10 03
sudarytą V. D. testamentą, kuriuo savo turtą po mirties ji
paliko atsakovui J.
D. ir iš atsakovo priteisti
bylinėjimosi išlaidas.
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2006 m. spalio 30 d. sprendimu
testamentą pripažino negaliojančiu ir ieškovo naudai iš atsakovo priteisė dalį
bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad byloje apklaustų liudytojų parodymai
yra prieštaringi bei prieštarauja rašytiniams bylos įrodymams – įrašams V. D. asmens sveikatos istorijose, iš kurių matyti, kad
mėnesį iki mirties V. D. nebesusivokė savyje ir aplinkoje,
todėl darė išvadą, kad šalių paaiškinimų bei liudytojų parodymų nepakanka nustatyti
V. D. gebėjimui suprasti savo veiksmų reikšmę testamento
sudarymo metu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nors testamentas yra
pasirašytas pačios testatorės
ir patvirtintas notariškai, tačiau vadovaudamasis teismo psichiatrinės
ekspertizės akto išvadomis, konstatavo, jog testamento sudarymo metu V. D. sirgo psichine liga – kraujagysline demencija ir negalėjo
suprasti savo veiksmų reikšmės. Be to, teismas nurodė, jog atsakovas nepateikė
papildomų įrodymų atsikirtimams į ieškinį patvirtinti, nenurodė ekspertų
išvados nepagrįstumo, neprašė skirti pakartotinės ekspertizės, todėl neįvykdė
savo pareigos įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo atsikirtimų
pagrindu. Teismas ieškovo J. Ž. naudai iš atsakovo
priteisė žyminį mokestį, ekspertizės atlikimo išlaidas bei, atsižvelgdamas į
bylos sudėtingumą, sumažino atstovavimo išlaidų dydį ir priteisė J. Ž. naudai 400 Lt atstovavimo išlaidų, t. y. advokato
pagalbai rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas išlaidas
sumažino iki 100 Lt bei iki 300 Lt sumažino atstovavimo išlaidas už dalyvavimą
teismo posėdyje ir grąžino ieškovui 200 Lt nepanaudoto užstato už ekspertizės
atlikimą.
Apeliaciniu skundu ieškovas J. Ž. prašo sprendimo
dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo panaikinti ir šioje dalyje priimti
naują sprendimą – priteisti iš atsakovo J. D. 900 Lt
atstovavimo išlaidų, 300 Lt ekspertizės atlikimo išlaidų, 100 Lt žyminio
mokesčio, 53,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teigia,
kad byla buvo sudėtinga, reikėjo pateikti daug papildomų dokumentų, kas
apsunkino advokatų darbą.
Atsiliepimu
į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir teigia, jog
apie ieškovo susitarimą dėl atstovavimo išlaidų dydžių, atsakovui nėra žinoma.
Apeliaciniu
skundu atsakovas prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Teigia,
jog teismas be pagrindo atmetė liudytojų parodymus ir vadovavosi tik 2006 07 17
teismo psichiatrinės ekspertizės aktu. Nurodo, jog ekspertizės išvados yra
neišsamios, be motyvų, o žodiniai eksperto V. D. išvadų
išaiškinimai nesuteikė informacijos, reikalingos teisingam bylos išsprendimui.
Nurodo, jog teismas nenustatė svarbios aplinkybės, kad testatorė jau 1993–1996 m.
buvo apsisprendusi visą turtą palikti J. D., be to,
neištyrė ir neįvertino notarės A. Š. ir J.
D., J. Ž. paaiškinimų. Teigia, kad teismas nenurodė
motyvų, dėl kokios priežasties nesivadovavo liudytojų parodymais, nes liudytojų
parodymai nėra prieštaringi, todėl turi būti tinkamai įvertinti.
Atsiliepimu
į apeliacinį skundą ieškovas nurodo, jog atsakovo liudininkai pateikė teismui
melagingus parodymus, o liudininkai A. B. ir A.
L. atsisakė liudyti, todėl teismas teisėtai priimdamas sprendimą
nesivadovavo liudytojų parodymais.
Ieškovo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmestini.
