Administracinė byla Nr. eA-1271-463/2023

        Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01589-2020-0

                        Procesinio sprendimo kategorija 41

                                                           (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. skundą (patikslintą) atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritoriniam skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, viešoji įstaiga „Europos Humanitarinis universitetas“) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas P. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (patikslintu), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) Vilniaus teritorinio skyriaus 2020 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. SD-1-1055 „Dėl VšĮ „Europos humanitarinis universitetas“ (toliau – ir 2020 m. sausio 23 d. sprendimas); panaikinti VDI 2020 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. SD-125-4091 „Sprendimas dėl P. R. skundo“ (toliau – ir 2020 m. kovo 23 d. sprendimas); įpareigoti VDI pateikti viešajai įstaigai „Europos Humanitarinis universitetas“ (toliau – ir EHU) reikalavimą dėl privalomų konkursų organizavimo, dėstytojų terminuotų darbo sutarčių pripažinimo neterminuotomis, draudimo forminti darbo santykius civiliniais susitarimais, reikalavimo apmokėti už darbą savaitgaliais ir švenčių dienomis bei padidintą darbo krūvį.

2.       Pareiškėjo skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

2.1       Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 19 d. VDI Vilniaus skyriui pateikė prašymą „Dėl patikrinimo atlikimo“ (toliau – ir Prašymas), kuriame nurodė, kad EHU yra nesilaikoma Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 496) bei kitų teisės aktų reikalavimų. Atsakovas atsakyme nurodė, jog šioje dalyje skundas yra nepagrįstas, nes EHU yra privatus universitetas, todėl Nutarimas Nr. 496 nėra taikomas. Pareiškėjas teigė, kad Nutarimas Nr. 496 nėra siejamas su EHU nuosavybės formomis, jis yra taikomas viešosioms įstaigoms, kurių savininkė yra valstybė. EHU dalininkai yra valstybinės institucijos. Taip pat Nutarimas Nr. 496 turėtų būti pripažintas taikytinu, jeigu EHU tvarko valstybines lėšas bei Europos Sąjungos (toliau – ir ES) lėšas. Atsakovas neatsižvelgė į tai, jog EHU yra kontroliuojamas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos.

2.2       VDI buvo nurodyti valstybės pareigūnai, vykdantys valstybės atstovavimo funkcijas EHU struktūrose. Tyrimo metu šie asmenys nebuvo apklausti, jų funkcijos EHU veikloje nebuvo atskleistos. EHU dalininkės yra valstybei priklausančios organizacijos ir fondai – VšĮ „Rytų Europos studijų centras“ bei kitos valstybinės bei visuomeninės įstaigos ir organizacijos. Dėl to Nutarimo Nr. 496 nuostatos dėl konkursų organizavimo pripažintinos taikytinomis. Taip pat neginčijamai yra nustatyta, jog EHU yra išlaikomas iš valstybinių ir kitų viešos paskirties lėšų. Tam tikslui skiriamos Lietuvos biudžeto tikslinės dotacijos. ES Komisija skiria viešojo pobūdžio pinigines lėšas EHU veiklai. Kiekvienais metais gaunamos papildomos valstybinės lėšos moksliniams tyrimams bei veiklai vykdyti. Kaip įrodymas buvo pateikta viešai skelbiama finansų ataskaita. Pagal Nutarimą Nr. 496 į konkursinių pareigų sąrašą patenka tokios pareigybės – prezidentas, prorektorius, departamentų vadovai, administracijos padalinių vadovai ir kiti atsakingi asmenys. Šioms pareigybėms konkursai nebuvo skelbiami. Reikalavimai organizuoti tokio pobūdžio konkursus yra ignoruojami. Dėl konkursų nebuvimo EHU veikla tampa neskaidri ir neefektyvi, kas prieštarauja Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (toliau – ir Mokslo ir studijų įstatymas) 3 straipsnyje įtvirtintam sąžiningos konkurencijos principui. Kiti kandidatai negali užimti minėtų pareigų, nes konkursų niekas neskelbia, darbo susitarimai sudaromi tarp pažįstamų asmenų, lėšų panaudojimas tampa neskaidrus ir neefektyvus. VDI netinkamai vertindama faktines aplinkybes, nesugebėjo nustatyti darbo teisės pažeidimų. VDI priklauso Mokslo ir studijų įstatymo kontrolė, nes minėtas įstatymas aiškiai reguliuoja dėstytojų darbo santykius. VDI neatliko jos kompetencijai priskirtų veiksmų. Nors VDI buvo nurodyta, kad EHU piktnaudžiauja terminuotais darbo susitarimais, taip pat neformina darbo santykių, vietoj darbo sutarčių sudaro paslaugų (rangos, konsultavimo) susitarimus, tačiau VDI sprendime iš esmės yra paneigiami darbo santykiai.

2.3       Tampa neaišku, kokias funkcijas planuoja vykdyti VDI, jeigu nesugeba atskirti darbo ir civilinių santykių, kai vienas dėstytojas dėsto pagal darbo sutartį, o kitas – pagal paslaugų sutartį. VDI sprendimas traktuoja pastovų dėstytojų darbą, kaip paslaugų teikimą pagal paslaugų sutartį. EHU praktikuojami terminuoti darbo susitarimai. Atidirbus metus, kitiems metams dėstytojai vėl priimami į darbą pagal terminuotus darbo susitarimus. VDI nesugebėjo įvertinti minėtų aplinkybių. Tokiu būdu parodoma visiška nekompetencija. Toks požiūris leidžia darbdaviui tyčiotis iš darbuotojų, kurie yra tiesiog išnaudojami. VDI neveikimas nurodytu atveju pažeidžia ES direktyvą Nr. 1999/70/EB (toliau – ir Direktyva) ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) formuojamą praktiką, kurioje darbdaviui yra draudžiama paeiliui sudarinėti terminuotas darbo sutartis.

2.4       EHU nuolat piktnaudžiauja terminuotomis darbo sutartimis, o kai kuriais atvejais EHU sudaro apskritai civilinės sutartis (paslaugų sutartis) vietoj darbo sutarčių. Tam tikslui EHU priėmė gaires dėl darbo ir civilinių santykių atribojimo, kurių tikslas yra išvengti darbo santykių apmokestinimo socialinio draudimo mokesčiais. VDI pateisina tokias gaires. Akivaizdu, jog EHU pasirinko įdarbinimo modelį, kuris grubiai pažeidžia Direktyvos nuostatas bei ESTT praktiką, aiškinant minėtos Direktyvos nuostatos. Atsižvelgiant į tai darbo santykiai su EHU dėstytojais turėtų būti pripažinti neterminuotais.

2.5       Pareiškėjas nurodė, kad EHU nėra vykdoma skaidri dėstytojų darbo laiko apskaita. Skiriamas darbas vakarais, savaitgaliais ir švenčių dienomis. Su darbo grafikais dėstytojai nėra supažindinami. Administracija savavališkai įtraukia viršvalandinį darbą į darbo valandas. Kaip įrodymą pareiškėjas VDI pateikė vidaus tvarkos taisykles su darbo laiko reguliavimu.

2.6       Nors VDI nurodė, kad jiems nebuvo pateikta informacija dėl darbo laiko apskaitos pažeidimų, tačiau VDI tokios informacijos niekada neprašė, patikrinimo metu jos neieškojo. VDI patikrinimas buvo paprastas susirašinėjimas su EHU el. pranešimais su prašymais pateikti dokumentus, kurie buvo iš anksto suderinti. EHU administracija priima įsakymus, kurie leidžia manipuliuoti darbo krūviais ir darbo laiko apskaita. EHU administracija skaičiuoja akademines valandas skirtingai, priklausomai nuo studentų skaičiaus – pvz., jeigu darbo laikas priklauso nuo skaičiaus studentų grupėje, nors dirbti reikia tiek pat, darbo laikas skaičiuojamas beveik dvigubai mažiau. Kaip įrodymas buvo pridėtas EHU įsakymas dėl krūvio apskaitos, kurio 2.2 papunktis nurodo, jog skaičiuojama 50 proc. nuo darbo laiko. VDI nesugebėjo įvertinti jai nurodytų faktinių aplinkybių. Darbdavys toliau piktnaudžiauja savo padėtimi ir tai nėra siejama vien tik su pareiškėjo reikalavimais. EHU dirba kiti dėstytojai, kurie yra paliesti nesąžiningų ir neteisėtų EHU administracijos veiksmų.

3.       Atsakovas VDI Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti; taip

pat pareiškėjui už piktnaudžiavimą administraciniu procesu skirti 200 Eur baudą.

4.       Atsakovas atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

4.1       VDI, vykdydama savo funkcijas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymu, VDI nuostatais ir darbo reglamentu, kurie nustato VDI funkcijas ir kompetencijos ribas. VDI funkcijoms priskiriama nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių darbo teisės aktų pažeidimo prevencija ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK), darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų vykdymo kontrolė įmonėse.

4.2       VDI nekontroliuoja EHU vidinių teisės aktų vykdymo, taip pat neturi teisės teikti EHU reikalavimų dėl konkursų organizavimo dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigoms užimti. VDI Vilniaus teritorinio skyriaus sprendimu pareiškėjas informuotas, kad VDI nevykdo universiteto statuto ir kitų vidaus teisės aktų kontrolės (tiek, kiek juose nėra nuostatų, susijusių su DK, darbuotojų sauga ir sveikata bei darbo santykius reglamentuojančiais įstatymais). VDI pagal kompetenciją nevykdo Mokslo ir studijų įstatymo vykdymo kontrolės. Pareiškėjui taip pat buvo pateikta VDI Vidaus tyrimų ir veiklos procesų Kontrolės skyriaus 2020 m. kovo 20 d. išvada Nr. B12.02-21 „Dėl P. R. skundo“ (toliau – ir Išvada). Išvadoje nustatyta, kad VDI nekontroliuoja Mokslo ir studijų įstatymo ir (ar) EHU vidinių teisės aktų vykdymo kontrolės, taip pat neturi teisės teikti EHU nurodymų dėl konkursų dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigoms užimti. Priėmimą į mokslo ir studijų institucijų dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigas, reglamentuoja specialioji norma – Mokslo ir studijų įstatymo 72 straipsnis, todėl VDI nuomone, Nutarimu Nr. 496 patvirtinto Konkursų valstybės ir savivaldybių įmonėse, iš valstybės, savivaldybių ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų bei iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamose valstybės ir savivaldybių įstaigose ir viešosiose įstaigose, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) nuostatos aptariamu atveju netaikomas ir vadovaujamasi Mokslo ir studijų įstatymu. Jei pareiškėjas mano, kad buvo nesilaikoma EHU vidiniuose teisės aktuose nustatytos tvarkos – pareiškėjas turi teisę kreiptis į EHU visuotinį dalininkų susirinkimą.

4.3       EHU statuto 7.4.8 papunktyje numatyta, kad būtent rektorius nustato darbuotojų priėmimo sąlygas, konkursų pareigoms eiti organizavimo tvarką ir skelbia konkursus dėstytojų pareigoms užimti. Nei Mokslo ir studijų įstatymas, nei joks kitas Lietuvos Respublikoje galiojantis teisės aktas neįpareigoja darbdavio samdyti darbuotojus, jei darbdaviui tuo metu nėra tokio poreikio. Tai, kad su darbuotoju buvo sudaryta terminuota darbo sutartis, nereiškia jog darbdavys privalo pratęsti tokius darbo santykius. Kiekviena švietimo įstaiga pati sprendžia dėl atitinkamų dėstytojų ir mokslo darbuotojų poreikio ir konkursų skelbimo. Mokslo ir studijų įstatymas nenumato, jog mokslo įstaiga visais atvejais privalo skelbti konkursą. Direktyvos 2 punkto 2 dalis numato, kad valstybėje įgyvendinant Direktyvos nuostatas, viena iš taikymo išimčių gali būti išimtis valstybės finansuojamam mokymui, o 2 straipsnis numato, kad dėl Direktyvos įgyvendinimo tvarkos sprendžia kiekviena valstybė narė atskirai. Mokslo ir studijų įstatymas reglamentuoja valstybės finansuojamą mokymą, todėl jam ir taikoma čia minėta išimtis. Tačiau nepaisant to, Mokslo ir studijų įstatyme visgi yra įtvirtintos Direktyva suteikiamos garantijos darbuotojui, kadangi įtvirtinta pareiga darbdaviui sudaryti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju, jei jis antrą kartą iš eilės laimės konkursą toms pačioms dėstytojo ar mokslo darbuotojo pareigoms eiti. Todėl vadovaujantis nurodyta sąlyga, asmenys gali tikėtis, jog su jais sudaryta terminuota darbo sutartis vėliau taps neterminuota. Tačiau šiuo atveju yra svarbus Mokslo ir studijų įstatyme numatytų sąlygų egzistavimas, jeigu nurodytų sąlygų asmuo netenkina, tai mokymo įstaiga neturi teisės sudaryti neterminuotos darbo sutarties.

4.4       Pareiškėjas nepagrįstai skunde nurodė argumentus dėl Direktyvos netinkamo aiškinimo ir taikymo, kadangi šiuo atveju Direktyvos tikslai buvo įgyvendinti suteikiant valstybei diskreciją spręsti dėl įgyvendinimo tvarkos, todėl nėra pagrindo teigti, kad Lietuva netinkamai įgyvendino Direktyvos nuostatas, o EHU pažeidė darbo teisinius santykius reglamentuojančias nacionalines ar ES teisės normas. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija, jog EHU nėra vykdoma skaidri dėstytojų darbo laiko apskaita; administracija piktnaudžiauja, skiriant darbus vakare, savaitgaliais ir švenčių dienomis, dėstytojai nėra supažindinami su darbo grafikais; EHU nebuvo mokama už padidintus darbo krūvius, buvo priimami įsakymai, kuriais buvo leidžiama manipuliuoti darbo krūviais ir darbo laiko apskaita, darbo valandos buvo skaičiuojamos skirtingai. VDI Vilniaus teritorinio skyriaus pareigūnai, atlikę patikrinimą EHU, pareiškėjo skunduose nurodytų darbo įstatymų pažeidimų nenustatė, o kilusius nesutarimus su EHU administracija pareiškėjui buvo rekomenduota spręsti darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Apie tai pareiškėjas buvo informuotas.

4.5       VDI Vilniaus teritorinis skyrius 2020 m. sausio 23 d. pateikė pareiškėjui atsakymą (sprendimą) į jo 2019 m. gruodžio 19 d. Prašymą. 2020 m. vasario 24 d. pareiškėjas kreipėsi į VDI dėl VDI Vilniaus teritorinio skyriaus sprendimo, tačiau VDI Vidaus tyrimų ir veiklos ir veiklos procesų Kontrolės skyrius įvertinęs 2020 m. vasario 24 d. pareiškėjo skundą, nenustatė naujų aplinkybių, leidžiančių abejoti VDI Vilniaus teritorinio skyriaus 2020 m. sausio 23 d. sprendimo pagrįstumu. Aplinkybės dėl galimų darbo įstatymų pažeidimų susijusių su konkursų organizavimu, darbo laiko apskaita, darbo grafikų skelbimu, darbo organizavimu švenčių ir poilsio dienomis, apmokėjimu, darbo krūviu, darbu pagal civilines sutartis ir kt. buvo nagrinėjami Vilniaus II-joje darbo ginčų komisijoje (toliau – ir DGK). DGK 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. DGKS-7680, darbo byloje Nr. APS-131-20789, pareiškėjo ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Taip pat aplinkybės dėl galimų darbo įstatymų pažeidimų susijusių su konkursų organizavimu, darbo laiko apskaita, darbo grafikų skelbimu, darbo organizavimu švenčių ir poilsio dienomis, apmokėjimu, darbo krūviu, darbu pagal civilines sutartis ir kt. buvo nagrinėjami Vilniaus miesto apylinkės teisme, civilinėje byloje Nr. e2-5603-631/2020. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo skundas buvo nagrinėtas ir Viliaus apygardos administraciniame teisme (toliau – ir VAAT).

4.6       VDI nekvestionuoja darbo ginčus nagrinėjančių organų sprendimų bei nevertina konkrečių faktinių aplinkybių, kuriomis remiantis buvo priimti sprendimai. VDI vertinimu, pareiškėjas piktnaudžiauja administraciniu procesu, kadangi periodiškai teikia skundus tuo pačiu pagrindu ir dalyku, nors pareiškėjo keliami klausimai jau buvo nagrinėjami ir išspręsti DGK, Vilniaus miesto apylinkės teisme ir VAAT.

4.7       Pareiškėjas elgiasi nesąžiningai, akivaizdžiai nepagrįstai inicijuoja teisminius procesus, nesąžiningai veikia siekdamas sudaryti kliūtis ekonomiškam, operatyviam ir teisingam bylos išnagrinėjimui ir taip pažeidė draudimo piktnaudžiauti procesu principą.