Iš bylos dokumentų matyti, kad 2005 10 05 mirusi ieškovo ir atsakovo
motina V. D., 2003 m. spalio 3 d. sudarė testamentą, kuriuo jai priklausantį turtą – žemės
sklypą su pastatais (duomenys neskelbtini), o taip pat visą kitą savo
turtą, kuris priklausys jai mirties dieną, paliko sūnui, atsakovui J. D. (b. l. 36–44). Ieškovas savo
reikalavimą pripažinti ginčijamą testamentą negaliojančiu grindė motinos
nesugebėjimu suprasti savo veiksmų dėl ligos, todėl pirmosios instancijos
teismas, nagrinėdamas bylą, privalėjo nustatyti aplinkybę, ar V.
D., surašydama testamentą, išreiškė
savo tikrąją valią, t. y., ar tuo metu ji galėjo visiškai suvokti savo veiksmų
reikšmę ir juos valdyti (CK 1.89 str.). Šiai aplinkybei ištirti, teismas skyrė
pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę, kurią atlikus, ekspertų komisija
darė išvadą, kad V. D. testamento sudarymo metu negalėjo
suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Apeliantas teigia, kad teismas,
priimdamas sprendimą, nepagrįstai liudytojų parodymus vertino kaip
prieštaringus ir vadovavosi tik ekspertizės išvada, kuri nėra išsami ir
motyvuota. Šie atsakovo teiginiai atmestini. Pagal CPK 218 straipsnio
nuostatas, eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį
teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių
įrodymų ištyrimu. Jeigu teismas nesutinka su ekspertų išvada, tai turi būti
nurodyta teismo sprendimo motyvuose. Atlikta pomirtinė teismo psichiatrijos
ekspertizė ir jos padarytos išvados abejonių teismui nesukėlė. Ši išvada yra
pagrįsta, nes iš byloje esančių V. D. ligos istorijų,
teismo psichiatrinės ekspertizės akto matyti, jog V. D. dar
1984 01 23 buvo nustatyta galvos smegenų ir širdies kraujagyslių aterosklerozė,
1992 01 10 galvos smegenų ir širdies kraujagyslių aterosklerozė, aterosklerozinė
encefalopatija, 2000 04 17 diagnozuotas dinaminis galvos smegenų kraujotakos
sutrikimas, o 2001 05 20 – ūmus galvos smegenų infarktas kairiosios vidinės
smegenų arterijos baseine dėl aterosklerozės. Be to, 2001 10 04 V.
D. pakartotinai diagnozuotas dinaminis galvos smegenų kraujotakos
sutrikimas, o 2004 02 11 V. D. nustatyta pakartotinė
galvos smegenų infarkto diagnozė. Esant šiems susirgimams ekspertai konstatavo,
jog sudarydama 2003 10 03 testamentą V. D. negalėjo
suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti (b. l. 114–115). Iš teismo
posėdžio protokolo matyti, jog 2006 10 16 teismo posėdyje buvo apklaustas
ekspertas V. D., kuris nurodė, kad 2001 05 20 V. D. nustatytas galvos smegenų infarktas, kas galėjo
sąlygoti galvos smegenų sutrikimus (b. l. 128). Iš asmens sveikatos istorijose
esančių įrašų matyti, kad V. D. nuo 2004 02 11, t. y. po 4
mėnesių nuo testamento sudarymo, gydėsi VšĮ Panevėžio ligoninėje, 2004 02 17 buvo
konsultuota psichiatro ir jai nustatyta kraujagyslinės demencijos diagnozė. Minėtu
metu V. D. buvo pilnai dezorentuota laike, vietoje,
nepažino artimųjų, į klausimus atsakinėjo neprasmingai. 2004 05 24 V. D. pripažinta pirmos grupės invalide neterminuotai. Iš
bylos dokumentų matyti, jog 2001 05 20 V. D. sveikatos
tyrimo metu rasti galvos smegenų atrofiniai pakitimai, kas rodo, jog V. D. liga progresavo, todėl apelianto teiginiai, jog 2001–2003
m. motinos psichinė sveikata buvo gera, vertintini kritiškai. Nustačius, kad
testatorės psichika eilę metų buvo paveikta sunkiomis ligomis bei įvairiais medikamentais,
esant duomenims apie testatorės sveikatos būsenos pablogėjimą 2004 m. vasario
mėn., buvo pagrindas padaryti išvadą, kad testamento sudarymo dieną testatorė
buvo tokios būsenos, jog negalėjo teisingai suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų
valdyti.
Atsakovo teiginys, kad teismas neteisingai įvertino liudytojų
parodymus, be pagrindo nesivadovavo notarės A. Š., yra atmestinas.