5.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VDI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti, nes keliami reikalavimai nepatenka į VDI kompetencijos ribas.

5.1       Priėmimą į mokslo ir studijų institucijų dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigas reglamentuoja specialioji norma – Mokslo ir studijų įstatymo 72 straipsnis, todėl Aprašo nuostatos aptariamu atveju netaikomas ir vadovaujamasi Mokslo ir studijų įstatymu. Pagal Mokslo ir studijų įstatymo 17 straipsnio 1 dalį skundus ir pranešimus dėl galimų akademinės etikos ir procedūrų pažeidimų ( taip pat ir dėl konkursų dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigoms užimti organizavimo) nagrinėja akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius.

5.2       Kiekviena švietimo įstaiga pati sprendžia dėl atitinkamų dėstytojų ir mokslo darbuotojų poreikio ir konkursų skelbimo. VDI nekontroliuoja Mokslo ir studijų įstatymo ir / ar EHU vidinių teisės aktų vykdymo kontrolės, taip pat neturi teisės teikti EHU nurodymų dėl konkursų organizavimo dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigoms užimti. Pareiškėjui manant, kad organizuojant konkursus EHU galimai pažeidė Mokslo ir studijų įstatymo nuostatas, jis turi teisę kreiptis į akademinės etikos ir procedūrų kontrolierių (Mokslo ir studijų įstatymo 17 straipsnio 1 dalis), o dėl galimai pažeistos EHU vidiniuose teisės aktuose nustatytos tvarkos – į EHU visuotinį dalininkų susirinkimą. Pareiškėjo reikalavimas dėl Aprašo taikymo organizuojant konkursus EHU dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigoms užimti yra nepagrįstas ir todėl atmestinas.

5.3       2021 m. gruodžio 15 d. skunde pareiškėjas nurodė, kad VDI Vilniaus teritorinio skyriaus pareigūnai nagrinėdami 2019 m. gruodžio 19 d. Prašymą, netinkamai vertino faktines aplinkybes dėl EHU sudaromų terminuotų darbo ir civilinių sutarčių, EHU vykdomos darbo laiko apskaitos, darbo grafikų, darbo krūvio ir kt. Dėl galimų darbo įstatymų pažeidimų EHU, VDI Vilniaus teritoriniame skyriuje buvo gautas 2019 m. gruodžio 19 d. pareiškėjo Prašymas ir 2020 m. sausio 8 d., bei 2020 m. sausio 19 d. pranešimai. VDI Vilniaus teritorinio skyriaus pareigūnai atlikę patikrinimą EHU, pareiškėjo Prašyme ir pranešimuose nurodytų darbo įstatymų pažeidimų nenustatė, o kilusius nesutarimus su EHU administracija pareiškėjui buvo rekomenduota spręsti darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. 2020 m. vasario 24 d. VDI buvo gautas pareiškėjo skundas dėl VDI Vilniaus teritorinio skyriaus 2020 m. sausio 23 d. sprendimo, kuriame buvo nurodoma, kad tiriant pirminį 2019 m. gruodžio 19 d. Prašymą dėl galimų darbo įstatymų pažeidimų, buvo netinkamai ištirti klausimai susiję su konkursų organizavimu EHU, darbo laiko apskaita, darbo grafikų skelbimu, darbo organizavimu švenčių ir poilsio dienomis, apmokėjimu, darbo krūviu, darbu pagal civilines sutartis ir kt., t. y. 2020 m. sausio 23 d. skunde buvo keliami tie patys klausimai kaip ir pirminiame pareiškėjo Prašyme.

5.4       Tyrimo metu įvertinus 2020 m. vasario 24 d. pareiškėjo skundą, nenustatyta naujų aplinkybių leidžiančių abejoti VDI Vilniaus teritorinio skyriaus 2020 m. sausio 23 d. sprendimo pagrįstumu. Taip pat tyrimo metu paaiškėjo, kad klausimai susiję su terminuota darbo sutartimi, apmokėjimu už darbą poilsio ir švenčių dienomis, darbo krūviu ir kt. buvo nagrinėjami DGK, pareiškėjo skundas buvo atmestas.

5.5       Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl galimų darbo įstatymų pažeidimų, susijusių su konkursų organizavimu EHU, darbo laiko apskaita, darbo grafikų skelbimu, darbo organizavimu švenčių ir poilsio dienomis, apmokėjimu, darbo krūviu, darbu pagal civilines sutartis ir kt. buvo nagrinėtos Vilniaus miesto apylinkės teisme (pareiškėjo ieškinys atmestas kaip nepagrįstas). Tie patys klausimai buvo nagrinėjami VAAT. Pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

5.6       Pareiškėjo keliami klausimai susiję su terminuotų darbo sutarčių pripažinimu neterminuotomis, draudimu sudaryti civilines sutartis, taip pat nesutarimai dėl darbo krūvio ir apmokėjimo sprendžiami DK 216 straipsnio nustatyta tvarka, kreipiantis į DGK ir į teismą, o nesutinkant su DGK jau priimtu sprendimu, jis skundžiamas teismui, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (DK 231 straipsnio 1 dalis). VDI nekontroliuoja Mokslo ir studijų įstatymo ir / ar EHU vidinių teisės aktų vykdymo kontrolės, taip pat pagal savo kompetenciją, neturi teisės teikti EHU nurodymų dėl konkursų organizavimo dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigoms užimti, todėl pareiškėjo nurodyti reikalavimai atmestini.

6.       Trečiasis suinteresuotas asmuo EHU atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7.       EHU paaiškino, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nebegali būti pakartotinai ginčijamos ir vertinamos, kadangi nurodytos aplinkybės jau buvo nagrinėtos civilinėje byloje Nr. e2A-172-910/2021, kurioje 2021 m. vasario 11 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį. Nutartis yra įsiteisėjusi, todėl ja privalo būti vadovaujamasi. Civilinėje byloje, kurioje priimta įsiteisėjusi nutartis, pareiškėjas kėlė identiškus reikalavimus kaip ir šiame skunde, kiek tai yra susiję su EHU, konkrečiai: 1) pareiškėjas ginčijo neva EHU su pareiškėju neteisėtai sudarė terminuotą darbo sutartį, 2) pareiškėjas ginčijo, jog EHU su pareiškėju privalėjo sudaryti neterminuotą darbo sutartį, 3) pareiškėjas taip pat kėlė klausimus dėl EHU tinkamo atsiskaitymo už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Pareiškėjas civilinėje byloje taip pat kėlė klausimus, susijusius su EHU konkursų į tam tikras pozicijas organizavimu, tariamu EHU piktnaudžiavimu terminuotomis darbo sutartimis ir teikė teismui prašymą nurodytais klausimais kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusia nutartimi nutarė, kad EHU sudarydamas su pareiškėju terminuotą darbo sutartį, nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų. Atitinkamai, teismas nurodė, kad EHU, kaip aukštoji mokykla – universitetas, turi savo autonomiją, t. y. yra laisva sukurti savarankišką aukštosios mokyklos vidaus gyvenimo reguliavimo sistemą, todėl terminuotų sutarčių su atitinkamais darbuotojais sudarymas yra teisėtas ir pagrįstas. Vilniaus apygardos teismas, įsiteisėjusia nutartimi, paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimą iš esmės nepakeistą, kuriame pareiškėjo reikalavimai dėl neva EHU neapmokėjimo už darbą viršvalandžiais ir poilsio dienomis buvo atmesti. Taip pat Vilniaus apygardos teismas atmetė pareiškėjo prašymą dėl nurodytų klausimų, susijusių su terminuotomis darbo sutartimis, kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Nors nurodytoje civilinėje byloje pareiškėjas gynė konkrečiai savo neva pažeistas teises dėl tarp pareiškėjo ir EHU sudarytos terminuotos darbo sutarties, o šioje administracinėje byloje pareiškėjas neva ginčija „bendrai EHU susidariusią situaciją“ dėl terminuotų darbo sutarčių sudarymo, akivaizdu, kad nagrinėtos civilinės bylos dalykas sutampa su šios administracinės bylos dalyku. Šioje administracinėje byloje neabejotinai turi būti vadovaujamasi civilinėje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, jog EHU turi teisę su darbuotojais sudaryti terminuotas darbo sutartis (terminuotos darbo sutartys sudaromos teisėtai laikantis teisės aktų reikalavimų); EHU turi autonomiją spręsti dėl konkursų atitinkamoms pareigoms užimti organizavimo; EHU tinkamai atsiskaito su darbuotojais išmokant darbo užmokestį už darbą poilsio ir švenčių dienomis.

II.

8.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. EHU iš pareiškėjo priteisė 765,32 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą.

9.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė atlikti EHU patikrinimą dėl minėtame universitete viešų konkursų neorganizavimo, taip pažeidžiant Nutarimą Nr. 496 ir kitų teisės aktų nuostatas; dėl netinkamai vykdomos dėstytojų darbo laiko apskaitos, administracijos piktnaudžiavimo, skirstant darbus savaitgaliai, švenčių dienomis ir kt.; dėl dėstytojų nesupažindinimo su jų darbo grafikais; dėl dėstytojams, taip pat ir jam, neapmokėjimo už darbą švenčių dienomis ir savaitgaliais (poilsio dienomis); dėl administracijos savavališkų veiksmų, viršvalandinį darbą įtraukiant į darbo valandas; dėl administracijos priimamų įsakymų, kurie leidžia manipuliuoti darbo krūviais ir darbo laiko apskaita (skirtingai skaičiuojamos akademinės valandos, priklausomai nuo studentų skaičiaus grupėje ir kt.); dėl neapmokėjimo už padidintą darbo krūvį (už atliktus darbus); dėl jam neapmokėjimo už darbą papildomai dėstant „Romėnų teisę“, „Lietuvos teisės sistemą“ ir kt. disciplinas dieniniame ir neakivaizdiniame skyriuose; dėl su teisės studijų programos dėstytojais sudaromų civilinių susitarimų (autorinių, paslaugų, kitų rūšių civilinių sutarčių), taip apeinant darbo santykius ir pan.; dėl sudaromų terminuotų darbo sutarčių, nors darbo pobūdis yra nuolatinis; dėl su dėstytojais iš (duomenys neskelbtini) praktikuojamomis valandinėmis darbo sutartimis, taip nemokant mokesčių; dėl nesilaikymo dėstytojų įdarbinimo tvarkos ir t. t.; dėl dėstytojams nebuvimo jokių kvalifikacinių reikalavimų – vietoj viešų konkursų vyksta uždara kviestinių dėstytojų atranka; dėl administracijos įsakymais nustatomų valandų mažinimo 50 proc., nors darbo lieka tiek pat; dėl civilinių sutarčių (autorių, paslaugų) sudarymo, kas diskriminuoja dirbančius ir atleistuosius dėstytojus ir pan.

10.       VDI Vilniaus teritorinis skyrius, atlikęs tyrimą, 2020 m. sausio 23 d. sprendimu pateikė pareiškėjui atsakymą. Nesutikdamas su VDI Vilniaus skyriaus 2020 m. sausio 23 d. sprendimu, pareiškėjas 2020 m. vasario 24 d. pateikė skundą VDI, kuri 2020 m. kovo 23 d. konstatavo, kad VDI Vilniaus teritorinio skyriaus vyr. darbo inspektorė, nagrinėdama pareiškėjo 2019 m. gruodžio 19 d., 2020 m. sausio 8 d. ir 2020 m. sausio 19 d. skundus, vykdė savo pareigas teisės aktais nustatytos VDI kompetencijos ribose, o 2020 m. vasario 24 d. skunde nurodytos aplinkybės nepasitvirtino; vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 34 straipsniu, baigė administracinę procedūrą.

11.       Pareiškėjui taip pat buvo pateikta VDI Vidaus tyrimų ir veiklos procesų Kontrolės skyriaus Išvada. Šioje Išvadoje nustatyta, kad VDI nekontroliuoja Mokslo ir studijų įstatymo ir (ar) EHU vidinių teisės aktų vykdymo kontrolės, taip pat neturi teisės teikti EHU nurodymų dėl konkursų dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigoms užimti, todėl pareiškėjas dėl galimų Mokslo ir studijų įstatymo nuostatų vykdymo pažeidimų turi teisę kreiptis į akademinės etikos ir procedūrų kontrolierių, o manydamas, kad buvo nesilaikoma EHU vidiniuose teisės aktuose nustatytos tvarkos, į EHU visuotinį dalininkų susirinkimą. Išvadoje taip pat nurodyta, jog, įvertinus pareiškėjo 2020 m. vasario 24 d. skundą, nenustatyta naujų aplinkybių, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Tačiau taip pat pažymėta, jog klausimai, susiję su apmokėjimu už darbą poilsio ir švenčių dienomis, darbo krūviu ir kt. buvo nagrinėjami DGK, todėl aptariami klausimai buvo palikti nenagrinėti. Taip pat nurodyta, kad kiekvienu konkrečiu atveju atlikdamas tyrimą VDI pareigūnas pats sprendžia dėl atliekamo tyrimo apimties, apklausiamų asmenų, papildomų paaiškinimų paėmimo, kokiais dokumentais remtis atliekant tyrimą ir pan., todėl vyr. darbo inspektorė, nagrinėdama pirminius pareiškėjo skundus, veikė teisės aktų nustatyta tvarka. Konstatuota, kad pareiškėjo 2020 m. vasario 24 d. skunde nurodyti faktai ir aplinkybės nepasitvirtino, todėl naikinti VDI Vilniaus teritorinio skyriaus 2020 m. sausio 23 d. sprendimo nėra pagrindo.

12.       Teismas nesutiko su atsakovo atstovo teismo posėdžio metu nurodyta pozicija, kad pareiškėjas yra praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą kreiptis į teismą su skundu. Kaip matyti iš bylos, pareiškėjas nesutikdamas su atsakovo, t. y. VDI Vilniaus teritorinio skyriaus 2020 m. sausio 23 d. sprendimu, kreipėsi į VDI. Pastaroji pareiškėjo skundą išnagrinėjo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir 2020 m. kovo 23 d. priėmė sprendimą. Tad šiuo atveju taikytina ne ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostata, o ABTĮ 28 straipsnio 1 dalies nuostata, be to, terminas sietinas ne su VDI Vilniaus teritorinio skyriaus 2020 m. sausio 23 d. sprendimo priėmimu, o su VDI 2020 m. kovo 23 d. sprendimu. Skundo padavimo teismui metu galiojusi ABTĮ 28 straipsnio 1 dalies redakcija nustatė, kad administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu. Tokiu atveju į administracinį teismą galima kreiptis per vieną mėnesį nuo sprendimo gavimo dienos, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, kad VDI 2020 m. kovo 23 d. sprendimą gavo 2020 m. balandžio 2 d. elektroniniu paštu. Ši aplinkybė nėra paneigta. Pareiškėjas pirmą kartą su skundu į teismą kreipėsi 2020 m. gegužės 1 d. (skundą išsiuntė per EPP), t. y. nepraleidęs įstatyme nustatyto termino skundui paduoti.

13.       Teismas nurodė, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, gavęs informaciją apie galbūt padarytus teisės pažeidimus, susijusius su VDI veikimo sritimi, pagal savo kompetenciją turi patikrinti tokią informaciją, ją įvertinti ir reaguoti į ją Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo, Taisyklių ir kitų teisės aktų nustatytu būdu ir tvarka. Tačiau tai nereiškia, kad VAĮ, kitų šiam ginčui aktualių teisės aktų taikymo požiūriu atsakovas privalo veikti taip, kaip to prašo besikreipiantys į juos asmenys, t. y. atsakovas nėra saistomas tokių asmenų nurodytų argumentų ir prašymais taikyti kitų asmenų atžvilgiu tam tikras poveikio priemones.

14.       Pareiškėjas į VDI Vilniaus teritorinį skyrių iš esmės kreipėsi dėl tyrimo atlikimo EHU ir atitinkamų bendro pobūdžio priemonių taikymo šio universiteto atžvilgiu. Pareiškėjas jau nebuvo EHU darbuotoju nei prašymų (skundų) teikimo VDI Vilniaus teritoriniam skyriui metu (2019 m. gruodžio 19 d., 2020 m. sausio 8 d. ir 2020 m. sausio 19 d.), nei skundžiamo 2020 m. sausio 23 d. sprendimo priėmimo metu. Tad akivaizdu, kad pareiškėjas tiesiogiai nesiekė apginti savo teises ir interesus. Tuo tarpu pareiškėjas neturi reikalavimo teisės nubausti kitus asmenis, t. y. šiuo atveju reikalauti, kad prieš jo buvusią darbovietę būtų imamasi tam tikrų priemonių, jai duodami atitinkami įpareigojimai ir pan. Skundžiamu 2020 m. sausio 23 d. sprendimu tiesiogiai nėra pažeidžiamos jokios pareiškėjo teisės ir interesai. Esant tokiai situacijai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neturi subjektinės teisės ginčyti VDI Vilniaus teritorinio skyriaus 2020 m. sausio 23 d. sprendimo, o teismo ginamas pareiškėjo interesas galėtų būti apgintas, priimant atitinkamą teismo sprendimą tuo atveju, jeigu atsakovas būtų pažeidęs minėtų teisės aktų nustatytą gautų prašymų nagrinėjimo procedūrą.