Tvirtindama ginčijamą testamentą, notarė testatorės veiksnumą nustatė tik
vizualiai, trumpai bendraudama su V. D. Nors notarei nekilo
abejonių dėl V. D. psichinės sveikatos būklės, tačiau tai
nėra pakankamas pagrindas teigti, jog testatorė tuo metu teisingai suprato savo
veiksmus. Liudytojų N. N., I. Č., V. D., A. L. parodymai, kad 2002–2003 m.
nebuvo abejonių dėl V. D. psichinės būsenos, nėra išsamūs,
nes neapibūdina V. D. būsenos testamento surašymo dienai.
Be to, įvertintina ir ta aplinkybė, jog liudytojos N. N.,
V. D., A. L. su V. D.
kartu negyveno, yra apelianto kaimynės (N. N. nurodė,
jog gyvena 2–3 km atstumu), kasdien pas testatorę nesilankė, kokia buvo V. D. sveikatos būklė 2003 m. rugsėjo–spalio mėn.
laikotarpiu, teismui nenurodė. Ta aplinkybė, jog liudytojų teigimu visą turtą V. D. ketino palikti atsakovui, taip pat nėra pakankamas
pagrindas daryti išvadą, kad testamento sudarymo dieną ji suprato savo
veiksmus. Dėl paminėto, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo išvada,
kad liudytojų parodymų nepakanka nustatyti ar testamento sudarymo metu V. D. galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę, yra pagrįsti. Įvertinant
testatorės sveikatos būseną sudarant testamentą, buvo vadovautasi medicininiais
dokumentais, jų analize teismo psichiatrinės ekspertizės akte bei eksperto V. D. paaiškinimais. Atsakovas J. D. neprašė
teismo skirti papildomą teismo psichiatrinę ekspertizę, todėl nenuginčijus 2006
06 17 pomirtinės teismo psichiatrinės ekspertizės akto ir teismui nekilus
abejonių dėl jo teisėtumo, nesivadovauti šiuo aktu, priimant sprendimą,
pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo. Teismas teisingai įvertinęs
surinktus įrodymus, darė pagrįstą išvadą, jog testamento sudarymo metu V. D. nesuprato savo veiksmų, kas sudaro pagrindą testamentą
pripažinti negaliojančiu (CK 1.89 str., 5.16 str. 2 d., CPK 185 str.).
Iš byloje esančių dokumentų matyti, jog ieškovas yra sumokėjęs 900 Lt
už suteiktą advokato pagalbą (b. l. 58, 80, 102–104, 126). Išlaidos advokato
pagalbai apmokėti nustatomos pagal bylos apimtį, trukmę, problematiką,
sudėtingumą, advokato patirtį ir kitas svarbias aplinkybes. Maksimalus išlaidų
atlyginimo dydis yra numatytas teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakyme Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino
užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą
(paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“. Tačiau tam tikrais atvejais
teismas gali priteisti ir mažesnį nei yra numatytas maksimalus dydis, išlaidų
atlyginimą. Nors ieškovas teigia, kad byla ilgai užsitęsė, buvo
sudėtinga, nes reikėjo papildomų įrodymų, tačiau jokių dokumentų (išskyrus
notaro turimus dokumentus, kuriuos išreikalavo teismas), kurių neturėtų
ieškovas ir juos būtų tikslinga išreikalauti, šioje byloje nereikėjo. 2006 03
21, 2006 04 03, 2006 04 19 vykusiuose teismo posėdžiuose advokatai nedalyvavo,
nors jiems už patarimus, dokumentų surašymus buvo sumokėta 400 Lt, o 2006 05 19
sudarius susitarimą su adv. A. G., dviejuose teismo
posėdžiuose jis nedalyvavo (b. l. 48, 64, 73, 80, 92–99, 105–107, 127–130).
Bylos nagrinėjimas užtruko ne tik dėl to, jog byla buvo sustabdyta dėl paskirtos
teismo psichiatrinės ekspertizės, bet ir dėl ieškovo nepasiruošimo bylai, todėl
pirmosios instancijos teismo išvada, jog iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi
išlaidos mažintinos yra teisinga (CPK 98 str.).
Pirmosios
instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai
aiškino ir taikė teisės normas, todėl naikinti ar keisti priėmė teisėtą ir
pagrįstą sprendimą apeliacinių skundų motyvais, nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio
1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
NUTARĖ:
Panevėžio
miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Kolegijos
teisėjai: Ramunė
Čeknienė
Laimutė
Sankauskaitė
Birutė Valiulienė