15.       Teismas, įvertinęs bylos medžiagos faktinius duomenis, konstatavo, kad pareiškėjo prašymai (skundai) VDI Vilniaus teritoriniame skyriuje buvo išnagrinėti tinkamai ir laikantis galiojančios tvarkos, nepažeidžiant minėtų teisės aktų (t. y. Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo, Taisyklių ir kt. teisės aktų) reikalavimų, taip pat pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie administracinės procedūros rezultatus.

16.       Skundžiamo VDI Vilniaus teritorinio skyriaus 2020 m. sausio 23 d. sprendimo turinys rodo, kad atsakovas patikrino ir pakankamai išsamiai išanalizavo pareiškėjo prašymuose (skunduose) nurodytas aplinkybes, atliko motyvuotą jų įvertinimą. Be to, atsakovas pareiškėjui nurodė, kur galima kreiptis dėl tų veiksmų, kurie nepatenka į VDI kompetenciją, t. y. skundus ir pranešimus dėl galimų akademinės etikos ir procedūrų pažeidimų (taip pat ir dėl konkursų dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigoms užimti organizavimo) nagrinėja akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius; jeigu pareiškėjas mano, kad buvo nesilaikoma EHU vidiniuose teisės aktuose nustatytos tvarkos – pareiškėjas turi teisę kreiptis į EHU visuotinį dalininkų susirinkimą; konkretų darbo ginčą nagrinėja DGK ir teismas, beje, atkreiptas dėmesys, kad jo ginčas buvo nagrinėtas DGK, o VDI nekvestionuoja darbo ginčus nagrinėjančių organų (DGK, teismo) sprendimų bei nevertina aplinkybių, kuriomis remiantis buvo priimti sprendimai (vadovaujantis DK 229 straipsniu DGK sprendimai gali būti ginčijami teisme); ir kt.

17.       Teismas nenustatė jokių teisės aktuose nurodytų pareiškėjo prašymų nagrinėjimo procedūrų pažeidimo. Pareiškėjas taip pat teismui nenurodė jokių konkrečių teisės aktų pažeidimo VDI Viliaus teritoriniam skyriui nagrinėjant jo prašymus (skundus). Pareiškėjas iš esmės kvestionuoja skundžiamų sprendimų turinį. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su nagrinėjimo rezultatu, t. y. gauto atsakymo turiniu, nesudaro pagrindo konstatuoti jo teisės pažeidimą į prašymo objektyvų ir nešališką nagrinėjimą teisės aktų nustatyta apimtimi.

18.       Apibendrinant konstatuota, kad VDI Vilniaus teritorinio skyriaus 2020 m. sausio 23 d. sprendimas iš esmės atitinka VAĮ keliamus reikalavimus. Tuo pačiu tai reiškia, kad jis yra teisėtas ir pagrįstas; tas pats pasakyta ir apie VDI 2020 m. kovo 23 d. sprendimą. Tad nėra ir pagrindo įpareigoti atsakovą tinkamai įgyvendinti teisės aktų reikalavimus, juo labiau įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus.

19.       Teismas taip pat nurodė, kad, kaip matyti iš bylos duomenų ir teismų informacinės sistemos LITEKO, tarp pareiškėjo ir EHU buvo kilęs individualus darbo ginčas, kuris buvo nagrinėjamas tiek DGK, tiek ir bendros kompetencijos teismuose. Šį individualų darbo ginčą galutinai išsprendė Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-172-910/2021; pareiškėjui iš esmės buvo priimtas nepalankus sprendimas. Pareiškėjas civilinėje byloje kėlė kai kuriuos tuos pačius klausimus, tik juos konkrečiai jau susiejant su pareiškėjo teisių pažeidimu, tačiau bendros kompetencijos teismai atmetė juos kaip nepagrįstus.

20.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

21.       Teismas, įvertinęs pareiškėjo veiksmus, iš esmės nenustatė piktnaudžiavimo, už kurį būtų galima skirti pareiškėjui baudą.

22.       Pareiškėjas prašė teismo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo ir pateikti ESTT tokius prejudicinius klausimus: ar Direktyvos 1 straipsnis bei jos priedo 5 punktas draudžia Mokslo ir studijų įstatymo 68 straipsnio 1 ir 2 d. bei 72 straipsnio 1 dalies reglamentavimą, leidžiantį paeiliui sudarinėti terminuotas darbo sutartis ir nustatinėti terminuotus darbo santykius su universiteto dėstytu, neorganizuojant viešojo konkurso docento pareigybei užimti ir piktnaudžiaujant tokiu būdu paeiliui sudarant ir nustatant terminuotus darbo santykius ir šalinant neterminuotos darbo sutarties sudarymą su universiteto dėstytoju pagal Mokslo ir studijų įstatymo 72 straipsnio 3 ir 4 dalis; ar universiteto dėstytojo 6 metus darbas pagal paeiliui sudarytas terminuotas darbo sutartis, sutinkamai su Mokslo ir studijų įstatymo 68 straipsniu, 72 straipsnio 1 dalimi, gali būti pateisintas objektyviąją priežastimi pagal Direktyvos priedo 5 punkto reikalavimus; ar gali būti Direktyvos priedo 5 punktas aiškinamas kaip leidžiantis neįtraukti į šio punkto taikymo sritį dėstytojus, dirbančius pagal paeiliui sudaromas terminuotas darbo sutartis arba nustatytus jiems terminuotus darbo santykius; ar neįtraukus į Direktyvos priedo 5 punkto taikymo sritį dėstytojus, dirbančius pagal paeiliui sudaromas terminuotas darbo sutartis arba nustatytus terminuotus darbo santykius būtų galima nesuteikti jiems kitų apsaugos priemonių nuo piktnaudžiavimo terminuotomis darbo sutartimis ar nustatytų terminuotų darbo santykių.

23.       Teismas nustatė, kad šioje byloje nėra taikomos ES teisės normos. Tuo pačiu teismui nekyla ir pareiškėjo nurodytos Direktyvos aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį būtų būtina išnagrinėti. Be to, pareiškėjo prašymas iš esmės nėra susijęs su šios bylos nagrinėjimo dalyku. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo pateikimo atmetė kaip nepagrįstą.

III.

24.       Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. sprendimą administracinėje byloje ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies bei įpareigoti VDI nagrinėti pareiškėjo skundą iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo; pakeisti netinkamą atsakovą VDI Vilniaus teritorinį skyrių į tinkamą – VDI; pašalinti trečiuosius asmenis iš administracinio proceso; nepriteisti bylinėjimosi išlaidų trečiojo suinteresuoto asmens EHU naudai.

25.       Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

25.1                      Teismas nenagrinėjo pareiškėjo skundo. Teismo sprendimas apsiriboja pareiškėjo ir kitų šalių procesinių dokumentų atkartojimu.

25.2                      Pareiškėjas skundu siekia įpareigoti VDI iš naujo nagrinėti klausimą dėl patikrinimo atlikimo ir įpareigojimo pateikimo (konkrečiai nurodyti pačiame skunde) arba įpareigoti VDI pareiškėjo atvejį nagrinėti iš naujo. Šis įpareigojimas siejamas su VDI kompetencija.

25.3                      VDI neatliko tyrimo dėl pateikto pranešimo apie darbo įstatymų pažeidimus, klaidingai nustatė faktinės aplinkybės, vengė atlikti būtinus patikrinimo veiksmus.

25.4                      Teismo sprendime daroma prielaida, kad pareiškėjas šioje administracinėje byloje kelia bendrus darbo organizavimo klausimus, kurie nėra tiesiogiai susiję su pareiškėjo darbo santykiais. Tačiau netinkamai organizuoti darbo santykiai akademiniame procese yra neatsiejama subjektyvinių teisių įgyvendinimo dalis, nes būtent dėl to pareiškėjas prarado darbą.

25.5                      VDI klaidingas kompetencijos suvokimas pažeidžia pareiškėjo teises, nes pareiškėjas negali įgyvendinti savo teisių dėl VDI nekompetencijos.

25.6                      VDI buvo nurodyta, kad darbdavys piktnaudžiauja terminuotais darbo susitarimais, taip pat neformina darbo santykių, sudaro paslaugų (rangos, konsultavimo) susitarimus. Tokia padėtis tiesiogiai pažeidžia pareiškėjo subjektines teises, t. y. teisę į tinkamas darbo sąlygas ir apmokėjimą už jas. Institucijos neveikimas nurodytu atveju pažeidžia ES direktyvą 1999/70 ir ESTT formuojamą praktiką, kurioje darbdaviui yra draudžiama paeiliui sudarinėti terminuotas darbo sutartis. VDI ir VAAT nevertino šių aplinkybių.

25.7                      VDI aiškiai toleruoja padėtį, kai darbdavys piktnaudžiauja terminuotomis darbo sutartimis, ir vietoj darbo sutarčių sudaro civilinės sutartis (paslaugų sutartis).

25.8                      Teismas nesuprato pareiškėjo skundo turinio. Nevertino pareiškėjo skundo dalies dėl netinkamai apskaičiuotų darbo krūvių. 

25.9                      Teismas nepagrįstai įtraukė į administracinę bylą trečiaisiais asmenimis VDI ir EHU. Šis procesinis sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2021 m. spalio 27 d. nutarties esmei administracinėje byloje Nr. eA-2017-789/2021. 

25.10                      Teismas nutarė savo iniciatyva į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukti EHU. Tačiau pareiškėjo skundo reikalavimai siejami su įpareigojimais VDI, kurie tiesiogiai siejami su VDI kompetencija šioje srityje. Nėra suprantama, kokiu pagrindu turėtų būti į procesą įtraukiamas patikrinimo objektas (t. y. EHU) bei jam suteikiamos visos galimybės pasiruošti papildomam patikrinimui, sužinoti galimo pažeidimo turinį, nuslėpti jį.

26.       Teismas nagrinėdamas klausimą dėl advokato pagalbos išlaidų atlyginimo neatsižvelgė į ginčo specifiką, jo kilmę bei priežastį, netaikė teisingumo protingumo ir sąžiningumo principų. Be to, neatsižvelgė į tai, kad EHU būdamas viešos paskirties juridinis asmuo turi teisės tarnybą, atskirą teisininko etatą, samdėsi advokatų kontorą. Teismas klaidingai nustatė, kad priteistos bylinėjimosi išlaidos atitinka maksimalius kriterijus, nustatytus teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“. Teismas taikė maksimalaus dydžio kriterijaus prezumpciją, nevertinant atlikto EHU atstovų teisinio darbo turinio (ypač procesinio dokumento), kitų svarbių aplinkybių. Faktiškai be pagrindo taikė maksimalius įkainius. Teismo sprendime liko neįvertinta nagrinėjamos darbo bylos apimtis, EHU atstovės spręstų klausimų sudėtingumas, pateiktų procesinių dokumentų tinkamumas ginčui išspręsti, specialių žinių reikalingumas, teisinių paslaugų kompleksiškumas; ginčo sumos dydis; advokato darbo laiko sąnaudas ir valandinis įkainis (160 Eurų). Teismas neatsižvelgė, kad EHU atstovavo ta pati advokato kontora, kuri jam atstovavo DGK, Vilniaus miesto apylinkės teisme, Vilniaus apygardos teisme.

27.       Pareiškėjas prašyme dėl prejudicinio sprendimo nurodo, kad byloje yra keliami klausimai dėl 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 1999/70/EB „Dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis“ nuostatų aiškinimo Lietuvos teisėje, todėl teismas turėtų sustabdyti bylą ir kreiptis į ESTT išaiškinimo.

28.       Pareiškėjas prašyme ,,Dėl trečiojo asmens VšĮ „Europos Humanitarinis Universitetas“ atstovų bylinėjimosi išlaidų“ prašo trečiojo suinteresuoto asmens prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo LVAT ir VAAT procese netenkinti.

29.       Pareiškėjas nurodo, kad teisinių paslaugų suvestinė patvirtina teisinių paslaugų suteikimą, o ne apmokėjimą. Trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo suteiktas 14 d. terminas atsiliepimui pateikti, bet EHU atstovai praleido 14 d. terminą. Atsiliepimas EPP sistemoje buvo įkeltas 2023 m. sausio 11 d., o pirmosios instancijos teismo nutartis dėl atsiliepimo pateikimo primta 2022 m. gruodžio 27 d., t. y. atsiliepimas pateiktas praleidus 14 d. terminą. EHU atstovai galėjo pagal ABTĮ 30 straipsnį prašyti praleistą terminą atnaujinti, tačiau to nepadarė. Trečiojo suinteresuoto asmens procesinis dokumentas pateiktas praleidus procesinį terminą ir negali būti vertinamas apeliaciniame procese. Be to, atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės atkartojami atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui motyvai. Todėl negalima laikyti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo patyrė bylinėjimosi išlaidų Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

30.       VDI Vilniaus teritorinis skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

31.       Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

31.1.       Atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, galėjo veikti tik tokiose ribose, kurias jam suteikia teisės aktai, reglamentuojantys jo veiklą – Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymas, VDI nuostatai ir darbo reglamentas.

31.2.       VDI Vilniaus teritorinio skyriaus pareigūnai, atlikę patikrinimą EHU, veikė teisės aktų nustatyta tvarka, o tai, kad pareiškėjo netenkina 2020 m. sausio 23 d. VDI Vilniaus skyriaus atsakyme ir 2020 m. kovo 20 d. VDI Vidaus tyrimų ir veiklos procesų Kontrolės skyriaus išvadoje išdėstytos faktinės aplinkybės ir argumentai nėra pagrindas pripažinti, jog pats atsakymas yra nemotyvuotas ir neteisėtas bei neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo nuostatų. Tai nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas veikė netinkamai. Pareiškėjo apeliaciniame skunde keliami reikalavimai nepatenka į VDI kompetencijos ribas.

31.3.       Atsakovas pagal savo kompetenciją neturi teisinio pagrindo vertinti bei kvestionuoti DGK ir visų instancijų teismų (Vilniaus miesto apylinkės teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo, Vilniaus apygardos teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo) priimtų sprendimų turinio, susijusių su klausimais, keliamais pareiškėjo skunduose.

31.4.       Atsakovo nuomone, administracinės bylos išsprendimas gali turėti įtakos VDI ir EHU teisėms ir pareigoms, todėl šie asmenys pagrįstai įtraukti trečiaisiais suinteresuotais asmenimis. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde keliamas reikalavimas pašalinti trečiuosius asmenis iš administracinio proceso yra visiškai nepagrįstas ir atmestinas.

32.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VDI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

33.       Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

33.1.       VAAT atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde keliamus klausimus, įvertino VDI Vilniaus teritorinio skyriaus veiksmus nagrinėjant pirminius pareiškėjo skundus ir padarė atitinkamas išvadas, todėl teigti, kad VAAT nenagrinėjo skundo nėra pagrindo.

33.2.       Pareiškėjas į VDI Vilniaus teritorinį skyrių kreipėsi jau nebūdamas EHU darbuotojas ir kėlė bendro pobūdžio reikalavimus (dėl konkursų organizavimo EHU, terminuotų ir civilinių sutarčių sudarymo, darbo grafikų, darbo laiko apskaitos ir darbo krūvių) ir nesiekė tiesiogiai apginti savo teises ir interesus, todėl pareiškėjas neturi subjektinės teisės ginčyti VDI Vilniaus teritorinio skyriaus 2020 m. sausio 23 d. atsakymo.

33.3.       Teismas vertindamas VDI veiksmus vadovavosi teismine praktika ir galiojančiu teisiniu reglamentavimu ir priėmė atitinkamus sprendimus, todėl pareiškėjo argumentai dėl galimai VAAT netinkamai įvertinų aplinkybių, susijusių su terminuotų ir civilinių sutarčių sudarymo EHU ir darbo krūvio, atmestini.

33.4.       VDI taip pat pritaria VAAT, kad kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo nėra pagrindo, kadangi šioje administracinėje byloje nėra taikomos Europos Sąjungos teisės normos, todėl VAAT nekyla ir pareiškėjo nurodytos Direktyvos aiškinimo ar galiojimo klausimai, kuriuos būtų privaloma išnagrinėti.

33.5.       Teismas 2022 m. vasario 3 d. nutartimi nustatydamas VDI Vilniaus teritorinį skyrių atsakovu šioje byloje, o trečiaisiais suinteresuotais asmenimis įtraukdamas VDI ir EHU vadovavosi teismo nutartimis ir veikė ABTĮ 33 straipsnio 5 dalies, 46 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka, nes bylos išsprendimas gali turėti įtakos tiek EHU, tiek VDI teisėms ir pareigoms (atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas šalindamas VAAT 2021 m. gruodžio 1 d. nutartimi nustatytus trūkumus, 2021 m. gruodžio 15 d. pateikė patikslintą skundą, kuriame VDI nurodė trečiuoju suinteresuotu asmeniu).

34.       Trečiasis suinteresuotas asmuo EHU atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. sprendimą. Priteisti trečiajam asmeniui EHU iš pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

35.       Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

35.1.       Pareiškėjas nesutikdamas su VDI sprendimu inicijavo šią administracinę bylą, kurioje, be kita ko, kelia tuos pačius klausimus dėl EHU veiklos vykdymo bei organizavimo, teikia tą patį prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, kas jau buvo išnagrinėta civilinėje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų. Tokiu būdu pareiškėjas siekia, kad byla būtų išnagrinėta iš naujo tik ne bendrosios kompetencijos, o jau administraciniame teisme. Tokie pareiškėjo veiksmai yra neteisėti.

35.2.       Šioje byloje neabejotinai turi būti vadovaujamasi civilinėje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, jog: 1) EHU turi teisę su darbuotojais sudaryti terminuotas darbo sutartis (terminuotos darbo sutartys sudaromos teisėtai laikantis teisės aktų reikalavimų); 2) EHU turi autonomiją spręsti dėl konkursų atitinkamoms pareigoms užimti organizavimo; 3) EHU tinkamai atsiskaito su darbuotojais išmokant darbo užmokestį už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Atitinkamai, šioje administracinėje byloje nurodytos analogiškos aplinkybės, reikalavimai bei prašymai, susiję su RHU veiklos organizavimu bei vykdymu, iš naujo teismo neturėtų būti vertinami.

35.3.       Teismas sprendimu teisėtai ir pagrįstai iš Pareiškėjo EHU naudai priteisė EHU patirtas bylinėjimosi išlaidas. Priteistos bylinėjimosi išlaidos atitinka tiek Rekomendacijose nustatytus dydžius, tiek ir bylos sudėtingumą, todėl yra pagrįstos ir teisėtos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

36.       Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl VDI Vilniaus teritorinio skyriaus 2020 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. SD-1-1055 „Dėl VšĮ „Europos humanitarinis universitetas“ (toliau – ir 2020 m. sausio 23 d. sprendimas) ir VDI 2020 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. SD-125-4091 „Sprendimas dėl P. R. skundo“ (toliau – ir 2020 m. kovo 23 d. sprendimas) teisėtumo ir pagrįstumo.

37.       Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas VDI Vilniaus teritorinis skyrius 2020 m. sausio 23 d. sprendimu tinkamai atsakė į pareiškėjo skundą, pareiškėjo skundą atmetė.

38.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, nevertino pareiškėjo skundo argumentų, todėl bylos neišnagrinėjo iš esmės.

39.       Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

40.       Teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, bei padariusi išvadą, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais duomenimis grindžiamos teismo išvados, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, pasisako tik dėl pagrindinių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

41.       Byloje nustatyta, kad pareiškėjas su skundu 2020 m. vasario 24 d. (VDI gautas 2020 m. vasario 25 d.) kreipėsi į VDI, prašydamas panaikinti VDI Vilniaus teritorinio skyriaus 2020 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. SD-1-1055, taip pat pateikti reikalavimą EHU dėl privalomų konkursų organizavimo bei realių sąlygų sudarymo asmenims, kurie norėtų dalyvauti minėtuose konkursuose, apmokėjimo už darbą savaitgaliais ir švenčių dienomis ir už padidintą darbo krūvį.

42.       VDI, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2020 m. kovo 20 d. surašė Išvadą Nr. B12.02-21, kurioje nustatė, kad pareiškėjo 2020 m. vasario 24 d. skunde nurodyti faktai ir aplinkybės nepasitvirtino, ir padarė išvadą, kad nėra pagrindo panaikinti VDI Vilniau teritorinio skyriaus 2020 m. sausio 23 d. atsakymą Nr. SD-1-1055, pateikė siūlymą baigti administracinę procedūrą dėl galbūt netinkamų VDI Vilniaus teritorinio skyriaus vyr. darbo inspektorės veiksmų. VDI 2020 m. kovo 23 d. sprendimas nusprendė, kad VDI Vilniaus teritorinio skyriaus vyr. darbo inspektorė, nagrinėdama pareiškėjo 2019 m. gruodžio 19 d., 2020 m. sausio 8 d. ir 2020 m. sausio 19 d. skundus, vykdė savo pareigas teisės aktais nustatytos VDI kompetencijos ribose, o 2020 m. vasario 24 d. skunde nurodytos aplinkybės nepasitvirtino. VDI, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 34 straipsniu, nusprendė baigti administracinę procedūrą.

43.       Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui, be kita ko, prašė panaikinti VDI Vilniaus teritorinio skyriaus 2020 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. SD-1-1055.

44.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, skųsdamas VDI Vilniaus teritorinio skyriaus sprendimą vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui, pasirinko neprivalomą ikiteisminę ginčo nagrinėjimo tvarką. Tiesiogines pasekmes pareiškėjui sukėlė būtent VDI Vilniaus teritorinio skyriaus sprendimas, kuris šioje byloje ir yra skundžiamas, todėl atsakovu šioje byloje tinkamai nurodytas VDI Vilniaus teritorinis skyrius. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog nagrinėjamoje byloje atsakovu turi būti VDI Vilniaus teritorinis skyrius buvo nustatyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2017-789/2021. Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su atsakovo tinkamumu nagrinėjamoje byloje, yra atmestini kaip nepagrįsti.

45.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl VDI ir EHU procesinės padėties byloje atkreipia dėmesį į tai, kad VDI trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje nurodė pats pareiškėjas, šalindamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartimi nustatytus trūkumus, ir 2021 m. gruodžio 15 d. pateikdamas patikslintą skundą, kuriame VDI nurodė trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu EHU įtrauktas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. nutartimi, motyvuojant tuo, kad bylos išsprendimas gali turėto įtakos šio asmens teisėms ir pareigoms (ABTĮ 33 straipsnio 5 dalis, 46 straipsnio 2 dalis).

46.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įtraukė į bylos nagrinėjimą EHU trečiuoju suinteresuotu asmeniu ir sutinka su teismo išvada, jog pareiškėjo skundo tenkinimo atveju sprendimas byloje turėtų įtakos minėtų subjektų teisėms ir pareigoms, todėl nėra pagrindo jų pašalinti iš bylos. Dėl nurodytų priežasčių šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

47.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su EHU priteistu bylinėjimosi išlaidų atlyginimu, pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo nesutinkantis su tuo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme EHU buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos, tačiau nenurodo, su kuriais konkrečiai pirmosios instancijos teismo atliktais detaliais skaičiavimais nesutinka, neįvardija kokia suma, jo nuomone, šiuo atveju atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Todėl šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

48.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, jog pareiškėjo prašymai (skundai) VDI Vilniaus teritoriniame skyriuje buvo išnagrinėti tinkamai ir laikantis galiojančios tvarkos, nepažeidžiant teisės aktų (t. y. Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo, Taisyklių ir kt. teisės aktų) reikalavimų, taip pat pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie administracinės procedūros rezultatus. 

49.       Apeliacine tvarka bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija su nurodytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka.

50.       Iš skundžiamo VDI Vilniaus teritorinio skyriaus 2020 m. sausio 23 d. sprendimo turinio matyti, kad atsakovas patikrino ir pakankamai išsamiai išanalizavo pareiškėjo prašymuose (skunduose) nurodytas aplinkybes, atliko motyvuotą jų vertinimą. Be to, atsakovas pareiškėjui nurodė, kur galima kreiptis dėl tų veiksmų, kurie nepatenka į VDI kompetenciją, t. y. skundus ir pranešimus dėl galimų akademinės etikos ir procedūrų pažeidimų (taip pat ir dėl konkursų dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigoms užimti organizavimo) nagrinėja akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius; jeigu pareiškėjas mano, kad buvo nesilaikoma EHU vidiniuose teisės aktuose nustatytos tvarkos – pareiškėjas turi teisę kreiptis į EHU visuotinį dalininkų susirinkimą; konkretų darbo ginčą nagrinėja DGK ir teismas, beje, atkreiptas dėmesys, kad jo ginčas buvo nagrinėtas DGK, o VDI nekvestionuoja darbo ginčus nagrinėjančių organų (DGK, teismo) sprendimų bei nevertina aplinkybių, kuriomis remiantis buvo priimti sprendimai (vadovaujantis DK 229 straipsniu DGK sprendimai gali būti ginčijami teisme); ir kt.

51.       Nagrinėjamu atveju nenustatyti pareiškėjo prašymų nagrinėjimo procedūrų pažeidimai. Pareiškėjas kvestionuoja skundžiamų sprendimų turinį. Tačiau ta aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su nagrinėjimo rezultatu, t. y. gauto atsakymo turiniu, nesudaro pagrindo konstatuoti jo teisės į prašymo objektyvų ir nešališką nagrinėjimą teisės aktų nustatyta tvarka pažeidimą.

52.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų išsamiai pasisakyta tikrinamame pirmosios instancijos sprendime arba jie neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

53.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde, atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus, kitus byloje esančius įrodymus, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, detaliai išdėstė argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas buvo atmestas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas, sprendime išdėstė argumentus, kuriais remdamasis priėjo prie išvadų, jog skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

54.       Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių bei nekeičia jų teisinio vertinimo. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir jų vertinimu, nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl prašymo kreiptis į ESTT priimti prejudicinį sprendimą

55.       Pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais: 1) Ar Tarybos direktyvos 1999/70/EB 1 straipsnis bei jo priedo 5 punktas draudžia Mokslo ir studijų įstatymo 68 straipsnio „Kviestiniai dėstytojai ir mokslo darbuotojai“ 1 dalies ir 2 dalies reglamentavimą ir 72 straipsnio „Priėmimas į mokslo ir studijų institucijų dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigas“ 1 dalies reglamentavimą, leidžiantį paeiliui sudarinėti terminuotus darbo sutartis ir nustatinėti terminuotus darbo santykius su Universiteto dėstytoju, neorganizuojant viešojo konkurso docento pareigybei užimti ir piktnaudžiaujant tokiu būdu paeiliui sudarant ir nustatant terminuotus darbo santykius ir šalinant neterminuotos darbo sutarties sudarymą su Universiteto dėstytoju pagal Mokslo ir studijų įstatymo 72 straipsnio 3 ir 4 dalis? 2) Ar Universiteto dėstytojo 6 metus darbas pagal paeiliui sudarytas terminuotas darbo sutartis sutinkamai su Mokslo ir studijų įstatymo 68 straipsnio ir 72 straipsnio 1 dalimi gali būti pateisintas objektyviąją priežastimi pagal Tarybos direktyvos 1999/70/EB priedo 5 punkto reikalavimus? 3) Ar gali būti Tarybos direktyvos 1999/70/EB priedo 5 punktas aiškinamas kaip leidžiantis neįtraukti į šio punkto taikymo sritį dėstytojus, dirbančius pagal paeiliui sudaromas terminuotas darbo sutartis arba nustatytus jiems terminuotus darbo santykius ? 4) Ar neįtraukus į Tarybos direktyvos 1999/70/EB priedo 5 punkto taikymo sritį dėstytojus, dirbančius pagal paeiliui sudaromas terminuotas darbo sutartis arba nustatytus terminuotus darbo santykius būtų galima nesuteikti jiems kitų apsaugos priemonių nuo piktnaudžiavimo terminuotais darbo sutartimis ar nustatytų terminuotų darbo santykių?

56.       Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsniu, Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl Sutarčių išaiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Teisingumo Teismą. Vis dėlto, Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad galutinės instancijos teismo pareiga kreiptis į Teisingumo Teismą pagal minėtą nuostatą nėra absoliuti ir teismas gali nuspręsti nesikreipti prejudicinio sprendimo, pirma, kai Teisingumo Teismas savo praktikoje jau yra išaiškinęs iš esmės identišką klausimą panašioje byloje (Teisingumo Teismo 1963 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Da Costa, sujungtos bylos C-28/62, C-29/62, C-30/62), antra, kai vadovaujamasi acte clair doktrina (Teisingumo Teismo 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje CILFIT, C-283/81). Pastarajame sprendime Teisingumo Teismas yra pabrėžęs, kad galutinės instancijos teismai, kaip ir visi kiti teismai, turi teisę patys nuspręsti, ar nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje reikalinga atsakyti į Europos Sąjungos teisės klausimą siekiant išspręsti bylą (t. y. nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo iniciatyva (ex officio). Taigi, tokie teismai nėra įpareigoti kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, jei šalių keliamas Europos Sąjungos teisės klausimas yra neaktualus, t. y. jei nagrinėjamos bylos sprendimas nepriklauso nuo Teisingumo Teismo išaiškinimo. Taip pat nacionalinis galutinės instancijos teismas neprivalo kreiptis prejudicinio sprendimo tais atvejais, kai dėl teisingo Europos Sąjungos teisės aiškinimo nekyla pagrįstos abejonės. Papildomai pažymėtina, kad Teisingumo Teismo vaidmuo procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo yra aiškinti Europos Sąjungos teisę arba nuspręsti dėl jos galiojimo, o ne taikyti šią teisę faktinei situacijai, kuria grindžiama pagrindinė byla. Šis vaidmuo tenka nacionaliniam teismui, todėl Teisingumo Teismui nepriklauso nei nagrinėti vykstant pagrindinei bylai iškeltų fakto klausimų, nei priimti sprendimo dėl galėjusių atsirasti skirtingų nuomonių, kaip aiškinti ar taikyti nacionalinės teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3259-629/2020, 2021 m. liepos 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3326-629/2021).

57.       Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nėra taikomos ES teisės normos. Tuo pačiu teismui nekyla ir pareiškėjo nurodytos Direktyvos aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį būtų būtina išnagrinėti. Atsižvelgdamas į tai, prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas 

58.       Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 3 dalimi, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Be to, ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.).

59.       Trečiasis suinteresuotas asmuo EHU pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Patirtoms bylinėjimosi išlaidoms pagrįsti pateikė Teisinių paslaugų suvestinę, kuri patvirtina, kad EHU nagrinėjamoje byloje patyrė 1 962,19 Eur (įskaitant PVM) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

60.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, spręstina, jog trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę gauti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

61.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija).

62.       Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.

63.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) nuosekliai pripažįstama, kad teisinių paslaugų suvestinė (pažyma) yra pakankamas bylinėjimosi išlaidas patvirtinantis dokumentas ir pirminių apskaitos dokumentų pateikimas nėra būtinas (žr., pvz., LAT 2017 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017). Taigi byloje esantys duomenys patvirtina, kad EHU sumokėjo advokatui 1 962,19 Eur už atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą parengimą.

64.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad terminas atsiliepimui į apeliacinį skundą paduoti nebuvo praleistas. EHU apeliacinis skundas buvo įteiktas 2022 m. gruodžio 28 d., o 14 d. terminas atsiliepimui pateikti baigėsi 2023 m. sausio 11 d. (ABTĮ 139 straipsnio 2 d.), būtent tą dieną trečiasis suinteresuotas asmuo ir pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą.

65.       Trečiojo suinteresuoto asmens turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti sudaro 1 962,19 Eur (įskaitant PVM) sumą, apimančią atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą parengimą.

66.       Rekomendacijų 8.11 papunktis numato, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojama priteisti suma yra lygi už praėjusio ketvirčio vidutinio bruto darbo užmokesčio ir koeficiento 1,3 sandaugai.

67.       Bylos duomenys patvirtina, kad EHU atsiliepimą į pareiškėjo skundą parengė ir teismui pateikė 2023 m. sausio 11 d., todėl vertinant patirtų išlaidų dydį aktualus 2022 m. III ketvirčio Lietuvos statistikos departamento skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris buvo 1 799,0 Eur. EHU prašoma priteisti išlaidų už atsiliepimą į apeliacinį skundą parengimą suma (1 962,19 Eur) neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio ir yra pagrįsta.

68.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, trečiojo suinteresuoto asmens EHU prašymas priteisti išlaidas tenkintinas, jam iš pareiškėjo priteisiant 1 962,19 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

69.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

        Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens viešosios įstaigos ,,Europos Humanitarinis Universitetas“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinti ir priteisti trečiojo suinteresuoto asmens  viešosios įstaigos ,,Europos Humanitarinis Universitetas“ naudai iš pareiškėjo P. R. 1 962,19 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus šešiasdešimt du eurus ir devyniolika centų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Gintaras Kryževičius

        Jolanta Malijauskienė